Pirmosios instancijos teismo teisėja                                           Civilinė byla Nr. 2A-495-227/2017

Daina Lisaitė                                                                Teisminio proceso Nr. 2-08-3-06490-2016-1

                                                      Procesinio sprendimo kategorija:                                                                                                                             2.6.29.1;2.6.29.4;2.6.37; 3.3.1.14; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 12 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Margaritos Dzelzienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės, Laimutės Sankauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-123-812/2017 pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovei S. S. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės S. S. priešieškinį ieškovui M. S. dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė:

                                            I.Ginčo esmė

1. Ieškovas M. S. prašė priteisti iš atsakovės S. S. 8047,37 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad po santuokos nutraukimo šalys susitaikė ir ieškovas liko gyventi nuomojamame bute. Suradę tinkantį butą (duomenys neskelbtini), šalys susitarė, kad ieškovas paims iš banko paskolą pradiniam įnašui bei buto remontui, o likusią kainą mokės atsakovė. Ieškovas 2013-07-03 su AB SEB banku sudarė vartojimo kredito sutartį dėl 20 000 Lt (5792,40 Eur) paskolos suteikimo. Bendra vartojimo kredito gražinimo suma yra 8047,37 Eur (27 785,99 Lt). 2013-07-03 į ieškovo sąskaitą buvo pervesta 20 000 Lt. Ieškovas nuėmė pinigus iš sąskaitos per kelis kartus 2013 m. liepos- rugpjūčio mėnesiais, vyko kartu su atsakove pas notarą sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutarties, perdavė pinigus buto savininkui. Likusi buto kaina buvo sumokėta atsakovės paimto kredito iš AB Swedbank lėšomis. 15000 Lt (4344,30 Eur) buvo įnešti kaip pradinis įnašas, likusius pinigus ieškovas panaudojo buto remontui, pirko statybines medžiagas, išleido apie 4000-5000 Lt. Butas registruotas atsakovės asmeninės nuosavybės teise. Šalims nebesutariant 2014-11-10 pasirašyta sutartis dėl ieškovo paimtos paskolos sugrąžinimo, pagal kurią atsakovė buvo įsipareigojusi sumokėti 2000 Lt ieškovui išsikrausčius per 14 dienų iš jai priklausančio buto ir per 1 dieną sumokėti ieškovo paimtos paskolos likusią dalį, 18000 Lt, kas atitinka 5792,40 Eur. Atsakovė pinigų nesumokėjo, ieškovas liko gyventi bute ir nereikalavo grąžinti skolos. 2015-09-06 tarp šalių kilo konfliktas, po kurio atsakovė nebeįsileidžia ieškovo į butą, nepripažįsta skolos fakto bei teigia, kad ieškovas yra skolingas atsakovei.
3. Atsakovė S. S. priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 1462,08 Eur skolą pagal panaudos sutartį; 2722,43 Eur skolą pagal 2014-11-26 ir 2014-11-27 paskolos sutartis bei 260,86 Eur palūkanas; 428 Eur skolą pagal 2015-06-13, 2015-07-10 ir 2015-08-12 paskolos sutartis; 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško vykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad po santuokos nutraukimo šalys bendro ūkio nevedė,  atsakovė leido ieškovui gyventi nuomojamame bute panaudos sutarties pagrindu. Suradusi tinkamą būstą, kreipėsi į banką dėl paskolos suteikimo. Bankas reikalavo 20 000 Lt pradinio įnašo, o atsakovė turėjo sutaupiusi 12 000 Lt, 6000 Lt paskolino motina. 2013-07-18 atsakovė nusipirko butą, savo lėšomis sumokėjo visas paskolos administravimo išlaidas. Buto pardavėjui dalį pinigų sumos sumokėjo į jo banko sąskaitą, likusią dalį pinigų sumokėjo grynais. Atsakovė leido gyventi ieškovui kaip dukters tėvui bute pagal žodinę panaudos sutartį su sąlyga, kad jis padengs pusę visų mokesčių, tačiau liko skolingas atsakovei 1 462,08 Eur. 2014-11-10 sandoris yra niekinis, pagal šį sandorį atsakovė nėra skolinga ieškovui, tačiau ieškovas skolingas atsakovei, kadangi neįvykdė savo reikalavimų pagal niekinį sandorį, taikytina restitucija, ieškovas įpareigotinas grąžinti atsakovei 579,24 Eur (2000 Lt). Atsakovė norėjo nutraukti su ieškovu panaudos sutartį dėl jo netinkamo sutarties vykdymo, nuolatinio girtavimo, grasinimo susidorojimu atsakovei ir dukrai, neprisidėjimo prie buto išlaikymo, todėl pasirašė niekinę 2014-11-10 sutartį, pagal kurią įsipareigojo sumokėti 5792,40 Eur (20 000 Lt) už tai, kad ieškovas išsikels iš atsakovės buto. Dėl šio susitarimo sudarė vartojimo kredito sutartį 15000 Lt sumai, pasiskolino iš mamos 5000 Lt, tačiau panaudos sutartis nebuvo nutraukta, ieškovas liko gyventi, 2000 Lt atsakovei negrąžino. Atsakovė 2014-11-26 ir 2014-11-27 dienomis grynais ir pavedimu automobilio pirkimui paskolino ieškovui viso 9 400 Lt (2 722,43 Eur), o 2014-11-27 ieškovas nusipirko automobilį Opel Zafira, skolos negrąžino. 2015 m. birželio - rugpjūčio mėnesiais ieškovas neturėjo pinigų vartojimo kredito įmokoms mokėti, todėl ji pervedė į ieškovo asmeninę sąskaitą 2015-06-13 - 136 Eur, 2015-07-10 - 155 Eur, 2015-08-12 - 137 Eur, viso 428 Eur, šios paskolos ieškovas negrąžino.

