Administracinės byla Nr. A-1583-822/2015

                                                                 Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00150-2011-7

         Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2;21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui E. N. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, 3,04 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b. l. 2) nurodė, kad Panevėžio pataisos namų direktorius E. N. draudžia jam susirašinėti su drauge R. K., kuri yra nuteista ir atlieka laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, t. y. jo siųstas laiškas R. K. buvo grąžintas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Tokiais veiksmais E. N. pažeidžia Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuteistųjų teisę siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų.

Be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ neriboja suimtojo teisės rašyti ir gauti laiškus. Dėl tokio draudimo pareiškėjas nurodo patyręs 3,04 Lt materialinę žalą, taip pat 1 000 Lt moralinę žalą, kuri atsirado dėl kameros draugų patyčių ir pajuokų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio pataisos namų, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 13, 16–17) paaiškino, kad nuteistųjų teisę susirašinėti reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ir artimi giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Pareiškėjo draugė R. K. nelaikytina nei pareiškėjo sutuoktine, nei artima giminaite, todėl pataisos namų direktorius E. N., drausdamas pareiškėjo ir R. K. susirašinėjimą, elgėsi teisėtai.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalimi ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.135 straipsnio nuostatomis, padarė išvadą, kad pareiškėjo draugė R. K., atliekanti laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, pareiškėjui nėra nei sutuoktinė, nei artima giminaitė, todėl jų atžvilgiu pagrįstai taikytas BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas susirašinėti tarpusavyje kaip nuteistiems asmenims. Teismas konstatavo, kad Panevėžio pataisos namų direktorius, uždrausdamas pareiškėjui R. V. siųsti ir gauti laiškus iš nuteistosios R. K., atliekančios laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, veikė pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, todėl teismui nenustačius Panevėžio pataisos namų neteisėtų veiksmų R. V. atžvilgiu, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti žalos atlyginimą (CK 6.271 str.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 51–52) prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priteisti jam prašomą žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, jog pagal BVK 99 straipsnio 1 dalį leidžiama gauti neribotą kiekį laiškų iš kito nuteistojo ar suimtojo asmens, o laiškų gavimas nėra susirašinėjimas (susirašinėjimas tai abipusis bendravimas laiškais). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymas Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ neriboja suimtojo teisės rašyti ir gauti laiškus, todėl rašydamas laiškus R. K. pareiškėjas jokių teisės aktų nepažeidė (pareiškėjo atžvilgiu priimtas nuosprendis neįsiteisėjęs), o pataisos namų administracija, grąžindama jo išsiųstą laišką, jį pažemino draugų akivaizdoje.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75–76) prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Rėmėsi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kai kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Administracinė byla buvo sustabdyta iki Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas prašymas.

Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus 2015 m. vasario 26 d.  nutarimą Nr. KT8-N4/2015 Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, aplinkybė, kuri buvo pagrindas sustabdyti šią bylą, išnyko, todėl administracinė byla atnaujintina (ABTĮ 99 str. 3 d., 100 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Byloje kilo klausimas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginimo. Pareiškėjas R. V. nurodė, kad turtinė ir neturtinė žala jam padaryta Panevėžio pataisos namų administracijos veiksmais, draudžiant susirašinėti su drauge R. K., atliekančia laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose. Teigė, kad tokiais veiksmais pataisos namų administracija riboja Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalyje nuteistiesiems numatytą teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų.

Nustatyta, kad pareiškėjo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011 m. birželio 23 d. R. K. į Panevėžio pataisos namus išsiųstas laiškas buvo grąžintas vadovaujantis BVK 99 straipsnio 2 dalimi. Panevėžio pataisos namai 2011 m. liepos 13 d. raštu Nr. 01/11-24, adresuotu nuteistajam R. V., paaiškino, kad nuteistųjų teisę susirašinėti reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 22 straipsnio 4 dalimi nuteistuoju tampama, kai yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas R. V. nuteistas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 1 punktą trylikos metų laisvės atėmimo bausme, pirmus 3 metus ją atliekant kalėjime; bausmę atlieka nuo 2010 m. liepos 29 d. R. K. nuteista Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 6 punktą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme, nuo 2011 m. birželio 10 d. laisvės atėmimo bausmę atlieka Panevėžio pataisos namuose (b. l. 31). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ir R. K. yra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai.

Skundžiami pataisos namų administracijos veiksmai, grąžinant pareiškėjo R. K. išsiųstą laišką, pagrįsti BVK 99 straipsnio 2 dalimi. Bausmių vykdymo kodekso (X skyriaus (laisvės atėmimo bausmių vykdymo tvarka ir sąlygos) šeštojo skirsnio (specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės ir pareigos)) 99 straipsnio 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) nustato, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d.  priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuriame konstatavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui: ,,<...> susirašinėjimas – tai viena iš galimybių turėti privatų gyvenimą; jeigu nuteistiesiems draudžiama susirašinėti, iš jų taip pat atimama galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su kitais asmenimis; nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimas galėtų būti laikomas resocializacijos elementu, ypač tais atvejais, kai laisvėje nesama asmenų, su kuriais nuteistasis galėtų susirašinėti; resocializacijos tikslas nėra apriboti nuteistųjų tarpusavio ryšius, jeigu šie ryšiai nekelia grėsmės bausmių vykdymo tikslams; susirašinėjimo kontrolė laikoma pakankamai veiksminga priemone visuomenei apsaugoti nuo nusikaltimų, jeigu tarp visuomenės saugumo ir būtinybės nuteistuosius reintegruoti į visuomenę išlaikoma pagrįsta pusiausvyra; asmens teisės būtų apribotos mažesniu mastu, jeigu pagal teisinį reguliavimą būtų galima įvertinti nuteistojo susirašinėjimo poveikį visuomenės saugumui, laisvės atėmimo vietos saugumui ir tvarkai, taip pat tai, ar susirašinėjimu nebūtų pažeisti bausmės vykdymo tikslai, ir jeigu kiekviena konkreti situacija ir aplinkybės galėtų būti vertinamos individualiai. <...> byloje ginčytas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo įtvirtintas nuteistųjų tarpusavio susirašinėjimo draudimas neindividualizuotas pagal įstatymų nustatytus kriterijus, nebuvo socialiniu požiūriu būtinas, nes visuomenės saugumui užtikrinti galėjo būti numatytos švelnesnės priemonės, mažiau ribojančios asmens teisę į privatų gyvenimą“.

