Civilinė byla Nr. e2A-414-603/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03686-2018-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.28.1.; 2.6.28.3.; 3.3.1.20.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno ir Žilvino Terebeizos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-482-1012/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sauda“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sauda“ kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM), 7 580,64 Eur skolos už pasaugą, 271,26 Eur mokėjimo palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui dienos ir 8,00 proc. dydžio palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinys grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė 2010 m. spalio 12 d. pagal Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VAVP komisariatas) sulaikytą transporto priemonę Peugeot 309, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Automobilis (duomenys neskelbtini)), atvežė ją į savo saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini), ir ją saugojo.
1.2. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5273-468/2010 Automobilis (duomenys neskelbtini) buvo konfiskuotas. Valstybė nuosavybės teisę į Automobilį (duomenys neskelbtini) įgijo, kai 2010 m. gruodžio 3 d. įsiteisėjo teismo nutarimas.
1.3. Ieškovas Automobilį (duomenys neskelbtini) saugojo iki tol, kol VMI prie FM jį išsaugotą atsiėmė 2017 m. rugsėjo 6 d. pagal VAVP komisariato 2017 m. rugsėjo 5 d. leidimą atsiimti konfiskuotą transporto priemonę. Savininkui valstybei už 2 469 dienų laikotarpį nuo nuosavybės teisės atsiradimo iki pasaugos pasibaigimo (nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d.) Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 33 straipsnio 6 dalies pagrindu atsirado prievolė sumokėti Automobilio (duomenys neskelbtini) saugojimo išlaidas.
1.4. Už suteiktas paslaugas atsakovė mokėti atsisako visiškai, nors pasaugos fakto neneigia. VMI prie FM 2017 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. (28.8-08-4)RNA-34921 nepagrįstai grąžino už Automobilio (duomenys neskelbtini) pasaugą 2017 m. spalio 31 d. pateiktą 2017 m. spalio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą SAF Nr. 992.
1.5. Ieškovės teigimu, 2015, 2016, 2017 m. pasaugos santykiams analogiškų sandorių vertės (kainos, įkainių) kriterijai netaikytini, nes iš įstatymo pažeidimo, t. y. po sutarties nutraukimo neatsiėmus iš pasaugos Automobilio (duomenys neskelbtini), be naujos sutarties sudarymo susiformavo faktiniai atlygintinos pasaugos santykiai, todėl Automobilio (duomenys neskelbtini) savininkas privalo mokėti atlyginimą už tolesnį jo turto saugojimą. Priverstinio saugojimo sutartis nereglamentavo šalių elgesio jai pasibaigus, todėl taikytina CK 6.843 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad pasibaigus pasaugos sutarties terminui, davėjas privalo nedelsdamas atsiimti saugoti perduotą daiktą, ir 6.840 straipsnio 1, 4, 6 dalys, numatančios pareigą susimokėti už neatsiimto daikto saugojimą pasibaigus sutarties terminui. Nei valstybė, nei VAVP komisariatas, nutraukęs sutartį, Automobilio (duomenys neskelbtini) neatsiėmė.
1.6. Ieškovė nurodė, kad už susiklosčiusią situaciją atsakinga valstybė, nes nesirūpino konfiskuotu turtu, ir VAVP komisariatas, nes pažeidė 2015 metams atnaujintą Priverstinio saugojimo sutartį. Jeigu VAVP komisariatas pranešimą dėl sutarties nutraukimo būtų pateikęs prieš 3 mėnesius iki 2014 metų pabaigos, tai Priverstinio saugojimo sutartis 2015 metams nebūtų buvusi atnaujinta ir jos nebūtų reikėję neteisėtai nutraukinėti (Priverstinio saugojimo sutarties 8, 9 punktai). Teoriškai, 3 mėnesių būtų pakakę visoms ginčo transporto priemonėms iki sutarties pasibaigimo atsiimti. Naują pasaugos sutartį VAVP komisariatas su trečiuoju asmeniu sudarė tik 2015 m. lapkričio 4 d., tačiau ir tada valstybė Automobilio (duomenys neskelbtini) neatsiėmė. Ieškovas mano, jog valstybė siekė, kad Automobilis (duomenys neskelbtini) būtų saugomas nuo 2001 m. susiklosčiusiomis pasaugos santykių sąlygomis.
1.7. SEAKĮ ir įstatymo vykdymui priimtuose teisės aktuose nenumatyta galimybė saugotojui neatsiimtą daikto, kuris gali būti konfiskuotas, parduoti, nenumatyta, kad saugotojas (UAB „Sauda“) gali spręsti dėl priverstinio saugojimo racionalumo. UAB „Sauda“, parduodama ar sunaikindama transporto priemones, būtų pažeidusi savo kaip saugotojos pareigas. Paslaugą valstybė gavo, nes Automobilis (duomenys neskelbtini) buvo išsaugotas ir valstybė, atstovaujama VMI prie FM, jį pagal pirmą reikalavimą atsiėmė. Atsižvelgtina, kad UAB „Sauda“ tam kliūčių nedarė, nepasinaudojo iš įstatymo jai priklausančia Automobilio (duomenys neskelbtini) sulaikymo teise, nes valstybė, pažeisdama SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies reikalavimą, nei susimokėjo, nei pateikė savo prievolės įvykdymo užtikrinimą.
