Civilinė byla Nr. e2-688-798/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00225-2019-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.4.3.11
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria atmestas pareiškimas dėl bankrutavusios J. įmonės „J.“ kreditorių komiteto 2021 m. sausio 27 d. nutarimų panaikinimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas J. J. su 2021 m. vasario 4 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti bankrutuojančios J. įmonės „J.“ kreditorių komiteto 2021 m. sausio 27 d. posėdžio nutarimus neteisėtais. Nurodė, kad šaukiant kreditorių komiteto posėdį buvo pažeistas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 54 straipsnyje nustatytas 14 dienų iki kreditorių komiteto susirinkimo dienos informavimo terminas, kadangi pranešimą apie šaukiamą kreditorių komiteto posėdį pareiškėjas gavo tik 2021 m. sausio 13 d., kas reiškia, jog kreditorių komiteto posėdis galėjo vykti ne anksčiau nei 2021 m. sausio 28 d. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad kreditorių komitetas neturėjo teisės spręsti dėl turto pardavimo be varžytinių laisvu pardavimu: pareiškėjo vertinimu, įstatymas nesuteikia teisės kreditorių komitetui leisti turtą parduoti kitu negu iš varžytynių būdu, kadangi spręsti dėl turto pardavimo kitu negu iš varžytinių būdu gali tik kreditorių susirinkimas. Be kita ko, kaip skundo argumentą pareiškėjas nurodė aplinkybę, kad nemokumo administratorė nepagrindė, jog parduodant turtą kitu negu iš varžytynių būdu numatoma nauda kreditoriams būtų didesnė, negu turtą parduodant iš varžytynių.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 16 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė, priteisė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:
2.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors pareiškėjas nėra bankrutavusios bendrovės kreditorius, vertino, kad pareiškėjas yra suinteresuotas bankroto bylos baigtimi ir pagal JANĮ 55 straipsnio 3 dalį yra tinkamas subjektas ginčyti kreditorių susirinkimo (komiteto) priimtus nutarimus. Be to, nagrinėjamu atveju kreditorių komiteto priimti nutarimai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo turto, kuris gali būti realizuojamas bankroto procese, įvertinimu, todėl pareiškėjas turi materialinį suinteresuotumą atlikti JANĮ 55 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.
2.2. Pareiškėjas kreditorių komiteto nutarimus (konkrečiai – nutarimą 2-uoju darbotvarkės klausimu „dėl turto pardavimo“) ginčija iš esmės trimis argumentais, nurodydamas, kad: 1) buvo pažeista kreditorių komiteto sušaukimo tvarka; 2) kreditorių komitetas, spręsdamas dėl turto realizavimo tvarkos, viršijo jam įstatyme priskirtą kompetenciją; 3) kreditorių komitetui nebuvo pateiktas pagrindimas, kodėl turto realizavimas laisvu (be varžytinių) būdu yra naudingesnis.
2.3. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad bankrutavusios J. įmonės „J.“ nemokumo administratorė 2021 m. sausio 13 d. elektroniniu paštu informavo pareiškėją, kad 2021 m. sausio 27 d. 10.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), šaukiamas bankrutavusios įmonės „J.“ kreditorių komiteto posėdis. Nustatytą aplinkybę patvirtina ir tai, kad tiek pareiškėjas, tiek nemokumo administratorė savo procesiniuose dokumentuose patvirtino, jog pareiškėjas buvo informuotas apie šaukiamą kreditorių komiteto posėdį būtent 2021 m. sausio 13 d., taigi teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas apie vyksiantį kreditorių komiteto posėdį buvo informuotas būtent 2021 m. sausio 13 d., byloje yra nustatyta ir dėl jos ginčas nekyla. Teismo vertinimu, pareiškėjas klaidingai interpretuoja terminų skaičiavimą, remdamasis bendrosiomis procesinių terminų skaičiavimo taisyklėmis (nurodydamas, kad termino pradžia, informavus pareiškėją apie kreditorių komiteto posėdį 2021 m. sausio 13 d., prasideda 2021 m. sausio 14 d.), neįvertindamas, kad JANĮ 54 straipsnio 2 dalies formuluotė, jog „pranešimas apie šaukiamą kreditorių komiteto posėdį skelbiamas likus ne mažiau kaip 14 dienų iki kreditorių komiteto posėdžio dienos“, yra iš esmės procedūrinė ir nustatantį konkretų ne mažesnį dienų terminą iki kada suinteresuotas asmuo privalo būti informuotas apie šaukiamą susirinkimą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, teismas pareiškėjo argumentus dėl kreditorių komiteto sušaukimo tvarkos pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus ir deklaratyvius.
2.4. Iš civilinės bylos Nr. B2-668-340/2021 medžiagos (2019 m. lapkričio 19 d. nemokumo administratorė pateikto procesinio dokumento dėl kreditorių susirinkimo protokolo pateikimo priedų) matyti, kad 2019 m. lapkričio 11 d. kreditorių susirinkimas 10-uoju darbotvarkės klausimu nutarė kreditorių komitetui perduoti visas kreditorių susirinkimo teises, išskyrus kreditorių susirinkimo pirmininko ir komiteto narių rinkimus. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad kreditorių susirinkimas kreditorių komitetui yra perdavęs kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas teises ir įgaliojimus, o šiame tarpe ir JANĮ 44 straipsnio 8 punkte nurodytą teisę spręsti dėl turto pardavimo kitu negu iš varžytinių būdu. Teismo vertinimu, pareiškėjas itin siaurai ir iš esmės lingvistiškai aiškindamas JANĮ vartojamas sąvokas, neįvertina, kad kreditorių komiteto sudarymas, skirtingai nei kreditorių susirinkimo sušaukimas, bankroto procese nėra privalomas; bendrovės kreditoriai turi diskreciją apsispręsti dėl kreditorių komiteto sudarymo tikslingumo, spręsti dėl kreditorių komitetui perduodamų įgaliojimų apimties ir kitų klausimų. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad kreditorių susirinkimas kreditorių komitetui perdavė iš esmės beveik visus kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtinus spręsti klausimus, vertino, jog kreditorių komiteto kompetencija ir įgaliojimai atitinka kreditorių susirinkimui priskirtinas teises. Taigi byloje nesant ginčo dėl kreditorių komiteto sudarymo teisėtumo, laikytina, kad kreditorių komitetas turėjo teisę spręsti klausimus, kurie priskirtini kreditorių susirinkimui (JANĮ 44 straipsnio 1 punktas, 53 straipsnis).
2.5. Kaip matyti iš kreditorių komiteto 2021 m. sausio 27 d. posėdžio protokolo, nemokumo administratorė kreditorių komitetui pateikė aiškų pagrindimą, dėl ko, administratorės manymu, turtą tikslinga parduoti kitu negu iš varžytinių būdu: administratorė komiteto nariams paaiškino, kad turtą jau buvo mėginta parduoti varžytinėse, tačiau pirkėjų neatsirado; be to, turto pardavimas varžytinėse yra susijęs su didelėmis laiko sąnaudomis – varžytinės vyksta pagal griežtai numatytą tvarką, nustatytus griežtus ir neoperatyvius terminus, dėl ko turto realizavimo procesas užsitęsia neapibrėžtą laiką, taip pažeidžiant kreditorių interesus, nepatenkinant kreditorių finansinių reikalavimų ir šiems patiriant nuostolių; atsižvelgiant į tai, nemokumo administratorės vertinimu, dar kartą inicijuoti varžytines yra netikslinga. Taigi, pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo išdėstyta nuomone, kad nemokumo administratorė nepagrindė, jog parduodant turtą kitu negu iš varžytynių būdu numatoma nauda kreditoriams būtų didesnė, negu turtą parduodant iš varžytynių. Atvirkščiai – nemokumo administratorė, atsižvelgdamas į prieš tai skelbtų varžytinių rezultatus ir realias galimybes sėkmingai turtą realizuoti varžytinėse, motyvuotai išdėstė savo nuomonę. Teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad kreditorių komitetas sprendimus priėmė vienbalsiai, o teismas neturi duomenų, jog kreditorių komiteto posėdžio nutarimus būtų kvestionavęs bent vienas kreditorių komiteto narys ar kiti kreditoriai bei suinteresuoti asmenys.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliantas J. J, pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutarties, kuriame prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – 2021 m. vasario 4 d. skundą dėl pripažinimo bankrutuojančios J. įmonės „J.“ kreditorių komiteto 2021 m. sausio 27 d. posėdžio nutarimus neteisėtais, tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
3.1. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis klaidingai interpretuoja terminų skaičiavimą. JANĮ 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pranešimas apie šaukiamą kreditorių komiteto posėdį skelbiamas informacinėje sistemoje likus ne mažiau kaip 14 dienų iki kreditorių komiteto posėdžio dienos. Gavus pranešimą 2021 m. sausio 13 d. apskundimo terminas skaičiuotinas pagal civilinio proceso kodekso nustatytas taisykles, nes kitokios apskundimo tvarkos JANĮ nenumato. Taigi, apeliantą 2021 m. sausio 13 d. informavus apie būsimą kreditorių komiteto susirinkimą, 14 dienų terminas numatytas JANĮ 54 straipsnio 2 d. prasideda 2021 m. sausio 14 d. ir šis terminas baigiasi 2021 m. sausio 27 d. dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Taigi kreditorių komiteto posėdis galėjo įvykti ne anksčiau kaip 2021 m. sausio 28 dieną. Akivaizdu, kad JANI 54 straipsnio 1 dalyje nustatytas 14 dienų iki kreditorių komiteto susirinkimo dienos terminas pažeistas.
