Baudžiamoji byla Nr. 1A-205-888/2025
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34107-2022-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 1.2.4.6.2.1; 2.1.7.4; 2.1.14.2; 2.4.6.1; 2.4.7
(S)
Kauno apygardos teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. birželio 18 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Linos Lesinskienės, Aurelijaus Rauckio, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Laurai Kiškiūnaitei,
dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai,
išteisintajam T. Š., jo gynėjui advokatui Augustinui Vaičiūnui,
nuteistajai S. U., jos gynėjui advokatui Jurijui Kovalenko,
nukentėjusiajai O. Š., jos atstovei advokatei Jurgitai Ivanauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos ir nuteistosios S. U. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. U. pripažinta kalta, padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 3 dalyje ir jai paskirtos bausmės:
- už BK 140 straipsnio 1 dalį – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros įpareigojant S. U. viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai užimtumo tarnyboje; per 3 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai O. Š. turtinę žalą; nuo 23 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar vykimu į gydymo įstaigas.
- už BK 187 straipsnio 3 dalį (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) – 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros įpareigojant S. U. viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai užimtumo tarnyboje; per 3 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai O. Š. turtinę žalą; nuo 23 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar vykimu į gydymo įstaigas.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jai skirta galutinė subendrinta – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros įpareigojant S. U. viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai užimtumo tarnyboje; per 3 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai O. Š. turtinę žalą; nuo 23 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar vykimu į gydymo įstaigas.
T. Š. dėl kaltinimų padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiosios O. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš S. U. O. Š. naudai priteista 359,16 Eur (263,90 Eur + 95, 26 Eur) turtinei žalai atlyginti ir 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Iš S. U. priteista nukentėjusiajai O. Š. 2 750 eurų už išlaidas, patirtas teisinei advokato pagalbai apmokėti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. U. nuteista pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 3 dalį (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), už tai, kad 2022 m. rugsėjo 3 d. apie 15.45 val., būdama namo svetainėje, (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu su nukentėjusiąja O. Š., sugriebė šiai už riešų ir stūmė į sieną esančią prie laiptų, po to, tęsdama savo neteisėtus veiksmus, nagais įdrėskė O. Š. į dešinės pusės žandą ir šią stūmė, po ko, O. Š. nukrito ant laiptų dėl ko įskilo rankoje laikyto mobiliojo ryšio telefono „Samsung Note 10+“, ekrano stiklas – 263,90 eurų vertės, telefono nugarinė dalis ir šoninis korpusas, po to, O. Š. sugriebė už plaukų ir tempė į šoną, po to, tęsdama savo neteisėtus veiksmus, būdama miegamajame šiai koja įspyrė į pilvo sritį, po ko, O. Š. nukrito ir ji vieną kartą koja įspyrė šiai į kojos klubą, taip nukentėjusiajai O. Š. sukėlė fizinį skausmą ir dėl padarytų sužalojimų – nubrozdinimų dešiniame žande, nubrozdinimų kaklo dešinėje pusėje, nubrozdinimų krūtinės kairėje pusėje, kraujosrūvų kairiame žaste, nubrozdinimų kairiame dilbyje, nubrozdinimų kairėje plaštakoje, kraujosruvų dešiniame žaste, kraujosruvų dešinės alkūnės duobėje, kraujosruvų kairio sėdmens srityje, nubrozdinimo dešinėje šlaunyje nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą ir sugadino svetimą, nukentėjusiajai O. Š. priklausantį, turtą, ir padarė O. Š. 263,90 eurų turtinę žalą.
2. T. Š. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2022 m. rugsėjo 3 d., apie 16.00 val., būdamas namo svetainėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip keturis kartus delnu sudavė savo šeimos nariui – sutuoktinei O. Š. į galvos kairę pusę, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.
II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai
3. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorė Asta Chramina prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 16 d. nuosprendį dalyje dėl T. Š. išteisinimo ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jam paskiriant 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, be intensyvios priežiūros, uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas. T. Š. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikto galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, jam įsitesėjus – panaikinti.
1.1. Skunde nurodoma, kad T. Š. dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos išteisintas nepagrįstai. Prokurorės įsitikinimu, analizuodamas įrodymus pirmosios instancijos teismas neįvertino jų visumos ir tarpusavio sąsajos, kaip įrodymais rėmėsi kaltininkų ir suinteresuotų asmenų parodymais taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nukentėjusioji nurodė, kad smurtą jos atžvilgiu naudojo ir T. Š., tačiau apylinkės teismas padarė neteisingą išvadą, kad šių jos parodymų jokie kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina. Nors apylinkės teismas sutiko, kad įvykio metu T. Š. buvo neblaivus ir priešiškai nusiteikęs nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau vertindamas nukentėjusiosios parodymus laikė juos nepatikimais, nes T. Š. atvykusiems policijos pareigūnams ir vaiko teisių apsaugos specialistei neigė vartojęs fizinį smurtą O. Š. atžvilgiu, o S. U., nepilnametis T. Š. ir Ch. K. smurto nematė.
1.2. Skundo autorės teigimu, teismas sprendė, kad liudytojas nepilnametis T. Š. ir Ch. K. gali būti suinteresuoti padėti kaltinamiesiems, tačiau jų parodymus vis tik vertino kaip patikimesnius nei nukentėjusiosios. Tai, kad nukentėjusioji apie jos atžvilgiu T. Š. naudotą fizinį smurtą nurodė tik 2022 m. rugsėjo 6 d. pareiškime, negali būti laikoma nukentėjusiosios nenuosekliais parodymais, juolab, įvykio metu ji parytė stresą, nes jos dėmesys buvo nukreiptas į vaiko saugumą. Liudytojų A. Ž., M. R., J. B. parodymai patvirtina, kad nukentėjusioji buvo silpnųjų pozicijoje, tuo tarpu T. Š. ir S. U. tuo naudojosi, nes jie buvo savo namuose, dviese, T. Š. buvo itin agresyvus, o nukentėjusiosios gauta informacija dėl nesaugios aplinkos nepilnamečiui vaikui tik dar labiau sustiprino jos pasimetimo ir streso būseną.