                                   II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį bei atsakovės priešieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 2178,48 Eur atsakovės turto įgijimo ir pagerinimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-09-08) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisė atsakovei iš ieškovo 3411,29 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo priešieškinio priėmimo dienos (2016-10-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 214,52 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš šalių priteisė po 6,50 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
6. Teismas nustatė, kad po šalių santuokos nutraukimo 2013-07-03 ieškovas sudarė su AB SEB banku vartojimo kredito sutartį dėl 20 000 Lt kredito suteikimo būsto remontui. Kredito grąžinimo terminas – 2018-06-12, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – 27 785,99 Lt (b.l. 8-11). 2013-07-18 atsakovė sudarė pirkimo –pardavimo sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini) įgijimo asmeninės nuosavybės teise, ieškovas nekilnojamojo turto neturi. Teismas pripažino, kad šalių gyvenimo ir ūkio tvarkymo kartu aplinkybes nuo santuokos nutraukimo 2008-11-11 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu iki 2015-09-06 patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ji leido ieškovui gyventi bute panaudos sutarties pagrindu bei netenkino priešieškinio reikalavimo priteisti iš ieškovo pusę laikotarpiu nuo 2013-07-18 iki 2015-09-06 atsakovės sumokėtų buto patarnavimo mokesčių 1462,08 Eur.
7. Spręsdamas dėl to, ar ieškovas panaudojo 20 000 Lt vartojimo kredito sumą atsakovės buto pirkimo pradiniam įnašui sumokėti ir remontui, įvertino, kad butas įgytas atsakovės asmeninės nuosavybės teise už 84 000 Lt, iš kurių 17 000 Lt buvo sumokėta atsakovės kaip pirkėjos, o 67 000 Lt - AB Swedbank suteikto kredito lėšomis (b.l. 21, 52-59). Iš AB Swedbank atsakovės sąskaitos išrašo nustatė, kad 2013-07-18 atsakovė sumokėjo buto pardavėjui 12 478,13 Lt (b.l. 42). Iš pirkimo-pardavimo sutarties nustatė, kad 4521,87 Lt buvo sumokėti pardavėjui prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį. Įrodymų, paneigiančių sutartyje nurodytus faktus, byloje nepateikta. Iš ieškovo AB SEB banko sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2013-07-03 iki 2013-08-31 nustatė, kad iki pilno atsakovės atsiskaitymo su buto pardavėju, ieškovas buvo paėmęs iš banko sąskaitos 7000 Lt, kas paneigia jo nurodytas aplinkybes, kad jis sumokėjo buto pardavėjui 15 000 Lt suteikto kredito lėšomis. Likusi ieškovui suteikto kredito lėšų dalis buvo paimta grynais pinigais 2013-07-19 – 2013-08-11 laikotarpyje. Nustatė, kad atsakovei laikotarpiu nuo 1998-11-16 iki 2008-04-09 buvo išmokėta piniginė kompensacija už žemę -14 322 Lt (b.l. 36-37), 1996-09-05 atsakovė pardavė paveldėtą butą už 38 000 Lt (b.l. 38-39), ji per mėnesį gavo 2067,75 Lt darbo užmokestį (b.l. 40). Įvertinęs minėtus duomenis, liudytojos V. K. parodymus laikė tikėtina, kad 12 000 Lt pinigų suma, gavus 52 322 Lt pajamų, galėjo būti atsakovės sutaupyta. Iš šalių paaiškinimų nustatė, kad šalys dalyvavo sumokant pinigus buto pardavėjui iki sandorio sudarymo, notarų biure sudarant sandorį, pardavėjui avansas už perkamą butą buvo sumokėtas per kelis kartus ir pripažino esant labiau tikėtina, kad buto pradiniam įnašui atsakovė turėjo 12 478,13 Lt, kuriuos sumokėjo iš savo banko sąskaitos, o ieškovas sumokėjo pardavėjui už atsakovę 4521,87 Lt grynais pinigais.
8. Teismas iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, apžiūros protokolo duomenų nustatė, kad bute buvo atliktas remontas, jį atliko ieškovo pažįstami asmenys, remontui reikalingas medžiagas pirko tiek ieškovas, tiek atsakovė su savo motina. Kadangi atsakovė buto pradinio įnašo dalies sumokėjimui buvo panaudojusi visas turėtas santaupas, sprendė, kad buto remontas, baldų pirkimas buvo atliktas iš ieškovo gauto kredito (remonto metu nuimta iš sąskaitos 13000 Lt) bei iš šalių gaunamo darbo užmokesčio. Šalims neturint rašytinių įrodymų dėl remonto, baldų vertės laikė labiau tikėtina ir protingo dydžio ieškovo patirta buto remontui asmeninių lėšų suma – 3000 Lt, artima vidutiniam šalių nurodyto remonto kainos dydžiui. Kadangi ieškovo likusio nepanaudoto kredito lėšomis įgyti daiktai ieškovui yra grąžinti, sprendė, kad yra įrodytas ieškovo indėlis į atsakovės buto įgijimą ir jo pagerinimą 2178,48 Eur (4521,87 Lt+3000 Lt=8521,87 Lt) sumai (CK 6.970 str. 1 d.) iš šią sumą priteisė ieškovui kaip atsakovės turto įgijimo ir pagerinimo išlaidas. Pažymėjo, kad ieškovo prievolė bankui pagal kredito sutartį yra asmeninė, šalys susitarimo dėl buto įgijimo ir pagerinimo, kaip bendrosios jungtinės veiklos rezultato, kiekvieno šalies indėlio į butą, nebuvo sudarę, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo (CK 6.978 str. 2 d.).
