Civilinė byla Nr. e2A-75-467/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01281-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.3, 2.6.10.5.1, 2.6.11.5; 3.3.1.19.3

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

2025 m. kovo 27 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės Roquette Amilina ir atsakovės akcinės bendrovės ,,INTER RAO Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės Roquette Amilina ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „INTER RAO Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovės akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei Roquette Amilina dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Roquette Amilina (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ (toliau – ir atsakovė) 6 113 348,33 Eur nuostolius, 12,5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad atsakovė vienašališkai nustojo vykdyti elektros energijos tiekimo sutartis: 2020 m. liepos 21 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2020/26 (pakeista 2021 m. gruodžio 1 d. papildomu susitarimu prie sutarties Nr. 1) (toliau – ir sutartis Nr. 2020/26) ir 2021 m. gruodžio 1 d. elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2021/43 (toliau – ir sutartis Nr. 2021/43) (toliau abi kartu – ir sutartys), todėl ieškovei teko sudaryti pakeičiančiąsias sutartis su kita elektros energijos tiekėja už elektros energiją mokant brangesniu tarifu. Dėl to ieškovė patyrė žalą (nuostolius).

3.       Atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ su ieškiniu nesutiko, nurodydama, kad jai civilinė atsakomybė negali būti taikoma, nes atsakovė neatsako už ieškovei dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT), Nord Pool AS ir Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (toliau – VERT) veiksmų atsakovės atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo (toliau – TSĮ) 7 straipsnio 4 dalį, kuri numato, jog juridiniams asmenims už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo civilinė atsakomybė netaikoma, bei force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.127 straipsnio 1 dalis, 6.212 straipsnio 1 dalis, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 (toliau – ir Taisyklės), 150 punktas).

4.       Atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ pareiškė priešieškinį ieškovei AB Roquette Amilina, prašydama priteisti iš ieškovės 1 170 021,60 Eur skolą, 43 056,79 Eur delspinigius, 12,5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad skola susidarė pagal 4 atsakovės ieškovei išrašytas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitas faktūras, išrašytas už atsakovės ieškovei patiektą elektros energiją: 1) 479 160 Eur pagal 2022 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. V-2022-15497; 2) 209 088 Eur pagal 2022 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. V-2022-15498; 3) 335 412 Eur pagal 2022 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. V-2022-15691; 4) 146 361,60 Eur pagal 2022 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. V-2022-15692.

5.       Ieškovė su priešieškiniu nesutiko, nes atsakovės atžvilgiu yra įgyvendinamos tarptautinės sankcijos dėl atsakovės ryšių su Rusijos Federacijos prezidentu V. P. (V. P.), todėl jokių prievolių sankcionuotam asmeniui (atsakovei) ieškovė negali vykdyti.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos

7.       Teismas nurodė, kad nėra šalių ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog FNTT yra įtraukusi atsakovę į Juridinių asmenų ar kitų organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, kurios nuosavybės teise priklauso arba yra kontroliuojamos subjekto, kuriam taikomos sankcijos, sąrašą 2022 m. vasario 25 d. Europos Sąjungos Tarybos (toliau – ES Taryba) sprendimo (BUSP) 2022/331, kuriuo iš dalies keičiamas sprendimas 2014/146/BUSP dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi, pagrindu (toliau – ir Sprendimas (BUSP) 2022/331). Pagal Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą nuo 2022 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. atsakovės atžvilgiu tarptautinės sankcijos taikytos remiantis FNTT informacija apie atsakovės sąsajas su I. S. (I. S.), kuriam, vadovaujantis 2022 m. vasario 28 d. ES Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) 269/2014, taikomos tarptautinės sankcijos. Nuo 2022 m. gegužės 31 d. atsakovei tarptautinės sankcijos taikomos kaip asmeniui, susijusiam su V. P., kuriam, vadovaujantis Sprendimu (BUSP) 2022/331, taikomos tarptautinės sankcijos.

8.       Teismas pažymėjo, kad šiuo sprendimu nebus vertinami šalių argumentai, susiję su FNTT, VERT ir Nord Pool AS veiksmų (sprendimų) teisėtumu, taikant atsakovei tarptautines sankcijas ir su tuo susijusias ribojamąsias priemones, pirma, kaip nepatenkantys į nagrinėjamų byloje reikalavimų (tiek ieškinio, tiek priešieškinio) ribas, antra – šių sprendimų teisėtumo kontrolę atlieka administracinis teismas. Toliau bus nagrinėjama minėtais ES Tarybos sprendimais pritaikytų ribojamųjų priemonių įtaka sąlygų, būtinų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, vertinimui ir ieškovės skolos prievolės vykdymo privalomumo (negalimumo) aspektu.

9.       Teismas konstatavo, kad byloje kilęs ginčas dėl atsakovės civilinės atsakomybės nutraukus (nesant ieškovės kaltės) sutartis (dėl sutartinės civilinės atsakomybės), dėl pagrindų atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei kilti ir netinkamo ieškovės sutarčių vykdymo, neatsiskaičius už atsakovės patiektą elektros energiją. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti yra reikšmingas tiek tarptautinis (2014 m. kovo 17 d. ES Tarybos reglamentas (ES) Nr. 269/2014 Dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi (toliau – Reglamentas Nr. 269/2014)), tiek ir nacionalinis reglamentavimas (TSĮ).

10.       Į Sprendimo (BUSP) 2022/331 priede nurodytą Asmenų, subjektų ir organizacijų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, tokios, kaip lėšų (finansinio turto ir visų rūšių išmokų) bei ekonominių išteklių (bet kokios rūšies materialiojo arba nematerialiojo, kilnojamojo arba nekilnojamojo turto, kuris nėra lėšos, tačiau gali būti panaudotas lėšoms, prekėms įsigyti ar paslaugoms gauti) įšaldymas, sąrašą nuo 2022 m. vasario 25 d. įtrauktas ir Rusijos Federacijos prezidentas V. P..

11.       Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas I priede išvardintiems fiziniams ar juridiniams asmenims, su jais susijusiems subjektams ar įstaigoms tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų naudai. Šio straipsnio taikymo išimtys įtvirtintos Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad nukrypdamos nuo 2 straipsnio, valstybių narių kompetentingos institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą arba leisti naudotis tam tikromis lėšomis arba ekonominiais ištekliais tokiomis sąlygomis, kurias šios institucijos laiko tinkamomis, jei jos nustatė, kad lėšos ar ekonominiai ištekliai yra: a) reikalingi I priede išvardytų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų, taip pat nuo tų fizinių asmenų priklausomų šeimos narių pagrindiniams poreikiams tenkinti, įskaitant mokėjimus už maisto produktus, nuomą arba hipoteką, vaistus ir gydymą, mokesčius, draudimo įmokas ir komunalines paslaugas; b) skirti tik pagrįstiems profesiniams mokesčiams mokėti arba patirtoms išlaidoms, susijusioms su teisinių paslaugų teikimu, kompensuoti; c) skirti tik mokesčiams arba aptarnavimo mokesčiams už kasdieninį įšaldytų lėšų arba ekonominių išteklių laikymą ar tvarkymą mokėti arba d) reikalingi ypatingoms išlaidoms, jei atitinkama kompetentinga institucija kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir Komisijai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki leidimo suteikimo yra pranešusi motyvus, dėl kurių, jos nuomone, konkretus leidimas turėtų būti suteiktas. Atitinkama valstybė narė informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją apie visus pagal 1 dalį suteiktus leidimus (4 straipsnio 2 dalis). Reglamento Nr. 269/2014 9 straipsniu draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra išvengti 2 dalyje nurodytų priemonių.

12.       Byloje nėra ginčo, kad atsakovei yra taikomos ribojamosios priemonės dėl jos sąsajų su tarptautinių aktų pagrindu sankcionuotu fiziniu asmeniu. Tai, kad atsakovė administracine tvarka yra užginčijusi ribojamųjų priemonių teisėtumą, nagrinėjamai bylai įtakos nedaro, ir, kaip jau minėta, dėl šalių argumentų šiuo klausimu sprendime nebus pasisakoma.

13.       Nagrinėjamų aplinkybių kontekste aktualus yra ir nacionalinis reglamentavimas, o konkrečiai – TSĮ. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gegužės 17 d. iki 2023 m. balandžio 15 d.) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarptautinės sankcijos, nustatytos tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais, įgyvendinamos visa apimtimi. TSĮ 7 straipsnyje įtvirtintas imperatyvus draudimas sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja. Taip pat draudžiama tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu vykdyti sandorius ir prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms. Sandoriai, kurie buvo sudaryti, ir prievolės, kurios atsirado iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu. Fiziniams ir juridiniams asmenims už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo civilinė atsakomybė netaikoma arba jie nuo jos atleidžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Vykdant šį įstatymą teisėtais valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmais sukelti fizinių ir juridinių asmenų nuostoliai neatlyginami.

14.       TSĮ 11 straipsnyje yra nurodytos kompetentingos įgyvendinant tarptautines sankcijas institucijos, jų funkcijos bei veiklos sritys. FNTT pavesta užtikrinti apribojimų disponuoti lėšomis ir ekonominiais ištekliais, mokėjimų apribojimų, kitų finansinės veiklos apribojimų (finansinių sankcijų) įgyvendinimą (TSĮ 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Įgyvendindama šį įpareigojimą FNTT įgaliota, be kita ko, priimti sprendimus, nurodytus tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, spręsti dėl išimčių ar leidimų netaikyti apribojimų ir įpareigojimų, nurodytų tarptautines sankcijas nustatančiuose teisės aktuose, suteikimo ir atlikti visas tuo tikslu reikalingas procedūras (TSĮ 11 straipsnio 1 dalis).

15.       Teismas akcentavo, kad nurodytas tarptautinis ir nacionalinis reglamentavimas yra privalomas ne tik atsakovei, kaip asmeniui, kuriam taikomos ribojamosios priemonės dėl sąsajų su sankcionuotu asmeniu, bet ir ieškovei, kaip sandorių, sudarytų su atsakove iki ribojamųjų priemonių taikymo, šaliai. Taigi, atsakovės atžvilgiu pritaikius ribojamąsias priemones ne tik atsakovė nedelsdama privalėjo nutraukti sutarčių vykdymą, bet tokią pačią imperatyvią pareigą turėjo ir ieškovė, arba, kitaip tariant, ieškovė turėjo tokią pačią pareigą sutartis nutraukti, kaip ir atsakovė. Eiliškumas, kuris iš subjektų pirmas turi inicijuoti sutartinių prievolių sustabdymą arba nutraukimą, teisės aktuose nėra įtvirtintas.

16.       Teismas nurodė, kad ieškovė ieškiniu siekia atsakovės sutartinės atsakomybės – 6 113 348,33 Eur nuostolių, kaip kompensacijos, atsakovei neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų patiekti sutartą kiekį elektros energijos ir vienašališkai nutraukus sutarčių vykdymą. Ieškovė remiasi sutarčių 4.6.3 papunkčio nuostata, numatančia, jei atsakovė (tiekėja) nutraukia sutartį nepasibaigus elektros energijos tiekimo terminui nesant ieškovės (vartotojos) kaltės, atsakovė turi kompensuoti ieškovės patirtus nuostolius. Nuostolis skaičiuojamas kaip skirtumas tarp kainos, kuria ieškovė sekančią darbo dieną nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo dienos, elgdamasi komerciškai pagrįstu būdu, gali įsigyti elektros energiją likusiam elektros energijos tiekimo terminui, ir sutarties elektros energijos kainos. Jeigu kainos skirtumas yra neigiamas, laikoma, kad ieškovė nuostolio nepatyrė. Atsakovė su tokiu sutarties nuostatų dėl atsakomybės už sutarties pažeidimą vertinimu ir taikymu nagrinėjamu atveju nesutinka. Nurodo, kad šioje situacijoje taikytinas ne sutarčių 4.6.3 papunktis, o 4.2 papunktis, kuriame šalys įtvirtino atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, tarp kurių ir nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybės.

17.       Įvertinęs šalių sudarytas sutartis, teismas nusprendė, kad į bylą pateiktos atsakovės su kitais kontrahentais sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog sutartys nebuvo sudarytos prisijungimo būdu, taigi, jų sąlygos šalių aptartos ir suderintos individualiai, todėl nėra poreikio jas aiškinti vienos iš šalių naudai. Kuri iš sutarties šalių pasiūlė 4.6.3 papunkčio formuluotę, ko buvo siekiama taip pakeisti anksčiau galiojusiose šalių sutartyse 4.6 papunkčio nuostatas dėl sutarties nutraukimo nepasibaigus jos galiojimo terminui, nagrinėjant bylą nustatyti nepavyko, šalys to objektyviais įrodymais nepagrindė. Todėl aptariamą sutarčių 4.6.3 papunkčio nuostatą teismas aiškino atsižvelgdamas į jos ryšį su kitomis sutarčių 4 dalies, ypač 4.6 papunkčio, nuostatomis dėl atsakomybės už sutarties pažeidimą, šalių tarpusavio santykių praktiką (ankstesnes šalis siejusias sutartis).

18.       Pagal anksčiau tarp šalių pasirašytas sutartis 4.6 papunktyje šalys buvo įtvirtinusios šalių teisę nutraukti sutartį nepasibaigus jos galiojimo terminui, tokio nutraukimo tvarką ir pasekmes. Šalys buvo sutarusios, jog už sutarties nutraukimą, nepasibaigus jos galiojimo terminui, sutartyje nustatytais atvejais tokį nutraukimą vienašaliu pranešimu inicijavusi šalis sumoka kitai šaliai baudą, lygią 20 proc. nuo per iki sutarties galiojimo termino pabaigos likusį laikotarpį planuotos (pagal elektros energijos vartojimo grafiką) pateikti elektros energijos kainos, išskyrus Taisyklėse nurodytus atvejus, kai ieškovė nustatyta tvarka ir terminais neatsiskaito ar nevisiškai atsiskaito su atsakove už patiektą elektros energiją arba ieškovė nepateikia visų prievolių pagal sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimo, kaip nurodyta sutarties 3.3 papunktyje. Iš aktualių sutarčių struktūros galima daryti pagrįstą išvadą, kad ir naujoje redakcijoje buvo siekiama įtvirtinti šalių teisę nutraukti sutartis prieš jų terminą, detaliai aptariant tokios teisės realizavimą ir pasekmes kiekvienos iš sutarties šalių atžvilgiu. Sutarčių 4.6.1 ir 4.6.2 papunkčiuose yra detaliai aptartos sutarties nutraukimo prieš terminą ieškovės iniciatyva sąlygos (pasekmės). Kaip jau minėta, sutarčių 4.6 papunktyje nustatyta ieškovės teisė nutraukti sutartį prieš terminą nesant atsakovės sutarties pažeidimo. Nežiūrint to, kad atsakovės teisė ydingai aptarta tame pačiame sutarčių 4.6. papunktyje, tačiau sutarties turinio kontekste darytina logiška išvada, kad 4.6.3 papunktyje šalys įtvirtino tokią ieškovės teisę atitinkančią atsakovės teisę ir jos realizavimo sąlygas, t. y. aptariamame punkte šalys numatė ir atsakovės teisę nutraukti sutartį prieš jos terminą nesant ieškovės kaltės, arba kitaip tariant, nesant ieškovės sutarties pažeidimo. Tiek aptariamos nuostatos gramatinis tekstas, tiek sutarties 4 dalies sisteminis kontekstas leidžia spręsti, kad sutarčių 4.6 papunktyje šalių įtvirtinta abipusė teisė sutartį nutraukti prieš terminą su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis reiškia valinę sutarties šalies teisės išraišką. Nagrinėjimu atveju byloje nenustatyta atsakovės valios nutraukti sutartis prieš terminą, todėl sutarčių 4.6.3 punkto nuostatos atsakovės veiksmams įvertinti netaikytinos.

19.       Nagrinėjamu ieškiniu ieškovė siekia atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės, šiai nevykdant sutartimis prisiimtų įsipareigojimų patiekti atitinkamą elektros energijos kiekį už sulygtą kainą per sutartą laikotarpį. Atsakovė nuo šio reikalavimo ginasi force majeure aplinkybėmis. Tokį atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindą šalys yra įtvirtinusios sutarčių 4.2 papunktyje, kuris, priešingai nei teigia ieškovė, nagrinėjamų aplinkybių kontekste yra aktualus. Dar iki teisminio ginčo nagrinėjimo atsakovė ieškovei deklaravo negalinti vykdyti sutartinių įsipareigojimų dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių (dėl FNTT sprendimo taikyti ribojamąsias priemones, VERT sprendimo panaikinti veiklos licenciją ir Nord Pool AS draudimo pirkti elektros energiją Nord Pool rinkoje), t. y. ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių ir ne dėl kitų priežasčių, kurios būtų nulėmusios atsakovės apsisprendimą nutraukti sutartis prieš jų terminą.

20.       Sutarčių 4.2 papunktyje šalys nustatė, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat šalys gali būti visiškai ar iš dalies atleidžiamos nuo atsakomybės už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar jų netinkamą vykdymą dėl nenugalimos jėgos (force majeure) ir kitų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklėse ir (ar) sutartyje numatytų aplinkybių. Atsiradus tokioms aplinkybėms, šalis, kuri dėl jų visiškai ar iš dalies negali vykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, privalo ne vėliau kaip tą pačią dieną arba, jeigu tai techniškai neįmanoma, ne vėliau, kaip kitą dieną, operatyvine tvarka informuoti kitą šalį ir ne vėliau kaip per 2 darbo dienas pateikti tokias aplinkybes patvirtinančius dokumentus (sutarčių 4.3 papunktis). Iš esmės tokia sutarčių nuostata atitinka CK 6.212 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, pagal kurias šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui, ir nustatoma pareiga sutarties neįvykdžiusiai šaliai pranešti kitai šaliai apie nurodytos aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties įvykdymui. Be to, pagal Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2022 m. liepos 1 d.) 150 punktą tiekėjas ir (ar) operatorius neatlygina vartotojui patirtų nuostolių, kai jam elektros energijos persiuntimas ir (ar) tiekimas nutraukiamas arba elektros kokybės parametrai neatitinka nustatytų sutartyje, be kita ko, dėl karo, teroristinių veiksmų, dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, dėl valstybės veiksmų (150.2–150.4 papunkčiai), kitais teisės aktų nustatytais atvejais (150.11 papunktis).   

21.       Teismas pažymėjo, kad šalių ginčas iš esmės kilo dėl to, ar FNTT sprendimas taikyti atsakovei ribojamąsias priemones, Nord Pool AS draudimas atsakovės prekybą Nord Pool aptarnaujamose rinkose ir VERT veiksmai atimant iš atsakovės licenciją verstis elektros energijos tiekimo veikla vertintini kaip nenugalima jėga (force majeure) atsakovės sutarčių vykdymo kontekste ir ar šie sprendimai šalina atsakovės civilinę atsakomybę prieš ieškovę, į kurią minėti sprendimai nebuvo nukreipti. Ginčui išspręsti ir tinkamai įvertinti šalių pozicijas dėl force majeure aplinkybių (ne)egzistavimo svarbu išanalizuoti ir teisinio reglamentavimo aplinką susiklosčius ypatingoms aplinkybėms – dėl Rusijos Federacijos Ukrainoje pradėto plataus masto karo nulemtų ekonominių, politinių ir kitokių sankcijų atitinkamiems subjektams.

22.       Ieškovė byloje laikosi pozicijos, kad pagrindo nutraukti sutartis nebuvo, todėl atsakovė privalo atsakyti pagal sutarčių 4.6.3 papunktį, t. y. sumokėti kompensaciją, kurią sudaro sutartimis sutartos ir pakaitinėmis sutartimis taikytos kainos skirtumas. Atsakovė byloje įrodinėja, kad jos tinkamas Reglamento Nr. 269/2014 ir TSĮ nuostatų įgyvendinimas lemia force majeure aplinkybių egzistavimo konstatavimą, o tuo pačiu ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės sutarties 4.2 papunkčio pagrindu, sutartis nutraukus prieš jų terminą, sąlygų pripažinimo poreikį.

23.       Teismas vertino, kad iš esmės tarp šalių nėra ginčo dėl būtinųjų sąlygų nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių vertinimui ir taikymui. Abi šalys pripažįsta, kad force majeure  sąlygos yra: 1) šalies negebėjimas įvykdyti įsipareigojimus dėl nepriklausančių nuo jos kliūčių; 2) negalėjimas tikėtis, kad sutarties sudarymo metu ji galėjo numatyti tą kliūtį ir jos poveikį gebėjimui vykdyti įsipareigojimus ir 3) šalies negalėjimas išvengti ar nugalėti kliūties ar bent jos poveikio.

24.       Nagrinėjamų aplinkybių kontekste teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad pirmosios sąlygos (negebėjimas vykdyti įsipareigojimus dėl nepriklausančios nuo atsakovės kliūties) egzistavimas yra akivaizdus ir atitinkantis, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių 3 punkto reglamentavimą. Atsakovės į bylą pateikti įrodymai apie 2022 m. gegužės 24 d. įvykusį VERT skubos tvarka sušauktą posėdį, kurio metu buvo pritarta pakeisti Ūkio subjektų technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), papildant jį, be kita ko, 4.10 papunkčiu ir 251 punktu, numatančiais, jog finansinio pajėgumo vertinimas atliekamas gavus informaciją iš atsakingų institucijų dėl ūkio subjektui taikomų finansinių sankcijų ir (ar) biržos operatoriaus dėl ūkio subjekto prekybos apribojimo ir (ar) sustabdymo, taip pat vadovaujantis FNTT viešai skelbiama informacija apie fizinių ir (ar) juridinių asmenų sąsajas su subjektais, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, bei 252 punktu, kuriame reglamentuota, jog dėl ūkio subjektui pritaikytų finansinių sankcijų ir (ar) biržos operatoriaus ūkio subjektui taikomo prekybos apribojimo ir (ar) sustabdymo, ūkio subjekto finansinį pajėgumą VERT vertina kaip nepakankamą. Iš 2022 m. gegužės 25 d. VERT nutarimo Nr. O5E-717 matyti, kad pakeisto Aprašo pagrindu atsakovė buvo įspėta, jog įvertinus FNTT viešai skelbiamus duomenis apie atsakovei taikomas ribojamąsias priemones ir informaciją, kad Nord Pool AS sustabdė atsakovės prekybą Nord Pool biržoje, remiantis Aprašo 252 punktu, VERT konstatavo, kad atsakovės finansinis pajėgumas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje yra nepakankamas, įpareigojo atsakovę iki 2022 m. gegužės 26 d. pašalinti šį pažeidimą ir įspėjo, jog tinkamai neįvykdžius nurodyto įpareigojimo bus pradėta leidimo importuoti elektros energiją iš Rusijos Federacijos ir leidimo vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekimo veiklą galiojimo sustabdymo procedūra. Vėlesniais VERT sprendimais atsakovės leidimai verstis nepriklausomo elektros energijos tiekimo veikla buvo sustabdyti ir panaikinti. Priešingai, nei teisminio nagrinėjimo metu teigė ieškovė, leidimų, būtinų ieškovei prisiimtų sutartinių įsipareigojimų įvykdymui, netekimą nulėmė ne atsakovės nepakankami finansiniai pajėgumai, tą atsakovė būtų galėjusi valdyti, tačiau FNTT ribojamųjų priemonių atsakovei taikymas.

25.       Ieškovė, be kita ko, įrodinėjo, kad atsakovė 2021 metų gruodžio mėnesį galėjo numatyti ir numatė tarptautinių sankcijų taikymo su atsakove susijusiems asmenims (subjektams) pasekmes ir jų įtaką atsakovės sutartinių prievolių vykdymui, kadangi, viena vertus, Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą tęsiasi dar nuo 2014 metų, kita vertus, pati atsakovė dar 2012 metais išviešintoje informacijoje deklaravo apie geopolitinės situacijos poveikį jos veikloje (2012 m. lapkričio 23 d. Prospektas parengtas siekiant išplatinti atsakovės akcinio kapitalo akcijas ir įtraukti bei pateikti visą išleistą atsakovės akcinį kapitalą į prekybą Varšuvos vertybinių popierių biržos reguliuojamoje pagrindinėje arba lygiagrečioje rinkoje, priklausomai nuo paraiškos pateikimo metu įvykdytų reikalavimų, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad atsakovės veiklai yra būdinga esminė geopolitinė rizika) (toliau – ir Prospektas). Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tokiu būdu atsakovė informavo potencialius investuotojus apie geopolitinių rizikų įtaką savo finansiniams rodikliams ir (ar) rinkos vertės pokyčiams, tačiau atsakovė nebuvo prisiėmusi rizikos, jog Rusijos Federacijos veiksmai Ukrainos atžvilgiu, juolab plataus masto karinė invazija, gali eliminuoti jos gebėjimą vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

26.       Ieškovės į bylą pateikti viešai paskelbti atsakovės valdymo organų narių J. G. ir R. D. pasisakymai apie jų pasitraukimą iš atsakovės valdymo leidžia vertinti šių asmenų požiūrį į karą Ukrainoje moraliniu aspektu, tačiau jie (pasisakymai) neatskleidžia (neįrodo), kad atsakovė galėjo numatyti ir (ar) numatė ribojamųjų priemonių jos atžvilgiu taikymą 2021 metais sudarant sutartis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė neprašė šių asmenų kviesti į teismo posėdį liudyti apie reikšmingas bylai aplinkybes, jų pasisakymai pateikti kitokiame nei nagrinėjamas ginčas kontekste, todėl jų nelaikė tinkamais ir (ar) pakankamais įrodymais vertinant force majeure sąlygų (ne)egzistavimą vykdant konkrečias sutartis.

27.       Vertindamas force majeure sąlygas, teismas laikė nustatyta ir antrąją force majeure aplinkybių taikymui reikalingą sąlygą – atsakovė negalėjo numatyti kompetentingų institucijų veiksmų jos atžvilgiu dėl tarptautinių sankcijų taikymo Rusijos Federacijos prezidentui ir šių veiksmų (pritaikytų ribojamųjų priemonių ir leidimo prekiauti elektros energija atėmimo) poveikio atsakovės gebėjimui vykdyti įsipareigojimus pagal ginčo sutartis.

28.       Dėl negalėjimo išvengti ar nugalėti kliūtį (FNTT, VERT, Nord Pool AS veiksmai (sprendimai)) ar bent jos poveikį, kaip trečios force majeure aplinkybių konstatavimui reikalingos sąlygos, teismas pažymėjo, kad atsakovė ėmėsi teisėtų priemonių užginčyti FNTT, VERT veiksmus (sprendimus), tačiau, kol ribojamosios priemonės atsakovės atžvilgiu galioja, atsakovė neturi galiojančio leidimo tiekti elektros energiją, bet koks atsakovės sutartinių įsipareigojimų prieš ieškovę vykdymas prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms (inter alia (be kita ko) TSĮ 7 straipsnio 2 daliai) ir užtrauktų atitinkamą atsakomybę. Ieškovės argumentų, kad atsakovė vykdo sutartis su kitais kontrahentais, teismas nelaikė pakankamais paneigti, jog atsakovė negalėjo išvengti FNTT, VERT ir Nord Pool AS veiksmų (sprendimų) ar jų poveikio atsakovės įsipareigojimams tiekti elektros energiją ieškovei pagal ginčo sutartis.

29.       Apibendrindamas teismas konstatavo, kad civilinė atsakomybė atsakovei, nutraukus sutartis prieš jų terminą, netaikytina sutarčių 4.2 papunkčio, TSĮ 7 straipsnio 4 dalies, CK 6.212 straipsnio 1  dalies ir Taisyklių 150.3 papunkčio pagrindu.  

30.       Konstatavęs, kad atsakovei nagrinėjamu atveju dėl neįvykdytų įsipareigojimų pagal sutartis negali būti taikoma civilinė atsakomybė, teismas nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo ne tik nepriteisti ieškovei sutarčių 4.6.3 papunktyje nurodytą kompensaciją, tačiau ir nuostolius, kaip jie apibūdinti CK 6.249 straipsnyje. Pirmiau nurodytų motyvų pagrindu padaręs išvadą, kad atsakovė veikė nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis, teismas nurodė neturintis pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukiant sutarčių vykdymą, kaip būtinos civilinės atsakomybės taikymui sąlygos (CK 6.253 straipsnio 2 dalis).

31.       Atmetęs ieškinio materialųjį reikalavimą, teismas atmetė ir ieškinio reikalavimą priteisti procesines palūkanas, todėl šalių argumentų šiuo klausimu papildomai nevertino.

32.       Pasisakydamas dėl priešieškinio dėl 1 170 021,60 Eur skolos už perduotą ieškovei elektros energiją pagal keturias PVM sąskaitas faktūras, 43 056,79 Eur delspinigių, 12,5 proc. dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas pažymėjo, kad ginčo tarp šalių nei dėl realaus elektros energijos perdavimo ieškovei fakto, nei dėl neatsiskaitymo pagal keturias priešieškinyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras, nei dėl skolos dydžio nėra.

33.       Teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių kilęs dėl TSĮ 7 straipsnio 2 dalies nuostatų, draudžiančių bet kokių prievolių, įskaitant pinigines prievoles sankcionuotiems asmens vykdymą, taikymo atsakovės reikalavimams. Ieškovė pažymi, kad atsakovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos jau po sankcijų V. P. taikymo pradžios (2022 m. vasario 25 d.). Be to, ieškovė atsisakymą mokėti atsakovei skolą už patiektą elektros energiją grindžia Sprendimo (BUSP) 2022/331 2 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis ir teismų išaiškinimais, pateiktais Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-720-789/2023, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-916/2023 ir 2024 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-39-701/2024. Teigia, kad FNTT yra išdavusi leidimą atsakovei priimti mokėjimą iš ieškovės, tačiau nesuteikia ieškovei teisės atlikti mokėjimą atsakovei.

34.       Sprendimo (BUSP) 2022/331 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visos lėšos ir ekonominiai ištekliai, kurie nuosavybės teise priklauso, kuriuos turi, valdo ar kontroliuoja priede išvardyti fiziniai asmenys, atsakingi už veiksmus, kuriais siekiama pakenkti arba keliama grėsmė Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenumui ir nepriklausomybei, ir su jais susiję fiziniai ar juridiniai asmenys, subjektai arba organizacijos, yra įšaldomi. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams arba organizacijoms jų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais. Šio reglamentavimo nuostatos yra nukreiptos į sankcionuotus asmenis, o ne jų kontrahentus, t. y. apibrėžiama, kokių asmenų (subjektų) lėšos ir ekonominiai ištekliai yra įšaldomi ir dėl to jiems (sankcionuotiems asmenims) uždraudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai įšaldytomis lėšomis ar ekonominiais ištekliais naudotis, taip pat įtvirtinama valstybės narės kompetentingos institucijos teisė leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą arba leisti jais naudotis tokiomis sąlygomis, kurios, jos nuomone, yra tinkamos (Sprendimo 2 straipsnio 3 dalis).

35.       Tarp šalių kilus ginčui dėl to, ar nagrinėjamų aplinkybių kontekste gali būti įšaldytos atsakovės sąskaitos ieškovės skolos įmokėjimu, aktualus yra Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 2 dalies ir 11 straipsnio nuostatos. Dėl nurodyto reglamentavimo aiškinimo ir taikymo iš esmės analogiškomis aplinkybėmis yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024, kuriuo remdamasis teismas reikšmingomis laikė byloje nustatytas faktines aplinkybes apie ribojamųjų priemonių taikymo atsakovei atsiradimo momentą.

36.       Byloje nustatyta, kad ribojamosios priemonės atsakovei taikomos FNTT 2022 m. balandžio 28 d. sprendimu. Pagal Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą nuo 2022  m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. išviešintos atsakovės atžvilgiu tarptautinės sankcijos, taikytos remiantis FNTT informacija apie atsakovės sąsajas su I. S., kuriam, vadovaujantis 2022 m. vasario 28 d. ES Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) 269/2014, taikomos tarptautinės sankcijos, o nuo 2022 m. gegužės 31 d. atsakovei tarptautinės sankcijos taikomos kaip asmeniui, susijusiam su V. P., kuriam, vadovaujantis Sprendimu (BUSP) 2022/331, taikomos tarptautinės sankcijos.

37.       Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė, vykdydama sutartis, ieškovei tiekė elektros energiją 2022 metų balandžio mėnesį, t. y. iki ribojamųjų priemonių pritaikymo (PVM sąskaitos faktūros V-2022-15497 ir V-2022-15498), teismas padarė išvadą, jog tokiems mokėjimams atlikti kompetentingos institucijos leidimas nėra reikalingas, o FNTT patvirtinus, kad toks mokėjimas, t. y. juo pervestos lėšos, į atsakovės sąskaitą „OP Corporate Bank plc“ bus įšaldytos (FNTT 2022 m. spalio 26 d. raštas Nr. 15580), teismas vertino kaip pagrindą tenkinti priešieškinio reikalavimą dėl 688 248 Eur skolos priteisimo.

38.       Byloje nesant duomenų apie kompetentingos institucijos atsakovei išduotą leidimą parduoti elektros energiją ieškovei po ribojamųjų priemonių pritaikymo, priešieškinio reikalavimą dėl 481 773,60 Eur skolos pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. V-2022-15691 ir Nr. V-2022-15692 už 2022 m. gegužės mėnesį patiektą elektros energiją teismas atmetė, pažymėdamas, kad šiuo sprendimu priešieškinio reikalavimo atmetimas nereiškia, jog ieškovė neturi pareigos mokėti aptariamą sumą atsakovei, o atsakovė neturi reikalavimo teisės į šią sumą. Apribojimai dėl sutarčių vykdymo yra taikomi tik ribojamųjų priemonių galiojimo laikotarpiu ir nereiškia atsakovės reikalavimo teisės sumokėti už pagal sutartis patiektą elektrą paneigimo. Pasibaigus ribojamųjų priemonių galiojimo laikotarpiui (arba nustačius, kad jos atsakovei netaikomos), atsakovė, esant ginčui, galės iš naujo reikšti reikalavimą dėl skolos pagal sutartis priteisimo.

39.       Pasisakydamas dėl priešieškiniu atsakovės reiškiamo reikalavimo dėl delspinigių pagal sutarčių 4.5 papunktį priteisimo iš ieškovės, teismas nustatė, kad sutarčių 4.5 papunktyje šalys yra įtvirtinusios, jog vartotojas (ieškovė), nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjęs tiekėjui (atsakovei) už patiektą elektros energiją, moka 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Delspinigiai sumokami ne vėliau kaip per 15 darbo dienų, gavus atskirą tiekėjo išrašytą mokėjimo dokumentą. Delspinigių sumokėjimas neatleidžia vartotojo nuo prievolės sumokėti už patiektą elektros energiją. Vartotojo įmokos vykdant sutartį, gautos tiekėjo, paskirstomos tokia tvarka: pirmąja eile įmokos skiriamos padengti netesyboms (delspinigiams, nutraukimo mokesčiams, skoloms ir kt.) sumokėti; o antrąja eile – pagrindinei prievolei vykdyti.

40.       Atsižvelgdamas į tai, kad priešieškinio reikalavimas dėl skolos už patiektą elektros energiją pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. V-2022-15691 ir Nr. V-2022-15692 priteisimo buvo atmestas, teismas atitinkamai, kaip iš šio reikalavimo išvestinius, atmetė reikalavimus priteisti delspinigius bei procesines palūkanas.

41.       Dėl delspinigių prievolės, atsiradusios 2022 m. gegužės 25 d. (PVM sąskaitų faktūrų Nr. V-2022-15497 ir Nr. V-2022-15498 apmokėjimo data), t. y. po ribojamųjų priemonių atsakovei pritaikymo, teismas nurodė, kad FNTT 2022 m. spalio 26 d. raštu Nr. 25-1558 yra išdavusi leidimą atsakovei gauti tik konkrečius sąraše nurodytus įeinančius mokėjimus, t. y. 479 160 Eur mokėjimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. V-2022-15497, 209 088 Eur mokėjimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. V-2022-15498. Toks leidimas negali būti vertinamas, kaip apimantis ir prievoles, kylančias dėl netinkamo nurodytose PVM sąskaitose faktūrose įtvirtintų pareigų jas apmokėti vykdymo, t. y. delspinigius ir procesines palūkanas. Todėl, vadovaudamasis TSĮ 7 straipsnio 4 dalimi, šį priešieškinio reikalavimą atmetė.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

42.       Ieškovė AB Roquette Amilina apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi; 2) panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ priešieškinis tenkintas iš dalies ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti visa apimtimi; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

42.1.       Teismas neteisingai interpretavo sutarčių nuostatas, nepagrįstai suteikdamas pirmenybę sutarties 4.2 papunkčiui, kuri yra bendroji nuostata 4.6 papunkčio (ir ypač 4.6.3 papunkčio) atžvilgiu. Teismas klaidingai aiškino, kad sutarčių 4.6.3 papunkčio taikymui reikalinga atsakovės valia nutraukti sutartis prieš terminą, kurios byloje nenustatyta. Sutarčių 4.6.3 papunktyje yra numatyta atsakovės pareiga ne sumokėti baudą ar įvykdyti kokią nors kitą sutartinę prievolę, bet kompensuoti nuostolius. Teismas neįvertino sutarties sudarymo aplinkybių, kad būtent sankcijų grėsmės kontekste (plataus masto Rusijos invazijos išvakarėse, 2021 m. gruodžio pabaigoje) šalys sutarė dėl tokios sutarties 4.6.3 papunkčio redakcijos, tai reiškė sankcijų rizikos prisiėmimą iš atsakovės pusės. Dėl šių priežasčių nuostatos dėl force majeure šioje byloje netaikomos. 

42.2.       Tarptautinių sankcijų pripažinimas force majeure prieštarauja šio instituto esmei. Sankcijos nėra force majeure (tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-783-798/2022; 2024 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-58-933/2024). Nei CK, nei TSĮ, nei kiti teisės aktai nenumato atsakovės atleidimo nuo atsakomybės pagrindų dėl atsakovės atžvilgiu įgyvendinamų tarptautinių sankcijų. Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo rizikos yra atsakovės prisiimtos veiklos rizikos, už kurias atsakomybė turi tekti atsakovei.

