Civilinė byla Nr. 2A-697-852/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32342-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.5
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. balandžio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui N. Č. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ ir (duomenys neskelbtini)-oji daugiabučio namo savininkų bendrija (duomenys neskelbtini), išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ 2013 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo N. Č. 5279,51 Lt (1529,05 Eur) skolos, 167,49 Lt (48,51 Eur) palūkanų ir penkių procentų procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas neatsiskaitė už laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. patiektą šilumos energiją butui (duomenys neskelbtini). Ieškovė 2023 m. balandžio 27 d. pateikė papildomą pareiškimą, kuriame nurodė, kad prašomą priteisti 1529 Eur skolą sudaro 756,56 Eur skola už buto šildymą, 206,21 Eur už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir 566,28 Eur už vandens pašildymą.
2. Atsakovas N. Č. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad į jo butą nebuvo tiekiama šiluma, nes bute niekada nebuvo įrengta centralizuoto šildymo sistema, todėl jis neprivalo mokėti už negautą šilumos energiją. Be to, ieškovė netinkamai parinko ir taikė šilumos paskirstymo metodus, taikė kainas-tarifus, kurie teismo sprendimu pripažinti negaliojančiais, taip pat nepagrįstai reikalauja delspinigių. Atsakovas pažymėjo, kad daugiabučio namo savininkų 2019 m. balandžio 18 d. sprendimu jis buvo atleistas nuo pareigos mokėti už jo buto ir bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Atsakovo teigimu, nagrinėjama byla nesudėtinga, ieškovės įmonė turi savo teisininkų, todėl ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti nebuvo būtinos, be to, ieškovė prašo atlyginti ir pridėtinės vertės mokestį, kurį ieškovė atgavo per PVM užskaitą.
3. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ prašė ieškinį tenkinti ir iš esmės palaikė ieškovės argumentus bei nurodomas aplinkybes.
4. Trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini)-oji daugiabučio namo savininkų bendrija (duomenys neskelbtini) prašė spręsti ginčą teismo nuožiūra.
5. Išvadą teikianti institucija nurodė, kad šioje byloje ginčo šiluma paskirstyta teisingai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: priteisti ieškovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ iš atsakovo N. Č. 1529,05 Eur skolos, 48,51 Eur palūkanų ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1529,05 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2370,07 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat nusprendė priteisti valstybei iš atsakovo N. Č., 130,13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją į namą (duomenys neskelbtini). Ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklausė atsakovui. Nurodytu laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 1529,05 Eur atsakovo skola už patiektą šilumą, taip pat priskaičiuota 48,51 Eur palūkanų. Šioje byloje priimta 2018 m. sausio 22 d. nutartimi pradinis ieškovas UAB „Vilniaus energija“ buvo pakeistas į naują ieškovą AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Teismas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.390 straipsnio 1 dalies nuostatas abonentas, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Šiuo atveju atsakovas pateikė į bylą pakankamai įrodymų (pavyzdžiui, antstolės 2011 m. balandžio 6 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, 2011 m. spalio 1 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą), iš kurių matyti, kad ginčo laikotarpiu atsakovui priklausęs butas buvo faktiškai šildomas ne centralizuotai į namą tiekta šiluma, o elektriniu šildymu. Kita vertus, teismas nurodė, kad sutinka su ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Vilniaus energija“ argumentais, kad kitose bylose priimtais ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau nustatyti prejudiciniai faktai, kad nei iki ginčo laikotarpio, nei po ginčo laikotarpio atsakovo patalpos name nebuvo teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-9-407/2021). Nors iš pridėtos Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. A2-2216-433/2014 duomenų matyti, kad į nurodytą bylą buvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro 2012 m. balandžio 6 d. išrašas, kuriame nurodyta, jog buto (duomenys neskelbtini) šildymas yra vietinis centrinis (o ne centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų), ir su nurodytu išrašu tos bylos ieškovė UAB „Vilniaus energija“ galėjo (ir turėjo) susipažinti vėliausiai 2012 m. rugsėjo 28 d. parengiamojo posėdžio metu, tačiau teismas vertino, kad byloje nėra įrodymų, jog iki ginčo laikotarpio arba per ginčo