9. Įvertino, kad pablogėjus šalių santykiams 2014-11-10 šalių valia buvo sudaryta atsakovės parengta sutartis dėl šalių užgyvento turto, piniginių lėšų pasidalinimo, kuria atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 20 000 Lt su sąlyga, kad gavęs 2000 Lt, ieškovas per 14 dienų išsikels iš atsakovei priklausančio buto, pasiimdamas sutartyje nurodytus daiktus, o per 1 dieną po ieškovo išsikėlimo, atsakovė įsipareigojo sumokėti 18 000 Lt. Pripažino, kad ši sutartis kaip įrodymas vertintina kritiškai, sutartimi numatyti šalių tarpusavio įsipareigojimai faktiškai nebuvo įgyvendinti, nedetalizuota, kokiu pagrindu atsakovė turėjo sumokėti ieškovui 20 000 Lt. Šalims nesutariant dėl 2000 Lt grąžinimo ieškovui, tačiau nesant pareikšto reikalavimo, dėl šios sumos nepasisakė. Kadangi piniginių lėšų mokėjimo pagrindas sutartyje nenurodytas, pripažino, kad sutarties, kurios šalys realiai nevykdė ir nekelia reikalavimo dėl jos vykdymo, sudarymo faktas bei turinys neturi esminės reikšmės nustatant nagrinėjamoje byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes.
10. Pažymėjo, kad ieškovas pripažįsta priešieškinio reikalavimą dėl 428 Eur iš jo priteisimo, nes ieškovui turint asmeninių įsipareigojimų kredito įstaigoms bei nedirbant jis neturėjo lėšų atsiskaityti su kreditoriais. 2015 m. birželio - rugpjūčio mėnesiais atsakovė pervedė ieškovui pinigų sumas: 2015-06-13 - 136 Eur, 2015-07-10 - 155 Eur, 2015-08-12 - 137 Eur, viso 428 Eur (b.l. 61-63), kurių ieškovas negrąžino atsakovei. Todėl priešieškinio reikalavimą dėl 428 Eur skolos priteisimo atsakovei iš ieškovo tenkino.
11. Spręsdamas dėl 2722,43 Eur pinigų sumos, paskolintos ieškovui automobilio pirkimui, įvertino, kad 2014-10-07 atsakovė ir jos motina V. K. su AB Swedbank sudarė vartojimo kredito sutartį dėl 4344,30 Eur (15 000 Lt) kredito suteikimo, paskirtis - automobilio pirkimui. Nustatė, kad atsakovė pervedė į ieškovo sąskaitą 2014-11-26 3 400 Lt (984,71 Eur). 2014 m. lapkričio 26 ir 27 d. atsakovė paėmė iš bankomato 6 000 Lt (737,72 Eur) (b.l. 61-63). Likusi kredito suma 5600 Lt buvo nuimama nedidelėmis sumomis grynais pinigais. 2014-10-31 ieškovui buvo išmokėta 7782,58 Lt išmoka iš darbovietės (b.l. 110), laikotarpiu nuo 2014-11-02 iki 2014-11-10 ieškovas iš sąskaitos nuėmė 5080 Lt (b.l. 110-111), o 2014-11-27 gavo iš S. S. 3400 Lt, iš jų 3300 Lt buvo nuimti iš sąskaitos 2014-11-29 - 2014-11-30. Šalims nepateikus įrodymų iš atsakovės paaiškinimų sprendė, kad automobilis ieškovo įgytas 2014-11-27, o tuo metu ieškovas galėjo turėti daugiausia 5080 Lt grynais pinigais, kurie nuimti iš jo sąskaitos, bei 2000 Lt, gautus iš atsakovės 2014-11-10 (b.l. 14), o atsakovė galėjo turėti grynus pinigus 6 000 Lt, paimtus iš jos banko sąskaitos 2014-11-26 ir 2014-11-27, kurie galėjo būti panaudoti ieškovo automobilio įgijimui. Atsakovės ieškovui pervesta 3400 Lt suma nebuvo panaudota automobilio įgijimui, gryni pinigai išimti vėliau, ieškovas nepateikė įrodymų, kur jie panaudoti, kad yra grąžinti atsakovei ar, kad 3400 Lt atsakovės buvo pervesti ieškovui kaip jos galimos skolos grąžinimas ieškovui. Pripažino esant labiau tikėtiną buvus faktą, kad ieškovas pasiskolino iš atsakovės 2722,43 Eur (9400 Lt), kuriuos panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, įskaitant ir automobilio Opel Zafirą įgijimą, šią sumą priteisė atsakovės naudai. Ieškovui nepateikus įrodymų, kad jis grąžino atsakovei paskolintą pinigų sumą, atsakovės lėšomis naudojasi nuo 2014-11-27, priteisė iš ieškovo įstatymo numatytas 5 procentų dydžio palūkanas, kaip minimalius atsakovės nuostolius (CK 6.37 str., 6.210 str., 6.872 str.), kurie už laikotarpį nuo 2014-11-27 iki 2016-10-27 sudaro 260,86 Eur.
12. 2015-01-24 sutartį kaip rašytinį įrodymą vertino kritiškai, ne ji pasirašyta vieno ieškovo, šalių tarpusavio įsipareigojimai nebuvo įgyvendinti, kokiu pagrindu atsakovė turėjo sumokėti ieškovui 2350 Eur po to, kai ieškovas išsikels iš atsakovės buto, sutartyje nedetalizuota. Ieškinį ir priešieškinį patenkinus iš dalies (atitinkamai 27 ir 70 procentų), paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, atlikus priteistų sumų įskaitymą, galutinai atsakovei priteisė iš ieškovo 214,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat lygiomis dalimis iš šalių priteisė valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

