Civilinė byla Nr. 2A-1229/2013

              Proceso Nr. 2-55-3-00376-2009-2

              Procesinio sprendimo kategorijos:

              30.3; 30.9.1; 71 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. S. ir atsakovo V. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3554-619/2012 pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovams V. Š. ir D. Š. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu ir atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės; trečiasis asmuo – Danske Bank A/S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovė atsakovams pareikštu patikslintu ieškiniu prašė teismo:

1. Pripažinti, kad ieškovės ir atsakovo V. Š. jungtinės veiklos pagrindu bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis buvo įgyta: žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini); 11,8 procento pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini);

2. Pripažinti, kad ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), sudaro 5,9 procento;

3. Pripažinti, kad ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis žemės sklype ir gyvenamajame name, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki jų perleidimo momento 2009 m. balandžio 9 d. sudarė ½;

4. Pripažinti žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), bei pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įregistravimą asmenine atsakovo V. Š. nuosavybe neteisėtu ir negaliojančiu;

5. Pripažinti atsakovų V. Š. ir D. Š. 2009 m. balandžio 9 d. sudarytą žemės sklypo ir ½ gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį negaliojančia;

6. Nustatyti 29 854 Lt kompensacijos dydį už 5,9 procento dydžio nuosavybės dalį pastate, esančiame (duomenys neskelbtini);

7. Nustatyti 262 500 Lt kompensacijos dydį už ½ dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini);

8. 292 354 Lt dydžio kompensaciją ieškovei priteisti turtu, priteisiant jos nuosavybėn atsakovo V. Š. nuosavybės teise turimą ½ žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ½ gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), dalį (kurios vertė 235 000 Lt), likusią kompensacijos dalį – 57 354 Lt ieškovei iš atsakovo priteisti pinigais;

9. Teismui pripažinus žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sandorį niekiniu ir netenkinus prašymo dėl kompensacijos ieškovei priteisimo nekilnojamuoju turtu ½ dalimi žemės sklypo ir ½ dalimi gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), priteisti ieškovei nuosavybės teise ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini). 29 854 Lt dydžio kompensaciją už 5,9 procento dydžio nuosavybės dalį pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovei iš atsakovo priteisti pinigais;

10. Teismui nepripažinus žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sandorio niekiniu ir netenkinus prašymo dėl kompensacijos ieškovei priteisimo nekilnojamuoju turtu (½ dalimi žemės sklypo ir ½ dalimi gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini)), taip pat netenkinus prašymo priteisti ieškovei nuosavybės teise ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), už atsakovo savo motinai D. Š. padovanotą turtą (žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini)) priteisti ieškovei iš atsakovo kompensaciją pinigais, lygią ½ daliai šių objektų rinkos vertės 2008 m. gruodžio 31 d. – 262 500 Lt. 29 854 Lt kompensaciją už 5,9 procento dydžio nuosavybės dalį pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovei iš atsakovo priteisti pinigais;

11. Priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

              Ieškovė nurodė, kad nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. pradžios su atsakovu gyveno kartu kaip pora, ketino susituokti, vedė bendrą ūkį, t. y. jų santykiai faktiškai atitiko santuokinius ryšius. Bendro gyvenimo metu ieškovė rūpinosi buitimi, gamindavo maistą, atlikdavo namų ruošą, pirkdavo namų apyvokos reikmenis. Sugyventiniai naudojosi ieškovės darbovietės interneto ryšiu, prenumeruodavo laikraščius, pirkdavo bendrai naudojamus daiktus ir įrangą, kartu leisdavo atostogas, keliaudavo ir švęsdavo įvairias šventes. Ieškovė dažnai atsakovui pervesdavo pinigų ar duodavo grynais tiek asmeniniams atsakovo pareikiamas, tiek bendroms išlaidoms, pavyzdžiui, komunaliniams mokesčiams mokėti, atsiskaitė už atsakovo įsigytus automobilius. Atsakovas nuolat naudodavosi ieškovės banko kortele. Šios aplinkybės, ieškovės vertinimu, patvirtina jų bendrą gyvenimą ir buitį drauge, taip pat pinigų bendrumą. Ieškovė ir atsakovas (toliau – ginčo šalys) neformalizavo savo santykių, t. y. nematė skirtumo, kuris iš jų mokės pinigus pagal kurios nors iš jų įsipareigojimus ar įvykdys kitas prievoles.

              Ieškovės teigimu, ginčo šalims kartu gyvenant atsakovo vardu registruotame name, esančiame (duomenys neskelbtini), (toliau – namas A.), bendru ieškovės ir atsakovo darbu ir lėšomis buvo pagerinta šio namo vertė, t. y. įrengtas namo antras aukštas, pirtis, priepirtis, pakeista stogo danga, įrengtas balkonas. Šios ir kitos aplinkybės liudija ginčo šalių siekį turėti bendrą turtą, jį iš esmės pagerinti pritaikant bendro gyvenimo kartu reikmėms.

Ginčo šalys 2006 m. birželio 1 d. už 147 500 Lt įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – sklypas E.). Ieškovė už šį sklypą sumokėjo 93 750 Lt, o atsakovas – 53 750 Lt. Ginčo šalys šiame sklype pastatė gyvenamąjį namą. Žemės sklypas ir namas įregistruoti ginčo šalių asmeninės nuosavybės teise, kiekvienai po ½ dalį, t. y. ieškovė ir atsakovas atskirai yra įgiję nuosavybės teisę į ½ dalį nurodyto turto.