laikotarpį atsakovas būtų visiškai sumokėjęs už iki tol sunaudotą energiją kaip tai nurodyta Civilinio kodekso 6.390 straipsnio 1 dalyje. Todėl, net ir nustačius faktinę aplinkybę, kad šilumos tiekėjui (bent jau nuo 2012 m. rugsėjo 28 d.) buvo žinoma apie tuometiniame atsakovo bute įrengtą vietinį šildymą, tai vien tik tokia aplinkybė nebūtų pakankama konstatuoti atsakovo teisę nutraukti šilumos tiekimo sutartį, nes nėra duomenų apie įvykdytą kitą sudėtinę būtiną sąlygą – atsakovo visišką atsiskaitymą už iki tol priskaičiuotą energiją. Teismas nurodė, kad Konstituciniam Teismui atsisakius priimti nagrinėti teisės klausimą, ar tokia Civilinio kodekso 6.390 straipsnio 1 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas neturi galimybių nurodytos kodekso normos netaikyti šioje byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams. Taigi nors ieškovui tam tikru ginčo laikotarpiu ir buvo žinoma apie išviešintą kitokį atsakovo buto šildymą, tačiau vien tik ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo būtent teisėtą atsijungimą nuo centralizuoto šildymo ir (arba) teisėtą šalių sutarties nutraukimą Civilinio kodekso 6.390 straipsnio 1 dalies prasme. Remdamasis šiais motyvais, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo atsikirtimus, kuriais apeliuojama į jo pareigos nebuvimą atsiskaityti už ginčo laikotarpiu priskaičiuotą šilumos energiją. Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 1.7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Vadovaujantis nurodyta kodekso nuostata, teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo atsikirtimus, kuriais apeliuojama į vėliau, t. y. po ginčo laikotarpio, pasikeitusių šilumos energijos kainų taikymą šioje byloje ir (arba) ginčo laikotarpiui ieškovės neva nepagrįstai taikytas kainas. Teismas pažymėjo, kad išvadą teikianti institucija šiuo aspektu taip pat nekonstatavo pažeidimų nei dėl taikomų kainų, nei dėl taikytų metodų apskaičiuojant atsakovo skolą už ginčo laikotarpį. Vien tik atsakovo subjektyvi nuomonė šiais klausimais nėra pakankama tam, kad būtų paneigtos Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos išvados. Teismas konstatavęs, kad atsakovas nepagrįstai neatsiskaito už patiektą energiją ginčo laikotarpiu, nusprendė ieškinį tenkinti. Teismas pažymėjo, kad ieškovė reikalauja įstatyminių, o ne sutartinių palūkanų, ir toks reikalavimas atitinka Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 1 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl reikalavimą priteisti palūkanas teismas taip pat tenkino. Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė ir penkių procentų procesines palūkanas. Teismas vertino, kad ieškovė 2023 m. balandžio 27 d. pareiškimu nepareiškė naujų ieškinio reikalavimų, o tik nurodė, atskleidė jau pareikštų ieškinio reikalavimų sudėtines dalis, todėl teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys yra patenkintas visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atsakovas N. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. ieškinį atmesti kaip nepagrįstą taip pat naujiems ieškinio reikalavimams dėl skolos už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir vandens pašildymą taikyti 10 metų senatį, taip pat 5 metų senatį periodinėms išmokoms, ir iš ieškovės priteisti atsakovo patirtas teismo ekspertizės ir bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su teismo sprendimu argumentus:
7.1. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad kitose bylose priimtais ir įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau nustatyti prejudiciniai faktai, kad nei iki ginčo laikotarpio, nei po ginčo laikotarpio atsakovo patalpos name nebuvo teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2012, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-9-407/2021). Šiuos prejudicinius faktus paneigė nuo 2021-04-06 Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys apie atsakovo buto vietinį šildymo būdą nuo 2012-04-06. Ieškovė neginčijo pagrindo, kuriuo remiantis buvo įregistruoti duomenys apie šilumos būdo pakeitimą, todėl teisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo momentu laikytinas šio fakto išviešinimas Nekilnojamojo turto registre.
7.2. Apeliantas pažymi, kad ieškovė nuo 2017-07-31 pripažino, kad atsakovo butas yra šildomas vietiniu šildymu ir todėl neskaičiuoja mokesčių už buto centralizuotą šildymą, nors atsakovas nėra atlikęs jokių papildomų veiksmų nuo 2011 m. spalio l d. pasirašytos deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą ir vietinio šildymo būdo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre 2012-04-06, todėl laikytina, kad ieškovė pripažįsta, jog ginčo laikotarpiui tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sutartinių santykių dėl atsakovo buto centralizuoto šildymo.