                               III.Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

13. Apeliaciniu skundu ieškovas skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimą ir prašo teismo jį panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ieškovo bankinius pavedimus, neteisingai skaičiavo jo nuimtus iš sąskaitos pinigus. Ieškovas po santuokos nutraukimo liko gyventi su atsakove, su ja buvo susitarta, kad ieškovas paims iš banko kreditą buto pirkimui, ką jis ir padarė sudarydamas vartojimo kredito sutartį. Ieškovas pinigus nuėmė 2013 metų liepos-rugpjūčio mėnesiais, iki 2013-08-01 (sandorio sudarymo dienos) iš sąskaitos nuimta 17000 Lt, iš jų 15000 Lt panaudota pradiniam įnašui, rankpinigiams, kurie perduoti pardavėjui, su juo galutinai atsiskaityta pas notarę kontoroje, kiti pinigai (4000-5000 Lt) panaudoti buto remontui. Pagrįstai teismas kritiškai vertino liudytojos V. K. parodymus dėl 6000 Lt sumos, duotos atsakovei, tačiau nurodo, kad ieškovė neturėjo ir 12000 Lt santaupų, viskas buvo perkama išsimokėtinai, ieškovė studijavo, deklaracijose nenurodė, kad būtų turėjusi tokias santaupas. Šalys gyveno šeimyninį gyvenimą, bute ieškovas gyveno ne pagal panaudos sutartį, kaip teigė atsakovė, pinigus panaudojo buto įsigijimui, ką patvirtina ir aplinkybė, jog daiktai pirkti išsimokėtinai.
15. Teigia, kad teismas neteisingai interpretavo 2014-11-10 šalių sudarytą rašytinę sutartį, kadangi būtent joje yra minima 20000 Lt suma, kuri ieškovo paimta iš banko ir ją tuo metu atsakovė pripažino, šalys dėl to pasirašė šią sutartį. Sutartis šalių pasirašyta, tačiau teismas jos nevertino kaip pagrindinio įrodymo, dėl ko buvo pareikštas ieškinys, o atsakovės neva paskolintus ieškovui pinigus pripažino paskolomis. Teismas nepagrįstai pripažino ieškovą esant skoloje 2000 Lt.
16. Nepripažįsta, kad yra skolingas atsakovei 428 Eur sumą, nors sutinka, kad tris mėnesius įmokas atliko atsakovė, kadangi gyvenant šeimoje atsakovė išleido virš 2000 Eur, ieškovo išeitinę darbo išmoką, ieškovas jai davė dalį Vokietijoje uždirbtų pinigų.
17. Nesutinka, kad jis skolinosi pinigus iš atsakovės automobilio pirkimui, kadangi dalį išeitinės pinigų ieškovas nusiėmė iš sąskaitos ir 2014 m. lapkritį atsakovė juos išleido savo nuožiūra. 2014-11-27 iš atsakovės gauti 3400 Lt yra skolos grąžinimas. Automobilio įsigijimui 2014-11-27 dienai ieškovas negalėjo panaudoti 3300 Lt, kuriuos išsigrynino 2014-11-29 – 2014-11-30 dienomis. Automobilį ieškovas įsigijo iš savo pinigų, atsakovei nėra skolingas, todėl nepripažįsta ir nuo 2722,43 Eur paskaičiuotų 260,86 Eur palūkanų. 2014-10-07 atsakovė su mama kreipėsi į AB Swedbank, sudarė vartojimo kredito sutartį dėl 4344,30 Eur (15 000 Lt) kredito suteikimo, pati atsakovė nurodė, jog likusius 5000 Lt jai paskolino mama V. K.. Mano, kad minėtas kreditas paimtas ir panaudotas atsakovės brolio automobilio įsigijimui, kada dar nebuvo kalbos dėl ieškovo išsikraustymo.
18. Nesutinka dėl teismo nustatytos remonto kainos, kadangi buvo atlikta daug darbų, tą patvirtino liudytojai. Ieškovas su draugais pirko medžiagas, gerai žino kainas, remontas kainavo 4000-5000 Lt. Tačiau atsakovė surinktus kvitus išmetė. Teigia, kad jis neprašė priteisti buto pagerinimo išlaidų, reikalavimas yra dėl paskolos ir palūkanų priteisimo (8047,37 Eur sumos).
19. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti, prašo priimti naują rašytinį įrodymą – nuosprendį baudžiamojoje byloje. Nurodo, kad teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagrįstai atmetė ieškovo paaiškinimus dėl kredito panaudojimo išanalizavęs bankų sąskaitų išrašus už nurodytą laikotarpį, įvertinęs atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus dėl turėtų piniginių santaupų, įvertinęs liudytojos V. K. parodymus. Ieškovas deklaratyviai teigia, kad atsakovė turėtas pinigines  lėšas panaudojo pagelbėdama broliui įsigyjant automobilį, to nepatvirtina jokie įrodymai. Tai, kad ieškovas dalyvavo sudarant buto pirkimo sandorį, nepatvirtina, kad jis perdavė pinigus pardavėjui, nes būtent atsakovė yra įsigyto buto savininkė. Teismas tinkamai vertino šalių 2014-11-10 sudarytą sutartį, kurios nuostatos tik patvirtina, kad ieškovas neprisidėjo prie buto pirkimo, teismas tinkamai aiškino sutartį. Nors ieškovas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl priešieškinio patenkinimo, tačiau tik paneigia savo pripažintas aplinkybes ir pateikia deklaratyvius pasvarstymus.
20. Nesutinka su teismo išvada dėl remonto darbų vertės, įrodymų vertinimu, tačiau sprendimo neskundžia. Nurodo, kad butas buvo nupirktas suremontuotas, ieškovui pasiūlius perdažyti kambarius, virtuvės grindis, sienas išklijuoti plytelėmis, buvo perkamos medžiagos iš atsakovės atlyginimo, išleista apie 500-1000 Lt, darbus neatlygintinai atliko ieškovo draugai.

