Teisėjas Artūras Ridikas                                    Baudžiamoji byla Nr. 1A-16-350/2013

                                                          Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00511-2011-8

        Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

       N U T A R T I S

                 Lietuvos Respublikos vardu

2013 m. sausio 18 d.

Panevėžys

            Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija sudaryta iš Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eligijaus Gladučio ir Valdo Petro Meidaus,

sekretoriaujant  Vilmai Užkurėlienei,

dalyvaujant:

prokurorui Pauliui Jasiukaičiui,

gynėjams advokatams Alfonsui Mašalui, Raimundui Kurkliečiui,

nuteistajam D. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. D. ir A. N. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-07-25 nuosprendžio, kuriuo:

              D. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 puntas); pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (V. L. turto vagystė) nuteistas laisvės atėmimu trejiems (3) metams, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – areštu keturiasdešimt penkioms (45) paroms, pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (S. K. priklausančio turto vagystė) – laisvės atėmimu dvejiems (2) metams šešiems (6) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės už veikas, padarytas esant idealiajai sutapčiai, subendrintos apėmimo būdu, o kitos – iš dalies jas sudedant ir D. D. galutine subendrinta bausme paskirtas laisvės atėmimas trejiems (3) metams šešiems (6) mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką D. D. įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. sausio 9 d. iki 2012 m. liepos 24 d. įskaitytinai.

A. N. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (S. K. priklausančio turto vagystė) nuteistas laisvės atėmimu dvejiems (2) metams keturiems (4) mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (P. Š. priklausančio turto vagystė) – laisvės atėmimu dvejiems (2) metams šešiems (6) mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (A. Č. priklausančio turto vagystė) – laisvės atėmimu dvejiems (2) metams šešiems (6) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės subendrintos, prie griežčiausios iš dalies pridedant švelnesnes ir A. N. galutine subendrinta bausme skirtas laisvės atėmimas trejiems (3) metams šešiems (6) mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką A. N. įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. kovo 2 d. įskaitytinai (dvi dienas).

Iš D. D. V. L. priteista 2458 Lt (du tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis litus) padarytai turtinei žalai atlyginti.

Iš D. D. ir A. N. solidariai priteista:  S. K. – 150 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų) padarytai turtinei žalai atlyginti; M. K. – 2000 Lt (du tūkstančius litų) padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. N. priteista P. Š. – 361 Lt (tris šimtus šešiasdešimt vieną litą) padarytai turtinei žalai atlyginti, V. Š. – 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) padarytai neturtinei žalai atlyginti, A. Č. – 20 Lt (dvidešimt litų) padarytai turtinei žalai atlyginti. 

A. U. pareikštas 90 Lt civilinis ieškinys atmestas (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Iš D. D. ir A. N. valstybės naudai nuspręsta išieškoti po 16,50 Lt (šešiolika litų 50 ct) iš kiekvieno proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

D. D. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 6 d., apie 10 val., Panevėžyje, tyčia sunaikindamas svetimą – V. L. priklausantį turtą – išdauždamas namo lango bei durų stiklus, bendros 260 Lt vertės, įsibrovė į gyvenamąją patalpą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė svetimą – V. L. priklausantį turtą, bendros 1880 Lt vertės: sportines kelnes „Umbro“ 200 Lt vertės, televizorių „Panasonic“ 1000 Lt vertės, DVD grotuvo „Sony“ valdymo pultelį 50 Lt vertės, skaitmeninės televizijos priedėlį „TV Star“ su valdymo pulteliu 120 Lt vertės, du buteliukus kvepalų, bendros 150 Lt vertės, vyrišką džemperį 10 Lt vertės, vyrišką dezodorantą „B. B.“ 100 Lt vertės, vyrišką dezodorantą „Fa“ 15 Lt vertės, plaukų standinimo priemonę 5 Lt vertės, dulkių siurblį 200 Lt vertės, mobiliojo telefono „Nokia“ kroviklį 20 Lt vertės, dvi poras kojinių, bendros 10 Lt vertės.

Be to, D. D. ir A. N. nuteisti už tai, kad 2011 m. gruodžio 22 d., apie 14 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, prisistatydami policijos pareigūnais ir reikalaudami parodyti telefoną, iš M. K. atvirai pagrobė svetimą – S. K. priklausantį turtą, bendros 150 Lt vertės – mobiliojo ryšio telefoną „Vodafone 720“ 140 Lt vertės su SIM kortele „Labas“ 10 Lt vertės.

Be to, A. N. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 23 d., apie 16 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) pastato, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su nenustatytu asmeniu, prisistatydamas policijos pareigūnu ir reikalaudamas parodyti telefoną, iš V. Š. atvirai pagrobė svetimą – P. Š. priklausantį turtą, bendros 361 Lt vertės – mobilųjį telefoną „Samsung 5230 720“ 360 Lt vertės su SIM kortele „Labas“ 1 Lt vertės.

Be to, A. N., nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 28 d., apie 19.30 val., Panevėžyje, gatvėje prie (duomenys neskelbtini), ištraukdamas iš A. Č. drabužių kišenės, atvirai pagrobė svetimą – A. Č. priklausantį turtą, bendros 70 Lt vertės – mobilųjį telefoną „Nokia 5140i“ 50 Lt vertės su SIM kortele „Labas“ 20 Lt vertės.

Nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo veiką dėl S. K. turto vagystės  iš BK 178 str. 2 d. į 178 str. 1 d. ir priimti atitinkamą sprendimą dėl bausmės sušvelninimo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas savo daromas išvadas dėl jo ir A. N. bendrininkavimo įvykdant šią nusikalstamą veiką nepagrįstai grindė tik S. K., M. K. bei L. P. parodymais, visiškai nevertindamas jo ir A. N. argumentų.  Akcentuoja, kad šiuo atveju turėjo būti atsižvelgta į tai, kad M. K. neatpažino asmens, kuris vedė jį už kuprinės ar buvo šalia telefono pagrobimo metu, kai tuo tarpu A. N. yra asmuo turintis išskirtinę išvaizdą. Tuo tarpu nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo pradžioje neatpažinęs A. N., kaip jo bendrininko, vėliau savo parodymus pakeitė ir jau tvirtino, kad jie veikė kartu.  Apelianto teigimu M. K. nusikalstamos veikos metu negalėjo net numanyti, kad pakankamai dideliu atstumu stovintis asmuo – A. N. yra jo pažįstamas, o tuo labiau nusikalstamos veikos bendrininkas. D. D. nuomone pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad telefonas nebuvo pagrobtas iš M. K., nes jis pats atidavė jį po pažado, kad telefonas bus vėliau gražintas.

Nuteistasis A. N. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikuoti jo veiką dėl S. K. turto vagystės  iš M. K. iš BK 178 str. 2 d. į 238 str. 1 d. Teigia, kad darant šią nusikalstamą veiką tiesiogiai joje nedalyvavo, todėl negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaip bendrininkas, todėl mano, kad jo padaryta veika atitinka BK 238 str. – nepranešimą apie nusikaltimą. Šią aplinkybę apelianto nuomone galima pagrįsti tuo, kad M. K. ikiteisminio tyrimo pradžioje jo neatpažino, kaip asmens dalyvavusio nusikaltime, tik vėliau nurodė priešingas aplinkybes.

Teismo posėdyje nuteistais D. D. ir jo bei nuteistojo A. N. gynėjai advokatai prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras – atmesti.

Skundai atmetami.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Abu nuteistieji D. D. ir A. N. apeliaciniuose skunduose ginčija vienintelę skundžiamu nuosprendžiu nustatytą aplinkybę, kad jie 2011 m. gruodžio 22 d., apie 14 val., Panevėžyje, prie (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje, prisistatydami policijos pareigūnais ir reikalaudami parodyti telefoną, iš M. K. atvirai pagrobė svetimą – S. K. priklausantį turtą, D. D. prašydamas jo veiką šiame nusikalstamos veikos epizode kvalifikuoti pagal BK 178 str. 1 d. ir atitinkamai švelninti paskirtą bausmę, o A. N. teigia, kad jo veika atitinka BK 238 str., o ne BK 178 str. 2 d.

Taigi iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio galima suprasti, kad tiek D. D., tiek A. N. neigia bendrininkavę dėl V. K. turto vagystės iš M. K., teigdami, kad pirmosios instancijos teismas šioje dalyje neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl jų kaltės ir veikos kvalifikavimo šiame nusikalstamos veikos epizode, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik šioje dalyje. 

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį, baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė visiškai nekeliančią jokių abejonių išvadą, kad D. D. ir A. N. atvirai pagrobdami turtą iš M. K. veikė bendrininkų grupėje. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie netinkamą įrodymų vertinimą ir tai, kad apeliantai dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d. yra nuteisti nepagrįstai, yra paneigti byloje surinktų bei teismo ištirtų įrodymų visetu.

Kaip jau minėta, nuteistasis D. D. prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 178 str. 2 d. į 178 str. 1 d., argumentuodamas tuo, kad  M. K. telefoną po jo pažado, kad telefonas bus vėliau gražintas, atidavė pats. BK 178 str. 2 d. numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai – svetimo turto pagrobimas atvirai arba įsibrovus į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio, arba automobilio pagrobimas – daro veiką pavojingesnę, todėl, esant bent vienam iš jų, nepriklausomai nuo pagrobto turto vertės, veika kvalifikuojama pagal BK 178 str. 2 d. Akcentuotina, kad esminis atvirosios vagystės požymis, skiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė laikoma atvirąja tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ar kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks veikimas rodo didesnį jo grubumą, įžūlumą ir cinizmą, tuo pačiu ir didesnį veikos pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-415/2008, 2K-189/2009). Šiuo atveju apgaulė – D. D. prisistatymas policijos pareigūnu ir pažadėjimas nepilnamečiui M. K. gražinti telefoną jį patikrinimus, buvo panaudota tik kaip priemonė prieiti prie turto, todėl tokia nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota ne kaip sukčiavimas ar nekvalifikuota vagystė, o būtent kaip atvira. Tuo tarpu pagal BK 178 str. 1 d. veika kvalifikuojama tada, kai nėra kitose šio straipsnio dalyse nurodytų vagystę kvalifikuojančių požymių.

Kadangi byloje nustatyta, jog nuteistasis D. D. veikdamas bendrininkų grupėje su A. N. svetimą, M. K. motinai – S. K. priklausantį turtą pagrobė iš tuo metu turtu – mobilaus ryšio telefonu disponavusio nepilnamečio M. K. akivaizdoje, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto veiką kvalifikavo pagal BK 178 str. 2 d., todėl tenkinti D. D. prašymą ir perkvalifikuoti jo nusikalstamus veiksmus į BK 178 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Kaip jau minėta, tiek D. D., tiek A. N. nurodo, kad tarp jų nebuvo jokio susitarimo atvirai pagrobti turto iš M. K., kartu nurodydami, kad šiuo atveju D. D. veikė vienas, o A. N. tiesiog stovėjo netoliese ir neturi nieko bendro su šia nusikalstama veika.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Pripažįstama, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (t.y. pritarimu kito asmens atliekamiems veiksmams ir prisijungimu prie jų)  ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK str. už tą pačią nusikalstamą veiką, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų atliko realizuodamas nusikalstamą sumanymą.

Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai.

Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, jog abu nuteistieji neneigia, kad 2011 m. gruodžio mėnesį, eidami kartu su L. P. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pastebėjo vaiką, turintį rankoje mobilaus ryšio telefoną, iš kurio sklido muzika. D. D. tvirtinimu, būtent jis priėjo prie vaiko, kaip vėliau nustatyta – M. K. ir prisistatęs policijos pareigūnu paprašė parodyti telefoną, o vėliau nurodęs, kad patikrinus ar telefonas nevogtas, pažadėjo jį pristatyti M. K. nurodytu adresu ir paėmęs iš jo telefoną, su už 20 metrų laukusiu A. N. nuėjo į alaus barą, kur telefoną pardavė už 30 Lt. Tuo tarpu A. N. teigimu, pamatęs vaiką D. D. liepė jam palaukti, o pats su vaiku atsisėdę ant suoliuko, jam tuo metu būnant apie 7-8 metrų atstumu, kalbėjosi apie 15 minučių. Po kurio laiko, einant į alaus barą jis matė, kad D. D. turi mobilaus ryšio telefoną, t.y., kad D. D. pagrobė telefoną jis pastebėjo gerokai vėliau ir su pačia vagyste neturi nieko bendro.

Nors A. N. nuosekliai neigia savo kaltę nurodydamas, kad nežinojo kito nuteistojo D. D. ketinimų M. K. atžvilgiu, o D. D. teigia, kad jis nebendrininkavo su A. N., tačiau šiuos jų teiginius paneigia ne tik aplinkybė, kad kartu su jais (duomenys neskelbtini), ėjusi L. P. patvirtino mačiusi kaip abu t.y. D. D. ir A. N. užkalbino vaiką su kuprine, einantį nuo mokyklos pusės, tačiau nors pokalbių detalių ji negirdėjo, nes nuėjo tolyn, tačiau suprato, kad jie abu ketina iš vaiko pagrobti jo turimus daiktus. Tai, kad D. D. veikė bendrininkų grupėje su A. N. patvirtina ne tik  nukentėjusiojo parodymai, kad prie jo priėjo du vyriškiai, iš kurių vienas buvo žemesnio ūgio ( kaip paaiškėjo – D. D.), o kitas –žymiai, t. y. apie 50 cm. aukštesnis (ką apeliaciniame skunde pabrėžia ir D. D. tvirtindamas, kad būtent A. N. ūgis buvo jo išskirtinis išvaizdos bruožas) ir nors aukštesnysis stovėjo kiek atokiau, t.y. apie 3 metrų atstumu ir telefoną jis perdavė būtent A. N., tačiau nukentėjusiuoju pripažintas M. K. patvirtino, kad telefono vagystės metu A. N. tarėsi su aukštesniuoju, t.y. padavus telefoną D. D. būtent A. N. pasakė, kad toks telefonas tiks. Tai, kad nepilnametis nukentėjusysis po įvykio su motina atėjęs į alaus barą, kur buvo tiek D. D., tiek A. N. atpažino tik vieną D. D., kaip asmenį pagrobusį iš jo telefoną, įvertinus nukentėjusiojo jauną amžių, jo sutrikimą šio įvykio metu ir žinoma paties įvykio eigą bei tai, kad atėjus į alaus barą ieškoti nusikaltimą padariusių asmenų, D. D. su A. N. buvo skirtingose baro vietose,  A. N. kaltės nešalina. Pažymėtina, kad M. K. tiek apklausiamas policijos pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtino, kad daugiau bendravo su žemesniojo ūgio  vyriškiu, t.y. D. D.,  o aukštesniojo vyriškio veido bruožų neįsidėmėjo. Be to, šiuos parodymus iš esmės patvirtino ir liudytojos L. P. parodymai, kad ji matė, kaip prie M. K. priėjo abu A. N. ir D. D., M. K. analogiškas aplinkybes nurodė ir savo motinai S. K., t.y., kad vagystę įvykdė du asmenys, o ne vienas kaip bandė teigti apeliantai. Tuo tarpu nei D. D., nei A. N., nei su jais ėjusi L. P. nenurodė, kad kartu su jais buvo dar vienas asmuo, todėl  kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nekyla abejonių  dėl to, kad šį nusikaltimą kartu su D. D. padarė A. N. o ne koks nors kitas asmuo.

Taigi, neabejotinai nustatyta, kad A. N. buvo nusikaltimo vietoje, dalyvavo nusikalstamos veikos M. K. atžvilgiu padaryme ir nors nėra nustatyta, kad abu nuteistieji būtų detaliai aptarę nusikalstamos veikos M. K. atžvilgiu detales, pasiskirstę vaidmenis, tačiau pati įvykių seka, pradedant nuo to, kaip D. D. priėjo prie nukentėjusiojo ir prisistatęs policijos pareigūnu pareikalavo parodyti M. K. turimą mobilaus ryšio telefoną, o tai matė ir stebėjo A. N., kurio buvimą šalia patvirtina ir nukentėjusiojo, ir liudytojos L. P. parodymai. Be to, tolimesnis įvykių vystymasis rodo, jog A. N. prisijungė prie nusikaltimo padarymo, siekdamas padėti D. D. užvaldyti svetimą turtą – S. K. priklausantį telefoną, ką patvirtino ir nukentėjusysis nurodydamas, kad nors konkrečiai su juo bendravo tik D. D., tačiau kitas vyriškis – žymiai aukštesnis už pastarąjį, kas iš esmės atitinka A. N. fizinių duomenų išskirtinumą, ne tik pasyviai stebėjo nusikalstamos veikos eigą stovėdamas šalia, bet ir  laikydamas nukentėjusįjį už kuprinės nuvedė jį prie suoliuko, iš ko seka, kad A. N. prie nusikalstamos veikos padarymo prisijungė, kai D. D. nors ir jau buvo įgijęs telefoną, kai M. K. jam jį perdavė, bet dar nepabaigus nusikalstamos veikos, t.y. D. D. nors ir turint telefoną, bet negalint juo pilnai disponuoti, pritarė pastarojo veiksmams nurodydamas, kad toks telefonas „tiks“, o į barą atėjus nukentėjusiajam su motina susirado ir perspėjo apie tai D. D., kas visiškai paneigia pastarojo veiksmų atsitiktinį ir absoliučiai su nusikaltimu nesusijusį elgesį, kaip teigiama apeliaciniuose skunduose ir negali būti vertinamas kaip situacijos stebėjimas iš šalies ir rodo abiejų kaltininkų pritarimą vienas kito veiksmams, tyčios kryptingumą užvaldant nukentėjusiojo turtą ir iš ko seka išvada, kad abu nuteistieji pagrobtą turtą iki jo realizavimo valdė kartu, o tai visiškai atitinka BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-07-25 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė:

Nuteistųjų  D. D. ir A. N. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                        Algirdas Gaputis

                                                                      Eligijus Gladutis

                                                                                               Valdas Petras Meidus