42.3.       TSĮ 1 dalies 3 punktas numato, kad „kitų įstatymų nuostatos šio įstatymo reglamentuojamiems santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja šis įstatymas“. Atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimą reglamentuoja TSĮ 7 straipsnis, kuris atleidžia nuo atsakomybės juridinius ir fizinius asmenis, bet ne subjektus, kurių atžvilgiu įgyvendinamos tarptautinės sankcijos. Taigi, tarptautinių sankcijų taikymo atveju CK numatyti bendrieji atleidimo nuo atsakomybės institutai nėra aktualūs, nes šį santykį reglamentuoja TSĮ. Todėl teismas turėjo ieškinį tenkinti, nes neegzistuoja TSĮ įtvirtinti atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai.

42.4.       Net jei nuostatos dėl force majeure šioje byloje būtų taikomos, teismas padarė klaidingą išvadą, kad force majeure aplinkybės egzistavo. Atsakovė ne tik galėjo numatyti sankcijų taikymą, bet ir jį numatė:

42.4.1.                      INTER RAO UES direktorių tarybos pirmininkui I. S. sankcijos taikomos nuo 2014 m. (dubliko 86 punktas). Savo ryšio suvokimą su INTER RAO UES, Rusijos Federacijos finansų ministerija (valstybės, kuriai vadovauja V. P.) atsakovė yra iliustravusi grafiškai (atsakovės atskirojo skundo 27 priedas);

42.4.2.                      teismai civilinėse bylose jau yra išanalizavę atsakovės grupės korporatyvinę schemą ir yra konstatavę, kad atsakovė nėra paneigusi, jog ją kontroliuoja V. P. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-720-798/2023  62–65 punktus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024 47 punktą);

42.4.3.                      atsakovė dar 2012 m. Prospekte yra pripažinusi, kad ji yra kontroliuojama INTER RAO UES, su kuria atsakovė ir po sankcijų taikymo pradžios palaiko santykius (dubliko 16 priedas);

42.4.4.                      atsakovės interpretacijos apie jos akcininkų sutarties, kuri yra pasibaigusi, reikšmę yra paneigtos teismų praktikoje konstatavus, kad atsakovę kontroliuojančiai V. P. statytinei INTER RAO UES sankcijos yra taikomos (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-720-798/2023 68 punktą);

42.4.5.                      tai, kad atsakovę kontroliuoja Rusijos valstybė su vadovu V. P., patvirtina Rusijos koncerno INTER RAO UES reiškiamos pretenzijos Lietuvos Respublikos atžvilgiu dėl tariamo INTER RAO UES į atsakovę padarytų investicijų nusavinimo;

42.4.6.                      bankai identifikavo atsakovės ryšius ne tik su V. P., bet ir su kitais ES, Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos Valstijų sankcionuotais Rusijos oligarchais – D. Š. (D. S.), B. K. (B. K.), I. S.. AB SEB bankas taip pat nurodė, kad INTER RAO UES akcijas turinčių įmonių valdymo organuose (kurios yra ir netiesioginės bendrovės akcininkės), yra asmenų, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos.

42.5.       Atsakovė ne tik galėjo numatyti sankcijų (FNTT veiksmų) taikymą, bet ir jį numatė. Geopolitinė rizika, kuri ir lėmė FNTT veiksmus, atsakovės veikloje buvo identifikuota beveik prieš 10 metų iki sutarčių su ieškove sudarymo. Sankcijos yra geopolitinių rizikų pasekmė. Šios rizikos padarinius atsakovė priskyrė sau ir investuotojams – akcininkams. 2012 m. Prospekte geopolitinės rizikos kontekste akcentuoti atsakovės santykiai su Rusija, nurodyti „neprognozuojami geopolitinės situacijos pokyčiai“ tiek Lietuvoje, tiek visame regione, nurodyti embargai ir kiti ribojimai, kurie atitinka sankcijų apibrėžimą.

42.6.       Teismas atsisakė Prospektą pripažinti paneigiančiu force majeure tik dėl to, kad jame nebuvo nurodyta V. P. pavardė. Toks teismo pritaikytas įrodinėjimo standartas prieštarauja rungimosi principui ir elementariai logikai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sankcionuotų asmenų ryšiai su jų bendrovėmis pasižymi latentiškumu, todėl iš ieškovės negali būti reikalaujama, jog ji pateiktų dar įtikinamesnius įrodymus, kurių slėpimu viešojoje erdvėje suinteresuota tiek atsakovė, tiek V. P.. Šias arba priešingas aplinkybes turėjo įrodinėti atsakovė, tačiau to nedarė. Todėl teismas Prospekto turinį vertino neteisingai ir šiuo aspektu padarė klaidingas išvadas.

42.7.       Atsakovės vienas vadovų, pasirašęs sutartis su elektros pirkėjais, V. Č. atsakovės kreditorių susirinkimo metu pripažino, kad 2022 m. pradžioje atsakovės administracija siūlė nemokėti dividendų akcininkams, valdė rizikas su kontrahentais, sutiko jiems mokėti baudas, nes egzistavo akivaizdi sankcijų rizika (dar iki FNTT, VERT, Nord Pool AS veiksmų), o su panašia rizika atsakovė buvo susidūrusi dar 2013 m. (žr. teismui fizinėje laikmenoje pateiktus garso ir vaizdo įrašus). Taigi sankcijų riziką atsakovė numatė, tačiau šių aplinkybių teismas nepagrįstai nevertino.

42.8.       Atsakovės įmonių grupė jau 2014 m. ir 2020 m. dėl karo Ukrainoje buvo susidūrusi su sankcijų pasekmėmis. Todėl atsakovė galėjo numatyti ir sankcijų poveikį 2022 m. Karas Ukrainoje prasidėjo 2014 m., o 2021 m. gruodžio mėn., kai atsakovė prisiėmė įsipareigojimus pagal sutartis, apie geopolitinių rizikų (įskaitant sankcijų Rusijos energetikos sektoriui įvedimą) galimą realizavimąsi atsakovės atžvilgiu jau buvo kalbama viešai ir tai yra visuotinai žinomas faktas.

42.9.       Sankcijų rizika buvo žinoma atsakovei – tai patvirtina geriausiai situaciją žinojusių atsakovės stebėtojų tarybos nario ir nemažai akcijų turėjusio asmens atsitraukimas nuo atsakovės. Geopolitines rizikas, adresuotas atsakovės investuotojams, 2021 m. pradžioje viešoje erdvėje akcentavo ir J. G., tuometinis atsakovės valdybos pirmininkas.

42.10.       Ankstesni atsakovės ir valstybės institucijų santykiai nepatvirtina aplinkybės, kad FNTT veiksmų atsakovė negalėjo numatyti. Nė viena iš atsakovės nurodytų sutarčių nebuvo sudaryta po to, kai buvo paviešinta, kad atsakovės atžvilgiu yra įgyvendinamos sankcijos dėl jos ryšių su V. P.. Jei atsakovė valstybės institucijoms, perkančiosioms organizacijoms, pasiūlė geriausias kainas ar ekonomiškai naudingiausius pasiūlymus, valstybinės institucijos sudarė sutartis su atsakove (iki sankcijų taikymo).  

42.11.       Teismas neįvertino to, kad VERT 2022 m. veiksmai atsakovės atžvilgiu, kaip ir 2020 m. veiksmai, buvo operatyvūs. 2020 m. lapkričio 4 d. buvo pateiktas pranešimas apie elektros importą (gamybą) iš Astravo atominės elektrinės. Vos po dviejų dienų pateiktas pasiūlymas šiuo aspektu panaikinti atsakovės leidimą. Tą pačią dieną nutarimas buvo priimtas (dubliko 26 priedas). Taigi, greiti ir netikėti VERT sprendimai atsakovės atžvilgiu, reaguojant į geopolitinę situaciją, atsakovei nei 2020 m., nei 2022 m., nei sutarčių sudarymo metu nebuvo naujiena. Todėl riziką, kad VERT gali sustabdyti ar panaikinti atsakovei suteiktą (-us) leidimą (-us), atsakovė ne tik galėjo numatyti, bet ir numatė. Todėl būtinoji aplinkybė force majeure taikymui neegzistuoja.

42.12.       Sutartis atsakovė galėjo vykdyti. Neegzistuoja objektyvus neįmanomumas vykdyti sutartis. Pagal Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnį įšaldomas sankcionuotų asmenų turtas ir lėšos, o ne sankcionuotų asmenų esamų ar buvusių kontrahentų turtas ir lėšos. Todėl sankcijų adresatas yra atsakovė, o ne ieškovė. Pagal sutartis atsakovė galėjo tiekti elektros energiją ieškovei, nes dėl tokio tiekimo elektra netaptų prieinama sankcionuotiems asmenims. Tokiu atveju ekonominių išteklių įšaldymo tikslas nebūtų pažeistas.

42.13.       Atsakovė nesikreipė į atsakingas institucijas dėl leidimo vykdyti sutartis (Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 2 dalis). Skirtingos TSĮ redakcijos numatė, kad asmenys gali prašyti taikyti tarptautinių sankcijų įgyvendinimo išimtis. Aktualiu laikotarpiu, 2022 m. atsakovė teikė prašymus FNTT dėl išimčių taikymo tam tikrų prievolių vykdymui (su kitais kontrahentais ir išimčių pagrindu jiems prievoles vykdė). Taigi, atsakovė pripažino tokią galimybę ir ja naudojosi, bet ne ieškovės atveju. Atsakovė taip pat nesiekė TSĮ numatyto laikinojo administravimo, o tai būtų leidę tęsti veiklą ir vykdyti įsipareigojimus ieškovei.

42.14.       Iš skundžiamo sprendimo neaišku, dėl kokių priežasčių teismas nutarė, kad aplinkybė, jog atsakovė vykdė kitas sutartis, įskaitant kitas elektros tiekimo sutartis, „nelaikytinos pakankamomis paneigti“ objektyvaus sutarčių vykdymo negalimumą. Taigi faktinė situacija yra tokia, kad ne nuo visų savo kontrahentų pretenzijų atsakovė ginasi force majeure pagrindu. Su dalimi kontrahentų atsakovė tęsė sutartinius santykius ir galiojant sankcijoms. Atsakovės selektyvus požiūris į santykius su kontrahentais patvirtina, kad force majeure argumentus atskirų kontrahentų atžvilgiu atsakovė naudoja tik kaip nepagrįstą gynybinę versiją.

42.15.       Atsakovė galėjo išvengti FNTT, VERT ir Nord Pool AS veiksmų, kurių pirminė priežastis yra atsakovės ryšiai su dėl karo Ukrainoje sankcionuotais asmenimis. Atsakovė galėjo vykdyti veiklą be rusiško kapitalo, neturėti akcininkų struktūroje sankcionuotų asmenų, nepirkti rusiškos elektros.

42.16.       Skundžiamame sprendime liko iš esmės neanalizuoti argumentai dėl to, kad atsakovė buvo prisiėmusi sankcijų ir dėl jų taikymo galinčių kilti negatyvių FNTT, VERT bei Nord pool AS sprendimų priėmimo riziką.

42.17.       Teismas nepagrįstai nevertino fakto, kad atsakovė iš Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų negavo force majeure pažymos (nors atsakovė prašė ją išduoti).

42.18.       Nord Pool AS veiksmai, priešingai nei įvertino teismas, nėra force majeure. Nord Pool AS atitinkamus sprendimus priėmė dėl atsiskaitymų rizikos: „Rusijos energetikos milžinės „Inter RAO“ kontroliuojamos grupės „Inter RAO Lietuva“ prekyba elektra „Nord Pool“ biržoje sustabdyta iškilus atsiskaitymo rizikai tarp biržos ir Rusijos valstybinės elektros energetikos kompanijos „Inter RAO“ grupės įmonių.“ Tačiau atsiskaitymų rizika (reikiamų finansinių išteklių neturėjimas) ir prekių nebuvimas rinkoje (šiuo atveju elektros) nėra laikoma force majeure aplinkybe (CK 6.212 straipsnis).

42.19.       Teismas nepagrįstai netaikė atsakomybės atsakovei remdamasis TSĮ 7 straipsnio 4 dalimi. Teismas laikė, neva atsakovė, kaip sankcionuotas asmuo, taip pat įgyvendino jai pačiai pritaikytas sankcijas, todėl jai civilinė atsakomybė netaikoma. Toks teismo aiškinimas yra klaidingas, nes ignoruojami šios įstatymo normos tikslai, taikymo sąlygos ir subjektai. Aptariama teisės norma numato atsakomybės netaikymą ir atleidimą nuo atsakomybės kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, sankcionuoto subjekto kontrahentams, tačiau ne pačiam subjektui, kuriam taikomos sankcijos, apibrėžtam TSĮ 2 straipsnio 2 dalyje (atsakovei). TSĮ 7 straipsnio 4 dalyje naudojama sąvoka „fiziniai ir juridiniai asmenys“ neapima atsakovės, nes atsakovei taikomos sankcijos. Atsakovė atitinka TSĮ 2 straipsnio 2 dalies apibrėžtį. Taigi TSĮ 7 straipsnio 4 dalis neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės ir jos nešalina, nes atsakovė nepatenka į TSĮ 7 straipsnio 4  dalyje numatytų subjektų baigtinį sąrašą.

42.20.       Teismas nepagrįstai netaikė atsakomybės atsakovei remdamasis Taisyklių 150.3 papunkčiu. Jos taikomos tik tiems atvejams, kai elektra netiekiama laikinai arba elektros kokybės parametrai neatitinka taikytinų reikalavimų ir nereglamentuoja tų atvejų, kai šalys nutraukia sutartis.

42.21.       Teismas nenustatė kitų aplinkybių, keliančių abejonių dėl ieškinio tenkinimo. Atsikirsdama į įvairius atsakovės teiginius, įskaitant ir dėl nuostolių dydžio, ieškovė pagrindė, kad: 1) egzistuoja sutartyse nustatytos sąlygos kainų skirtumo priteisimui; 2) egzistuoja bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos; 3) egzistuoja pakeičiančios sutarties sudarymui keliamos sąlygos; 4) ieškovės prašomas priteisti kainų skirtumas atitinka šalių susitarimą; 5) ieškovė buvo maksimaliai atidi rinkdamasi naująjį elektros tiekėją, nes tam pasitelkė energetikos rinkos profesionalą – UAB „Energijos partneris“; 6) ieškovė 2022 m. liepos–2022 m. gruodžio mėn. įsigijo elektros energiją pigiau nei didelė dalis kitų ieškovės buvusių klientų. Tai reiškia, kad ieškovė atliko veiksmus tam, kad sumažintų jos patiriamus neigiamus padarinius, sukeltus atsakovės neteisėtų veiksmų; 7) ieškovė 2022 m. birželio mėn. įsigijo elektros energiją už rinkos (biržos) kainą, tai pripažino ir atsakovė; 8) atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovė turėjo realią galimybę įsigyti elektros energiją pigiau. Priešingų aplinkybių nenustatė ir teismas.

42.22.       Teismas negalėjo tenkinti priešieškinio iš dalies, nes sprendimas, kuriuo sankcionuotam asmeniui priteistos bet kokios sumos, prieštarauja reguliavimui (Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 1 ir 2 dalims, TSĮ 7 straipsnio 2 daliai) ir Lietuvos teismų praktikai. Iš konkrečių teismų precedentų matyti, kad teismai priešieškiniui analogiškus reikalavimus atmeta dėl to, kad sankcionuotiems asmenims (šiuo atveju – atsakovei) priklausančios lėšos turi būti įšaldytos (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-720-798/2023 51 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-916/2023 28, 31 punktus).

42.23.       Teismas nepagrįstai nustatė, kad lėšų įšaldymas taikomas ir atsakovė neturi teisės gauti priteisiamų lėšų tik nuo 2022 m. balandžio 28 d., kai FNTT įšaldė atsakovės ekonominius išteklius ir lėšas. Atitinkamai, nepagrįstai nusprendė, kad už elektros energiją, pateiktą iki 2022 m. balandžio, atsakovė turi teisę į skolos priteisimą. Šios teismo išvados prieštarauja precedentinei kasacinio teismo nutarčiai, priimtoje byloje, kurioje ieškove buvo atsakovės 100 proc. dukterinė bendrovė Vydmantai wind park, UAB. Atsakovė neturi teisės gauti priteisiamų lėšų nuo 2022 m. vasario 25 d. (kai atsakovę kontroliuojantis V. P. buvo įrašytas į ES sankcijų sąrašus). Visos ginčo PVM sąskaitos faktūros yra pateiktos po šios datos, todėl mokėtinos sumos pagal jas turėjo būti įšaldytos ir atsakovei negalėjo būti priteistos net ir iš dalies tenkinant priešieškinį.

42.24.       Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024, nagrinėjant sankcionuoto asmens (atsakovės) reikalavimą dėl skolos turi būti nustatyta: 1) kada reikalavimą reiškiančiam asmeniui įsigaliojo ribojamosios priemonės – ar prekės / paslaugos buvo pateiktos iki sankcijų taikymo pradžios; 2) ar teismo sprendimo priėmimo metu reikalavimą reiškiančiam asmeniui vis dar taikomos sankcijos. Tarp šalių nebuvo ginčo, kad tiek priešieškinio priėmimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovei yra taikomos sankcijos. Todėl antroji sąlyga priešieškinio atmetimui egzistavo. Tačiau teismas suklydo spręsdamas dėl pirmosios sąlygos – momento, nuo kurio atsakovės atžvilgiu įgyvendinamos sankcijos.

42.25.       Teismo išvada, kad skola atsakovei negali būti priteisiama tik už po 2022 m. balandžio 28 d. pateiktą elektros energiją, neatitinka sprendimo rezoliucinės dalies. Iš sąskaitų matyti, kad jos yra išrašytos už elektros energijos tiekimą ne iki 2022 m. balandžio 28 d., o iki 2022 m. balandžio 30 d. Tai reiškia, kad teismas priteisė skolą už elektrą, tiektą ir po 2022 m. vasario 28 d., nors nurodė, kad to padaryti negalėjo.

42.26.       FNTT nėra patvirtinusi, kad atsakovės banko sąskaita, esanti „OP Corporate Bank plc“, ir joje esančios lėšos yra įšaldytos. Skundžiamas sprendimas įgalina atsakovę reikalauti priteistos skolos sumokėjimo ir į kitą nei „OP Corporate bank plc“ sąskaitą. Atsakovė pareiškė, kad banko sąskaita gali naudotis be jokių apribojimų. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai nusprendė, kad skolos priteisimas galiojančio sankcijų režimo nepažeis.

42.27.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.  e3K-3-139-701/2024 nurodyta, kad kompetentingos institucijos (FNTT) leidimas yra būtina prielaida bet kokių sumų sankcionuotam asmeniui priteisimui. FNTT nėra išdavusi leidimo atlikti mokėjimą, todėl teismas negalėjo tenkinti priešieškinio jokia apimtimi. FNTT nedavė ieškovei leidimo atlikti mokėjimą. FNTT davė tik leidimą atsakovei priimti mokėjimą. Tai yra skirtingi juridiniai faktai. Todėl atsakovė pakartotinai kreipėsi į FNTT dėl papildomo veiksmo – leidimo ieškovei atlikti mokėjimą – atlikimo, tačiau FNTT sprendimu, kuris pateiktas kaip priešieškinio 6  priedas, tokio leidimo nesuteikė.

