Civilinė byla Nr. e2A-1399-967/2022
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01779-2021-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. K.-M. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „V&G“ ieškinį atsakovei E. K.-M. individualiai įmonei dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „V&G“ (toliau – ieškovė, UAB „V&G“) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei E. K.-M. individualiai įmonei (toliau – atsakovė, įmonė), prašydama priteisti iš atsakovės 8 664,43 Eur skolą, 3 119,19 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2010 m. vasario 1 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė už užmokestį subnuomavo atsakovei 33,65 kv. m. bendro ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – patalpos). Sutartyje nustatytas subnuomos terminas – nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. (sutarties 3.2 punktas), kuris 2012 m. lapkričio 2 d. susitarimu dėl sutarties pakeitimo buvo pratęstas iki 2017 m. spalio 31 d. 2013 m. birželio 13 d. susitarimu dėl sutarties pakeitimo buvo pakeistas subnuomos mokesčio dydis – nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. nustatytas 1 901,07 Eur + PVM dydžio mokestis už subnuomojamas patalpas. Atsakovė nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. visiškai nebemokėjo ieškovei subnuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas. Įsiskolinimą už komunalines paslaugas atsakovė sumokėjo tik gavusi rašytinį įspėjimą dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo jo subnuomojamoms patalpoms. Esant tokiai situacijai, kuomet atsakovė tris mėnesius visiškai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, t. y. nemokėjo subnuomos ir komunalinių paslaugų mokesčių, ieškovė inicijavo sutarties nutraukimą prieš terminą. Sutartis buvo nutraukta nuo 2016 m. lapkričio 23 d., šalims pasirašius Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą.
3. Teigė, jog atsakovei kiekvieno mėnesio 1 (darbo) dieną buvo pateikiamos PVM sąskaitos–faktūros už patalpų subnuomą, kurias ji turėjo apmokėti iki einamojo mėnesio 5 dienos (sutarties 1.3 punktas). Už 2016 m. rugpjūčio–spalio mėnesius bei už 2016 m. lapkričio 1–23 d. laikotarpį atsakovei buvo pateiktos PVM sąskaitos–faktūros serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), bendrai 8 664,43 Eur sumai. Atsakovė savo pareigos atsiskaityti su ieškove iki šiol neįvykdė ir liko skolinga 8 664,43 Eur. Be to, sutarties 4.2 punkte numatyta, kad atsakovė įsipareigoja mokėti ieškovei 0,2 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos subnuomos už kiekvieną uždelstą dieną. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovei priteistina 3 119,19 Eur delspinigių suma.
4. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo dėl reikalavimo priteisti subnuomos mokesčio nuostolius (žalą) taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2016 m. vasarą tarp ieškovės ir atsakovės kilo ginčas dėl sutarties tinkamo vykdymo. Teigė, jog ieškovė nesilaikė sutarties padarydama atsakovei žalos – pažeidė sutarties 2.1.3 punktą užstatydama parduotuvės vitrinas, apribodama klientų patekimą į atsakovės parduotuvę. Kelis kartus žodžiu, telefonu bei 2016 m. liepos 28 d. ir 2016 m. rugsėjo 19 d. rašytiniu pranešimu atsakovė informavo apie šį sutarties pažeidimą ieškovę. Į atsakovės pranešimus ir prašymus ieškovė nereagavo. Tam, kad priversti ieškovę nepažeidinėti sutarties, atsakovė buvo priversta sustabdyti subnuomos mokesčio mokėjimą, bet ir po to ieškovė nesiruošė pažeidimo pašalinti.
6. Paaiškino, jog ieškovė 2016 m. spalio 27 d. pateikė pasiūlymą nuo 2016 m. spalio 31 d. nutraukti sutartį šalių sutarimu. 2016 m. spalio 31 d. atsakovė gavo ieškovės pranešimą apie būtinumą apmokėti komunalinių paslaugų įsiskolinimą, kadangi priešingu atveju patalpose bus atjungta elektra. 2016 m. spalio 31 d. atsakovė atliko mokėjimą. Nepaisant to, 2016 m. lapkričio 1 d. buvo atjungtas elektros tiekimas, pareikalauta nedelsiant atlaisvinti patalpas, uždengti vitrinų langai, paimti patalpų raktai. Šiuos ieškovės veiksmus vertina kaip neteisėtus, kurie sukėlė atsakovei žalą, t. y. patalpas ieškovė be jokių paaiškinimų ir pranešimų apie sutarties nutraukimą perėmė per prievartą, atjungdama komunikacijas ir iš darbuotojų atimdama raktus. Sutartį nepagrįstai nutraukė nuo 2016 m. lapkričio 1 d., o tik 2016 m. lapkričio 23 d. atsakingi ieškovės ir atsakovės atstovai formaliai pasirašė turto perdavimo aktą.
7. Paaiškino, jog po sutarties nutraukimo yra mokamas ne subnuomos mokestis, o atlyginami nuostoliai (žala), kurie apskaičiuojami pagal prieš tai buvusio subnuomos mokesčio dydį. Kadangi ieškinys dėl 2016 m. lapkričio 1-23 d. nuostolių (žalos) atlyginimo pateiktas 2021 m., t. y. praėjus daugiau nei 3 m., yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 punktą ir suėjus senaties terminui, reikalavimą dėl 1 763,56 Eur priteisimo pagal 2016 m. lapkričio 23 d. sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) atmesti. Be to, 2016 m. lapkričio 30 d. ieškovė pateikė skolos ir delspinigių paskaičiavimą, kuriame nurodė, kad pagal PVM sąskaitą–faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) yra apmokėta 354,89 Eur, dėl ko skola lygi 1 945,40 Eur, todėl ieškinys privalo būti tikslinamas.
8. Pabrėžė, kad prašomi priteisti delspinigiai yra neprotingi, kadangi sudaro daugiau nei trečdalį (36 procentus) prašomos priteisti skolos. Be to, vertinant ieškovės elgesį sutarties vykdymo procese, ieškovei netesybas priteisti nėra pagrindo, tuo labiau, net ir galimai priteistinų delspinigių dydis turėtų būti mažinamas iki 0,02 procento.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė
9. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. kovo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-343-1150/2022 ieškovės UAB „V&G“ ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės E. K.-M. individualios įmonės ieškovės naudai 8 309,54 Eur skolą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos (8 309,54 Eur) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. rugpjūčio 16 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 141,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; likusioje dalyje ieškinį atmetė.
10. Teismas nustatė, jog į bylą nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad sutartis būtų nutraukta kurios nors iš šalių vienašališkai. Be to, atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad 2016 m. lapkričio 1 d. ieškovė pareikalavo nedelsiant atlaisvinti patalpas, uždengė vitrinų langus ir paėmė patalpų raktus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis), tuo tarpu vien elektros atjungimas, teismo vertinimu, nelaikytinas patalpų perėmimu. Atitinkamai, neįrodžius 2016 m. lapkričio 1 d. ieškovės atlikto patalpų faktinio perėmimo, nėra pagrindo svarstyti, ar toks perėmimas galėtų būti traktuojamas vienašališku sutarties nutraukimu. Pažymėjo ir tai, kad pačios atsakovės teismui pateiktame 2016 m. lapkričio 2 d. pranešime, adresuotame ieškovei, yra aiškiai nurodyta, kad atsakovė vykdo šalių nenutrauktą sutartį, o tai reiškia, kad 2016 m. lapkričio 2 d. atsakovė laikė, kad sutartis nėra nutraukta, t. y. ji situaciją vertino priešingai nei šiuo metu įrodinėjo nagrinėjamoje byloje.