4. Apeliaciniame skunde (toliau – skundas) nuteistosios S. U. gynėjas advokatas Jurijus Kovalenko prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 16 d. nuosprendį ir S. U. atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino procesinę situaciją, pažeidė kaltinamojo nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu garantuojamas teises, selektyviai pasisakė dėl gynybos argumentų, nepasisakė dėl kaltinimui nenaudingų aplinkybių, nevertino gynybos nurodytų argumentų, ignoravo dalį byloje esančių nuteistajai palankių įrodymų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apylinkės teismas privalėjo nustatyti kaltinime įvardintas aplinkybes ir pasisakyti dėl jų arba panaikinti byloje esamus akivaizdžius prieštaravimus O. Š. parodymuose, bei įvertinti tai, kad įvykis vyko 2022 m. rugsėjo 3 d., tuo tarpu O. Š. pareiškimas buvo pateiktas tik 2022 m. rugsėjo 6 d., t. y. praėjus trims paroms po įvykio ir sužinojus, kad S. U. jau įvykio vietoje surašė pareiškimą dėl O. Š. nusikalstamų veiksmų.
2.2. Pasak apelianto, teismas turėjo kritiškai vertinti O. Š. parodymus apie tai, kad išsigandusi S. U. ji nugara traukėsi link laiptų į antrąjį namo aukštą, nes asmuo, iš tiesų bijantis agresyviai nusiteikusio asmens, siekia pasišalinti iš agresyvios aplinkos į saugią vietą ir kviečia pagalbą, tuo tarpu O. Š. atvykdama į jai nepriklausančius namus, pasinaudodama nepilnamečio vaiko paklusnumu, prieš jo norą liepė jam atidaryti namo terasos duris bei patekusi į namo vidų akivaizdžiai ignoravo S. U. prašymus išeiti iš svetimų namų. Būdama namuose pati O. Š. siekė konflikto, nepasišalino iš svetimų namų ir tikslingai pradėjo filmuoti, nes jau iki šių įvykių T. Š. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, tad nukentėjusioji akivaizdžiai suprato ką daro ir kokios pasekmės dėl jos elgesio gali kilti. Išėjimai iš nesaugios aplinkos yra namo pirmajame, o ne antrajame aukšte, todėl nukentėjusiosios parodymai nėra logiški. Akivaizdu, kad O. Š. įsibrovė į svetimus namus, ne siekdama pasiimti savo nepilnametį sūnų iš nesaugios aplinkos, o veržėsi pas savo sutuoktinį T. Š. kartu panaudodama fizinį smurtą S. U. atžvilgiu.
2.3. Apelianto teigimu, vaizdo įraše „IMG_7524.MOV” matyti visiškai sveika O. Š., kuri pabėgusi iš antrojo aukšto į pirmąjį, liko pirmajame iki policijos pareigūnų atvykimo net ir atėjus neva agresyviai nusiteikusiai S. U., kuri pasak nukentėjusiosios, ją spardė antrame aukšte. Akivaizdu, kad O. Š. pateikė tyrimui tikrovės neatitinkančius parodymus, kurie prieštarauja logiškai įvykių sekai ir kitų asmenų liudijimams. Kiekvienos apklausos metu nukentėjusioji nurodė skirtingą jai suduotų smūgių skaičių, jų seką, pasekmes ir kilimo priežastis. Įvykyje dalyvavusių kitų liudytojų: M. R., C. K., T. Š. ir S. U. parodymai yra nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštaraujantys, priešingai nei O. Š., kurie yra prieštaringi ir jų niekas net iš dalies nepatvirtino. Pagal teismų praktiką, kaltinamojo kaltė negali būti grindžiama vien nukentėjusiojo parodymais, nes šie parodymai turi būti patvirtinami kitais objektyviais įrodymais, kurių analizė nepaliktų abejonės dėl kaltinamojo kaltumo. Liudytojų L. Š., policijos pareigūnų M. R., A. Ž. parodymai nepatvirtina O. Š. parodymų, kadangi jie įvykiuose nedalyvavo ir jų nematė, taip pat kaip ir policijos pareigūnų darytuose vaizdo įrašuose nėra užfiksuotų aplinkybių, kurios patvirtintų O. Š. parodymus. Byloje nustatyta, kad visus įvykius ar didžiąją jų dalį stebėjo T. Š. ir C. K., tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos pripažino nepatikimais.
2.4. Anot skundo autorių, nukentėjusiosios byloje pateikti vaizdo įrašai yra koreguoti, apkarpyti arba dalis jų, vertinant jų pavadinimų numeracijos eiliškumą, nepateikti, be to, juose nėra užfiksuota jokių smurtinių veiksmų ar grumtynių. Priešingai, vaizdo įrašuose matyti, kad S. U. laikosi saugaus atstumo nuo O. Š., o atėjus T. Š., S. U. neleidžia T. Š. prie jos artintis. Vaizdo įrašai buvo padaryti įrenginiu Samsung Note 10, kurių neva O. Š. ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai neišsaugojo, tačiau šis įrenginys daro papildomą duomenų kopiją „google“ paskyros saugykloje ir juos sinchronizuoja, todėl byloje buvo privalu išreikalauti šiuos duomenis. Tad šioje dalyje atliki ikiteisminio tyrimo veiksmai neleido pašalinti visų kilusių abejonių ir neaiškumų.
2.5. Skundo autoriaus teigimu, atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo gauta abejonių nekeliančių įrodymų, kad S. U. įvykdė nusikaltimą. Nenustačius nusikalstamai veikai inkriminuoti reikšmingų aplinkybių, turėtų būti pripažinta, kad S. U. veiksmuose nėra nustatyti būtinieji nusikalstamos veikos požymiai. Kaltininko kaltė baudžiamajame procese nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
5. Nukentėjusiosios O. Š. atstovės advokatės Jurgitos Ivanauskienės atsiliepime į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos ir nuteistosios S. U. gynėjo advokato Jurijus Kovalenko apeliacinius skundus prašoma prokurorės skundą tenkinti, tuo tarpu nuteistosios gynėjo skundą atmesti.