43.       Atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį dėl delspinigių ir palūkanų už priteistą 688 248 Eur skolą nepriteisimo, 481 773,60 Eur skolos bei delspinigių ir palūkanų nuo šios sumos nepriteisimo ir tenkinti priešieškinį visa apimtimi; 2) priteisti AB „INTER RAO Lietuva“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

43.1.       Teismo padaryta išvada, kad atsakovė patiekė elektros energiją ieškovei po ribojamųjų priemonių pritaikymo, yra nepagrįsta. Pagal byloje nustatytas aplinkybes tik 2022 m. gegužės 31 d. buvo iš esmės pritaikytos ribojamosios priemonės, kokios atsakovei taikomos šiuo metu. Kasacinis teismas 2024 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024 išaiškino, kad mokėjimui už elektros energiją, kuri buvo patiekta iki ribojamųjų priemonių pritaikymo, nereikia FNTT leidimo (nutarties 64 punktas). Teismas nukrypo nuo šios kasacinio teismo praktikos, atmesdamas atsakovės reikalavimą dėl 481 773,60 Eur skolos už 2022 m. gegužės mėnesį patiektą elektros energiją.

43.2.       Kada 2022 m. gegužės 31 d. FNTT pradėjo sieti atsakovės kontrolę su V. P., FNTT pripažino, kad pagrindo sieti atsakovę su I. S. nuo 2022 m. balandžio 28 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. nebuvo, todėl ribojamosios priemonės, taikytos išplečiant I. S. taikomas ES sankcijas, buvo panaikintos visa apimtimi. Vadinasi, atsakovė turėjo teisę tuo laikotarpiu parduoti elektros energiją ieškovei, o ieškovė turi pareigą mokėti 481 773,60 Eur skolą už laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 1 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. Tai FNTT faktiškai pripažino, kada 2022 m. spalio 26 d. suteikė leidimą atsakovei gauti visos 1 170 021,60 Eur sumos (įskaitant 481 773,60 Eur) mokėjimą iš ieškovės.

43.3.       Net jeigu ir būtų laikoma, kad atsakovei buvo taikomos ribojamosios priemonės dar nuo 2022 m. balandžio 28 d., FNTT patvirtino, jog atsakovė turėjo teisę naudotis elektra kaip ekonominiu ištekliu, jį parduoti ieškovei ir už tai gauti 481 773,60 Eur sumokėjimą nuo 2022 m. spalio 26 d. (Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalis, tripliko 3 priedas). Todėl teismo padaryta išvada, kad atsakovė tokio leidimo neturėjo, yra nepagrįsta.

43.4.       Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatos ir jų aiškinimo bei taikymo praktika suteikia teisę atsakovei priimti 481 773,60 Eur mokėjimus. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo netaikyti Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes byloje nėra ginčo, kad sutartys su ieškove sudarytos iki ribojamųjų priemonių pritaikymo. Be to, FNTT 2022 m. spalio 26 d. raštu Nr. 15580 patvirtino, kad lėšos, pervestos į bendrovės sąskaitą „OP Corporate Bank plc“, bus įšaldytos.

43.5.       Teismo sprendimas nepriteisti delspinigių ir palūkanų tiek už 481 773,60 Eur skolą, reikalavimą atmetant kaip išvestinį, tiek už 688 248 Eur skolą, argumentuojant tuo, kad FNTT tokių sumų nesuteikė leidimo skolai priteisti ir ieškovė yra atleidžiama TSĮ 7 straipsnio 4 dalies pagrindu, yra nepagrįstas ir pažeidžia TSĮ 7 straipsnio 4 dalį, CK 6.74 straipsnį.

43.6.       Atsakovei įrodžius, kad 481 773,60 Eur skolos dalis turėjo būti priteista, reikalavimai priteisti delspinigius ir palūkanas už 481 773,60 Eur skolą turi būti vertinami kartu su reikalavimu priteisti šias sumas ir už priteistiną 688 248 Eur skolą.

43.7.       Ieškovė, negrąžindama skolos atsakovei, neatliko veiksmų, susijusių su tarptautinių sankcijų įgyvendinimu. Nuo 2022 m. spalio 26 d., kai FNTT suteikė leidimą (tripliko 3 priedas), tarptautinės sankcijos nebuvo kliūtis ieškovei atlikti mokėjimą. Tai yra pagrindas priteisti atsakovei delspinigius ir palūkanas už visą 1 170 021,60 Eur skolą.

43.8.       Pagal TSĮ 7 straipsnio 4 dalį civilinė atsakomybė apima ir netesybas (delspinigiai ir palūkanos), gali būti netaikoma tik tada, jeigu šie delspinigiai ir palūkanos yra kildinami išimtinai iš veiksmų, kuriais buvo įgyvendinamos tarptautinės sankcijos. Pagal skundžiamą sprendimą neaišku, kas laikoma prievolių nevykdymu dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo, sudarančiu pagrindą ieškovei netaikyti civilinės atsakomybės už piniginių prievolių nevykdymą laiku, kai dar nuo 2022 m. spalio 26 d. FNTT suteikė leidimą vykdyti pagrindinę 1 170 021,60 Eur skolos prievolę ir ieškovė, nemokamai savo žinioje laikydama milijoninę atsakovės pinigų sumą, jokių tarptautinių sankcijų nebeįgyvendino ir už kiekvieną dieną nuo 2022 m. spalio 26 d. ieškovei kilo civilinė atsakomybė, nepagrįstai savo žinioje sulaikant reikšmingo dydžio atsakovės lėšas.

43.9.       Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimus dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo FNTT leidime nebuvus tiesiogiai įvardytų šių išvestinių reikalavimų ir vertinus, kad FNTT leidimo šias sumas gauti nėra. Delspinigių ir palūkanų prievolės yra šalutinės ir išimtinai susijusios su pagrindine skolos prievole. Dėl jų priteisimo atskiras FNTT leidimas nėra reikalingas, kadangi esant leidimui vykdyti pagrindinę prievolę, turi būti laikoma, kad suteiktas leidimas vykdyti ir šalutinę prievolę. Priešingas aiškinimas prieštarauja Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 daliai ir CK 6.71 straipsnio 1 daliai.

43.10.       Atsakovė 2022 m. rugpjūčio 31 d. kreipimosi į FNTT metu negalėjo tiksliai žinoti, koks bus delspinigių ar procesinių palūkanų dydis. Delspinigiai paaiškėja tik besikreipiant į teismą, o procesinės palūkanos paaiškėja tik po galutinio procesinio sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis), taigi palūkanų dydis nėra žinomas ir šiai dienai, kadangi ieškovė nėra grąžinusi skolos atsakovei. Priešingas Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalies bei CK 6.71 straipsnio 1 dalies aiškinimas reikštų, kad atsakovė, tiksliai nežinodama nei delspinigių, nei procesinių palūkanų dydžio, turėtų kreiptis į FNTT ir prašyti suteikti abstraktų leidimą, kurį FNTT tiesiog atmestų.

44.       Atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“  atsiliepime prašo: 1) atmesti ieškovės apeliacinį skundą; 2) palikti nepakeistą ieškovės skundžiamą 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį; 3) priteisti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

44.1.       Skundžiama sprendimo dalimi teisėtai ir pagrįstai pritaikytos sutarčių aiškinimo taisyklės bei išaiškintas šalių sudarytų sutarčių turinys. Ieškovės skundas prieštarauja CK 6.157 straipsnio 1 dalies, TSĮ 7 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1231 straipsnio nuostatoms. Pareigą sustabdyti sutarčių vykdymą nustatė viešosios teisės šaltinis – TSĮ 7 straipsnio 3 dalis – kuris turėjo būti pradėtas taikyti šalių santykiams, kada FNTT 2022 m. balandžio 28 d. pritaikė ribojamąsias priemones atsakovei. Ieškovė pripažino, kad, ignoruojant TSĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas, abiem bylos šalims galėjo grėsti baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 1231 straipsnyje, taikymas. Tai, kad po 2022 m. balandžio 28 d., kada FNTT pritaikė ribojamąsias priemones, toliau vykdant sutartis šalims grėstų BK 1231 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, nustatė Vilniaus apygardos teismas. Šios išvados paliktos nepakeistos Lietuvos apeliacinio teismo bei kasacinio teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024.

44.2.       Atsakovė pagrįstai ir teisėtai sustabdė sutarčių vykdymą, už tai atsakomybė atsakovei negali būti taikoma – nėra įrodyti neteisėti atsakovės veiksmai.

44.3.       Atsakovė įrodė, kad veikė maksimaliai rūpestingai, siekdama pašalinti FNTT veiksmų neigiamus padarinius, trukdančius šalims vykdyti sutartį, o ieškovė neatliko nieko. Pirma, tik sužinojusi informaciją apie 2024 m balandžio 28 d. FNTT veiksmus, paaiškino FNTT, kad atsakovės nekontroliuoja ir į ją neturi nuosavybės teisės I. S.. Antra, atsakovė neturi informacijos, dėl ko FNTT nepagrįstai pradėjo teigti, jog atsakovę kontroliuoja V. P.. Tai, kad V. P. atsakovės nekontroliuoja ir jam nepriklauso, konstatuota mažiausiai trijuose administraciniuose sprendimuose.

44.4.       TSĮ 7 straipsnio 4 ir 5 dalys, viena vertus, nustato draudimą taikyti civilinę atsakomybę asmenims, kurie neįvykdė sandorių ir prievolių dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje, ir, antra vertus, suteikia teisę nukentėjusiai šaliai kreiptis į valstybę dėl nuostolių atlyginimo, jeigu valstybė tai darė neteisėtai. Remiantis TSĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir teisės doktrina, darytina išvada, kad net jeigu žalos prievolės egzistavimas būtų ieškovės įrodytas, už šią prievolę atsakytų FNTT, o ne atsakovė, ir tik tuomet, jeigu būtų nustatyti neteisėti FNTT veiksmai taikant ribojamąsias priemones atsakovės atžvilgiu.

44.5.       TSĮ, reglamentuodamas teisinius santykius dėl civilinės atsakomybės nutraukiant ar sustabdant sutartinius santykius, neskiria asmenų, kurių atžvilgiu yra arba nėra įgyvendinamos tarptautinės sankcijos. Vien tai, kad TSĮ 2 straipsnio 2 dalyje yra apibrėžta sąvoka „subjektas, kuriam taikomos sankcijos“, nepaneigia ir negali paneigti, jog TSĮ atleidžia visus asmenis nuo sutarčių ir prievolių nevykdymo, kurios nebuvo įvykdytos dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo, įskaitant ir dėl TSĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos sustabdyti sutarčių vykdymą arba tokias sutartis nutraukti. TSĮ nėra nurodyta, kad TSĮ 7 straipsnio 3 dalis, 7 straipsnio 4 dalis arba 5 dalis nėra taikoma „subjektui, kuriam taikomos sankcijos“.

44.6.       Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio nuostatos nepaneigia aplinkybės, kad pagal TSĮ 7 straipsnio 4 dalį ir 5 dalį atsakovei negali būti taikoma civilinė atsakomybė ir civilinė atsakomybė gali kilti tik FNTT ir tik dėl neteisėtų FNTT veiksmų. Priešingai, Reglamento Nr. 269/2014 11 straipsnio pagrindu atsakovė yra atleista nuo civilinės atsakomybės dėl force majeure aplinkybių ieškovės atžvilgiu.

44.7.       Tarptautinių sankcijų teisinis režimas draudžia atsakovės atžvilgiu nustatyti naują prievolę. Priešingai nei teigia ieškovė, TSĮ 7 straipsnio 1 dalis skiria prievoles, kylančias iš sandorių, ir prievoles kitais pagrindais. Ieškovės aiškinimas, kad TSĮ 7 straipsnio 1 dalis yra susijusi tik su prievolėmis, kylančiomis iš sandorių, yra nepagrįstas, nes šioje normoje nurodoma, kad ši nuostata taikoma sandorių ir kitų naujų prievolių atžvilgiu. Vadinasi, TSĮ 7 straipsnio 1 dalis draudžia nustatyti atsakovei naują prievolę ieškovės naudai, kada visas atsakovės turtas yra įšaldytas FNTT ir toks turi likti atmetant nepagrįstus buvusių klientų reikalavimus, kada sutartys nebuvo įvykdytos dėl FNTT pritaikytų ribojamųjų priemonių.

44.8.       Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama sankcijas, siekia užtikrinti status quo (faktinę padėtį) – turto įšaldymą, t. y. jo išsaugojimą. Būtent todėl, o ne sankcionuoto asmens turto išdalijimo jo buvusiems kontrahentams (ko siekia ieškovė), 2022 m. gegužės 17 d. buvo priimta nauja TSĮ redakcija. Atsakovė neturi tikslo ir ketinimo savo turtą grąžinti kokiam nors sankcionuotam asmeniui (nė vienas atsakovės nuosavybės struktūroje esantis asmuo nėra sankcionuotas ir atsakovė tai įrodė).

44.9.       Ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę, neturėdama FNTT leidimo dėl naujos atsakovės prievolės ieškovei nustatymo. Tokio prašymo ieškovė FNTT neteikė. Dėl to teismo sprendimas, kokio siekia ieškovė, yra neįmanomas, kada teismas iš esmės turėtų priimti sąlyginį sprendimą, kurio realumas ir vykdytinumas yra iš esmės priklausomi nuo FNTT diskrecijos suteikti ar ne leidimą nustatyti atsakovei žalos atlyginimo prievolę ieškovės atžvilgiu (TSĮ 7 straipsnio 1 dalis, CPK 18 straipsnis, 259 straipsnio 1 dalis, 260 straipsnis, 267 straipsnis, 281 straipsnis).

44.10.       Atsakovė veikė maksimaliai rūpestingai, siekdama pašalinti FNTT sukurtas kliūtis sutartinių prievolių vykdymui. Sutartis teisėtai galėjo būti vykdoma (toliau elektros energija parduodama) tik gavus FNTT leidimą. Nors FNTT ribojamąsias priemones atsakovei ėmė taikyti nuo 2022 m. balandžio 28 d., apie tai atsakovė nebuvo informuota. FNTT pritaikytos ribojamosios priemonės valstybės įmonėje Registrų centre buvo įregistruotos 2022 m. gegužės 6 d. Apie tai atsakovė taip pat informuota nebuvo ir sužinojo jau po 2022 m. gegužės 6 d. Atsakovė nedelsdama kreipėsi į FNTT su detaliais paaiškinimais, kad I. S. nekontroliuoja atsakovės ir dėl to sankcijos, kurias ES taiko I. S., negali būti įgyvendinamos atsakovei. FNTT su atsakovės argumentais sutiko ir 2022 m. gegužės 31 d. duomenys apie tariamą I. S. kontrolę buvo panaikinti.

44.11.       Tačiau per laikotarpį, kol FNTT neteisėtai nurodė atsakovės atžvilgiu įgyvendinti tarptautines sankcijas, taikomas I. S., FNTT neteisėtų veiksmų pagrindu atitinkamus veiksmus atliko Nord Pool AS ir VERT. Nord Pool AS padarė išvadą, kad esant FNTT įrašui apie I. S. kontrolę, yra neproporcinga atsiskaitymų rizika su atsakove, dėl to atsakovės teisė prekiauti elektros biržoje buvo įšaldyta. Dar tebegaliojant FNTT įrašui apie sankcijų, taikomų I. S., įgyvendinimą atsakovės atžvilgiu, VERT 2022 m. gegužės 24 d. priėmė atitinkamus teisės aktų pakeitimus, kurie 2022 m. gegužės 25 d. buvo pritaikyti atsakovei ir dėl to sustabdytas, o vėliau panaikintas atsakovės leidimo vykdyti nepriklausomo elektros energijos tiekėjo veiklą galiojimas. Atsakovė, veikdama rūpestingai, neteisėtus VERT veiksmus apskundė Regionų apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eI4-720-816/2024).

44.12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2024 m. liepos 10 d. sprendime paneigė, kad 2022 m. gegužės 24 d. VERT teisės aktų pakeitimai ir šių teisės aktų pritaikymas vienintelės atsakovės atžvilgiu kitą dieną po jų priėmimo (2024 m. gegužės 25 d.) bei to nulemtas atsakovės leidimų praradimas, nėra savarankiški ir nepriklausomi įvykiai. Valstybės institucijų veiksmai, nustatantys draudimą vykdyti sutartis ir baudžiamąją atsakomybę, jei tokio draudimo nebus laikomasi, yra force majeure. 

44.13.       Nei pradedant šalių sutartinius santykius 2016 m., nei sudarant sutartis nebuvo jokių indikacijų, kad ES Tarybai priėmus sprendimus dėl ES sankcijų taikymo I. S. ir V. P., FNTT be pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo spręs, jog šie asmenys neva turi atsakovės nuosavybę ar kontrolę. Atsakovė įrodinėja, kad nei atsakovė, nei kas kitas neturėjo duomenų, iš kurių būtų galima pagrįstai numatyti 2022 m. balandžio 28 d. FNTT ir vėlesnius VERT bei Nord Pool AS veiksmus atsakovės atžvilgiu. Tai įrodo ir pirmosios instancijos teismų sprendimai administracinėse bylose.  

44.14.       Tarp atsakovės ir ieškovės dar 2016 m. prasidėjo sutartiniai komerciniai santykiai, tačiau ieškovei nekliudė tai, kad atsakovė buvo neva kontroliuojama ar priklausė sankcionuotam asmeniui, tai dar viena aplinkybė įrodanti, jog atsakovė negalėjo numatyti FNTT veiksmų. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu liko nepaneigta ir aplinkybė, kad nė viena valstybės institucija ar įstaiga (AB LTG Infra, AB Lietuvos paštas, Lietuvos kriminalinės policijos biuras, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės valdyba), sudarydamos sutartis su atsakove, nesugebėjo numatyti 2022 m. balandžio 28 d. FNTT veiksmų. 

44.15.       Ieškovės išvedžiojimai apie 2012 m. Prospektą Varšuvos akcijų biržai, buvusio atsakovės stebėtojų tarybos nario pasisakymai, neaiškios kilmės garso įrašas ir kiti spekuliatyvūs ieškovės įrodymai (dubliko 72–95 punktai), neturi teisinės reikšmės vertinant, ar atsakovė galėjo numatyti neteisėtus FNTT veiksmus, pritaikant atsakovei ribojamąsias priemones 2022 m. balandžio 28 d.

44.16.       Svarbu, kad atsakovė neįvykdė sutarčių su ieškove ne dėl ieškovės įvardijamų geopolitinių rizikų pasireiškimo, tačiau išimtinai dėl FNTT neteisėtų veiksmų atsakovės atžvilgiu. Ieškovė neįrodė, kad atsakovė galėjo numatyti tokį neteisėtą elgesį atsakovės atžvilgiu, koks yra vykdomas nuo 2022 m. balandžio 28 d.

44.17.       Pažymėtina, kad Lietuvos kompetentingos institucijos niekada nesiūlė ES Tarybai taikyti sankcijas atsakovei ar jos akcininkams, o ES Taryba nėra svarsčiusi tokių sankcijų taikymo galimybės atsakovei ar atsakovės nuosavybės struktūroje esantiems asmenims.

44.18.       Atsakovė negalėjo kontroliuoti FNTT veiksmų, kadangi už FNTT atliktus neteisėtus veiksmus atsakovė nėra atsakinga. FNTT savo valia ir veiksmais nutarė nepagrįstai ir neteisėtai pritaikyti ribojamąsias priemones atsakovės atžvilgiu, darant nepagrįstas išvadas apie I. S. ir (ar) V. P. nuosavybę arba kontrolę atsakovės atžvilgiu. Net keturiose savarankiškose bylose buvo pripažinta, kad FNTT neteisėtai ir nepagrįstai atsakovės atžvilgiu įgyvendino tarptautines sankcijas.

44.19.       Išaiškinimai, pateikti 2023 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-720-798/2023, neturi prejudicinės galios, kadangi minėtoje byloje atsakovė nedalyvavo, be to, joje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl I. S. arba V. P. nuosavybės ar kontrolės atsakovės atžvilgiu. 

44.20.       Atsakovė negalėjo nei numatyti, nei sukontroliuoti Nord Pool AS veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai dėl FNTT pritaikytų ribojamųjų priemonių atsakovės atžvilgiu, areštuojant atsakovės akcijas, turtą ir lėšas. 2024 m. liepos 10 d. sprendime konstatuota, kad Nord Pool AS veiksmai, kartu su FNTT ir VERT veiksmais, buvo nenuspėjami ir nesukontroliuojami.

44.21.       Atsakovė negalėjo nei numatyti, nei kontroliuoti VERT veiksmų prieš atsakovę. Tai (ką akcentuoja ieškovė), kad keletą metų anksčiau VERT panaikino kito, ginčo sutarčių vykdymui nereikšmingo leidimo galiojimą dėl elektros energijos importo iš Baltarusijos, neturi reikšmės šiai bylai. Nagrinėjamu atveju VERT savo iniciatyva, reaguodama į 2022 m. balandžio 28 d. FNTT veiksmus, 2022 m. gegužės 24 d. priėmė teisės aktų pakeitimus, kur darė išvadą, kad esant FNTT išvadoms dėl ribojamųjų priemonių taikymo, automatiškai bendrovė laikoma finansiškai nepajėgia, todėl stabdomas ir naikinamas leidimas patiekti elektrą, įskaitant ir ieškovei. Šis 2022 m. gegužės 24 d. priimtas norminio akto pakeitimas jau kitą dieną (2022 m. gegužės 25 d.) buvo pritaikytas atsakovės atžvilgiu. Pagrįstai skundžiamo sprendimo 35 punkte tai įvertinta kaip nenugalima jėga.

44.22.       Kaip ir FNTT, taip ir VERT atveju, VERT teisės aktų pakeitimai ir sprendimai buvo priimti nevertinant informacijos, kad FNTT veiksmai, kurie buvo atlikti bendrovės atžvilgiu, yra nepagrįsti. Kaip ir FNTT, taip ir VERT nevertino atsakovės akcininkų struktūros ir akcininkų sutarties, kuri įrodo, kad atsakovės 2022 m. balandžio 28 d. (FNTT neteisėtų veiksmų pradžios metu) arba 2022 m. birželio 30 d. (VERT nusprendžiant panaikinti atsakovės turėtus leidimus) nekontroliuoja ir atsakovė nėra susijusi su I. S. ir (ar) V. P. nei pagal kontrolės, nei pagal nuosavybės kriterijus. Atsakovei, jos akcininkams nėra taikomos jokios sankcijos. 

44.23.       Tai, kad VERT teisės aktų pakeitimai ir po jų sekęs atsakovės leidimų praradimas nėra savarankiški ir nepriklausomi įvykiai, konstatuota 2024 m. liepos 10 d. sprendime. Jame padaryta išvada, kad šių veiksmų VERT ėmėsi tik todėl, kad FNTT veikė prieš atsakovę, o Nord Pool AS tokių veiksmų ėmėsi dėl FNTT (2024 m. liepos 10 d. sprendimo 16–18 punktai).

44.24.       Ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl FNTT, Nord Pool AS ir VERT veiksmų įvykus nenugalimos jėgos aplinkybėms atsakovė neįvykdė sutarties dėl pateisinamų priežasčių (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), atsakovė veikė teisėtai nutraukdama santykius su ieškove ir dėl to, kad TSĮ 7 straipsnio 3 dalis įpareigojo visus asmenis nutraukti sutartinius teisinius santykius, o šiuo pagrindu nutraukus sutartį nė vienai santykių šaliai atsakomybė nėra taikoma (TSĮ 7 straipsnio 5 dalis). Ieškovė nepatyrė jokių nuostolių, o jeigu net ir patyrė – atsakovė yra netinkama atsakovė šioje byloje. Atsakovė yra atleista nuo civilinės atsakomybės ieškovės atžvilgiu tiek dėl nenugalimos jėgos aplinkybių (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), tiek dėl tarptautinių sankcijų įstatymo prievolių vykdymo (TSĮ 7 straipsnio 3 dalis), ieškovei negalėjo kilti žala. Net jeigu tokia žala ieškovei ir kilo, TSĮ numato, kad ieškovė neturi teisės jos reikalauti iš atsakovės (TSĮ 7straipsnio 4 dalis) ir turi teisę tokią žalą išsiieškoti iš FNTT ir tik tuomet, jeigu FNTT veiksmai prieš atsakovę bus pripažinti neteisėtais (TSĮ 7 straipsnio 5 dalis). Ieškovei kilę nuostoliai yra tiesioginė FNTT veiksmų pasekmė. FNTT pritaikius ribojamąsias priemones atsakovės atžvilgiu, veiksmų atsakovės atžvilgiu ėmėsi ir Nord Pool AS bei VERT, dėl to atsakovė neturėjo galimybės patiekti elektrą ieškovei. Taigi ieškovei tariami nuostoliai nebūtų kilę, jeigu FNTT nebūtų atsakovės atžvilgiu pritaikiusi ribojamųjų priemonių. Ieškovės teiginiai, kad visos civilinės atsakomybės sąlygos šiuo atveju egzistuoja, yra nepagrįsti ir deklaratyvūs.

44.25.       Ieškovės teiginiai, kad teisinis reguliavimas draudžia atsakovės atžvilgiu atlikti mokėjimą už susidariusią skolą, yra paneigti byloje surinktais įrodymais, tai pagrįstai nustatyta skundžiamu sprendimu. Pagal kasacinio teismo praktiką atsakovė turėjo gauti leidimą skolai priteisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024 65 punktas). Atsakovė tą jau yra padariusi (tripliko 3.1 priedas). Nors teisę ginčyti šį FNTT leidimą ieškovė turėjo per 1 mėnesį nuo sužinojimo, šio FNTT leidimo iki šiol ieškovė neginčijo ir FNTT leidimas jai privalomas.

44.26.       Pati ieškovė pripažino skolą atsakovei, kada savo atsiliepime į priešieškinį nurodė, jog savo lėšomis ir pastangomis bandė įvykdyti šią skolą (atsiliepimo į priešieškinį 10 punktas). Ieškovė tik nurodė, kad nebuvo ir nėra įsitikinusi, jog atsakovės sąskaita atlikti mokėjimą, yra įšaldyta, t. y. tokiam mokėjimui yra visos būtinos ir reikalingos sąlygos pagal FNTT leidimą. Atsakovė įrodė, kad atsakovės sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti „OP Corporate Bank plc“ Lietuvos filiale, yra įšaldyta, kaip to reikalauja FNTT. Tą FNTT leidime ir pažymėjo – mokėjimas privalo būti atliktas į šią atsakovės sąskaitą (tripliko 3.1 priedas).

45.       Ieškovės AB Roquette Amilina atsiliepime prašoma: 1) atmesti atsakovės apeliacinį skundą ir atsakovės apskųstą 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

45.1.       Atsakovės tikslas – bet kokių sumų sankcionuotam asmeniui priteisimas – prieštarauja Sprendimo Nr. 2014/145/BUSP 2 straipsnio 1 ir 2 dalims, TSĮ 7 straipsnio 2 daliai, Lietuvos teismų praktikai. Ginčo, kad atsakovė yra subjektas, kurio atžvilgiu įgyvendinamos sankcijos, nėra ir nebuvo.

45.2.       Apeliacinio skundo teiginiai dėl sankcijų įgyvendinimo momento pradžios yra nepagrįsti. Visos ginčo PVM sąskaitos faktūros, pagal kurias atsakovė siekia sumų priteisimo, yra išrašytos po 2022 m. vasario 25 d. – dienos, kai V. P. buvo įtrauktas į ES sankcijų sąrašus. Antra vertus, sankcijų taikymo pradžios momentas net nėra teisiškai reikšmingas. Svarbu yra tai, kad atsakovės atžvilgiu vis dar įgyvendinamos tarptautinės sankcijos.

45.3.       Teismų yra konstatuota, kad atsakovės ir jos dukterinės įmonės po 2022 m. vasario 25 d. pateiktos energijos ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu jokios sumos negali būti priteisiamos. Momentas, nuo kurio atsakovės atžvilgiu yra įgyvendinamos ribojamosios priemonės, yra fizinio asmens, kontroliuojančio atsakovę, įrašymas į sankcionuotų asmenų sąrašą (2022 m. vasario 25 d.), o ne atitinkamų FNTT sprendimų išviešinimas Juridinių asmenų registre. Be to, atsakovė į bylą nėra pateikusi įrodymų, kad „FNTT pripažino, jog jokio pagrindo sieti Bendrovę su I. S. nuo 2022-04-28 iki 2022-05-31 nebuvo“, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas sprendime. Iš FNTT atsiliepimo į ieškinį matyti, kad sankcijos faktiškai atsakovės atžvilgiu įgyvendinamos jau nuo 2022 m. kovo 14 d. ir pagrindas tam šiai dienai nėra išnykęs.

45.4.       Atsakovės interpretacija, kad neva aktualios prievolės atsirado anksčiau (2020 m. liepos 21 d. arba 2021 m. gruodžio 1 d.), yra nepagrįsta, nes Reglamento Nr. 269/2014 7 straipsnio 2 dalies b papunktis aiškiai numato, kad yra atskiriami mokėjimai pagal konkrečius įsipareigojimus, o ne tik pagal formaliai anksčiau sudarytas sutartis.

45.5.       Apeliacinio skundo teiginiai dėl tariamo FNTT leidimo išdavimo yra nepagrįsti. FNTT leidimo ieškovei atlikti mokėjimus nėra išdavusi. FNTT 2022 m. spalio 26 d. raštas Nr. 25-1558 suteikia tik atsakovei teisę priimti mokėjimą, tačiau nesuteikia ieškovei teisės atlikti mokėjimo atsakovės naudai. Ieškovė savo iniciatyva neturi teisės atlikti mokėjimo, kadangi toks veiksmas pažeistų TSĮ. Atsakovė kreipėsi į FNTT dėl leidimo ieškovei atlikti mokėjimą išdavimo, tačiau FNTT sprendimu, kuris pateiktas kaip priešieškinio 6 priedas, tokio leidimo nesuteikė.  

45.6.       Apeliacinio skundo teiginiai dėl tariamo lėšų įšaldymo „OP Corporate Bank plc“ yra nepagrįsti. Byloje nėra įrodymų apie tai, kad šioje sąskaitoje esančios lėšos būtų įšaldytos. Kita vertus, sprendimo pakeitimas ir priešieškinio tenkinimas atsakovei leistų gauti lėšas ir į neįšaldytas sąskaitas, be kita ko, turimas Vokietijos Federacinėje Respublikoje įsteigtame banke.

45.7.       Ieškovė TSĮ prasme yra juridinis asmuo, kuriam atsakomybė negali būti taikoma. Tiek delspinigiai, tiek palūkanos yra atsakomybės forma, todėl jų priteisimas prieštarautų TSĮ 7 straipsnio 4 daliai.

45.8.       Visos atsakovės, sankcionuoto asmens, lėšos yra (turi būti) įšaldytos, todėl atsakovė dėl to, kad ieškovė dėl sankcijų nesumoka skolos, neigiamų padarinių nepatiria. Net jei ieškovė būtų atsakovei sumokėjusi skolą, atsakovė lėšomis negalėtų naudotis. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar šioje byloje atsakovės prašomos priteisti lėšos yra ieškovės banko sąskaitoje, ar atsakovės banko sąskaitoje, jomis atsakovė negalėtų naudotis.

45.9.       Viena vertus, atsakovė nepaneigė, kad nėra gavusi FNTT leidimo, kuriame būtų nurodytas FNTT sutikimas papildyti atsakovės (sankcionuoto asmens) sąskaitą delspinigiais ar palūkanomis. Antra vertus, tokio leidimo FNTT negalėtų duoti, nes jis prieštarautų TSĮ 7 straipsnio 4 daliai, draudžiančiai taikyti civilinę atsakomybę.

45.10.       Apeliaciniame skunde akcentuojama Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnio 1 dalis neturi ryšio nei su delspinigiais, nei su palūkanomis. Ši nuostata numato, kad kompetentingos institucijos gali „leisti naudotis tam tikromis lėšomis arba ekonominiais ištekliais tokiomis sąlygomis, kurias šios institucijos laiko tinkamomis“, o šioje byloje nėra duomenų apie leidimą atsakovei gauti delspinigius ar procesines palūkanas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

46.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

47.       Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ sutartinės civilinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo ieškovei forma) taikymo atsakovei nutraukus dvi su ieškove AB Roquette Amilina sudarytas elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis, nesant ieškovės kaltės, (ieškinio esmė) ir atsakovės teisės gauti sutarčių įvykdymą (atsiskaitymą pagal sutarčių pagrindu išrašytas keturias PVM sąskaitas faktūras) gynimo (priešieškinio esmė). Atsakovė nuo ieškinio ginasi teigdama, kad jai civilinė atsakomybė netaikytina, nes pareigos užtikrinti elektros energijos tiekimą ieškovei atsakovė negalėjusi dėl nenugalimos jėgos (lot. force majeure), pasireiškusios dėl neteisėtų FNTT, VERT ir Nord Pol AS veiksmų. Ieškovė nuo priešieškinio ginasi įrodinėdama, kad atsakovė yra subjektas, kurio atžvilgiu yra taikomos tarptautinės sankcijos, o TSĮ 7 straipsnio 2 dalis draudžia bet kokių prievolių, įskaitant pinigines prievoles, sankcionuotiems asmens vykdymą, todėl ieškovė negali sumokėti atsakovei skolos.

48.       Teisėjų kolegija pažymi, kad abi šalys apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos itin daug dėmesio skiria atsakovės sąsajų su asmenimis, kuriems yra taikomos tarptautinės sankcijos, įrodinėjimu (paneigimu). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad atsakovė administracine tvarka yra ginčija tiek FNTT atsakovės atžvilgiu pritaikytų ribojamųjų priemonių, tiek VERT priimtų sprendimų teisėtumą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šiame procesiniame sprendime nevertins šalių argumentų dėl valstybės institucijų atsakovės atžvilgiu priimtų sprendimų ir ribojamųjų priemonių pagrįstumo ir teisėtumo, kadangi šie administraciniai sprendimai yra administracinių ginčų, kurie dar nėra užbaigti įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais, nagrinėjimo dalykas. Nepaisant to, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo, jog atsakovei sutarčių nutraukimo metu ir šiuo metu galioja ribojamosios priemonės, nėra. Atitinkamai, šioje byloje vertintina tik Nord Pool AS, FNTT ir VERT sprendimų įtaka sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti arba paneigti ir jų reikšmė ieškovės skolos prievolės vykdymo privalomumo (negalimumo) aspektu.

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

49.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. vasario 13 d. gauti atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“  rašytiniai paaiškinimai, kuriuose atsakovė nurodo, kad skundžiamame sprendime (51 punkte) reikalavimas dėl 481 773,60 Eur skolos buvo atmestas argumentuojant tuo, jog atsakovė tariamai neturėjo leidimo parduoti elektrą ieškovei po ribojamųjų priemonių pritaikymo. Šiais paaiškinimais atsakovė informuoja Lietuvos apeliacinį teismą, kad tapačiomis aplinkybėmis – pagal FNTT leidimą ir dėl elektros energijos tiekimo 2022 m. gegužės mėnesį – įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1402-981/2025 atsakovės naudai priteista skola iš buvusio atsakovės kontrahento. Ši įsiteisėjusi 2025 m. sausio 21 d. nutartis patvirtina, kad ir šioje civilinėje byloje pirmosios instancijos teisme pateiktas FNTT leidimas (tripliko 3 priedas) yra pakankamas pagrindas tenkinti priešieškinį visoje apimtyje. Atsakovė prašo priimti 2025 m. sausio 21 d. nutartį ir tenkinti AB „INTER RAO Lietuva“ apeliacinį skundą.

50.       Ieškovė AB Roquette Amilina, susipažinusi su atsakovės 2025 m. vasario 13 d. pateiktais rašytiniais paaiškinimais, Lietuvos apeliaciniam teismui 2025 m. vasario 24 d. pateikė rašytinius paaiškinimus. Juose nurodė, kad, pirma, šią bylą nagrinėjančiam Lietuvos apeliaciniam teismui Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 21 d. nutartis nėra ir negali būti privaloma, nes nėra nei vertikalus, nei horizontalus precedentas. Antra, minėta nutartimi išnagrinėtos bylos ginčo apimtis skiriasi. BUAB „KARDOS“ byloje buvo ginčas tik dėl to, ar AB „INTER RAO Lietuva“ yra gavusi FNTT leidimą įeinantiems mokėjimams gauti. Šioje byloje yra ginčas dėl dviejų aspektų – ar ieškovė yra gavusi leidimą atlikti mokėjimą AB „INTER RAO Lietuva“ ir ar AB „INTER RAO Lietuva“ yra gavusi leidimą gauti mokėjimą. Būtent pirmojo leidimo ieškovė iš FNTT ir nėra gavusi. Tai turi esminę reikšmę, nes byloje vyksta ginčas dėl ieškovės įpareigojimo vykdyti piniginę skolos prievolę, kurios vykdymą draudžia TSĮ 7 straipsnis. Tokio ginčo BUAB „KARDOS“ byloje nebuvo, todėl BUAB „KARDOS“ bylos išnagrinėjimo rezultatas nėra reikšmingas. Trečia, minėta nutartimi išnagrinėtos bylos teisinis ir faktinis rezultatas yra skirtingas nei atsakovės siekiamas rezultatas šioje byloje. Šioje byloje atsakovė siekia faktinio skolos priteisimo, o Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 21 d. nutartimi išnagrinėtoje byloje buvo patvirtintas tik finansinis reikalavimas bankroto procese.

51.       Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje  Nr. eA-330-821/2025, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-611/2024, pateikti išaiškinimai patvirtina ieškovės apeliacinio skundo pagrįstumą. Pažymi, kad AB „ORLEN Lietuva“ byloje priimtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, be to, nėra aktualus dėl bylose esančių skirtumų – sutartinių nuostatų skirtumų ir įrodymų, kad atsakovė buvo prisiėmusi sankcijų riziką dar nuo 2014 m. Apie FNTT klaidos dėl I. S. kontrolės atsakovės atžvilgiu tariamą pripažinimą patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

52.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 302 straipsnyje nurodoma, jog apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje nurodytoms taisyklėmis, todėl, sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, būtina atsižvelgti ir į specialias apeliaciniam procesui taikomas taisykles, t. y. į CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose nustatytus ribojimus bei draudimus.

53.       CPK 323 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami ir dėl tos priežasties, kad apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį skundą bei atsiliepimą į jį. Pažymėtina, kad analogišką išvadą dėl rašytinių paaiškinimų, kuriuose yra nurodomi atsikirtimai į priešingos šalies atsiliepimą, nepriėmimo kaip nenumatyto kasaciniame procese dokumento, ne kartą yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).

54.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

55.       Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).

56.       Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės pateiktų rašytinių paaiškinimų turinį bei su jais teikiamą naują įrodymą (nutartį iš bankroto bylos), konstatuoja, kad juose atsakovė pateikė argumentus, papildančius jos apeliaciniame skunde nurodytą poziciją, nors tokio bylos pasirengimo būdo, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, civilinio proceso normos nenumato. Ieškovės pateikti rašytiniai paaiškinimai iš esmės yra atsikirtimai į atsakovės rašytinius paaiškinimus, o tokio procesinio dokumento pateikimas apeliacinės instancijos teisme nėra numatytas. Taigi, atsižvelgiama į tai, kad rašytiniai paaiškinimai pateikti pasibaigus apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos padavimo terminui, jų priėmimas pažeistų CPK 323 straipsnio nuostatas, todėl teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovės rašytinius paaiškinimus bei kartu su jais teikiamą naują įrodymą ir ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus.

57.       Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. kovo 21 d. gautas atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ prašymas atnaujinti šios civilinės bylos nagrinėjimą ir priimti į bylą Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-39-881/2025. Prašyme nurodoma, kad minima nutartimi atmestas AB „ORLEN Lietuva“ apeliacinis skundas ir paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1341-863/2024, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškiniui analogiškas AB „ORLEN Lietuva“ ieškinys.

58.       Pasisakydama dėl šio prašymo teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas iš esmės pagal šalių pateiktus apeliacinius skundus gali būti atnaujinamas nustačius, jog egzistuoja poreikis nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus (CPK 256 straipsnis, 258 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje esantys duomenys yra pakankami bylai pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus išnagrinėti, įvertinti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o atsakovės prašomas priimti kitoje civilinėje byloje, nors iš dalies ir panašioje faktinėmis aplinkybėmis, priimto Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo priėmimo faktas nesuponuoja poreikio atnaujinti šios apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos nagrinėjimo, todėl atsakovės prašymo priimti Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartį ir atnaujinti šios bylos nagrinėjimą, teisėjų kolegija netenkina. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos (CPK 179 straipsnio 3 dalis), o atsakovės teikiama Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-39-881/2025, šioje sistemoje yra. 

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

59.       Byloje nustatyta, kad 2020 m. liepos 21 d. ieškovė AB Roquete Amilina ir atsakovė AB „INTER RAO Lietuva“ pasirašė energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2020/26, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti elektros energiją ieškovei, o ieškovė įsipareigojo pirkti elektros energiją, kuri reikalinga ieškovės objektams, ir už ją sumokėti sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (sutarties Nr. 2020/26 1.1 papunktis). Sutarties Nr. 2020/26 priede Nr. 1 šalys įtvirtino sutarties kainą (38,50 Eur/MWh) ir terminą (iki 2022 m. gruodžio 31 d.). 2021 m. gruodžio 21 d. šalys pasirašė papildomą susitarimą Nr. 1 prie sutarties Nr. 2020/26, kuriuo susitarė dėl sutarties 4.6 papunkčio pakeitimo ir jo išdėstymo nauja redakcija, nustatant šalies inicijuoto sutarties nutraukimo prieš jos terminą pasekmes bei naują sutarties kainą – 60 Eur/MWh.

60.       2021 m. gruodžio 1 d. šalys pasirašė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2021/43, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti elektros energiją ieškovei užtikrinant 5 MW/h tiekimą už 110 Eur/MWh kainą (sutarties Nr. 2021/43 1.1, 2.1 papunkčiai ir priedas Nr. 1), o ieškovė įsipareigojo pirkti elektros energiją ir už ją sumokėti. Šalys susitarė dėl sutarties termino – iki 2022 m. gruodžio 31 d (sutarties Nr. 2021/43 priedas Nr. 1).

61.       Abiejų sutarčių 4.2 ir 4.6 papunkčiuose šalys įtvirtino nuostatas dėl sutarties šalių civilinės atsakomybės dėl įsipareigojimų neįvykdymo ar netinkamo vykdymo bei atleidimo nuo civilinės atsakomybės esant nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybėms – civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat šalys gali būti visiškai ar iš dalies atleidžiamos nuo atsakomybės už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar jų netinkamą vykdymą dėl nenugalimos jėgos (lot. force majeure) ir kitų CK, Taisyklėse ir (ar) sutartyje numatytų aplinkybių. Už sutarties nutraukimą, nepasibaigus jos galiojimo terminui, sutartyje nustatytais atvejais tokį nutraukimą vienašaliu pranešimu inicijavusi šalis sumoka kitai šaliai baudą, lygią 20 proc. nuo per iki sutarties galiojimo termino pabaigos likusį laikotarpį planuotos patiekti elektros energijos kainos, išskyrus Taisyklėse nurodytus atvejus, kai ieškovė nustatyta tvarka ir terminais neatsiskaito ar nevisiškai atsiskaito su atsakove už pateiktą elektros energiją arba ieškovė nepateikia visų prievolių pagal sutartį tinkamo įvykdymo užtikrinimo.

62.       ES Taryba 2022 m. vasario 25 d. priėmė Sprendimą (BUSP) 2022/331, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/145/BUSP, kuriuo nustatytos ribojimo priemonės, taikytinos atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos Respublikos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi. Šiuo Sprendimu ES Taryba išplėtė sankcijų apimtis, be kita ko, pritaikė sankcijas ir Rusijos Federacijos prezidentui V. P..

63.       Atsakovei AB „INTER RAO Lietuva“ ribojamosios priemonės (lėšų, akcijų ir nekilnojamojo turto įšaldymas) taikomos FNTT 2022 m. balandžio 28 d. sprendimu. Nuo 2022 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. atsakovės atžvilgiu tarptautines sankcijos įgyvendinamos ir ribojamosios priemonės pritaikytos dėl atsakovės sąsajų su Rusijos Federacijos oligarchu ir politiku I. S., kuriam pagal 2022 m. vasario 28 d. Europos Tarybos Reglamentą (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 269/2014, taikomos tarptautinės sankcijos. Nuo 2022 m. gegužės 31 d. atsakovei tarptautinės sankcijos įgyvendinamos dėl sąsajų su V. P..

64.       Nord Pool AS 2022 m. gegužės 20 d. dėl atsiskaitymų rizikos suspendavo atsakovės teisę prekiauti Nord Pool biržoje. 

65.       VERT 2022 m. gegužės 24 d. inicijavo posėdį dėl ūkio subjektų technologinio, finansinio ir vadybinio pajėgumo įvertinimo tvarkos aprašo pakeitimo. Aprašas buvo papildytas 4.10 ir 251 papunkčiais, numatančiais, kad finansinio pajėgumo vertinimas atliekamas gavus informaciją iš atsakingų institucijų dėl ūkio subjektui taikomų finansinių sankcijų ir (ar) biržos operatoriaus dėl ūkio subjekto prekybos apribojimo ir (ar) sustabdymo, taip pat vadovaujantis FNTT viešai skelbiama informacija apie fizinių ir (ar) juridinių asmenų sąsajas su subjektais, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, bei 252 papunkčiu, kuriame nustatyta, jog dėl ūkio subjektui pritaikytų finansinių sankcijų ir (ar) biržos operatoriaus ūkio subjektui taikomo prekybos apribojimo ir (ar) sustabdymo, ūkio subjekto finansinį pajėgumą VERT vertina kaip nepakankamą.

66.       VERT 2022 m. gegužės 25 d. konstatavo, kad atsakovės finansinis pajėgumas yra nepakankamas, įpareigojo atsakovę iki 2022 m. gegužės 26 d. pašalinti šį pažeidimą ir informuoti apie tai VERT bei įspėjo, jog tinkamai neįvykdžius šio įpareigojimo bus pradėta 2013 m. sausio 31 d. išduoto elektros energijos importo leidimo Nr. LI-0030 galiojimo sustabdymo procedūra. 2022 m. gegužės 27 d. VERT sustabdė elektros energijos importo leidimo galiojimą bei leidimą verstis nepriklausomo elektros energijos tiekimo veikla, o 2022 m. birželio 30 d. importo leidimas buvo panaikintas.

67.       Atsakovė 2022 m. gegužės 30 d. elektroniniu paštu informavo ieškovę apie sutarties Nr. 2021/43 pasibaigimą sutarties 5.5.2 papunkčio pagrindu VERT 2022 m. gegužės 27 d. sustabdžius atsakovei išduotą leidimą verstis nepriklausomo elektros energijos tiekimo veikla. 2022 m. birželio 9 d. atsakovė ieškovei nurodė, kad VERT sustabdžius atsakovės licencijos galiojimą, ji neteko leidimo vykdyti elektros energijos nepriklausomo tiekimo veiklą, todėl sutartys yra pasibaigusios 5.5.2 papunkčio pagrindu. Tuo pačiu raštu atsakovė ieškovę informavo, jog vykdyti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų negali ir dėl jos atžvilgiu FNTT pritaikytų sankcijų, dėl Nord Pool AS uždraudimo prekiauti Nord Pool rinkose ir to eliminuotos galimybės atsakovei įsigyti elektros energiją iš vienintelio šaltinio. Rašte atsakovė, be kita ko, pažymėjo, kad ji atleistina nuo atsakomybės už sutartyse prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, esant nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybėms.

68.       2022 m. birželio 21 d. rašte ieškovė nurodė, kad atsakovė galėjo vykdyti savo pareigas pagal sutartis net ir Nord Pool AS suspendavus jos veiklą, todėl sutarčių 5.5.2 papunktyje įtvirtintas pagrindas neegzistuoja ir sutartys negalėjo būti nutrauktos. Tuo pačiu raštu ieškovė nurodė nesutinkanti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja force majeure aplinkybės.

69.       FNTT 2022 m. spalio 26 d. raštu Nr. 15580, adresuotu atsakovei ir „OP Corporate Bank plc“ Lietuvos filialui, pranešė suteikianti leidimą atsakovei gauti įeinančius mokėjimus pagal pridedamą sąrašą, į kurį, be kita ko, patenka ir ieškovės mokėjimai atsakovei pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras (Nr. V-2022-15497, Nr. V-2022-15498, Nr. V-2022-15691 ir Nr. V-2022-15692).

Dėl teisinio reguliavimo, susijusio su tarptautinių sankcijų taikymu ir jų privalomumu

70.       Nors šioje byloje, be kita ko, keliami sutartinės civilinės atsakomybės (ne)taikymo, atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimai, kurie įprastai reglamentuojami sutarčių teisės normomis, įtvirtintomis CK šeštojoje knygoje, tačiau nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad atsakovė yra viena iš sutarčių šalių, kuriai yra taikomos ribojamosios priemonės tarptautinių sankcijų pagrindu. Dėl šios priežasties šioje byloje aktualus ne tik nacionalinis sutarčių reglamentavimas, tačiau ir nacionaliniai bei tarptautiniai viešosios teisės aktai, reguliuojantys tarptautinių sankcijų įgyvendinimą ir kartu darantys poveikį asmenų sandorių sudarymui ir prievolių vykdymui. Atsižvelgdama į toliau dėstomo teisinio reglamentavimo tikslus, paskirtį ir reguliuojamų teisinių santykių pobūdį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad toliau nurodomas teisinis reguliavimas yra laikytinas specialiuoju (lot. lex specialis) CK šeštosios knygos teisės normų, reglamentuojančių sutarčių vykdymą ir atleidimą nuo sutartinės civilinės atsakomybės, atžvilgiu.

71.       ES Taryba 2014 m. kovo 17 d. priėmė Reglamentą Nr. 269/2014, kuriuo nustatytos ribojimo priemonės, taikytinos atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos Respublikos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos kėsinamasi. Minėto reglamento I priede buvo išvardyti fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems taikytinos ribojimo priemonės.

72.       ES Taryba 2022 m. vasario 25 d. priėmė Sprendimą (BUSP) 2022/331, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/145/BUSP. Šiuo Sprendimu Europos Taryba išplėtė sankcijų apimtis, be kita ko, pritaikė sankcijas ir Rusijos Federacijos prezidentui V. P..

73.       FNTT nuo 2022 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ atžvilgiu tarptautines sankcijas įgyvendino ir ribojamąsias priemones pritaikė dėl atsakovės sąsajų su I. S. („Rosneft“ generaliniu direktoriumi), kuriam pagal 2022 m. vasario 28 d. Europos Tarybos Reglamentą (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 269/2014, taikomos tarptautinės sankcijos. Nuo 2022 m. gegužės 31 d. atsakovei tarptautinės sankcijos įgyvendinamos dėl sąsajų su Rusijos Federacijos prezidentu V. P..

74.       Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, su jais susijusiems subjektams ar įstaigoms tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų naudai. Reglamento Nr. 269/2014 4 straipsnyje nurodyta, kad nukrypdamos nuo 2 straipsnio, valstybių narių kompetentingos institucijos gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą arba leisti naudotis tam tikromis lėšomis arba ekonominiais ištekliais tokiomis sąlygomis, kurias šios institucijos laiko tinkamomis, jei jos nustatė, kad lėšos ar ekonominiai ištekliai yra: a) reikalingi I priede išvardytų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų, taip pat nuo tų fizinių asmenų priklausomų šeimos narių pagrindiniams poreikiams tenkinti, įskaitant mokėjimus už maisto produktus, nuomą arba hipoteką, vaistus ir gydymą, mokesčius, draudimo įmokas ir komunalines paslaugas; b) skirti tik pagrįstiems profesiniams mokesčiams mokėti arba patirtoms išlaidoms, susijusioms su teisinių paslaugų teikimu, kompensuoti; c) skirti tik mokesčiams arba aptarnavimo mokesčiams už kasdieninį įšaldytų lėšų arba ekonominių išteklių laikymą ar tvarkymą mokėti arba d) reikalingi ypatingoms išlaidoms, jei atitinkama kompetentinga institucija kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir Europos Komisijai ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki leidimo suteikimo yra pranešusi motyvus, dėl kurių, jos nuomone, konkretus leidimas turėtų būti suteiktas. Reglamento Nr. 269/2014 9 straipsniu draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra išvengti 2 dalyje nurodytų priemonių.

75.       TSĮ (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gegužės 17 d. iki 2023 m. balandžio 15 d.) 1 straipsnio 2 dalis numato, kad šis įstatymas nustato pasiūlymų dėl tarptautinių sankcijų nustatymo teikimo, ES, Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių narė yra arba kuriose dalyvauja Lietuvos Respublika, nustatytų sankcijų įgyvendinimo bendrąsias sąlygas Lietuvos Respublikoje. TSĮ 2 straipsnio 2 dalyje tarptautinės sankcijos apibrėžiamos kaip ES teisės aktais, Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių narė yra arba kuriose dalyvauja Lietuvos Respublika, sprendimais, kurie Lietuvos Respublikoje taikomi tiesiogiai arba įgyvendinami šio įstatymo nustatyta tvarka, nustatytų apribojimų ir įpareigojimų visuma. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje įgyvendinamos ekonominės, finansinės, politinės, susisiekimo, socialinės, taip pat kitokius apribojimus ir įpareigojimus nustatančios tarptautinės sankcijos. Vadovaujantis TSĮ 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikoje įgyvendinamų tarptautinių sankcijų šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo laikytis ir jas įgyvendinti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Tarptautinės sankcijos, nustatytos tiesiogiai taikomais ES teisės aktais, įgyvendinamos visa apimtimi (TSĮ 6 straipsnio 1 dalis).

76.       Draudžiama sudaryti sandorius ir prisiimti naujas prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms, – tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja (TSĮ 7 straipsnio 1 dalis). Draudžiama tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu vykdyti sandorius ir prievoles, kurių vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įgyvendinamoms tarptautinėms sankcijoms (TSĮ 7 straipsnio 2 dalis). Sandoriai, kurie buvo sudaryti, ir prievolės, kurios atsirado iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu (TSĮ 7 straipsnio 3 dalis). Fiziniams ir juridiniams asmenims už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo civilinė atsakomybė netaikoma arba jie nuo jos atleidžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka (TSĮ 7 straipsnio 4 dalis). Vykdant šį įstatymą teisėtais valstybės ar savivaldybių institucijų veiksmais sukelti fizinių ir juridinių asmenų nuostoliai neatlyginami (TSĮ 7 straipsnio 5 dalis).

77.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pareiga vykdyti iki ES teisės aktuose nustatytų ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento sudarytas sutartis pasikeičia nuo tokių ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024)

78.       Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos išdėstytų argumentų kontekste bus vertinamas atsižvelgiant į pirmiau nurodytą specialųjį teisinį reguliavimą.

Dėl ieškovės ieškinio – civilinės atsakomybės (ne)taikymo, force majeure (ne)buvimo

79.       Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė padaręs išvadą, kad civilinė atsakomybė atsakovei, nutraukus sutartis prieš jų terminą, netaikytina sutarčių 4.2 papunkčio, TSĮ 7 straipsnio 4 dalies, CK 6.212 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 150.3 papunkčio pagrindu. Teismas įvertino, kad atsakovė veikė nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukiant sutarčių vykdymą, kaip būtinos civilinės atsakomybės taikymui sąlygos.

80.       Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jos ieškinys dėl nuostolių atlyginimo buvo atmestas. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė sutarčių 4.6.3 papunkčio, kuriame šalys įtvirtino atsakovės pareigą kompensuoti ieškovės nuostolius sutarčių nutraukimo nepasibaigus elektros energijos tiekimo terminui nesant ieškovės kaltės ir nepagrįstai taikė sutarčių 4.2 papunkčio, kuriame šalys įtvirtino atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygas, tarp kurių ir force majeure aplinkybės, nuostatas. Ieškovė laikosi pozicijos, kad nuostatos dėl force majeure atsakovės atžvilgiu šioje byloje negalėjo būti pritaikytos, nes nenugalimos jėgos aplinkybės neegzistavo.

81.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 6.245 straipsnio 2 dalimi, sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti civilinės atsakomybės taikymo sąlygas (neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę ir žalą (CK 6. 246–6.249 straipsniai), nenustačius visų būtinųjų sąlygų, civilinės atsakomybės taikymas negalimas. CK 6.253 straipsnyje įtvirtinti civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindai – civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos (CK 6.253 straipsnio 1 dalis).

82.       Kasacinis teismas, aiškindamas civilinės atsakomybės ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutų santykį, yra pažymėjęs, kad, sistemiškai aiškinant CK 6.253 ir CK 6.245–6.249 straipsnius, darytina išvada, jog pirmiausiai turi būti nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos ir tik tada vertinamas atleidimo nuo jos pagrindo buvimas. Šalies atleidimas už žalos padarymą reiškia, kad toks žalos padarymas esant konkretiems įstatyme nustatytiems pagrindams yra pateisinamas ir negali sukelti deliktinės atsakomybės taikymo padarinių – pareigos atlyginti padarytą žalą. Tačiau jeigu byloje nėra nustatomos visos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos, tokiu atveju nelieka pagrindo taikyti civilinę atsakomybę ir nebeaktualus tampa atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutas. Atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutas negali būti taikomas pirmiau už civilinės atsakomybės sąlygų nustatymą, nes taip būtų paneigtas šios normos tikslas nustatyti bendras civilinės atsakomybės taikymo išimtis, pagrindus, kuriems esant civilinė atsakomybė netaikoma arba asmuo gali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-611/2023 36 punktas).

83.       Nagrinėjamu atveju, viena vertus, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, kuriais teismas atmetė ieškinio reikalavimus, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nenustatinėjo visų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, kadangi visų pirma analizavo sutarčių 4.2 papunkčiuose įtvirtinto atleidimo nuo civilinės atsakomybės nenugalimos jėgos (lot. force majeure) taikymo sąlygas, todėl, remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, prieš tai nenustatęs visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, formaliai neturėjo pagrindo vertinti nenugalimos jėgos, kaip atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindo, taikymo sąlygų.

84.       Kita vertus, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi TSĮ 7 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog fiziniams ir juridiniams asmenims už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo civilinė atsakomybė netaikoma arba jie nuo jos atleidžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

85.       Taigi, civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, be kita ko, dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų (CK 6.253 straipsnio 1 dalis). CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, jog sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (lot. force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.

86.       CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (CK 6.212 straipsnis), o CK 6.253 straipsnio 3 dalyje apibrėžti valstybės veiksmai – tai privalomi ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai (aktai), dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti.

87.       Remiantis CK 6.253 straipsnio 9 dalimi, įstatymai ar šalių susitarimai gali numatyti ir kitokius atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos netaikymo pagrindus. Nagrinėjamu atveju sutarčių 4.2 papunkčiuose šalys įtvirtino nuostatą, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat šalys gali būti visiškai ar iš dalies atleidžiamos nuo atsakomybės už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ar jų netinkamą vykdymą dėl nenugalimos jėgos (lot. force majeure) ir kitų CK, Taisyklėse ir (ar sutartyje) numatytų aplinkybių. Ši sutarčių nuostata formulavimo prasme labai panaši į CK 6.253 straipsnio 1 dalį.

88.       Pažymėtina, kad, viena vertus, TSĮ nuostatos nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo faktinių aplinkybių kontekste yra lex specialis (specialusis įstatymas) ir vadovaujantis teisės normų konkurencijos taisykle lex specialis derogat legi generalis (specialusis įstatymas įveikia bendrąjį, specialioji norma yra viršesnė už bendrąją), kita vertus, atsižvelgus į TSĮ 7 straipsnio 4 dalies formuluotę „<...> civilinė atsakomybė netaikoma arba jie nuo jos atleidžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka“ vis tiek kyla klausimas, ar TSĮ 7 straipsnio 4 dalis reiškia visišką civilinės atsakomybės netaikymą ar tik atleidimą nuo jos įrodžius force majeure sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai vertinant TSĮ 7 straipsnio 4 dalies ir minėtų CK normų dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės turinį ir formuluotes (be kita ko, jungtuką „arba“, nuorodą į Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytą tvarką), darytina išvada, kad TSĮ 7 straipsnio 4 dalis nereiškia automatinio civilinės atsakomybės netaikymo, o tik atleidimą nuo jos, įrodžius griežtas force majeure taikymo sąlygas. Priešingu atveju, jeigu civilinė atsakomybė būtų netaikoma tik dėl tarptautinių sankcijų įvedimo, šalis galėtų piktnaudžiauti sankcijomis kaip pretekstu nevykdyti sutarties, net jeigu ji iš tikrųjų galėjo numatyti ar numatė tokių padarinių atsiradimą.

89.       Nenugalimos jėgos (lot. force majeure) aplinkybių vertinimui ir taikymui būtinos sąlygos: 1) šalies negebėjimas įvykdyti įsipareigojimus dėl nepriklausančių nuo jos kliūčių; 2) negalėjimas tikėtis, kad sutarties sudarymo metu ji galėjo numatyti tą kliūtį ir jos poveikį gebėjimui vykdyti įsipareigojimus ir 3) šalies negalėjimas išvengti ar nugalėti kliūties ar bent jos poveikio. Pirmosios instancijos teismas nustatė esant visas šias sąlygas, kaip įsipareigojimų vykdymo kliūtį įvertindamas FNTT, Nord Pool AS ir VERT veiksmus (žr., skundžiamo sprendimo 35–37 punktus), pažymėdamas, kad leidimų, būtinų ieškovei prisiimtų sutartinių įsipareigojimų įvykdymui, netekimą nulėmė ne atsakovės nepakankami finansiniai pajėgumai, – tą atsakovė būtų galėjusi valdyti, tačiau FNTT ribojamųjų priemonių atsakovei taikymas.

90.       Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad VERT konstatuoti atsakovės finansiniai pajėgumai tokiais įvertinti kaip nepakankami iš esmės formaliu pagrindu – VERT skubos tvarka inicijavus Aprašo pakeitimus (papildymą 4.10 papunkčiu, 251 ir 252 punktais), nulėmusius tai, kad ūkio subjekto (šiuo atveju atsakovės) finansinio pajėgumo vertinimas atliekamas pagal gautą informaciją iš atsakingų institucijų apie ūkio subjektui taikomas finansines sankcijas ir (ar) biržos operatoriaus (šiuo atveju Nord Pool AS) ūkio subjektui taikomo prekybos apribojimo ir (ar) sustabdymą bei viešai FNTT skelbiamą informaciją apie fizinių ir (ar) juridinių asmenų sąsajas su subjektais, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos, ir VERT sustabdžius, o vėliau ir panaikinus atsakovei būtinų leidimų galiojimą. Atsakovės AB „INTER RAO Lietuva“ 2022 m. gegužės 20 d. einamuoju pranešimu informuojama, kad 2022 m. gegužės 20 d. Nord Pool AS pranešė apie prekybos Nord Pool biržoje sustabdymą – prekyba biržoje sustabdyta dėl atsiskaitymų rizikos. Byloje nesant įrodymų, kad Nord Pool AS atsakovė prekybą elektros biržoje apribojo kitais (savarankiškais) pagrindais, Nord Pool AS pranešimo formuluotė „dėl atsiskaitymų rizikos“ vertintina kaip susijusi su atsakovės atžvilgiu FNTT pritaikytais ekonominių išteklių naudojimo apribojimais.

91.       Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nenugalimos jėgos aplinkybės visų pirma susiklostė ne dėl FNTT, Nord Pool AS ir VERT veiksmų, tačiau dėl Rusijos Federacijos karo veiksmų, pradėtų vykdyti 2022 m. vasario 24 d. visoje Ukrainos Respublikos teritorijoje, o minėtų institucijų veiksmai yra būtent karo, kaip nenugalimos jėgos, pasekmė. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nevertina ieškovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovės patirtimi, VERT reaguojant į geopolitinės situacijos pokyčius 2020 metais (dėl importo leidimo iš Astravo atominės elektrinės), ir galimybėmis numatyti tarptautinių sankcijų taikymą.

92.       Be to, byloje neįrodyta, kad atsakovė sutarčių sudarymo metu ar juo labiau 2012 m. Prospekto Varšuvos akcijų biržai išleidimo metu galėjo numatyti Rusijos Federacijos karo veiksmų, pradėtų vykdyti 2022 m. vasario 24 d. visoje Ukrainos Respublikos teritorijoje. Vien tai, kad prospekte investuotojams minima geopolitinė rizika, kuri elektros energijos tiekimo srityje laikytina vienu svarbiausių faktorių, galinčių turėti įtaką atsakovės finansiniams rodikliams ir (ar) vertės pokyčiams, o tai ypač svarbu potencialiems investuotojams, tokios aplinkybės nepatvirtina.

93.       Taigi, priešingai nei tvirtina ieškovė, force majeure aplinkybės egzistavo, todėl atsakovė, jas įrodžiusi, laikytina pagrįstai atleista nuo sutartinės civilinės atsakomybės prieš ieškovę taikymo, kaip taip numato TSĮ 7 straipsnio 4 dalies, CK 6.253 straipsnio 1 dalies, 6.212 straipsnio 1 dalies, sutarčių 4.2 papunkčių nuostatos.

94.       Kitokio vertinimo nesuponuoja ieškovės pozicija, kad TSĮ 7 straipsnio 4 dalis netaikytina atsakovės atžvilgiu, t. y. kad atsakovė šios normos pagrindu negali būti atleista nuo civilinės atsakomybės, nes normoje naudojama sąvoka „fiziniai ir juridiniai asmenys“, bet ne „subjektas, kuriam taikomos sankcijos“.

95.       Teisėjų kolegija pažymi, kad TSĮ 7 straipsnio nuostatos nepateikia asmenų, kurių atžvilgiu yra arba nėra taikoma civilinė atsakomybė dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo, sąrašo, tačiau, sistemiškai įvertinus TSĮ 7 straipsnio 3 dalį, kuriame numatytas bendro pobūdžio draudimas vykdyti prievoles sankcijų galiojimo laikotarpiu kartu su TSĮ 7 straipsnio 4 dalimi, darytina išvada, kad, viena vertus, draudimas vykdyti prievoles yra visų sandorio šalių pareiga, antra vertus, už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo, civilinė atsakomybė netaikytina atitinkamai visų sandorio šalių atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, ar jų atžvilgiu yra taikomos sankcijos, ar šie asmenys nėra sankcionuojami subjektai (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-39-881/2025 48 punktas).

96.       Šiame kontekste teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad pagal sutartis atsakovė galėjo tiekti elektros energiją ieškovei, nes dėl tokio tiekimo elektros energija netaptų prieinama sankcionuotiems asmenims ir atitinkamai ekonominių išteklių įšaldymo tikslas nebūtų pažeistas. Pažymėtina, kad TSĮ 7 straipsnio 3 dalies nuostata, įtvirtinanti, kad sandoriai, kurie buvo sudaryti, ir prievolės, kurios atsirado iki nustatant tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą, turi būti nedelsiant nutraukti vienašališkai ar šalių susitarimu arba jų vykdymas sustabdytas tarptautinių sankcijų įgyvendinimo laikotarpiu, yra imperatyvi ir, kaip minėta, privaloma visoms sandorio šalims, įskaitant ir pačią ieškovę, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas.

97.       Be to, kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl elektros energijos tiekimo sutarties vykdymo teisėtumo esant pritaikytoms ES sankcijoms, yra išaiškinęs, kad elektros energijos tiekimo sutartis nuo ribojamųjų priemonių taikymo pradžios momento turi būti suvokiama kaip nevykdytina ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu, nes ekonominiai ištekliai (šiuo atveju – elektra) turi būti įšaldomi, negali būti naudojami ekonominei veiklai (taigi negali būti parduodami) ir negali būti sudaroma galimybė išvengti tokio ekonominių išteklių įšaldymo, t. y. ekonominių išteklių naudojimas ribojamųjų priemonių taikymo laikotarpiu negali teikti ekonominės naudos asmenims, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-701/2024 60 punktas).

98.       Vadinasi, atsakovė negalėjo vykdyti sutartimis prisiimtų įsipareigojimų ieškovei ir toliau tiekti elektros energiją nepaisydama jai taikomų ribojamųjų priemonių ir jų pagrindu sustabdytų ar panaikintų leidimų. Juo labiau kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis draudžia vykdyti elektros energijos tiekimo veiklą be leidimo, o Lietuvos administracinių nusižengimų kodekso 127 straipsnyje ir BK 202 straipsnyje numatyta teisinė atsakomybė už tokios licencijuojamos veiklos vykdymą neturint galiojančio leidimo.

Dėl atsakovės priešieškinio – ribojimų taikymo momento, delspinigių ir procesinių palūkanų

99.       Nustatęs, kad atsakovė, vykdydama sutartis, ieškovei patiekė elektros energiją 2022 m. balandžio mėnesį, t. y. iki ribojamųjų priemonių pritaikymo (PVM sąskaitos faktūros Nr. V-2022-15497 ir Nr. V-2022-15498), tokiems mokėjimams atlikti kompetentingos institucijos leidimas nėra reikalingas, o FNTT patvirtinus, jog toks mokėjimas (pervestos lėšos) į atsakovės sąskaitą „OP Corporate Bank plc“ bus įšaldytos ( FNTT 2022 m. spalio 26 d. raštas Nr. 15580), teismas tenkino priešieškinio reikalavimą dėl 688 248 Eur skolos priteisimo, bet atmetė priešieškinio reikalavimą dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo, padarydamas išvadą, kad FNTT 2022 m. spalio 26 d. raštu yra išdavusi leidimą atsakovei gauti tik konkrečius sąraše nurodytus įeinančius mokėjimus (479 160 Eur mokėjimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. V-2022-15497, 209 088 Eur mokėjimą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. V-2022-15498) ir kad toks leidimas negali būti vertinamas, kaip apimantis ir prievoles, kylančias dėl netinkamo nurodytose PVM sąskaitose faktūrose įtvirtintų pareigų jas apmokėti vykdymo, t. y. delspinigius ir procesines palūkanas. Todėl, vadovaudamasis TSĮ 7 straipsnio 4 dalimi, šį atsakovės reikalavimą atmetė.

100.       Byloje nesant duomenų apie kompetentingos institucijos atsakovei išduotą leidimą parduoti elektrą ieškovei po ribojamųjų priemonių pritaikymo, priešieškinio reikalavimą dėl 481 773,60 Eur skolos pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. V-2022-15691 ir Nr. V-2022-15692 už 2022 m. gegužės mėnesį patiektą elektros energiją teismas taip pat atmetė, kartu atmesdamas ir iš šio reikalavimo kildinamus išvestinius reikalavimus dėl delspinigių bei procesinių palūkanų priteisimo.

101.       Atsakovė apeliaciniu skundu skundžia sprendimo dalį, kuria jos reikalavimai dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo buvo atmesti, teigdama, jog, pripažinus dalį priešieškinio reikalavimų pagrįstais, teismas iš esmės dėl tų pačių argumentų neturėjo pagrindo netenkinti ir kitos priešieškinio dalies. Ieškovė apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas iš viso neturėjo pagrindo tenkinti priešieškinio jokia apimtimi, kadangi atsakovė yra subjektas, kurio atžvilgiu įgyvendinamos sankcijos. 

102.       Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, bylos medžiagą ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad byloje susiklosčiusi teisinė ir faktinė situacija sudarė pagrindą atsakovės priešieškinio reikalavimus dėl skolos priteisimo tenkinti visa apimtimi, t. y. priteisti atsakovei iš ieškovės skolą pagal visas keturias atsakovės ieškovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras – 1 170 021,60 Eur. Tokią išvadą teisėjų kolegija grindžia toliau nurodytais motyvais.

103.       Ginčo tarp sutarčių šalių dėl 2022 m. balandžio 30 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Nr. V-2022-15497 ir Nr. V-2022-15498 bei 2022 m. gegužės 31 d. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose Nr. V-2022-15691 ir Nr. V-2022-15692 nurodytų sumų (dydžio) teisingumo ir pagrįstumo bei fakto, kad ieškovė pagal šias PVM sąskaitas faktūras nėra atsiskaičiusi su atsakove, nėra. Ieškovė pripažįsta, kad šių PVM sąskaitų faktūrų neapmokėjo, nes to neleidžia padaryti atsakovės atžvilgiu taikomos tarptautinės sankcijos. Teisėjų kolegija su ieškovės pozicija nesutinka.  

104.       Remiantis Europos Tarybos 2014 m. kovo 17 d. Reglamento Nr. 269/2014 2 straipsnio 1 dalimi, įšaldomos visos I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, su jais susijusiems subjektams ar įstaigoms priklausančios, jų nuosavybe esančios, jų valdomos ar kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesuteikiama galimybė I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, su jais susijusiems subjektams ar įstaigoms tiesiogiai arba netiesiogiai naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais arba galimybė jais naudotis tų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų arba įstaigų naudai. Šis reglamentas, vadinasi, ir juo nustatomi draudimai ir (ar) apribojimai, yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse (Reglamento Nr. 269/2014 18 straipsnis).

105.       Reglamento Nr. 269/2014 6 ir 7 straipsniuose yra numatyta galimybė atlikti mokėjimus pagal sutartis, sudarytas prieš įtraukiant asmenį į Reglamento I priede nurodytų asmenų sąrašą – 6 straipsnyje, aptariant situacijas dėl kompetentingos institucijos leidimo suteikimo I priede nurodyto fizinio arba juridinio asmens, subjekto arba įstaigos mokėjimui, kurį jis privalo atlikti pagal susitarimą, sudarytą iki jo įtraukimo į I priedą, atlikti, t. y. iš esmės „išeinančiam“ mokėjimui atlikti, o 7 straipsnyje numatyta situacija, kuomet kompetentingos institucijos leidimas nėra reikalingas sąskaitų papildymui, jei tik „įeinantis“ mokėjimas yra įšaldomas.

106.       Remiantis minėto Reglamento Nr. 269/2014  6 straipsniu, nukrypdamos nuo 2 straipsnio ir su sąlyga, kad I priede išvardyti fiziniai arba juridiniai asmenys, subjektai ar įstaigos privalo atlikti mokėjimą pagal sutartį arba susitarimą, kurį sudarė atitinkamas fizinis arba juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga, arba pagal įsipareigojimą, kuris atitinkamam fiziniam arba juridiniam asmeniui, subjektui arba įstaigai buvo nustatytas iki dienos, kurią tas fizinis ar juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga buvo įtraukti į I priedą, valstybių narių kompetentingos institucijos tokiomis sąlygomis, kurias jos laiko tinkamomis, gali leisti nutraukti tam tikrų lėšų arba ekonominių išteklių įšaldymą, jeigu atitinkama kompetentinga institucija nustatė, kad: a) lėšos arba ekonominiai ištekliai bus naudojami I priede nurodyto fizinio arba juridinio asmens, subjekto arba įstaigos mokėjimui atlikti ir b) mokėjimu nepažeidžiama 2 straipsnio 2 dalis.

107.       Aptariamo Reglamento Nr. 269/2014  7 straipsnyje nustatyta, kad 2 straipsnio 2 dalimi finansų arba kredito įstaigoms nedraudžiama kredituoti įšaldytų sąskaitų, gavus lėšų, kurias trečiosios šalys pervedė į sąraše nurodyto fizinio arba juridinio asmens, subjekto arba įstaigos sąskaitą, jeigu visi tokių sąskaitų papildymai taip pat bus įšaldomi. Finansų ar kredito įstaiga apie visas tokias operacijas nedelsdama praneša atitinkamai kompetentingai institucijai; 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad 2 straipsnio 2 dalis netaikoma įšaldytų sąskaitų papildymui: a) palūkanoms arba kitoms su šiomis sąskaitomis susijusioms pajamoms; b) mokėjimams pagal sutartis, susitarimus ar įsipareigojimus, kurie buvo sudaryti arba nustatyti iki dienos, kurią 2 straipsnyje nurodytas fizinis arba juridinis asmuo, subjektas arba įstaiga buvo įtraukti į I priedą; arba c) mokėjimams pagal valstybėje narėje priimtus ar atitinkamoje valstybėje narėje vykdytinus teismo, administracinius ar arbitražo sprendimus, jei visos tokios palūkanos, kitos pajamos ir mokėjimai įšaldyti pagal 2 straipsnio 1 dalį.

108.       Kaip matyti, iš pirmiau nurodytų Reglamento Nr. 269/2014 nuostatų, priešingai nei tvirtina ieškovė, sankcijų įgyvendinimo pradžios momentas yra reikšmingas nusprendžiant, ar atsakovei iš ieškovės gali būti priteista skola už ieškovei patiektą elektros energiją, kadangi vien tik aplinkybė, jog asmeniui, su kuriuo siejama atsakovė, vis dar taikomos tarptautinės sankcijos nėra savaime pakankama konstatuoti mokėjimo atlikimo negalimumo faktą, prieš tai neįvertinus, ar nėra taikytinų išimčių iš draudimo atlikti mokėjimus.