7.3. Atsakovas teigia, kad jis neprivalo atgaline tvarka „oficialiai“ atjungti butą nuo centralizuoto šildymo, nes pripažintina, kad šilumnešio ir šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartis su ieškove dėl atsakovo buto (duomenys neskelbtini) yra nutraukta. Analogiškai yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-7-454/2004, nuspręsdamas, kad teismui konstatavus sutartinių santykių su atsakovu pasibaigimą, būtu išspręstas ginčas dėl atsakovo, kaip vartotojo, teisių ir pareigų, susijusių su šilumos energijos į jo butą tiekimu.
7.4. Apeliantas nesutinka su tuo, kaip teismas vertino prejudicinius faktus. Paaiškina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-9-407/2021 nebuvo sprendžiami jokie sutarties nutraukimo klausimai, nes ginčo nagrinėjimo ribas sudarė tik ginčas dėl mokėjimų už šilumos energiją perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d., kuris taip pat nepatenka į ginčo laikotarpį nuo 2012-05-01 iki 2023-08-31, todėl šildymo būdo pakeitimo neteisėtumas nuo 2012-05-01 iki 2023-08-31 yra tik prielaida, o ne prejudicinis faktas. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-344-407/2019 taip pat nebuvo sprendžiami jokie šildymo būdo pakeitimo įteisinimo ir sutarties nutraukimo klausimai už laikotarpį nuo 2012-05-01 iki 2023-08-31. Dėl to, teismas neteisingai sprendė, kad ginčo laikotarpiu atsakovo patalpos name nebuvo teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo.
7.5. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad net ir nustačius faktinę aplinkybę, kad šilumos tiekėjui (bent jau nuo 2012 m. rugsėjo 28 d.) buvo žinoma apie tuometiniame atsakovo bute įrengtą vietinį šildymą, tai vien tik tokia aplinkybė nebūtų pakankama konstatuoti, pripažinti atsakovo teisę nutraukti šilumos tiekimo sutartį, nes nėra duomenų apie įvykdytą kitą būtiną sąlygą – atsakovo visišką atsiskaitymą už iki tol priskaičiuotą energiją. Paaiškina, kad pagal CK 6.388 str. 1 d., abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, nes nei sutartis, nei įstatymas nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2005 m. kovo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2005 yra išaiškinęs, kad jeigu šiais aktais nustatytų reikalavimų nebuvo laikytasi, tai atsijungimas ir sutarties dėl tiekimo ir vartojimo nutraukimas yra neteisėtas. Tokiu atveju tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugą ar produktą, kurio nesuteikė ir kuris atsijungusiojo nuo šilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas.
7.6. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad išvadą teikianti institucija šiuo aspektu taip pat nekonstatavo pažeidimų nei dėl taikomų kainų, nei dėl taikytų metodų apskaičiuojant atsakovo skolą už ginčo laikotarpį. Apeliantas paaiškina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai ignoravo, kad į šilumos energijos paskirstymą neteisėtai yra neįtraukti namo rūsyje esantys asmeninio naudojimo garažai ir centralizuotai nešildomos sandėliavimo patalpos, kurios turėjo būti įtrauktos, remiantis kasacinio teismo praktika, suformuota civilinėse bylose Nr. 3K-7-515/2009, Nr. 3K-3-435-701-2015, Nr. 3K-3-418- 313/2017 ir Nr. 3K-3-103-313/2018. Todėl ieškovas netinkamai taikė šilumos paskirstymo metodus, neįtraukdamas dalies asmeninio naudojimo patalpų į šilumos energijos paskirstymą name. Atsakovo pateikti VĮ „Registrų centro“ duomenys įrodė, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nors šios palėpės ir sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos, nes yra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Atsakovas tvirtina, kad ieškovas netinkamai skirstė šilumos energiją ieškovo name, nes ginčo laikotarpiu centralizuota šiluma ieškovo name yra skirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą Metodą Nr. 4, nors ginčo laikotarpiu energija turėjo būti skirstoma pagal Metodą Nr. 5.