Teismas

              k o n s t a t u o j a :

                IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus spręsdamas klausimą dėl paskolų suteikimo bei įvykdymo.
23. Atsakovė S. S. apeliacinės instancijos teismui pateikė naują rašytinį įrodymą – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-03-07 nuosprendį, kuriuo M. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos LR Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje, ir byla nutraukta kaltininkui ir nukentėjusiems asmenims susitaikius. Teismas pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Šiuo atveju įvertintina, kad su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas nuosprendis priimtas dėl nuo 2015 metų spalio mėnesio tarp šalių kilusių konfliktų, ieškovo grasinimų reikalaujant grąžinti pinigus, tačiau jame nustatytos aplinkybės neturi esminės reikšmės nagrinėjant civilinę bylą, tik patvirtina esant tarp šalių ginčą dėl piniginių sumų. Todėl teisėjų kolegija dėl šio rašytinio įrodymo vertinimo nepasisako.
24. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad po šalių santuokos nutraukimo 2013-07-03 ieškovas sudarė su AB SEB banku vartojimo kredito sutartį dėl 20 000 Lt kredito suteikimo būsto remontui. Kredito grąžinimo terminas– 2018-06-12, bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma – 27 785,99 Lt (b.l. 8-11). 2013-07-18 atsakovė sudarė pirkimo –pardavimo sutartį dėl buto (duomenys neskelbtini) įgijimo asmeninėn nuosavybėn. Ieškovas byloje laikėsi pozicijos, kad kredito pinigai buvo panaudoti atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto įsigijimui bei remontui, su kuo nesutiko atsakovė. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas sumokėjo pardavėjui už atsakovę 4521,87 Lt grynais pinigais, taip pat atsakovės buto remontui panaudojo 3000 Lt asmeninių lėšų. Todėl laikė įrodytu, jog ieškovo indėlis į atsakovės buto įgijimą ir jo pagerinimą sudaro 2178,48 Eur, o ne reikalaujama priteisti 20000 Lt (5792,40 Eur) suma. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovui yra grąžinti daiktai, įgyti iš likusio nepanaudoto kredito.
25. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino jo bankinius pavedimus, neteisingai skaičiavo nuimtus iš sąskaitos pinigus, kadangi ieškovas 2013 metų liepos -rugpjūčio mėnesiais, iki 2013-08-01 iš sąskaitos nuėmė 17000 Lt, iš jų 15000 Lt panaudota pradiniam įnašui, rankpinigiams, kurie perduoti pardavėjui, galutinai atsiskaityta pas notarę kontoroje, kiti pinigai (4000-5000 Lt) panaudoti buto remontui.
26. Nors apeliantas laikosi pozicijos, kad 15000 Lt buvo panaudota atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto įsigijimui, tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, kad to nepatvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės.
27. Pirma, atsakovė butą nusipirko 2013-07-18, o ne 2013-08-01, kaip teigia apeliantas. Todėl vertinamos ieškovo nuimtos piniginės lėšos nuo jo bankinės sąskaitos iki buto įgijimo dienos (2013-07-18).
28. Iš 2013-07-18 pirkimo-pardavimo sutarties ir vėliau jos įregistravimo matyti, kad butą atsakovė asmeninėn nuosavybėn įgyja už 84000 Lt, iš kurių 4521,87 Lt sumokėta prieš pasirašant sutartį, 12478,13 Lt- pavedimu prieš sutarties pasirašymą ir 67000Lt, kuriuos pirkėja sumokės iš banko suteikiamų kredito lėšų. Tuo atveju, jei rankpinigiai mokami, jie įskaitomi į parduodamo daikto kainą. Šiuo atveju sutartyje jokios nuorodos apie apelianto minimą rankpinigių sumą nėra. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad į buto kainą rankpinigiai neįskaičiuoti, preliminari buto pirkimo-pardavimo sutartis į bylą nepateikta.
29. Iš atsakovės bankinės sąskaitos, esančios AB Swedbanke išrašo matyti, kad 2013-07-18 atsakovė pervedė buto pardavėjui bankiniu pavedimu 12 478,13 Lt (t.1, b.l. 42). Ieškovas 2017-01-31 teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis kelis kartus išgrynino pinigus, šalys su buto pardavėjais buvo nuėję į Swedbank skyrių Panevėžyje, ten buvo įnešti ieškovo išimti gryni pinigai ir atliktas pavedimas buto pardavėjui, taip pat apie 4000 Lt buvo sumokėta buto pardavėjui bute. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas 2013-07-05, per kelis kartus, paėmė iš bankomato grynus pinigus - 5000 Lt, 2013-07-11 – 2000 Lt. Tai gi jis iki atsakovės 12478,13 Lt pervedimo pardavėjui už butą buvo paėmęs iš banko sąskaitos tik 7000 Lt. Įvertinus šias aplinkybes, bei paties ieškovo paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teisme, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo rankpinigiais yra įvardinama jo prieš sutarties pasirašymą pardavėjui sumokėta 4521,87 Lt pinigų suma, nurodyta notarinėje pirkimo-pardavimo sutartyje.
