Civilinė byla Nr. e2-404-407/2021

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00366-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Grūdoteka“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutarties, kuria panaikinti uždarosios akcinės bendrovės „Grūdoteka“ kreditorių susirinkimo nutarimai ir nutrauktas uždarosios akcinės bendrovės „Grūdoteka“ bankroto procesas ne teismo tvarka.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė OOO „Agrotechnika“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiais 2020 m. lapkričio 20 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Grūdoteka“ kreditorių susirinkimo protokole Nr. 201120/01 nurodytus nutarimus Nr. 1 (dėl kreditorių susirinkimo darbo reglamento nustatymo), Nr. 2 (dėl atsakovės bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka), Nr. 3 (dėl atsakovės nemokumo administratoriaus paskyrimo), Nr. 4 (dėl termino kreditorių reikalavimams pateikti nustatymo) ir Nr. 5 (dėl termino perduoti nemokumo administratoriui atsakovės turtą ir dokumentus nustatymo), priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinyje nurodė, kad turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę BUAB „Grūdoteka“, pateikė jai pretenziją dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, 2020 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu grąžinti sumokėtą avansą už prekes, tačiau į šį jos prašymą atsakovė nereagavo. Ieškovei iš viešai prieinamų duomenų tapo žinoma, kad 2020 m. lapkričio 20 d. įvyko atsakovės kreditorių susirinkimas, kuriuo buvo nuspręsta atsakovės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka. Į kreditorių susirinkimą ieškovė, nors ir yra atsakovės kreditorė, kviečiama nebuvo ir jame nedalyvavo. 2020 m. lapkričio 25 d. ieškovės atstovė kreipėsi į atsakovės bankroto administratorę ir paprašė pasidalinti kreditorių susirinkimo medžiaga. Bankroto administratorė ieškovės atstovei persiuntė 2020 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkimo protokolą, iš kurio matyti, kad atsakovė pripažįsta ieškovės 394 367,96 Eur dydžio finansinį reikalavimą.

3.       Ieškovės teigimu, atsakovei negalėjo būti iškeltas neteisminis bankrotas, kadangi nebuvo tenkintos bankroto iškėlimo ne teismo tvarka sąlygos, atsakovei neteisminis bankrotas iškeltas pažeidžiant pareigą informuoti ieškovę (atsakovės kreditorę) apie ketinimą vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka, o egzistuojantis atsakovės kreditorių sąsajumas, kurių iniciatyva buvo priimtas sprendimas inicijuoti bankrotą ne teismo tvarka, leidžia daryti išvadą, kad bankrotas buvo inicijuotas siekiant nesąžiningų tikslų.

4.       Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad tarp šalių nėra jokio turtinio ginčo, atsakovei ieškovė nėra pareiškusi ieškinio. Atsakovė neturėjo pareigos informuoti ieškovės apie neteisminį bankrotą, kadangi pranešimų kreditoriams išsiuntimo dieną atsakovė neturėjo neįvykdytų prievolių ieškovei, priešingai, galima teigti, kad ieškovė yra skolinga atsakovei 143 488,51 Jungtinių Valstijų dolerių (toliau – USD) sumą. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovės dalyvavimas kreditorių susirinkime nebūtų pakeitęs ginčijamo kreditorių susirinkimo sprendimo, nes ieškovė neturi pakankamo balsų skaičiaus, kuris būtų galėjęs nulemti kitokio kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimą. O ieškovės deklaratyvūs teiginiai apie tariamus nesąžiningus tikslus nėra pagrįsti jokiais įrodymais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. sausio 29 d. nutartimi panaikino UAB „Grūdoteka“ 2020 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimus, nutraukė UAB „Grūdoteka“ bankroto procesą ne teismo tvarka, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6.       Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2020 m. gegužės 7 d. buvo sudaryta sojų rupinių pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti ir pristatyti sojų rupinius, o ieškovė įsipareigojo juos priimti ir atsiskaityti Sutartyje nustatyta tvarka. Tarp šalių kilo ginčas dėl Sutarties netinkamo vykdymo. Ieškovės teigimu, bendra avanso suma, sumokėta atsakovei už prekių pristatymą, yra lygi 638 436,04 USD, o atsakovė sojų rupinių ieškovei pristatė tik už 117 821,86 USD, taigi atsakovės įsiskolinimas sudaro 466 616,18 USD (390,025,01 Eur). Atsakovė pripažįsta, kad ieškovė dalį gabenamų prekių (117 821,86 USD vertės) atsiėmė, teigia, kad vėliau gabentos analogiškos prekės, kurių vertė 466 616,18 USD, iš prekių pristatymo vietos nebuvo atsiimtos. Dėl prekių transportavimo atgal į išsiuntimo vietą, vagonų prastovų, veterinarijos tarnybų paslaugų, vagonų pakrovimo / iškrovimo darbų atsakovė patyrė 143 488,51 USD išlaidas, todėl atsakovė ieškovei 2020 m. rugpjūčio 17 d. išrašė dvi pridėtinės vertės sąskaitas faktūras. Byloje pateiktas susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad šalys siekė taikiai išspręsti susidariusią situaciją dėl Sutarties nevykdymo, derino įvarius galimo sprendimo variantus dėl prekių pristatymo, avanso grąžinimo, patirtų išlaidų atlyginimo. Deryboms nepavykus, ieškovė 2020 m. lapkričio 18 d. atsakovei pateikė pretenziją su reikalavimu grąžinti 466 616,18 USD avansą už nepristatytus sojų rupinius.

