Civilinė byla Nr. 3K-3-37/2007

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 16.7; 16.8

                                                                                                            „S“

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2007 m. vasario 6 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. S. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Grasta“ ieškinį atsakovui J. S. dėl žalos atlyginimo.

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovas UAB „Grasta“ 1996 m. rugpjūčio 19 d. sudarė su atsakovu J. S. darbo sutartį, pagal kurią jis priimtas dirbti sandėlininku bendrovės kieto kuro sandėlyje (šiuo metu Kauno malkų sandėlis), esančiame Kaune, Vyžuonos g. 8. 1996 m. rugpjūčio 19 d. šalys sudarė individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį.

            2005 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 3 buvo nutarta atlikti materialinių vertybių inventorizaciją Kauno malkų sandėlyje, sudaryta inventorizacijos komisija. 2005 m. vasario 3 d. inventorizacijos metu buvo pasverta „DKO“ markės anglis. Kadangi jos rasta 122,38 tonos, kai tuo tarpu, pagal buhalterinės apskaitos dokumentus turėjo būti 267,54 tonos, tai nustatytas 145,16 tonos trūkumas. Ieškovo teigimu, šis trūkumas įrodo, kad atsakovas, būdamas materialiai atsakingas, neužtikrino materialinių vertybių apsaugos, todėl iš jo priteistina žala. Ieškovas nurodė, kad pagal DK 257 straipsnį, žalos dydį sudaro 27 699,51 Lt tiesioginių nuostolių bei 10 226,49 Lt negautų pajamų, todėl teismo prašė priteisti iš atsakovo 37 926 Lt sumą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

 

            Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 7 d. sprendimu pakeitė 2005 m. vasario 14 d. preliminarų sprendimą, kuriuo buvo visiškai patenkintas ieškinys, ir ieškinį patenkino iš dalies. Teismas ieškovo prašymą priteisti iš atsakovo 10 226,49 Lt negautų pajamų laikė neįrodytu, nes sprendė, kad ieškovas nepateikė detalių apskaičiavimų, kiek konkrečiai iš kurio gavimo anglies susidarė negautos pajamos, todėl teismas netenkino šios ieškinio dalies.

 

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 3 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimą panaikino ir paliko galioti 2005 m. vasario 14 d. preliminarų sprendimą.

            Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nustačius, jog su atsakovu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, jo kaltė dėl patikėtų materialinių vertybių praradimo yra preziumuojama, t. y. atsakovas laikomas kaltu, kol neįrodo priešingai. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo nekaltumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas yra atsakingas už nustatytą trūkumą ir privalo atlyginti padarytą žalą. Naikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, kolegija sprendė, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (DK 257 straipsnis) bei vertino įrodymus (CPK 185 straipsnis) dėl atlygintinos žalos dydžio. DK 257 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui tik tiesioginius nuostolius (akmens anglies DKO vertę įsigijimo kaina), atmesdamas ieškinio dalį dėl negautų pajamų (kainos skirtumo tarp įsigijimo ir pardavimo kainos), jų neįrodžius.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu atsakovas J. S. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius nurodo šiuos kasacinio skundo argumentus:

            1. Teismai nepagrįstai ir neteisėtai atsakovui taikė DK 255 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nes tuo metu, kai ieškovui buvo padaryti trūkumai, jis nebuvo materialiai atsakingas, su juo nebuvo sudaryta individuali visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kasatorius nurodo, kad 1996 m. rugpjūčio 19 d. su juo buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 3, o po mėnesio, t. y. 1996 m. rugsėjo 19 d., - visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Nutraukus šią darbo sutartį buvo sudaryta nauja darbo sutartis, tačiau visiškos materialinės atsakomybės sutarties su atsakovu nebuvo sudaryta. Teismai ieškinį tenkino vadovaudamiesi DK normomis, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties su atsakovu nesudaryta, kolektyvinės sutarties iš viso nėra (DK 256 straipsnis). Su sandėlio vedėjo pareigine instrukcija atsakovas nebuvo supažindintas, joje nebuvo numatyta materialinės atsakomybės klausimo tarp šalių. Darytina išvada, kad ieškovas, pasibaigus su atsakovu sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, nereikalaudamas iš atsakovo sudaryti naujos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, veikė savo rizika, todėl privalo prisiimti tokios rizikos neigiamus padarinius (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

2. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį, visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaryta su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Jei darbdavys nesudaro visiškos materialinės atsakomybės sutarties su darbuotoju, su kuriuo tokią sutartį sudaryti galima, toks darbuotojas už padarytą žalą atsako bendraisiais pagrindais.

            3. Priteisdami žalą, teismai neatsižvelgė į tai, kad visa padaryta žala atlyginama tik tada, kai ji yra padaroma tyčia (DK 257 straipsnio 2 dalis). Nurodyto straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad nėra pagrindo mažinti atlygintinos žalos dydžio, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Girteka“ v. J. J.; bylos Nr. 3K-3-215/2005).

            4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, reglamentuojamus CK 1.5 straipsnio 4 dalyje. Teismas turėjo atsižvelgti į atsakovo turtinę padėtį ir nustatyti, kad jam, kaip fiziniam asmeniui, priteistinos žalos dydis yra labai didelis ir jis neturi jokios realios galimybės tokią žalą atlyginti.

 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą UAB „Grasta“ prašo jį atmesti. Ieškovas nurodo, kad kasatorius netinkamai aiškina DK 256 straipsnio 1 dalį, nes prieštarauja šios normos išaiškinimui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje A. S. v. UAB „Atridas“ civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2006, kurioje išaiškinta, kad DK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių perduotų darbuotojui naudotis darbe. Esant tokiam darbo pobūdžiui, darbdavys pagrįstai sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį su darbuotoju. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jis nebuvo susipažinęs su sandėlio vedėjo pareigine instrukcija. Šie argumentai paneigiami atsakovo parašu pareiginėje instrukcijoje, pasirašydamas patvirtino, kad su pareigybine instrukcija susipažino ( T. 1, b. l. 10-13). Visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovu buvo sudaryta, atsakomybė nustatyta ir pareiginėje instrukcijoje, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad ieškovas veikė savo rizika, todėl privalo prisiimti tokios rizikos neigiamus padarinius, ir remiasi CK 6.253 straipsnio 5 dalimi.

            Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai netaikė DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatų ir nesumažino žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai motyvavo, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas atlygintinos žalos dydį gali sumažinti, priklausomai nuo aplinkybių, lėmusių žalos atsiradimą, bei atsižvelgdamas į atsakovo turtinę padėtį. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios galėjo turėti įtakos žalos atsiradimui (įmonėje ūkinės-finansinės veiklos pažeidimų nenustatyta), nepateikta įrodymų, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki.

            Kasatorius nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Girteka“ v. J. J.; bylos Nr. 3K-3-215/2005, nes jos faktinės aplinkybės skiriasi.

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

 

            Byloje nustatyta, kad 1996 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas J. S. ir ieškovas UAB „Grasta“ sudarė darbo sutartį Nr. 3, pagal kurią atsakovas priimtas dirbti sandėlininku bendrovės kieto kuro sandėlyje. 1996 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas pasirašė individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį Nr. 1. Sandėlyje atlikus inventorizaciją, nustatytas 145,16 tonos „DKO“ markės anglies trūkumas.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe (DK 256 straipsnio 1 dalis). Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotojais prielaida yra ta, kad jų darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu. Pagal savo teisinį pobūdį visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra tęstinė, dvišalė, t. y. pagal ją abi šalys (darbdavys ir darbuotojas) turi tam tikras teises ir pareigas.

Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad atsakovas nesikreipė į darbdavį dėl netinkamų darbo sąlygų, todėl nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad ieškovas nesudarė tinkamų darbo sąlygų, kurioms esant galima apsaugoti darbuotojui patikėtas vertybes. Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad tuo metu, kai ieškovui buvo padaryta trūkumų, jis nebuvo materialiai atsakingas, nes su juo nebuvo sudaryta individuali visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Su šiuo kasacinio skundo motyvu teisėjų kolegija nesutinka. Nurodyti kasacinio skundo argumentai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios patvirtina, kad atsakovas pas ieškovą be pertraukos dirbo iki darbo su juo nutraukimo. Byloje, be 1996 m. rugpjūčio 19 d. darbo sutarties, yra ir 1998 m. liepos 3 d. darbo sutartis, tačiau šia buvo pakeistos apmokėjimo sąlygos, o darbo santykiai tarp šalių tęsėsi.

Nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad jis nebuvo susipažinęs su sandėlio vedėjo pareigine instrukcija, nes jis pats tai patvirtino parašu pareiginėje instrukcijoje (T. 1, b. l. 10-13).

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl jo turėjo taikyti DK 257 straipsnio 5 dalį ir sumažinti žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas DK 257 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad byloje nenustatyta aplinkybių, galėjusių turėti įtakos žalos atsiradimui (materialinių vertybių apsaugos trūkumų nekonstatuota, įmonės ūkinės-finansinės veiklos pažeidimų nenustatyta), nepateikta įrodymų, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki. Nustatydamas atlygintinos žalos dydį, apeliacinės instancijos teismas laikėsi DK 257 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų ir pagal galiojančias nuostatas žalos dydį nustatė atsižvelgdamas į faktinę nuostolių vertę.

Kiti kasacinio skundo argumentai šiai konkrečiai bylai nereikšmingi, todėl, esant tokioms aplinkybėms, naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Priteisti iš J. S. (duomenys neskelbtini) 500 Lt (penkis šimtus litų) už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ieškovui UAB „Grasta“ (duomenys neskelbtini).

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Juozas Šerkšnas

 

 

                                                                                                Egidijus Laužikas

 

 

                                                                                                                        Pranas Žeimys