109.       Nagrinėjamai situacijai dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo priteisti skolą iš ieškovės aktualus Reglamento Nr.  269/2014 7 straipsnyje nustatytas reguliavimas. Remiantis 7 straipsnio 2 dalies (b) punktu, atsakovei nėra taikomas draudimas gauti mokėjimus, kurie atliekami pagal sutartis, susitarimus ar įsipareigojimus, sudarytus ar nustatytus iki dienos, kurią asmuo buvo įrašytas į Reglamento I priede nurodytą sankcionuojamų asmenų sąrašą.

110.       Šiuo atveju pažymėtina, kad ne pati AB „INTER RAO Lietuva“ yra įtraukta į Reglamento Nr. 269/2014 I priede išvardytų fizinių ar juridinių asmenų sąrašą. Atsakovei lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas yra taikomas tuo pagrindu, kad atsakovė Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos (FNTT) yra laikoma susijusia (kontroliuojama) su sankcionuojamu V. P.. Juridinių asmenų registro išraše įregistruotas įrašas apie taikomas tarptautines sankcijas patvirtina, kad ribojamosios priemonės atsakovei, kaip asmeniui, susijusiam su V. P., kuriam, vadovaujantis 2022 m. vasario 25 d. Tarybos sprendimu (BUSP) 2022/331, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2014/145/BUSP, taikomos tarptautinės sankcijos, įregistruotos nuo 2022 m. gegužės 31 d. Laikotarpiu nuo 2022 m. gegužės 6 d. iki 2022 m. gegužės 31 d. galiojo įrašas apie atsakovei taikomas ribojamąsias priemones, kaip susijusiai su I. S., kuriam tarptautinės sankcijos taikomos vadovaujantis 2022 m. vasario 28 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2022/336, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas (ES) 269/2014.

111.       Tiek V. P., tiek I. S. į sankcionuojamų asmenų sąrašus įrašyti panašiu laiku – atitinkamai 2022 m. vasario 25 d. ir 2022 m. vasario 28 d., o taikytinų tarptautinių sankcijų įregistravimas Juridinių asmenų registre, t. y. faktiškai atsakovei ribojamosios priemonės (lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas) buvo pritaikytos 2022 m. balandžio 28 d.

112.       Taigi nepriklausomai nuo to, ar ribojamųjų priemonių atsakovei taikymo pradžios momentu būtų laikoma 2022 m. vasario 25 d., 2022 m. vasario 28 d., 2022 m. balandžio 28 d. ar 2022 m. gegužės 31 d., atsakovės ieškovei išrašytos PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos už elektros energiją, patiektą pagal iki bet kurios iš šių datų sudarytas sutartis, todėl tokiems atsakovės įšaldytas sąskaitas papildantiems (papildysiantiems) mokėjimams nėra reikalingas atskiras FNTT leidimas, jei šie mokėjimai įšaldomi pagal 2 straipsnio 1 dalį (Reglamento 7 straipsnio 2 dalies (b) punktas).

113.       Be to, FNTT 2022 m. spalio 26 d. raštu Nr. 25-15580 „Dėl leidimo suteikimo BAB „INTER RAO Lietuva“ gauti mokėjimus“, atsakydama atsakovei į jos 2022 m. rugpjūčio 31 d. raštą dėl leidimo priimti atsakovės skolininkų mokėtinas pinigines lėšas į atsakovės sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „OP Corporate Bank plc“ Lietuvos filiale, suteikė leidimą atsakovei gauti įeinančius mokėjimus pagal pridedamą sąrašą, kuriame nurodyti ir iš ieškovės gautini mokėjimai pagal visas keturias 2022 m. balandžio 30 d. ir 2022 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. V-2022-15497 (479 160 Eur), Nr. V-2022-15498 (209 088 Eur), Nr.  V-15691 (335 412 Eur) ir Nr. V-2022-15692 (146 361 Eur).

114.       Pirmosios instancijos teismas šį FNTT leidimą (2022 m. spalio 26 d. raštą) skolos priteisimo pagal 2022 m. balandžio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. V-2022-15497 (479 160 Eur) ir Nr. V-2022-15498 (209 088 Eur) atveju įvertino tik kaip patvirtinimą, kad šie mokėjimai bus įšaldyti, tačiau reikalavimo priteisti skolą pagal 2022 m. gegužės 30 d. sąskaitas faktūras Nr. V-15691 (335 412 Eur) ir Nr. V-2022-15692 (146 361 Eur) laikė nepakankamu, nes byloje neva nėra FNTT išduoto leidimo parduoti elektrą ieškovei po ribojamųjų priemonių pritaikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio leidimo byloje ir negalėjo būti, kadangi elektros energija ieškovei jau buvo faktiškai patiekta (t. y. parduota), o byloje tik keliamas klausimas dėl galimybės ieškovei atlikti mokėjimą (-us) pagal atsakovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras.

115.       Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje yra duomenys apie kompetentingos institucijos atsakovei išduotą leidimą gauti mokėjimus pagal visas keturias priešieškinyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad kitoje atsakovės dukterinės bendrovės Vydmantai wind park, UAB byloje prieš atsakovę UAB „Elektrum Lietuva“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-139-701/2024) po 2022 m. vasario 25 d. pateiktos energijos ir išrašytų PVM sąskaitų faktūrų skola nebuvo priteista, nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje remtis kaip precedentu, nes šioje byloje ir minėtoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi.

116.       Kitokio vertinimo nesuponuoja ir ieškovės teiginiai, kad FNTT yra tik davusi leidimą atsakovei priimti mokėjimą, tačiau nėra išdavusi ieškovei leidimo atlikti mokėjimą atsakovei – atsakovei tokio leidimo paprašius, FNTT tokio leidimo nesuteikė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, akcentuodama aplinkybę dėl leidimo ieškovei atlikti mokėjimą atsakovei nesuteikimo, nutyli, jog atsakovės FNTT pateiktas prašymas leisti ieškovei sumokėti skolą atsakovei buvo 2023 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 25-17132 „Dėl leidimo išieškoti skolą ir sumokėti žyminį mokestį“ paliktas nenagrinėtu, šiai valstybės institucijai nustačius, kad atsakovės prašymas leisti AB Roquette Amilina sumokėti skolą yra susijęs su šalių tarpusavio sutartiniais santykiais, dėl kurių yra kilęs teisme nagrinėjamas ginčas (šioje byloje nagrinėjamas ginčas). Dėl šios priežasties FNTT minimame rašte padarius išvadą, kad prašymas dėl leidimo AB Roquette Amilina sumokėti skolą AB „INTER RAO Lietuva“ iš esmės yra susijęs su nurodytu teisminiu ginču, nagrinėjamu teismine tvarka ir nepatenkančiu į FNTT kompetenciją, šį atsakovės prašymą paliko nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 4 ir 6 punktai, TS 11 straipsnio 3 dalies 1 punktas), o atsakovės prašymo dalį dėl leidimo atlikti mokėjimus – žyminį mokestį už atskirąjį skundą ir priešieškinį šioje civilinėje byloje – patenkino (TSĮ 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Reglamento 4 straipsnio 1 dalies (b) punktas).

117.       Be to, šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualus teisinis reguliavimas, skirtas tarptautinėms sankcijoms įgyvendinti, neįtvirtina reikalavimo, jog FNTT, kaip kompetentinga institucija, išduotų du atskirus leidimus: vieną mokėjimui atlikti, kitą – mokėjimui gauti. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, toks FNTT reikalavimas būtų pateisinamas tais atvejais, kai, pavyzdžiui, mokėjimas būtų atliekamas iš įšaldytų lėšų subjektui, kuriam taip pat taikomos tarptautinės sankcijos. Šiuo atveju tarptautinės sankcijos taikomos tik atsakovei, ieškovė nėra sankcionuotas asmuo, todėl nesutiktina, kad FNTT turėtų išduoti atskirą leidimą ieškovei atlikti mokėjimus atsakovei, juo labiau kad atsakovei suteiktame 2022 m. spalio 26 d. leidime gauti mokėjimus iš ieškovės, be kitų būtinų duomenų, yra nurodytas ir ieškovės banko sąskaitos numeris, iš kurios atsakovei turėtų būti atliekamas mokėjimas.

118.       Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo atsisakymą tenkinti priešieškinio reikalavimus dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo. Atsakovės vertinimu, teismas nepagrįstai atmetė reikalavimus dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo FNTT leidime nebuvus tiesiogiai įvardytų šių išvestinių reikalavimų ir įvertinus, kad FNTT leidimo šias sumas gauti nėra; taip pat, atsakovės vertinimu, teismas nepagrįstai reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė TSĮ 7 straipsnio 4 dalies pagrindu.

119.       Kaip matyti iš sutarčių 4.5 papunkčių, šalys susitarė, kad vartotojas (ieškovė), nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjęs tiekėjui (atsakovei) už patiektą elektros energiją, moka 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Delspinigiai sumokami ne vėliau kaip per 15 darbo dienų, gavus atskirą tiekėjo išrašytą mokėjimo dokumentą. Delspinigių sumokėjimas neatleidžia vartotojo nuo prievolės sumokėti už patiektą elektros energiją. Vartotojo įmokos vykdant sutartį, gautos tiekėjo, paskirstomos tokia tvarka: pirmąja eile įmokos skiriamos padengti netesyboms (delspinigiams, nutraukimo mokesčiams, skoloms ir kt.) sumokėti; o antrąja eile – pagrindinei prievolei vykdyti.

120.       Remiantis CK 6.71 straipsniu, sutarčių 4.5 papunkčiuose aptarti delspinigiai yra už prievolės įvykdymo termino praleidimą skaičiuojamos netesybos, taigi ir civilinės atsakomybės forma. Minėta, kad TSĮ 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog fiziniams ir juridiniams asmenims už sandorių ir prievolių nevykdymą dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo civilinė atsakomybė netaikoma arba jie nuo jos atleidžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi, netaikoma ar atleidžiama nuo civilinės atsakomybės už prievolės neįvykdymą, kai tai susiję su tarptautinių sankcijų įgyvendinimu. Pripažinus, kad, remiantis TSĮ 7 straipsnio 2 dalies (b) punktu, atsakovei nėra taikomas draudimas gauti mokėjimus, kurie atliekami pagal sutartis, susitarimus ar įsipareigojimus, sudarytus ar nustatytus iki dienos, kurią asmuo buvo įrašytas į Reglamento I priede nurodytą sankcionuojamų asmenų sąrašą, atsakovės įšaldytas sąskaitas papildantiems (papildysiantiems) mokėjimams nėra reikalingas atskiras FNTT leidimas. Vadinasi, mokėjimo sulaikymas (neatlikimas) pagal atsakovės ieškovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras nėra atliekamas įgyvendinant tarptautines sankcijas atsakovės atžvilgiu. Juo labiau kad, nors pagal Reglamente Nr. 269/2014 nustatytą teisinį reguliavimą, šiems mokėjimams gauti atskiras FNTT leidimas nebuvo reikalingas, tačiau 2022 m. spalio 26 d. raštu jis buvo suteiktas. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nuo civilinės atsakomybės atleidžiama TSĮ 7 straipsnio 4 dalies pagrindu.

121.       Pritartina atsakovei, kad šiuo atveju ieškovė, negrąžindama skolos, neatliko jokių veiksmų, susijusių su tarptautinių sankcijų įgyvendinimu. Juo labiau kad nuo 2022 m. spalio 26 d., kai FNTT suteikė leidimą (nors jis nebuvo būtinas, jei gautos lėšos įšaldomos) atsakovei gauti mokėjimus iš ieškovės, tarptautinės sankcijos nebuvo kliūtis ieškovei atlikti mokėjimą (-us). Tai yra pagrindas priteisti atsakovei delspinigius ir palūkanas už visą 1 170 021,60 Eur skolą.

122.       Be to, atsakovė pagrįstai pabrėžia, kad delspinigių prievolė yra šalutinė ir išimtinai susijusi su pagrindine skolos prievole. Laikantis pozicijos, kad pagrindiniams skolos mokėjimams atlikti FNTT leidimas nebuvo būtinas, laikytina, kad leidimo delspinigiams gauti taip pat nereikėjo, juo labiau kad atsakovė 2022 m. rugpjūčio 31 d. kreipimosi į FNTT metu negalėjo objektyviai ir tiksliai žinoti, koks bus delspinigių dydis, nes jis priklauso nuo pagrindinės skolos sumokėjimo datos. 

123.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad abi šalys neteisingai mano, jog atskiras FNTT leidimas yra reikalingas ir procesinių palūkanų atveju. Pažymėtina, kad procesinės palūkanos yra skaičiuojamos tik nuo kreipimosi į teismą dienos. Jos yra mokamos už laikotarpį, kol teismo sprendimas įsiteisėja ir yra įvykdomas. Reglamento 7 straipsnio 2 dalies (c) punktas mokėjimus pagal valstybėje narėje priimtus ar atitinkamoje valstybėje narėje vykdytinus teismo, administracinius ar arbitražo sprendimus priskiria situacijai, kai Reglamento 2 straipsnio 2 dalis netaikoma įšaldytų sąskaitų papildymui, o tokiu atveju atskiras FNTT leidimas nėra reikalingas. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsakovei priteisti ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos – 2024 m. sausio 30 d. (priešieškinio priėmimo teisme dienos).

Dėl procesinės bylos baigties

124.        Į esminius apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas).

125.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisinį reguliavimą dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės force majeure pagrindu tarptautinių sankcijų taikymo atveju ir pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl nuostolių priteisimo, tačiau netinkamai nustatė ribojamųjų priemonių atsakovei taikymo pradžios momentą, dėl to ne visai tinkamai aiškino ir taikė teisinį reguliavimą, susijusį su kompetentingos institucijos leidimais mokėjimams atlikti, o tai lėmė neteisingą sprendimą –priešieškinį tenkinti iš dalies. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija ieškovės apeliacinį skundą atmeta ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimai atmesti, palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas); atsakovės apeliacinį skundą patenkina – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priešieškinio reikalavimų pakeičia, patenkindama priešieškinį visiškai ir atitinkamai perskirstydama bylinėjimosi išlaidas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), išdėstant pakeisto pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.

126.       Teisėjų kolegija, patenkindama priešieškinį visiškai ir atitinkamai perskirstydama bylinėjimosi išlaidas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), išdėstant pakeisto pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, panaikina Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi Nr. e2-3161-643/2023 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

127.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą perskirstytinos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

128.       Skirstydamas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinys buvo atmestas, o priešieškinis patenkintas 57 proc. dydžiu, todėl apeliacinės instancijos teismui pakeitus teismo sprendimą ir atsakovės priešieškinį patenkinus visiškai, keičiasi ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcija. 

129.       Atsakovei byloje pateikus duomenis apie patirtas 10 073 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 2023 m. gruodžio 18 d. mokėjimu Nr. 2493 sumokėtas 9 750 Eur dydžio ir 2024 m. sausio 29 d. mokėjimu Nr. 2537 sumokėtas 323 Eur dydžio žyminis mokestis, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad priešieškinį patenkinus iš dalies iš ieškovės atsakovės naudai priteistinos 5 741,61 Eur bylinėjimosi išlaidos (10 073 Eur x 57 proc.).

130.       Nustatęs, kad ieškovė byloje pareiškė prašymą dėl 38 479,23 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovės, kurias sudaro ne tik pateikiant ieškinį sumokėtas 16 458 Eur žyminis mokestis, bet ir atstovavimo teikiant ir nagrinėjant ieškinį bei priešieškinį išlaidos, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, ieškinį atmetus, bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis, atstovavimo išlaidos) ieškovei nekompensuotinos. Iš prie prašymo priteisti iš atsakovės ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas pridėtų PVM sąskaitų specifikacijų nustatęs, kad dėl atsakovės pateikto priešieškinio ieškovė patyrė papildomą 801 Eur atstovavimo išlaidų, laikydamas, jog priešieškinis atmetamas 43 proc. dydžiu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovei iš atsakovės priteistina 344,43 Eur (801 Eur x 43 proc.) atstovavimo išlaidų. Atlikęs kompensuotinų bylinėjimosi išlaidų priešpriešinį įskaitymą atsakovei iš ieškovės priteisė 5 397,18 Eur (5 741,61 Eur – 344,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

131.       Apeliacinės instancijos teismui atsakovės apeliacinį skundą patenkinus ir skundžiamą sprendimo dalį pakeitus, t. y. atsakovės priešieškinį patenkinus visiškai (priešieškinis patenkintas 100 proc.), iš ieškovės atsakovei priteistinas 10 073 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėtas žyminis mokestis) atlyginimas, o ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos – 344,43 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į priešieškinį rengimą – nepriteistinos, dėl to ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

132.       Pagal procesinį šios bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo rezultatą – ieškovės apeliacinį skundą atmetus, o atsakovės apeliacinį skundą patenkinus, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgijo atsakovė, o ieškovės prašymo priteisti jai 9 029,02 Eur bylinėjimosi išlaidas tenkinti nėra pagrindo (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalis).

133.       Atsakovė, teikdama apeliacinį skundą, prašė atidėti žyminio mokesčio (4 911 Eur) už apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo Lietuvos apeliaciniame teisme. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartimi tenkino atsakovės prašymą ir atidėjo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas atsakovei buvo atidėtas – 4 911 Eur – priteistina valstybei iš ieškovės (CPK 96 straipsnis).

134.       Atstovavimo išlaidas patvirtinančių įrodymų apeliacinės instancijos teismui atsakovė nepateikė, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

             Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

             Ieškovės akcinės bendrovės Roquette Amilina ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „INTER RAO Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo atmesti.

Atsakovės akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Roquette Amilina“ dėl skolos, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo tenkinti visiškai – priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės Roquette Amilina (juridinio asmens kodas 147031669) atsakovei AB „INTER RAO Lietuva“ (juridinio asmens kodas 126119913) 1 170 021,60 Eur (vieno milijono vieno šimto septyniasdešimties tūkstančių dvidešimt vieno euro 60 centų) skolą, 43 056,79 Eur (keturiasdešimt trijų tūkstančių penkiasdešimt šešių eurų 79 centų) delspinigius, 12,5 (dvylikos su puse) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 170 021,60 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. sausio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės Roquette Amilina (juridinio asmens kodas 147031669) atsakovei akcinei bendrovei „INTER RAO Lietuva“ (juridinio asmens kodas 126119913) 10 073 Eur (dešimties tūkstančių septyniasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi Nr. e2-3161-643/2023 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones: ieškovės akcinės bendrovės Roquette Amilina (juridinio asmens kodas 147031669) reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikytą areštą atsakovei akcinei bendrovei „INTER RAO Lietuva“ (juridinio asmens kodas 126119913, buveinės adresas Antano Tumėno g. 4, Vilnius) nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam, kilnojamajam turtui bei turtinėms teisėms, esančioms pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, bendrai 6 113 348,33 Eur (šešių milijonų vieno šimto trylikos tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų trisdešimt trijų centų) sumai, pavedant šios nutarties dalies vykdymą valstybės įmonės Registrų centro Turto arešto aktų registrui.“

Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės Roquette Amilina (juridinio asmens kodas 147031669) valstybei 4 911 Eur (keturių tūkstančių devynių šimtų vienuolikos eurų) žyminį mokestį.

Teisėjos                                         Dalia Kačinskienė

Neringa Švedienė

Alma Urbanavičienė