11. Teismas darė išvadą, kad sutartis buvo nutraukta bendru šalių sutarimu, pasirašius 2016 m. lapkričio 23 d. Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Nors šiame akte nėra eksplicitiškai nurodyta, kad šiuo aktu sutartis yra nutraukiama bendru šalių susitarimu, tačiau minėtas aktas pasirašytas abiejų šalių atstovų, fiksuoja bendrą jų valią 2016 m. lapkričio 23 d. perduoti ir priimti patalpas.
12. Teismas pažymėjo, jog konstatavus, kad sutartis buvo nutraukta 2016 m. lapkričio 23 d., spręstina, kad 2016 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaita–faktūra (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pateikta už laikotarpį, kai sutartis galiojo ir pagal jos nuostatas atsakovė buvo įsipareigojusi mokėti subnuomos mokestį ieškovei, o tai lemia, kad 1 763,56 Eur suma, kurių ieškovė reikalauja šios PVM sąskaitos–faktūros pagrindu, negali būti laikoma žala. Todėl šiuo atveju CK 1.125 straipsnio 8 punktas dėl senaties termino nėra taikytinas, o nagrinėjamas atsakovės reikalavimas yra atmetamas.
13. Teismas taip pat nustatė, kad sutartimi šalys sulygo, kad pagal šią sutartį subnuomotojas įsipareigoja sutarties galiojimo laikotarpiu neužstatyti teritorijos, esančios prieš subnuomojamas patalpas ar kitaip netrukdyti subnuomininkui laisvai naudotis teritorija, esančia prieš subnuomojamas patalpas (sutarties 2.1.3 punktas), tačiau sutartyje nėra įtvirtinta, kokios teisinės pasekmės subnuomotojui kyla tuo atveju, jei jis nevykdo šios sutartinės pareigos (visa apimtimi ar iš dalies). Pažymėjo, kad dėl sutarties 2.1.3 punkto pažeidimo fakto ir apibrėžties ginčo byloje nėra, t. y. abi šalys sutinka, kad šis pažeidimas buvo padarytas ir jis buvo toks, kaip užfiksuota 2016 m. rugsėjo 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau, nors šalys ir nesusitarė, kokios teisinės pasekmės nuomotojui kyla tuo atveju, jei jis nevykdo sutarties 2.1.3 punkte numatytos pareigos (visa apimtimi ar iš dalies), įstatyme yra įtvirtinta sutarties šalies teisė sustabdyti prievolės įvykdymą, tokiu būdu sprendė, kad atsakovės įvykdytas subnuomos mokesčio mokėjimo sustabdymas yra teisėtas.
14. Teismas konstatavo, kad dėl PVM sąskaitos–faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) apmokėjimo 354,89 Eur dalyje ieškovė ieškinio nepatikslino. Tuo tarpu atsakovė į bylą pateikė 2016 m. lapkričio 30 d. delspinigių sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad atsakovė pagal PVM sąskaitą–faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) yra apmokėjusi 354,89 Eur. Ši delspinigių sąskaita yra patvirtinta ieškovės vyriausiosios buhalterės J. A. parašu, todėl ieškovės reikalavimą iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 354,89 Eur pagal PVM sąskaitą–faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) atmetė. Tuo tarpu ieškovės reikalavimas pagal PVM sąskaitas–faktūras serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti iš atsakovės likusią nesumokėtą subnuomos mokesčio dalį, sudarančią 8 309,54 Eur (8 664,43 Eur – 354,89 Eur = 8 309,54 Eur), yra pagrįstas, t. y. nors subnuomos mokesčio mokėjimas buvo sustabdytas teisėtai, tačiau sutartis galiojo iki 2016 m. lapkričio 23 d., kas reiškia, kad nepaisant ieškovės padaryto sutarties pažeidimo, atsakovė patalpomis naudojosi. Dar daugiau, byloje nėra ginčo, kad nurodytoje dalyje atsakovė PVM sąskaitų–faktūrų serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) nėra apmokėjusi, nors sutarčiai galiojant, ji tokią pareigą turėjo, tad teismas ieškovės reikalavimą iš atsakovės jos naudai priteisti 8 309,54 Eur skolos tenkino.
15. Teismui taip pat konstatavus, kad atsakovė teisėtai sustabdė subnuomos mokesčio mokėjimą, atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), atsakovės civilinė atsakomybė negalima, o teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako ir ieškovės reikalavimą priteisti 3 119,19 Eur delspinigius atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu atsakovė E. K.-M. individuali įmonė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-343-1150/2022, ir priimti naują sprendimą – atsakovės apeliacinį skundą tenkinti, o ieškovės ieškinį atmesti bei priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Taigi, ši taisyklė nustato du reikalavimus vienašaliam sutarties nutraukimui: 1) apie sutarties nutraukimą ne teismo tvarka būtina iš anksto pranešti sutartį iš esmės pažeidusiai šaliai; 2) nustatytas terminas, per kurį turi būti atliktas pranešimas apie sutarties nutraukimą. Ieškovė su ieškiniu tokių nagrinėjamai bylai reikšmingų dokumentų apie sutarties nutraukimo teisėtumą nepateikė, nors tinkamai CK 6.218 straipsnyje nustatyta tvarka įteiktas pranešimas apie sutarties nutraukimą yra esminis įrodymas dėl nuomos teisinių santykių teisėto pasibaigimo. Ieškovės pateiktame 2016 m. rugsėjo 30 d. Raginime padengti įsiskolinimą (įspėjimas dėl sutarties nutraukimo) prašoma per 10 dienų sumokėti įsiskolinimą, tačiau nenurodoma, kad nesumokėjus reikalaujamos sumos bus nutraukta sutartis su vėlesniais papildymais ir pakeitimais – šiuo atveju tik hipotetiškai pabrėžiama, jog bus svarstomas klausimas dėl galimo sutarties nutraukimo ir suėjus 10 dienų raginimui įvykdyti bus pateiktas pranešimas apie sutarties nutraukimą.
16.2. Pažymėjo, kad sutartį siekė vykdyti, bet dėl ieškovės nebendradarbiavimo ir atlikto sutarties 2.1.3 punkto pažeidimo sulaikė nuomos mokesčio mokėjimą iki pažeidimas bus pašalintas. Ieškovė nesiekė tinkamo sutarties vykdymo ir pranešimo apie sutarties nuraukimą nepateikė, tuo labiau, į teismą dėl sutarties nutraukimo nesikreipė – tik 2016 m. spalio 27 d. pateikė pasiūlymą sutartį nutraukti abipusių šalių sutarimu, t. y. pasirašant atitinkamą susitarimą ir Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Atsakovė nespėjo 2016 m. spalio 27 d. pasiūlymo apsvarstyti, kai jau 2016 m. lapkričio 1 d. sutartis neteisėtai ieškovės vienašališkai buvo nutraukta, dėl ko atsakovė privalėjo iškarto 2016 m. lapkričio 1 d. nutraukti veiklą ir iškeldinus savo turtą 2016 m. lapkričio 23 d. grąžinti patalpas, t. y. sutartis nebuvo nutraukta abipusiu šalių sutarimu, bet nutraukta ieškovės vienašališkai pažeidus sutarties 2.1.3 punktą ir nesilaikant šalių pasirašytos sutarties 3.8 punkto bei imperatyvių CK 6.217 straipsnio ir 6.218 straipsnio normų.
