Civilinė byla Nr. 3K-3-164/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 119.4;
126.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. kovo 12 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
iš teisėjų: Janinos Januškienės, Egidijaus
Laužiko ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. kasacinį skundą dėl
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio
10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. ir S. M.
ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo priimti
naują sprendimą, mokestinės nepriemokos pripažinimo pasibaigusia; tretieji
asmenys – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius,
bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M. prekybos centro
bankroto administratorius UAB „Audersima“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje
byloje teisės normų, reglamentuojančių valstybinio socialinio draudimo įmokų
išieškojimo senatį ir delspinigių už pavėluotas sumokėti įmokas skaičiavimą,
taikymo aspektu keliami mokestinės nepriemokos pripažinimo pasibaigusia dėl
suėjusio priverstinio išieškojimo senaties termino, taip pat delspinigių
sumažinimo dėl to, kad buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos
Respublikos Konstitucijai tam tikros delspinigių dydžio nustatymo tvarką
reglamentuojančios Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, klausimai.
Ieškovai
prašė panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2008 m. gegužės
12 d. sprendimą Nr. (9.8) I-3173 ir įpareigoti atsakovą priimti naują
sprendimą – mokestinę 336 309,66 Lt (77 136,13 Lt mokesčių
bei nuo jų apskaičiuotų 259 173,53 Lt delspinigių) nepriemoką
pripažinti pasibaigusia.
Ieškovai nurodė,
kad Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2004
m. gegužės 13 d., individualiai įmonei V. ir S. M. prekybos centrui
buvo iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d.
nutartimi patvirtintas VSDFV Marijampolės skyriaus 384 448 Lt reikalavimas,
susidedantis iš mokestinės 120 584 Lt nepriemokos, 1205 Lt
baudos, 262 659 Lt delspinigių. 2008 m. vasario 19 d. ieškovai
kreipėsi į VSDFV Marijampolės skyrių, prašydami: pripažinti mokestinę
nepriemoką pasibaigusia dėl to, kad į Valstybinio socialinio draudimo fondą
(toliau – ir Fondas) nesumokėtai 77 136,13 Lt valstybinio socialinio
draudimo įmokų sumai bei nuo jos apskaičiuotiems delspinigiams nutarties iškelti
bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, t. y. 2004 m. gegužės 13-ąją, yra
suėjęs penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas (Mokesčių
administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 93 straipsnio 1 dalies 8
punktas); perskaičiuoti delspinigius, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo nuostatas dėl finansų
ministro įsakymais nustatyto delspinigių dydžio pripažinimo prieštaraujančiu
Lietuvos Respublikos Konstitucijai; pateikti su finansinio reikalavimo patvirtinimu
susijusius dokumentus.
Išnagrinėjęs ieškovų prašymą, VSDFV
Marijampolės skyrius 2008 m. kovo 12 d. sprendime Nr. (4.57) SD-829 nurodė,
kad draudėjui IĮ V. ir S. M. prekybos centrui už 1995 m. sausio
1 d.–2004 m. kovo 22 d. laikotarpį apskaičiuoti delspinigiai nebus
perskaičiuojami, nesumokėtoms valstybinio socialinio draudimo įmokoms, baudoms
ir delspinigiams priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas. Dėl to
ieškovai 2008 m. balandžio 7 d. skundu kreipėsi į atsakovą VSDFV, tačiau šis
ginčijamu 2008 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. (9.8) I-3173 skundo
netenkino, nurodydamas, kad: 1) nėra teisinio pagrindo draudėjo IĮ V. ir
S. M. prekybos centro skoloms taikyti senaties terminą, nes valstybinio
socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra
reglamentuojamas ne ieškovų nurodyto Mokesčių administravimo įstatymo, o
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) nuostatų ir, be
kita ko, taikytinas tik po 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo
įmokų, baudų bei delspinigių skoloms; 2) nėra teisinio pagrindo pateikti
VSDFV Marijampolės skyriaus finansinį reikalavimą IĮ V. ir S. M.
prekybos centro bankroto byloje pagal nutarties iškelti bankroto bylą
įsiteisėjimo dieną buvusius duomenis, nes kreditorius turi teisę tikslinti
finansinius reikalavimus iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą
arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir IBĮ) 26 straipsnio
1 dalis); 3) nėra teisinio pagrindo už 1995 m. sausio 1 d.–2004 m. kovo 22
d. laikotarpį apskaičiuotiems delspinigiams perskaičiuoti, nes Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai negalioja atgaline tvarka, be to,
Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Mokesčių
administravimo įstatymo ir Muitų tarifų įstatymo, o ne Valstybinio socialinio
draudimo įstatymo nuostatas.