3.2. Net ir be termino praleidimo pats kreditorių komiteto posėdis nevyko JANĮ 54 straipsnio 3 d. numatyta tvarka, nes posėdžio nebuvo fiziškai – jei JANI 44 straipsnio suteikia Kreditorių susirinkimui nustatyti balsavimo elektroninėmis priemonėmis kreditorių susirinkime tvarką, tai tvarka kreditorių komiteto posėdžiuose „balsuoti posėdyje raštu“ nenumatyta. Pažeidus kreditorių komiteto posėdžio procedūrą, t. y. faktiškai nevykus kreditorių komiteto posėdžiui, jo sprendimų laikyti teisėtais negalima.
3.3. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad kreditorių susirinkimas kreditorių komitetui yra perdavęs kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas teises ir įgaliojimus, tame tarpe ir JANĮ 44 straipsnio 8 punkte nurodytą teisę spręsti dėl turto pardavimo kitu negu iš varžytinių būdu. JANĮ 44 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad leisti turtą parduoti kitu negu iš varžytynių būdu teisę turi tik kreditorių susirinkimas. Taigi leisti turtą parduoti kitu negu iš varžytynių būdu teisę įstatymų leidėjas suteikė tik kreditorių susirinkimui. Teismas padarydamas išvadą, kad JANĮ 53 straipsnio 1 dalis leidžia kreditorių susirinkimui perleisti savo teises, numatytas JANI 44 straipsnyje, neteisingai taiko ir aiškina JANĮ 53 straipsnio 1 dalį. JANĮ 53 straipsnio 1 dalis nurodymas, kad kreditorių susirinkimas gali sudaryti kreditorių komitetą ir nustatyti jo funkcijas reiškia, kad kreditorių susirinkimas savo kompetencijos ribose suteikia kreditorių komitetui funkcijas, t. y. pareigas, veiklos sritis, paskirtis. Funkcijų nustatymo negalima tapatinti su kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtų teisių perdavimu, nes JANĮ nenumato, kad kreditorių susirinkimas gali kam nors deleguoti savo teises tiesiogiai suteiktas tik jam JANĮ 44 straipsnyje. Kadangi bankroto procese kiekvienas teisės subjektas turi veikti jam suteiktų įgaliojimų ribose ir nespręsti kitam subjektui priskirtų klausimų, laikytina, kad kreditorių komitetas negali spręsti kreditorių susirinkimui įstatymų priskirtų pareigų, kaip kreditorių susirinkimas negali perleisti spręsti klausimų įstatymų priskirtų jo kompetencijai.
3.4. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad nemokumo administratorė pagrindė, jog parduodant turtą kitu negu iš varžytynių būdu numatoma nauda kreditoriams būtų didesnė, negu turtą parduodant iš varžytynių. Apelianto teigimu, kadangi turtas buvo pradėtas realizuoti iš varžytinių, todėl buvo privalu toliau laikytis varžytinių tvarkos ir kai varžytynės neįvyksta, kiekvienose paskesnėse varžytynėse nemokumo administratorė pradinę turto pardavimo kainą mažina kreditorių susirinkimo nustatytu procentiniu dydžiu, išskyrus atvejus, kai varžytynės neįvyksta dėl to, kad pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos turto pardavimo kainos. Tokiu atveju paskesnėse varžytynėse kaina nemažinama. Dėl šių apelianto argumentų teismas nepasisakė. Nors teismas ir nurodė, kad nei vienas kreditorius neginčijo kreditorių komiteto nutarimo, tačiau apeliantas atkreipė dėmesį, kad likę kreditoriai nebuvo informuoti apie kreditorių komiteto ginčijamus nutarimus. Kadangi turtas buvo pradėtas realizuoti iš varžytinių, kreditorių komitetui be kreditorių sutikimo ir valios išreiškimo nutraukus varžytines ir leidus realizuoti turtą be varžytynių laisvu pardavimu ir nustačius mažą pradinę turto pardavimo kainą, bus pažeisti visų kreditorių ir pareiškėjo turtiniai interesai.
4. Atsakovė bankrutavusi J. įmonė „J.“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Top Consult“, pateikė atsiliepimą į apelianto J. J. atskirąjį skundą, kuriame prašo apelianto J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-1699-340/2021 palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Atsakovė nesutinka su apelianto argumentais dėl terminų skaičiavimo. Atsakovės teigimu, kreditorių komiteto posėdis buvo sušauktas laikantis JANĮ numatytos tvarkos ir terminų. Net jei apelianto teiginiai apie tai, kad kreditorių komitetas sušauktas 1-a diena anksčiau nei numatyta išankstinėje informavimo tvarkoje, toks faktas nebūtų vertinamas kaip pakankamas, o tuo labiau savarankiškas pagrindas pripažinti kreditorių komiteto nutarimą neteisėtu, o tokia nuomonė grindžiama ir išsamia teismų praktika šiuo klausimu, kuri nustato, kad vien procesinio turinio normų pažeidimas nėra pagrindu beatodairiškai naikinti savo turiniu teisėtus sprendimus. Pažymėjo ir tai, kad atskirajame skunde apeliantas nenurodo, kokios konkrečios apelianto ar kitų kreditorių bei suinteresuotų asmenų teisės kreditorių komiteto nutarimu buvo pažeistos.