3.1. Atsiliepime pritariama prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir prašymui T. Š. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Taip pat atsakinat į nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus pažymima, kad nukentėjusioji nuosekliai siekė rašyti pareiškimą dėl patirto sužalojimo, atvykus policijos pareigūnams ji nurodė kvietusi pareigūnus, o tai kad įvykio metu ji kvietė policijos pareigūnus patvirtina Bendrojo pagalbos centro skambučio garso įrašas. Nukentėjusiosios elgesys įvykio metu buvo nulemtas informacijos apie nesaugią aplinką jos sūnui, neblaivaus tėvo, patirto streso dėl smurto, tuo tarpu smurtiniai veiksmai jos atžvilgiu baigėsi tik tuomet, kai ji nusileidusi į pirmąjį namo aukštą iškvietė policijos pareigūnus. O. Š., siekdama išsiaiškinti ar vaiko tėvas vykdo savo pareigą vaikui užtikrinti saugią aplinką, patyrė S. U. smurtą, kuri naktį ir sukūrė nesaugią aplinką vaikui, girtaudama kartu su T. Š. ir jiems tarpusavyje smurtaujant, dėl ko buvo iškviesti policijos pareigūnai ir vaiko teisių apsaugos darbuotojai. Taigi, vaikais iš namų buvo išgabentas dėl nesaugios aplinkos du karus per tą pačią parą dėl S. U. ir T. Š. smurtinių veiksmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų bei nuteistosios duotus parodymus byloje. Apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiosios pateiktų vaizdo įrašų yra išgalvoti ir nulemti nepalankaus apylinkės teismo procesinio sprendimo. Be to, vaizdo įrašais vadovavosi ir pati nuteistoji ir tuomet klausimų dėl jų netikrumo nekilo.
6. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme prokurorė palaikė savo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti, tuo tarpu nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą prašė atmesti. Nuteistoji ir jos gynėjas palaikė savo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Nukentėjusioji ir jos atstovė palaikė prokurorės apeliacinį skundą bei prašė jį tenkinti, tuo tarpu nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą prašė atmesti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokurorės skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos ir nuteistosios S. U. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliaciniai skundai atmetami.
7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.
8. Apeliaciniame skunde prokurorė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dalyje dėl T. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, prašo priimti priešingą procesinį sprendimą nei priėmė apylinkės teismas, t. y. T. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Tuo tarpu nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde ginčija S. U. kaltę padarius jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 187 straipsnio 3 dalyje, nesutinka su skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo atliktu įrodymų vertinimu.
9. Teisėjų kolegija, susipažinusi su prokurorės, nuteistosios gynėjo apeliacinių skundų argumentais, nukentėjusiosios atstovės atsiliepimu, patikrinusi skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nesutikdama su abiejų apeliantų pozicija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai įvertino visus byloje esančius duomenis, pagrįstai pripažino juos įrodymais bei jais vadovavosi motyvuodamas savo sprendimą T. Š. išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, tuo tarpu S. U. pripažinti kalta padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 3 dalyje.
10. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų padarymas byloje yra išimtinai teismo, priimančio galutinį procesinį sprendimą byloje, kompetencija. Įrodymų vertinimo metu teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais ir priimti sprendimą, ar surinktais įrodymais galima grįsti teismo išvadas. Įrodymų vertinimo metu turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai bei jų visuma, sujungiant juos į loginę visumą, tuo tarpu proceso dalyvių pateiktų versijų ir pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia.
11. Apygardos teismas pažymi, kad kasacinės instancijos teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turiniu tokių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nenustatė.
Dėl T. Š. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį
12. Prokurorė savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas T. Š. dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus dėl T. Š. suduotų smūgių atmetė kaip nepatikimus bei padarė neteisingą išvadą, kad šių parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Visgi, apeliacinės instancijos teismas su šiais prokurorės apeliacinio skundo argumentais sutikti negali.
13. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021, 2K-150-489/2022).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą T. Š. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nenustačius jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, visų pirma atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusiosios O. Š. ir T. Š. tarpusavio santykiai buvo itin konfliktiški. Nors įvykio metu asmenys oficialiai buvo santuokoje, tačiau faktiškai jau kartu negyveno, vyko skyrybų procesas, buvo sprendžiami klausimai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat vyko ir kitomis teisės šakomis reguliuojami procesai teismuose. Iš baudžiamojoje byloje esančių kitų objektų apžiūros protokolų (2 t., b. l. 26–32, 37–38, 71–76) matyti, kad išteisintasis įvykio metu nukentėjusiąją vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, iki atvykstant policijos pareigūnams, liepė jai pasišalinti iš jo namų. Tad šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad įvykio metu O. Š. ir T. Š. santykis nebuvo neutralus ar įprastas sutuoktiniams. Įvertinus proceso dalyvių priešiškus santykius, šiuo atveju iš tiesų buvo svarbu nustatyti, ar baudžiamojoje byloje, be nukentėjusiosios parodymų, yra ir kitų objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog įvykio dieną T. Š. nukentėjusiosios O. Š. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju jokie kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai nepatvirtino, jog T. Š. būnant pirmajame namo aukšte ir laukiant atvykstančių policijos pareigūnų ne mažiau kaip keturis kartus delnu sudavė O. Š. į galvos kairę pusę. Nors išteisintasis neneigė, kad įvykio metu buvo neblaivus bei priešiškai nusiteikęs nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau viso baudžiamojo proceso metu jis neigė naudojęs fizinį smurtą O. Š. atžvigliu (3 t., b. l. 78, 83, 89, 97, 102, 6 t., b. l. 105–106). Įvykio metu namuose buvę asmenys – liudytojas nepilnametis T. Š., nuteistoji S. U. ir liudytoja C. K. (1 t., b. l. 109–111, 5 t., b. l. 186–189, 6 t., b. l. 102–104, 134–136) nepatvirtino, jog būtų matę kaip T. Š. naudoja fizinį smurtą O. Š. atžvilgiu. Viena vertus, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad šie liudytojai yra suinteresuoti duoti parodymus, palankius T. Š., nes T. Š. yra išteisintojo sūnus, tuo tarpu pati C. K. nurodė, kad išteisintasis yra suteikęs pagalbą jai gyvenant Lietuvoje. Be to, nuteistoji S. U. įvykio metu buvo būtent T. Š. draugė, taigi, jos parodymai šiuo atveju taip pat yra palankūs išteisintajam. Kita vertus, baudžiamojoje byloje be šių liudytojų ir nuteistosios parodymų yra kitų duomenų, kurie sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad nėra neabejotinai įrodyta, jog T. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
16. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja policijos pareigūnė M. R. nurodė, kad atvykus į įvykio vietą O. Š. minėjo, jog atvažiavusi pasiimti savo vaiko adresu (duomenys neskelbtini), sukonfliktavo su S. U. (1 t., b. l. 130–131, 4 t., b. l. 139–140), liudytoja L. Š. paaiškino, kad O. Š. jis nurodė, kad S. U. ją paėmė už rankų ir laikė (1 t., b. l. 148–149, 5 t., b. l. 84–85). Nukentėjusiosios darytuose vaizdo įrašuose užfiksuota, kad T. Š. jos atžvilgiu vartoja necenzūrinius žodžius, yra nusiteikęs agresyviai, tačiau jam einant link nukentėjusiosios, jį sulaikė S. U. (1 t., b. l. 26–27). Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad O. Š. paskambinus Bendruoju pagalbos centro numeriu, nukentėjusioji nurodė, kad ją puola ir jai trenkė agresyviai nusiteikusi sutuoktinio meilužė (2 t., b. l. 67–68), kitų objektų apžiūros protokole, kuriame užfiksuotuose vaizdo įrašuose, darytuose į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų nešiojamuoju vaizdo registratoriumi, matyti, kad O. Š. nurodo aplinkybes tik apie tai, kad ją puolė S. U. (2 t., b. l. 71–76). Taigi, kaip matyti iš šių įrodymų analizės, nukentėjusioji iš karto po įvykio niekam nenurodė, kad jos atžvilgiu fizinį smurtą naudojo ir T. Š..