7.7. Atsakovas tvirtina, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovo priteisti tariamą 1529,05 Eur įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės l d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., apskaičiuotą pagal negaliojančias šilumos energijos kainas, todėl toks ieškinys negali būti tenkinamas, nes tariamą skolą ieškovas apskaičiavo pagal centralizuotos šilumos energijos kainas, kurios yra panaikintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-01-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016, todėl negalėjo būti taikomos, nes buvo panaikintos šios bylos nagrinėjimo metu, o ieškinys yra atmestinas, nes ieškovė neprašo priteisti skolos ir jos neįrodinėja pagal galiojančias kainas, kurias nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132. Ieškovė, teigdama, kad Šilumos ūkio įstatymo 32 str. reglamentuoja kainodarą, kur kainų perskaičiavimai turi įtaką šilumos kainai tik ateityje, nesiremia jokia teisės norma, nustatančia, kad toks perskaičiavimas gali turėti įtaką tik šilumos kainai ateityje, todėl laikytina, kad remiasi tik prielaidomis.
7.8. Apeliantas tvirtina, kad teismas nepagrįstai ignoravo ginčo namo 2019-04-18 butų savininkų sprendimą, pagal kurį atsakovas yra atleistas nuo mokėjimų už atsakovo butui netiekiamą centralizuotą šilumos energiją nuo 2010-10-01. Bendraturčių sprendimas atleisti nuo mokėjimo už bendrojo naudojimo patalpų šildymą vieną iš bendraturčių kitų bendraturčių sąskaita, kol jis įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytas ir panaikintas, negali būti ignoruojamas.
7.9. Atsakovas nurodo, kad pirmos instancijos teismas išnagrinėjo ieškinį, kuriame ieškovas neteisėtai tikslino ieškinio reikalavimus, dėl kurių nebuvo gautas atsakovo sutikimas arba teismo leidimas, arba pareiškė naujus ieškinio reikalavimus. Ieškovė pareiškė ieškinį atsakovui dėl tariamo 1529,05 Eur įsiskolinimo ir 48,51 Eur palūkanų už suteiktas paslaugas (butui tiekiamą šildymą ir karštą vandenį), kurių atsakovas faktiškai negavo ir negalėjo gauti, todėl ieškovė neturėjo teisės tikslinti šių reikalavimų ir reikšti naujų reikalavimų praėjus 10 metų nuo ieškinio pareiškimo, nepagrįstai prašydama iš atsakovo priteisti atsakovo skolą (5 279,51 Lt / 1 529,05 Eur), kurią tariamai sudaro: 1) 2 612,27 Lt (756,56 Eur) skola už buto šildymą; - 711,99 Lt (206,21 Eur); 2) skola už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti; - 1 955,25 Lt (566,28 Eur) ir 3) skola už vandens pašildymą. Apeliantas paaiškina, kad ieškovas neprašė skolos už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir vandens pašildymą, nes šilumos energija buto šildymui, šilumos energija vandens pašildymui, karštas vanduo ir šiluma karšto vandens temperatūrai palaikyti yra atskiros prekės, todėl šie nauji reikalavimai dėl skolos už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir vandens pašildymą išeina iš ginčo ribų. Atsakovas nurodo, kad ieškovas ginčo laikotarpiu į atsakovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, nors nebuvo sutvarkęs karšto vandens apskaitos, tačiau šio neteisėtai įtraukto nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekio nepašalino iš ieškinio po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2068-143/2015 konstatavo, kad ieškovas nebuvo sutvarkęs karšto vandens apskaitos ginčo name. Apeliantas teigia, kad ieškinys, į kuriuo reikalaujamą priteisti sumą yra įtrauktas ir nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekis, negali būti tenkinamas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, be to, atsakovas prašo teismą nepriimti naujų ieškinio reikalavimų už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, o ieškinį dėl skolos už butui buitinėms reikmėms patiektą šilumą bei karštą vandenį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, taip pat, jei nauji reikalavimai bus priimti – taikyti 10 metų senatį naujiems ieškinio reikalavimams dėl skolos už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir vandens pašildymą, 5 metų senatį periodinėms išmokoms, įskaitant atsakovo paslaugas ir palūkanas, ir 6 mėn. senatį delspinigiams, jei tokie atsirastų.
7.10. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teigia, kad teismas be pagrindo priteisė išlaidas su įtrauktu pridėtinės vertės mokesčiu. Apelianto manymu, ieškovės išlaidos yra aiškiai per didelės, ji be pagrindo naudojosi advokato pagalba. Byla nebuvo sudėtinga.
8. Ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepimu prašo atmesti kaip nepagrįstą atsakovo N. Č. apeliacinį skundą; priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas ir skirti atsakovui N. Č. ar jo atstovei advokatei Linai Gudaitei baudą už piktnaudžiavimą procesu, 50 proc. šios sumos priteisiant ieškovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
8.1. Ieškovės teigimu, atsakovas neteisingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, teigdamas, kad turėjo būti konstatuotas tik atsakovo atsijungimo nuo centralizuotų šildymo sistemų faktas. Paaiškina, kad spręsdami dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo teisėtumo, teismai ne kartą nurodė, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 d. nuostatą ir CK 6.390 str. 1 d. nuostatą atsijungimas ir vienašalis sutarties nutraukimas yra teisėtas, kai jis: 1) atliekamas pagal Statybos įstatymą; 2) abonentas praneša energijos tiekimo įmonei; 3) abonentas yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją; 4) sutarties nutraukimas nedaro žalos kitiems to namo butų gyventojams (Kauno apygardos teismo 2019-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-667-773/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2021-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-9-407/2021, kt.). Nagrinėjamoje byloje teismas rėmėsi teismų jau nustatyta aplinkybe, kad atsakovas įregistravo deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 bei Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, taigi įvykdė pirmąją sąlygą. Byloje teismas papildomai konstatavo, jog galima laikyti, kad antrąją sąlygą – dėl pranešimo energijos tiekimo įmonei apie atsijungimą nuo centralizuotos sistemos – atsakovas įvykdė vėliausiai 2012-09-28, kai tą dieną vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu UAB „Vilniaus energijai“ buvo pateiktas minėtas Nekilnojamojo turto registro išrašas. Ieškovė iš dalies nesutinka su šiuo teismo konstatuotu faktu, nes tai tik patvirtina, kad šilumos tiekėjui tapo žinoma apie atsijungimo nuo centralizuotos šildymo tiekimo sistemos faktą, bet atsakovas jokiu atskiru pranešimu apie savo atliktus atsijungimo veiksmus nepranešė. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai bylos faktus atitinkančią išvadą, kad trečioji CK 6.390 str. 1 d. nurodyta sąlyga – dėl abonento visiško atsiskaitymo su šilumos tiekėju – nagrinėjamu atveju nėra įvykdyta. Jau įsiteisėję teismų sprendimai ankstesnėse bylose patvirtina, kad atsakovas nei 2012-04-05, nei sprendimo priėmimo metu nebuvo atsiskaitęs su šilumos tiekėju už jam suteiktas paslaugas. Tai, kad 2012-04-05 atsakovas buvo skolingas už suvartotą šilumos energiją, patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-13 sprendimas, kuriuo skola priteista už laikotarpį nuo 2011-09-01 iki 2012-04-30. Tai, kad atsakovas nėra sumokėjęs ir už vėlesnius laikotarpius, taip pat nurodoma ir 2021-01-26 nutartyje. Ieškovė pažymi, kad atsakovo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017 buvo aptariamos tos pačios sąlygos, tačiau, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, tos bylos ieškovai buvo atsiskaitę su šilumos tiekėju iki atsijungimo.
8.2. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas neteisingai taikė prejudicinius faktus. Paaiškina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-13 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2012 (Prejudicinėje byloje) ir Vilniaus apygardos teismo 2018-07-10 sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1251-580/2018 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2021-01-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-9-407/2021 (Byloje dėl perskaičiavimo) buvo sprendžiama dėl kitų laikotarpių, tačiau tai visiškai nepaneigia tose bylose nustatytų aplinkybių prejudicialumo, kadangi ginčas buvo sprendžiamas tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko.
8.3. Ieškovė paaiškina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Lietuvos Respublikos teisiniame reglamentavime (CK 6.390 straipsnis, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis) nustatyta butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi nuosekli teismų praktika patvirtina, kad pareiga mokėti už energiją susieta ne su faktiniu tokios energijos suvartojimu, o su įstatyme nustatytų teisinių reikalavimų įvykdymu. Taip pat ir atsakovo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, kaip minėta, pabrėžiama, kad svarbus ne faktinis, o teisėtas atsijungimas nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos.