16.3. Nepaisant to, kad pati ieškovė 2016 m. lapkričio 27 d. pranešimu nurodė, kad abipusis sutarties nutraukimas galimas tik pasirašius atitinkamą susitarimą ir vėliau po atitinkamo sutarties nutraukimo bus pasirašomas perdavimo aktas (kaip sutarties nutraukimo pasekmė) – pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2016 m. lapkričio 23 d. Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą vertino kaip šalių susitarimą nutraukti sutartį abipusiu susitarimu. Atsakovė noro nutraukti sutartį bendru sutarimu neišreiškė 2016 m. lapkričio 23 d. perdavimo akte. Paminėtas aktas tik patvirtino patalpų perdavimo faktą ir skaitiklių rodmenų fiksavimą. Be to, nurodytą aktą pasirašė net ne įmonės savininkė (bendrovės įgaliota direktorė), o kita įmonės darbuotoja – G. M., kurią ieškovės atstovai įrašė kaip direktorę, t. y. nėra individualios įmonės vadovės/savininkės E. K.-M. įgaliojimo ar/ir pritarimo ginčo sutartį nutraukti abipusiu susitarimu.
16.4. Pažymėjo, jog CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas, kuris reiškia, kad nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, t. y. po sutarties nutraukimo yra mokamas ne nuomos mokestis, o atlyginami nuostoliai (žala), kurie apskaičiuojami pagal prieš tai buvusio nuomos mokesčio dydį. Kadangi ieškinys dėl 2016 m. lapkričio 1–23 d. nuostolių (žalos) atlyginimo pateiktas 2021 metais, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams, yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 punktą ir suėjus senaties terminui yra pagrindas reikalavimą dėl 1 763,56 Eur priteisimo pagal 2016 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitą–faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) atmesti ir šioje dalyje skundžiamą sprendimą pakeisti.
16.5. Kadangi teismas nustatė, jog ieškovė padarė sutarties 2.1.3 punkto pažeidimą ir atsakovė pagrįstai nemokėjo ieškinyje nurodytos skolos, tai kyla pagrįstų abejonių ar aplamai ieškinio reikalavimas galėjo būti tenkinamas.
16.6. Atsakovė patyrė nuostolius, kadangi nepagrįstai buvo užstatytos atsakovės parduotuvės langai, apribotas priėjimas prie parduotuvės ir nurodytų klausimu ieškovė visiškai nebendradarbiavo, nuolat ignoravo atsakovę, t. y. sistemingais ilgą laiką tyčia pažeidinėjo sutartį. Atsakovei siekiat priversti ieškovę laikytis sutarties sąlygų ieškovė nepagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį, dėl ko atsakovė papildomai patyrė nuostolių, nes veiklą planavo iki pat sutarties pabaigos (mažiausiai iki 2017 m. spalio 31 d.) ir anksčiau laiko privalėjo išsiskelti iš nuomojamu patalpų, prarado galimybę iš šios parduotuvės generuoti pajamas ir privalėjo savo įmonės darbuotojams mokėti atlyginimą, kai parduotuvė faktiškai jau nebedirbo. Taigi, šiuo konkrečiu atveju pati ieškovė pažeisdama sutartį, t. y. trukdydama naudotis pačios sutartimi perduotomis patalpomis, tuo pačiu tyčia mažindama subnuomininkės (atsakovės) pajamas, dar reikalauja jai sumokėti visą subnuomos mokestį – toks reikalavimas negali būti teisėtas.
17. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-343-1150/2022 nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Atsakovė, grįsdama savo poziciją tiek bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, tiek ir savo apeliaciniame skunde, sąmoningai ar ne, bet painioja du juridinius faktus – pranešimą (įspėjimą) apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą ir pranešimą apie vienašališką sutarties nutraukimą (CK 6.217 straipsnis, 6.218 straipsnis). Ieškovės 2016 m. rugsėjo 30 d. Raginimas padengti įsiskolinimą ir / ar 2016 m. spalio 27 d. siūlymas nutraukti sutartį abipusiu šalių sutarimu nėra ir negali būti vertinami kaip vienašališką sutarties nutraukimą patvirtinantys dokumentai. Ieškovė šiais raštais tik įspėjo apie tai, jog atsakovei per nurodytą terminą nepašalinus pažeidimo, ieškovė gali nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo (subnuomos mokesčio nemokėjimo). Vertinant 2016 m. spalio 27 d. ieškovės raštą „Dėl subnuomos sutarties nutraukimo“, paminėtina, kad šiuo raštu ieškovė tik pasiūlė nutraukti sutartį abipusiu šalių susitarimu. Šį raštą vertinti kaip neteisėtą vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2016 m. lapkričio 1 d. nėra jokio faktinio ir / ar teisinio pagrindo. Tarp šalių subnuomos teisiniai santykiai pagal sutartį pasibaigė ne 2016 m. lapkričio 1 d., neva ieškovei vienašališkai nutraukus sutartį (atjungus elektros energijos tiekimą patalpoms), o būtent 2016 m. lapkričio 23 d. šalims pasirašius Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą, atsakovei perdavus atlaisvintas subnuomojamas patalpas ieškovei, ką visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas savo sprendime.
20.2. Elektros energijos tiekimo atjungimas atsakovės subnuomojamoms patalpoms negali būti vertinamas kaip vienašališkas sutarties nutraukimas, o galėtų būti vertinamas tik kaip galimas sutarties pažeidimas, tačiau šiuo atveju net ir sutarties pažeidimui konstatuoti nėra jokio pagrindo, kadangi atsakovė ilgą laiką (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d.) nemokėjo ieškovei už subnuomojamose patalpose suvartotą elektros energiją pagal jai kiekvieną mėnesį pateiktas PVM sąskaitas–faktūras. Esant tokiam ilgalaikiam nemokėjimui, atsakovė 2016 m. spalio 31 d. raštu buvo įspėta apie numatomą elektros energijos atjungimą dėl susidariusio įsiskolinimo. Šiame rašte taip pat nebuvo nurodyta, jog atsakovė vienašališkai nutraukia ar ketina nutraukti sutartį. Gavusi šį įspėjimą bei papildomai įspėta telefonu, atsakovė sumokėjo įsiskolinimą. 2016 m. lapkričio 2 d. ieškovei gavus apmokėjimą, elektros energijos tiekimas atsakovės patalpoms buvo atnaujintas ir atsakovė toliau naudojosi patalpomis pagal sutartyje nurodytą paskirtį.
20.3. Paaiškino, jog tai, kad po 2016 m. lapkričio 1 d. subnuomos teisiniai santykiai tarp šalių tęsėsi, patvirtina ir atsakovė savo 2016 m. lapkričio 2 d. pretenzijoje, kurioje nurodė, kad atsakovė vykdo šalių nenutrauktą sutartį, o tai reiškia, kad 2016 m. lapkričio 2 d. atsakovė laikė, kad sutartis nėra nutraukta. Atsakovės skunde nurodomų teiginių, kad subnuomos sutartis ieškovės neteisėtai buvo nutraukta 2016 m. lapkričio 1 d., nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad atsakovė jai pateiktą 2016 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitą–faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) už 2016 m. lapkričio 1 d. – 2016 m. lapkričio 23 d. laikotarpio patalpų subnuomą priėmė, ją įtraukė į savo buhalterinę apskaitą. Tai, kad ši sąskaita yra būtent už patalpų subnuomą atsakovė niekada neginčijo, sąskaitos kaip nepagrįstos ieškovei nėra grąžinusi.
20.4. Atsakovė nei savo procesiniuose dokumentuose, nei pasisakant jos atstovui bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu neginčijo nei paties Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo akto, nei ją pasirašiusios atsakovės darbuotojos įgaliojimų, t. y. nelaikė šio akto neteisėtu. Pretenzijų dėl to, kad aktą pasirašė ne vadovė, ieškovė iš atsakovės nėra gavusi nei iškart po akto pasirašymo, nei kada nors apskritai, o tai reiškia, kad atsakovė (juridinis asmuo) patvirtino šį aktą (sandorį), nors jį pasirašė ne įmonės vadovė.
