Baudžiamoji byla Nr. 2K-171-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00798-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.26.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo advokato Marijono Greičiaus kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 28 d. nutarties.

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 7 MGL (910 Lt, t. y. 263 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaityta laikinajame sulaikyme išbūta viena para nuo 2013 m. spalio 8 d. iki 2013 m. spalio 9 d., vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL, ir jam paskirta galutinė 5 MGL (650 Lt, t. y. 188 Eur) dydžio bauda.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 28 d. nutartimi pakeistas Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendis. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalintas teiginys, kad M. Ž. grasino V. R. prie smakro atkištu sugniaužtu kumščiu.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2013 m. spalio 8 d., apie 20 val., Utenoje, K. Donelaičio g. 38, viešoje vietoje – Utenos daugiafunkciniame sporto centre, sporto salėje vykusių krepšinio varžybų tarp Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir Utenos „Juventus“ komandų metu, po kilusio konflikto tarp abiejų komandų žaidėjų spyrė į įrengtą plastikinę kėdę ir taip ją sulaužė, tokiu nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. Ž. ir jo gynėjas advokatas M. Greičius prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 28 d. nutartį ir bylą nutraukti nepadarius veikos, turinčios BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnis 1 dalis 1 punktas).

Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismai, kvalifikuodami M. Ž. veiksmus kaip baudžiamąjį nusižengimą, o ne kaip administracinį teisės pažeidimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasaciniame skunde pažymėta, jog byloje nenustatyta, kad nuteistasis būtų tyčia sulaužęs kėdę, be to, viešoji tvarka ir rimtis sporto arenoje buvo sutrikdyta tarp sportininkų kilus muštynėms. Savo pozicijai pagrįsti skunde cituojamos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161/2012, 2K-160/2013, 2K-221/2013, 2K-563/2009. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad kėdė buvo sulaužyta kojos spyriu, sirgalių spūstyje, toks veiksmas truko akimirką, padaryta žala menkavertė – 29,50 Lt (8,54 Eur), ji savanoriškai tuoj pat atlyginta. Prie bylos pridėtas vaizdo įrašas patvirtina, kad arenoje buvo didelis triukšmas, švilpimas, rėkimas. Jis buvo tokio lygio, kad žurnalistas V. R. negalėjo išgirsti prie pat jo priėjusio M. Ž. prašymų nefotografuoti. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis kažin ar galima trikdyti viešąją tvarką ir rimtį nulaužiant plastmasinės kėdės sėdimąją dalį nuo tvirtinimo elemento. Kėdės sulaužymą matė tik sporto arenos apsaugos darbuotojai G. A. ir V. Z. . Jie teisiamajame posėdyje parodė, kad šis faktas niekam nebuvo įdomus, nes viešosios tvarkos sutrikdyti tokiais veiksmais nebuvo įmanoma. Skunde pažymėta, kad, pagal policijos pareigūnų M. D. ir A. S. parodymus, M. Ž. , išvedamas iš salės, jų neįžeidinėjo, nesipriešino, bet nuolat klausė „už ką“. Apsaugos darbuotojai V. Š. ir M. N. patvirtino, kad kėdės sulaužymo ir kas ją sulaužė jie nematė. V. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis su kitu apsaugos darbuotoju palydėjo išbėgusį į sporto salę sirgalių (galbūt M. Ž. ) į sirgalių sektorių ir nematė, kad M. Ž. ką nors sulaužytų. Nei byloje esančios nuotraukos, nei vaizdo įrašai nepatvirtina, kad būtent nuteistasis M. Ž. sulaužė kėdę ir kad jis tai padarė tyčia, norėdamas trikdyti viešąją tvarką. Atsižvelgdami į tai, kasatoriai daro išvadą, kad kedės sulaužymu trikdyti viešosios tvarkos buvo neįmanoma, juo labiau viešoji tvarka jau buvo sutrikdyta dėl tarp sportininkų kilusių muštynių. Kasatoriai teigia, kad emocijų demonstravimas, šokinėjimas ir skandavimas sporto rungtynių metu yra savaime suprantamas dalykas, pažymi, kad šios rungtynės buvo neeilinės, nes jų metu tarp sportininkų kilo muštynės, kurių užkardyti nesiėmė ne tik apsaugos darbuotojai, bet ir varžybas stebėjęs Utenos PK Viešosios policijos skyriaus vadovas V. Ž. . Todėl natūralu, kad tai sukėlė neigiamą sirgalių reakciją, kuriems buvo apmaudu ne tik dėl kilusių muštynių, nutrauktų rungtynių, bet ir dėl neteisėto apsaugos darbuotojų bei varžybas stebėjusių policijos pareigūnų neveikimo.

Kasatoriai taip pat kritikuoja deklaratyvų ir neapibrėžtą pirmosios instancijos teismo konstatavimą, kad nuteistasis, spirdamas į kėdę bei ją sulaužydamas, bendrais bruožais numatė, jog tokiais veiksmais bus trikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Anot kasatorių, tokios teismo išvados leidžia daryti priešingą išvadą, kad M. Ž. veiksmai, vertinant juos pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, turėjo būti kvalifikuojami ne kaip nusikalstama veika, bet kaip nedidelis chuliganizmas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje.

Atsiliepimu į nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad šioje byloje yra aktualus skirtingų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo klausimas, pažymėta, kad tiek baudžiamoji, tiek administracinė atsakomybė yra numatyta už iš esmės labai panašias veikas. Tačiau, pasak prokurorės, nekyla jokių abejonių, kad M. Ž. veiksmus paskatino ne asmeninės, o išskirtinai chuliganiškos paskatos. Saugos tarnybos ir policijos pareigūnų dėka incidentas buvo sutramdytas, tačiau M. Ž. , raginamas grįžti į savo vietą, elgėsi provokuojamai ir ignoravo reikalavimą laikytis tvarkos. Jis, grįždamas į tribūną, lipo per kėdes, tyčia spyrė į vieną iš jų ir sulaužė, t. y. sugadino svetimą turtą. Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo visas nustatytas aplinkybes ir motyvuotai paneigė M. Ž. aiškinimą, jog neva kėdė sulūžo neatsargiai ją užkabinus, o vienintelė galimybė grįžti į tribūną buvo tik lipti per kėdes. Prokurorės teigimu, tokius M. Ž. parodymus paneigia ne tik liudytojų G. A. , V. Z. parodymai, bet ir filmuota krepšinio rungtynių medžiaga. Prokurorės vertinimu, nustačius tokias aplinkybes bei įvertinus M. Ž. veiksmų seką, jų intensyvumą, atsižvelgus į tai, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti jau po pasibaigusio žaidėjų konflikto, kai buvo tikimasi didesnės tolerancijos ir pagarbos kitiems žmonėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. Ž. veiksmus pripažino baudžiamuoju nusižengimu, numatytu BK 284 straipsnio 2 dalyje, o ne administraciniu teisės pažeidimu. Tokiam veikos vertinimui pagrįstai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.

Nuteistojo M. Ž. ir jo gynėjo advokato Marijono Greičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 284 straipsnio 2 dalies taikymo

Tiek kasaciniame skunde, tiek ir viso proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas nuosekliai argumentavo, jog M. Ž. veiksmai krepšinio rungtynių metu nebuvo tokie pavojingi, kad už juos būtų taikyta baudžiamoji atsakomybė. Šie argumentai pagrįsti.

Pažymėtina, kad, pašalinus iš kaltinimo grasinimų aplinkybę, M. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas iš esmės vien už tai, kad sporto salėje vykusių krepšinio varžybų metu spyrė į įrengtą plastikinę kėdę ir taip ją sulaužė. Nors pirmosios instancijos teismas motyvuose nurodė, kad kaltinamasis dar ir vartojo necenzūrinius žodžius bei keikė apsaugos darbuotojus, tačiau nei kaltinamajame akte, nei teismų nuosprendyje ir nutartyje ši aplinkybė nėra nurodyta aprašant jo padarytą veiką. Be to, iš sporto arenoje dirbusių apsaugos darbuotojų, policijos pareigūno ir kitų liudytojų parodymų matyti, kad M. Ž. buvo sulaikytas ir prievarta išvestas iš arenos būtent dėl kėdės sulaužymo, o ne dėl kitokio nedrausmingo elgesio.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenubrėžia aiškios ribos tarp baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą, dėl to iškyla šių dviejų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo problema. Veikos, aprašytos BK 284 ir ATPK 174 straipsniuose, yra iš esmės panašios savo pavojingumo pobūdžiu, nes kėsinamasi į vieną ir tą pačią vertybę – viešąją tvarką. Taigi pagrindinis kriterijus atribojant šiuos skirtingo pobūdžio pažeidimus – yra nusikalstamai veikai būdingas pavojingumas (BK 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis), apie kurį sprendžiama įvertinus veiksmų intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų skaičių, juos apibūdinančius duomenis, viešosios vietos specifiką bei kitas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221/2013, 2K-160/2013). Vertinant viešosios vietos specifiką ir reikšmę tokio pobūdžio bylose, kasacinėje praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir panašiose vietose, o sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013).

Nagrinėjamoje byloje M. Ž. nuteistas už visuomenės rimties ir tvarkos trikdymą krepšinio rungtynių metu, kai sirgaliams yra įprasta elgtis emocingai ir triukšmingai. Taigi tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Konstatuotina, kad M. Ž. inkriminuoti veiksmai, nors ir pasireiškė kaip sporto arenos turto sugadinimas, tačiau nepasižymėjo ypatingu agresyvumu ir intensyvumu, truko neilgai, padaryta žala – nedidelė (29,50 Lt, t. y. 8,54 Eur), ji atlyginta. Atsižvelgtina ir į kontekstą, kuriame reiškėsi šis M. Ž. pykčio proveržis. Kilus muštynėms tarp krepšininkų, salėje buvo labai triukšminga, sirgaliai reiškė emocijas išbėgdami į aikštelę, apsaugos darbuotojai juos privertė grįžti į vietas, drausmino. Tokiame fone spyris į kėdę nevertintinas kaip veiksmas, pasižymintys nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu, todėl administracinės atsakomybės taikymas už nedidelį chuliganizmą būtų visiškai proporcinga teisinė priemonė. Dėl minėtų motyvų konstatuotina, kad teismai, kvalifikavę M. Ž. padarytus veiksmus pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to teismų sprendimai naikintini, byla nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nutraukdama bylą teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje 2013 m. sausio 9 d. yra priimtas prieštaringas Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl sunkesnės nusikalstamos veikos (T. 1, b. l. 2–3). Šiuo nutarimu, viena vertus, nutraukiamas ikiteisminis tyrimas M. Ž. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kita vertus, pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl tų pačių veiksmų pagal BK 284 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad tokie procesiniai dokumentai nedera su BPK 3 straipsnio 8 punkte nurodytu imperatyvu, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

              Panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 28 d. nutartį, baudžiamąją bylą M. Ž. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjai                                                                                                                              Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                                            Rima Ažubalytė

                                                                                                                                            Olegas Fedosiukas