Ieškovės vardu 2006 m. rugsėjo mėn. buvo sudaryta žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo (baigtumas – 60 proc.), esančių (duomenys neskelbtini), (toliau – sklypas ir namas V.) preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis, nors pagrindinę sutartį 2007 m. sausio 15 d. pasirašė atsakovas. 2007 m. buvo pradėti šio namo rekonstravimo darbai. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad abiejų nekilnojamojo turto vienetų (namų E. ir V.) statybos ir rekonstravimo darbai faktiškai vyko tuo pat metu. Tokiu būdu, vienu metu užsakant medžiagas, organizuojant darbų atlikimą, medžiagų išvežiojimą, buvo sutaupoma laiko ir lėšų. Ieškovės teigimu, ji savo lėšomis prisidėjo prie abiejų namų statybų, o jos tėvas prisidėjo savo darbu. Pagal ginčo šalių susitarimą atsakovas daugiau laiko skyrė statybos darbų organizavimui ir tam tikrus darbus atliko pats, o ieškovė tuo metu dirbo, rūpinosi lėšų uždirbimu, nes atsakovas nuo 2007 m. pradžios nedirbo.

              Nurodytos aplinkybės, ieškovės vertinimu, patvirtina, kad ginčo šalys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, gaunamas pajamas naudojo nekilnojamojo turto statyboms ir rekonstrukcijai. Nuo 2005 m. lapkričio mėn. kartu gyvenusių ginčo šalių poreikius atitiko siekis turėti bendrą turtą, jį iš esmės pagerinti pritaikant bendro gyvenimo reikmėms, kitą objektą įrengiant pardavimui, prie jo prisidedant tiek lėšomis, tiek savo pačių ir ieškovės tėvo darbu, todėl, ieškovės teigimu, yra pagrindas konstatuoti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Byloje pateiktų įrodymų visuma neleidžia paneigti prezumpcijos dėl ginčo šalių lygių įnašų į bendro turto kūrimą. Kadangi byloje nėra įrodymų, sudarančių teisinį pagrindą nukrypti nuo lygių įnašų prezumpcijos, todėl ginčo šalių įnašai į bendro turto kūrimą, ieškovės nuomone, laikytini lygiais.

              Namo A. baigtumo procentas 2006 m. kovo 22 d. buvo 88,2, o 2007 m. rugpjūčio 6 d. – jau 100 proc. Kadangi namas buvo pagerintas ginčo šalims pradėjus gyventi kartu ir vesti bendrą ūkį, ieškovė prašė nustatyti jai 5,9 proc. nuosavybės teises dalį į šį namą.

              Atsakovas be ieškovės žinios sklypą ir namą V. dovanojimo sutartimi perleido savo motinai D. Š., tai negali paneigti šio turto, kaip bendros dalinės nuosavybės, atsiradusios jungtinės veiklos pagrindu, prigimties. Ieškovės nuomone, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis bendrą ginčo šalių indėlį į turto – sklypo ir namo V. sukūrimą, konstatuotina, kad jungtinės veiklos pagrindu ieškovės sukurta bendrosios nuosavybės dalis šiame objekte jo perleidimo momentu sudarė ½. Dovanojimo sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininkas, todėl toks sandoris laikomas niekiniu.

              Namo A. 5,9 proc. dalies atidalijimas natūra yra fiziškai neįmanomas be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Šiuo atveju sklypo ir namo V. atidalijimas natūra taip pat negalimas, nes šį turtą atsakovas yra perleidęs savo motinai. Įgyvendinant ieškovei priklausančio turto dalies atidalijimą natūra turėtų būti teismine tvarka nuginčytas šio turto perleidimo sandoris, taikyta restitucija ir ieškovei priteista ½ dalis natūra. Ieškovė pažymėjo, kad ginčo šalys taip pat nuosavybės teise turi po ½ dalį į sklypą ir namą E.. Abiejuose turtiniuose vienetuose ginčo šalys turėtų dalinę nuosavybę lygiomis dalimis. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalių santykiai yra itin konfliktiški, bendras tokio turto naudojimas, tikėtina, būtų labai komplikuotas, neužtikrintų socialinės taikos ir ekonominio intereso. Ieškovės teigimu, šiuo atveju pripažinus sklypo ir namo V. dovanojimo sandorį negaliojančiu ir priteisus ieškovei dalį šio turto natūra, ieškovės teisių gynyba nebūtų įgyvendinta geresniu būdu nei priteisiant šio turto dalį atitinkančią piniginę kompensaciją. Priešingai, dėl konfliktinių santykių naudotis de jure padalintais turtiniais vienetais abiem šalims būtų labai sudėtinga.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino, kad ieškovės ir atsakovo jungtinės veiklos pagrindu bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis buvo įgyta 11,8 proc. pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); pripažino, kad ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalies šiame pastate sudaro 5,9 proc.; pripažino, kad ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiuose (duomenys neskelbtini), iki jų perleidimo momento 2009 m. balandžio 9 d. sudarė 13,61 proc.; priteisė ieškovei iš atsakovo 29 84 Lt dydžio kompensaciją už 5,9 proc. dydžio nuosavybės dalį pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), ir 71 500 Lt dydžio kompensaciją už 13,61 proc. žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), iš viso 101 354 Lt; atmetė kitus ieškinio reikalavimus ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Iš byloje pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad ginčo šalys nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. kartu gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, gaunamas pajamas naudojo nekilnojamajam turtui pirkti, statyboms, rekonstrukcijai.

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, kad ginčo šalių jungtinės veiklos pagrindu bendrąją daline nuosavybe lygiomis dalimis buvo įgyta 11,8 proc. namo A., ir reikalavimo pripažinti, kad ieškovės dalis šiame name sudaro 5,9 proc., teismas, remdamasis įrodymų visuma, nustatė, jog tarp ginčo šalių buvo bendras susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos rekonstruojant ir užbaigiant įsirengti namą A.. Pakankamu pagrindu teismas laikė bendrą ginčo šalių gyvenimą nuo 2005 m. lapkričio mėn., bendrą ūkio vedimą, išlaidų bendrumą namo remontui, dalyvavimą savo darbu ir lėšomis pabaigiant iki galo įrengti namą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog namas buvo pabaigtas vien tik iš jo asmeninių lėšų ir asmeninėmis pastangomis. Šiuo atveju teismas nematė pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 6.970 str.). Teismas sutiko su ieškovės nuomone, kad ieškovei priklausančios 5,9 proc. namo A. dalies atidalijimas natūra nėra galimas be neproporcingos žalos turto paskirčiai ir nėra racionalus, todėl priteisė ieškovei kompensaciją už minėtą dalį.

Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti, kad jos bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis žemės sklype ir gyvenamajame name, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki jų perleidimo momento sudarė ½, ir reikalavimo pripažinti šio turto nuosavybės teisės įregistravimą asmenine atsakovo nuosavybe neteisėtu ir negaliojančiu teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad iš atsakovo skolintų lėšų pagal paskolos sutartis su banku įgytas turtas apmokant jo visą kainą, turi esminę reikšmę, sprendžiant šiuos ieškovės reikalavimus. Teismas nustatė, kad tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos sukurti dalinę nuosavybę – įsigyti ir įsirengti sklypą ir namą V.. Tačiau nerado teisinio pagrindo nustatyti, kad ieškovės dalis šiame turte sudaro ½ ir jai pripažinti teisę į šią dalį. Pažymėjo, kad turto vertė jo įsigijimo metu buvo 215 000 Lt, o visa turto kaina sumokėta iš atsakovui suteiktų banko paskolų ir jis šias išlaidas dengia asmeniškai. Kadangi turtas iš esmės buvo pagerintas statybos proceso metu (investuota 143 001 Lt), padarė išvadą, kad prie šio turto sukūrimo šalys prisidėjo skirtingais įnašais, t. y. ieškovė 71 500 Lt (pusės statybos proceso metu panaudotų lėšų), o atsakovas – 286 500 (215 000 Lt + 71 500 Lt). Nustatęs, kad šio turto rinkos vertė 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 525 000 Lt, teismas laikė, jog ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės dalis šiame turte sudaro 13,62 proc., o atsakovo – 86 28 proc., todėl ieškovės reikalavimą tenkino iš dalies, nustatant, kad ieškovės nuosavybės teisės dalis šiame turte sudaro 13,62 proc., už kurią priteisė 71 500 Lt piniginę kompensaciją.

Teismas pažymėjo, kad kiti ieškovės reikalavimai yra išvestiniai, todėl patenkinus ieškinį iš dalies, dėl jų atkirai nepasisakoma.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimo dalį dėl ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalies žemės sklype ir gyvenamajame name, esančiuose (duomenys neskelbtini), nustatymo ir už ją priteistinos kompensacijos dydžio pakeisti, o dalį dėl 2009 m. balandžio 9 d. sudarytos minėto turto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia panaikinti ir priimti naują sprendimą:

1) Pripažinti atsakovų V. Š. ir D. Š. 2009 m. balandžio 9 d. sudarytą žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį negaliojančia;

2) Pripažinti, kad ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis žemės sklype ir gyvenamajame name, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki jų perleidimo momento 2009 m. balandžio 9 d. sudarė 50 proc. ir priteisti ieškovei iš atsakovo už šią dalį 262 500 Lt kompensaciją;

3) Netenkinus reikalavimo, kad ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis žemės sklype ir gyvenamajame name, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki jų perleidimo momento 2009 m. balandžio 9 d. sudarė 50 proc., pripažinti, jog ieškovės dalinės nuosavybės dalis šiame turte iki jo perleidimo 2009 m. balandžio 9 d. sudarė 19,97 proc. ir priteisti ieškovei iš atsakovo už šią dalį 104 842,50 Lt kompensaciją;

4) Patenkinus 3 punkte minėtą ieškovės reikalavimą, 262 500 Lt kompensaciją ieškovei priteisti turtu, priteisiant jos nuosavybėn atsakovo V. Š. nuosavybės teise turimą ½ žemės sklypo ir ½ gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), dalį (kurios vertė 235 000 Lt), likusią kompensacijos dalį Lt ieškovei iš atsakovo priteisti pinigais;

5) Netenkinus 4 punkte nurodyto reikalavimo dėl kompensacijos priteisimo jame nurodytu turtu, priteisti ieškovei ½ dalį žemės sklypo ir ½ dalį gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), t. y. priteisti dalijimą turtą natūra;

6) Netenkinus 4 ir 5 punktuose nurodytų reikalavimų dėl kompensacijos priteisimo juose nurodytu turtu, visą kompensacijos sumą ieškovei iš atsakovo priteisti pinigais;

7) Likusią sprendimo dalį dėl 29 854 Lt kompensacijos ieškovei priteisimo už jos 5,9 proc. bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalį pastate, esančio (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidų priteisimo, permokėto žyminio mokesčio grąžinimo palikti nepakeistą;

8) Priteisti iš atsakovų ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismui nustačius, kad ginčo šalis nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. sieję santykiai atitiko jungtinės veiklos santykius, šalis siejo lėšų bendrumas, bendro ūkio vedimas, taip pat laikant įrodytu, jog šalys kartu siekė įsigyti ir įsirengti sklypą ir namą V., nepagrįstai nebuvo pripažintos šalių lygios nuosavybės teisės į šį turtą. Teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčo šalys prie šio turto sukūrimo prisidėjo skirtingai įnašais. Ši teismo išvada grindžiama vieninteliu argumentu, t. y. aplinkybe, kad visa šio turto pirkimo kaina (215 000 Lt) buvo sumokėta iš atsakovo banko sąskaitoje esančių lėšų. Teismas klaidingai konstatavo, kad šis turtas buvo įsigytas iš tam tikslui atsakovui suteiktos banko tikslinės paskolos ir tą faktą ieškovė pripažino. Tikslinė banko paskola šiam turtui įsigyti atsakovui nebuvo suteikta. Bankas skolino atsakovui lėšas remiantis kreditavimo sutartimi, pagal kurią tikslinė paskolos paskirtis yra namui A. įsigyti, o vėlesniu susitarimu kredito suma buvo padidinta, šios sumos tikslinę paskirtį nurodant – A. namo statybos darbams pabaigti. Ieškovė neneigė, kad kaina sklypo ir namo V. pardavėjui buvo pervesta iš atsakovo sąskaitos, tačiau tai nepaneigia ieškovės lygaus indėlio šio turto įgijime egzistavimo. Teismas neatsižvelgė į savo paties padarytas išvadas, kad ginčo šalys nurodytu laikotarpiu gyvenimo kaip šeima, vedė bendrą ūkį ir pan., t. y. kad šalių santykiai atitiko jungtinės veiklos santykius. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad nepriklausomai nuo teisiškai registruotų nuosavybės teisės dalių, didžiąją namo E. statybos išlaidų dalį yra padengusi ieškovė, atsakovo indėlis šio turto įsigijime ir kūrime buvo minimalus, šias aplinkybes patvirtino ir pats atsakovas), tačiau šalys nuosavybę įregistravo lygiomis dalimis. Analogiškai atsakovas iš savo sąskaitos sumokėjo kito, lygiagrečiai kuriamo, objekto pirkimo kainą. Kurios nors šalies didesnio indėlio įnešimas į konkretų bendrai kuriamą turtą, priešingai nei traktavo pirmosios instancijos teismas, šalių nebuvo laikoma pagrindu nukrypti nuo lygių nuosavybės teisės dalių. Atsakovas jam suteiktos paskolos lėšomis iki bendro gyvenimo su ieškove asmeninės nuosavybės teise yra įsigijęs namą A.. Ieškovė pretenduoja tik į šio turto pagerinimą. Net gi tai, kad dalis paskolos lėšų galėjo būti panaudota ne pagal paskirtį, priešingai nei traktavo teismas, tai dar kartą patvirtina šalių tikrąją valią turtą savo poreikiams kurti ir įgyti bendrai lygiomis dalimis. Teismas nepagrįstai suabsoliutindamas pirkimo kainos sumos pervedimo iš atsakovo sąskaitos aplinkybę, neatsižvelgė į kitą aplinkybę, kad šias banko suteiktas namui A. remontuoti skirtas lėšas atsakovas galėjo sumokėti objekto V. pardavėjui tik todėl, kad dalį namo A. remonto bei atsakovui priklausančios namo E. dalies statybos išlaidas iš savo asmeninių lėšų už atsakovą buvo apmokėjusi ieškovė.

2. Kadangi ieškovei priteistos kompensacijos dydis teismo buvo nepagrįstai sumažintas, o realus jos dydis yra panašus į atsakovui priklausančios objekto E. dalies vertę (235 000 Lt), teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą ieškovei priklausančią kompensaciją priteisti turtu, likusią dalį priteisiant iš atsakovo pinigais.

3. Teismas padarė skaičiavimo klaidą. Teismas šalių nuosavybės dalis bendrai sukurtame turte (sklypas ir namas V.) nusprendė skaičiuoti priklausomai nuo šalių įnašų dydžio, pagal jų ir turto vertes 2008 m. gruodžio 31 d. datai (525 000 Lt). Teismas nustatė, kad bendra šalių investuota šio turto sukūrimo (įsigijimo ir rekonstrukcijos) suma yra 358 000 Lt, tuo tarpu rinkos vertė 2008 m. gruodžio 31 d. buvo pakilusi iki 525 000 Lt. Akivaizdu, kad šio turto vertė nurodytai datai buvo išaugusi, t. y. dėl objektyvių rinkos veiksnių, o ne kurios nors šalies įnašo 2008 m. gruodžio 31 d. susiformavo šio turto pridėtinė vertė, t. y. 167 000 Lt (525 000 Lt – 358 000 Lt). Todėl teismas nepagrįstai ieškovės nuosavybės dalį šiame turte skaičiavo imdamas galutinės turto kainos (525 000 Lt) ir tik faktiškai ieškovės įneštų lėšų (71 500 Lt) santykį, pagal kurį ieškovės dalis sudaro 13,62 proc. Tokiu būdu teismas vertės padidėjimą – pridėtinę vertę, susiformavusią dėl rinkos veiksnių, priteisė tik atsakovui. Nustačius, kad šalys įnešė konkrečius įnašus 358 000 Lt vertės turto sukūrime, ieškovės 71 500 Lt įnašas sudarė 1/5 arba 19,97 proc., o atsakovo – 4/5 arba 80,3 proc. Todėl kompensacijos dydis turėtų būti 104 842,50 Lt.

4. Teismas nemotyvavo, kodėl atmetė ieškovės reikalavimą dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, nors nustatė, kad ieškovei priklauso tam tikra dalis objekte V..

              Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimą pakeisti – ieškovės ieškinį atmesti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai atskleidė bylos esmę, netinkamai ir neteisėtai taikė teisės normas. Šalims nėra taikomas partnerystės ar sugyventinių statusas, nes Lietuvoje nefunkcionuoja CK trečiosios knygos XV skyriuje numatytos teisės normos, reguliuojančios bendrai gyvenančių asmenų, nesudariusių santuokos (sugyventinių), turto teisinį režimą. Šalys nevedė bendro ūkio, išskyrus tai, kad draugavo ir leido laiką kartu. Tarp šalių jokia jungtinė veikla su tikslu įsigyti dalinę nuosavybę į A. ir V. namą neatsirado, išskyrus susitarimą bendrais veiksmais įsigyti sklypą ir namą E.. Šalių turtas negali būti pripažintas įgytas kaip bendros jungtinės nuosavybės pagrindais, nes tai prieštarautų teisės imperatyvui - CK 1.78, 3.87 straipsniams, 6.969 straipsnio 4 punktui. Dalinės nuosavybės konkrečios dalys galėjo būti pripažintos teismo sprendimu, jeigu būtų įrodoma, kad konkretaus turto dalys buvo įgytos už konkrečias ieškovės lėšas ir buvo dvišalė šalių valia dalinės nuosavybės teise įsigyti V. ir A. esantį turtą. Konkrečios nuosavybės dalys įrodinėjamos pagal jų įgijimo faktus ir įrodymus, o ne pagal rinkos vertes draugystės pradžioje ar pabaigoje ir prezumpciją, kuri taikoma jungtinės nuosavybės atveju šalims gyvenant santuokoje. Šalys nesiekė ir neįgijo jokio kito bendro turto ir bendrai negerino atsakovo asmeninės nuosavybės, išskyrus turtą E.. Vien tik noro ar įsivaizdavimo, kad bus sudaryta santuoka, nepakanka kitai bendrai nuosavybei atsirasti. Atsakovas šioje byloje įrodė savo turėtų lėšų turėjimą ir realias išlaidas į kiekvieną objektą, kurių padengimui visiškai pakanka atsakovo turėtų lėšų, t. y. atsakovas įrodė, kad namas A. buvo įgytas iki pažinties su ieškove ir pažinties metu nebuvo iš esmės pertvarkytas. Atsakovas įrodė, kad sklypas ir namas E. yra įgyti šalių po ½ dalį. Atsakovas įrodė, kad sklypas ir namas V. buvo įgytas už asmenines atsakovo lėšas. Atsakovo nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti teismo sprendimą ir visą ieškinį atmesti.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo skundą išspręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai prašo skundą atmesti.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovės prašo skundą atmesti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Byloje nustatyta, kad nuo 2005 m. lapkričio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. pradžios ieškovė su atsakovu gyveno kartu kaip pora, iš pradžių ieškovės nuomojamame bute Naujininkuose, vėliau (nuo 2006 m. pradžios) – atsakovui priklausančiame name A., kuriame gyveno iki 2009 m. sausio mėn. pradžios., t. y. iki jų asmeninių santykių pabaigos. Ginčo šalių gyvenimą kartu ir bendro ūkio vedimo faktą patvirtina pirmosios instancijos teismo nurodytų liudytojų parodymai, be to, šių aplinkybių iš esmės neneigia ir atsakovas. Dėl to ginčo byloje nėra. Šalių ginčas kilo dėl jų bendro gyvenimo metu susiklosčiusių tarpusavio turtinių santykių, įsigyjant naują nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą V.) ir padidinant iki asmeninių santykių pradžios turėto nekilnojamojo turto (atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio sodo pastato A.) vertę. Ieškovė byloje įrodinėja, kad minėtas nekilnojamasis turtas ginčo šalių buvo sukurtas jungtinės veiklos pagrindu, be to, kad šalių dalys sukurtoje nuosavybėje laikytinos lygiomis (CK 6.969 str., 6.970 str. 2 d.). Atsakovo teigimu, tarp šalių susiklostę asmeniniai santykiai (gyvenimas kartu, bendros atostogos ir kelionės) nesukūrė jungtinės veiklos ar bendros dalinės nuosavybės.

              Pažymėtina, kad kasacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, kuriam tikslui siekiama sukurti tam tikrą turtą, nagrinėjamoje byloje yra labai reikšminga. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje taip pat konstatuojama, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą.

              Byloje nustatyta, kad ginčo šalys asmeninės nuosavybės teise iki bendro gyvenimo kartu ir bendro gyvenimo metu įsigijo (sukūrė) ši ginčo turtą: atsakovas 2004 m. gegužės 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu asmeninės nuosavybės teise įsigijo sodo pastatą A. (iš 2004 m. gegužės 11 d. šio turto įvertinimo ataskaitos matyti, kad sodo pastatas yra nebaigtas statyti, atlikta dalinė apdaila, t. 3, b. l. 63-94); ginčo šalys 2006 m. birželio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo po ½ dalį žemės sklypo E., kuriame 2007 m. spalio 9 d. (statybos inspekcijos tarnybos pažyma) pastatė gyvenamąjį namą ir įregistravo į jį nuosavybės teises po ½ dalį; atsakovas 2007 m. sausio 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu savo vardu įsigijo žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą V., kuris vėliau buvo rekonstruotas (t. 1, b. l. 60-67).

              Ieškovės teigimu, sodo pastatas A. buvo baigtas statyti ir visiškai įrengtas abiejų ginčo šalių lėšomis ir darbu, žemės sklypas ir nebaigtas statyti namas V. įsigytas ir rekonstruotas taip pat abiejų šalių lėšomis ir darbu. Kadangi šio turto kūrimo metu ginčo šalys gyveno drauge ir vedė bendrą ūkį, kuris pasireiškė ir lėšų bendrumu, ieškovė mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo paneigti CK 6.971 straipsnio 2 dalyje numatytos prezumpcijos, jog šalių įnašai į minėto turto kūrimą yra lygūs.

              Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė), reikia nustatyti, ar buvo pasiektas sugyventinių konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje pažymėta, kad aiškinimas, jog visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, t. y. jungtinės veiklos sutarties konstatavimas savaime nesukelia teisinių padarinių visam tos sutarties laikotarpiu sugyventinių įgytam turtui, o tik tam, kuris įgytas būtent tos sutarties pagrindu. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju labai aktualu, kokiam tikslui ginčo šalių (ar vienos iš jų) buvo įsigyjamas, statomas, rekonstruojamas konkretus turtas, ir atsižvelgiant į tai daryti išvadą dėl jungtinės veiklos sutarties buvimo. Nustačius, kad dėl konkretaus turto vis dėlto buvo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos, minėta aplinkybė (tikslas) leidžia spręsti dėl konkrečių bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo.

              Dėl ginčo šalių jungtinės veiklos susitarimo pabaigti įrengti sodo pastatą A. fakto. Minėta, kad šis turtas atsakovo buvo įsigytas 2004 m. gegužės 24 d. dar iki pažinties su ieškove. Šio turto 2004 m. gegužės 11 d. įvertinimo ataskaita patvirtina, kad sodo pastatas yra nebaigtas statyti, atlikta dalinė apdaila, baigtumas – 78 proc. (t. 3, b. l. 63-94). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pagal nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylos duomenis šio sodo pastato rekonstrukcija buvo baigta 2005 m. liepos 25 d. (t. y. dar iki bendro gyvenimo su ieškove), nurodant baigtumo proc. – 100 (t. 3, b. l. 115-126), tačiau nesutinka su argumentais, jog ieškovė savo asmeninėmis lėšomis ir darbu neprisidėjo prie šio namo pagerinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi paties atsakovo užsakyta minėto turto vertės nustatymo ataskaita, kuri buvo pateikta 2006 m. kovo 22 d. (t. 3, b. l. 95-114). Iš šios ataskaitos ir jos priedų matyti, kad namas nėra iki galo įrengtas, antrame aukšte nėra apdailos, balkono. Tai patvirtina ir kartu su ataskaita pateiktos nuotraukos. Nors atsakovas teigia, kad pagal kadastro bylos duomenis balkonas yra, tačiau iš 2006 m. darytų nuotraukų matyti, kad yra tik balkono grindys, tačiau nėra turėklų. Be to, turto vertintojai, atsižvelgdami į visų sodo pastato sudėtinių dalių (pradedant nuo pamatų, išorės sienų, pertvarų, perdengimų, stogo iki šildymo, vandentiekio ir elektros instaliavimo) baigtumo laipsnį, nustatė, kad pastato baigtumo procentas yra 88,2. Būtent šiuo kriterijumi pirmosios instancijos teismas vadovavosi, nustatydamas namo pagerinimo mastą laikotarpiu, kai jame drauge gyveno ginčo šalys. Vėlesnėje 2007 m. rugpjūčio 6 d. patikslintoje turto vertės nustatymo pažymoje (taip pat užsakytoje atsakovo) nustatyta, kad statinys 2007 m. sausio 31 d. pripažintas tinkamu naudoti, yra balkonas, taip pat sienų, lubų, grindų apdaila (t. 3, b. l. 128-132). Šias aplinkybes patvirtina kartu su patikslinta pažyma pateiktos namo išorės ir vidaus nuotraukos. Taigi minėti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad sodo pastatas buvo pagerintas ginčo šalių bendro gyvenimo jame laikotarpiu.

              Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo šalys kartu gyvendami minėtame name gyveno kaip šeima, jų tikslas buvo pabaigti įrengti šį namą, tai jiems pavyko padaryti bendromis pastangomis (lėšomis ir darbu). Šią išvadą patvirtina pirmosios instancijos teismo nurodyti rašytiniai įrodymai, šalių ir liudytojų paaiškinimai. Remdamasis šių įrodymu visuma pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos užbaigiant įsirengti sodo pastatą A.. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad ginčo šalių jungtinės veiklos pagrindu bendrąja daline nuosavybe buvo įgyta 11,8 proc. sodo pastato. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai rėmėsi turto vertintojų 2006 m. kovo 22 d. nustatyta aplinkybe, kad šio pastato baigtumas yra 88,2 proc. Nustatydamas konkrečias bendrosios dalinės nuosavybės dalis į atliktus namo pagerinimus, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.970 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, kad partnerių (nagrinėjamų atveju – sugyventinių) įnašai yra lygūs, todėl pagrįstai pripažino, jog ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis šiame pastate sudaro 5,9 proc. (11,8 proc. / 2). Atsakovas neginčijo fakto, kad su ieškove kartu gyveno šiame name, vedė bendrą ūkį, iš dalies pripažįsta ir pinigų bendrumą, t. y. kad naudojosi ieškovės pinigais. Todėl teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti atliktų pagerinimo darbų statybinę vertę. Pažymėtina, kad šalies pareiga įrodyti jungtinę veiklą kuriant bendrą turtą negali būti formuluojama per griežtai, reikalaujant pateikti tam tikrus įrodymus dėl šalies dalyvavimo turto pagerinime, taip nukrypstant nuo įrodymų vertinimo ypatumų tokio pobūdžio bylose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar buvo ginčo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos baigiant įrengti sodo pastatą, esminė aplinkybė yra ta, kad ginčo šalys šiame name gyveno, todėl akivaizdu, kad jų tikslas buvo visiškai įrengti gyvenamąjį būstą, pritaikant jį bendro gyvenimo kartu reikmėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant nustatytoms aplinkybėms, kad ginčo šalys gyveno kartu šiame name, ieškovė turėjo pajamų šaltinį, rūpinosi buitimi, t. y. tokiu būdu prisidėjo prie jungtinės veiklos, galima daryti išvadą, kad yra pagrindas pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę (šiuo atveju – baigiant įrengti (pagerinant) sodo pastatą). Tokiu atveju nėra būtina nustatyti, kokį konkrečiai piniginį įnašą arba įnašą darbu padarė ieškovė, nes taikytina minėta prezumpcija dėl lygių įnašu.

