Administracinė byla Nr. A-52-858/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06411-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 35 000 Lt neturtinės žalos ir 400 Lt turtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. bei nuo 2011 m. spalio 21 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d. kamerose, kuriose buvo laikomas kartu su dar dviem, trim asmenimis, laisvo ploto buvo apie 3 kv. m, jos buvo antisanitarinės būklės, pilnos tarakonų, pelių, žiurkių, sienos padengtos pelėsiu. Tokios laikymo sąlygos sukėlė jam didžiulį psichologinį stresą, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Lukiškių TI-K darbuotojai sąmoningai jį klaidino, kad higienos priemonės (dantų šepetėlis, dantų pasta, skustuvai) priklauso tik kas tris mėnesius, dažnai net ir suėjus trijų mėnesių terminui ne visas priemones gaudavo, kas sąlygojo turtinės žalos atsiradimą. Paaiškino, kad higienos priemonių komplekto kaina Lukiškių TI-K parduotuvėje apie 10 Lt (dantų pasta – 2,50 Lt, dantų šepetėlis 3 Lt, skustuvai (4 vnt.) – 5 Lt), todėl jam padaryta 400 Lt turtinė žala. Lukiškių TI-K kamerose esantys gultai yra dviejų aukštų, tačiau be kopėtėlių užlipti į antro aukšto gultą, kas sukelia nuolatinę riziką susižaloti. Kameros, kuriose jis buvo laikomas buvo keturvietės, o sėdimos vietos prie staliuko tik dvi, dėl ko kildavo konfliktinės situacijos. Skalbykla galima naudotis tik asmenims turintiems pinigų, Lukiškių TI-K neužtikrino švaros ir higienos normų.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atsiliepimu (b. l. 8–14) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K prašė taikyti 3 metų senaties terminą ir nurodė, kokiose kamerose bei sekcijose, kokio dydžio ir kiek asmenų buvo laikoma nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d., išskirtas jo paleidimo lygtinai laikotarpis. Pažymėjo, kad dalį laiko pareiškėjas praleido ne kameroje, o sekcijoje. Gyvendami sekcijose nuteistieji turi galimybę judėti bei bendrauti su kitais nuteistaisiais, lankyti sporto salę, kompiuterinę klasę, valgyklą, jie turi teisę vaikščioti po lokalinio sektoriaus teritoriją ir faktiškai nėra suvaržyti patalpos, kurioje miega, ribomis, dieną gali išeiti į lauką, miega miegamuosiuose, kurie nėra rakinami, tualetai, dušai įrengti atskirose patalpose. Sekcijose atlikti remontai, todėl patalpos erdvios, tvarkingos, suremontuotos. Tomis dienomis, kai buvo viršyta ploto norma, šią normą iš dalies kompensavo jiems suteikiama judėjimo laisvė. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu (b. l. 84–87) pareiškėjo V. D. skundą tenkino iš dalies.
Nurodė, jog taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Iki 2010 m. balandžio 11 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir HN 76:1999), pagal kurią tardymo izoliatoriaus kamerose turėjo būti skirta ne mažiau kaip 5 kv. m ploto vienam kalinamajam. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.
Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Į Lukiškių TI-K su prašymu pateikti informaciją apie kamerų, sekcijų plotus, kuriose jis buvo laikomas, pareiškėjas kreipėsi 2013 m. rugsėjo 26 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl, pirmosios instancijos teismas taikė senaties terminą taikytinas ir ginčą nagrinėjo nuo 2010 m. rugsėjo 26 d.
Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų (b. l. 8–14), nustatė, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį – iš viso 752 dienas, didžiąją laikotarpio dalį, tai yra 481 dieną, buvimo Lukiškių TI-K laikotarpio vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 271 dieną vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Iš pareiškėjo 752 dienų laikymo Lukiškių TI-K didžiąją laikotarpio dalį, tai yra 478 dienas, jis buvo laikomas ne kamerose, o sekcijose, kuriose visas dienas asmeniui tenkantis plotas ne tik visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, bet jis turėjo galimybę lankyti sporto salę, kompiuterių klasę, valgyklą, vaikščioti po lokalinio sektoriaus teritoriją, išeiti į lauką.
Dėl pareiškėjo teiginio apie antisanitarines sąlygas, pabrėžė, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, remontuoja kameras, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Nuteistiesiems pateikiamos priemonės kamerų švarai palaikyti. Iš bylos medžiagos nustatė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (anksčiau vadinosi UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis) (b. l. 31), kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą.