30. Įvertinus grynais pardavėjui sumokėtą 4521,87 Lt pinigų sumą galima spręsti, jog sandorio sudarymo metu jis iš išgrynintų 7000 Lt galėjo disponuoti dar 2478,13 Lt. Ieškovas neįrodinėjo, jog šią pinigų sumą (2478,13 Lt) jis būtų davęs atsakovei. Laikėsi pozicijos, kad atsakovei buvo paduota viso 17000 Lt suma, nors, kaip minėta, tokia suma 2013-07-18 dienai neišgryninta.
31. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad 12000 Lt sumą atsakovė galėjo turėti sutaupiusi, padarė išsamiai ištyręs visas byloje esančias aplinkybes. Byloje įrodymais patvirtinta, kad
32. atsakovei laikotarpiu nuo 1998-11-16 iki 2008-04-09 buvo išmokėta piniginė kompensacija už žemę -14 322 Lt (b.l. 36-37), ji 1996-09-05 pardavė paveldėtą butą (duomenys neskelbtini), už 38 000 Lt (b.l. 38-39), atsakovė dirbo, per mėnesį gavo 2067,75 Lt darbo užmokestį (t.1, b.l. 40), įvertino liudytojos V. K. parodymus, kad atsakovė dalį piniginės kompensacijos už žemę išleido studijoms, pragyvenimui, nes nuomojo butą, augino vaiką, likusius pinigus - 12 000 Lt turėjo sutaupiusi ir saugojo pas motiną. Kadangi ieškovė buvo gavusi 52 322 Lt pajamų, teismas sprendė, kad 12 000 Lt pinigų suma galėjo likti atsakovės nepanaudota iki buto pirkimo sandorio sudarymo. Byloje nenuginčyti ieškovo paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, jog piniginė kompensacija už žemę buvo mokama ne iš karto, o periodiškai nedidelėmis sumomis, kurios galėjo būti panaudotos pragyvenimui, buitinės technikos, baldų atnaujinimui dar šalims gyvenant nuomojamame bute, taip pat, kad atsakovė mokėsi kitame mieste, dėl ko turėjo papildomų išlaidų kelionėms. Todėl manytina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš 52322 Lt pajamų ieškovei galėjo likti 12000 Lt , yra pagrįsta įvertinus, kad šalys, gyvendamos kartu, nebuvo įsigiję savo būsto, gyveno nuomojame bute ir planavo būsto įsigijimą. Labiau tikėtina, jog ieškovė būsto įsigijimui panaudojo nurodyto dydžio asmenines lėšas, kurias kaupė būtent tam tikslui.
33. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei pagrįstai sprendė, jog tik pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta 4521,87 Lt suma, grynais sumokėta pardavėjui prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, yra panaudota iš ieškovo gauto kredito lėšų.
34. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu dėl remonto darbų vertės, tačiau nekonkretizuoja, kas paneigia teismo išvadą, jog ieškovas remonto darbams panaudojo tik 3000 Lt sumą. Apeliantas deklaratyviai skunde nurodo, kad buto remonto kaina yra didesnė, nes buvo atlikta daug darbų, ką paliudijo apklausti asmenys, kad jis pats su draugais pirko medžiagas, žino, kiek viskas kainavo. Nors apeliantas teigia, kad remontas kainavo 4000 -5000 Lt, tačiau, kaip matyti iš šios nurodomos sumos, jis pats konkrečiai nežino remonto darbų vertės, be to, pats skunde nurodo, jog pateikti kvitų negali atsakovei juos išmetus, darbus padėjo ieškovui atlikti jo draugai. Kadangi byloje tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl remonto darbų vertės, atsakovė teigė, kad buvo atlikta darbų už 500-1000 Lt ir kad jie apmokėti iš atsakovės lėšų, nesant rašytinių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kokia konkreti suma panaudota remonto darbų atlikimui, pagrįstai pirmosios instancijos teismas remonto išlaidų dydį nustatė išvesdamas vidurkį iš šalių pateiktų paskaičiavimų, kadangi tai labiausiai atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 str.). Taip pat įvertintina, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog baldų įsigijimui jis išleido beveik 4000 Lt, šiuos daiktus atsakovė jam grąžino ir dėl to tarp šalių ginčo nebėra, tokiu būdu ši suma iš 20000 Lt kredito, yra panaudota išimtinai ieškovo naudai.
35. Nors apeliantas teigia, kad jis reikalavimo dėl remonto išlaidų nereiškė, o reikalavo skolos grąžinimo iš atsakovės, pažymėtina, kad byloje buvo sprendžiama, ar ieškovo paimtas kreditas galėjo būti panaudotas ir ar buvo panaudotas atsakovės turto, priklausančio jai asmeninės nuosavybės teise, įsigijimui ir pagerinimui, kadangi ieškovas laikėsi pozicijos, jog kreditas paimtas būtent tam tikslui. Todėl byloje buvo reikšminga nustatyti šias aplinkybes sprendžiant klausimą, ar atsakovė yra skolinga atsakovui dėl to, kad buvo panaudotos ieškovui suteikto kredito lėšos ir kokio konkretaus dydžio suma buvo panaudota.