1.8. Transporto priemonių priverstinis nuvežimas ir saugojimas vykdomas nuo 1992 m. UAB „Sauda“ su Vilniaus miesto vyriausiuoju policijos komisariatu (po reorganizavimo 2008 m. naujas jo pavadinimas – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) 2001 m. gegužės 4 d. buvo sudariusi sutartį „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ (Priverstinio saugojimo sutartis), kurios objektas buvo davėjo VAVP komisariato sulaikytų ir saugotojui UAB „Sauda“ perduotų transporto priemonių transportavimas ir saugojimas. Priverstinio saugojimo sutartis pagal jos 9 punktą buvo automatiškai kasmet pratęsiama, kol nebuvo VAVP komisariato iniciatyva vienašališkai 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 10-S-16674 nutraukta 2014 m. gruodžio 31 dieną.
1.9. Priverstinio saugojimo sutarties sudarymo metu 2001 m. buvo nustatytas 15 Lt (4,34 Eur) su PVM įkainis už kiekvieną vienos saugomos transporto priemonės saugojimo dieną, kurį ieškovė taikė ir Automobilio (duomenys neskelbtini) pasaugai. Po euro įvedimo įkainio piniginė išraiška yra 3,59 Eur (12,39 Lt) už dieną ir 21 proc. PVM, t.y. 4,34 Eur (arba 15 Lt). Saugotojo turėtos išlaidos yra įskaitytos į atlyginimą už pasaugą (CK 6.841 straipsnio 1 dalis). Priverstinio saugojimo sutartis yra lakoniška, tęstinė, todėl ji buvo aiškinama ir vykdoma pagal atitinkamu laiku galiojusias teisės normas.
1.10. Kiekviena ginčo transporto priemonė yra saugoma kaip nepakeičiamasis individualiais požymiais apibūdintas daiktas, turintis ne tik materialinę vertę kaip potencialiai konfiskuotinas turtas, bet ir galimai turintis įrodomąją reikšmę toje byloje, kurioje buvo priverstinai nuvežtas, ar kitose bylose ar kituose valstybės, Europos Sąjungos ar kituose reikaluose. Dėl nurodytų priežasčių ieškovė neturėjo galimybės taikyti CK 6.843 straipsnio 2, 3 dalis ir konfiskuotinas ar konfiskuotas ginčo transporto priemones parduoti. Saugomą transporto priemonę iš pasaugos UAB „Sauda“ gali išduoti tik pačiam pasaugos davėjui VAVP komisariatui ar jo nurodytam asmeniui, kuris pateiks VAVP komisariato leidimą.
1.11. Šiuo metu Europos centrinio banko tinklalapyje yra skelbiama pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma 2016 m. kovo 16 d. paskelbta 0,00 proc. palūkanų norma. Todėl pavėluoto mokėjimo palūkanų norma tiek 2017 m. antrajame pusmetyje, tiek 2018 m. pirmąjį pusmetį yra 8,00 proc. metinių palūkanų. Įstatymines palūkanas iki bylos iškėlimo teisme dienos turi teisę gauti ieškovė, nes jai piniginė prievolė nebuvo įvykdyta laiku ir su valstybe nėra sudaryta sutarties, kuri numatytų kitokias tokio prievolės nevykdymo pasekmes.
1.12. Automobilis (duomenys neskelbtini) buvo priverstinai nuvežtas ir saugomas Vilniuje už Vilniaus miesto valdybos 2001 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 621V „Dėl Priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“, priimtu įgyvendinant savivaldybės kompetenciją, nustatytą įkainį. Vietos savivaldybės sprendimas yra teisės aktas ir Automobilio (duomenys neskelbtini) savininkams, įskaitant valstybę, privalomas. Valstybė Vilniaus miesto valdybos 2001-04-05 sprendimo Nr. 621V nustatyta tvarka neginčijo.
1.13. Ieškovė suteikė kompleksinę Automobilio (duomenys neskelbtini) transportavimo ir saugojimo paslaugą, todėl paslaugos kaina turi būti vertinama bendrai, neskaidant jos į atskirus elementus. Dėl analogiško sandorio vertės kriterijų taikymo teismų pasisakyta, kad nustatant viešųjų pirkimų santykių kainas lygintinos viešųjų pirkimų sutartys pagal analogiškus (dėl to paties ar panašaus pirkimo objekto, atsižvelgiant į transporto priemonių kiekį, saugojimo trukmę ir pan.) ir panašiu metu teisėtai paskelbtus bei vykdytus viešuosius pirkimus sudarytų viešojo pirkimo sutarčių nuostatas dėl kainos (įkainių). Nesant galimybės nuspręsti pirmuoju būdu, galima vertinti ir ne viešojo pirkimo sutarčių, o kitų sandorių, sudarytų panašiu metu tarp privatinės teisės reguliuojamų teisės subjektų, vertę arba skiriant teismo ekspertizę.
2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Atsakovė atsiliepime į ieškinį, nurodė, kad ieškovė neteisingai traktuoja SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostatą. Pagal SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai atlygina išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu, bet tik šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, t. y. „kai transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų reikalavimus“. Ieškovės saugota transporto priemonė policijos pareigūnų buvo sulaikyta už tai, kad ją vairuojantis asmuo padarė tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalies („Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą“), (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies („Nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles“) ir (duomenys neskelbtini) straipsnio 5 dalies („Transporto priemonės vairavimas neapsidraudus transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nesant apdraustam šiuo draudimu“) pažeidimus. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu transporto priemonę vairuojantis asmuo buvo pripažintas kaltu pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį ir būtent už šį pažeidimą jam buvo skirtas transporto priemonės konfiskavimas. Todėl padarytas ATPK pažeidimas nepatenka į SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus. Be to, SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies nuostata taikoma apmokant išlaidas, susijusias su transporto priemonių priverstiniu nuvežimu ir tokių nuvežtų transporto priemonių saugojimu, tačiau netaikoma, kai priverstinai nuvežta transporto priemonė konfiskuojama.