17. Nors sutiktina su prokurorės skundo argumentu, kad iš karto po įvykio nukentėjusioji galėjo būti išsigandusi, jausti stresą bei įtampą, tačiau abejotina, kad O. Š. iš karto po įvykio atvykus policijos pareigūnams galėjo pamiršti, jos teigimu, paskutinį jos atžvilgiu panaudoto smurto epizodą – T. Š. suduotus smūgius, nors tai, kad vyko fizinis konfliktas su S. U. ji nuosekliai nurodė policijos pareigūnams. Taigi iš tiesų, baudžiamojoje byloje be pačios nukentėjusiosios jau ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų nėra kitų objektyvių duomenų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą, jog T. Š. įvykio metu O. Š. ne mažiau kaip keturis kartus sudavė į galvos sritį. Vertinant tai, kad T. Š. ir O. Š. santykis įvykio metu buvo priešiškas ir konfliktiškas, priimti apkaltinamąjį nuosprendį vadovaujantis vien tik nukentėjusiosios parodymais šiuo atveju nebūtų teisinga.
18. Kasacinės instancijos teismas ne kartą akcentavo, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veikas kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl nusikalstamų veikų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Be to, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamas veikas ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021, 2K-227-976/2021, 2K-106-628/2022, 2K-51-813/2025, 2K-101-489/2025).
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aukščiau aptartų ir kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių visuma sudarė pagrindą spręsti, kad baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai patikimų ir objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą, jog T. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Kadangi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir ginčytinais duomenimis, dėl kurių objektyvumo kyla pagrįstų abejonių, pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmestinas.
Dėl S. U. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį
20. BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam kas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, todėl būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo panaudojimas nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).
21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, sprendė, kad S. U. kaltė padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 3 dalyje yra įrodyta, tuo tarpu nuteistosios gynėjas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada teigia, kad S. U. dėl šių jai inkriminuotų nusikalstamų veikų turi būti išteisinta.
22. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad S. U. savo kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 3 dalyje, neigė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu (3 t., b. l. 137, 142, 150, 158, 163–164, 6 t., b. l. 102–104). Nors nuteistosios gynėjas ginčydamas nuteistosios kaltę nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau apygardos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. U. atliktuose veiksmuose buvo nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Priešingai nei teigia nuteistosios gynėjas, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, spręsdamas, jog S. U. nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, vadovavosi ne vien tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau ir kitais byloje esančiais įrodymais, kurių objektyvumu teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.
23. Visų pirma apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad nukentėjusioji pagalbos į teisėsaugos institucijas kreipėsi ne iš karto po įvykio, tačiau praėjus trims dienoms bei sužinojusi, kad nuteistoji pirma kreipėsi pagalbos į teisėsaugos instituciją. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis apelianto skundo argumentas nėra teisingas ir jį paneigia ne vien nukentėjusiosios paaiškinimai, tačiau baudžiamojoje byloje esantys kiti objektyvūs įrodymai. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji teigė, kad 2022 m. rugsėjo 3 d., t. y. įvykio dieną, apie 15.55 val. būdama name, adresu (duomenys neskelbtini), skambino Bendruoju pagalbos centro numeriu siekdama iškviesti policijos pareigūnus. Tai, kad nukentėjusioji įvykio metu iš tiesų skambino Bendruoju pagalbos centro numeriu ir kvietė policijos pareigūnus patvirtina kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame yra užfiksuotas 2022 m. rugsėjo 3 d. 15.55 val. vykęs pokalbis tarp Bendrojo pagalbos centro darbuotojos ir O. Š.. Be to, šiame pokalbyje taip pat užfiksuota, kad tą pačią dieną O. Š. jau buvo skambinusi Bendruoju pagalbos centro numeriu (2 t., b. l. 67–68). Tarnybiniame pranešime dėl O. Š. telefono numerio išklotinių analizės matyti, jog nukentėjusioji įvykio dieną du kartus skambino Bendruoju pagalbos centro numeriu – 15.25 val. ir 15.55 val. (2 t., b. l. 118). Taigi, šie duomenys suponuoja išvadą, kad nukentėjusioji iš tiesų ėmėsi priemonių įvykio metu išsikviesi pagalbą bei buvo suinteresuotą ją gauti.
24. Be to, kitų objektų apžiūros protokole, kuriame buvo apžiūrėti 2022 m. rugsėjo 3 d. įvykio metu policijos pareigūnų nešiojamuoju vaizdo registratoriumi užfiksuoti vaizdo įrašai, girdima kaip nukentėjusioji O. Š. policijos pareigūnui nurodo, jog atvyko įsitikinti, kad jos nepilnametis sūnus yra saugioje aplinkoje, ji buvo užpulta ir teiraujasi, ar galės rašyti pareiškimą, bei užfiksuota tai, kad policijos pareigūnas nespėjo atsakyti į šį nukentėjusiosios klausimą (2 t., b. l. 71–79). Tad jau įvykio metu, atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusioji jų teiravosi dėl pareiškimo rašymo galimybės. Iš baudžiamojoje byloje esančio medicininių dokumentų išrašo matyti, kad O. Š. 2022 m. rugsėjo 4 d. 00.26 val. atvyko į gydymo įstaigą dėl patirtų sužalojimų (2 t., b. l. 23–24). Tuo tarpu baudžiamojoje byloje esančiame tarnybiniame pranešime dėl neatliktos įvykio vietos apžiūros užfiksuota, kad nukentėjusioji į policijos komisariatą atvyko 2022 m. rugsėjo 5 d. 23.10 val. norėdama rašyti pareiškimą dėl 2022 m. rugsėjo 3 d. įvykio, kurio metu ji galimai patyrė smurtą (1 t., b. l. 26). Be kita ko, pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, apklausiant O. Š., pastaroji nurodė, kad iš karto po įvykio ji norėjo rašyti pareiškimą ir to prašė policijos pareigūnų, tačiau policijos pareigūnai ją informavo, jog tai ji galės padaryti su jais nuvykus į policijos komisariatą, esantį (duomenys neskelbtini). Vis tik, to jai padaryti nepavyko, nes policijos pareigūnai jai įteikė šaukimą bei nurodė, kad visas aplinkybes ji galės paaiškinti apklausos pas tyrėją metu (1 t., b. l. 13–18).
25. Tad iš esmės matyti, kad nuketėjusioji nuo pat momento kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai išreiškė aiškią valią norinti rašyti pareiškimą, ir šią savo teisę aktyviai bandė įgyvendinti tris dienas, tuo tarpu tai, jog jos pareiškimas galiausiai teisėsaugos institucijoje buvo priimtas ir užregistruotas tik 2022 m. rugsėjo 6 d. buvo nulemtas ne nukentėjusiosios delsimo pranešti apie įvykį, o dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad nukentėjusiosios pareiškimas policijos įstaigoje buvo užregistruotas tik 2022 m. rugsėjo 6 d. šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu.
26. Šiuo atveju analizuojant nuteistosios kaltės klausimą svarbu pažymėti, kad kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, O. Š. atvyko į savo sutuoktinio nuomojamą būstą, kuriame buvo ir S. U., adresu (duomenys neskelbtini), gavusi informaciją iš Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos apie tai, jog 2022 m. rugsėjo 3 d. naktį jos sūnus galimai buvo nesaugioje aplinkoje. Tai patvirtina ne tik pačios nukentėjusiosios parodymai, tačiau ir liudytoju apklausto policijos pareigūno K. M. parodymai apie tai, kad 2022 m. rugsėjo 3 d. apie 03.00 val. jis ir kolegė E. Ž. gavo iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje adresu (duomenys neskelbtini), namuose rado akivaizdžiai neblaivius asmenis T. Š. ir S. U., jie buvo nusiteikę agresyviai, T. Š. veidas buvo sužalotas, kartu su šiais asmenimis buvo ir nepilnametis T. Š. sūnus T. Š., vaikas atrodė labai išsigandęs, pasimetęs, šoko būsenoje, todėl buvo iškviesti Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai (1 t., b. l. 136–137, 4 t., b. l. 143–144). Be to, liudytoju apklaustas Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojas, atvykęs į iškvietimą V. Ž. nurodė analogiškas aplinkybes bei paaiškino, kad paklausus T. Š., ar jis sutiktų važiuoti pas mamą, vaikas sutiko, tačiau nepavykus susisiekti su mama O. Š., vaikas buvo perduotas kitam asmeniui. T. Š. mama ryte susisiekė su jo kolege ir jai buvo paaiškinta visa situacija dėl vaiko (1 t., b. l. 142–143, 4 t., b. l. 141–143). Taip pat byloje esančiame kitų objektų apžiūros protokole aprašyti S. U. 2022 m. rugsėjo 3 d. 02.39 val. ir 02.45 val. skambučiai Bendrajam pagalbos centrui, kuriuose pati nuteistoji nurodo, kad tarp jos ir T. Š. įvykio konfliktas, adresu (duomenys neskelbtini), abu kruvini, kartu yra mažametis vaikas, reikalinga medikų pagalba (2 t., b. l. 53–55). Aplinkybę, kad Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai naktį iš 2022 m. rugsėjo 2 d. į 2022 m. rugsėjo 3 d. nukentėjusiajai du kartus skambino informuoti apie galimai vaikui nesaugią aplinką patvirtina ir tarnybinis pranešimas dėl O. Š. telefono numerio išklotinių analizės (2 t., b. l. 118). Tad šiuo atveju baudžiamojoje byloje buvo neabejotinai nustatyta, kad O. Š. 2022 m. rugsėjo 3 d. dienos metu atvyko į sutuoktinio T. Š. nuomojamą būstą įsitikinti, ar jos sūnus T. Š. yra saugioje aplinkoje, o ne konfliktuoti su S. U. ar kaip nurodoma nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde, veržtis pas sutuoktinį T. Š., ir tokią išvadą galima daryti ne vien remiantis nukentėjusiosios parodymais, tačiau ir aukščiau apeliacinės instancijos teismo įvardintais įrodymais bei kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga.
27. Nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiosios parodymai turi būti vertinami kritiškai atsižvelgiant į tai, kad prasidėjus konfliktui su S. U., O. Š. nepasišalino iš jos sutuoktinio T. Š. nuomojamo būsto, tačiau liko namuose bei atsidūrė antrajame namo aukšte, o tai rodo, kad nukentėjusioji įvykio metu nejautė baimės. Visgi, apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji atvyko į nuomojamą sutuoktinio būstą siekdama įsitikinti, ar jos nepilnametis vaikas yra saugioje aplinkoje. Svarbu ir tai, kad vykstant intensyviam konfliktui, turinčiam ir smurtinį pobūdį, asmenys ne visuomet elgiasi vadovaudamiesi logika, tuo tarpu instinktyviai ieško saugios vietos atsitraukti nuo kitos konfliktuojančios pusės, juolab, kad O. Š. norėjo pasikalbėti su savo sūnumi, kuris ir buvo sutuoktinio T. Š. būste, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame buvo ir nuteistoji S. U.. Nors apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad nukentėjusioji apklausų metu nurodė skirtingą jai suduotų smūgių skaičių, jų seką, pasekmes ir kilimo priežastis, tačiau pirmosios instancijos teismas nuodugniai išanalizavęs nukentėjusiosios viso baudžiamojo proceso metu duotus parodymus esminių prieštaravimų juose nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su nukentėjusiosios parodymais bei skundžiamame nuosprendyje atlikta jų analize sutinka su išvada, kad parodymai sietini su nukentėjusiajai S. U. padarytais sužalojimais iš esmės yra nuoseklūs ir neprieštaringi, todėl jais netikėti nėra pagrindo. Kaip jau minėta šios nutarties 15 punkte, apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog liudytojų C. K. ir T. Š. yra tendencingi, šie asmenys yra suinteresuoti duoti palankius parodymus išteisintajam, o kartu ir nuteistajai S. U., tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo ir spręsdamas S. U. kaltės klausimą.
28. Be to, tai, kad įvykio metu nukentėjusioji neabejotinai patyrė sužalojimus vėl gi patvirtina ne tik pačios nukentėjusiosios parodymai ar liudytojų, kuriems O. Š. nurodė patyrusi sužalojimus parodymai, tačiau ir baudžiamojoje byloje po įvykio padarytos nuotraukos (1 t., b. l. 165–171). Nors baudžiamosios bylos narinėjimo metu tiek išteisintasis T. Š., tiek nuteistoji S. U. bei jų gynėjai ne kartą kėlė versiją, jog nukentėjusioji sužalojimus galėjo patirti užsiimdama vandenlenčių sportu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ant nukentėjusiosios kūno yra ne tik mėlynės ar sumušimai, kurie gali atsirasti užsiimant tam tikru sportu, tačiau ir veido, rankų, kojų, krūtinės srities įdrėskimai, kurie yra būdingi asmenų tarpusavio fiziniam kontaktui ir galėjo būti padaryti grumtynių su nuteistąja metu. Be kita ko, baudžiamojoje byloje esančioje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai nustatyti nubrozdinimai dešiniame žande, kaklo dešinėje, krūtinės kairėje, kraujosruvos kairiajame žaste, nubrozdinimas kairiajame dilbyje, nubrozdinimas kairėje plaštakoje, kraujosruva dešiniame žaste, kraujosruva dešinės alkūnės duobėje, kraujosruva kairio sėdmens srityje, nubrozdinimai dešinėje šlaunyje. Sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku (1 t., b. l. 175–177). Tad šiuo atveju nustatytų sužalojimų gausa ir pobūdis neabejotinai patvirtina, kad šie sužalojimai buvo padaryti įvykio dieną, grumtynių su nuteistąja metu.
29. Nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde taip pat yra keliamas klausimas ir dėl nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonu užfiksuotų vaizdo įrašų patikimumo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje tai nebuvo pagrindinis įrodymas, kuriuo pirmosios instancijos teismas grindė nuteistosios kaltę padarius jai inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Iš tiesų vaizdo įrašuose yra užfiksuoti tik tam tikri konflikto tarp O. Š. ir S. U. fragmentai – nuteistosios išreikšti reikalavimai O. Š. išeiti iš namų, nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, jog į išteisintojo namus ji pateko siekdama įsitikinti, ar jos vaikas yra saugioje aplinkoje, užfiksuotas šių dviejų moterų judėjimas laiptais, tai, kad tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios buvo tam tikras fizinis kontaktas bei T. Š. necenzūrinių žodžių vartojimas nukentėjusiosios atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės visas šias aplinkybes, užfiksuotas nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonu, patvirtino ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, tad teigti, kad O. Š. mobiliojo ryšio telefonu užfiksuoti duomenys yra nepatikimi, koreguoti ar permontuoti pagrindo nėra. Kadangi baudžiamojoje byloje yra pakankamai kitų objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad S. U. konflikto metu sužalojo O. Š., o nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonu darytuose vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde įvardijami argumentai, susiję su abejonėmis dėl nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonu darytų vaizdo įrašų patikimumo, laikytini nepagrįstais.
30. Nagrinėjamu atveju, nors nuteistosios gynėjo skunde nėra pateikta jokių argumentų, dėl kokių priežasčių S. U. turėtų būti išteisinta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, tačiau įvertinus tai, kad apeliacinio skundo reikalavime pateiktas bendrinio pobūdžio prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir S. U. išteisinti, apylinkės teismas glaustai pasisakys ir dėl skundžiamo nuosprendžio dalies, kuria S. U. pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje.
31. BK 187 straipsnio 3 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad turto sugadinimas ar sugadinimas gali būti padaromas tik tyčia – tiesiogine arba netiesiogine. Taigi turi būti nustatyta, kad asmuo, darydamas šį nusikaltimą, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK nurodytų padarinių, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba kad asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK nurodytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-65-976/2025).
32. Kaip teisingai akcentavo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, baudžiamojoje byloje buvo neabejotinai nustatyta, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusioji visą laiką su savimi turėjo mobiliojo ryšio telefoną, su kuriuo filmavo įvykių eigą. Šios aplinkybės neginčijo nei vienas proceso dalyvis, be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėti nukentėjusiosios įvykio metu mobiliojo ryšio telefonu daryti vaizdo įrašai (2 t., b. l. 26–27). O. Š. nurodė, kad įvykio metu, jai ir S. U. būnant ant laiptų, nuteistoji pastūmė nukentėjusiąją, dėl ko O. Š., rankoje turėdama mobiliojo ryšio telefoną, krito ant laiptų, griūdama į laiptus atsirėmė rankomis ir šiuo metu galėjo būti sugadintas jos mobiliojo ryšio telefonas. Tai, kad įvykio metu buvo apgadintas nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas patvirtina ir daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, jog ant mobiliojo ryšio telefono „Samsung Note 10“ ekrano bei nugarinės ir šoninės dalių yra matomi įskilimai (2 t., b. l. 4–11).
33. Apylinkės teismas, atskleisdamas šios nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę, pagrįstai sprendė, kad nuteistoji šią nusikalstamą veiką padarė veikdama netiesiogine tyčia. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais, kad nuteistajai matant, jog nuketėjusioji jų tarpusavio konflikto metu filmuoja rankose laikydama savo mobiliojo ryšio telefoną, S. U. stūmė nukentėjusiąją ant laiptų, tad suvokė, kad O. Š. griūnant, ji gali rankomis bandyti atsiremti į kitus paviršius, dėl ko jos mobiliojo ryšio telefonas gali būti sugadintas. Taigi, nors tokių pasekmių kilimo nuteistoji nesiekė ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Teisėjų kolegijai šiuo atveju nekyla abejonių, kad tarp nuteistosios teisei priešingų veiksmų – fizinio smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu, o konkrečiai, jo stūmimo ir kilusių padarinių – sugadinto nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefono yra nustatytas priežastinis ryšys.
34. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad S. U. buvo pagrįstai pripažinta kalta dėl dviejų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 3 dalyje, tad panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistosios atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo. Įvertinus tai, nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl nuteistajai S. U. paskirtos bausmės
35. Apeliaciniame skunde nuteistosios S. U. gynėjas prašo priimti procesinį sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui. Remiantis teismų praktika, tai reiškia, kad tokiu būdu apibrėžiamos pačios plačiausios apeliacinio skundo ribos. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, taip pat ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).
36. Teismas, skirdamas bausmę vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies bei BK 54 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmė yra skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.
37. Pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo 2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573, kuriame be kitų pakeitimų, įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai. Po šių pakeitimų kaltininkui parenkamos ir skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas ne nuo jos vidurkio, o įvertinus atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenkant švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį bei nustatant skiriamos bausmės dydį. Be to, keitėsi ir BK 61 straipsnio 4 dalis, įtvirtinant, kad, be kita ko, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
38. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistajai S. U. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros įpareigojant S. U. viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje; per 3 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai O. Š. turtinę žalą; nuo 23 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar vykimu į gydymo įstaigas, o už BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirta 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros įpareigojant S. U. viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje; per 3 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai O. Š. turtinę žalą; nuo 23 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar vykimu į gydymo įstaigas.
39. Šios bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nuteistajai paskirta galutinė subendrinta – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vietoje intensyvios priežiūros įpareigojant S. U. viso bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje; per 3 mėnesius atlyginti nukentėjusiajai O. Š. turtinę žalą; nuo 23 val. iki 6 val. neišeiti iš namų, jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar vykimu į gydymo įstaigas.
40. Apylinkės teismas S. U. parinkdamas bausmės rūšis bei nustatydamas jų dydžius, atsižvelgė į tai, kad nuteistoji padarė vieną nesunkų baigtą tyčinį nusikaltimą bei vieną baudžiamąjį nusižengimą. Apylinkės teismas nenustatė nei nuteistosios atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Nuteistoji neprisipažino padariusi nusikalstamas veikas, byloje nėra duomenų ir apie tai, kad ji atlygino savo nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad S. U. praeityje neteista, tad šis jos teistumas – pirmasis (3 t., b. l. 114), penkerių metų laikotarpiu penkis kartus bausta administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtas baudas yra sumokėjusi, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (3 t., b. l. 116–118). Nuteistoji nusikalstamos veikos padarymo metu vykdė individualią veiklą (1 t., b. l. 120–122), tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad yra nedirbanti (4 t., b. l. 66), neturi nepilnamečių vaikų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių nuteistąją charakterizuojančių aplinkybių visuma bei jos padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas sudarė pagrindą jai skirti ne pačias švelniausias, tačiau kiek griežtesnę straipsnių sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nuteistajai buvo pagrįstai parinkta būtent laisvės apribojimo bausmė kartu su ja, vietoje intensyvios priežiūros paskiriant kompleksą tarpusavyje suderintų įpareigojimų, tad ši bausmė padės įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį.
41. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumą, tiek nuteistosios S. U. asmenybę ir paskyrė teisingą bei proporcingą bausmę, todėl ją keisti ar švelninti nėra jokio teisinio pagrindo, juolab, kad apeliaciniame skunde to neprašo ir nuteistosios gynėjas.
Dėl civilinio ieškinio
42. BPK 109 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė baudžiamojo proceso metu įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims pareikšti civilinį ieškinį, jeigu dėl nusikalstamos veikos jis patyrė turtinės arba ne turtinės žalos. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).
43. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios atstovė dar ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį 5 454,42 Eur sumai prašant šią sumą priteisti O. Š. naudai iš T. Š. ir S. U.. Civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos buvo grindžiamas negautomis pajamomis dėl nedarbingumo, bei sugadinto mobiliojo ryšio telefono remonto kaštais. Tuo tarpu patirtas neturtinės žalos dydis – 5 000 Eur, buvo grindžiamas tuo, kad įvykio metu nukentėjusiajai buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir dvasiniai išgyvenimai. Nukentėjusiosios atžvilgiu buvo fiziškai smurtaujama jos nepilnamečio vaiko akivaizdoje, jos atžvilgiu buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, kas pažemino ją su sukėlė neigiamas pasekmes pasitikėjimui savimi. Kiekvieną kartą vykdama į institucijas, teikusias jai pagalbą, ji turėjo iš naujo prisiminti patirtus neigiamus išgyvenimus, atsitraukti nuo darbo bei skirti tam savo poilsio laiką.
44. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios atstovės pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir O. Š. iš S. U. priteisė 359,16 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys buvo atmestas. Apylinkės teismui nekilo abejonių dėl priteistinos turtinės žalos dydžio, įvertinus tai, kad nukentėjusioji prašė priteisti sumą dėl už nedarbingumo laikotarpį negautų pajamų, bei pinigų sumą už mobiliojo ryšio telefono remontą, kuris buvo sugadintas grumtynių su S. U. metu. Vis tik, sprendžiant klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio pirmosios instancijos teismas jį sumažino iki 1 200 Eur savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad nukentėjusioji prašė šią sumą priteisti iš dviejų asmenų – T. Š. ir S. U., tačiau T. Š. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo išteisintas. Be to, apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, kad nukentėjusiosios prasta psichologinė būklė įvykio metu buvo nulemta ne vien 2022 m. rugsėjo 3 d. įvykio, tačiau ir kitų priežasčių, t. y. to, kad jos ir T. Š. tarpusavio santykiai buvo konfliktiški ir sudėtingi, vyko skyrybų procesas, ginčai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir kitų klausimų, tad jos patirti neigiami dvasiniai išgyvenimai yra sąlygoti ne vien tik S. U. teisei priešingos veikos.
45. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, tiek dalyje dėl turtinės žalos, tiek dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo ir priteisimo. Sutiktina, kad neturtinės žalos dydis šiuo atveju turėjo būti sumažintas vadovaujantis ne tik teismų praktika analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose, tačiau įvertinus ir tai, jog O. Š. dvasiniai išgyvenimai ir tuometinė psichologinė būsena iš tiesų buvo nulemti ne vien aplinkybių, kuriomis S. U. jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, tačiau ir jos šeimoje vykusio skyrybų proceso bei klausimų, susijusių su bendrais T. Š. ir nukentėjusiosios vaikais, sprendimu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas plačiau dalyje dėl civilinio ieškinio nepasisako, juolab apeliantų pateiktuose skunduose iš esmės nėra keliamas klausimas dėl civilinio ieškinio išsprendimo.