36. Apeliantas teigia, kad teismas neteisingai interpretavo 2014-11-10 šalių sudarytą rašytinę sutartį, kadangi būtent joje yra minima 20000 Lt suma, kuri ieškovo paimta iš banko ir ją tuo metu atsakovė pripažino, šalys dėl to pasirašė šią sutartį. Nesutinka su teismo atsisakymu vertinti šį įrodymą, kuris yra pagrindinis sprendžiant klausimą dėl 20000 Lt dydžio kredito. Iš sutarties nuostatų matyti, kad ja atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 20 000 Lt su sąlyga, kad gavęs 2000 Lt (gavimo faktą ieškovas patvirtino parašu), ieškovas per 14 dienų išsikels iš atsakovei priklausančio buto, pasiimdamas sutartyje nurodytus daiktus, o per 1 dieną po ieškovo išsikėlimo, atsakovė įsipareigojo sumokėti 18 000 Lt. Be to, šalys susitarė, kad atsakovė neišregistruos ieškovo iš buto.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta sutartis sudaryta po buto pirkimo praėjus daugiau nei metams laiko, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas šia sutartimi šalys bandė spręsti šalių užgyvento turto, piniginių lėšų pasidalinimo klausimus, todėl negalima vienareikšmiškai pripažinti, kad ja aptariami klausimai išimtinai dėl vartojimo kredito grąžinimo ieškovui. Byloje nustatyta, kad ieškovas liko gyventi bute šalims susitaikius, sutartimi numatyti šalių tarpusavio įsipareigojimai faktiškai nebuvo įgyvendinti, kokiu pagrindu atsakovė turėjo sumokėti ieškovui 20 000 Lt sutartyje nedetalizuota. Tačiau teisėjų kolegija įvertina, kad pasirašydama šią vėliau pilnai neįvykdytą sutartį, dar 2014-10-07 sutarties įvykdymo tikslu sudariusi 2014-10-07 vartojimo kredito sutartį dėl 4344,30 Eur (15 000 Lt) kredito, sumokėdama 2000 Lt sumą, atsakovė iš dalies patvirtino tuo metu buvus tam tikrą jos įsiskolinimą ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina atsakovės teiginį, jog ji vien tik dėl ramaus gyvenimo, ieškovo nesikišimo į jos ir dukters asmeninį gyvenimą, būtų sumokėjusi net ir didesnę nei 20000 Lt sumą už išsikraustymą iš buto, juo baliau, kad ji pinigų neturėjo ir ėmė paskolą. Todėl iš dalies sutinka su apeliantu, kad ši sutartis patvirtina ir kredito panaudojimą atsakovės turto įsigijimui bei pagerinimui. Šiuo įrodymu ieškovas siekė patvirtinti, jog kreditas panaudotas tik atsakovės buto įsigijimui bei remontui, tačiau sutartis vertintina visų įrodymų kontekste. Byloje yra nustatytos faktinės aplinkybės dėl ieškovo panaudotų kredito lėšų būsto įsigijimui bei remontui (10000 Lt sumai), daiktų, kurie vėliau ieškovui grąžinti, įsigijimui už 4000 Lt sumą, todėl negalima daryti išvados, kad 2014-11-10 sutartis patvirtina esant neįvykdytą atsakovės prievolę mokėti ieškovui 20000 Lt sumą, gautą jam suteikus vartojimo kreditą. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos sutarties sudarymas tik patvirtina buvus patį įsiskolinimo faktą, tačiau negali būti pagrindiniu įrodymu sprendžiant dėl jo dydžio nevertinant kitų faktinių aplinkybių. 
38. Pažymėtina, kad nors skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai sprendė ieškovą esant skolingą atsakovei 2000 Lt, tačiau dėl šios sumos priteisimo nepasisakyta, nesant pareikšto atsakovės reikalavimo.
39. Apeliantas neginčija fakto, kad atsakovė už jį 2015 m. birželio - rugpjūčio mėnesiais pervedė ieškovui pinigų sumas kredito padengimui: 2015-06-13 - 136 Eur, 2015-07-10 - 155 Eur, 2015-08-12 - 137 Eur, viso 428 Eur, ką patvirtina byloje esantis sąskaitos išrašas (b.l. 61-63), tačiau laikosi pozicijos, kad atsakovė nuiminėjo jo pinigus nuo jo sąskaitos, išleido jo gautą darbo išeitinę išmoką, todėl priteisti šias sumas iš jo yra neteisinga. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovei savo lėšomis įvykdžius ieškovo asmeninę prievolę kreditoriui, ji turi teisę reikalauti grąžinti 428 Eur sumą (CK 6.50 str.). Ieškovo teiginių dėl jo lėšų iššvaistymo, atsakovės įsiskolinimo ieškovui atsakovė nepripažįsta ir šie teiginiai įrodymais nėra paremti, todėl atmestini.
40. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu tenkinti atsakovės priešieškinį iš dalies. Skunde dėl atsakovės atlikto 2014-11-27 pavedimo 3400 Lt sumai nurodoma, kad tai buvo atsakovės skolos ieškovui grąžinimas, dėl 6000 Lt sumos konkrečiai nepasisakoma, tik teigiama, kad ieškovas iš atsakovės pinigų automobilio įsigijimui nesiskolino, galimai pinigai panaudoti atsakovės brolio automobilio pirkimui.
41. Teisėjų kolegija įvertina, kad 2014-10-07 atsakovė kreipėsi į AB Swedbank, sudarė vartojimo kredito sutartį dėl 4344,30 Eur (15 000 Lt) kredito suteikimo automobilio pirkimui, iš šios sumos atsakovė atliko 3400 Lt pavedimą į ieškovo sąskaitą ir išgrynino 6000 Lt tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl automobilio įsigijimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad automobilio įsigijimo data yra 2014-11-27, tuo tarpu pavedimas 3400 Lt sumai atliktas tą pačią dieną, 6000 Lt iš bankomato paimti 2014 m. lapkričio 26 ir 27 dienomis, dėl to darė labiau tikėtina išvadą, kad pinigai buvo skirti ieškovo automobilio pirkimui.