2.2. SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti pažeidimai ir subjektas, kieno transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama už tokius pažeidimus – tai yra transporto priemonės valdytojas. Tokiais atvejais valstybė nėra minėtos transporto priemonės nei savininkė, nei valdytoja, taip pat nėra ir pažeidėja. Todėl valstybei negali būti perkelta saugojimo išlaidų apmokėjimo našta pagal SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalį.
2.3. Ieškovė, laikydama, jog su Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu 2001 m. gegužės 4 d. sudaryta sutartis „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“ (toliau – Sutartis) buvo nutraukta neteisėtai, nesikreipė į teismą dėl Vilniaus AVPK veiksmų apskundimo, o vykdė jau nutrauktą Sutartį. Kadangi Sutartis buvo nuraukta, ieškovė nuo 2015 m. sausio 1 d. neturėjo saugoti sulaikytos transporto priemonės pagal minėtą Sutartį bei taikyti joje nustatytus transporto priemonių saugojimo įkainius. Ieškovė, žinodama, kad transporto priemonė yra konfiskuota ir žinodama, kad ieškovės su atsakove nesieja jokie sutartiniai santykiai, neinformavo atsakovės apie nuo 2010 m. pabaigos saugomą konfiskuotą transporto priemonę.
2.4. Atsakovė nurodė, kad ieškovės ir Vilniaus AVPK sudaryta Sutartis reglamentavo priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimą ir tokių transporto priemonių iš saugojimo aikštelės grąžinimą savininkui ar jo įgaliotam asmeniui. Tačiau Sutartis nėra ir negalėjo būti taikoma, kai priverstinai nuvežtos saugoti transporto priemonės konfiskuojamos, nes Sutartis nereglamentavo atsiskaitymo tvarkos konfiskavus transporto priemones. Konfiskavimas – tai nėra grąžinimas, o priverstinis neatlygintinas daikto perėjimas valstybės nuosavybėn. Be to, Sutarties sąlygos ir įkainiai netaikomi konfiskuoto turto saugojimui, nes Sutartis nereglamentuoja santykių tarp ieškovės ir valstybės. Todėl sudarytos Sutarties pagrindu nėra ir negali būti numatyti įsipareigojimai trečiajai, t. y. ne Sutarties, šaliai. Be to, Vilniaus AVPK, sudarydamas Sutartį, atstovavo ne valstybę ir jos interesus, o savo, kaip biudžetinės įstaigos, interesus.
2.5. Ieškovė apie tai, kad saugo konfiskuotą transporto priemonę žinojo nuo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimo ATPB Nr. A2.6-5273-468/2010 įsiteisėjimo (įsiteisėjo 2010 m. gruodžio 3 d.). Tačiau atsakovei apie konfiskavimą nepranešė. Atsakovė apie ieškovės saugomą transporto priemonę sužinojo tik 2017 metų rugpjūčio pabaigoje, kai su ieškove buvo pasirašoma taikos sutartis dėl apmokėjimo už kitų pas pastarąjį saugotų konfiskuotų transporto priemonių pasaugą, kai ieškovė žodžiu pranešė apie pas ją dar saugomas konfiskuotas transporto priemones, taip pat ir apie minėtą transporto priemonę. Atsakovė perėmė transporto priemonę operatyviai (2017 m. rugsėjo 6 d.), t. y. praėjus vos kelioms dienoms nuo sužinojimo apie ją ir nuo policijos įstaigos išduoto leidimo atsiimti transporto priemonę iš ieškovo gavimo. Todėl atsakovei negali būti pareikštos jokios pretenzijos dėl neveikimo, vilkinimo ar atsisakymo perimti transporto priemonę, ko pasekmėje ji buvo taip ilgai saugoma. Priešingai, tokios pretenzijos pareiškiamos ieškovei, kuri, žinodama apie tiek ilgai pas ją saugomą konfiskuotą transporto priemonę, neinformavo atsakovės, siekdama kuo ilgiau saugoti transporto priemonę ir taip gauti didesnį apmokėjimą už transporto priemonės pasaugą. Sprendžiant dėl apmokėjimo už transporto priemonės pasaugą, atsižvelgiant į nurodytą ieškovės elgesį ir neveikimą, turi būti taikomas protingumo principas bei protingi įkainiai.
2.6. Su pritaikytu 4,34 Eur tarifu atsakovė nesutinka, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-833-823/2017 konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 protingu pripažino 1,45 Eur dydžio atlyginimą už transporto priemonių saugojimą už kiekvieną jų saugojimo dieną. Taigi atsakovė ne tik neneigia pasaugos fakto, bet ir sutinka apmokėti už įvykdytą pasaugą, bet tik taikant 1,45 Eur tarifą.
2.7. Atsakovė sumokėjo ieškovei pagal jos sudarytą saugotų transporto priemonių sąrašą, už šiame sąraše nurodytų pirmų 15 (penkiolikos) konfiskuotų transporto priemonių saugojimą 49 939,45 Eur sumą, kuri 2018 m. kovo 21 d. mokėjimo dokumentu Nr. 18/0000933 buvo pervesta į ieškovės nurodytą sąskaitą. Į minėtą sumą buvo įskaityta suma ir už šioje byloje nurodytos transporto priemonės saugojimą, t. y. 3567,00 Eur. Todėl atsakovė tinkamai atsiskaitė su ieškove už šioje byloje nurodytos transporto priemonės saugojimą. Atsižvelgiant į atsakovės papildomai pateiktus atitinkamų saugojimo sutarčių kopijas ir įmonės, teikiančios automobilių stovėjimo bei saugojimo paslaugas Vilniaus mieste, kainyną, atsakovė mano, jog šiuo atveju atsakovė ieškovei sumokėjo didesnę pinigų sumą nei turėjo sumokėti pagal tuometinius saugojimo įkainius.
2.8. Įstatymų leidėjas nustatė, kad konfiskuotas turtas pereina valstybės nuosavybėn. Vadinasi, valstybė šiuo atveju negali būti laikoma komercinio sandorio (sutarties) šalimi, nes toks traktavimas prieštarautų CK 6.156 straipsnyje įtvirtintam sutarties šalių laisvės principui, t. y. teisei laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Su ieškove Sutartį sudarė Vilniaus AVPK vykdydamas sau, kaip teritorinei policijos įstaigai, priskirtą viešąją funkciją – pažeidimus padariusių asmenų transporto priemonių priverstinį sulaikymą ir nuvežimą. Atsakovė nedalyvavo Sutarties su ieškove sudaryme, jos sąlygų nederino. Sutarties šalimis yra ieškovė ir Vilniaus AVPK, o ne valstybė, todėl vertinti Sutarties kaip komercinio sandorio valstybės atžvilgiu nėra pagrindo. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame MAPKSVPĮ buvo nurodyta, jog įstatymas taikomas tik nuo minėtos datos sudaromiems komerciniams sandoriams. Todėl ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti pavėluoto mokėjimų išieškojimo išlaidų kompensaciją, mokėjimo palūkanas bei 8 proc. dydžio procesines palūkanas, kadangi Sutartis su Vilniaus AVPK buvo sudaryta 2001 m. gegužės 4 d., t. y. iki specialaus įstatymo įsigaliojimo. Todėl ieškovė neturi teisinio pagrindo taikyti MAPKSVPĮ.
3. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 24 d. sprendimu nusprendė civilinės bylos Nr. e2-482-1012/2019 dalį dėl 3 183,04 Eur skolos ir palūkanų dalies priteisimo iš atsakovės nutraukti, ieškovės patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies - priteisti ieškovei UAB „Sauda“ iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, 6 225,76 Eur skolos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 6 225,76 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. vasario 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 463,08 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmesti.
5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 nurodė, kad civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 pagrindinis kasacinio teismo spręstas klausimas buvo dėl subjekto, atsakingo už saugojimo paslaugas, nustatymo, o šių paslaugų kainos tinkamumo (dydžio pagrįstumo) klausimas nebuvo iškeltas, todėl kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, atskirai nevertino ir nepasisakė dėl atsakingo subjekto mokėtino saugojimo išlaidų atlyginimo dydžio, jo pagrįstumo, nepateikė jokių teisės aiškinimo ar taikymo taisyklių. Teismas pažymėjo, kad vien kasacinio teismo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame saugotojo naudai buvo priteista atitinkama suma, nereiškia, kad jame teismo taikytas įkainis laikytinas pavyzdiniu ir visais atvejais teismų turėtų būti priteisiamas nurodyto dydžio. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 buvo palikta galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria už automobilio saugojimą nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d., t. y. 97 dienas, ieškovei iš VMI priteistas 164,04 Eur atlyginimas (pritaikytas 1,69 Eur vienos dienos automobilio saugojimo įkainis).
6. Teismas pažymėjo, kad tiksliai apskaičiuoti ieškovės turėtų išlaidų ir pelno iš šio konkretaus automobilio saugojimo objektyviai neįmanoma. Įrodinėdama ieškinį ieškovė į bylą pateikė sutarčių, tiek individualaus pobūdžio aktų, patvirtinančių, kad jo taikomas tarifas, t. y. 4,34 Eur su PVM už parą (15 Lt) Vilniuje, 2011-2017 metais atitiko analogiškų paslaugų kainas, taip pat kokias sąnaudas jis patyrė. Tačiau visapusiškai įvertinęs nurodytus ieškovės pateiktus įrodymus, teismas nesutiko su jos pozicija, kad 4,34 Eur (su PVM) už parą tarifas yra ekonomiškai pagrįstas.
7. Teismas nurodė, jog sprendžiant klausimą, dėl to, koks tarifas šiuo konkrečiu atveju taikytinas, neturi reikšmės tai, kad automobilio vertė jo perdavimo dieną buvo labai menka. Ieškovė turėjo pareigą saugoti automobilį nepriklausomai nuo jo vertės. Be to, byloje nėra duomenų, kad automobilio vertė būtų sumažėjusi dėl ieškovės netinkamų veiksmų jį saugant, tokio klausimo atsakovė byloje ir nekėlė. Dėl tos pačios priežasties reikšmės neturi ir atsakovės argumentai apie tai, kad ieškovė saugojo automobilį ilgą laiką ir neinformavo atsakovės apie galimybę jį atsiimti. Ieškovė neturėjo nei pareigos, nei realių galimybių sužinoti, kada automobilis perėjo valstybės nuosavybėn, kaip ir neturėjo teisės jo niekam perduoti, nesant leidimo, kuris išduotas tik 2017 m. rugsėjo 5 d., nors Vilniaus apskrities VMI apie šį konfiskuotą turtą buvo informuota dar 2011 m.
8. Teismas taip pat pažymėjo, jog žodinio bylos nagrinėjimo metu ieškovės vadovas 2019 m. liepos 17 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad šiuo metu yra sudaręs naują sutartį su VMI, kur nustatytas automobilio saugojimo toje pačioje aikštelėje už parą įkainis yra 3,63 Eur (su PVM). Ieškovės vadovo teigimu, toks įkainis nėra itin pelningas ieškovei, tačiau padengia kaštus. Įvertinęs visą byloje surinktą rašytinę medžiagą, šalių paaiškinimus, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovei pareiga atsiskaityti kilo ne sutartinių santykių pagrindu, į tai, kad ginčo automobilis buvo saugojamas itin ilgą laiką, siekiant ginčo šalių interesų pusiausvyros užtikrinimo, teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju teisingas ir protingas ginčo automobilio saugojimo įkainis yra 3,63 Eur su PVM už 1 parą. Tokio dydžio tarifas padengia visas ieškovės sąnaudas ir nesudaro prielaidų nepagrįstai pasipelnyti valstybės sąskaita. Atitinkamai perskaičiuota suma už ginčo automobilio saugojimą yra 9002,4 Eur, įskaitant PVM (3,63 Eur * 2480 d.).
9. Nustatęs, kad atsakovės prievolė ieškovei aptariamu atveju atsirado viešosios teisės normų pagrindu, kad šalių nesiejo komerciniai sutartiniai santykiai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo sutikti, kad šiuo atveju taikytinos MAPKSVPĮ nuostatos, nes MAPKSVPĮ tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai (1 straipsnio 1 dalis). Tačiau taip pat teismas sprendė, kad šiuo atveju ieškovė turi teisę į CK nustatytas palūkanas. Taigi, ieškovė turėjo skaičiuoti atsakovei ne 8 proc., bet 6 proc. palūkanas, taip pat 40 Eur neginčytinų išlaidų ieškovė užskaitė nepagrįstai.
10. Teismas nustatė, kad dalį skolos, 3004,4 Eur atsakovė ieškovei yra sumokėjusi. Ši suma turėjo būti paskirstyta tokiu būdu: 227,76 Eur palūkanoms (6 proc. už 154 pradelstas dienas), 2 776,64 Eur pagrindinei skolai. Pagrindinės skolos likutis – 6 225,76 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 konstatavo, jog teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Teismo pritaikytas įkainis laiko prasme nepatenka į ginčo automobilio saugojimo laikotarpį.
11.2. 2018 m. gegužės 15 d. šalių sudaryta sutartimi nebuvo susitarta dėl ginčo turto. Ieškovei buvo perduotas saugoti į atsakovės apskaitą įtrauktas turtas ir kuriuo atsakovė pradėjo fiziškai disponuoti.
11.3. Teismas pažymėjo, kad 3,63 Eur tarifas padengia visas ieškovės sąnaudas, tačiau neatsižvelgė, ar jis nepažeidžia atsakovės interesų. Atsakovė nėra komercine veikla besiverčiantis ūkio subjektas. Tokiu būdu teismas pažeidė ir CPK 8 straipsnį, reglamentuojantį kooperacijos principą.
11.4. Teismas turėjo prašyti pateikti papildomus įrodymus, kad būtų atliktas nuodugnesnis atsakovės pateiktų įrodymų dėl taikytino tarifo ištyrimas. Tokiu būdu atsakovės pateikti įrodymai ir argumentai buvo netinkamai ir nevisapusiškai išanalizuoti.
11.5. Teismo sprendimas su klaidomis. Sprendimo 17 punkte nurodyta: „įrodinėdama ieškinį Atsakovė į bylą pateikė sutarčių, tiek individualaus pobūdžio aktų <...>. Tačiau visapusiškai įvertinus šiuos Atsakovės pateiktus įrodymus <...>“. Vietoje atsakovės turėjo būti ieškovė.
11.6. Apeliantė pažymėjo, kad ieškovė ne tik turėjo visas galimybes žinoti, bet ir realiai žinojo, kada automobilis perėjo valstybės nuosavybėn. Priešingu atveju, ji nebūtų galėjusi nurodyti tikslaus konfiskuoto automobilio saugojimo laikotarpio. Atsakovė nurodė, kad neginčija fakto, jog apie konfiskuotą automobilį Vilniaus apskrities VMI buvo informuota dar 2011 metais, tačiau ji nebuvo ir nėra šios bylos proceso šalimi.
11.7. Spręsdamas dėl apmokėjimo už transporto priemonės pasaugą, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė saugojo valstybei priklausantį turtą daugiau nei 5 metus ir, siekdama gauti didesnį apmokėjimą už transporto priemonės pasaugą, atsakovei nepranešė, ir nepritaikė protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 ir 6.158 straipsniai).
11.8. Apeliantės nuomone, teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė informacija, susijusia su transporto priemonių saugojimu, nedisponuoja ir šiuo atveju yra silpnesnioji pusė, bei nepagrįstai neatsižvelgė į jos pateiktus rašytinius įrodymus bei paaiškinimus dėl taikytino tarifo.
11.9. Teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-576-866/2019, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-9283-1012/2018 dėl skolos už transporto priemonės saugojimą priteisimo iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VMI prie FM. Šioje byloje buvo pripažinta, kad VMI prie FM pritaikytas 1,45 Eur tarifas, apmokant už transporto priemonės saugojimą, yra ekonomiškai pagrįstas bei protingas.
12. Ieškovė atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Apeliacinio skundo pagrindas iš dalies nesuformuluotas.
12.2. Ieškovės manymu, priverstinai nuvežtų ir konfiskuotų transporto priemonių pasaugos santykiuose reikia vadovautis teismų praktika, viešosios teisės normos adresatas Valstybė neturi teisės susikurti savo veikimo modelio, vadovaudamasi bendraisiais teisės principais (LAT 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-969/2018 45 punktas).
12.3. Ieškovės teigimu, apeliantė nesuformulavo nei savo lūkesčių teisinio pagrindo, nei nurodė savo intereso mokėti 1,45 Eur teisinio pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas neturėjo į ką šiais aspektais ir atsižvelgti. Manytina, kad atsakovė remiasi ne teisėtu lūkesčiu, bet nekonkretizuota viltimi, kuri įstatymo nesaugojama.
12.4. Policijos komisariatas ir VMI keisdavosi informacija apie sulaikyta konfiskuotas transporto priemones. Iš VMI prie FM ir UAB „Vilmarlita“ 2015 m. birželio 3 d. sutarties Nr. (1.10-04-2)- 22-128/2015 matyti, kad VMI prie FM turėjo galimybę pasiimti visas ieškovės po sutarties nutraukimo tebesaugotas transporto priemones ir jas saugoti pigiau, tačiau to nepadarė. Todėl numanomi apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė ginčo automobilį saugojo prieš atsakovės valią, siekdama gauti didesnį apmokėjimą už pasaugą, atmestini.
12.5. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-9283-1012/2018, kurią nurodė apeliantė, ieškovas neįrodinėjo ginčo automobilio saugojimo po 8,69 Eur už parą kainos pagrįstumo, todėl dėl būtinų ir ekonomiškai pagrįstų išlaidų dydžio teismas sprendė savo nuožiūra. Šioje byloje buvo nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, taikomi kiti teisiniai pagrindai bei kita teismų praktika, todėl šia byla nagrinėjamu atveju nesiremtina.
12.6. Ieškovė nesutinka su apeliantės argumentu, kad ji galėjo pateikti daugiau analogiškų sutarčių pavyzdžių negu atsakovė, nes būtent VMI prie FM sprendžia dėl konfiskuoto turto realizavimo ir utilizavimo.
12.7. Remdamasi analogiškomis 2015-2018 metais sudarytomis priverstinai nuvežtų transporto priemonių pasaugos paslaugų sutartimis, ieškovė galėjo prašyti priteisti atlyginimą pagal didesnį įkainį negu prašė už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo. Įkainius Vilniuje 2001-2017 metais analogiškomis sąlygomis ieškovė yra pateikusi. Taigi ne ieškovė, o atsakovė nepateikė kitokių įrodymų apie analogiškus priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo įkainius Vilniuje 2010-2017 metais.
12.8. Dėl teismo sprendime padarytų klaidų, jeigu atsakovė mano, jog tai reikšminga, galėjo pasinaudoti rašymo apsirikimų taisymo institutu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
15. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
16. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės, atstovaujamos VMI, už ginčo automobilio saugojimą nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d. mokėtinos sumos dydžio.
18. Byloje nustatyta, kad:
18.1. 2001 m. gegužės 4 d. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir UAB „Sauda“ sudarė sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo (toliau – Sutartis) (1 t., e. b. l. 56-57). Sutarties 4.5 p. nurodyta, kad už priverstinį transporto priemonės nuvežimą iš transporto priemonės savininko (arba jo įgalioto asmens) imti mokestį, bet ne didesnį už nustatytą 2001-04-05 Vilniaus miesto valdybos sprendime Nr. 621V„Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo konkurso laimėtojų tvirtinimo“ (1 t., e. b. l. 58). Minėto sprendimo 3 punkte nustatyta, kad už priverstinį transporto priemonės nuvežimą iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko (vairuotojo) imamas 112 Lt (su PVM ir rinkliava) mokestis, o už transporto priemonės saugojimą vieną valandą – 2 Lt (su PVM), bet nedidesnis kaip 15 Lt (su PVM) mokestis už pirmą parą ir 15 Lt (su PVM) mokestis už kitas paras.
18.2. 2001 m. gegužės 4 d. Sutarties 9 punkte šalys susitarė, kad sutartis, pasibaigus jos galiojimo laikui, bus automatiškai pratęsta dar vieneriems metams, jei viena šalis prieš tris mėnesius neįspėjo kitos šalies apie sutarties pasibaigimą. 2007 m. spalio 14 d. susitarimu prie minėtos sutarties šalys susitarė, kad joms neįspėjus viena kitos apie sutarties pasibaigimą prieš tris mėnesius, sutartis kiekvieną kartą pratęsiama dar vienerių metų terminui, automatinių pratęsimų skaičius neribojamas (1 t., e. b. l. 59).
18.3. Ieškovė UAB „Sauda“ 2010 m. spalio 12 d. pagal Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VAVP komisariatas) sulaikytą transporto priemonę Peugeot 309, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (Automobilis (duomenys neskelbtini)), atvežė ją į savo saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini) (1 t., e. b. l. 44).
18.4. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-5273-468/2010 Automobilis (duomenys neskelbtini) buvo konfiskuotas. Valstybė nuosavybės teisę į Automobilį (duomenys neskelbtini) įgijo, kai 2010 m. gruodžio 3 d. įsiteisėjo teismo nutarimas (1 t., e. b. l. 66-67).
18.5. 2011 m. sausio 27 d. pranešimu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas informavo Vilniaus apskrities VMI, ieškovę ir antstolę apie tai, kad Automobilis (duomenys neskelbtini) yra konfiskuotas ir pateikė vykdomąjį dokumentą vykdymui (1 t., e. b. l. 147).
18.6. 2014 m. lapkričio 12 d. pranešimu Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pranešė ieškovei, kad vadovaudamasis Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 7 punktu nutraukia 2001 m. gegužės 4 d. sutartį nuo 2015 m. sausio 1 d. (1 t., e. b. l. 60).
18.7. 2014 m. gruodžio 29 d. atsakymu į šį pranešimą UAB „Sauda“, be kita ko, kėlė klausimus, kas, kada ir kokiu būdu atsiims saugomus automobilius nutraukus sutartį, kas ir kada apmokės už automobilių saugojimą iki jų faktinio atsiėmimo dienos, kas ir kada užtikrins atsiskaitymą už iki sutarties nutraukimo saugomus automobilius (1 t., e. b. l. 185-186).
18.8. 2015 m. sausio 5 d. atsakydamas į UAB „Sauda“ raštą Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad dėl kilusio ginčo dėl vykdyto viešojo pirkimo ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali vykdyti pirkimų procedūrų, informavo pradėję apklausos procedūrą dėl transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų, todėl į ieškovės klausimus atsakys tik ją baigę (1 t., e. b. l. 187).
18.9. 2015 m. gegužės 6 d. raštu atsakydamas į ieškovės 2015 m. vasario 4 d. paklausimą Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas informavo, kad 2011 metais teismo nutarimais konfiskuoti automobiliai bus perimti VMI. Pažymėjo, kad ilgas delsimas atsiimti konfiskuotus automobilius nesusijęs su komisariato neveikimu (1 t., e. b. l. 188).
18.10. 2017 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos tarnybos organizavimo poskyris išdavė leidimą VMI atsiimti konfiskuotą transporto priemonę Peugeot 309, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (Automobilis (duomenys neskelbtini)), iš UAB „Sauda“ (1 t., e. b. l. 65).
18.11. 2017 m. spalio 12 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą už automobilio Peugeot 309, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), saugojimą nuo 2010-11-22 iki 2017-09-06, t.y. 2480 d., 8903,20 Eur (10772,87 Eur su PVM) sumai, skaičiuodama 3,59 Eur + PVM už dieną tarifu (1 t., e. b. l. 64).
18.12. 2017 m. lapkričio 15 d. raštu atsakovė ieškovei nurodė, kad jų sutartiniai santykiai nesieja, atsakovė nėra paslaugos pirkėja, kaip nurodyta ieškovės išrašytoje sąskaitoje, ir pareikalavo papildomų duomenų, nurodydama, kad tik po jų pateikimo bus sprendžiamas klausimas dėl apmokėjimo už VMI perduotų konfiskuotų transporto priemonių saugojimą (1 t., e. b. l. 68).
18.13. 2018 m. vasario 27 d. rašte atsakovei ieškovė nurodė, kad nuo 2001 metų saugojo transporto priemones pagal tęstinę sutartį su policija už 15 Lt (4,34 Eur) per dieną (kas atitinka 3,59 Eur be PVM). Atsakovė transporto priemones atsiėmė 2017 metais, tačiau už jų saugojimą nesumokėjo (1 t., e. b. l. 45-46).
18.14. 2018 m. kovo 14 d. rašte VMI Finansų apskaitos departamentui (1 t., e. b. l. 93) Nepriemokų mokėjimo departamentas nurodė, kad konfiskuotų lengvųjų automobilių saugojimo terminas yra ne 53982, bet 53609 paros. Nurodė, kad protingas tarifas yra 1,45 Eur už parą, todėl ieškovės reikalaujama suma per didelė, taip pat nurodė, kad dalis mokėtinos sumos bus sumokėta iš karto, likusioji – II ketvirčio pradžioje.
18.15. 2018 m. kovo 16 d. rašte atsakovė ieškovei nurodė, kad sutinka apmokėti už automobilių (tame tarpe ir ginčo automobilio) saugojimą 1,45 Eur už dieną tarifu, motyvuodamas, kad toks tarifas pripažintas protingu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 (1 t., e. b. l. 92).
18.16. 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. balandžio 20 d. pavedimais atsakovė pervedė ieškovei dalį pastarosios reikalautos sumos (1 t., e. b. l. 138-139).
18.17. 2018 m. kovo 23 d. rašte ieškovė atsakovei nurodė nesutinkanti sumažinti paslaugos įkainio iki 1,45 Eur. Informavo gautą sumą paskirstysianti pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, dalimis kiekvienam pasaugos atvejui (1 t., e. b. l. 148-149).
18.18. 2018 m. birželio 18 d. ieškovė informavo atsakovę kaip paskirstė minėtais pavedimais gautas įmokas, nurodydama, kad pirmiausia užskaitė Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo pagrindu paskaičiuotas 8 proc. dydžio palūkanas bei 40 Eur sumą (1 t., e. b. l. 164).
19. Ginčo šalys sutinka ir neginčija faktinių aplinkybių, kad ginčo automobilis Peugeot 309, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo saugojamas ieškovės valdomoje aikštelėje 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 6 d. t. y. 2480 dienas. Ieškovė už šį laikotarpį suskaičiavo ir išrašė atsakovei sąskaitą 8903,20 Eur (10772,87 Eur su PVM) sumai, skaičiuodamas po 3,59 Eur + PVM už dieną tarifu. Atsakovė ginčija saugojimo tarifą, teigdama, kad protingas ir pagrįstas yra 1,45 Eur tarifas, kurį atsakovė ieškovei jau yra sumokėjusi, todėl nebėra skolinga. Atsakovė neginčija įmokų paskirstymo (1 t., e. b. l. 164) (tai patvirtino atsakovės atstovas žodinio bylos nagrinėjimo metu 2019 m. liepos 17 d. teismo posėdyje), kurį atliko ieškovė, gavusi 2018 m. kovo 21 d. ir 2018 m. balandžio 20 d. mokėjimus (1 t., e. b. l. 138-139).
Dėl tarifo, taikytino už ginčo automobilio priverstinį saugojimą
20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog atlikus viešojo pirkimo procedūras sudaryta sutartis yra privaloma bei sukelia teises ir pareigas jos šalims (ieškovei ir trečiajam asmeniui). Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, valstybei, atstovaujamai VMI. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
21. Kasacinis teismas 2019 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019 taip pat yra išaiškinęs, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką.
22. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimą, jog paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka.
23. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovė į bylą yra pateikusi rašytinius įrodymus, patvirtinančius, automobilių saugojimo išlaidas įvairiais laikotarpiais įvairiose Lietuvos vietose (2 t., e. b. l. 77-114; 139-145). Vykdydama teismo įpareigojimą atsakovė parengė lentelę, kurioje nurodė, kokie nuvežimo, pervežimo ir/ar saugojimo paslaugų tarifai taikomi pagal 2015-2018 metais su VPK sudarytose sutartyse (2 t., e. b. l. 160). Ieškovė taip pat teikė įrodymus, kuriais grindė taikytino tarifo pagrįstumą (2 t., e. b. l. 141-146; 166-171).
24. Įrodinėdama ieškinį atsakovė į bylą pateikė sutarčių, tiek individualaus pobūdžio aktų, patvirtinančių, kad jos taikomas tarifas, t. y. 4,34 Eur su PVM už parą (15 Lt) Vilniuje, 2011-2017 metais atitiko analogiškų paslaugų kainas (2 t., e. b. l. 161; 183-185), taip pat kokias sąnaudas ieškovė patyrė (2 t., e. b. l. 124-132; 135-137). Susipažinęs su nurodytais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įkainiai (tarifai) už konfiskuotų automobilių saugojimą įvairiose Lietuvos vietovėse ir įvairiais laikotarpiais yra itin skirtingi.
25. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino abiejų šalių pateiktus įrodymus, spręsdamas dėl už ginčo automobilio saugojimą taikytino tarifo, aptariamu kriterijumi vadovavosi ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, jog nei ieškovės, nei atsakovės taikomi tarifai nėra ekonomiškai pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė nurodo, jog turi būti atsižvelgiama į vietovės ir atitinkamo laikotarpio kriterijų, tačiau pati, kaip pavyzdžius, pateikė visai kitoje – Panevėžio – apskrityje galiojusius tarifus.
26. Apeliantės teigimu, teismas pažymėjo, kad 3,63 Eur tarifas padengia visas ieškovės sąnaudas, tačiau neatsižvelgė, ar jis nepažeidžia atsakovės interesų. Atsakovė nėra komercine veikla besiverčiantis ūkio subjektas. Tokiu būdu teismas pažeidė ir CPK 8 straipsnį, reglamentuojantį kooperacijos principą. Su aptariamu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pirma, pažymėtina, kad 3,63 Eur tarifas yra tokio dydžio, dėl kurio susitarė pati VMI ginčo laikotarpiui artimu laiku. Antra, ieškovės taikytą tarifą teismas sumažino. Taigi buvo atsižvelgta ne tik į ieškovės, bet ir į atsakovės interesus.
27. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad, spręsdamas dėl apmokėjimo už transporto priemonės pasaugą, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė saugojo valstybei priklausantį turtą daugiau nei 5 metus ir, siekdama gauti didesnį apmokėjimą už transporto priemonės pasaugą, atsakovei nepranešė, ir nepritaikė protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 ir 6.158 straipsniai).
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad automobilių atsiėmimo klausimą ieškovė kėlė 2014 m. gruodžio 29 d., atsakydamas į VAVPK pranešimą dėl pasaugos sutarties nutraukimo (1 t., e. b. l. 185-186). 2015 m. vasario 4 d. ieškovė taip pat teiravosi VAVPK, kada bus atsiimti 2011 metais teismo nutartimis konfiskuoti automobiliai (1 t., e. b. l. 185-186). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iki 2017 m. rugsėjo 5 d. VMI objektyviai atsiimti ginčo automobilio nebūtų galėjusi, nes tik 2017 m. rugsėjo 5 d. buvo išduotas leidimas transporto priemonę atsiimti (1 t., e. b. l. 65). Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti ieškovės nesąžiningumą. Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas pati atsakovė turi rūpintis savo turtu.
29. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-576-866/2019, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-9283-1012/2018 dėl skolos už transporto priemonės saugojimą priteisimo iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VMI prie FM. Šioje byloje buvo pripažinta, kad VMI prie FM pritaikytas 1,45 Eur tarifas, apmokant už transporto priemonės saugojimą, yra ekonomiškai pagrįstas bei protingas.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrįstai remiasi nurodytoje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais, nes šioje byloje taikytinas tarifas buvo nustatytas remiantis atitinkamais kriterijais, atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, šalių įrodymus ir kt., o ne apskirtai nustatytas ginčo paslaugų teikimo įkainis. Kaip teisingai pažymėjo ieškovė, aptariamoje civilinėje byloje ieškovas neįrodinėjo savo pritaikyto įkainio pagrįstumo. Todėl aukščiau nurodyti teismų procesiniai sprendimai prejudicinės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi.
31. Apeliantės teigimu, skundžiamas sprendimas naikintinas ir dėl to, kad jame yra klaidų. Sprendimo 17 punkte nurodyta: „įrodinėdama ieškinį Atsakovė į bylą pateikė sutarčių, tiek individualaus pobūdžio aktų <...>. Tačiau visapusiškai įvertinus šiuos Atsakovės pateiktus įrodymus <...>“. Vietoje atsakovės turėjo būti ieškovė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės nurodytomis klaidomis, tačiau akivaizdu, kad tai yra rašymo apsirikimas, kuris teismo sprendimo esmės nekeičia, taigi ir pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti nesudaro.
32. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodyta praktika, dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties
33. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
35. Maksimalūs advokato ar advokato padėjėjo atlyginimo už suteiktas teisines paslaugas civilinėse bylose dydžiai ir jų nustatymo kriterijai yra pateikti Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (2015-03-19 redakcija) (toliau – Rekomendacija).
36. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip patvirtintų Rekomendacijoje. Ieškovė prašo priteisti iš apelianto 1 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teismui pateikti šias išlaidas patvirtinantys įrodymai, todėl konstatuotina, jog ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, todėl, atmetus apeliacinį skundą, priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei UAB „Sauda“, juridinio asmens kodas 120507414, iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Loreta Bujokaitė
Visvaldas Kazakiūnas
Žilvinas Terebeiza