Pirmosios instancijos teismas, rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 107 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2.2 punktu, nustatė, kad Lukiškių TI-K vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Papildomai nurodė, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. 1-103, suimtieji (nuteistieji) už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Neturintiems pinigų, sudaryta galimybė išskalbti drabužius nemokamai pateikus prašymą. Dėl dviaukščių gultų, kurie yra be kopėtėlių, pažymėjo, kad teisės aktai neįtvirtina, jog dviaukščiai gultai privalomai turėtų būti su kopėtėlėmis, todėl joks teisės aktų pažeidimas nenustatytas. Lukiškių TI-K paaiškino, kad dėl nedidelių kamerų ploto nėra galimybės įrengti keturvietėse kamerose daugiau kaip dvi sėdimas vietas prie stalo. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad kamerose esantys gultai suteikia galimybę asmenims ant jų sėdėti valgant prisistūmus esantį stalą arčiau gultų, todėl nėra pagrindo teigti, jog nėra kur atsisėsti valgant. Kadangi Lukiškių T-K patvirtino, kad pareiškėjui kas mėnesį būdavo išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai ir abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo prašomą turtinės žalos (400 Lt) atlyginimą už jo papildomai pirktas higienos priemones.
Įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgiant į laikymo Lukiškių TI-K trukmę, į tai, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleido ne kamerose, o sekcijose ir turėjo galimybę būti lauke, vaikščioti į sporto salę, kompiuterių klasę, valgyklą, buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, į tai, kad jis išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais (iš viso apie devynis mėnesius) buvo perpildytos, į tai, kad, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės 400 Lt kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
Pareiškėjas V. D. apeliaciniu skundu (b. l. 95–96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.
Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, jog remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo ne nuo 2007 m. rugsėjo 17 d., o nuo 2010 m. rugsėjo 26 d., nes jis buvo kalinamas nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d., o į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi 2013 m. rugsėjo 26 d. Pažymi, kad atsakovas dėl materialinio nuteistųjų aprūpinimo pateikė faktus neatitinkančią informaciją neva kas mėnesį buvo išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai (4 vnt.). Kiekvieną kartą išduodant minėtas priemones, nuteistajam reikėdavo pasirašyti į šių priemonių išdavimo kortelę, todėl teismo prašo išsireikalauti šią informaciją. Atsakovas dėl drabužių skalbimo pateikė 2013 m. birželio 20 d. direktoriaus įsakymą Nr. l-103, bet iki minėto įsakymo nebuvo sudarytos lygios galimybės išsiskalbti drabužius. Nurodo, kad atsakovas dėl sėdimų vietų prie stalo įrengimo pateikė melagingą informaciją neva gultai suteikia galimybę ant jų sėdėti valgant prisistūmus stalą arčiau gultų, tačiau stalas yra pritvirtintas prie sienos ir grindų, todėl jo neįmanoma pajudinti. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas padarytos žalos dydį, neįvertino, jog toks ilgalaikis buvimas netinkamomis kalinimo sąlygomis padarė didelę psichologinę traumą. Priteista suma niekaip negali kompensuoti skriaudos patirtos per beveik penkerius netinkamo kalinimo metus. Europos Žmogaus Teisių teismas byloje Canali prieš Prancūziją Nr. 40119/09, įvertino, kad už 6 mėnesius kalinimo tokiomis sąlygomis, kaip buvo kalinamas pareiškėjas, nukentėjusiam yra daroma 34 620 litų neturtinė žala. Byloje Varnas prieš Lietuvą Nr. 42615/06, įvertino, kad per vienerius metus kalinimo tokiomis sąlygomis nukentėjusiam daroma 10 386 litų neturtinė žala. Byloje Ganea prieš Moldovą Nr. 2474/06, sukritikavo Moldovos valstybę už tai, kad už neteisėtą 3 dienų suėmimą asmeniui buvo priteista tik 1 000 lejų (218,11 litų) ir padidino neturtinės žalos atlyginimą iki 20 772 litų. Tai rodo, kad jokia diskriminacija tautybės arba pajamų pagrindu yra negalima. Pabrėžtina, kad pagal Europos socialinės chartijos 4 straipsnio l dalį, minimali mėnesinė alga, atskaičiavus mokesčius, Lietuvoje šiuo metu sudaro 60 proc. vidutinės mėnesinės algos, todėl šiuo metu Lietuvos valstybės realiai nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu (b. l. 105–108) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, jog teikdamas atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui, pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad šioje byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į trukmę, į tai, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleido ne kamerose, o sekcijose ir turėjo galimybę būti lauke, vaikščioti į sporto salę, kompiuterių klasę, valgyklą, buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, į tai, kad jis išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais buvo perpildytos, į tai, kad darydamas nusikalstamą veiką, pareiškėjas turėjo numatyti būsimas pasekmes. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, o tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Todėl, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Kai kuriuose bylose remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 35 000 Lt neturtinės ir 400 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas V. D. kildino iš to, kad jam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 400 Lt kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo visa apimtimi.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria.
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų neatitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, kita vertus, kitų neteisėtų veiksmų buvimo teismas nenustatė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo ieškinio senaties taikymu, nurodytų pažeidimų nekonstatavimu, priteistu neturtinės žalos dydžiu, siekdama aiškumo, dėl pareiškėjo nurodytų galimų neteisėtų atsakovo veiksmų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisako atskirai.
Pažymėtina, jog pareiškėjas prašė priteisti žalą dėl netinkamų sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2007–2010, 2011–2013 metų laikotarpiu, tuo tarpu atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.
Dėl nagrinėjamoje byloje taikyto trejų metų senaties termino, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A662-3116/2011).
Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2007 m. rugsėjo 17 d., skundą pareiškėjas pateikė 2013 m. lapkričio 4 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 5). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė 2013 m. lapkričio 4 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 17 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo vertinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu patalpų plotu nurodytu laikotarpiu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Vertinamu pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šiuo atveju iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateikto atsiliepimo matyti, kad iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas 638 dienas, iš kurių 206 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas. Taigi pareiškėjas išties minėtą laikotarpį praleido kameroje, kurios plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kamera, be kita ko, buvo užstatyta suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kad jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad kamerose buvo bloga ventiliacija, trūko šviesos ir oro, todėl veisėsi pelėsis teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip nurodė Lukiškių TI-K, jų kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir iš esmės tai atitinka nurodytos higienos normos reikalavimus (b. l. 8-14). Pareiškėjas nenurodė, kad tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių. Taigi šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Dėl pareiškėjo skundo argumento, susijusių su tuo, kad jam nebuvo kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2.2 punkte nurodyta, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Atkreiptinas dėmesys, kad 2012 m. liepos 13 d. įsiteisėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 14 d. apkaltinamasis nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu, todėl nuo 2012 m. liepos 13 d. pasikeitė jo teisinė padėtis iš suimtojo į nuteistąjį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija vertina, ar, kaip nurodo pareiškėjas, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2.2 punkto reikalavimai laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki 2012 m. liepos 13 d.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Iš byloje esančios Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Ūkio skyriaus 2015 m. sausio 20 d. pažymos „Dėl V. D. skundo“ Nr. 24.285 (b. l. 123) matyti, kad atsakovas negali pateikti įrodymų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2.2 punkto reikalavimų laikymąsi. Šiuo klausimu pažymėtina, kad būtent Lukiškių TI-K turi pareigą laikytis minėto įsakymo nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Todėl tai, jog atsakovo atstovas nesaugo duomenų, kuriuose žymima asmeniniam naudojimui išduoti daiktai, vertintina kritiškai, o tokius atsakovo atstovo veiksmus teisėjų kolegija vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam minėtu laikotarpiu nebuvo išduoti vienkartiniai skustuvai, dantų šepetėliai, dantų pasta, naudai. Taigi atsakovas nesielgė taip, kaip teisės aktai įpareigoja elgtis.
Kita vertus, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartimi pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti duomenis, patvirtinančius Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2.2 punkte nurodytų produktų pirkimo faktą ir datą, tačiau minėtų duomenų pareiškėjas nepateikė, pateikė tik abstrakčius paaiškinimus apie patirtą turtinę žalą, todėl minėti pareiškėjo paaiškinimai apie patirtą realią turtinę žalą atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas nepažeidė pareigos sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 64 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostata imperatyviai nustato, jog atsakovas veikiančiose skalbyklose privalo sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Šiuo atveju atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2011 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. 1-55 (b. l. 67) ir Suimtųjų bei nuteistųjų asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašą, patvirtintą minėtu įsakymu (b. l. 68-69), iš kurių matyti, kad tik nuo 2011 m. balandžio mėn. buvo sudarytos tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Duomenų, kad anksčiau buvo užtikrintos tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, atsakovo atstovas nepateikė. Akcentuotina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K vertinamu atveju buvo laikomas nuo 2010 m. lapkričio 4 d., todėl laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. balandžio 5 d.tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius nebuvo užtikrintos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su priteistu neturtinės žalos dydžiu, todėl šiuo aspektu plačiau pasisakytina,
Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.
Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas 638 dienas, iš kurių 206 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas, taip pat nustatyti kiti pažeidimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatyta 850 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 480 Eur. Nurodytas dydis taip pat priteistinas atsižvelgus į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 35 000 Lt (10 136,7 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 480 Eur.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 480 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 480 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„Priteisti pareiškėjui V. D. (V. D.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 480 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Dainius Raižys