42. Ieškovas nesutinka, kad jis skolinosi pinigus iš atsakovės automobilio pirkimui, kadangi dalį išeitinės pinigų ieškovas nusiėmė iš sąskaitos ir 2014 m. lapkritį atsakovė juos išleido savo nuožiūra. Teisėjų kolegija įvertina, kad šalys kartu vedė bendrą ūkį, todėl galėjo susidaryti tokia situacija, kada šalys bendrai disponavo tam tikromis lėšomis. Taip pat byloje jokiais įrodymais nėra pagrįstas atsakovės teiginys, kad ji 6000 Lt, kurie iš bankomato paimti 2014 m. lapkričio 26 ir 27 dienomis, paskolino ieškovui. Vien tik aplinkybė, kad tokia suma išgryninta prieš automobilio įsigijimą, bei atsakovės paaiškinimai nepatvirtina fakto, kad pinigai buvo perduoti ieškovui pagal paskolos sutartį ir kad ieškovas yra jai skolingas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nepagrįstai iš ieškovo atsakovės naudai buvo priteista 1737,72 Eur (6000 Lt) suma.
43. Apeliantas teigia, kad 2014-11-27 iš atsakovės gauti 3400 Lt yra jos skolos grąžinimas jam ir kad šios pinigų sumos jis nepanaudojo automobilio įsigijimui, nes pinigai buvo išgryninti vėliau, tačiau nenustatyta, jog atsakovė būtų buvusi skolinga ieškovui nurodytą pinigų sumą (išskyrus priteisiamas ieškovui buto įsigijimo ir pagerinimo išlaidas). Byloje nėra duomenų, kad gautos bei po automobilio įsigijimo išgrynintos pinigų sumos ieškovas nebūtų panaudojęs savo asmeninėms reikmėms ir grąžinęs kaip nepanaudotus atsakovei.
44. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, jog grąžino atsakovei paskolintą 984,71 Eur (3400 Lt) pinigų sumą, šiomis atsakovės lėšomis naudojasi nuo 2014-11-27, todėl pagrįstas atsakovės reikalavimas priteisti iš ieškovo įstatymo numatytas 5 procentų dydžio palūkanas, kaip minimalius atsakovės nuostolius. Tačiau sumažinus atsakovei priteistiną skolą iki 984,71 Eur atitinkamai sumažintinas priteistinų palūkanų dydis, todėl atsakovei iš ieškovo priteistina ne 260,86 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2014-11-27 iki 2016-10-27 suma, o 94,38 Eur (CK 6.37 str., 6.210 str., 6.872 str.). Viso atsakovei priteistina skola su palūkanomis sudaro 1507,09 Eur (428 Eur+984,71Eur+94,38Eur).
45. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nevisapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bylos medžiagą bei byloje esančius įrodymus spręsdamas dėl atsakovės               priešieškinio reikalavimų- nepagrįstai pripažino, kad atsakovė ieškovui paskolino 1737,72 Eur (6000 Lt) automobilio įsigijimui, atitinkamai nepagrįstai priteisė atsakovės reikalaujamo dydžio palūkanas nuo prašomos priteisti sumos. Todėl sprendimo dalis, kuria iš dalies patenkintas atsakovės priešieškinis dėl skolos priteisimo keistina sumažinant iš ieškovo atsakovės naudai priteistą skolą su palūkanomis iki 1507,09 Eur.
47. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš naujo paskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Jos pirmosios instancijos teisme sudarė: 241,42 Eur ieškovo sumokėtas žyminis mokestis, 250 Eur ieškovo patirtos teisinės pagalbos teikimo išlaidos, 146 Eur atsakovės sumokėtas žyminis mokestis, 350 Eur atsakovės patirtos teisinės pagalbos teikimo išlaidos. Ieškinys ir priešieškinis tenkinami iš dalies (atitinkamai 27 ir 31 procentų), todėl šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai: ieškovui iš atsakovės priteistina 65,18 Eur žyminio mokesčio, 107,04 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (viso 172,22 Eur), atsakovei priteistina iš ieškovo 45,26 Eur žyminio mokesčio, 207,31 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (viso atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų – 252,57 Eur). Atlikus priteistinų sumų įskaitymą, galutinai atsakovei priteistina iš ieškovo 80,35 Eur bylinėjimosi išlaidų.
48. Ieškovas apeliacinį skundą apmokėjo 278,41 Eur žyminiu mokesčiu, patyrė 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas patenkintas 21 proc. (ginčijama suma 9280,18 Eur, patenkinta reikalavimų už 1904,20 Eur), iš atsakovės ieškovui priteistina 121,47 Eur bylinėjimosi išlaidų.

                         Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

                   Pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas priešieškinis, sumažinant atsakovei S. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo M. S., a.k. (duomenys neskelbtini) priteistos skolos dydį nuo 3411,29 Eur iki 1507,09 Eur bei bylinėjimosi išlaidų dydį nuo 214,52 Eur iki 80,35 Eur.

                          Kitą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 16 d. sprendimo dalį                  palikti nepakeistą.

                   Priteisti ieškovui M. S. iš atsakovės S. S. 121,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                            Margarita Dzelzienė

                                                                                                                                     Nijolė Danguolė Smetonienė

Laimutė Sankauskaitė