4.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad 2019 m. lapkričio 11 d. kreditorių susirinkimas 10-uoju darbotvarkės klausimu nutarė kreditorių komitetui perduoti visas kreditorių susirinkimo teises, išskyrus kreditorių susirinkimo pirmininko ir komiteto narių rinkimus. Apeliantas skunde remiasi praktika, kuri ne tik nepatvirtina jo skunde dėstomos pozicijos, tačiau ją paneigia.
4.3. Nemokumo administratorė informuoja, kad turto (kurio pardavimo tvarką ginčija apeliantas) pardavimo sandoris jau yra sudarytas. Turtas realizuotas už didesnę kainą nei nustatė kreditorių komitetas. Pažymėjo, kad apeliantui nurodoma informacija yra pateikta.
4.4. Akcentuoja, kad komiteto nariams ir iš teisminių procesų dokumentų (administratorės atsiliepimų ir teismo nutarčių) žinoma ir buvus tikėtina, kad už apelianto ginčytą nustatytą 231 000 Eur kainą turto nepavyks parduoti. Tokia kaina nustatyta atlikto turto vertinimo pagrindu, kuri nustatyta kaip turto rinkos kaina, t. y. kainos nemažinant dėl turto realizavimo priverstine tvarka aplinkybėmis. Atsiliepime į apelianto skundą, kuriuo apeliantas siekė sustabdyti turto pardavimą už vertinimu nustatytą 231 000 Eur kainą, administratorė pateikė ir kreditorių komiteto nariams žinomą sekančią nuomonę: „Tikėtina, kad situacijos atveju už vertintojo nustatytą rinkos kainą (pirmosiose varžytynėse pradinei pardavimo kainai net nesant sumažintai) turtas iš pirmųjų varžytynių nebus parduotas dėl rinkai per didelės kainos atsižvelgiant į tai, kad turtas parduodamas priverstinio pardavimo procese už nesumažintą nustatytą rinkos kainą“. Neįvykusiose varžytynėse turtas buvo parduodamas už visiškai nesumažintą turto vertinimu nustatytą turto rinkos kainą – 231 000 Eur. Apelianto ginčijamu 2021 m. sausio 27 d. komiteto nutarimu nustatyta turto pardavimo minimali kaina – 194 040 Eur, t. y. komiteto nutarimu turto kaina nuo rinkos kainos iki minimalios pardavimo kainos sumažinta 16 procentų dydžiu, kas nevertintina kaip itin žymiu kainos sumažinimu (pagrįstai) tikintis, kad nustatyta minimali kaina bus padidinta (kas ir įvyko). Apeliantas, kaip teisminį ginčą inicijavusi ginčo šalis, ginčydamas kreditorių komiteto nutarimą turėjo pateikti argumentus ir įrodymus, kurie paneigtų kreditorių komiteto nutarimo pagrįstumą, tačiau to nepadarė.
4.5. Nemokumo administratorės vertinimu, apelianto skundas yra tik siekis vilkinti bankroto procesą. Iš teismų informacinėje sistemoje esančių duomenų matoma, kad apeliantas deda dideles pastangas inicijuodamas vis naujus teisminius ginčus, tačiau apeliantas savo skundus grindžia deklaratyviais teiginiais. Turto realizavimo procesas dėl apelianto veiksmų buvo užvilkintas daugiau nei pusę metų – apeliantas per šį laikotarpį nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų apelianto poziciją, kad turtas tariamai buvo įvertintas per maža verte ir yra realizuojamas nustatant per mažą pradinę kainą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
5. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
6. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo J. J. skundas dėl kreditorių komiteto nutarimų panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl termino sušaukti kreditorių susirinkimą pažeidimo ir galimų kitų procedūrinių pažeidimų
7. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartimi individualiai įmonei J. įmonė „J.“ iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirta UAB „Top Consult“. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. birželio 6 d.
8. 2021 m. sausio 27 d. vyko bankrutavusios J. įmonės „J.“ kreditorių komiteto posėdis, kuriame raštu dalyvavo 5 kreditorių komiteto nariai. Konstatuota, kad kvorumas yra. Komiteto posėdžio darbotvarkę sudarė: 1) kreditorių komiteto posėdžio darbotvarkės tvirtinimas; ir 2) klausimas dėl turto pardavimo. Visais nemokumo administratoriaus pasiūlytais sprendimų (nutarimų) projektais kreditorių komiteto nariai vienbalsiai balsavo „už“ („už“ – 5 balsai, „prieš“ – nėra, „susilaikė“ – nėra).
9. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis klaidingai interpretuoja terminų skaičiavimą. JANĮ 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pranešimas apie šaukiamą kreditorių komiteto posėdį skelbiamas informacinėje sistemoje likus ne mažiau kaip 14 dienų iki kreditorių komiteto posėdžio dienos. Gavus pranešimą 2021 m. sausio 13 d. apskundimo terminas skaičiuotinas pagal civilinio proceso kodekso nustatytas taisykles, nes kitokios apskundimo tvarkos JANĮ nenumato. Taigi, apeliantą 2021 m. sausio 13 d. informavus apie būsimą kreditorių komiteto susirinkimą, 14 dienų terminas numatytas JANĮ 54 straipsnio 2 d. prasideda 2021 m. sausio 14 d. ir šis terminas baigiasi 2021 m. sausio 27 d. dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Taigi kreditorių komiteto posėdis galėjo įvykti ne anksčiau kaip 2021 m. sausio 28 dieną.
10. Nepaisant JANĮ taikymo, nagrinėjamai bylai yra aktuali kasacinio teismo praktika kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo klausimais, suformuota galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatoms, kadangi teisinis reglamentavimas šiuo klausimu išliko iš esmės nepakitęs. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ (šiuo atveju JANĮ) ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ (JANĮ), kitų įstatymų normoms, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, panaikina kreditorių susirinkimo nutarimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).
11. Taigi, kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimu, padarymo, galėjusiu nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį, arba dėl materialinių aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir / ar bankrutuojančios įmonės interesų esminiu pažeidimu.
12. Pagal JANĮ 47 straipsnio 1 dalį apie šaukiamą kreditorių susirinkimą kreditorių susirinkime turintiems teisę dalyvauti asmenims turi būti pranešta likus ne mažiau kaip 14 dienų iki kreditorių susirinkimo dienos. Pranešime apie šaukiamą kreditorių susirinkimą turi būti nurodyta papildoma medžiaga, jeigu tokia yra pateikta, arba nuoroda į interneto svetainę, kur galima su ja susipažinti (JANĮ 47 straipsnio 5 dalies 5 punktas).
13. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek nemokumo administratorė, tiek ir pats apeliantas pripažįsta ir neginčija faktinės aplinkybės, kad apeliantui apie kreditorių komiteto posėdį buvo pranešta 2021 m. sausio 13 d. elektroniniu paštu. Nuo tos dienos ir yra skaičiuojamas 14 terminas kreditorių susirinkimui vykti. Nagrinėjamu atveju kreditorių komiteto posėdis įvyko 2021 m. sausio 27 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad rengiant kreditorių komiteto posėdį aukščiau nustatytas JANĮ terminas buvo pažeistas.
14. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jis visiškai be pagrindo JANĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą tapatiną su proceso įstatyme nustatytu apskundimo terminu pirmiausia todėl, jog nei JANĮ, nei CPK nenumato galimybės skųsti pranešimo apie šaukiamą kreditorių susirinkimą (šiuo atveju kreditorių komiteto posėdį). Gindamas savo galimai pažeistas teises, suinteresuotas asmuo turi teisę skųsti teismui priimtus kreditorių susirinkimo nutarimus remdamasis galimai netinkamai įgyvendintomis kreditorių susirinkimo sušaukimo procedūromis, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje dalyje teisingai nurodė, kad apeliantas klaidingai interpretuoja terminų skaičiavimą, remdamasis bendrosiomis procesinių terminų skaičiavimo taisyklėmis. Pažymėtina ir tai, kad panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimus nustačius procedūrinius pažeidimus teismas gali tik tuo atveju, jei šie pažeidimai yra esminiai ir jie galėjo lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, kurie galimai prieštarauja imperatyviosioms JANĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams. Be to, susipažinus su nemokumo administratorės apeliantui siųsto pranešimo turiniu nustatyta, kad jame yra aiškiai nurodyta kreditorių komiteto posėdžio vieta, data ir laikas, darbotvarkės klausimai bei nurodyta, jog posėdis vyks rašytinio proceso tvarka, kas atitinka JANĮ 47 straipsnio 5 dalies reglamentavimą. Taigi, nagrinėjamu atveju, bankrutavusios bendrovės kreditoriams neginčijant kreditorių komiteto posėdžio sušaukimo tvarkos, spręstina, kad nemokumo administratorei pranešus apie kreditorių komiteto posėdį, kaip apeliantas teigia viena diena vėliau, nebūtų pagrindo panaikinti teisėtų kreditorių komiteto nutarimų, kadangi toks procedūrinis pažeidimas negali būti laikytinas esminiu.
15. Apeliantas taip pat nurodė, kad net ir be termino pažeidimo pats kreditorių komiteto posėdis nevyko JANĮ 54 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, nes posėdžio nebuvo fiziškai – jei JANĮ 44 straipsnio suteikia kreditorių susirinkimui nustatyti balsavimo elektroninėmis priemonėmis kreditorių susirinkime tvarką, tai tvarka kreditorių komiteto posėdžiuose „balsuoti posėdyje raštu“ nenumatyta. Pažeidus kreditorių komiteto posėdžio procedūrą, t. y. faktiškai nevykus kreditorių komiteto posėdžiui, jo sprendimų laikyti teisėtais negalima. Su tokiu apelianto aiškinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kadangi apeliantas itin siaurai aiškina JANĮ nuostatas.
16. JANĮ 51 straipsnio 3 ir 4 dalyse expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta, kad kreditoriai turi teisę balsuoti iš anksto raštu arba elektroninių ryšių priemonėmis; įstatyme nėra numatyta ribojimų kreditorių susirinkime (komiteto posėdyje) balsuoti iš anksto raštu, vien ta aplinkybė, jog į kreditorių komiteto posėdį fiziškai nebuvo atvykę kreditorių komiteto nariai, nesudaro pagrindo pripažinti kreditorių komiteto posėdžio nutarimų negaliojančiais. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas negali remtis šia aplinkybe atskirajame skunde, kadangi šios aplinkybės apeliantas nenurodė pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau jos nenagrinėja.
17. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su nemokumo administratorės argumentais dėl apelianto galimo siekio vilkinti bankroto procesą, kadangi apeliantas (nekvestionuojant jo teisės teikti skundus bankroto byloje) gana aktyviai skundžia ne tik kreditorių komiteto nutarimus, tačiau ir teismo nutartis, iš esmės remdamasis tais pačiais deklaratyviais argumentais, t. y. dėl netinkamo ir nesavalaikio jo informavimo apie kiekvieną kreditorių komiteto rengiamą posėdį bei skundžiant priimtų nutarimų turinį, nepateikiant įrodymų dėl jo nurodomų argumentų pagrįstumo.
Dėl kreditorių susirinkimo funkcijų perdavimo kreditorių komitetui
18. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ginčijama nutartimi nurodė, kad leisti turtą parduoti kitu negu iš varžytynių būdu teisę įstatymų leidėjas suteikė tik kreditorių susirinkimui. Teismas padarydamas išvadą, kad JANĮ 53 straipsnio 1 dalis leidžia kreditorių susirinkimui perleisti savo teises, numatytas JANI 44 straipsnyje, neteisingai taiko ir aiškina JANĮ 53 straipsnio 1 dalį. JANĮ 53 straipsnio 1 dalies nurodymas, kad kreditorių susirinkimas gali sudaryti kreditorių komitetą ir nustatyti jo funkcijas, reiškia, kad kreditorių susirinkimas savo kompetencijos ribose suteikia kreditorių komitetui funkcijas, t. y. pareigas, veiklos sritis, paskirtis. Funkcijų nustatymo negalima tapatinti su kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtų teisių perdavimu, nes JANĮ nenumato, kad kreditorių susirinkimas gali kam nors deleguoti savo teises, tiesiogiai suteiktas tik jam JANĮ 44 straipsnyje. Todėl kreditorių komitetas negali spręsti kreditorių susirinkimui įstatymų priskirtų pareigų, kaip kreditorių susirinkimas negali perleisti spręsti klausimų, įstatymų priskirtų jo kompetencijai.
19. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje nustatė, kad 2019 m. lapkričio 14 d. kreditorių susirinkimas 10-uoju darbotvarkės klausimu nutarė kreditorių komitetui perduoti visas kreditorių susirinkimo teises, išskyrus kreditorių susirinkimo pirmininko ir komiteto narių rinkimus. Prieš nurodytą nutarimą balsavusių susirinkimo metu nebuvo, nutarimas nebuvo skundžiamas, todėl teisėtas ir galiojantis. Todėl kvestionuoti kreditorių susirinkimo nutarimo dalyje, kuria kreditorių susirinkimas perdavė kreditorių komitetui visas susirinkimo teises, išskyrus kreditorių susirinkimo pirmininko ir kreditorių komiteto narių rinkimus, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, teisinio pagrindo nėra.
20. Pagal JANĮ 43 straipsnio 1 ir 2 punktus kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti ir balsuoti kreditorių susirinkimuose bei teikti siūlymus dėl klausimų įtraukimo į darbotvarkę ir kreditorių susirinkime svarstomų klausimų. JANĮ 44 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kreditorių susirinkimas turi teisę sudaryti kreditorių komitetą. Kreditorių susirinkimo pirmininkas yra ir kreditorių komiteto narys bei kreditorių komiteto pirmininkas (JANĮ 53 straipsnio 6 dalis). Pagal JANĮ 53 straipsnio 2 dalį kreditorių komitetą turi sudaryti ne mažiau kaip penki nariai. Pagal JANĮ 53 straipsnio 3 dalį kreditorių nariai gali būti tik kreditoriai ir darbuotojų interesams atstovaujantis asmuo. Kreditorius į kreditorių komitetą gali siūlyti tik vieno nario kandidatūrą. Kreditorių susirinkimas nustato kreditorių komiteto funkcijas (JANĮ 53 straipsnio 1 dalis).
21. Lietuvos įstatymų leidėjas nenumatė, kokias funkcijas turi atlikti kreditorių komitetas, taip įtvirtindamas teisę kreditorių susirinkimui nustatyti kreditorių komiteto funkcijas (JANĮ 53 straipsnio 1 dalis). Iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusioje ĮBĮ 25 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad pagrindinė kreditorių komiteto funkcija yra (i) kontroliuoti, kaip vyksta bankroto procesas, (ii) kontroliuoti administratoriaus veiklą, (iii) ginti kreditorių interesus laikotarpiais tarp kreditorių susirinkimų, tačiau priimant naująjį JANĮ ši nuostata nebuvo perkelta.
22. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad jeigu kreditorių susirinkimas nenusprendė kitaip, tai kreditorių komitetas iš esmės turi tokius pačius įgaliojimus, kaip ir kreditorių susirinkimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-546-381/2017). Sudarant kreditorių komitetą bei jam deleguojant kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas funkcijas (ar jų dalį), bankroto procesas racionalizuojamas, tampa paprastesnis ir ekonomiškesnis, tai ypač aktualu tais atvejais, kai bendrovė turi daug kreditorių. Tačiau įstatymas kreditorių susirinkimo teisės spręsti dėl kreditorių komiteto sudarymo iš esmės neriboja, taip pat nesieja kreditorių komiteto sudarymo galimybės su bendrovės dydžiu ar jos kreditorių skaičiumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1233-781/2019).
23. Nagrinėjamu atveju, kreditorių susirinkimas gana aiškiai išreiškė valią dėl savo funkcijų perdavimo kreditorių komitetui, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kreditorių komiteto kompetencija ir įgaliojimai atitinka kreditorių susirinkimui priskirtinas teises.
24. Pažymėtina, kad apelianto teiginiai, jog funkcijų nustatymo negalima tapatinti su kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtų teisių perdavimu, ne tik prieštarauja aukščiau nurodytai galiojančiai teismų praktikai, tačiau yra neparemti jokiais teisiniais argumentais, yra deklaratyvūs, todėl atmestini.
Dėl kreditorių komiteto nutarimo parduoti bankrutavusios įmonės turtą pardavimo ne varžytinių būdu
25. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi šioje dalyje nurodė, kad nemokumo administratorė nepagrindė, jog parduodant turtą kitu negu iš varžytynių būdu numatoma nauda kreditoriams būtų didesnė, nei turtą parduodant iš varžytynių. Apelianto teigimu, kadangi turtas buvo pradėtas realizuoti iš varžytinių, todėl buvo privalu ir toliau laikytis varžytinių tvarkos. Kadangi turtas buvo pradėtas realizuoti iš varžytinių, kreditorių komitetui be kreditorių sutikimo ir valios išreiškimo nutraukus varžytines ir leidus realizuoti turtą be varžytynių laisvu pardavimu ir nustačius mažą pradinę turto pardavimo kainą, bus pažeisti visų kreditorių ir pareiškėjo turtiniai interesai.
26. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje pateiktą kreditorių komiteto 2021 m. sausio 27 d. posėdžio protokolą, ginčijamoje nutartyje nurodė, kad administratorius komiteto nariams paaiškino, jog turtą jau buvo mėginta parduoti varžytinėse, tačiau pirkėjų neatsirado; be to, turto pardavimas varžytinėse yra susijęs su didelėmis laiko sąnaudomis – varžytinės vyksta pagal griežtai numatytą tvarką, nustatytus griežtus ir neoperatyvius terminus, dėl ko turto realizavimo procesas užsitęsia neapibrėžtą laiką, taip pažeidžiant kreditorių interesus, nepatenkinant kreditorių finansinių reikalavimų ir šiems patiriant nuostolių; atsižvelgiant į tai, nemokumo administratoriaus vertinimu, dar kartą inicijuoti varžytines yra netikslinga.
27. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad nemokumo administratorės pagrindimas yra laikytinas pakankamu. Be to, už nurodyto nutarimo projektą kreditorių komitetas balsavo vienbalsiai.
28. Juridinio asmens turtas parduodamas vadovaujantis rinkos kainos principu, reiškiančiu, kad turto pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal analogiško turto pardavimo rinkoje kainas; didžiausios kainos principu, reiškiančiu, kad turtą turi būti siekiama parduoti už didžiausią galimą kainą; turto apyvartos greičio principu, reiškiančiu, kad turtas turi būti parduodamas taip, kad būtų užtikrintas kuo greitesnis jo grąžinimas į apyvartą ir vertės išsaugojimas (JANĮ 85 straipsnis). Šie juridinio asmens turto realizavimo bankroto procese principai siejami su pagrindinių nemokumo proceso tikslu – sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą. Turtas bankroto procese turi būti parduodamas kuo didesne kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015). Šis reikalavimas siejamas su tikslu, kad pardavus turtą būtų galima kuo didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-730-381/2018), įgyvendinti akcininkų teisę gauti likviduojamos įmonės turto dalį, likusią po atsiskaitymo su įmonės kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1562-381/2017).
29. Procesinę pareigą įrodyti, kad kreditorių komiteto sprendimu nustatyta bendrovės turto pardavimo tvarka ir netinkamai nustatyta realizuotino nekilnojamojo turto kaina, turėjo apeliantas, tačiau į bylą tokie įrodymai pateikti nebuvo. Vien apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad nustatyta turto pardavimo tvarka yra ekonomiškai nepagrįsta ir nenaudinga bendrovei ir jos kreditoriams, savaime nereiškia, kad ji prieštarauja bendrovės ir (ar) jos kreditorių interesams. Priešingas esamos situacijos teisinis vertinimas nebūtų suderinamas su kreditorių autonomijos principu, jų išimtine teise spręsti su bankrutavusia įmone susijusius ekonominio pobūdžio klausimus, juolab, kaip minėta, nei vienas iš kreditorių ginčijamo nutarimo neskundžia. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nemokumo administratorė, atsiliepime į apelianto atskirąjį skundą paaiškino, jog nekilnojamasis turtas jau yra parduotas ir parduotas didesne kaina, nei ją nustatė kreditorių komitetas ginčijamame nutarime, o tai atitinka ne tik bankroto proceso operatyvumo principą, tačiau nepažeidžia ir bankroto byloje dalyvaujančių kreditorių interesų.
30. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, jog nei vienas kreditorius neginčijo kreditorių komiteto nutarimo, tačiau apeliantas atkreipė dėmesį, kad likę kreditoriai nebuvo informuoti apie kreditorių komiteto ginčijamus nutarimus.
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, specialus įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra JANĮ, o kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja minėto įstatymo nuostatoms (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonės bankrotas – kolektyvinis procesas, kurio metu sprendžiami ne pavienių, bet visų įmonės kreditorių teisių bei teisėtų interesų klausimai, derinami skirtingi kreditorių interesai, ieškant protingos ir teisingos jų pusiausvyros. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Nagrinėjamu aspektu jau buvo minėta, kad kreditorių komitetui 2019 m. lapkričio 14 d. kreditorių susirinkimas 10-uoju darbotvarkės klausimu nutarė perduoti visas kreditorių susirinkimo teises, išskyrus kreditorių susirinkimo pirmininko ir komiteto narių rinkimus. Kreditorių komitetas yra vertinamas kaip kreditorių visumos atstovas, todėl nesant byloje įrodymų apie tai, kad kiti kreditoriai nebuvo informuoti apie kredito komitetų nutarimus, nėra pagrindo spręsti, kad apelianto argumentai šioje dalyje yra pagrįsti. Kaip minėta, apeliantas neįvykdė įstatymo jam numatytos pareigos pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo skunde dėl kreditorinių komiteto nutarimų panaikinimo ir atskirajame skunde nurodomus argumentus (CPK 178 straipsnis).
32. Kadangi nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad apelianto ginčijami kreditorių komiteto nutarimai buvo priimti pažeidžiant procedūrinius reikalavimus arba jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei kreditorių ir (ar) pačios bankrutavusios įmonės interesams, nėra teisinio pagrindo atskirojo skundo tenkinimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
33. Atsiliepime į apelianto skundą, atsakovė, atstovaujama nemokumo administratorės prašė priteisti iš apelianto J. J. bankrutavusios J. įmonės „J.“ naudai patirtas 820 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.
34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nutartį palikus nepakeistą, bankrutavusios J. įmonės „J.“ patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Bankrutavusios J. įmonės „J.“ patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti viršija nurodytose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio (8.16 punktas), todėl iš apelianto bankrutavusios bendrovės naudai priteistina 609,68 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
35. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
36. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti bankrutavusiai J. įmonei „J.“ (juridinio asmens kodas 120545468) iš apelianto J. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 609,68 Eur (šešis šimtus devynis eurus ir šešiasdešimt aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjai Antanas Rudzinskas