7.       Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad 2020 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkimo metu, sprendžiant klausimą dėl bankroto procedūros ne teismo tvarka vykdymo, tarp įmonės ir jos kreditorės egzistavo turtinis ginčas, kuris užkertą kelią pradėti bankroto procesą ne teismo tvarka. Nors atsakovė nesutinka, kad tarp šalių egzistavo ikiteisminis turtinis ginčas, susijęs su sutartinių įsipareigojimų netinkamu vykdymu, atsakovė šių aplinkybių nepaneigė. Taigi, ketindama inicijuoti neteisminės bankroto procedūros vykdymą, atsakovė privalėjo informuoti ieškovę apie 2020 m. lapkričio 20 d. šaukiamą UAB ,,Grūdoteka“ kreditorių susirinkimą ir jo darbotvarkę.

8.       Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovės neinformavimas apie ketinimą iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka nelaikytinas esminiu pažeidimu ir kad ieškovės dalyvavimas kreditorių susirinkime nebūtų pakeitęs ginčijamų kreditorių susirinkimo sprendimų, nes jos turimas balsų skaičius nebūtų turėjęs įtakos balsavimo rezultatams. Teismas pažymėjo, kad bankroto, vykdomo ne teismo tvarka, proceso metu visi susitarimai ir klausimai sprendžiami kreditorių susirinkime bendru įmonės ir jos kreditorių sutarimu, todėl įstatymas kaip vieną iš sąlygų pradėti šią bankroto procedūrą išskiria ir pareigą tinkamai informuoti įmonės kreditorius apie šios bankroto procedūros inicijavimą. Teismas sprendė, kad įstatymas įpareigoja apie ketinimą vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka raštu informuoti kiekvieną kreditorių, neatsižvelgiant į tai, kokio dydžio yra jo finansinis reikalavimas įmonei.

9.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė apie 2020 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkimą, kuriame buvo sprendžiama dėl bendrovės bankroto vykdymo ne teismo tvarka, nebuvo informuota. Vadinasi, neteisminė bankroto procedūra buvo pradėta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas. Todėl kreditorių susirinkimus panaikino ir atsakovės bankrotą ne teismo tvarka nutraukė.

10.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškinio argumentai, jog įmonės neteisminis bankrotas buvo inicijuotas siekiant nesąžiningų tikslų dėl egzistuojančio teisinio sąsajumo tarp atsakovės ir jos kreditorių, galėtų būti aktualūs sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu ir įmonės vadovų atsakomybės, tačiau nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11.       Atsakovė UAB „UAB ,,Grūdoteka“ atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pretenzijos pateikimą vertino kaip ginčo tarp šalių faktą, tokia išvada neatitinka Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo (toliau – JANĮ) 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygos ir pirmosios instancijos teismas minėtai normai suteikė reikšmę, kurios jai nesuteikė įstatymų leidėjas. Įstatymų leidėjas nenurodė, kad draudžiama inicijuoti neteisminį bankrotą tuo atveju, jeigu yra pareikšta turtinio pobūdžio pretenzija ar tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas. Be to, įstatymų leidėjas labai aiškiai nurodė, kad neturi būti teismuose „iškelta bylų“ arba nevykti išankstinis „ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka“. Tai yra proceso stadijos, kurias reguliuoja norminiai aktai, o ginčus sprendžia specialius įgaliojimus turinys subjektai.

11.2.                      Pretenzijos pareiškimas ar susirašinėjimas tarp šalių nėra proceso teisme ar ikiteisminėje ginčų institucijoje stadija. Vien pretenzijos pareiškimas kitai sutarties šaliai ginčo nesukuria. Priešingu atveju, ginču teisme ar ikiteisminėje ginčų institucijoje turėtume laikyti kiekvieną atvejį, kai yra atsiųstas pranešimas apie neapmokėtą sąskaitą už suteiktas komunalines paslaugas, arba, pavyzdžiui, yra gautas elektroninis laiškas apie neapmokėtą sąskaitą už suteiktas telekomunikacijų paslaugas. Kita vertus, toks aiškinimas taip pat suteikia galimybę nesąžiningiems smulkiems kreditoriams tuo piktnaudžiauti ir sąmoningai reikšti pretenzijas blokuojant sąžiningos įmonės ir jos kreditorių daugumos susitarimą dėl bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymo.

11.3.                      Į bylą pateikti dokumentai (susitarimų projektai) ir susirašinėjimas tarp šalių patvirtina, kad šalys taikiai bendravo ir derėjosi dėl ieškovei priklausančių prekių likimo bei atsiskaitymo. Šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Aplinkybę, kad tarp šalių nebuvo turtinio ginčo patvirtina faktas, kad atsakovė įtraukė ieškovę į kreditorių sąrašą po 2020 m. lapkričio 18 d. pretenzijos gavimo. Byloje nebuvo ginčo dėl ieškovės reikalavimo sumos. Ieškovė iki šiol nėra pareiškusi ieškinio atsakovei dėl skolos priteisimo.

11.4.                      Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nenustatė jokių aplinkybių dėl tariamos atsakovės pareigos informuoti ieškovę apie šaukiamą kreditorių susirinkimą. Teismas ignoravo atsakovės pateiktus įrodymus apie tinkamą sutartinių įsipareigojimų įvykdymą ir visiškai ignoravo faktą, kad pranešimų išsiuntimo kreditoriams dieną (2020 m. lapkričio 5 d.) atsakovė neturėjo neįvykdytų sutartinių prievolių ieškovei. Teismas neatskleidė bylos esmės ir nenustatė esminės aplinkybės, ar ieškovė buvo atsakovės kreditorė siunčiant pranešimus apie šaukiamą kreditorių susirinkimą. Dėl šios priežasties, teismo išvada, kad atsakovė privalėjo informuoti ieškovę apie 2020 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkimą yra nepagrįsta, neparemta jokiomis nustatytomis teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis. Be to, toks skundžiamas sprendimas pažeidžia ne tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio nuostatą, bet ir atsakovės teisę į tinkamą teismo procesą. Vien dėl šio grubaus procesinio pažeidimo yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.

11.5.                      Pranešimai kreditoriams apie šaukiamą kreditorių susirinkimą buvo išsiųsti 2020 m. lapkričio 5 d. Taigi pranešimų išsiuntimo dieną atsakovė visas savo prievoles ieškovei buvo įvykdžiusi ir skolos ieškovei neturėjo, o ieškovė buvo skolinga atsakovei 143 488,51 USD sumą už patirtas papildomas išlaidas dėl vagonų su prekėmis grąžinimo į Latviją. Tai, kad ieškovė buvo įtraukta į kreditorių sąrašą, niekaip nekeičia fakto, jog 2020 m. lapkričio 5 d. pranešimų išsiuntimo dieną ieškovė atsakovės kreditore nebuvo.

11.6.                      Net jeigu ir būtų laikoma, kad atsakovė pažeidė pareigą informuoti ieškovę apie šaukiamą kreditorių susirinkimą, tai niekaip negali būti laikoma esminiu pažeidimu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindas panaikinti skundžiamus kreditorių susirinkimo nutarimus dėl procedūrinio pažeidimo būtų tik tokiu atveju, jeigu atitinkamas procedūrinis pažeidimas būtų esminis. Atsakovės kreditorių susirinkime priimtas nutarimas dėl bankroto procedūros ne teismo tvarka buvo priimtas kreditorių, kurių reikalavimai sudaro 88,85 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, balsų dauguma. Ieškovės finansinis reikalavimas sudaro 11,15 proc. visų kreditorinių reikalavimų sumos, todėl, net jei ieškovė ir būtų dalyvavusi kreditorių susirinkime, jos balsai nebūtų turėję jokios įtakos galutiniam ginčijamam kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimui. Kreditorių susirinkimo panaikinimas dėl šio formalaus pažeidimo aiškiai neatitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principų.

12.       Nemokumo administratorė L. G. su atskiruoju skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

13.       Ieškovė OOO „Agrotechnika“ atsiliepime prašė Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą ir atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

13.1.                      Ieškovė pagal Sutartį atsakovei sumokėjo 638 436,04 USD avansą, tačiau atsakovė sojų rupinių ieškovei pristatė tik už 117 821,86 USD, taigi prekių dalis, kurios vertė lygi 466 616,18 USD, ieškovei liko nepristatyta. Ieškovė su pretenzija kreipėsi į atsakovę, todėl jos finansinis reikalavimas yra aiškus. Kadangi derybos tarp šalių nepavyko, kilo turtinis ginčas. Be to, pati atsakovė ne kartą pripažino skolą ieškovei, dar 2020 m. spalio 12 d. atsakovė ieškovei siūlė pasirašyti sutartį, kuria būtų įforminta 323 127,67 USD atsakovės skola ieškovei. Tai, kad atsakovė ieškovę laikė kreditore, matyti ir iš kreditorių susirinkimo protokolo. Teismų praktikoje nurodoma, kad nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bylą teismas turėtų tik tada, kai yra didelė tikimybė, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui.

13.2.                      Lingvistiškai aiškinant JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, matyti, kad įstatymas turtinių ginčų nagrinėjimą sieja ne tik su teisminių, bet ir neteisminių ginčų nagrinėjimu. Tai reiškia, kad ginčas (kylantis iš pretenzijos), kuris dar nėra perduotas nagrinėti į atitinkamą instituciją (valstybės teismą ar arbitražo instituciją), yra laikomas kliūtimi inicijuoti neteisminį bankrotą. Šios pozicijos yra laikomasi tiek doktrinoje, tiek teismų praktikoje, kur pripažįstama, kad turtinės pretenzijos pareiškimas reiškia egzistuojantį ginčo buvimą, dėl kurio bankrotas ne teismo tvarka negali būti inicijuotas, žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-520-881/2020.

13.3.                      Ieškovei apie kreditorių susirinkimą, kuriame ketinama inicijuoti bankroto procedūras ne teismo tvarka pranešta nebuvo. Dėl to ginčo nėra. Situacija, kai įmonė savo kreditoriams nepraneša apie kreditorių susirinkimą, kuriame yra ketinama vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka, sudaro pagrindą tokį kreditorių nutarimą pripažinti negaliojančiu. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1124-330/2017 kreditorių netinkamą informavimą apie vyksiantį kreditorių susirinkimą, kuriame bus svarstomas bankroto procedūrų vykdymo ne teismo tvarka klausimas, pripažino esminiu pažeidimu, lemiančiu minėto nutarimo pripažinimą negaliojančiu, kadangi taip, teismo vertinimu, buvo paneigta dalies kreditorių teisė įvertinti įmonės perspektyvas prieš pradedant bankroto procedūrą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-313/2017, kurioje buvo konstatuota, kad atsakovė turėjo informuoti kiekvieną kreditorių, neatsižvelgiant į tai, kokio dydžio yra jo finansinis reikalavimas įmonei.

13.4.                      Egzistuojantis teisinis sąsajumas tarp atsakovės ir jos kreditorių, kurių sutarimu buvo priimtas sprendimas inicijuoti bankrotą ne teismo tvarka, leidžia daryti išvadą, jog bankrotas ne teismo tvarka buvo inicijuotas siekiant nesąžiningų tikslų. Su atsakove susiję ir virš 88 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų turintys asmenys neteisminio bankroto procese spręs visus klausimus jiems palankiausia linkme (šališkai), priešingai negu tą darytų nešališkas teismas teisminio bankroto atveju.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

14.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15.       Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

16.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutarties, kuria be kita ko panaikinti UAB „Grūdoteka“ 2020 m. lapkričio 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimai ir nutrauktas UAB „Grūdoteka“ bankroto procesas ne teismo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

17.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo JANĮ ir neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). Visgi tiek anksčiau galiojusiame ĮBĮ, tiek šiuo metu galiojančiame JANĮ tikslas, kurio siekiama bankroto procedūra ne teismo tvarka, nepasikeitė. Šia bankroto procedūra siekiama užbaigti įmonės veiklą ir patenkinti kreditorių reikalavimus bendru visų suinteresuotų asmenų sutarimu dėl nemokios įmonės finansinių problemų sprendimų būdų ir terminų, neinicijuojant įmonės ir jos kreditorių ginčo bei neįtraukiant į šią procedūrą teismo. Nors bankroto proceso ne teismo tvarka naujasis reglamentavimas, lyginant su anksčiau galiojusiu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu (toliau – ĮBĮ) šiek tiek pasikeitė, tačiau jam mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) išlieka aktuali kasacinio teismo praktika, aiškinanti anksčiau galiojusias ĮBĮ teisės normas.

18.       JANĮ

19.       Teismų praktikoje, aiškinant sąlygas dėl bankroto ne teismo tvarka, pripažinta, kad jas nustatančios normos yra imperatyvios ir negali būti aiškinamos plečiamai (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-342-381/2020 26 punktą). Šios sąlygos siejamos ne su įmonės ūkinės veiklos laisve, o su valstybės pareiga efektyviai ginti nemokios, t. y. nebegalinčios vykdyti ūkinės veiklos, įmonės kreditorių interesus. Taip pat jomis užtikrinama, kad bankroto procesu ne teismo tvarka nebūtų piktnaudžiaujama ir jis būtų pradedamas griežtai laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. 

Dėl turtinio ginčo, kaip privalomos bankroto proceso ne teismo tvarka, sąlygos

20.       JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad bankroto procesas gali būti vykdomas ne teismo tvarka, jeigu sprendimo bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dieną teismuose nėra iškelta bylų ar nevyksta išankstinis ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka, kuriuose juridiniam asmeniui pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais. Kaip jau buvo minėta anksčiau, nors ginčas sprendžiamas pagal JANĮ nuostatas, nagrinėjamoje byloje aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai dėl neteisminio bankroto, susiję su anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatomis

21.       Bankrotas ne teismo tvarka yra įmonės bankroto ,,taikus“ vykdymas (Vilija Mikuckienė, „Bankroto proceso samprata“, Jurisprudencija 7, 109 2008). Toks „taikus“ bankroto procesas siejamas su tuo, kad įmonės veikla yra užbaigiama ir kreditorių reikalavimai patenkinami įmonės ir kreditorių kaip visumos susitarimu, išvengiant įmonės ir kreditorių ginčų. Taigi įmonės ir jos kreditorių ginčų nebuvimas yra pagrindinė bankroto proceso ne teismo tvarka sąlyga.

22.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, pagrindinis kriterijus yra ginčo tarp įmonės ir jos kreditorių nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-313/2017). Apie bankroto procedūrų vykdymą ne teismo tvarka tikslinga kalbėti tada, kai bent jau bankroto bylos iškėlimo stadijoje nekyla ginčų, t. y. kai kreditoriai ir įmonės savininkai sutaria dėl galimybės bankroto procedūras atlikti patiems. Teisinių konfliktų egzistavimas, nepriklausomai nuo jų baigties, iš esmės nesuderinamas su bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, pobūdžiu ir tikslais, kadangi tarp įmonės savininkų ir kreditorių nėra reikiamo bendro sutarimo. Todėl siekiama užtikrinti, kad įmonės bankroto procedūra ne teismo tvarka būtų pradedama tik tada, kai tarp skolininko ir jo kreditorių nėra turtinių ginčų.

23.       JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas siejamas tik su turtiniais ginčais. Nei ĮBĮ, nei JANĮ neapibrėžia turtinio ginčo sąvokos. Šios sąvokos nėra ir CPK. Teisės teorijoje ir teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinamas kaip ginčas dėl turto arba ginčas, tiesiogiai susijęs su turtu, o neturtiniai ieškiniai aiškinami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2012). Taigi į JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo sritį patenka ginčai, kurie yra tiesiogiai susiję su turtu.

24.       Iš civilinėje byloje esančios medžiagos nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės kilo ginčas dėl Sutarties vykdymo. Iš byloje esančio susirašinėjimo tarp šalių matyti, kad šalys siekė taikiai išspręsti susidariusią situaciją dėl Sutarties nevykdymo, derino įvarius galimo sprendimo variantus dėl prekių pristatymo, avanso grąžinimo, patirtų išlaidų atlyginimo (atsiliepimo į ieškinį priedai Nr. 3–Nr. 9, Nr. 11, Nr. 12; 2021 m. sausio 12 d. rašytinių paaiškinimų (DOK-534) priedai ir kt.). Deryboms nepavykus, ieškovė 2020 m. lapkričio 18 d. atsakovei pateikė pretenziją su reikalavimu grąžinti 466 616,18 USD avansą už nepristatytus sojų rupinius (ieškinio priedas Nr. 5). Atsakovė įtraukė ieškovę į kreditorių sąrašą su 394 367,96 Eur dydžio finansiniu reikalavimu (ieškinio priedas Nr. 6).

25.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, ieškovei pateikus pretenziją dėl skolos, tarp ieškovės ir atsakovės kilo ginčas, todėl bankroto procesas ne teismo tvarka negalėjo būti pradėtas. Atsakovė su pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka teigdama, kad teismas per plačiai taikė ir aiškino JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Taigi nagrinėjamoje civilinėje byloje šalys kelia klausimą, ar pretenzijos pateikimas patenka į JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto reguliavimo sritį ir yra sąlyga, draudžianti pradėti bankroto procesą ne teismo tvarka.

26.       Lingvistiškai aiškinant JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, matyti, kad įstatymas ginčo buvimą tarp šalių sieja ne tik su teisminių, bet ir neteisminių ginčų nagrinėjimu. JANĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad JANĮ vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos inter alia (taip pat) CPK. Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto formuluotė „išankstinis ginčų nagrinėjimas ne teismo tvarka“ visų pirma turi būti sistemiškai siejama su CPK 22 straipsnyje nustatytu reguliavimu, jog tam tikriems ginčams įstatymai nustato privalomą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarką (pavyzdžiui, CPK 412 straipsnis nustato privalomą išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarką darbo bylų ginčams, CPK 4232 straipsnis numato pareigą ginčus, kylančius iš viešųjų pirkimų taip pat iš pradžių spręsti ne teismo tvarka ir kt.). Be to, toks aiškinimas grindžiamas ir kreditorių lygiateisiškumo principu, kuris šiuo atveju reiškia, kad ginčo inicijavimas naudojantis privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuri imperatyviai numatyta įstatyme, yra tapatus ginčui, kurį kreditorius pareiškia teisme. Kaip jau buvo minėta anksčiau, sąlygos dėl bankroto ne teismo tvarka, negali būti aiškinamos plečiamai.

27.       Sprendžiant, ar tarp šalių kilusį ginčą yra pagrindas vertinti kaip sąlygą, draudžiančią kelti bankroto bylą ne teismo tvarka, taip pat svarbu įsitikinti, ar toks ginčas yra nesuderinamas su bankroto proceso ne teismo tvarka tikslais – ekonomiškiau ir operatyviau, bendru kreditorių sutarimu vykdyti bankroto procedūras. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės atskirojo skundo argumentais, kad pretenzijos pareiškimas ginčo, kaip jis yra vertinamas JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto aspektu, nesukuria ir per se (savaime) negali užkirsti galimybių kelti bankrotą ne teismo tvarka. Priešingas aiškinimas galėtų sukurti teisinę situaciją, kai bet kokios pretenzijos pateikimas užkirstų kelią bankroto procesui ne teismo tvarka, suteiktų galimybę nesąžiningiems smulkiems kreditoriams tuo piktnaudžiauti ir sąmoningai reikšti pretenzijas blokuojant sąžiningos įmonės ir jos kreditorių daugumos susitarimą dėl bankroto proceso ne teismo tvarka vykdymo, o tai būtų nesuderinama su jau minėtais bankroto proceso ne teismo tvarka tikslais.