              Nustatęs ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės dalį ginčo pastate, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės reglamentuojančias teisės normas (CK 4.80 str.). Ieškovei priklausančios dalies atidalijimas natūra nėra galimas be neproporcingos žalos turto paskirčiai ir nėra racionalus, nes bendras naudojimasis ginčo turtu yra neįmanomas. Tokiu atveju atidalijamas bendraturtis gauna kompensaciją pinigais. Minėta, kad nagrinėjamu atveju ieškovė jungtinės veiklos pagrindu padarytą įnašą į sodo pastatą neįrodinėjo atliktų pagerinimo darbų verte, todėl nustatant kompensacijos dydį už jai priklausančią dalį nėra galimybės apskaičiuoti, koks konkretus yra ieškovės įnašas (jo vertė). Pirmosios instancijos teismas vadovavosi šalių pripažįstama aplinkybe, kad sodo pastato rinkos vertė 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 506 000 Lt (t. 6, b. l. 90), todėl pagrįstai nustatė, jog už 5,9 proc. pastato dalį kompensacija sudaro 29 584 Lt.

              Dėl ginčo šalių jungtinės veiklos susitarimo įsigyti žemės sklypą ir nebaigtą statyti namą V. bei jį rekonstruoti fakto. Kaip minėta, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė), reikia nustatyti, ar buvo pasiektas sugyventinių konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Todėl anksčiau padaryta išvada, kad ginčo šalys jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgijo lygias bendrosios dalinės nuosavybės teise į sodo pastato A. pagerinimus, nereiškia, kad tokiu pat būdu buvo įgyta bendrosios dalinės nuosavybės teisės į kitą ginčo šalių bendro gyvenimo metu sukurtą turtą V.. Jeigu sodo pastatas A. buvo skirtas gyventi jame, tai dėl žemės sklypo ir gyvenamojo namo V. sutiktina su atsakovo pozicija, kad šio turto, kaip ir kito turto E., įsigijimas (statyba, rekonstrukcija) jau susijęs su verslu. Visiems žinoma, todėl neįrodinėtina, aplinkybė, kad šiai bylai aktualiu laikotarpiu klestėjo statybų verslas, todėl daug kas ėmė paskolas ir statė namus, juos pardavinėjo. Sprendžiant klausimą dėl jungtinės veiklos susitarimo dėl turto V. tarp ginčo šalių buvimo fakto, taip pat dėl šiuo pagrindu konkrečių šalių įgytų bendrosios nuosavybės teisės dalių, atkreiptinas dėmesys į šalių turtinius santykius sukuriant kitą panašų turtą, t. y. įsigyjant žemės sklypą ir pastatant gyvenamąjį namą E.. Byloje nustatyta, kad ginčo šalys 2006 m. birželio 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo po ½ dalį žemės sklypo E., kuriame 2007 m. spalio 9 d. (statybos inspekcijos tarnybos pažyma) pastatė gyvenamąjį namą ir įregistravo į jį nuosavybės teises po ½ dalį. Taigi šis pavyzdys parodo, kaip ginčo šalys įformindavo savo turtinius santykius siekdami bendromis pastangomis verslo tikslais įsigyti žemės sklypą ir pastatyti gyvenamąjį namą. Tuo tarpu žemės sklypas ir nebaigtas statyti namas V. buvo įsigytas tik atsakovo vardu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už šį turtą su pardavėju atsakovas atsiskaitė iš jam suteiktos banko paskolos, todėl pagrįstai laikė, kad aplinkybė, jog iš atsakovo skolintų lėšų įgytas turtas, turi esminę reikšmę sprendžiant ieškovės reikalavimą jungtinės veiklos sutarties pagrindu nustatyti jai bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ½ dalį šio turto. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju turto V. pirkimo kainos sumokėjimas iš atsakovo sąskaitos, esant nustatytai aplinkybei dėl jų gyvenimo kartu, bendro ūkio vedimo ir lėšų bendrumo, negali sukurti atsakovui išskirtinių teisių į atitinkamą turto dalį. Minėta, kad šalis turi įrodyti, jog buvo pasiektas susitarimas įgyti bendrą turtą dėl kiekvieno konkretaus turto objekto, o atsižvelgiant į tai, kad pačios ginčo šalys skirtingai įformindavo savo turtinius santykius perkant panašaus pobūdžio turtą, darytina išvada, kad dėl skirtingų turto objektų tarp ginčo šalių buvo skirtingi susitarimai dėl jungtinės veiklos. Sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad jis iš savo asmeninių lėšų ne tik įsigijo sklypą ir nebaigtą statyti namą V., bet dar jį rekonstravo, taip pat nėra pagrindo. Reikėtų pripažinti, kad iš pradžių tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukurti turto objektą, nes šį faktą patvirtina aplinkybė, jog šio turto preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė būtent ieškovė. Tačiau vėliau šį turtą savo vardu įregistravo ir visą kainą pardavėjui sumokėjo jau atsakovas, o ieškovės dalyvavimas pasireiškė tik rekonstruojant šį namą. Taigi tarp šalių buvo pasiektas susitarimas tik bendromis pastangomis rekonstruoti namą, tačiau ne jį kartu su sklypu įsigyti. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teisę tik į šio turto pagerinimus. Faktą, kad ieškovė savo darbu ir lėšomis prisidėjo prie šių pagerinimų, patvirtina pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, jog ieškovė atvažiuodavo į šį objektą jo rekonstrukcijos metu, statybos abiejuose objektuose V. ir E. vyko tuo pat metu, statybinės medžiagos taip pat buvo perkamos vienu metu, ieškovė atsiskaitinėjo tiek už medžiagas, tiek su darbuotojais. Kaip ir kito ginčo turto – sodo pastato A. atveju, nagrinėjamu atveju tikslaus ieškovės įnašo dydžio rekonstruojant namą V. įrodinėti nereikia, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.970 straipsnio 2 dalyje numatytą lygių įnašų prezumpciją. Turto V. ekspertizės akte konstatuota, kad nuo 2006 m. gegužės mėn. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo atlikti statybiniai darbai, kurių vertė sudaro 143 001 Lt (t. 6, b. l. 135-143). Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo įrodymus, kurių pagrindu atmetė atsakovo argumentus, kad rekonstrukcijai buvo panaudotos tik jo asmeninės lėšos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę į turto objekto V. pagerinimą, jį rekonstruojant, todėl yra pagrindas pripažinti ieškovės dalinės nuosavybės teises į šį turtą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas procentine išraiška ieškovei priklausančią dalį, padarė klaidą, nes nustatytą ieškovės indėlio dydį (71 500 Lt) lygino su ginčo turto rinkos verte (525 000 Lt), todėl nepagrįstai nustatė, kad ieškovei priklauso tik 13,62 proc. dalis. Kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo įnašas į ginčo turtą yra 286 500 Lt (215 000 Lt įsigijimo vertė + 71 500 Lt atsakovui tenkanti rekonstrukcijos darbų vertė), o ieškovės – tik 71 500 Lt (t. y. pusė visos rekonstrukcijos metu abiejų šalių panaudotos sumos), ieškovei priklausanti dalis sudaro 19,97 proc. (71 500 Lt / 358 001 Lt (turto įsigijimo ir rekonstrukcijos bendra vertė) x 100). Ekspertai nustatė, kad turto V. vertė 2008 m. gruodžio 31 d. (t. y. jungtinės veiklos pabaigoje) buvo 525 000 Lt, todėl 19,97 proc. nuo šios sumos sudaro 104 842 Lt. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei kompensaciją už jai tenkančią ginčo turto V. dalį, nepagrįstai priteisė tik 71 500 Lt, nes šio turto rinkos vertė nuo 358 000 Lt iki eksperto nustatytos 525 000 Lt vertės išaugo dėl objektyvių rinkos veiksnių, todėl toks rinkos vertės padidėjimas turi atitekti tiek atsakovui, tiek ieškovei, atsižvelgiant į jau nustatytą jos turimą dalį – 19,97 proc. Kaip minėta kompensacijos dydis šiuo atveju sudaro 104 842 Lt.

