Pranešėja Giedrė Seselskytė | Civilinė byla Nr. e2A-1169-613/2016 |
Teisėja Milda Valiulytė | (S) Proceso Nr. 2-06-3-01518-2016-5 |
| Procesinio sprendimo kategorijos: |
| 1.3.2.9.; 3.3.1.18.; 3.3.1.21. |

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. liepos 8 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį (duomenys neskelbtini) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu,
nustatė:
ieškovas ieškiniu prašė pripažinti ieškovo 2016 m. sausio 5 d. atleidimą iš (duomenys neskelbtini) eitų meistro pareigų neteisėtu, priteisti ieškovui iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2016 m. sausio 5 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti ieškovui iš atsakovės visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė 2013 m. spalio 11 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas dirbo (duomenys neskelbtini) meistro pareigose. Ieškovas 2015 m. lapkričio 27 d. gavo atsakovės įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, jame nurodyta, kad bus naikinama ieškovo užimama meistro pareigybė (etatas) ir informavo, kad su ieškovu nuo 2016 m. vasario 25 d. bus nutraukta 2013 m. spalio 11 d. sudaryta darbo sutartis. 2015 m. gruodžio 16 d. ieškovas pasirašė 2015 m. gruodžio 1 d. susitarimą dėl 2013 m. spalio 11 d. darbo sutarties nutraukimo, remiantis šio susitarimo 2 punktu darbo sutarties galiojimas turėjo būti nutrauktas ir darbuotojas iš darbo turėjo būti atleistas 2016 m. sausio 5 d. 2016 m. sausio 2 d. ieškovas patyrė nugaros traumą, todėl 2016 m. sausio 4 d. kreipėsi į gydymo įstaigą ir nuo 2016 m. sausio 4 d. turėjo nedarbingumą. Apie savo nedarbingumą 2016 m. sausio 6 d. elektroniniu paštu informavo atsakovę. Ieškovas, remiantis DK 125 straipsniu, iš darbo buvo atleistas nuo 2016 m. sausio 5 d. Ieškovas teigia, kad atsakovė praleido DK 125 str. 1 d. nustatytą 7 dienų terminą akceptuoti 2015 m. gruodžio 16 d. ieškovo elektroniniu paštu išsiųstą 2015 m. gruodžio 1 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo ir be pagrindo 2016 m. sausio 5 d. nutraukė darbo sutartį. Be to, teigia, kad atsakovė pažeidė DK 131 str. 1 d. 1 p. įtvirtintą imperatyvią teisės normą ir nutraukė su ieškovu darbo sutartį jo laikino nedarbingumo laikotarpiu.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo 546,76 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės (duomenys neskelbtini) naudai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad DK 131 straipsnio 1 dalis aktuali, kai pagal darbo sutarties nutraukimo pagrindą būtinas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą. Darbo sutartį nutraukiant pagal DK 125 str. darbuotojas neįspėjamas – atėjus darbuotojo ir darbdavio sutartai dienai, darbo sutartis nutraukiama. Šalys susitarė, kad darbo santykius nutrauks 2016 m. sausio 5 d., ieškovas aiškiai išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį nuo šios dienos. DK 131 straipsnio 1 dalyje darbdaviui nustatytas draudimas atleisti darbuotoją iš darbdavio laikinojo nedarbingumo laikotarpiu taikytinas tik darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva atveju, todėl nagrinėjamu atveju ieškovo teisės nubuvo pažeistos ir atsakovo veiksmai įstatymui neprieštarauja.
Teisme gautas V. G. apeliacinis skundas dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo, apeliantas prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde apeliantas cituoja ieškinį, atsiliepimą į ieškinį bei pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apelianto nuomone pirmos instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai taikė materialines ir procesines teises normas, teigia, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentuoja darbuotojo teisę pasirinkti reikalavimą paduodant ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo, t. y. darbuotojas gali reikalauti grąžinti į darbą arba prisiteisti kompensaciją už jo teisių pažeidimą, tai priklauso nuo darbuotojo pasirinkimo. Nurodo, jog vienas iš darbo bylų nagrinėjimo teisme ypatumų yra tas, kad teismas gali viršyti pareikštus reikalavimus. Apelianto manymu, tai reiškia, kad teismas gali priimti darbuotojui palankų sprendimą dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas, tačiau tiesiogiai susijęs su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 str.). Mano, jog paaiškėjus ekonominėms, technologinėms, organizacinėms ar kitoms panašioms priežastims, dėl kurių darbuotojui bus sudarytos nepalankios sąlygos, teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą. Mano, kad buvo pažeista DK 125 straipsnio l dalyje įtvirtinta nuostata, t. y. nesilaikyta 7 dienų termino dėl atsakymo pateikimo kitai sutarties šaliai dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Mano, kad apeliantas iš darbo turėjo būti atleistas pagal DK 129 straipsnio l dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, t. y. apeliantas prašė pakeisti atleidimo iš darbo teisinį pagrindą ir laikyti jį atleistu iš darbo nuo 2016 m. kovo 10 d., priteisiant darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 4 d. iki 2016 m. kovo 10 d.). Teigia, kad pirmos instancijos teismas netaikė CPK 417 straipsnio nuostatos, dėl ko neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą imperatyvią teisės normą dėl darbo sutarties su apeliantu nutraukimo jo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu (DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymi, kad minėtas straipsnis aktualus, kai pagal darbo sutarties nutraukimo pagrindą būtinas įspėjimas atleidžiant darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnio l dalį.
Teisme taip pat gautas atsakovės (duomenys neskelbtini) atsiliepimas į apeliacinį skundą, su apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka, prašo atmesti Ieškovo apeliacinį skundą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovui (duomenys neskelbtini) iš ieškovo išlaidas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodo, jog tai, kad ieškovas, išreiškęs valią nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir pasirašęs atitinkamą susitarimą, apeliacinės instancijos teismui pareiškė norintis būti atleistas iš darbo pagal kitą teisinį pagrindą nėra ir negali būti pagrindas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad jis iš darbo turėjo būti atleistas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsniu, ieškinyje apie atleidimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnį nebuvo kalbama ir apie tai Ieškovas neužsiminė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Taigi, Ieškovas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas darbuotojo laikinojo nedarbingumo metu draudžia darbuotoją įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo. Darbo sutartį nutraukiant pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 straipsnį, darbuotojas neįspėjamas - atėjus darbuotojo ir darbdavio sutartai dienai, darbo sutartis nutraukiama. Atsakovė nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 417 straipsnį. Pabrėžia, kad teisės normų taikymas sprendžiant šalių ginčą darbo byloje, nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, teismas darbo bylose neprivalo imtis keisti ieškinio pagrindą, dalyką ar nurodyti alternatyvius darbuotojo interesų gynimo būdus. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat pabrėžia, kad darbuotojo reikalavimas dėl grąžinimo į darbą (reikalavimas negrąžinti į darbą ir priteisti įstatymo numatytas kompensacijas) aktualus tik tada, kai nustatoma, jog darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, o apeliantas šiuo atveju atleidimo neteisėtumo neįrodė. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat teigia, jog ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tas pačias aplinkybes ir pateikia savo nuomonę, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Mano, jog ieškovas apeliaciniu skundu siekia, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos faktinės bylos aplinkybės, byloje esantys įrodymai bei jų turinys ir remiantis ieškovo teiginiais būtų padarytos kitokios išvados nei tos, kurias padarė Klaipėdos miesto apylinkės teismas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo Ieškovas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Tai, kad byla buvo išspręsta ne Ieškovui palankiu būdu, nėra įrodymas, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentuoja darbuotojo teisę pasirinkti reikalavimą paduodant ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo, t. y. darbuotojas gali reikalauti grąžinti į darbą arba prisiteisti kompensaciją už jo teisių pažeidimą, tai priklauso nuo darbuotojo pasirinkimo.
Šioje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl atleidimo pagal LR DK 125 straipsnį teisėtumo. Darbo bylose, kaip ir visose kitose bylose, svarbūs ne patys reikalavimai savaime, o reikalavimų pagrįstumas. Sutiktina su atsakovės argumentu, jog darbuotojo reikalavimas dėl grąžinimo į darbą (reikalavimas negrąžinti į darbą ir priteisti įstatymo nustatytas kompensacijas) aktualus tik tada, kai nustatoma, jog darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Klaipėdos miesto apylinkės teismas konstatavo, kad atsakovės (duomenys neskelbtini) ir apelianto darbo sutartis buvo nutraukta teisėtai - šalims laisva valia ir suprantant savo veiksmų pasekmes sudarius susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo ir darbo santykius nutraukus Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 str. pagrindu, todėl apelianto argumentas dėl darbuotojo teisės pasirinkti reikalavimą paduodant ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo, neįrodžius darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo, neturi teisinės reikšmės.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeista DK 125 straipsnio l dalyje įtvirtinta nuostata, t. y. nesilaikyta 7 dienų termino dėl atsakymo pateikimo kitai sutarties šaliai dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad būtent apeliantas 2015 m. lapkričio 30 d. pasiūlė atsakovei nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį ir darbdavys (atsakovė) su jo pasiūlymu sutiko parengdama 2015 m. gruodžio 1 d. susitarimą, kurį dėl apelianto kitame mieste esančios darbo vietos apeliantas pasirašė tik 2015 m. gruodžio 16 d. Minėtame susitarime pats apeliantas išreiškė savo valią ir šalys susitarė nutraukti darbo sutartį nuo 2016 m. sausio 5 d. DK 125 straipsnis nenustato darbo sutarties šalių, sudariusių raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo, teisės atšaukti savo valią, išreikštą susitarime. Apelianto pasiūlymas, įformintas atsakovės ir pateiktas pasirašyti apeliantui 2015 m. gruodžio 1 d. susitarimas atitinka DK 125 straipsnio prasmę, šalys aiškiai susitarė, kurią dieną darbo sutartis nutraukiama, darbdavys įsipareigojo sumokėti įstatyme nustatytas išmokas. Ginčo dėl to, jog susitarimą pasirašė būtent apeliantas, byloje nėra. Pasirašytas dokumentas, atitinkantis sandoriui keliamus reikalavimus, vertintinas kaip asmens valios išraiškos prezumpcija, toks dokumentas šalims įgyja įstatymo galią ir turi būti vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2004). Norint šią prezumpciją nuginčyti, turi būti pateikiami įrodymai, jog susitarimas ar atskiros jo sąlygos neatitiko tikrosios vienos iš susitarimo šalių valios. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 straipsnis nustato terminą pasiūlymui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu priimti. Tačiau įstatyme nėra nustatytas terminas, per kurį turi būti suderintos darbo sutarties nutraukimo sąlygos ir susitarimas nutraukti darbo sutartį pasirašytas. Įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs susitarimo nutraukti darbo santykius Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 straipsnyje nustatytu būdu termino ar sąlygų, todėl susitariančioms šalims prievolės ir pasekmės atsiranda sudarius tokį susitarimą. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog buvo pažeistas LR DK 125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 7 dienų terminas pranešti šaliai, pateikusiai pasiūlymą nutraukti darbo sutartį, apie sutikimą su pasiūlymu.
Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog vienas iš darbo bylų nagrinėjimo teisme ypatumų yra tas, kad teismas gali viršyti pareikštus reikalavimus. Apelianto manymu, tai reiškia, kad teismas gali priimti darbuotojui palankų sprendimą dėl reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas, tačiau tiesiogiai susijęs su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 str.). Mano, jog paaiškėjus ekonominėms, technologinėms, organizacinėms ar kitoms panašioms priežastims, dėl kurių darbuotojui bus sudarytos nepalankios sąlygos, teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Bylinėjimasis negali tęstis be galo. Apeliantas ieškinyje nurodė aplinkybes, kuriomis grindė savo ieškinį, ir suformulavo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, konstatavo, jog nėra pagrindo ieškinio tenkinimui ir šį ieškinį atmetė. Apeliantas, nepatenkintas jam nepalankiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, skundžiasi, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas nevertino, ar nebuvo pagrindo apelianto atleidimo pripažinti neteisėtu remiantis ne ieškinyje nurodytais Lietuvos Respublikos darbo kodekso straipsniais, o vadovaujantis kitu Lietuvos Respublikos darbo kodekso straipsniu. Apeliantas, gavęs atsakovės (duomenys neskelbtini) įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnį, atsakovei (duomenys neskelbtini) pateikė pasiūlymą darbo sutartį nutraukti remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 straipsniu, t. y. šalių susitarimu. Atsakovei (duomenys neskelbtini) apelianto pasiūlymas darbo sutartį nutraukti šalių susitarimu buvo priimtinas ir atsakovė (duomenys neskelbtini) parengė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurį tiek apeliantas, tiek atsakovė (duomenys neskelbtini) pasirašė. Tai, kad apeliantas, išreiškęs valią nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir pasirašęs atitinkamą susitarimą, apeliacinės instancijos teismui pareiškė norintis būti atleistas iš darbo pagal kitą teisinį pagrindą nėra ir negali būti pagrindas darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šalys darbo santykius nutraukia, kai suderina savo valią joms tuo metu rūpimomis ir naudingomis ar priimtinomis (kiekvienos iš jų požiūriu) sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 07 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2004). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį yra darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005). Darbo santykių šalims pasirašius susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo, šis susitarimas šalims įgijo įstatymo galią ir turi būti vykdomas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalis). Taip pat teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog ieškinyje apie atleidimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnį nebuvo kalbama ir apie tai apeliantas (ieškovas) neužsiminė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Taigi, apeliantas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis), dėl šios priežasties apelianto argumentas, kad jis iš darbo turėjo būti atleistas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsniu, atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, apeliantas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovės atstovas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei dokumentus, pagrindžiančius bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, pateikė tik 2016-06-30, t. y. teismo sprendimo priėmimo stadijoje, teismui išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl atsisakytina priimti atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, prašymas su priedais grąžintinas atsakovei.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalimi, 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
atsisakyti priimti atsakovės (duomenys neskelbtini) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir kartu su priedais grąžinti atsakovei.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pranešėja | Giedrė Seselskytė |
Kolegijos teisėjai | Almantas Padvelskis |
| |
Erinija Kazlauskienė