Dėl nukentėjusiosios patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme
46. Nukentėjusioji O. Š. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateikė du 2025 m. kovo 10 d. ir 2025 m. gegužės 13 d. prašymus atlyginti jos patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (7 t., b. l. 163, 177). Prašymuose nurodyta, kad atstovavimo išlaidas sudaro susipažinimas su apeliaciniais skundais, atsiliepimo rengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose. Iš kartu su prašymais pateiktų dokumentų – sąskaitų faktūrų bei banko pavedimų išrašų matyti, kad O. Š. Advokatų profesinei bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. kovo 3 d. pervedė atitinkamai 1 258,40 Eur (susipažinimas su nuosprendžiu, apeliaciniais skundais, atsiliepimo rengimas), 2025 m. kovo 9 d. – 471,90 Eur (pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdyje), 2025 m. gegužės 12 d. – 471,90 Eur, (pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdyje) (7 t., b. l. 163, 164, 165, 178). Tad bendrai šios atstovavimo išlaidos iš viso sudaro 2 202,02 Eur.
47. Sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, be aplinkybių, į kurias atsižvelgiama priteisiant atstovavimo išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus buvo nagrinėjama byla ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).
48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė ne nukentėjusioji, o prokurorė ir nuteistosios gynėjas, ginčijant skundžiamą nuosprendį plačiausiais aspektais – prokurorei prašant T. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tuo tarpu nuteistosios gynėjui prašant S. U. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusioji ją atstovauti pasirinko advokatę Jurgitą Ivanauskienę, kuri ją atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, todėl nekyla abejonių, kad atstovei buvo gerai žinoma teik bylos esmė, tiek jos problematika. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiosios atstovė nuotoliniu būdu, naudojant garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemones, dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, iš kurių pirmasis buvo atidėtas, tuo tarpu kiti du posėdžiai įvyko, tad ji patyrė laiko sąnaudų ruošiantis ir dalyvaujant teismo posėdžiuose, tačiau nepatyrė kelionės išlaidų vykstant į teismo posėdžius, nes juose dalyvavo nuotoliniu būdu. Pirmasis teismo posėdis truko 15 min., antrasis – 43 min., trečiasis – 1 val. 10 min. Baudžiamojoje byloje buvo pateiktas nukentėjusiosios atstovės atsiliepimas į prokurorės ir nuteistosios gynėjo apeliacinius skundus. Iš esmės apeliaciniuose skunduose nebuvo ginčijami itin probleminiai ar nauji teisės taikymo klausimai, prokurorės skundo turinys buvo palankus nukentėjusiajai, nes juo buvo prašoma T. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką O. Š. atžvilgiu, abejuose skunduose buvo keliamas pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo klausimas. Ši byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta per du teismo posėdžius, bylos rezultatas – prokurorės ir nuteistosios gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.
49. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės 2022 m. balandžio 29 d. Nr. 1R-184 įsakymo „Dėl rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo patvirtinimo“ gaires, baudžiamosiose bylose atlygintinų išlaidų rekomenduojamas maksimalus dydis yra: 10.10. papunktyje – už kitų nei Rekomendacijų 10.2–10.9 papunkčiuose nurodyti procesinių dokumentų, kuriuose pareikšti prašymas, reikalavimas, atsikirtimai, paaiškinimai ar kt., parengimą – 0,4; 10.12. papunktyje – už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą – 0,1. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio (šiuo atveju 2024 m. 4 ketv.) vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (bruto) – 2335,9 Eur. Tad iš esmės, įvertinus nukentėjusiosios atstovės sugaištas laiko bei darbo sąnaudas (atsiliepimo parengimas 0,4x2335,9 Eur=934,36 Eur; pasirengimas teismo posėdžiams užtruko po tris valandas, taigi 3x(0,1x2335,9 Eur)=700,77 Eur), reikalaujamas priteisti atstovavimo išlaidų dydis neviršija rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio.
50. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas sprendžia, kad nukentėjusiosios prašymas dėl patirtų atstovavimo išlaidų priteisimo iš S. U. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, todėl tenkinamas visiškai ir iš S. U. O. Š. naudai išieškotina 2 202,02 Eur suma nukentėjusiosios patirtoms atstovimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme padengti.
Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
51. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2025 m. kovo 10 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant išteisintąjį T. Š. sudaro 250,00 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai.
52. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo iniciatyva T. Š. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Ričardas Lilas (7 t., b. l. 132, 139, 141), tačiau bylą nagrinėjant apygardos teisme, T. Š. teismo posėdyje dalyvavo su savo pasirinktu gynėju advokatu Augustinu Vaičiūnu. Įvertinus tai, teisėjų kolegija advokatą Ričardą Lilą atleido nuo tolimesnio dalyvavimo nuo bylos nagrinėjime (7 t., b. l. 167–169). Atsižvelgiant į tai, valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos neišieškotinos iš T. Š..
Dėl rašymo apsirikimo
53. Apylinkės teismas, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas nuteistosios S. U. parodymus, duotus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad: „Kaltinamoji O. Š. kaltės nepripažino ir parodė <...>“ (7 t., b. l. 62). Šiuo atveju baudžiamojoje byloje O. Š. turėjo nukentėjusiosios procesinį statusą, tuo tarpu kaltinamosios procesinį statusą bylą nagrinėjant apylinkės teisme turėjo S. U., tad akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas šioje vietoje padarė rašymo apsirikimo klaidą, kuri ištaisytina šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros pirmojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos ir nuteistosios S. U. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliacinius skundus atmesti.
Išieškoti iš nuteistosios S. U. nukentėjusiosios O. Š. naudai apeliacinio proceso metu patirtas atstovavimo išlaidas – 2 202,02 Eur (du tūkstančius du šimtus du eurus du centus).
Neišieškoti iš T. Š. valstybės naudai 250,00 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. kovo 10 d. pažymą Nr. APD-2025-02982.
Ištaisyti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 16 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje (7 t., b. l. 62) padarytą rašymo apsirikimo klaidą, nurodant, kad: „Kaltinamoji S. U. kaltės nepripažino ir parodė <…>“.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.
Teisėjai Lina Lesinskienė
Aurelijus Rauckis
Laima Šeputienė