20.5. 2016 m. lapkričio 1 d. – 2016 m. lapkričio 23 d. laikotarpiu šalis siejo subnuomos teisiniai santykiai pagal galiojančią sutartį, todėl taikyti CK 6.499 straipsnio 2 dalyje numatytą nuostolių kompensavimo mechanizmą to laikotarpio šalių santykiams nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo, kaip ir nėra pagrindo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 1 763,56 Eur priteisimo už minėto laikotarpio patalpų subnuomą.
20.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad nors subnuomos mokesčio mokėjimas buvo sustabdytas teisėtai, tačiau sutartis galiojo iki 2016 m. lapkričio 23 d., kas reiškia, kad nepaisant ieškovės padaryto sutarties pažeidimo, atsakovė patalpomis naudojosi. Byloje nėra ginčo, kad nurodytoje dalyje atsakovė PVM sąskaitų–faktūrų serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) nėra apmokėjusi, nors sutarčiai galiojant, ji tokią pareigą turėjo. Tad teismas ieškovės reikalavimą iš atsakovės jos naudai priteisti 8 309,54 Eur skolos tenkino. Priešingai nei teigė atsakovė savo apeliaciniame skunde, nėra jokių abejonių, kad vadovaujantis tiek sutarties nuostatomis, tiek CK nuostatomis, reglamentuojančiomis nuomos teisinius santykius, jų pasibaigimą, atsakovė privalo sumokėti sutartyje numatytą subnuomos mokesčio įsiskolinimą, susidariusį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki sutarties nutraukimo ir patalpų perdavimo ieškovei dienos – 2016 m lapkričio 23 d.
20.7. Atsakovė nėra įvardijusi konkrečios (apytikrės) jos patirtų nuostolių sumos – nei sutarties galiojimo metu, nei po jos nutraukimo šalių susitarimu (2016 m. lapkričio 23 d.), nei šioje ar kokioje nors kitoje civilinėje byloje. Tuo tarpu metinės pajamų deklaracijos, kuriomis apeliantė grindžia nuostolių faktą, negali būti laikomas pakankamu ir patikimu patirtų nuostolių įrodymu, kadangi atsakovė vien Vilniaus mieste turėjo 7 parduotuves, kuriose, kaip ir ieškovės patalpose, vykdė lino ir gintaro gaminių prekybą. Taigi, deklaracijose atsispindi ne tik iš ieškovės patalpose vykdomos prekybos gautos pajamos (pajamų pokytis), bet ir iš kitų atsakovės valdomų parduotuvių ir atsakovės vykdomos kitos veiklos gautos pajamos (pajamų pokytis). Be to, duomenų, nurodytų pateiktose metinių pajamų deklaracijose, teisingumas kelia pagrįstų abejonių, kadangi iš viešoje erdvėje esančių duomenų yra žinoma, kad 2018 metais Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba Vilniaus miesto apylinkės teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje atsakovės vadovė buvo kaltinama apgaulingu apskaitos tvarkymu ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimu. Sprendžiant iš informacijos, tiriamasis laikotarpis baudžiamojoje byloje apėmė ir laikotarpį, už kurį atsakovė pateikė šioje byloje metines pajamų deklaracijas. Taigi, akivaizdu, kad atsakovės pateikti įrodymai – metinės pajamų deklaracijos, neįrodo nei paties nuostolių fakto, nei, juo labiau, nuostolių dydžio.
20.8. Apibendrino, jog atsakovė nei sutarties galiojimo laikotarpiu, nei po jos nutraukimo nėra jokia forma informavusi ieškovės, kad nemokės subnuomos mokesčio už 2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m lapkričio 23 d. laikotarpį dėl to, kad ieškovė pažeidė sutarties 2.1.3 punktą, nesiūlė atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ar nepranešė apie atliktą vienašalį įskaitymą. Tokiu būdu konstatuotina, jog atsakovė prievolės sumokėti įsiskolinimą už patalpų subnuomą pagal sutartį niekada neneigė, tokios prievolės egzistavimo nepaneigė ir šioje civilinėje byloje.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundų ribas, todėl pasisako dėl atsakovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
Faktinės bylos aplinkybės
20. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2010 m. vasario 1 d. ieškovė ir atsakovė sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė subnuomavo atsakovei 33,65 kv. m. bendro ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), subnuomos mokestis – 1 679,80 Eur + PVM, subnuomos terminas – nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. (sutarties 1.1, 1.2, 3.2 punktai). Šis terminas 2012 m. lapkričio 2 d. susitarimu dėl sutarties pakeitimo buvo pratęstas iki 2017 m. spalio 31 d., o 2013 m. birželio 13 d. susitarimu dėl sutarties pakeitimo buvo pakeistas subnuomos mokesčio dydis – nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. nustatytas 1 901,07 Eur + PVM mokestis už subnuomojamas patalpas.
21. 2016 m. vasarą tarp ieškovės ir atsakovės kilo ginčas dėl sutarties vykdymo, nes, atsakovės teigimu, ieškovė, pažeisdama sutarties 2.1.3 punkto nuostatas, užstatė atsakovės parduotuvės vitrinas, apribojo klientų patekimą į atsakovės parduotuvę. 2016 m. liepos 28 d. ir 2016 m. rugsėjo 19 d. rašytiniais pranešimais atsakovė informavo ieškovę, kad sutarties 2.1.3 punkte ieškovė įsipareigojo „šios sutarties galiojimo laikotarpiu neužstatyti teritorijos, esančios prieš nuomojamas patalpas ar kitaip netrukdyti subnuomininkui laisvai naudotis teritorija, esančia prieš nuomojamas patalpas“. Ieškovė raštu į šiuos pranešimus neatsakė, žodžiu informavo, jog neketina imtis jokių veiksmų, nes atsakovės nurodomas sutarties pažeidimas yra mažareikšmis.
22. Atsakovė nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. nemokėjo ieškovei subnuomos mokesčio, teigdama, kad sulaiko šiuos mokėjimus iki bus pašalintas sutarties 2.1.3 punkto pažeidimas.
23. 2016 m. spalio 27 d. ieškovė pateikė pasiūlymą atsakovei nuo 2016 m. spalio 31 d. nutraukti sutartį šalių sutarimu. Atsakovė į šį pasiūlymą neatsakė.
24. 2016 m. lapkričio 23 d. šalys pasirašė Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą, atsakovė pilnai atlaisvino patalpas, pasiėmė savo kilnojamuosius daiktus.
25. Kiekvieno mėnesio 1 (darbo) dieną atsakovei buvo pateikiamos PVM sąskaitos–faktūros už patalpų subnuomą, kurias ji turėjo apmokėti iki einamojo mėnesio 5 dienos (sutarties 1.3 punktas). Už 2016 m. rugpjūčio–spalio mėnesius bei už 2016 m. lapkričio 1–23 d. laikotarpį atsakovei buvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) bendrai 8 664,43 Eur sumai.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
26. Atsakovė, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad tinkamai CK 6.218 straipsnyje nustatyta tvarka įteiktas pranešimas apie sutarties nutraukimą yra esminis įrodymas dėl nuomos teisinių santykių teisėto pasibaigimo, tačiau ieškovė tokių duomenų į bylą nepateikė, tuo labiau, kad ieškovės pateiktame 2016 m. rugsėjo 30 d. Raginime padengti įsiskolinimą (įspėjimas dėl sutarties nutraukimo) prašoma per 10 dienų sumokėti įsiskolinimą, tačiau nenurodoma, kad nesumokėjus reikalaujamos sumos bus nutraukta sutartis su vėlesniais papildymais ir pakeitimais. Daro išvadą, kad sutartis nebuvo nutraukta abipusiu šaliu sutarimu 2016 m. lapkričio 23 d., t. y. pasirašius Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą, bet nutraukta ieškovės vienašališkai pažeidus sutarties 2.1.3 punktą ir nesilaikant šalių pasirašytos sutarties 3.8 punkto bei imperatyvių CK 6.217 straipsnio ir 6.218 straipsnio normų. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2016 m. lapkričio 23 d. Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą vertino kaip šalių susitarimą nutraukti sutartį abipusiu susitarimu, kadangi atsakovė noro nutraukti sutartį bendru sutarimu neišreiškė ir tokia šalių valia minėtame akte nebuvo išreikšta, o aukščiau minėtą aktą pasirašė net ne įmonės vadovė. Be visa ko, pažymėjo, kad ieškovė padarė sutarties 2.1.3 punkto pažeidimą ir atsakovė pagrįstai nemokėjo ieškinyje nurodytos skolos. Atsakovė patyrė nuostolius, kadangi nepagrįstai buvo užstatytos atsakovės parduotuvės langai, apribotas priėjimas prie parduotuvės ir nurodytų klausimu ieškovė visiškai nebendradarbiavo, nuolat ignoravo atsakovę, t. y. sistemingais ilgą laiką tyčia pažeidinėjo sutartį.
27. Tuo tarpu ieškovė tvirtina, kad 2016 m. rugsėjo 30 d. Raginimas padengti įsiskolinimą ir / ar 2016 m. spalio 27 d. siūlymas nutraukti sutartį abipusiu šalių sutarimu nėra ir negali būti vertinami kaip vienašališką sutarties nutraukimą patvirtinantys dokumentai, kadangi ieškovė šiais raštais tik įspėjo apie tai, jog atsakovei per nurodytą terminą nepašalinus pažeidimo, ieškovė gali nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo (subnuomos mokesčio nemokėjimo). Tarp šalių subnuomos teisiniai santykiai pagal sutartį pasibaigė ne 2016 m. lapkričio 1 d., neva ieškovei vienašališkai nutraukus sutartį (atjungus elektros energijos tiekimą patalpoms), o būtent 2016 m. lapkričio 23 d. šalims pasirašius Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą, atsakovei perdavus atlaisvintas subnuomojamas patalpas ieškovei, ką visiškai pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas savo sprendime. Atsakovė nei savo procesiniuose dokumentuose, nei pasisakant jos atstovui bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu neginčijo nei paties Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo akto, nei ją pasirašiusios atsakovės darbuotojos įgaliojimų, t. y. nelaikė šio akto neteisėtu. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad nors subnuomos mokesčio mokėjimas buvo sustabdytas teisėtai, tačiau sutartis galiojo iki 2016 m. lapkričio 23 d., kas reiškia, kad nepaisant ieškovės padaryto sutarties pažeidimo, atsakovė patalpomis naudojosi. Byloje nėra ginčo, kad nurodytoje dalyje atsakovė PVM sąskaitų–faktūrų serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) nėra apmokėjusi, nors sutarčiai galiojant, ji tokią pareigą turėjo. Tokiu būdu, atsakovė privalo sumokėti sutartyje numatytą subnuomos mokesčio įsiskolinimą, susidariusį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki sutarties nutraukimo ir patalpų perdavimo ieškovei dienos – 2016 m lapkričio 23 d.
28. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties nutraukimo momento ir pagal sutartį nesumokėto subnuomos mokesčio.
Dėl sutarties nutraukimo momento
29. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad ginčo tarp šalių nėra, jog sutartis tarp šalių buvo nutraukta, tačiau šalys nesutaria dėl sutarties nutraukimo momento. Ieškovės teigimu, sutartis nutraukta 2016 m. lapkričio 23 d., šalims pasirašius Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą, o, atsakovės teigimu – 2016 m. lapkričio 1 d., ieškovei faktiškai perėmus patalpas, t. y. kai buvo atjungta elektra, apribotas patekimas į patalpas ir visiškai nutraukta prekybos veikla. Dėl Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo ginčo tarp šalių taip pat nėra, tuo tarpu ieškovė nesutinka, kad ji 2016 m. lapkričio 1 d. faktiškai perėmė patalpas iš atsakovės.
30. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai šaliai suteikiama teisė pačiai nutraukti sutartį vienašališkai arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka.
31. CK šeštosios knygos XXVIII skyriaus normos reglamentuoja nuomos santykius. Negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai neturi specialaus teisinio reguliavimo, kaip, pvz., žemės nuoma, todėl tokiems nuomos santykiams taikomos bendrosios nuomos santykius nustatančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007). Neterminuotą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį šalys gali nutraukti bet kada, nenurodydamos pagrindo, prieš nustatytą terminą įspėjusios viena kitą (CK 6.480 straipsnis). Terminu apibrėžti nuomos teisiniai santykiai paprastai atitinka abiejų šalių interesus, nes tuo užtikrinamas tų santykių stabilumas, teisinės padėties apibrėžtumas, todėl terminuotos sutarties atveju šalies teisė vienašališkai nutraukti sutartį yra ribojama. Įprastinėmis aplinkybėmis, nesant ypatingų atvejų (pvz., nurodytų CK 6.204 straipsnyje), sutartis gali būti vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukta esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys, specialiosios normos, kuriose įvardyti esminiai atskirų sutarčių rūšių pažeidimai, kaip šių sutarčių vienašalio nutraukimo pagrindai, pvz., CK 6.497, 6.498 straipsniai); antra, neįvykdžius sutarties per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, šalių sutartyje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), kurie gali nebūti siejami su esminiais sutarties pažeidimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Taigi sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, t. y. nesikreipiant į teismą, tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais.
32. Nustatyta, kad subnuomotojas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti šią sutartį prieš terminą sutarties 3.3.1–3.3.4 punktuose nustatytais atvejais (sutarties 3.3 punktas); subnuomininkas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti šią sutartį prieš terminą sutarties 3.4.1–3.4.3 punktuose nustatytais atvejais (sutarties 3.4 punktas); sutarties šalys turi teisę nutraukti šią sutartį abipusiu rašytiniu susitarimu (sutarties 3.5 punktas); bet kuri šalis turi teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį prieš terminą nesikreipdama į teismą ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius raštu įspėjusi kitą šalį apie ketinimą nutraukti šią sutartį (sutarties 3.7 punktas); sutartis gali būti nutraukta CK 6.217, 6.218 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka (sutarties 3.8 punktas). Taigi, sutartis galėjo būti nutraukta teismo ir neteismine tvarka. Ginčo, kad sutartis nutraukta neteismine tvarka, byloje nėra. Kaip minėta, neteismine tvarka sutartis galėjo būti nutraukta šalių susitarimu (sutarties 3.5 punktas, CK 6.217 straipsnio 5 dalis) arba vienos iš šalių vienašališkai, ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius raštu įspėjus kitą šalį apie ketinimą nutraukti sutartį (sutarties 3.7 punktas, CK 6.218 straipsnio 1 dalis).