Ieškovų teigimu,
atsakovo VSDFV 2008 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. (9.8) I-3173 neteisėtas
ir nepagrįstas, nes: 1) kreditoriaus reikalavimo dydis nustatomas pagal
nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną esančius duomenis (ĮBĮ 10
straipsnio 7 dalies 3 punktas), tuo tarpu VSDFV Marijampolės skyrius pateikė
bankroto bylą nagrinėjusiam teismui pagal 2004 m. liepos 1 d. buvusius duomenis
atliktus finansinio reikalavimo apskaičiavimus; 2) mokestinė nepriemoka ir
nuo jos apskaičiuota delspinigių suma, kurioms nutarties iškelti įmonei
bankroto bylą įsiteisėjimo dieną buvo suėjęs penkerių metų priverstinio
išieškojimo senaties terminas, mažintina, vadovaujantis 2004 m. lapkričio 4 d. priimto
ir 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo
pakeitimo įstatymo Nr. IX-2535, taip pat atitinkamomis Mokesčių
administravimo įstatymo nuostatomis. Be to, ieškovų nuomone, atsakovas,
priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai neatkreipė dėmesio į Valstybinės
mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2008 m. kovo 13 d. raštą ir
Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. balandžio 28
d. raštą, kurių duomenimis, dėl kitų mokesčių mokėtojų Marijampolės apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija priiminėjo sprendimus pripažinti mokestines
prievoles beviltiškomis ir pasibaigusiomis, nes buvo suėjęs mokestinės
nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Ieškovų įsitikinimu, mokestinė
nepriemoka ir nuo jos apskaičiuota delspinigių suma, kurių nepavyko išieškoti
iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos ir kurioms išieškoti
iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos buvo suėjęs MAĮ ir VSDĮ
nustatytas penkerių metų senaties terminas, įsigaliojus Valstybinio socialinio
draudimo įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. IX-2535, privalėjo būti
pripažintos pasibaigusiomis, vadovaujantis Konstitucijos 29 straipsnio 1
dalimi bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugsėjo 26 d. nutarimą, ir neturėjo būti patvirtintos kaip VSDFV Marijampolės
skyriaus finansinis reikalavimas įmonės bankroto byloje.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno
apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas
sutiko su atsakovo VSDFV ir trečiojo asmens VSDFV Marijampolės skyriaus
argumentais, kad, sprendžiant dėl draudėjui IĮ V. ir S. M. prekybos
centrui apskaičiuotų socialinio draudimo įmokų skolos išieškojimo senaties
termino nustatymo, ieškinyje įvardytos Mokesčių administravimo įstatymo
nuostatos netaikytinos ir į nurodytus Valstybinės mokesčių inspekcijos raštus
neatsižvelgtina. Teismas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo,
galiojusio socialinio draudimo įmokų draudėjui IĮ V. ir S. M. prekybos
centrui apskaičiavimo metu, 38 straipsnyje buvo nustatyta, jog
apskaičiuotos, bet į Fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos,
delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino; 2004
m. lapkričio 4 d. priimto ir 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje
buvo nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų
socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo
senaties terminas yra penkeri metai; socialinio draudimo įmokų priverstinio
išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai
išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Konstatavęs, kad teisę
į priverstinį skolos išieškojimą VSDFV įgijo 1995 m. kovo mėnesį, kai draudėjui
IĮ V. ir S. Mačiulių prekybos centrui buvo siunčiami raginimai sumokėti
įmokas, tačiau šis jų nesumokėjo, teismas sprendė, jog ieškovai nepagrįstai
teigia, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo 16 straipsnio
7 dalies nuostatos dėl penkerių metų senaties termino taikytinos ir iki šio
įstatymo įsigaliojimo atsiradusiai IĮ V. ir S. M. prekybos centro
socialinio draudimo įmokų skolai, nes įstatymuose nenustatyta nurodytų nuostatų,
įsigaliojusių 2005 m. sausio 1 d., retroaktyvaus taikymo. Teismas nustatė, kad
VSDFV Marijampolės skyrius, skaičiuodamas delspinigius už draudėjo IĮ V. ir
S. M. prekybos centro laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas,
vadovavosi tuo metu galiojusiomis ir nustatyta tvarka paskelbtomis VSDĮ 38 straipsnio
nuostatomis (Konstitucijos 7 straipsnis, 107 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2006 m. spalio 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis
Konstitucijai Mokesčių administravimo įstatymo ir Muitų tarifų įstatymo, o ne
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos. Be to, iki Konstitucinio Teismo
2006 m. spalio 6 d. nutarimo priimti finansų ministro įsakymai, kuriuose
nustatyti delspinigių už ne laiku sumokėtus mokesčius dydžiai, nepanaikinti.
Teismas taip pat nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio
25 d. nutartimi padidino bankrutuojančios IĮ V. ir S. M. prekybos
centro kreditoriaus VSDFV Marijampolės skyriaus reikalavimą 6607 Lt suma
ir patvirtino bendrą šio kreditoriaus 391 055 Lt reikalavimą; dėl
anksčiau, t. y. 2004 m. rugsėjo 29 d., patvirtinto reikalavimo ieškovai
2008 m. birželio 17 d. yra padavę Kauno apygardos teismui skundą, reikalaudami,
kad būtų atliktas delspinigių perskaičiavimas pagal Konstitucinio Teismo 2006
m. rugsėjo 26 d. nutarimą. Pažymėjęs, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo
72 straipsnį Konstitucinio Teismo nutarimai negalioja atgaline tvarka, teismas konstatavo,
jog anksčiau, t. y. už 2001 m. rugsėjo 1 d.–2004 m. balandžio 30 d.
laikotarpį, apskaičiuoti delspinigiai pagal Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugsėjo 26 d. nutarimą, kuriuo, be kita ko, prieštaraujančiomis Konstitucijai
pripažintos MAĮ, o ne VSDĮ nuostatos, neturi būti perskaičiuojami. Dėl
išdėstytų argumentų teismas sprendė, kad ir ši ieškinio dalis atmestina.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi
ieškovų apeliacinį skundą atmetė, Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio
10 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, sutikusi
su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu Valstybinio socialinio
draudimo įstatymo nuostatų, įtvirtinančių priverstinio išieškojimo senaties
terminą, taikymo laiko atžvilgiu aiškinimu, kad nurodytos įstatymo nuostatos
taikytinos tik nuo 2005 m. sausio 1 d. (Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo
ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 5 straipsnis, 2004 m. lapkričio 4 d.
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-2535,
Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 113 punktas), pripažino
pirmosios instancijos teismą pagrįstai sprendusiu, jog ieškovų ginčijama
mokestinė nepriemoka, susidariusi iki teisės akto, nustatančio priverstinio
išieškojimo senaties terminą, įsigaliojimo, negali būti pripažinta pasibaigusia
dėl suėjusio senaties termino. Pažymėjusi, kad pagal VSDĮ nuostatas,
galiojusias VSDFV Marijampolės skyriaus teisės priverstinai išieškoti iš
draudėjo IĮ V. ir S. M. prekybos centro mokestinę skolą atsiradimo dieną, šiai draudėjo
skolai senaties terminas netaikytinas, teisėjų kolegija atmetė apeliacinio
skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl
principų, susijusių su senaties termino sustabdymu, nutraukimu ir atnaujinimu.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad apeliaciniame skunde nurodyta įstatymų
galiojimo laiko atžvilgiu išimtis (lex
benignior retro agit) šio ginčo teisiniams santykiams negali būti taikoma,
nes šie nėra administracinės atsakomybės teisiniai santykiai. Teisėjų kolegijos
nuomone, VSDĮ nustatyta pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas
nesusijusi su administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis
sankcijomis; delspinigiai yra netesybų forma, bet ne administracinė sankcija.
Spręsdama dėl ieškinio dalies delspinigių perskaičiavimo, atsižvelgiant į Konstitucinio
Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą, teisėjų kolegija iš esmės pritarė
pirmosios instancijos teismo sprendime dėl šios ieškinio dalies išdėstytiems
motyvams ir padarytoms išvadoms, kartu atkreipdama dėmesį į tai, kad pagal VSDĮ
38 straipsnio 1 dalį tik nuo 2001 m. spalio 26 d. buvo nustatyta, jog
valstybinio socialinio draudimo įmokų delspinigiai skaičiuojami Mokesčių
administravimo įstatyme nustatyta tvarka; delspinigių skaičiavimas buvo
detalizuotas ir poįstatyminiame teisės akte – Vyriausybės 1998 m. birželio 22
d. nutarimu Nr. 743 patvirtintose Valstybinio socialinio draudimo
fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse, kurių 22 punkte, įsigaliojusiame
2000 m. rugsėjo 30 d., buvo nustatyta, kad visiems draudėjams, pavėlavusiems
sumokėti ar pervesti valstybinio socialinio draudimo įmokas, skaičiuojami
delspinigiai Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka. Teisėjų
kolegija netenkino ieškovės V. M. prašymo dėl bylos sustabdymo ir
kreipimosi į Konstitucinį Teismą, pažymėdama, kad nėra pagrindo manyti, jog
ieškovės prašyme įvardyti įstatymai ir teisės aktai prieštarauja Konstitucijai
ar įstatymams. Teisėjų kolegijos nuomone, tokią išvadą patvirtina suformuota
teismų praktika.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė V. M.
prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį bei Kauno apygardos teismo 2009 m.
balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (9.8) I-3173,
pripažinti pasibaigusia V. ir S. M. prekybos centro
336 309,66 Lt mokestinę nepriemoką, nustatyti 40 228,21 Lt
prievolę; sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos
Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar VSDĮ ir Vyriausybės 2005 m. birželio
14 d. nutarimo Nr. 647 tam tikros normos neprieštarauja atitinkamoms
Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pasisakė, be
kita ko, dėl MAĮ 39 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, t. y. dėl finansų ministro įgaliojimų nustatyti
delspinigių dydį. Kasatorės teigimu, VSDFV Marijampolės skyrius turėjo
vadovautis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
2007 m. vasario 15 d. raštu Nr. (29.3-31-3)-R-1968 (MAĮ 15 straipsnio
1 dalis), kuriame nurodyta, kad: 1) delspinigiai už ne laiku sumokėtas
įmokas už 1995 m. liepos 26 d.–2004 m. balandžio 30 d.
laikotarpį turi būti skaičiuojami taikant delspinigių dydį, faktiškai lygų
atitinkamų palūkanų, nurodytų MAĮ 39 straipsnio 3 dalyje, dydžiui; 2)
mokesčių administratoriaus iniciatyva perskaičiuojami tik tie delspinigiai,
kurie yra nesumokėti (įskaityti) ar neišieškoti.
2. Remdamasi Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu
Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto
sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 113 punkto, taip pat
VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatomis,
kasatorė teigia, kad VSD įmokų priverstinio išieškojimo pradžia sutampa su
delspinigių skaičiavimo pradžios data. Kasatorės nuomone, jeigu teismai būtų
vadovavęsi tokiu teisės normų aiškinimu, jie būtų turėję pripažinti byloje
esantį rašytinį įrodymą – 2008 m. kovo 7 d. VSDFV Marijampolės
skyriaus delspinigių skaičiavimo lentelę – patvirtinančia, kad dėl nesumokėtos
77 134,87 Lt VSD įmokų sumos bei nuo jos apskaičiuotų delspinigių iki
nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2004 m. gegužės
13 d.) buvo suėjęs penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties
terminas, kuris baigėsi 2004 m. balandžio 16 d. Apskaičiuotos, bet
nesumokėtos įmokos, kurioms suėjęs penkerių metų priverstinio išieškojimo
senaties terminas, turi būti pripažintos pasibaigusiomis ir nurašytos (Taisyklių
109 punktas). Kasatorės teigimu, būtent šios nuostatos taikymo siekė ji ir
ieškovas, tačiau teismai, pripažinę, jog senaties terminas pradedamas
skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas
atsiradimo dienos, savo išvadas grįsdami netinkamais teisės normų aiškinimais,
šios teisės normos netaikė. Kasatorės įsitikinimu, apskųstoje apeliacinės
instancijos teismo nutartyje nepagrįstai aiškinama, kad pagal Taisyklių
113 punktą penkerių metų senaties terminas yra taikomas įvykiams, atsiradusiems po 2004 m.
lapkričio 4 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo
Nr. IX-2535 įsigaliojimo.
3. Kasatorės nuomone, nepagrįsti
teismų argumentai, kad 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame VSDĮ nenustatyta
išimčių dėl nuostatos, kurioje įtvirtintas priverstinio išieškojimo senaties
terminas, įsigaliojimo. Ji atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme aiškiai
nurodyta, jog išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai; jog įmokų
priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės
priverstinai išieškoti įmokas atsiradimo dienos; jog, suėjus įmokų priverstinio
išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio
išieškojimo senaties terminas. Kasatorės teigimu, mokesčių administratorius,
pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui,
neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo
prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos
(skirtumo) mokestinei nepriemokai, dėl kurios pasibaigęs priverstinio
išieškojimo senaties terminas, padengti (MAĮ 107 straipsnio 4 dalis).
Kadangi 336 309, 66 Lt mokestinei nepriemokai išieškoti yra
suėjęs penkerių metų senaties terminas, tai ši mokestinė nepriemoka
pripažintina pasibaigusia (MAĮ 93 straipsnio 1 dalies 8 punktas), ir VSDFV
neturi teisės gauti tokios prievolės įvykdymo įmonės bankroto byloje. Kasatorė
taip pat atkreipia dėmesį į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d.
įsakymu Nr. VA-67 patvirtintų
Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklių, kurios turi būti taikomos ir
nustatant VSD įmokų mokėtojų skolingumą, 6.2.1 papunktį. Skolingumo
taisyklėse nurodyta, kad jeigu mokesčių mokėtojo apskaitos kortelėje yra
mokestinės nepriemokos, kurioms yra suėjęs mokestinės nepriemokos priverstinio
išieškojimo senaties terminas, tai mokesčių mokėtojas likvidavimo arba siūlant likviduoti atvejais, bankroto atveju
formuojant reikalavimą, mokant einamąsias įmokas ir visais kitais atvejais
laikomas neskolingu.
4. Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CPK 180, 185 straipsnių normas ir nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nurodytų proceso teisės normų
aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorės teigimu, teismas neįvertino byloje
esančių rašytinių įrodymų, jų nenagrinėjo, dėl jų nepasisakė, todėl priėmė neteisėtą
ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino
VSDFV Marijampolės skyriaus pažymų apie už 1995 m. sausio 1 d.–2004 m. kovo 22
d. laikotarpį apskaičiuotus delspinigius. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad
tik nuo 2001 m. spalio 26 d. (įsigaliojus VSDĮ 2001 m. spalio 11 d.
redakcijai Nr. IX-546) delspinigiai buvo skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka
(t. y. pagal finansų ministro įsakymu patvirtintą normą). Ši teismo išvada
prieštarauja teismo posėdžio metu atsakovo nurodytai aplinkybei ir rašytiniams
įrodymams, patvirtinantiems, kad jau nuo 1997 m. liepos 16 d.
delspinigiai buvo skaičiuojami pagal finansų ministro įsakymu patvirtintą
normą, kurie pagal pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo nutarimą turėjo būti
perskaičiuoti taikant mažesnę delspinigių normą. Kasatorės įsitikinimu, taip
teismas įteisino per didelius VSDFV Marijampolės skyriaus apskaičiuotus
delspinigius ir nepagrįstai didelį šio kreditoriaus reikalavimą bankroto
byloje.
5. Teismai pažeidė CK
1.2 straipsnyje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą, pagal kurį asmuo
turi pagrindą tikėti, kad, veikdamas pagal galiojančius įstatymus, jis gali
siekti tam tikrų tikslų, ir tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti. Kasatorės
teigimu, pirminė šio principo paskirtis yra apsaugoti privatų asmenį nuo
neteisėto valstybės kišimosi. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
2001 m. liepos 21 d. nutarime nurodyta, kad valstybės pareiga –
užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių
santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir
teisėtus lūkesčius. Kasatorės vertinimu, šioje byloje priimtu sprendimu yra
pažeisti jos teisėti lūkesčiai (kad teisės aktų normos bus taikomos dėl jos
taip pat, kaip ir dėl kitų asmenų) ir asmens lygybės įstatymui principas.
Teismai nepaaiškino, kodėl nustatytas penkerių metų priverstinio
išieškojimo senaties terminas dėl vienų asmenų gali būti taikomas, o dėl kasatorės
– negali.
6. Dėl kreipimosi į Lietuvos
Respublikos Konstitucinį Teismą.
6.1 Taisyklių 113 punkto
nuostatos, kad senaties terminas taikomas įvykiams, atsiradusiems po
Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2535 įsigaliojimo
ir kad įvykiams, buvusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi tuo metu
galioję terminai, buvo įtvirtintos priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2005 m. birželio 14 d. nutarimą Nr. 647. Tuo tarpu VSDĮ
pakeitimo įstatyme Nr. IX-2535 (priimtame 2004 m. lapkričio
4 d., įsigaliojusiame 2005 m. sausio 1 d.) nenurodyta, kad
priverstinio išieškojimo senaties terminas skaičiuojamas nuo 2005 m.
sausio 1 d. (įstatymo įsigaliojimo dienos), jokių apribojimų dėl
priverstinio išieškojimo senaties termino taikymo įstatyme nenurodyta. Taigi Vyriausybė,
priimdama 2005 m. birželio 14 d. nutarimą Nr. 647 ir jame
diferencijuodama socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skolų
ieškojimo (senaties termino skaičiavimo) sąlygas, nors tuo metu galiojusiame VSDĮ tokių
sąlygų nebuvo nustatyta, viršijo Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus.
6.2 Kasatorės
nuomone, VSDĮ 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9,10, 12,13,16,17, 21, 29, 31, 36,
37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. X-1396
11 straipsniu pakeisto 16 straipsnio 7, 8, 9 dalys prieštarauja
Konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo principui (Konstitucijos
29 straipsnis). Kasatorės įsitikinimu, įstatyme nustatytos nelygios sąlygos, nes toms
nepriemokoms, kurioms iki 2005 m. sausio 1 d. buvo suėję atitinkamai
vieneri, dveji, treji, ketveri, penkeri metai, priverstinio išieškojimo senaties
termino jų senaties terminas prailginamas atitinkamai vieneriais, dvejais,
trejais, ketveriais, penkeriais metais, t. y. bus jau nebe penkeri metai,
bet atitinkamai šešeri, septyneri,
aštuoneri, devyneri, dešimt metų, tuo tarpu tiems ūkio subjektams, kurių
mokestinėms nepriemokoms priverstinio išieškojimo senaties terminas prasidėjo
po 2005 m. sausio 1 d., šis terminas bus penkeri metai, kaip ir
nurodyta įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje. Įstatymo 16 straipsnio
8 dalies nuostata, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas
tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų,
baudų ir delspinigių skoloms, kasatoriaus teigimu, nepagrįstai pablogina ūkio
subjektų padėtį, palyginus su ūkio subjektais, kurių mokestinėms nepriemokoms
priverstinio išieškojimo senaties terminas prasidėjo nuo 2005 m. sausio
1 d.
6.3 VSDĮ 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 16, 17, 21, 29, 31, 36,
37 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. X-1396
11 straipsniu pakeisto 16 straipsnio 7, 8, 9 dalys ir
Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių
113 punktas prieštarauja pagrindiniam konstituciniam principui –
teisingumo principui, taip pat iš teisinės valstybės principo kylančių teisinio
aiškumo ir tikrumo reikalavimams. Kasatorės teigimu, nuostata, kad
priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio
draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms, prieštarauja tame pačiame straipsnyje išdėstytai nuostatai, jog priverstinio išieškojimo senaties
terminas skaičiuojamas nuo teisės
priverstinai išieškoti
atsiradimo dienos. Teisinis
reglamentavimas, kai iš esmės tapačiam teisiniam reiškiniui VSD įstatyme,
Vyriausybės nutarime vartojamos kelios nuorodos, nesiderina su teisinio aiškumo
principu.
6.4 Kasatorės vertinimu, VSDĮ
nuostata, kad priverstinio išieškojimo
senaties terminas yra penkeri metai, reiškia, jog valstybė
užtikrino savo įsipareigojimą, kad mokestinės nepriemokos iš ūkio subjekto
nebus priverstinai išieškomos daugiau kaip penkerius metus. Tuo tarpu VSDĮ
pakeitimo įstatyme nuo 2008 m. sausio 1 d. nustačius, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas
taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio
draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms, yra ribojamas priverstinio
išieškojimo senaties termino taikymas, tai nebuvo nustatyta 2004 m.
lapkričio 4 d. priimta ir 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. IX-2535. Kasatorės
nuomone, įtvirtinus VSDĮ nuostatą, kad priverstinio išieškojimo senaties
terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms
socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių skoloms, negali būti pripažįstama,
jog įstatymo nuostata atitinka konstitucinius teisinio saugumo ir teisėtų
lūkesčių principus.
Atsiliepime į kasacinį
skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį
palikti nepakeistus. Jame nurodoma, kad:
1. Aiškindamas MAĮ pakeitimo įstatymo
nuostatas dėl 39 straipsnio pakeitimo, kasatorius nepagrįstai išplečia MAĮ
nuostatų taikymą delspinigių už pavėluotai sumokėtas VSD įmokas skaičiavimui,
nes pagal MAĮ 5 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi iki
1999 m. lapkričio 3 d.), administruojant VSD įmokas, šis įstatymas
netaikomas. Pagal VSDĮ 38 straipsnio 1 dalį tik nuo 2001 m.
spalio 26 d. VSD įmokų delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka. Dėl
to apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad teisiniai santykiai
dėl VSD įmokų ir delspinigių apskaičiavimo bei išieškojimo reglamentuojami specialiojo
įstatymo – VSDĮ, bei pagrįstai netaikė kasatorės nurodytų MAĮ pakeitimo
įstatymo nuostatų.
2. Iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo priimti finansų ministro
įsakymai, kuriuose buvo nustatyti delspinigių dydžiai, nėra panaikinti arba
pakeisti. Dėl to nepagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad, nustatant
delspinigių dydį, turėtų būti vadovaujamasi žemesnės galios teisės akte –
Valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. vasario 15 d. rašte Nr. (29.3-31-3)-R-1968 – pateiktais išaiškinimais
bei perskaičiuoti iki tol apskaičiuoti delspinigiai.
3. Kasacinio skundo teiginiai, kad iki VSDĮ
pakeitimo įstatymo įsigaliojimo priverstinai neišieškotoms VSD įmokoms
išieškoti taikytinas senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo VSDĮ
normos dėl šio termino įsigaliojimo, o nuo teisės priverstinai išieškoti šias
įmokas atsiradimo dienos, prieštarauja lex
retro non agit principui. Atsakovo teigimu, tiek senaties terminą, tiek jo
eigos pradžią nustatančių VSDĮ normų galia nukreipta į ateitį.
4. Vyriausybės
2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintose Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nebuvo
nustatyta naujų teisės normų, o tik, remiantis bendruoju teisės principu –
lex retro non agit, – konkretizuotas
VSD įmokų išieškojimo senaties termino taikymas. Dėl to nėra pagrindo teigti,
kad taisyklių nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir
kasatorės nurodytiems lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo
principams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
teisės normų, įtvirtinančių valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir
delspinigių priverstinio išieškojimo senaties terminą, taikymo
Pagal MAĮ 13 ir 14 straipsnius vienas iš pagal šį
įstatymą administruojamų mokesčių yra valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Jos administruojamos pagal MAĮ tiek, kiek tai nustatyta Valstybinio socialinio
draudimo įstatyme. Tai reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų
administravimui tiesiogiai taikomas VSD įstatymas, o Mokesčių administravimo
įstatymas taikomas papildomai (subsidiariai). MAĮ tam tikrais aspektais
detalizuojamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo
16 d. įsakymu Nr. VA-67 patvirtintomis
Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklėmis, kurios, kaip MAĮ
detalizuojantis poįstatyminis teisės aktas, taikomos tais atvejais, kai
taikomas MAĮ. Valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių
priverstinio išieškojimo senaties termino taikymui reglamentuoti MAĮ taikomas
subsidiariai, jeigu kitaip nenustatyta VSD įstatyme dėl valstybinio socialinio
draudimo įmokų. Atitinkamai taikomos MAĮ detalizuojančios Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos
finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d. įsakymu
Nr. VA-67 patvirtintos
Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklės. Atsižvelgiant į tai,
kasacinio skundo argumentai dėl jame įvardytų tam tikrų Mokesčių administravimo
įstatymo nuostatų, taip pat Lietuvos
Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 16 d.
įsakymu Nr. VA-67 patvirtintų
Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklių netinkamo taikymo pripažintini
nepagrįstais.
VSDĮ 16 straipsnyje reglamentuojama atsakomybė už
ne laiku ir neteisingą valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą, taip pat
priverstinio išieškojimo senaties terminas ir jo taikymas. Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios 2008 m. gegužės 12 d.
priimto ginčijamo VSDFV sprendimo metu, 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad
priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Pagal to paties
straipsnio 8 dalį šis skolininkui palankus terminas taikomas tik nuo 2005 m.
sausio 1 d. atsiradusioms valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų ir
delspinigių skoloms. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų
priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys
juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d. Jeigu valstybinio socialinio
draudimo įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki
2005 m. sausio 1 d., VSDĮ nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo
senaties terminas netaikomas.
VSDĮ 16 straipsnio 11 dalyje reglamentuojami
valstybinio socialinio draudimo įmokų tikslinimo klausimai. Vienas iš jų yra
laiko, už kurį gali būti atliekamas tikslinimas, trukmė. Draudėjo prašymu
tikslinimas leidžiamas trumpesniu laikotarpiu, o apdrausto asmens prašymu –
neribojant jo. Šios nuostatos gina apdrausto asmens interesus, nes dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų
nesumokėjimo ar netikslaus mokėjimo gali nukentėti ilgalaikiai ir svarbūs
asmens, turinčio teisę gauti valstybinio socialinio draudimo išmokas,
interesai. Šioje normoje nustatyti laikotarpiai nevertinami kaip valstybinio
socialinio draudimo įmokų išieškojimo senaties terminai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis
civilinėje byloje R. M. v. Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010).
Nagrinėjamu byloje atveju ginčijamos valstybinio
socialinio draudimo įmokų ir delspinigių mokėjimo prievolės atsirado iki 2005
m. sausio 1 d., todėl, remiantis VSDĮ 16 straipsnio 8 dalimi, šioms
mokesčių skoloms priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas. Dėl to kasacinio
skundo argumentai priverstinio išieškojimo senaties termino byloje ginčijamai
mokestinei nepriemokai taikymo klausimu yra nepagrįsti.
Dėl
nagrinėjamo ginčo galimumo
Bylos duomenimis, ieškovai V. M. (kasatorė) ir
S. M. yra bankrutavusios individualios įmonės V. ir S. M.
prekybos centro savininkai. Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 22 d.
nutartimi, kuri įsiteisėjo 2004 m. gegužės 13 d., individualiai įmonei
V. ir S. M. prekybos centrui buvo iškelta bankroto byla. Pagal Įmonių
bankroto įstatymą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, jos
valdymo organai netenka savo įgaliojimų, juos perima bankrutuojančios įmonės
administratorius (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 3
dalis). Bankrutuojančios individualios
įmonės savininkas gali dalyvauti bankroto byloje ir, naudodamasis
atitinkamomis procesinėmis teisėmis, ginti savo interesus, tačiau jis neturi
įgaliojimų atstovauti bankrutuojančiai įmonei santykiuose su kitais subjektais
ar jos vardu kelti bylas teisme. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai
negalėjo savarankiškai inicijuoti teisminio bankrutuojančios įmonės ginčo su Valstybinio
socialinio draudimo fondo administravimo įstaiga, jų reikalavimą dėl Valstybinio
socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo
ministerijos sprendimo panaikinimo ir su šiuo susijusius kitus reikalavimus teismas
turėjo atsisakyti priimti kaip paduotus neįgaliotų vesti bylą asmenų (CPK 137 straipsnio
2 dalies 8 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. Valstybinė mokesčių inspekcija
prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir kt., bylos
Nr. 3K-3-129/2010).
Byloje taip pat yra duomenų, kad ieškovai dalyvauja individualios
įmonės V. ir S. M. prekybos centro bankroto byloje bendraatsakovių
teisėmis. VSDFV Marijampolės skyriaus finansinis reikalavimas dėl mokesčio
nepriemokų ir susijusių sumų išieškojimo yra patvirtintas bankroto bylą
nagrinėjančio teismo nutartimi, ieškovų šioje byloje reiškiamų reikalavimų esmė
– kreditoriaus reikalavimo sumažinimas. Tai reiškia, kad teisme jau yra iškelta
ir nagrinėjama tapati šiai civilinė byla. Tokia procesinė situacija pagal
įstatymą yra neleidžiama. Gavęs ieškovų reikalavimus, kurių esmė – tikslinti
kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, pirmosios instancijos teismas neturėjo
pagrindo iškelti pagal juos atskiros bylos, o jeigu tokie reikalavimai buvo
priimti ir iškelta atskira byla, tai pirmosios ar apeliacinės instancijos
teismai turėjo ją užbaigti paliekant pareiškimą nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio
1 dalies 4 punktas). Tais atvejais, kai dėl tam tikrų priežasčių kreditoriaus
reikalavimas nebegalėtų būti tikslinamas bankroto byloje, pavyzdžiui, bankroto
byloje priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, nagrinėjama byla turėtų būti
nutraukta (CPK 293 straipsnio 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje
byloje R. M. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010; Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18
d. nutartis civilinėje byloje R. M.
v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-129/2010). Kauno apygardos teismo
2009 m. sausio 8 d. nutartimi individuali įmonė V. ir S. Mačiulių prekybos
centras pripažinta bankrutavusia ir pradėtos likvidavimo
procedūros, kurios, teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis,
nepasibaigusios iki šiol. Byloje nėra duomenų, kad dėl individualios
įmonės V. ir S. M. prekybos centro pabaigos būtų priimtas teismo sprendimas.
Remiantis išdėstytų argumentų visuma, byloje konstatuotini
ieškinio palikimo nenagrinėto pagrindai, įtvirtinti CPK 296 straipsnio 1 dalies
3 ir 4 punktuose. Kadangi nagrinėjamas ginčas susijęs su viešuoju interesu
užtikrinti tinkamą suinteresuotų asmenų interesų apsaugą bankroto procese, tai
teisėjų kolegija pasinaudoja CPK 353 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise
peržengti kasacinio skundo ribas ir panaikina šioje byloje priimtus teismų
procesinius sprendimus, ieškinį palikdama nenagrinėtą.
Kasacinio skundo
argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių, teisėtų lūkesčių principo
pažeidimo, taip pat kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra susiję su delspinigių
dydžio nustatymu, taigi – yra klausimo, tapataus teismo nagrinėjamam bankroto
byloje, dalis, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl
jų nepasisako.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, priteisimo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m.
balandžio 9 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų
įteikimu, duomenimis, kasacinis teismas šioje byloje patyrė 69,05 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į teisinį rezultatą
byloje, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasacinį skundą
pateikusios ieškovės V. M. (CPK 79 straipsnis,
88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio
2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies
6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį bei Kauno apygardos
teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti
nenagrinėtą.
Priteisti iš ieškovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 69,05 Lt (šešiasdešimt
devyni litai 5 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Egidijus
Laužikas
Pranas
Žeimys