              Taigi ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo – atmestinas.

              Šios bylos aplinkybės ir pirmiau išdėstyti teisiniai argumentai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą iš dalies pakeisti, padidinant pirmosios instancijos teismo nustatytą ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalį žemės sklype ir gyvenamajame name V. iki 19,97 proc., taip pat padidinant pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovo priteistą kompensaciją už jai tenkančią dalį minėtame turte iki 104 842 Lt, paliekant nepakeistą kitą sprendimo dalį (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Nors ieškovės apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, tačiau šis pakeitimas nėra esminis ir nesudarantis pagrindo laikyti, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas yra priimtas kurios nors šalies naudai, todėl šalių prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepaskirstomos (CPK 93 str. 1 d.).

              Pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi atidėjo ieškovei 4 963 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacine tvarka. Iš esmės atmetus ieškovės apeliacinį skundą, nurodytas žyminis mokestis iš ieškovės priteistinas valstybės naudai (CPK 96 str. 2 d., 93 str. 3 d.).

              Pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi atidėjo atsakovui 2 727,08 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo apeliacine tvarka. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, nurodytas žyminis mokestis iš atsakovo priteistinas valstybės naudai (CPK 96 str. 2 d., 93 str. 3 d.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

n u t a r i a :

              pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria teismas nustatė ieškovės S. S. bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalį žemės sklype ir gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir priteisė ieškovei iš atsakovo V. Š. už šią dalį kompensaciją, ir ją išdėstyti taip:

„Pripažinti, kad ieškovės S. S. bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalis žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), iki jų perleidimo momento 2009 m. balandžio 9 d. sudarė 19,97 proc.

Priteisti ieškovei S. S. iš atsakovo V. Š. 29 854 Lt (dvidešimt devynis tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt keturis litus) kompensacijos už 5,9 proc. dydžio nuosavybės dalį pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), ir 104 842 Lt (vieną šimtą keturis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt du litus) kompensacijos už 19,97 proc. dydžio nuosavybės dalį žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), iš viso 134 696 Lt (vienas šimtas trisdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai devyniasdešimt šeši litai)“.

              Priteisti valstybei iš ieškovės S. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 4 963 Lt (keturis tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) - 2 727 Lt (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt septynis litus).