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad pagrindo sutikti su apeliantės apeliaciniame skunde dėstomomis aplinkybės, jog subnuomos sutartis tarp šalių nutraukta 2016 m. lapkričio 1 d., ieškovei faktiškai perėmus patalpas, t. y. vienašališkai nutraukus sutartį, kai buvo atjungta elektra, apribotas patekimas į patalpas ir visiškai nutraukta prekybos veikla, nėra. Visų pirma, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog kuri nors iš šalių sutartį nutraukė 3.7 punkto pagrindu, t. y. prieš terminą nesikreipdama į teismą ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius raštu įspėjusi kitą šalį apie ketinimą nutraukti šią sutartį, taip pat byloje nėra pateikta pranešimų apie sutarties nutraukimą, kurie atitiktų sutarties 3.7 punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės į bylą pateiktas 20l6 m. lapkričio 2 d. Pranešimas dėl netinkamo sutarties vykdymo nepatvirtina aplinkybių, jog 2016 m. lapkričio 1 d. ieškovė pareikalavo nedelsiant atlaisvinti patalpas, uždengė vitrinų langus ir paėmė patalpų raktus (CPK 178 straipsnis), tuo tarpu vien elektros atjungimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinas patalpų perėmimu. Byloje esanti 2016 m. lapkričio 2 d. atsakovės pretenzija, kurioje nurodyta, kad atsakovė vykdo šalių nenutrauktą sutartį, reiškia, kad 2016 m. lapkričio 2 d. atsakovė laikė, kad sutartis nėra nutraukta. Be to, atsakovės skunde nurodomų teiginių, kad subnuomos sutartis ieškovės neteisėtai buvo nutraukta 2016 m. lapkričio 1 d. nepagrįstumą patvirtina ir tai, kad atsakovė jai pateiktos 2016 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitos–faktūros (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) už 2016 m. lapkričio 1 d. – 2016 m. lapkričio 23 d. laikotarpio patalpų subnuomą neginčijo, byloje nėra duomenų, kad sąskaita kaip nepagrįsta būtų grąžinta ieškovei.
34. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, jog šiuo atveju ieškovė sutartį nutraukė vienašališkai, ir, be kita ko, pažeidė CK 6.218 straipsnyje nustatytą tvarką, t. y. įteikti pranešimą apie sutarties nutraukimą, kadangi tai yra esminis įrodymas dėl subnuomos teisinių santykių teisėto pasibaigimo. Apeliantė teigia, kad ieškovės pateiktame 2016 m. rugsėjo 30 d. Raginime padengti įsiskolinimą (įspėjimas dėl sutarties nutraukimo) prašoma per 10 dienų sumokėti įsiskolinimą, tačiau nenurodoma, kad nesumokėjus reikalaujamos sumos bus nutraukta sutartis su vėlesniais papildymais ir pakeitimais – šiuo atveju tik hipotetiškai pabrėžiama, jog bus svarstomas klausimas dėl galimo sutarties nutraukimo ir suėjus 10 dienų raginimui įvykdyti bus pateiktas pranešimas apie sutarties nutraukimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei ieškovės 2016 m. rugsėjo 30 d. Raginimas padengti įsiskolinimą, nei 2016 m. spalio 27 d. siūlymas nutraukti sutartį abipusiu šalių sutarimu nėra ir negali būti vertinami kaip vienašališką sutarties nutraukimą patvirtinantys dokumentai. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad šiais raštais ji tik įspėjo atsakovę apie tai, jog atsakovei per nurodytą terminą nepašalinus pažeidimo, ieškovė gali nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo (subnuomos mokesčio nemokėjimo), tuo tarpu vertinant 2016 m. spalio 27 d. ieškovės raštą „Dėl subnuomos sutarties nutraukimo“, pažymėtina, kad šiuo raštu ieškovė tik pasiūlė nutraukti sutartį abipusiu šalių susitarimu. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad aukščiau aptartus dokumentus vertinti vienašališko sutarties nutraukimo kontekste nuo 2016 m. lapkričio 1 d. pagrindo nėra.
35. Atkreiptinas dėmesys, jog kaip minėta, teisėjų kolegija elektros energijos tiekimo atjungimo atsakovės subnuomojamoms patalpoms taip pat nevertina kaip vienašališko sutarties nutraukimo, t. y. jei būtų įrodytas 2016 m. lapkričio 1 d. ieškovės atliktas faktinis patalpų perėmimas, sutarties nuostatų kontekste jis galėtų būti vertinamas kaip sutarties pažeidimas, o ne kaip vienašališkas sutarties nutraukimas, nes šis veiksmas neatitinka sutarties 3.7 punkto nuostatų. Papildomai pažymint, kad elektros energijos tiekimo atjungimą sąlygojo atsakovės ilgą laiką (nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d.) nemokėjimas ieškovei už subnuomojamose patalpose suvartotą elektros energiją pagal jai kiekvieną mėnesį pateiktas PVM sąskaitas–faktūras, tačiau 2016 m. lapkričio 2 d. ieškovei gavus apmokėjimą, elektros energijos tiekimas atsakovės patalpoms buvo atnaujintas ir atsakovė toliau naudojosi patalpomis pagal sutartyje nurodytą paskirtį, priešingų duomenų šiuo konkrečiu atveju byloje nėra. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad sutartis buvo nutraukta abipusių šalių susitarimu nuo 2016 m. lapkričio 23 d. abejoms šalims pasirašius Negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo aktą.
36. Papildomai pažymėtina, jog teisėjų kolegija atmeta apeliantės apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, jog atsakovė noro nutraukti sutartį bendru sutarimu neišreiškė 2016 m. lapkričio 23 d. Patalpų priėmimo–perdavimo akte, kadangi paminėtas aktas tik patvirtino patalpų perdavimo faktą ir skaitiklių rodmenų fiksavimą, be to, nurodytą aktą pasirašė net ne įmonės savininkė (bendrovės įgaliota direktorė), o kita įmonės darbuotoja – G. M., kurią ieškovės atstovai įrašė kaip direktorę, t. y. nėra individualios įmonės vadovės/savininkės E. K.-M. įgaliojimo ar/ir pritarimo ginčo sutartį nutraukti abipusiu susitarimu, kaip neįrodytas. Teisėjų kolegija vertina, jog atsakovė savo procesiniuose dokumentuose neginčijo nei paties Negyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo akto, nei ją pasirašiusios atsakovės darbuotojos įgaliojimų, t. y. nelaikė šio akto neteisėtu. Byloje nenustatyta aplinkybių, jog ieškovė būtų gavusi pretenzijas dėl aktą pasirašiusių šalių.
Dėl ieškinio senaties
37. Apeliantės teigimu, daliai ieškovės reikalavimo turėtų būti taikoma ieškinio senatis. Nurodo, kad ieškinys dėl 2016 m. lapkričio 1–23 d. nuostolių (žalos) atlyginimo pateiktas 2021 metais, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams, todėl yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 punktą ir suėjus senaties terminui, reikalavimą dėl 1 763,56 Eur priteisimo pagal 2016 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitą–faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) atmesti.
38. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą (CK 1.137 straipsnio 1 dalis), tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita civilinė teisė, nėra absoliuti. Teisės į gynybą įgyvendinimas pirmiausia sietinas su subjekto, besinaudojančio šia teise, pareigomis laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų – šios pareigos yra neatskiriama visų civilinių teisių įgyvendinimo dalis (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Be šių bendrųjų teisės į gynybą įgyvendinimo aspektų, išskirtinas vienas specifinis ypatumas – šios civilinės teisės įgyvendinimas yra ribojamas laiko aspektu, t. y. asmuo turi konkrečiu terminu ribojamą galimybę teismine tvarka ap(si)ginti savo pažeistas subjektines teises. Ieškinio senaties termino, kuriuo ribojamas teisės į gynybą įgyvendinimas, teisinis apibrėžimas yra pateiktas CK 1.124 straipsnyje, o jo praleidimo teisinės pasekmės reglamentuotos CK 1.131 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019).
39. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant ginčo šalies reikalavimui taikyti ieškinio senatį svarbu nustatyti, koks konkretus terminas taikytinas atitinkamam materialiajam subjektiniam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnis), be to, svarbu nustatyti ieškinio senaties termino pradžios momentą, nes nuo šio momento tinkamo nustatymo tiesiogiai priklauso tinkamas aptariamo materialiosios teisės instituto taikymas. Ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
40. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog konstatavus, kad sutartis buvo nutraukta 2016 m. lapkričio 23 d., spręstina, kad 2016 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaita–faktūra (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta už laikotarpį, kai sutartis galiojo ir pagal jos nuostatas atsakovė buvo įsipareigojusi mokėti subnuomos mokestį ieškovei, o tai lemia, kad 1 763,56 Eur, kurių ieškovė reikalauja šios PVM sąskaitos–faktūros pagrindu, negali būti laikoma žala. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju CK 1.125 straipsnio 8 punktas nėra taikytinas, o nagrinėjamas atsakovės reikalavimas pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.
Dėl subnuomos mokesčio mokėjimo sustabdymo
41. Apeliantė teigia, kad ieškovė padarė sutarties 2.1.3 punkto pažeidimą, kas suteikė apeliantei teisę nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. sulaikyti subnuomos mokestį pagal sutartį, tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas. Pažymi, kad šiuo atveju pati ieškovė pažeisdama sutartį, t. y. trukdydama naudotis pačios sutartimi perduotomis patalpomis, tuo pačiu tyčia mažindama subnuomininkės (atsakovės) pajamas, dar reikalauja jai sumokėti visą subnuomos mokestį – toks reikalavimas negali būti teisėtas. Teigia, kad patyrė nuostolius, kadangi nepagrįstai buvo užstatytos atsakovės parduotuvės langai, apribotas priėjimas prie parduotuvės ir nurodytų klausimu ieškovė visiškai nebendradarbiavo, nuolat ignoravo atsakovę, t. y. sistemingais ilgą laiką tyčia pažeidinėjo sutartį. Ieškovė su tuo nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad nors subnuomos mokesčio mokėjimas buvo sustabdytas teisėtai, tačiau sutartis galiojo iki 2016 m. lapkričio 23 d., kas reiškia, kad nepaisant ieškovės padaryto sutarties pažeidimo, atsakovė patalpomis naudojosi. Be to, patirtų nuostolių apytikrės sumos apeliantė nėra įvardijusi nei sutarties galiojimo metu, nei po jos nutraukimo šalių susitarimu (2016 m. lapkričio 23 d.), nei šioje ar kokioje nors kitoje civilinėje byloje. Tuo tarpu metinės pajamų deklaracijos, kuriomis apeliantė grindžia nuostolių faktą, negali būti laikomas pakankamu ir patikimu patirtų nuostolių įrodymu, kadangi atsakovė vien Vilniaus mieste turėjo 7 parduotuves, kuriose, kaip ir ieškovės patalpose, vykdė lino ir gintaro gaminių prekybą. Taigi, deklaracijose atsispindi ne tik iš ieškovės patalpose vykdomos prekybos gautos pajamos (pajamų pokytis), bet ir iš kitų atsakovės valdomų parduotuvių ir atsakovės vykdomos kitos veiklos gautos pajamos (pajamų pokytis). Taip pat kvestionuoja atsakovės vadovės apskaitos tvarkymą ir duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą.
42. Teisėjų kolegija nustatė, kad sutartimi šalys sulygo, jog pagal šią sutartį nuomotojas įsipareigoja sutarties galiojimo laikotarpiu neužstatyti teritorijos, esančios prieš nuomojamas patalpas ar kitaip netrukdyti subnuomininkui laisvai naudotis teritorija, esančia prieš nuomojamas patalpas (sutarties 2.1.3 punktas). Sutartyje nėra įtvirtinta, kokios teisinės pasekmės nuomotojui kyla tuo atveju, jei jis nevykdo šios sutartinės pareigos (visa apimtimi ar iš dalies).
43. Taigi, dėl sutarties 2.1.3 punkto pažeidimo fakto ir apibrėžties ginčo byloje nėra, t. y. abi šalys sutinka, kad šis pažeidimas buvo padarytas ir jis buvo toks, kaip užfiksuota 2016 m. rugsėjo 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini).
Nagrinėjamu atveju šalys nesutaria dėl šio pažeidimo reikšmės ir įtakos subnuomos mokesčio (ne)mokėjimui vertinimo. 44. Pagal CK 6.58 straipsnio 1 dalį, jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti, apie tai pranešti kitai šaliai ir pareikalauti atlyginti nuostolius. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartinę prievolę viena jos šalis įvykdė nevisiškai, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba atsisakyti ją įvykdyti tiek, kiek prievolės neįvykdė šalis, privalėjusi ją įvykdyti pirma.
45. CK 6.207 straipsnyje nustatyta: jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti (1 dalis); kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių (2 dalis); šalys šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta teise privalo naudotis protingai ir sąžiningai (3 dalis).
46. Kasacinis teismas, apibendrinęs aukščiau nurodytų teisės normų nuostatas, konstatavo, kad tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės prievolės, kitos šalies prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2009).
47. Taigi, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai pagal tarp šalių atsiradusį teisinį santykį abi šalių prievolės yra tarpusavyje susijusios ir vienos šalies prievolės vykdymas priklauso nuo kitos šalies prievolės vykdymo ir kai šalys taiko savo teisių gynimo būdus, nustatytus CK 6.58 arba 6.207 straipsniuose, arba specialius teisių gynimo būdus, apibrėžtus atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose taisyklėse, vienai šaliai pareiškus ieškinį dėl piniginės prievolės vykdymo, kita šalis turi teisę gintis nuo pareikšto ieškinio atsikirtimų forma, įrodinėdama aplinkybes, susijusias su prievolės vykdymo sustabdymu ar atsisakymu ją vykdyti, ar teise atlikti atskaitymus. Bylą nagrinėjantis teismas tokiu atveju privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja aplinkybes, susijusias su prievolės vykdymo sustabdymu ar atsisakymu ją vykdyti, ar teise atlikti atskaitymus nepriklausomai nuo to, ar tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).
48. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė atitinkat kasacinio teismo išvardytas sąlygas, t. y.: 1) ieškovės ir atsakovės prievolės, apibrėžtos sutarties 1.2–1.3 ir 2.1.3 punktuose, yra priešpriešinės; 2) šalių prievolės turi būti vykdomos vienu metu, t. y. visu sutarties galiojimo laikotarpiu turi būti tiek mokamas subnuomos mokestis, tiek susilaikoma nuo veiksmų, nurodytų sutarties 2.1.3 punkte; 3) savo prievolės, numatytos sutarties 2.1.3 punkte, ieškovė neįvykdė, t. y. nesusilaikė nuo teritorijos, esančios prieš subnuomojamas patalpas, užstatymo; 4) dėl ieškovės prievolės neįvykdymo nėra atsakovės kaltės, taip pat nėra kitų nuo ieškovės nepriklausančių aplinkybių; 5) ieškovė nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų – buvo prašoma nutraukti sutarties pažeidimą ir, tik atsisakius tai padaryti, sustabdyta priešpriešinė prievolė.
49. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, jog ieškovė padarė sutarties 2.1.3 punkto pažeidimą ir atsakovė pagrįstai nemokėjo ieškinyje nurodytos skolos, papildomai pažymint, kad prievolės vykdymo sustabdymo, kaip teisių gynybos būdo, taikymo apimtis priklauso nuo prievolės (tiek tos, kuri neįvykdyta, tiek tos, kurios vykdymas sustabdomas) dalyko dalumo, taigi nagrinėjamu atveju yra taikytina CK 6.58 straipsnio 1 dalis, o ne CK 6.58 straipsnio 3 dalis, kas reiškia, kad atsakovė turėjo teisę sustabdyti savo priešpriešinės prievolės vykdymą pilna apimtimi. Šiame kontekste paminėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.58 straipsnio 3 dalies normą galima taikyti tik tuo atveju, kai prievolės dalykas dalus ir jos vykdymą galima išskaidyti į dalis. Tuo tarpu kai vienos iš priešpriešinių prievolių dalykas yra nedalus, negalima taikyti reikalavimo sustabdyti prievolės dalies, o ne visos prievolės vykdymą, nes: 1) kai neįvykdyta prievolė yra nedali, reiškia, neįvykdyta yra visa prievolė, o ne jos dalis, ir atitinkamai kita šalis turi teisę sustabdyti visos savo priešpriešinės prievolės vykdymą; 2) kai nedali yra prievolė, kurios vykdymas sustabdomas, tai sustabdoma visa prievolė, nes sustabdyti nedalios prievolės dalies įvykdymą yra tiesiog neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2009). Šiuo atveju teisėjų kolegija vertina, kad ieškovės prievolės dalykas – susilaikymas nuo teritorijos, esančios prieš subnuomojamas patalpas, užstatymo – vertintinas kaip nedalus. Dalies šios teritorijos užstatymas reiškia, kad prievolė susilaikyti nuo užstatymo nebuvo įvykdyta (CK 6.205 straipsnis). Tiek pirmosios instancijos teismui, tiek teisėjų kolegijai konstatavus, kad, ieškovė netinkamai įvykdė savo nedalomą prievolę, teisiškai tai reiškia visos prievolės neįvykdymą (CK 6.205 straipsnis). Tokiu būdu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovė turėjo teisę stabdyti viso subnuomos mokesčio, o ne jo dalies mokėjimą. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovė pirma pareiškė pretenzijas dėl ginčo teritorijos užstatymo ir tik vėliau, kai ieškovė atsisakė pašalinti pažeidimą, sustabdė savo priešpriešinės prievolės vykdymą, kas rodo atsakovės sąžiningumą.
50. Nors subnuomos mokesčio mokėjimas buvo sustabdytas teisėtai, tačiau teisėjų kolegijai nustačius, kad sutartis galiojo iki 2016 m. lapkričio 23 d., kas reiškia, kad nepaisant ieškovės padaryto sutarties pažeidimo, atsakovė patalpomis naudojosi iki 2016 m. lapkričio 23 d. Negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo akto pasirašymo, o tai savaime patvirtina faktą, kad atsakovė turėjo pareigą ieškovei mokėti subnuomos mokestį, kurios neįvykdė. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, jog sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šioms aplinkybėms ar jų padariniams atsirasti. Apeliantė nagrinėjamu atveju neįrodė, kad atitinka minėtoje teisės normoje numatytas sąlygas. Teisėjų kolegija vertina, kad vien sutarties sustabdymo faktas neatleidžia atsakovės nuo subnuomos sutartyje nustatyto subnuomos mokesčio mokėjimo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė PVM sąskaitų–faktūrų serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) nėra apmokėjusi, nors sutarčiai galiojant, ji tokią pareigą turėjo. Tokiu būdu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismai pagrįstai priteisė ieškovės naudai 8 309,54 Eur skolos Eur (8 664,43 Eur – 354,89 Eur (2016 m. lapkričio 30 d. atsakovės pateikta delspinigių sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad atsakovė pagal PVM sąskaitą–faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) yra apmokėjusi 354,89 Eur) = 8 309,54 Eur). Taip pat pažymėtina, jog apeliantė neįrodė nei to pasekoje kilusių jos patirtų nuostolių realumo, nei jų dydžio. Apeliantė teigia, kad ieškovei nepagrįstai užstačius atsakovės parduotuvės langus, buvo apribotas priėjimas prie parduotuvės ir tokiu būdu ilgą laiką tyčia pažeidinėjo sutartį. Atsakovė veiklą planavo iki pat sutarties pabaigos (mažiausiai iki 2017 m. spalio 31 d.), tačiau privalėjo anksčiau laiko išsiskelti iš subnuomojamu patalpų, prarado galimybę iš šios parduotuvės generuoti pajamas ir privalėjo šios parduotuvės darbuotojams mokėti atlyginimą, kai parduotuvė faktiškai jau nebedirbo, todėl mano, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė turi prisiimti savo netinkamos veikos padarinius ir pateiktas ieškinys privalo būti pilnai atmestas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliantės vertinimu. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovė, atsakovė nėra įvardijusi konkrečios (apytikrės) jos patirtų nuostolių sumos – nei sutarties galiojimo metu, nei po jos nutraukimo šalių susitarimu (2016 m. lapkričio 23 d.), nei šioje ar kokioje nors kitoje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neįrodinėjo ir visų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimą – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, kaltės ir nuostolių (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Byloje nėra duomenų, jog atsakovė sutarties galiojimo laikotarpiu, ar po jos nutraukimo, informavo ieškovę, kad nemokės subnuomos mokesčio už 2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m lapkričio 23 d. laikotarpį dėl to, kad ieškovė pažeidė sutarties 2.1.3 punktą. Taip pat nėra duomenų, jog atsakovė siūlė atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ar pranešė apie atliktą vienašalį įskaitymą. Spęstina, kad atsakovė tokiais savo veiksmais prievolės sumokėti įsiskolinimą už patalpų subnuomą pagal sutartį niekada neneigė, taigi, tokios prievolės egzistavimo nepaneigė ir šioje civilinėje byloje.
51. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie patvirtintų, kad sutartis būtų nutraukta kurios nors iš šalių vienašališkai, todėl laikė, kad sutartis tarp šalių buvo nutraukta abipusių šalių susitarimu nuo 2016 m. lapkričio 23 d. abejoms šalims pasirašius Negyvenamųjų patalpų priėmimo–perdavimo aktą. Be to, nors atsakovė ir turėjo pagrįstą pagrindą sustabdyti subnuomos mokėjimą, tačiau toks stabdymas neatleido atsakovės nuo subnuomos sutartyje nustatyto subnuomos mokesčio mokėjimo.
Dėl procesinės bylos baigties
52. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų motyvai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).
53. Kadangi kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
54. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į padarytos situacijos analizę pateikto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį kontekste, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino iš dalies, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, priimdamas teisėtą sprendimą, kurio naikinti pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
55. Kadangi atsakovės E. K.-M. individualios įmonės apeliacinis skundas buvo atmestas, spręstinas ieškovės turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
56. Ieškovė UAB „V&G“ prašo priteisti iš atsakovės E. K.-M. individualios įmonės 800 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, grįsdama patirtas išlaidas 2022 m. balandžio 14 d. Pinigų priėmimo kvitu 800 Eur sumai. Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos). Atsižvelgiant į tai, jog išlaidos už advokato Mariaus Monkevičiaus suteiktą teisinę pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovės E. K.-M. individualios įmonės ieškovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
57. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atmesti atsakovės E. K.-M. individualios įmonės apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-343-1150/2022.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „V&G“, juridinio asmens kodas 120817733, iš atsakovės E. K.-M. individualios įmonės, juridinio asmens kodas 181397322, 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teisėjai Asta Jakutytė-Sungailienė
Urmila Valiukienė
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė