Civilinė byla Nr. 2A-732-390/2016

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07439-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 2d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio (pranešėjas ir pirmininkaujantis) ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12299-451/2015 pagal ieškovės A. N. ieškinį atsakovams A. P., V. P. dėl įsipareigojimo pripažinimo negaliojančiu. 

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė:

1. Ginčo esmė

Ieškovė A. N. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu ieškovės A. N. 2014 m. gegužės 10 d. pasirašytą įsipareigojimą, kuriuo ji įsipareigojo, nutraukus santuoką su R. N., iširus šeimai ir pasikeitus turtinei situacijai, grąžinti savo motinai A. P. ir jos vyrui V. P. po 14 481,00 Eur (50 000 Lt) už jų paramą N. šeimai nekilnojamuoju turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu), atsakovams ab initio ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad jos motina A. P. ir jos sutuoktinis V. P. prieštaravo ieškovės sprendimui nutraukti santuoką su sutuoktiniu R. N.. Dar tik ieškovei ruošiantis pateikti ieškinį dėl santuokos nutraukimo ieškovės motina A. P. visais būdais bandė ieškovę atkalbėti nuo santuokos nutraukimo, o ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, pradėjo ją psichologiškai terorizuoti, grasinti, gąsdinti, jog ji liks „be nieko“, kad A. P. su savo sutuoktiniu padarys viską, kad ieškovė netektų pusės namo ir žemės sklypo. Psichologinis spaudimas iš atsakovų pusės ieškovei buvo daromas viso santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpiu. 2014 m. gegužės 10 d. atsakovė A. P., atėjusi pas ieškovę į namus, eilinį kartą ją plūdo, grasino, stumdė bei reikalavo pasirašyti jos iš anksto paruoštą ir atsineštą dokumentą – įsipareigojimą, kuriame buvo nurodyta, kad A. N., nutraukus santuoką su R. N., iširus šeimai ir pasikeitus turtinei situacijai, privalo grąžinti savo motinai A. P. ir jos vyrui V. P. po 14 492,75 Eur (viso 28 985,50 Eur) už jų paramą N. šeimai nekilnojamuoju turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu). Kadangi ieškovė buvo išsekinta nuolatinio atsakovų bei buvusio sutuoktinio spaudimo, matydama, kad ne mažesnį stresą patiria ir ieškovės nepilnametė dukra, ieškovė pasirašė atsakovės reikalaujamą dokumentą. Iki galo ieškovė nesuvokė jo prasmės ir esmės, o taip pat galimų pasekmių. Ieškovė mano, kad įsipareigojimas turėtų būti pripažintas negaliojančiu ab initio remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi kaip imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris, taip pat kaip sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu (t. 1, b. l. 131–136) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės A. N. 3,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą ir 768,00 Eur žyminio mokesčio, viso 771,82 Eur valstybei.

Teismas nustatė, kad ieškovė A. N. 2014 m. gegužės 10 d. pasirašė įsipareigojimą, kuriuo įsipareigojo, nutraukus santuoką su R. N., iširus šeimai ir pasikeitus turtinei situacijai, grąžinti savo motinai A. P. ir jos vyrui V. P. po 14 481,00 Eur (50 000 Lt) už jų paramą N. šeimai nekilnojamuoju turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu). Byloje ieškovė pateikė mokėjimo nurodymus 50 000 Lt (14 481,00 Eur) ir 4 000 Lt (1 158,48 Eur) sumoms, kurios buvo pervestos 2007-04-12 ir 2008-05-12 mokėjimo nurodymais V. P., mokėjimo paskirtyje, nurodant „už žemę“ ir „skola“. Teismo posėdžio metu ieškovė neneigė tos aplinkybės, kad atsakovai jai nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, vėliau ieškovei sudarius šeimą iš lėšų, gautų už parduotą butą, ir ieškovės bei jos buvusio sutuoktinio santaupų, ieškovės šeima įsigijo 3 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. 2008 m. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, ieškovė pardavė ir su buvusiu sutuoktiniu ant atsakovams priklausančio žemės sklypo pradėjo statytis namą. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovei būtų buvęs daromas psichologinis spaudimas ir dėl tokio atsakovės daromo spaudimo ieškovė kur nors būtų kreipusis (nėra pažymų iš medikų, policijos). Teismo posėdžio metu ieškovės parodymai buvo nenuoseklūs. Ieškovė nurodė, kad pagal įsipareigojimą grąžinti pinigus už atsakovų paramą N. šeimai nekilnojamuoju turtu (vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu) yra įvykdžiusi dar 2007 – 2008 metais, į bylą pateikė tai patvirtinančius įrodymus. Teismo vertinimu, ieškovei įvykdžius prievolę už paramą namo statybai atsakovams, 2014 m. gegužės 10 d. nebuvo jokio poreikio pasirašyti ginčijamą įsipareigojimą. Įvertinęs šalių paaiškinus, įrodymų visumą, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė faktinės aplinkybės, kad buvo verčiama pasirašyti vienašalį įsipareigojimą atsakovams.

III. Apeliacinio skundo argumentai.

Apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 4–22) ieškovė A. N. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priimti papildomus įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas sekančiais argumentais:

Teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, taip pat nešališkumo principą, kadangi įrodymus ir šalių paaiškinimus vertino vienašališkai. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą neanalizavo ginčo įsipareigojimo turinio, nevertino byloje pateiktų oficialių rašytinių įrodymų, paviršutiniškai, neįsigilindamas vertino šalių pateiktus argumentus bei faktines aplinkybes, užkirto ieškovei galimybę remtis liudytojos parodymais ir neatskleidė bylos esmės. Ieškovės nuomone, ji pateikė dvi dovanojimo sutartis, pagrindžiančias, jog turtas ieškovei buvo perduotas neatlygintinai. Žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo įgytas 2012 m. lapkričio 5 d. dovanojimo sutarties Nr. 7KV-4872 pagrindu. Trijų kambarių butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kaune buvo įgytas 2001 m. rugpjūčio 30 d. dovanojimo sutarties Nr. 1-8865 pagrindu, atsakovei A. P. padovanojus ieškovei nurodytą turtą. CK 6.465 straipsnio 1 dalies ir CK 4.476 straipsnio 1 dalies normos yra imperatyvios, be išlygų nustatančios, jog dovana, auka, parama negali būti atlygintinė, t. y. už jas negali būti sulygstama dėl atlygio ar reikalaujama atlygio. Abiem dovanojimo sutartimis yra aiškiai išreikšta dovanotojos valia dovanoti (perduoti neatlygintinai) minėtą turtą dukrai A. N. asmeninės nuosavybės teise. 2014 m. gegužės 10 d. įsipareigojimas yra prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, nes atsakovai reikalauja ieškovės atlyginti už dovanojimo sutarties pagrindu jai perduotą turtą (žemės sklypą). Be to, vieno kambario butas niekada nepriklausė ieškovei, o jai buvo leista neatlygintinai naudotis butu (panauda), sumokant komunalinius mokesčius, kuriuos ieškovė mokėjo ir tai buvo nurodyta bei nepaneigta teismo posėdžio metu.   Atsakovų nurodytos aplinkybės, kad buvo susitarta dėl į namo statybas įdėtų darbų kainos, neatitinka tikrovės. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – 2007-04-12 mokėjimo nurodymas, 2008-05-12 mokėjimo nurodymas ir 2008-05-13 mokėjimo nurodymas patvirtina, kad atsakovui V. P. buvo apmokėtos visos išlaidos už namo projekto rengimą, namo rekonstrukcijos projekto rengimą, statybų leidžiančių dokumentų parengimą, žemės sklypo padalijimo į du atskirus sklypus dokumentacijos rengimą, kadastrinius matavimus, toponuotraukas ir kt., o taip pat kompensuota už įdėtas pastangas ir darbą. Atsakovai buvo liudytojais ieškovės santuokos nutraukimo byloje, teikė rašytiniams įrodymams prieštaraujančius, tikrovės neatitinkančius liudijimus, siekė, kad nekilnojamasis turtas būtų pripažintas jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalintas po ½ A. N. ir R. N.. 2014 m. gegužės 10 d. ieškovės pasirašytas įsipareigojimas iš karto buvo pateiktas santuokos nutraukimo byloje bandant paneigti oficialius rašytinius įrodymus bei faktines aplinkybes. Apeliantė mano, kad teismas nagrinėjant bylą užkirto kelią ieškovei įgyvendinti jos procesines teises, galimybę remtis liudytojų parodymais. Aplinkybę, jog ieškovei pasirašant įsipareigojimą buvo daromas psichologinis spaudimas, galėjo paliudyti ieškovės dukra A. N., tačiau teismas atsisakė kviesti ir išklausyti šią liudytoją, motyvuodamas tuo, kad liudytoja yra nepilnametė ir byla nesusijusi su nepilnamečio asmens interesais.

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 42–47) atsakovai A. P. ir V. P. prašo ieškovės A. N. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovai nurodė, kad nei atsakovė A. P., nei atsakovas V. P. niekada ieškovės neterorizavo, jos nemušė, nestumdė, kaip apeliaciniame skunde yra nurodoma, ir niekada nevertė jos pasirašinėti nei vieno dokumento, tame tarpe ir 2014 m. gegužės 10 d. pasirašyto įsipareigojimo. Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendime padarytos teismo išvados, kad ieškovė neįrodė faktinės aplinkybės, jog buvo verčiama pasirašyti vienašalį įsipareigojimą atsakovams, yra visapusiškai pagrįstos ir teisingos, nes tokio savo nurodymo ieškovė niekada ir negalėtų įrodyti, kadangi to nebuvo - prieš ieškovę nebuvo naudojama jokia prievarta, nei psichologinė, nei fizinė, pasirašydama 2014 m. gegužės 10 d. įsipareigojimą ji puikiai suvokė savo veiksmus ir teisines jų pasekmes. Ieškovė, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, visai nesvarstė galimų tokių teisinių veiksmų padarinių, o šį teismo įsitikinimą nulėmė ir pačios ieškovės argumentas, kad jei ji namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, nebūtų pardavusi, niekas iš jos įsipareigojimo įvykdyti nereikalautų. Tai dar kartą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes apie tai, kad ieškovė puikiai suvokė sudaromo sandorio esmę ir teisinius aspektus, o pats įsipareigojimas buvo pasirašytas laisva ieškovės valia.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Apeliacinės instancijos teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

            Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal C P K 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Taigi teismas, spręsdamas ginčą ir priimdamas sprendimą, privalo išaiškinti ir aptarti svarbiausias bylos faktines ir teisines aplinkybes, nes jos yra bylos esmė ir jų pagrindu sprendžiamas ieškinio reikalavimo pagrįstumo klausimas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu jo pačios pasirašytą 2014m. gegužės 10d. įsipareigojimą atsakovams. Ieškovė įrodinėjo, kad ji įsipareigojimą pasirašė ne laisva valia, o atsakovų psichologinio spaudimo įtakoje, nagrinėjant ieškovės santuokos nutraukimo bylą pirmosios instancijos teisme jai buvo daromas psichologinis spaudimas ir terorizavimas, be to, ieškovė mananti, kad toks jos pasirašytas ginčo įsipareigojimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra niekinis ir negaliojantis ab initio. Taigi, nagrinėjamos bylos esmė – faktinių bylos aplinkybių, susijusių su ieškovės įsipareigojimo sudarymo nustatymu pagal jos nurodytas ieškinyje aplinkybes ir tokių aplinkybių teisinis įvertinimas remiantis CK normomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ištyrė aplinkybes reikšmingas ginčui tarp šalių spręsti, ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos įvertino, teismo sprendime išdėstė argumentus ir padarė išvadas dėl ginčo esmės, todėl nėra pagrindo konstatacijai, kad nagrinėjant bylą nebuvo atskleista bylos esmė. Teismai, vertindami įrodymus, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama įrodymų vertinimo vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu taisyklėmis, išplaukiančiomis iš CPK 185 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo turinio. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė įrodymų įvertinimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktus dokumentus, kurie buvo reikšmingi tarp šalių ginčui išspręsti, o taip pat tiek ieškovės, tiek ir atsakovų duotus paaiškinimus teismo posėdyje bei jų išdėstytą poziciją procesiniuose dokumentuose.

          Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė 2014m. gegužės 10d. pasirašė įsipareigojimą, nutraukus santuoką su R. N., iširus šeimai ir pasikeitus turtinei situacijai, grąžinti savo motinai A. P. ir jos vyrui V. P. po 50000 litų ( viso 10000 Litų) už jų paramą N. šeimai nekilnojamu turtu ( vieno kambario butu ir 6 arų žemės sklypu). Tokį pasirašytą vienašalį sandorį (įsipareigojimą) ieškovė ginčija nurodydama, kad jis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei, kad atsakovai naudojo ieškovei psichologinį spaudimą, pasirašant sandorį jos valia nebuvo išreikšta ( CK 1. 80 straipsnio 1dalis, CK 1. 91 straipsnio 1 dalis ). CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sandorių negaliojimo pagrindas, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, (ieškovės teigimu), prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir, kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė ginčijamo sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms, todėl pagrindo naikinti ginčijamą sandorį C K 1. 80 straipsnio pagrindu nėra. Byloje neįrodyti ( CPK 12 str., 178 str. ) ieškovės argumentai, kad ginčijamas sandoris jau yra įvykdytas ir jis buvo sudarytas nesiekiant jo įvykdyti ir, kad jis prieštarautų kokioms nors imperatyvioms įstatymų nuostatoms (teisės aktuose numatytiems draudimams ar imperatyviems įsipareigojimams). Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad atsakovai ieškovei Kauno apylinkės teisme jau yra iškėlę civilines bylas dėl skolos priteisimo pagal ginčijamą ieškovės įsipareigojimą. Taigi, atsakovai savo veiksmais siekia ginčijamo įsipareigojimo įvykdymo. Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti aplinkybę, kad ginčijamas sandoris jau yra įvykdytas ir sandorį nesiekiama vykdyti.

          Ieškovė taip pat įrodinėja ir apeliuoja, kad ji pasirašė sandorį dėl jai atsakovų panaudoto psichologinio spaudimo. Teisėjų kolegija nurodo, kad CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, inter alia nustatyta, kad dėl realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad realiu grasinimu laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinami ir neteisėti prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreipti veiksmai, kurie duoda pagrindo manyti, kad gali būti padaryta žala šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ G. Z. IĮ v. UAB ,,Statela“, bylos Nr. 3K-3-281/2011).

         Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė neįrodė faktinių aplinkybių, jog buvo verčiama pasirašyti ginčijamą įsipareigojimą atsakovams ar jai buvo naudojamas psichologinis spaudimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo tokia konstatuota aplinkybė yra pagrįsta. Taip pat akcentuotina, kad byloje nėra įrodyta, kad ieškovei pasirašant įsipareigojimą buvo aplamai grasinama. Teisėjų kolegija vertindama ieškovės nurodytas aplinkybes dėl jai neva daromo grasinimo atsižvelgia į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį, tokiomis pačiomis aplinkybėmis ir pažymi, kad ji galėjo imtis kitų protingų bei apsvarstytų priemonių savo turtinių interesų apsaugai užtikrinti, tačiau to neatliko.

         Kita apeliantės apeliaciniame skunde dėstoma apeliacinio skundo argumentacija nėra reikšminga nagrinėjamam ginčui spręsti, todėl teisėjų kolegija jos neanalizuoja.

         Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai taikė tiek procesinės, tiek ir materialinės teisės normas. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

         Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu, kolegija,

n u t a r i a:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos teisėjai                                                        Gintautas Koriaginas

                                                                                                          Algimantas Kukalis

                                                                      Rūta Palubinskaitė