28.       Šiuo atveju svarbu paminėti ir tai, kad teisinis reguliavimas nenumato draudimo bankroto procese ne teismo tvarka inicijuoti ginčus. Bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, teismo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia kreditorių susirinkimas (JANĮ 12 straipsnio 1 dalis). Taigi, kilus ginčui dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio, jį nustato kreditorių susirinkimas, kurio nutarimai gali būti skundžiami teismui JANĮ 55 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreditorės finansinio reikalavimo dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl šalių procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai, susiję su ieškovės finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumu, neturi esminės teisinės reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai.

29.       Šiuo atveju primintina ir tai, kad, jei kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ginčą nagrinėjant civilinėje byloje, bankroto byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimas pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinį, kuris, jei skolininkui nebūtų iškelta bankroto byla, būtų reiškiamas ir nagrinėjamas savarankiškoje civilinėje byloje. Tokio kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialųjį teisinį reikalavimą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2012 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012 ir kt.).

30.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo remtis atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-520-881/2020. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje šalys iš esmės neginčijo aplinkybių ir pripažino, kad tarp ieškovų ir atsakovės egzistavo turtiniai ginčai, susiję su sutartinių įsipareigojimų netinkamu vykdymu, teismas šia aplinkybe rėmėsi ir tuo pagrindu konstatavo, jog atsakovė, ketindama inicijuoti bankroto procedūros vykdymą ne teismo tvarka, privalėjo informuoti suinteresuotus asmenis apie šaukiamą kreditorių susirinkimą ir jo darbotvarkę. Tačiau šioje byloje iš esmės nebuvo analizuojamas teisės taikymo klausimas, kokia apimtimi ir kaip turėtų būti taikomas JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas apribojimas pradėti bankroto procedūrą ne teismo tvarka, kilus ginčui tarp šalių, tačiau būtent tokį klausimą kelia šalys nagrinėjamoje civilinėje byloje ir tai yra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

31.       Šalys neteikia argumentų, kad dėl JANĮ 11 straipsnio 1 dalyje 2 ir 3 punkte nustatytų sąlygų, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako ir nevertina; laiko, kad šios sąlygos yra tenkinamos.

32.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, vien pretenzijos pateikimas per se neužkerta kelio kelti atsakovei bankroto ne teismo tvarka, kadangi tai nelaikoma tarp šalių kilusiu ginču JANĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo prasme. Kreditorės finansinio reikalavimo dydis yra nustatomas kreditorių susirinkimo sprendimu, kuris gali skundžiamas teismui JANĮ nustatyta tvarka, tokiu būdu šalims yra užtikrinama teisė į teisminę gynybą ir tai, kad bankroto procesu nebūtų piktnaudžiaujama.

Dėl kreditorių susirinkimo sprendimų (ne)teisėtumo

33.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad atsakovė, neinformavusi kreditoriaus apie ketinimą iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, pažeidė imperatyvias įstatymo normas, todėl kreditorių susirinkimo nutarimai yra neteisėti. Atsakovė atskirajame skunde teigia, kad neprivalėjo informuoti ieškovės apie kreditorių susirinkimą, nes ieškovė nebuvo atsakovės kreditorė. Be to, atsakovei nebuvo jokio pagrindo ignoruoti ieškovės, nes jos turimas balsas kreditorių susirinkime sudarė tik 11,15 proc. visų kreditorių finansinių reikalavimų sumos, todėl, net jei būtų vertinama, kad atsakovė privalėjo išsiųsti ieškovei pranešimą dėl bankroto ne teismo tvarka, tai būtų neesminis procedūrinis pažeidimas.

34.       Juridinio asmens vadovas ar likvidatorius nemokumo procesą inicijuoja registruotu laišku, per antstolius ar pasiuntinių paslaugų teikėjus pateikdamas pranešimą kreditoriams. Pranešime nurodoma juridinio asmens neįvykdyta prievolė ir pažymima, kad, jeigu per šiame pranešime nurodytą terminą nebus sudarytas susitarimas dėl pagalbos arba priimtas sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka, juridinis asmuo kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo (JANĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys, 12 straipsnio 3 dalis).

35.       JANĮ 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimas bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka laikomas priimtu, jeigu jam pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 3/4 (trys ketvirtadaliai) visų juridinio asmens turimų įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, sumos, esančios sprendimo priėmimo dieną. Teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimą, jeigu jis priimtas pažeidžiant šio įstatymo nuostatas ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos sprendimo turiniui, taip pat, jeigu kreditorių susirinkimo ar kreditorių komiteto sprendimas prieštarauja įstatymams arba pažeidžia prieš šį sprendimą balsavusių kreditorių arba kitų asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus (JANĮ 55 straipsnio 4 dalis).

36.       Skirtingai nei ĮBĮ, JANĮ neapibrėžta įmonės kreditoriaus samprata. Sistemiškai aiškinant JANĮ 2 straipsnio 7 dalį, 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 8 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 2 dalį darytina išvada, kad kreditoriumi laikomas asmuo, manantis, kad skolininkas laiku nevykdė jo turtinės prievolės. Nors kiekvienas asmuo, laikantis, kad įstatymu saugomos jo teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami, turi galimybę kreiptis į teismą dėl šių savo interesų gynybos ir pasirinkti, kokiomis teisinėmis priemonėmis ginti šias teises ir kokius reikalavimus teisme pareikšti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137, 1.138 straipsniai; CPK 5 straipsnis), kreditorius teismui turi pateikti pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad jis yra skolininko kreditorius.

37.       Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje praktikoje yra pasisakyta, kad nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai yra didelė tikimybė, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti įmonei restruktūrizavimo arba bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1760-381/2017). Šie pagal ĮBĮ nuostatas suformuoti teismų praktikos išaiškinimai yra aktualūs ir taikytini sprendžiant dėl kreditoriaus teisės inicijuoti bankroto bylą pagal JANĮ nuostatas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-999-781/2020), taip pat aktualūs sprendžiant klausimą, kokius asmenis atsakovė privalo informuoti siekdama bankroto ne teismo tvarka.

38.       Kaip jau buvo minėta anksčiau, kreditoriaus finansinio reikalavimo dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, taigi atskirajame skunde įrodinėjamos aplinkybės, jog atsakovė visas prievoles ieškovei buvo įvykdžiusi, neturi teisinės reikšmės.

39.       Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovė kreditorių susirinkimo dalyvių sąraše nurodė ieškovę su 394 367,96 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, taigi pripažino ieškovę kaip savo kreditorę. Šias aplinkybes pagrindžia ir kiti byloje esantys dokumentai, iš kurių matyti, kad šalys siekė suderinti ginčo situaciją, tačiau nei viename iš pateiktų įrodymų atsakovė nenurodė neturinti skolos ieškovei. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad yra didelė tikimybė, jog atsakovė nėra skolinga ieškovei. Tol, kol ginčas dėl pretenzijos nebuvo išspręstas tarpusavio sutarimu arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nei atsakovė, nei ieškovė neturėjo pagrindo traktuoti pretenzijos kaip nepagrįstos ir (ar) nelaikyti ieškovės atsakovės kreditore, kadangi ieškovė buvo potenciali atsakovės kreditorė, o jos finansinio reikalavimo tvirtinimas turėjo būti sprendžiamas kreditorių susirinkimo metu JANĮ nustatyta tvarka. Taigi, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, atsakovė privalėjo informuoti ieškovę apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą ne teismo tvarka.

40.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, skirtingai nei anksčiau galiojusiame ĮBĮ, JANĮ 55 straipsnio 4 dalyje yra reglamentuotas kreditorių susirinkimo (ne)teisėtumo vertinimas procedūriniu ir turinio aspektu. Iš esmės tokie patys kreditorių susirinkimo (ne)teisėtumo vertinimo principai buvo suformuoti teismų praktikoje, aiškinant anksčiau galiojusio ĮBĮ normas. Todėl, nepaisant pasikeitusio teisinio reglamentavimo, ši teismų praktika yra aktuali ir sprendžiant kreditorių susirinkimo (ne)teisėtumo klausimą pagal JANĮ nuostatas.

41.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo, reikia patikrinti, ar buvo laikytasi įstatymo ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos, nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012). Kitas kreditorių susirinkimo nutarimo naikinimo pagrindas – turinio neteisėtumas, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei kreditorių ir (ar) pačios bankrutavusios įmonės interesų esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1438/2012).

42.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad JANĮ, skirtingai nei ĮBĮ, reikalavimas inicijuojant nemokumo procesą laikytis ikiteisminės tvarkos nustatytas ne tik kreditoriui, bet ir pačiam juridiniam asmeniui, t. y. įmonės vadovui arba likvidatoriui (JANĮ 12 straipsnio 3 dalis, 8 straipsnis). Iš JANĮ parengiamųjų dokumentų (pranc. travaux prépratoires) matyti, kad šia nemokumo proceso reforma buvo siekiama didinti nemokumo procesų efektyvumą ir sudaryti sąlygas išsaugoti gyvybingą verslą. Vienas iš pagrindinių projekto uždavinių – sudaryti prielaidas tenkinti kreditorių reikalavimus didesne apimtimi, skatinant finansinių sunkumų turinčių, tačiau perspektyvių juridinių asmenų restruktūrizavimą, skolininko ir kreditorių neteisminius susitarimus. Taigi, galima spręsti, kad pagrindinis ikiteisminės tvarkos tikslas – sudaryti galimybes su finansiniais sunkumais susidūrusiam juridiniam asmeniui ir jo kreditoriams patiems nuspręsti, kokiomis priemonėmis padėti skolininkui įveikti finansinius sunkumus, susitarti dėl pagalbos (Egidija Tamošiūnienė, Remigijus Jokubauskas ir kt., „Nemokumo proceso inicijavimo veiksmingumo problemos“, Teisė, p. 53 2020).