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad kai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažįsta tam tikrą norminį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, teismas, spręsdamas konkretų ginčą ir priimdamas sprendimą, šio norminio akto (jo dalies) netaiko ir juo nesivadovauja net ir tais atvejais, kai skundžiamo administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, jei Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas pagal šią individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą arba asmuo dėl savo teisių, kylančių iš Konstitucijos, gynimo į teismą kreipėsi per įstatymų nustatytus terminus (2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22).

Atsižvelgdama į tai, kad šioje administracinio ginčo byloje taikytino norminio teisės akto dalis (BVK 99 str. 2 d.) pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas spęsti pareiškėjui kilusios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246), žalai (CK 6.249) ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Panevėžio pataisos namų administracijos veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kur konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14–653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858–940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam 3,04 Lt turtinei ir 1 000 Lt neturtinės žalai atlyginti skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės grindė tuo, kad Panevėžio pataisos namų administracija jam draudžia susirašinėti su drauge R. K., atliekančia laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose.

Nustatyta, kad pareiškėjo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2011 m. birželio 23 d. R. K. į Panevėžio pataisos namus išsiųstas laiškas buvo grąžintas vadovaujantis BVK 99 straipsnio 2 dalimi. Panevėžio pataisos namai 2011 m. liepos 13 d. raštu Nr. 01/11-24, adresuotu nuteistajam R. V., paaiškino, kad nuteistųjų teisę susirašinėti reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija) kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalimi ir Civilinio kodekso 3.135 straipsnio nuostatomis, padarė išvadą, kad pareiškėjo draugė R. K., atliekanti laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, pareiškėjui nėra nei sutuoktinė, nei artima giminaitė, todėl jų atžvilgiu pagrįstai taikytas BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas susirašinėti tarpusavyje kaip nuteistiems asmenims. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką valstybėms iš esmės nedraudžiama kontroliuoti ar tam tikrais atvejais net uždrausti nuteistųjų teisę susirašinėti, tačiau bet kokios priemonės turi būti numatytos įstatyme, jomis turi būti siekiama teisėtų tikslų, vardijamų Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje, ir kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, kiek jos yra būtinos ir proporcingos priemonės teisėtiems tikslams pasiekti. Konstituciniam Teismui BVK 99 straipsnio 2 dalį pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šį administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, BVK 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja nesivadovauja, nepaisant to, kad pareiškėjo skundžiamo Panevėžio pataisos namų administracijos veiksmo (neveikimo) metu tas norminis teisės aktas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Remiantis 2015 m. vasario 26 d. Konstitucinio Teismo nutarime pateiktu aiškinimu, Kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Konstatuotina, kad Panevėžio pataisos namų administracijos veiksmai, ribojant pareiškėjo R. V. susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, laikytini neteisėtu veikimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą. Teisėjų kolegijos vertinimu, taikytas susirašinėjimo ribojimas, nepagrįstai ribojant pareiškėjo privatų gyvenimą, turėjo esminės įtakos pareiškėjo santykiams su kitais asmenimis. Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad neturėdamas galimybės susirašinėti prarado jam svarbų ryšį su drauge R. K., neturėjo galimybės palaikyti ryšių su kitais asmenimis, pareiškėjo žodžiais tariant, Panevėžio pataisos namų administracijos veiksmai, ribojant jo susirašinėjimo teisę, pažemino jį aplinkinių akivaizdoje.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, nes priteistiną neturtinės žalos dydį kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas (CPK 3 str. 6 d., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.8 str. 1 d., 6.250 str. 2 d.). Pareiškėjas R. V. prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, 1 000 Lt - neturtinei žalai atlyginti. Nustatydama priteistinos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti dydį teisėjų kolegija pirmiausia atsižvelgia į pažeidimo turinį ir mastą, t. y. į tai, kad pareiškėjo R. V. atžvilgiu taikytas susirašinėjimo teisės ribojimas iš esmės buvo pripažintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat toks ribojimas bei jo neindividualizuotas taikymas nėra suderinamas ir su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis bei neatitiktų Europos žmogaus teisių teismo formuojamos praktikos, taip pat atsižvelgia į žalos mastą, kuri nagrinėjamoje byloje nustatyta remiantis nusistovėjusia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Kita vertus, nustatydama priteistinos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti dydį teisėjų kolegija atsižvelgia taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines sąlygas, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala gali būti kompensuota priteisiant iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, – 1000 eurų (vieną tūkstantį eurų).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas skunde prašo priteisti 3, 04 Lt turtinei žalai atlyginti, šios sumos nepagrindžia jokiais įrodymais, dėl to teisėjų kolegija šį pareiškėjo skundo reikalavimą atmeta kaip nepagrįstą.

Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, tenkinat pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo R. V. skundą tenkinti iš dalies, priteisti pareiškėjui R. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų, – 1 000 eurų (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                  Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė