Civilinė byla Nr. 3K-3-43/2015

       Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00806-2010-7

              Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams J. M. ir D. M. dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Utenos rajono savivaldybės administracija, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bei atsakovų J. M. ir D. M. priešieškinį ieškovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos bei atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: Utenos rajono savivaldybės administracija, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savavališkai pastatyto statinio, esančio nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, statytojo teisę įteisinti savavališką statybą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovus J. M. ir D. M. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytus 10,55 x 3,00 m ir 7,40 x 4,20 m dydžio, 2,25 m aukščio silikatinių blokelių mūro priestatus prie penkių butų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; atsakovams neįvykdžius įpareigojimo per vieną mėnesį, suteikti teisę ieškovei atsakovų lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovas teigė, kad 2009 m. spalio 5 d. nustatyta ir savavališkos statybos aktu Nr. 115U-18 įforminta, jog atsakovė J. M. (duomenys neskelbtini), savavališkai, neturėdama supaprastinto statinio projekto, statė 10,55 x 3,00 m ir 7,40 x 4,20 m dydžio, 2,25 m aukščio silikatinių blokelių mūro priestatus prie penkių butų gyvenamojo namo vietoje nugriautų senų 10,55 x 1,88 m dydžio priestato ir 4,90 x 3,90 m dydžio ūkinio pastato, priblokuoto prie gyvenamojo namo. Šis gyvenamasis namas patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį tai yra savavališka statyba, nes pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12.1.1 punktą nesudėtingiems statiniams kultūros paveldo objekto teritorijoje rengiamas nesudėtingo statinio projektas (supaprastintas statinio projektas), kurį patikrina: savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus ir už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas, o pagal šio Statybos techninio reglamento 12.1.2 punktą tokiems statiniams nereikalingas statybos leidimas. Už nurodytą pažeidimą D. M. nubaustas 200 Lt dydžio administracine bauda.

Atsakovai priešieškiniu prašė panaikinti 2012 m. kovo 6 d. specialiųjų paveldosaugos reikalavimų dalį dėl draudimo priestatus išplėsti, rekonstruoti ir naujai statyti ir įpareigoti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos ir Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos pritarti 10,55 x 3,00 m ir 7,40 x 4,20 m dydžio silikatinių blokelių mūro penkių butų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestatų nesudėtingo statinio projektui (supaprastintam statinio projektui). Atsakovai teigė, kad J. M. asmeninės nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Namas, kuriame yra šis butas, patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją; šis objektas priklauso nesaugomoms nekilnojamoms vertybėms, tačiau jam taikomi kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Atsakovai be supaprastinto statinio projekto su įgaliotų valstybės tarnautojų raštiškais pritarimais pastatė 10,55 x 3,00 m ir 7,40 x 4,20 m dydžio silikatinių blokelių mūro penkių butų gyvenamajame name priestatus. Siekdami įteisinti savavališkas statybas, 2012 m. kovo 1 d. kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų. 2012 m. kovo 6 d. raštu priestatų remontui buvo nustatyti specialieji paveldosaugos reikalavimai: nedidinti priestatų tūrio, architektūriniu, spalviniu sprendimu, medžiagiškumu neišsiskirti istorinėje aplinkoje, eksterjere naudoti natūralias arba artimas natūralioms medžiagas (remonto darbai turi būti atliekami naudojat tradicines medžiagas, nepažeidžiant istorinės aplinkos charakterio, taip, kad priestatai harmoningai įsilietų į supančią aplinką). Atsakovai mano, kad priestatams specialieji paveldosaugos reikalavimai nustatyti nepagrįstai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pradėta procedūra (duomenys neskelbtini) dvaro sodybą skelbti saugotina nekilnojamąja vertybe. Kultūros paveldo departamentas pripažįsta, kad ginčo priestatai yra pastato svetimkūniai, nevertingi elementai, keičiantys kultūros vertybės autentišką formą bei tūrį ir yra šalintini, tačiau tokia procedūra galima tik parengus konkretų konkretaus statinio apsaugos reglamentą. Joks teisės aktas nenustato draudimo išplėsti objekto, kuris vertintinas kaip nevertingas elementas, nekilnojamosios kultūros vertybės rekonstravimo ir reglamentuotos naujos statybos darbus (Nekilnojamosios kultūros vertybės – statinio tipinio apsaugos reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152, 31 punkte nurodyta, kad vertingose statinių dalyse bei elementuose draudžiama atlikti pritaikymo darbus). Draudimas išplėsti ir rekonstruoti statinius yra neproporcingas siekiamam tikslui, nes byloje nėra pateikta įrodymų apie tai, kad nežymus priestatų išplėtimas padarė bent minimalios žalos nekilnojamosios kultūros vertybės vertingosioms statinio dalims ar elementams. Teigiama, kad (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos statiniai yra apgailėtinos būklės, o valstybė net minimaliai neprisideda prie (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos išsaugojimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies: panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2012 m. kovo 6 d. raštu Nr. (12.25)-2U-33 nustatytus specialiųjų paveldosaugos reikalavimų dalį dėl draudimo nedidinti priestatų tūrio ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos pritarti atsakovų J. M. ir D. M. statomų 10,55 x 3,00 m ir 7,40 x 4,20 m dydžio 2,25 m aukščio silikatinių blokelių mūro penkių butų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestatų nesudėtingo statinio projektui (supaprastintam statinio projektui), likusią atsakovų priešieškinio dalį atmetė. Teismas pažymėjo, kad 1992 m. rugpjūčio 31 d. Utenos rajono valdybos prašymu Paminklų restauravimo institutas parengė (duomenys neskelbtini) dvaro paminklosaugos užduotį, pagal kurią nurodyta saugoti gyvenamojo namo tūrį, fasadus, dekoro elementus, taip pat nurodyti šio pastato tvarkymo darbai: likviduoti avarinę stogo būklę, atlikti pagrindinių konstrukcijų remontą, keitimą naujomis, atlikti tyrimų ir projektavimo darbus, numatyti stogo medžiagos keitimą brangesne. Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kokių priemonių dėl paveldo vertybės tinkamo išsaugojimo ėmėsi atsakingos institucijos. Nustatyta, kad atsakovams priklausantis butas yra (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo, įregistruoto Kultūros vertybių registre kaip nekilnojamosios kultūros vertybė, dalis. Atsakovų šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai. Prie atsakovams priklausančios namo dalies stovėjo du kritinės būklės priestatai, pradėję griūti, be pamatų, dėl nepakankamo patalpų šildymo buto sienos buvo supeliję, grindys supuvę, buvęs pečius šildė tik vieną sieną. Kultūros paveldo departamento atstovai nepaneigė nurodytų aplinkybių ir kad neskyrė lėšų atskirų kritinės būklės pastato dalių remontui. Esant tokiai situacijai, atsakovai, neturėdami nustatyta tvarka parengto nesudėtingo statinio projekto, nugriovus senus priestatus ir pastatė naujus priestatus, kurių plotas viršijo buvusių priestatų plotą. Gyvenamasis namas, prie kurio pastatyti priestatai, yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, tačiau nėra įtrauktas į saugomų objektų sąrašą. Pagal galiojančius teisės aktus priestatai yra nevertingi objekto intarpai, tačiau niekas nesiėmė priemonių šiuos nevertingus intarpus šalinti. Byloje nepateikta įrodymų, kokią žalą padarė nekilnojamosios kultūros vertybės vertingosioms dalims atsakovų perstatyti didesnio ploto priestatai. Teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas aplinkybes, t. y. atsakovams priklausančio buto būklę, buvusių priestatų būklę, į tai, jog buvo leista gyvenamojo namo privatizacija, taigi savininkai galėjo turėti lūkesčių sudaryti savo šeimai bent normalias ir sveikas gyvenimo sąlygas, į tai, kad atsakovų naujai perstatyti priestatai nebekelia pavojaus aplinkiniams, nėra duomenų, kokia žala nekilnojamojo turto vertybei padaryta dėl perstatytų didesnio ploto priestatų, palyginti su buvusiais priestatais, atsižvelgiant į šeimos, vaikų interesų apsaugą, į tai, jog yra pagrindo manyti, kad naujai perstatyti priestatai, juos užbaigus specialiuosiuose paveldosaugos reikalavimuose nurodytomis medžiagomis, namo kaip kultūros vertybės vertės nesumažins, o paveldo išsaugojimo prasme šių priestatų naudojimą galima laikyti privalumu, nes bus užtikrintas namo dalies šildymas, estetiškesnis vaizdas. Dėl to teismas konstatavo, kad nugriauti savavališkos statybos objektus nėra tinkama priemonė. Siekdamas užtikrinti privataus intereso įgyvendinimą ir manydamas, kad dėl to nebus pažeistas viešasis interesas, bus pasiekta šių interesų pusiausvyra, teismas atsakovų priešieškinį tenkino iš dalies, panaikino     2012 m. kovo 6 d. nustatytų specialiųjų paveldosaugos reikalavimų dalį dėl draudimo nedidinti priestatų tūrio ir įpareigojo Kultūros paveldo departamentą pritarti silikatinių blokelių priestatų nesudėtingo statinio projektui (supaprastintam statinio projektui). Atsakovų reikalavimą ieškovo atžvilgiu teismas laikė nepagrįstu, nes šiai institucijai atsakovų reikalavime nurodyta funkcija nepavesta, todėl likusią atsakovų priešieškinio dalį atmetė.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir atsakovo bei trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus, 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė. Teisėjų kolegija sprendė, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų nuostatų analizė (taip pat nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatos) leidžia daryti išvadą, jog savavališka statyba gali būti įteisinta tais atvejais, kai egzistuoja du pagrindai: pirma, žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima, antra, tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nustatyta, kad savavališka statinio statyba be kitų šioje normoje nurodytų atvejų yra ir tuomet, kai nesilaikoma saugomos teritorijos apsaugos reglamento ar kultūros paveldo statinio laikinojo apsaugos reglamento nustatytų reikalavimų, taip pat paveldosaugos reikalavimų. Pagal STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ atsakovų savavališkai pastatyti priestatai yra nesudėtingi I grupės statiniai, kuriems nereikalingas leidimas ir neprivalomas projektas. Pagal to paties reglamento 12.1.1 punktą nesudėtingiems statiniams kultūros paveldo objekto teritorijoje rengiamas nesudėtingo statinio projektas, kurį patikrina: savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas. Atsakovams priklausantis butas yra (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos gyvenamojo namo, įregistruoto Kultūros vertybių registre (registro Nr. 856) kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, dalis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad J. ir D. M. nesuteikta galimybė teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti savavališkai pastatytus silikatinių blokelių priestatus buvusio (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad teismas nėra viešojo administravimo subjektas, priimantis sprendimus dėl pritarimo supaprastintam statybos projektui. Pagal Kultūros paveldo departamento teritorinių padalinių nuostatų 6.8 punktą, Kultūros paveldo departamento teritoriniai padaliniai, įgyvendindami jiems nustatytus uždavinius, teisės aktų nustatyta tvarka rengia ir išduoda tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygas, statinių projektavimo sąlygas, sąlygas teritorijų planavimo dokumentams rengti. Dėl to spręsta, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas Kultūros paveldo departamentą pritarti atsakovų statomų pastatų nesudėtingo statinio projektui, viršijo teisės aktais suteikus įgaliojimus ir priėmė jo kompetencijai nepriskirtinus sprendimus. Be to, pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad griauti savavališkai pastatytus priestatus nėra teisinga ir protinga, vadovaudamasis Statybos įstatymo 28 straipsniu pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą išspręsti klausimą dėl savavališkos priestatų statybos padarinių šalinimo. Įpareigojimas Kultūros paveldo departamentui pritarti atsakovų statomų priestatų supaprastintam statinio projektui negali būti siejamas su įpareigojimu atsakovams gauti statybą leidžiantį dokumentą. Dėl to konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu sukurta teisinė situacija pažeidžia imperatyviuosius CK 4.103 straipsnio 1 dalies, CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir lieka neišspręstas neteisėtų statybos padarinių šalinimo klausimas. Nustatyta, kad tuo metu, kai surašytas 2009 m. spalio 5 d. savavališkos statybos aktas, visas žemės sklypas, kuriame buvo statomas savavališkos statybos objektas, buvo valstybinės žemės teritorijoje, taigi, vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsniu, atsakovai statinius statė jiems nuosavybės teise nepriklausančioje žemėje ir jau vien dėl to jiems statybos leidimas negalėjo būti išduodamas.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė J. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą. Atsakovė nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Dėl savavališkai pastatytų statinių įteisinimo galimybės, proporcingumo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Kasatorė sutinka, kad formaliai pažeidė įstatymo reikalavimus, tačiau apeliacinės instancijos teismas, deklaruodamas viešojo intereso gynimo šioje byloje būtinybę ir savavališkai pastatytų statinių įteisinimo negalimumą, ignoravo byloje nustatytas faktines aplinkybes. Į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtraukto statinio būklė yra labai prasta. Valstybei pagal    1994 m. gruodžio 22 d. Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo Nr. I-733 nuostatas tenkanti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos funkcija vykdoma formaliai – ginčo pastatas yra tik įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių valstybinę apskaitą, bet iš tikrųjų jokie saugojimo veiksmai neatliekami, lėšos neskiriamos. Kadangi statinys yra gyvenamosios paskirties ir vienintelis kasatorės šeimos būstas, o krosnis buvo avarinės būklės, reikėjo nedelsiant spręsti šio buto apšildymo klausimą. Buvo įrengtas grindų šildymas ir tik tam, kad jį būtų galima tinkamai įrengti ir pastatyti katilą, buvo šiek tiek padidintas priestatas. Byloje pateikta rašytinė medžiaga patvirtina, kad ginčo gyvenamojo namo priestatai nėra saugomas elementas. Nežymus priestato padidinimas vizualiai nepastebimas, neužgožė saugomų statinio elementų, jų neužstojo. Priėmus sprendimą sumažinti priestatą iki buvusio dydžio būtų reikalinga išardyti viso kasatorei priklausančio buto grindų šildymo sistemą ir butas liktų nešildomas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas nenustato absoliutaus draudimo vykdyti išplėtimą, rekonstrukciją ar net naują statybą. Šiuo atveju formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris nebūtų teisingas. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad (duomenys neskelbtini) dvaras įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tačiau nėra saugomas, pastatų vertingosios savybės nenustatytos, pastatai buvo blogos būklės dar iki privatizavimo. Valstybė daugiau kaip dvidešimt metų nesiima jokių realių saugojimo ar priežiūros veiksmų, pastatai, esantys buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, buvo privatizuoti. Dėl to neaišku, kodėl saugoma nepaskelbtai nekilnojamojo kultūros vertybei buvo taikytas toks pat apsaugos lygis kaip paskelbtai saugoma. Taip pat nebuvo pagrįsto proporcingumo tarp prašomų taikyti priemonių, t. y. priestato nugriovimo ir siekiamo įgyvendinti tikslo. Neatsižvelgta į tai, kad, pagal teisės aktus, nustačius, jog darbai žaloja vertingąsias nekilnojamosios kultūros vertybės savybes, per 15 dienų turi būti inicijuojamas kultūros paveldo objekto skelbimas saugomu, o nagrinėjamoje byloje duomenų apie tokių veiksmų ėmimąsi nėra.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl savavališkai pastatytų statinių įteisinimo galimybės, proporcingumo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Byloje nustatyta ir kasatorių neginčijama aplinkybė, kad silikatinių blokelių mūro priestatų statyba yra savavališka, nes ji buvo vykdoma neturint statybą leidžiančių dokumentų. Neteisėto statybos padariniai diferencijuojami pagal neteisėtos statybos pobūdį, priklausomai, ar toje vietoje tokie statiniai yra galimi, ar negalimi. Nagrinėjamu atveju teisės aktai nesuteikia kasatorei galimybės nustatyta tvarka įteisinti savavališkai pastatytus silikatinių blokelių priestatus buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro sodyboje. Nesant galimybės įteisinti neteisėtų statybų, vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti. Tokia priemonė laikytina proporcinga, jeigu ja siekiama apsaugoti konstituciškai svarbias vertybes. Kasatorė savo neteisėtais veiksmai sukūrė situaciją, kad nugriovus neteisėtai pastatytus statinius jos šeima gali likti be šildymo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas ir trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl savavališkai pastatytų statinių įteisinimo galimybės, proporcingumo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo. Nors kasatorei buvo surašytas savavališkos statybos aktas, ji vis tiek toliau vykdė statybos darbus. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą, draudžiama įgyvendinti tiek naudojimosi, tiek disponavimo teises tuo atveju, kai statinys yra pastatytas pažeidžiant statinio projekto sprendinius. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, asmuo privalo laikytis įstatymų ir nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Kasatorės vykdytos statybos negalima pateisinti konstitucinėmis vertybėmis. Sukurdama statinius sau nepriklausančioje žemėje, kasatorė pati pažeidė konstitucinius nuosavybės neliečiamumo principus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas priešieškinį pažeidė CPK 143 straipsnio nuostatas, kurios nustato, kad priešieškinis pareiškiamas tik ieškovui, o nagrinėjamu atveju priešieškinis buvo pareikštas atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir trečiajam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos.
2. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente nurodoma, kad teisės aktai nesuteikia teisės kasatorei įteisinti neteisėtą statybą, nes toje vietoje statybos darbai visai negalimi, todėl vienintelis sprendimas yra nugriauti statinius. Kasatorė taip pat nebuvo gavusi Nacionalinės žemės tarnybos Utenos skyriaus, kaip žemės sklypo bendrasavininkio, atstovo sutikimo dėl statybos darbų atlikimo, nes bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas turi būti valdomas, naudojamas bendraturčių sutarimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savavališkai pastatytų priestatų įteisinimo galimybės

Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti  laikomasi šių sąlygų: remiamasi įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (inter alia aplinkos apsaugą); paisoma proporcingumo principo.

Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad siekis nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp bendruomenės intereso ir individo pagrindinių teisių apsaugos lemia proporcingo pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo santykio poreikį (žr., pvz., Depalle v. France (GC), no. 34044/02, 29 March 2010; Kozacio?lu v. Turkey, no. 2334/03, 19 February 2009).

Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste taip pat būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui. Tokia priemonė ir Europos Žmogaus Teisių Teismo laikoma atitinkančia bendrąjį visuomenės interesą, t. y. turinčia teisėtą tikslą, jei šiomis priemonėmis siekiama atkurti teisės viršenybę (pašalinant neleistiną ir neteisėtą statinį), užtikrinti statybos normų laikymąsi, tvarkingą teritorijų planavimą, aplinkos apsaugą, ir jei nepažeidžiamas proporcingumo aspektas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimai dažniausiai konstatuojami dėl ribojimo proporcingumo aspekto pažeidimo. Nuosavybės teisę ribojanti priemonė turėtų nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą, kuri nebus nustatyta, jei asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio    27 d. sprendimą byloje Nr. 21861/03 Hamer v. Belgija).

Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą; už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus; tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Taigi, jei neteisėtos statybos padarinius galima pašalinti statinio negriaunant, jo griovimas gali reikšti proporcingumo principo pažeidimą.

Kasacinio teismo praktikoje irgi pripažįstama, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio    30 d. nutartis,  priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008, 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Č. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-240/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. D. v. A. Z. D., bylos Nr. 3K-3-39/2011).

Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad kasatorė savavališkai, neturėdama supaprastinto statinio projekto, statė 10,55 x 3,00 m ir 7,40 x 4,20 m dydžio, 2,25 m aukščio silikatinių blokelių mūro penkių gyvenamųjų butų gyvenamojo namo priestatus vietoje nugriautų senų 10,55 x 1,88 m dydžio gyvenamojo namo priestato ir 4,90 x 3,90 m dydžio ūkinio pastato. 2009 m. spalio 5 d. kasatorei (statytojai) surašytas savavališkos statybos aktas, kuriame užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) savavališkai stato 10,55 x 3,00 m ir 7,40 x 4,20 m dydžio, 2,25 m aukščio silikatinių blokelių mūro penkių gyvenamųjų butų gyvenamojo namo priestatus vietoje nugriautų senų 10,55 x 1,88 m dydžio gyvenamojo namo priestato ir 4,90 x 3,90 m dydžio ūkinio pastato, priblokuoto prie gyvenamojo namo, kuris yra kultūros paveldo statinys. Tą pačią dieną buvo surašytas statybos sustabdymo aktas, o 2009 m. spalio 19 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta administracinė bauda pagal ATPK 1592 straipsnio 5 dalį. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar kasatorė, kaip savavališkai pastatyto statinio (gyvenamojo namo priestatų) statytoja, turi teisę įteisinti šią savavališką statybą.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad statybos procesą reglamentuojančios teisės normos yra viešosios teisės normos, kurioms nebūdingas dispozityvumas, – jose įsakmiai nustatomi leidžiami ir draudžiami veiksmai. Šiose teisės normose nenustatyta teisinės galimybės priimant pastatytą statinį jo statybą pripažinti teisėta, jeigu statinys pastatytas be leidimo, projektinės dokumentacijos, nukrypta nuo projektinių sprendinių esminių parametrų. Jei statybai vykdyti būtini dokumentai negauti, nėra pagrindo teigti, kad, ilgai naudojantis neteisėtai pastatytais statiniais, atsiranda pagrįstas tokios statybos įteisinimo lūkestis. Neteisėtai (be būtinų statybai vykdyti dokumentų) pastatyto statinio įteisinimą lemia ne tai, kiek ilgai tokiu statiniu statytojas naudojosi, o tai, kokių yra galimybių, laikantis teisės normų reikalavimų, tokį statinį pripažinti teisėtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 22 d., nutartį, priimtą civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. BUAB „Bajorkiemis“, bylos Nr. 3K-3-89/2013; kt.).

Teisėjų kolegija nurodo, kad teismo teisės, sprendžiant ginčą dėl savavališkos statybos, ir tokio ginčo sprendimo būdai yra nustatyti teisės aktuose (Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje, galiojusioje iki 2013 m. gruodžio 31 d., o nuo 2014 m. sausio 1 d. – naujo Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje). Pagal teisinį reglamentavimą teismas, spręsdamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, gali priimti vieną iš nurodytų sprendimų: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; arba 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę;               3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Taigi, esant Inspekcijos kreipimuisi į teismą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, teismas turi teisę priimti sprendimą leisti statytojui sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją, jei statytojas įrodo, kad vykdyta savavališka statyba esmingai nepažeidžia suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų, kad ji atitinka statybos techninius reikalavimus ir kad dar neišnaudotos galimybės įteisinti savavališką statybą. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje sprendžiant savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimus, nurodyta, kad savavališka statyba gali būti legalizuota tik esant dviejų būtinų juridinių faktų sutapčiai: pirma, kompetentingos valstybės institucijos turi teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti statybos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams, antra, turi būti konstatuota, kad savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. Č. ir kt. v. J. T. ir kt., bylos        Nr. 3K-3-133/2008; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. J. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2014; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo leidėjo savavališkos statybos statytojui (savininkui) nustatyta teisė įteisinti savavališką statybą negali būti laikoma neribota. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl galimybės leisti statytojui (savininkui) įteisinti savavališką statybą, turėtų aiškintis, kada ir esant kokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytojas atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jo veiksmus. Pagal nustatytas aplinkybes teismas turėtų spręsti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta ir ar statytojo nurodytos galimybės ją įteisinti yra realios, taip pat per kokį terminą statytojas galėtų sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorei priklausantis butas yra (duomenys neskelbtini) dvaro sodybos gyvenamojo namo, Kultūros vertybių registre (registro Nr. 856) įregistruotos nekilnojamosios kultūros vertybės, dalis. Taigi bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad ginčo objektui yra taikomi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo bei kitų kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 punktą kultūros paveldo objektai yra pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti; nekilnojamoji kultūros vertybė yra kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso (2 straipsnio 21 punktas). Nekilnojamosios kultūros vertybės – statinio tipinio apsaugos reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 152, įtvirtinta, kad statinys saugomas kartu su jo teritorija – šios kultūros vertybės užimamu ir su ja funkciškai, kompoziciškai ar istoriškai susijusiu žemės plotu (sklypu) (9 punktas); saugomos visos vertingos statinio dalys bei elementai ir teritorija (10 punktas); vertingos dalys bei elementai yra visos pirminio pastatymo (sumontavimo, nutiesimo) ir vėlesnių pakeitimų suformuotos dalys bei elementai (nepriklausomai nuo jų išlikimo laipsnio) su istoriniais pakeitimais ir papildymais, kurie patys savaime turi kultūrinės vertės požymių arba kartu su ankstesnių etapų elementais sudaro tokių požymių turinčią visumą (11 punktas); nevertingi intarpai bei elementai yra įvairūs statybiniai ir kitokie medžiaginiai elementai, vėlesnių pakeitimų ir perdirbimų metu įrengti statinyje, nederantys su autentiška medžiaga ir atlikimo technika, keičiantys autentišką formą ir vietą, autentišką statinių apimtį ir sudėtį ir žalojantys kultūros vertybės požymius (12 punktas). Kultūros paveldo departamento 2012 m. kovo  6 d. rašte Nr. (12.25)2U-33 „Dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų“ buvo nustatyti specialieji paveldosaugos reikalavimai priestatų remontui: nedidinti priestatų tūrio, architektūriniu, spalviniu sprendimu, medžiagiškumu neišsiskirti istorinėje aplinkoje, eksterjere naudoti natūralias arba artimas natūralioms medžiagas (remonto darbai turi būti atliekami naudojant tradicines medžiagas, nepažeidžiant istorinės aplinkos charakterio, taip, kad priestatai harmoningai įsilietų į supančią aplinką; priestatų išplėtimas, rekonstrukcija ar nauja statyba yra negalima. Tačiau kasatorė neteisėtų statybų būdu vietoj nugriautų senų statinių pastatė naujus priestatus, išplėtė jų tūrį. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę, ar ginčo teritorijoje, kurioje nustatyta savavališka statyba, tokie statinio rekonstravimo darbai yra galimi, pagrįstai sprendė, kad teisiniu reglamentavimu nesuteikta galimybė kasatorei įteisinti savavališkai pastatytus silikatinių blokelių priestatus buvusio (duomenys neskelbtini) dvaro sodyboje. Nors teismai priėjo vienodą išvadą dėl savavališkos statybos įteisinimo teisinės galimybės, tačiau šio ribojimo proporcingumo vertinimas skyrėsi: pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes (buto ir buvusių senųjų priestatų būklę, teisę privatizuoti gyvenamąją namą, kuris įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, lemiančią savininkų lūkestį sudaryti savo šeimai bent normalias ir sveikas gyvenimo sąlygas, naujai perstatyti priestatai nebekelia pavojaus aplinkiniams, nėra jokių duomenų apie praktinė nekilnojamojo turto vertybei padarytą žalą, šeimos, vaikų interesų kaip konstitucinės vertybės, kurios turi būti visokeriopai puoselėjamos ir saugomos, intereso apsauga ir kt.), sprendė, kad siekiant proporcingumo tarp viešojo ir privataus interesų savavališkos statybos objektų nugriovimas nėra tinkama priemonė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vykdytos savavališkos statybos negali būti pateisinamos kasatorės nurodytomis konstitucinėmis vertybėmis, t. y. vaikų teisių užtikrinimas, nuosavybės teisės apsauga.

Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nesant galimybės įteisinti neteisėtų statybų, vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-20/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos v. G. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-354/2013; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūra v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2013; kt.). Minėta, kad statinio nugriovimas, kaip neteisėtų statybų šalinimo priemonė, pripažįstamas proporcingu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Byloje Hamer prieš Belgiją buvo pažymėta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui (žr. Hamer v. Belgija, no. 21861/03, 27 November 2007).

Aptarti teismų praktikos išaiškinimai suponuoja išvadą, kad tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu asmens nuosavybės teisės ribojimas, net ir pritaikant griežčiausias įstatyme įtvirtintas priemones (nagrinėjamu atveju – įpareigojimą nugriauti pastatą), gali būti pripažįstamas proporcingu, jeigu siekiama apsaugoti konstituciškai svarbias vertybes, šiuo atveju – nekilnojamojo kultūros paveldo, jo teritorijos išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms. Pažymėtina, kad pagal galiojantį statybų teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl neteisėtų statybų padarinių šalinimo, nereikšmingos aplinkybės, kad pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, bet nepaskelbtas saugomu, nes pirmiau nurodyta teisinė apsauga taikoma ir registruotam kultūros paveldo objektui. Pažymėtina ir tai, kad kasatorė būtinumą išplėsti priestatus argumentavo grindų šildymo sistemos įrengimu, katilo pastatymu, tačiau byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, jog tik tokia šildymo sistema galėjo būti įrengta bute, kad kitoks šildymo katilas netinka, kad šiam katilui įrengti nebūtų pakakę buvusio priestato ploto. Be to, šildymo katilas buvo įrengtas viename iš priestatų, o būtinumas padidinti kito priestato plotą iš viso nebuvo argumentuojamas. Taip pat pažymėtina, kad 2009 m. spalio 5 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr.115U-18 ir savavališkos statybos sustabdymo aktas Nr. 115U-19, kuriuo pareikalauta sustabdyti bet kokius vykdomus pirmiau nurodytų priestatų statybos darbus, tačiau, kaip suponuoja galimybę teigti bylos duomenys, nepaisydama nurodyto draudimo kasatorė statybos darbus tęsė, todėl veikė savo rizika ir turi prisiimti dėl šių veiksmų galinčius atsirasti neigiamus padarinius. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius, kad nėra galimybės įteisinti ginčo priestatų statybos, apeliacinės instancijos teismo sprendimas įpareigoti statytoją (kasatorę) priestatus nugriauti pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnis 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m.                              sausio 7 d. pažyma. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. M. (duomenys neskelbtini) valstybei 13 (trylika) Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                             Janina Januškienė

                                                                                                                                            Antanas Simniškis

                                                                                                                                            Dalia Vasarienė