43.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto procesas visų pirma yra kolektyvinis procesas, iš esmės vykstantis be teismo kontrolės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad informuoti visus kreditorius inicijuojant neteisminę bankroto procedūrą yra ypač svarbu, kadangi šio proceso metu bankrotas vykdomas bendru įmonės ir jos kreditorių susitarimu ir visi klausimai sprendžiami kreditorių susirinkime. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, realus informavimas apie ketinimą kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo yra būtina veiksmingo nemokumo problemų sprendimo sąlyga, vėliau užtikrinanti tai, kad priimti sprendimai atitiks daugumos kreditorių valią, o kreditorių įtraukimas į nemokumo procesą ankstyvoje nemokumo proceso stadijoje gali ne tik padėti išvengti nemokumo, pavyzdžiui, priėmus sprendimą skolininkę įmonę restruktūrizuoti, bet ir, esant tam tikroms sąlygoms, paskatinti kreditorius ieškoti kitų finansinių problemų sprendimo būdų.

44.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog įstatyme nustatyta pareiga informuoti visus kreditorius inicijuojant neteisminę bankroto procedūrą yra imperatyvi. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė apie bankroto procesą ne teismo tvarka informuota nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog neteisminė bankroto procedūra buvo pradėta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo nuostatas, taigi kreditorių susirinkimo nutarimai yra neteisėti. 

45.       Atmestini atskirojo skundo argumentai, kad kreditoriaus neinformavimas apie šaukiamą kreditorių susirinkimą negali būti laikomas esminiu pažeidimu, jog tai yra procedūrinis pažeidimas, kuris niekaip negalėjo nulemti priimto kreditorių susirinkimo sprendimų turinio. Pirma, aplinkybė, kad konkretaus kreditoriaus reikalavimas neturėtų įtakos priimtų kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumui, savaime negali būti priežastis, pateisinanti pareigos informuoti apie vyksiantį kreditorių susirinkimą nevykdymą. Tiek anksčiau galiojęs ĮBĮ, tiek šiuo metu galiojantis JANĮ įpareigoja apie ketinimą vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka raštu informuoti kiekvieną kreditorių, neatsižvelgiant į tai, kokio dydžio yra jo finansinis reikalavimas įmonei (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-313/2017).

46.       Antra, sprendžiant, ar tam tikras procedūrinis pažeidimas gali būti laikomas esminiu, turi būti atsižvelgiama į svarstomo klausimo pobūdį, jo sukeliamas teisines pasekmes ir tai, ar konkretus pažeidimas galėjo pažeisti kitų suinteresuotų asmenų teises. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmojo kreditorių susirinkimo metu buvo svarstomas esminis klausimas dėl bankroto iškėlimo atsakovei ne teismo tvarka, o ieškovės neinformavimas apie kreditorių susirinkimo sušaukimą paneigė jos teises ir galimybes prieštarauti neteisminės bankroto procedūros taikymui, nemokumo administratoriaus paskyrimui, eliminavo galimybę teikti savo argumentus ir įrodymus (inter alia dėl įmonės mokumo).

47.       Trečia, tik nuo tinkamo kreditoriaus informavimo apie ketinamą pradėti bankroto procesą ne teismo tvarka pareigos vykdymo, priklauso to kreditoriaus galimybė pasinaudoti kitomis jo turimomis teisėmis. Kreditorius, būdamas tinkamai informuotas ir nesutikdamas dėl bankroto proceso ne teismo tvarka, (turi teisę) gali inicijuoti teisminį ginčą, kuris iš esmės užkirstų kelią pradėti tokią bankroto procedūrą.

48.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bankroto procesas ne teismo tvarka yra grįstas kolektyviniu kreditorių bendru sutarimu priimamais sprendimais, iš esmės eliminuojant teisminę tokių sprendimų priėmimo kontrolę. Šiuo atveju kreditoriumi turi būti laikomas kiekvienas asmuo, pagrįstai manantis, kad turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus. Atitinkamai, siekianti bankrutuoti bendrovė kreditoriumi turi laikyti kiekvieną asmenį, potencialiai galintį jai pareikšti reikalavimus dėl prievolių vykdymo, nepriklausomai nuo finansinio reikalavimo dydžio. Todėl tik tinkamas įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos informuoti kreditorius apie ketinamą pradėti bankroto procesą ne teismo tvarka laikymasis, gali užtikrinti tokios procedūros teisėtumą. Taigi, priešingai nei teigiama atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamus kreditorių susirinkimo sprendimus, nepažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principų, o, atsakovei, jei ji ir toliau sieks bankrutuoti ne teismo tvarka, užtikrino sąlygas tolimesniam teisėtam, veiksmingam ir efektyviam bankroto procesui, kurio metu visų pirma skatinamas proceso dalyvių bendradarbiavimas.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

49.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai taikė ir aiškino JANĮ teisės normas. Nors pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pretenzijos pateikimas užkerta kelią bankroto procesui ne teismo tvarka, tačiau pagrįstai sprendė, kad atsakovė, neinformavusi kreditoriaus apie ketinimą iškelti bankroto bylą ne teismo tvarka, pažeidė imperatyvias įstatymo normas, todėl kreditorių susirinkimo nutarimai yra neteisėti. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo procesinio sprendimo atskirajame skunde nurodytais motyvais ir pagrindais.

50.       Atmetus atsakovės atskirąjį skundą, jai nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                        Vigintas Višinskis