8.4. Ieškovė nesutinka su apelianto teiginiais, kad dalis asmeninio naudojimo patalpų buvo neįtrauktos į šilumos energijos paskirstymą. Ieškovė pažymi, kad išvadą teikiančios institucijos buvo prašoma atsakyti, ar į šilumos energijos paskirstymą privalėjo būti įtraukti name esantys garažai ir sandėliukai, priskirti konkretiems butams kaip asmeninio naudojimo negyvenamosios patalpos. Taryba savo išvadoje labai aiškiai atsakė, kad pagal nuoseklų teisės aktų aiškinimą patalpų naudingasis plotas yra apibrėžiamas būtent kaip šildomos gyvenamosios ar kitos paskirties šildomos patalpos. Tuo tarpu name esantys garažai ir sandėliukai nėra šildomos patalpos ir jos neatitinka patalpų naudingojo ploto sąvokos. Tokios patalpos į mokesčių skaičiavimus nėra ir negali būti įtrauktos. Ieškovė papildomai pažymi, kad dėl šio atsakovo nesąžiningai keliamo argumento jau yra pasisakę teismai, nagrinėję bylos šalių ginčą dėl perskaičiavimo (už vėlesnį nei nagrinėjamas byloje laikotarpį – nuo 2013-08-31 iki 2014-02-26). Vilniaus apygardos teismas 2018-07-10 sprendimu konstatavo nagrinėjamai bylai svarbią aplinkybę, kad pagal Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 5.3 p., būsto naudingasis plotas – tai gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, lodžijų ir kitų šildomų patalpų) bendrasis grindų plotas. Į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo reikalavimas perskaičiuoti skolą, į šilumos paskirstymą įtraukiant visas asmeninio naudojimo nešildomas patalpas – garažus, yra nepagrįstas. Lietuvos apeliacinis teismas 2021-01-26 nutartimi nurodytą pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtino kaip teisingą.
8.5. Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiais, kad ieškovė, apskaičiuodama skolą už šilumos energiją butui, vadovavosi negaliojančiomis šilumos energijos kainomis, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, panaikino. Ieškovė paaiškina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-01-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A- 2681-822/2016 buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Komisijos 2010-12-15 nutarimas Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“. Komisija (Taryba), vykdydama minėtą teismo nutartį, 2018-04-27 priėmė nutarimą Nr. O3E-132 „Dėl naujai apskaičiuotų šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“, kuriuo nustatė iš naujo apskaičiuotas šilumos bazinių kainų dedamąsias. Tačiau naujai priimtas teisės aktas negali būti taikomas atgal. Dėl to, yra pasisakę teismai ne vienoje byloje. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas 2022-11-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2039-603/2022 išaiškino, jog nagrinėjamu atveju aktualios imperatyviose įstatymo nuostatose numatyta taisyklė, kad teisės aktai galioja tik į ateitį, o ne atgal. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 20 dalyje įtvirtinta, kad šilumos ar karšto vandens kainų dedamųjų galiojimo laikotarpiu patirtos, bet nepadengtos sąnaudos arba gautos papildomos pajamos, susidariusios dėl kuro, pirktos šilumos, geriamojo vandens faktinių kainų ir nustatant šilumos ar karšto vandens kainas įskaičiuotų kainų skirtumo, įvertinamos skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos ar karšto vandens kainų dedamąsias. Taigi kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kainų perskaičiavimai turi įtaką šilumos kainai tik ateityje (Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 20 dalis). Svarbu pažymėti ir tai, jog pateikti mokėjimai už šilumą bei karštą vandenį buvo pagrįsti išimtinai tuo metu galiojančiais Komisijos bei savivaldybės priimtais nutarimais. Analogiškos išvados padarytos ir kitose bylose, pvz., Vilniaus apygardos teismo 2022-04-05 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-678-861/2022 (48-51 p.), Vilniaus apygardos teismo 2023-10-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1799-861/2023 (20 p.).
8.6. Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiais, kad teismas turėjo vadovautis namo butų savininkų 2019-04-18 sprendimu, kuriuo atsakovas yra atleistas nuo mokėjimų už jo butui netiekiamą centralizuotą šilumos energiją nuo 2010-10-01. Atsakovo teigimu, taip teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-82- 421/2017 pateiktų išaiškinimų. Tačiau ieškovė pažymi, jog visų pirma, atsakovo cituojamoje nutartyje aiškiai nurodoma, kad butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma gali būti priimami sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo (CK 4.85 str.). Tačiau butų ir kitų patalpų savininkai negali spręsti dėl mokesčių, kuriuos turi mokėti bendraturtis pagal energijos vartojimo sutartį, sudarytą tarp jo ir šilumos tiekėjo dėl to vartotojo konkretaus buto, nes jis nėra bendrojo naudojimo objektas. Antra, namo butų savininkų 2019-04-18 sprendimas dėl atsakovo atleidimo nuo mokėjimų už atsakovo butui tiekiamą šilumos energiją negali būti privalomas ieškovei ir pagal CK 6.115 – 6.116 str. nuostatas. Kaip jau paaiškinta, įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis tarp atsakovo ir UAB „Vilniaus energija“ buvo sudaryta, taip pat nėra sąlygų konstatuoti teisėto šios sutarties nutraukimo. Vadinasi, atsakovas, kaip buto savininkas, nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose yra tiesioginis ir vienintelis skolininkas ieškovės atžvilgiu. Joks trečiojo asmens (trečiųjų asmenų) noras sumokėti už skolininką kreditoriui nėra privalomas, todėl kreditoriui tokiam skolos perkėlimui sutikimo nedavus, skolininkas išlieka atsakingas kreditoriui tiesiogiai.
8.7. Ieškovė nurodo, kad nesutinka su apelianto teiginiais, kad ieškovė neteisėtai tikslino ieškinio reikalavimus, dėl kurių nebuvo gautas atsakovo sutikimas arba teismo leidimas, arba pareiškė naujus ieškinio reikalavimus. Ieškovė paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas 2023-03-29 nutartimi inter alia nusprendė, kad byloje kilo būtinybė ieškovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ aiškiai nurodyti, atskleisti ieškinio dalyką, t. y. tiksliai įvardyti, kokias būtent sumas ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo (kokia ieškinio sumos dalis susijusi su išlaidomis buto šildymui, kokia ieškinio sumos dalis susijusi su išlaidomis vandens pašildymui, išlaidomis karšto vandens temperatūrai palaikyti, kokia apskaičiuotų delspinigių suma ir kt.). Būtent reaguodama į šį teismo įpareigojimą, ieškovė pateikė 2023-04-27 pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo (paaiškinimo), kuriuose įvardijo (detalizavo) sumas teismo prašytais aspektais. Nepaisant to, kad ne ieškovė (o UAB „Vilniaus energija“, kurios procesines teises perėmė ieškovė) rengė pradinį ieškinį byloje, todėl negali pasisakyti dėl jo dėstymo ar struktūros, kurie nepatinka atsakovui, tačiau ieškovė bylos nagrinėjimo metu aiškiai atkreipė atsakovo dėmesį, kad 2023-04-27 pareiškimu nebuvo pareikšti jokie nauji reikalavimai. Taip pat visiškai atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai apie tariamai nepagrįstai reikalaujamą priteisti ginčo sumą, „į kurią yra įtrauktas ir nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekis“. Šiuo klausimu savo išvadą byloje yra pateikusi Taryba.
8.8. Ieškovė mano, kad teismas tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su apeliantu, kad skundžiamu sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos yra perteklinės ir nepagrįstos. Paaiškina, kad visos ieškovės bylinėjimosi išlaidos yra realios ir apmokėtos. Paaiškina, kad vienas iš CPK įtvirtintų bylinėjimosi (tarp jų – ir atstovavimo) išlaidų paskirstymo taisyklių, grindžiamų principu „pralaimėjęs moka“, tikslų – užkirsti kelią nepagrįstam bylinėjimuisi, taip apsaugant tiek valstybės, tiek privačių subjektų interesus. Šiems tikslams prieštarautų toks teisės aiškinimas, pagal kurį net ir bylose su viešojo administravimo subjektais ar bylose, inicijuotose vartotojų, pareiškėjams iš anksto būtų suteiktas lūkestis, kad net pareiškus nepagrįstą ieškinį (skundą) bylinėjimasis teisme nekainuos ta apimtimi, kuria visos ar dalis išlaidų už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą bet kuriuo atveju teks pačiam tokiam subjektui. Todėl, ieškovės įsitikinimu, teismo šioje byloje priteistos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir teisingos.
8.9. Ieškovė nurodo, kad atsakovas (jo atstovė) sąmoningai ir tyčia klaidina teismą teikdami teismų ankstesniuose procesuose jau ne kartą paneigtus argumentus, nepagrįstai inicijuoja papildomus procesus, todėl ieškovė prašo teismą atsakovui ar jo atstovei skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu.
9. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti galioti, be to, prašo skirti atsakovui bei jo atstovui teismo nuožiūra nustatyto dydžio baudą už piktnaudžiavimą procesu, 50 procentų šios sumos priteisiant UAB „Vilniaus energija“. Trečiasis asmuo nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
9.1. Trečiojo asmens vertinimu, nėra pagrindo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą pagal galiojančias šilumos energijos kainas, kurias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-01-24 nutarties administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 pagrindu Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132. Nurodytoje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės nei tiesioginės, nei netiesioginės įtakos sprendžiant atsakovo N. Č. skolą už laikotarpį nuo 2012-05-01 iki 2013-08-3 neturi ir neturės, ir tai jau yra nustatę ne vienas teismas, sprendžiant kitų vartotojų skolų ginčus minėtu laikotarpiu (Vilniaus apygardos teismo 2022-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-779-845/2022, Vilniaus apygardos teismo 2023-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1799-861/2023 ir kt.). Trečiasis asmuo pažymi, kad minėtu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. O3E-132 nustatytos kainos atgal negalioja. Ieškovė nustatydama kainą vadovavosi galiojančiais teisės aktais.
9.2. Trečiasis asmuo nesutinka su apelianto teiginiais, kad šilumos energija jo butui nebuvo tiekiama. Šilumos pirkimo-pardavimo sutartis pasak atsakovo nebuvo sudaryta, kadangi butas nuo jo įsigijimo 1997 m. neva nebuvo prijungtas prie namo šildymo sistemos ir centralizuota šilumos energija butui nebuvo tiekiama. Tuo pačiu, atsakovas teigia, kad jis atjungė buto šildymo įrenginius nuo namo šildymo sistemos, ką neva patvirtina 2011-10-01 deklaracija apie statybos užbaigimą. Akivaizdu, jog atsakovo pateikiami argumentai yra prieštaringi. Tai yra, atsakovas teigia, kad buto šildymo įrenginiai niekada nebuvo prijungti prie namo šildymo sistemos, tačiau tuo pačiu teigia, kad 2011 m. buto šildymo įrenginiai buvo atjungti nuo bendros namo šildymo sistemos. Trečiasis asmuo paaiškina, kad buto atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos teisėtumo ir šildymo energijos tiekimo sutarties nutraukimo klausimai, jau buvo įvertinti ir išnagrinėti kitose prejudiciniuose teismuose. Tai yra, ginčas tarp šalių už laikotarpį nuo 2011-09-01 iki 2012-04-30 išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2012; o ginčas už laikotarpį nuo 2013-08-31 iki 2014-02-26 yra išnagrinėtas Vilniaus miesto apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1251-580/2018. Abu nurodyti teismo sprendimai yra įsiteisėję, todėl abiejuose aukščiau nurodytuose sprendimuose nustatytos aplinkybės bei įvertinti įrodymai yra privalomi ir šią bylą nagrinėjančiam teismui.
9.3. Trečiasis asmuo nurodo, kad nesutinka su apelianto argumentais, kad mokėjimai už šilumos energiją turi būti perskaičiuoti pagal Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 pavirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu taikant Komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintą Šilumos kiekio bendrojo naudojimo reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, t. y. ieškovo butui nepriskiriant jokio centralizuoto šilumos energijos kiekio, tačiau į šilumos paskirstymą įtraukiant visas asmeninio naudojimo nešildomas patalpas. UAB „Vilniaus energija“ pažymi, kad tokį patį, t. y. identišką reikalavimą, kaip „perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą nuo 2011-11-01 iki 2015-05-01 atsakovas jau reiškė ir civilinėje byloje Nr. e2-1251-580/2018, kur minėtas reikalavimas buvo atmestas, kaip nepagrįstas, todėl ir čia teismas turėtų vadovautis prejudicinėie byloje nustatytomis aplinkybėmis.
9.4. Trečiasis asmuo paaiškina, kad būtent Valstybinė energetikos reguliavimo taryba yra kompetentinga spręsti, pasisakyti šilumos paskirstymo metodikų taikymo klausimais, o atsakovas tokios kompetencijos neturi. Nagrinėjamoje byloje patikrinti, ar bendrovės atliktas šilumos paskirstymas atsakovui, atitinka Tarybos patvirtintų šilumos paskirstymo metodus, ar tai neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 dalyje įtvirtintiems imperatyviems reikalavimams dėl name suvartoto šilumos paskirstymo, ar suvartoto šilumos kiekio nustatymo, objektyviai galėjo tik Taryba. Kuri, be kita ko, tą ir padarė, t. y. Taryba pateikė išvadą nagrinėjamoje byloje, kurioje vienareikšmiškai konstatavo, kad atlikusi mokesčių už šilumos energiją skaičiavimo pastatui adresu (duomenys neskelbtini), patikrinimą, šilumos paskirstymo neatitikimų Metodui Nr. 4 nenustatė. Tarybos vertinimu, šilumos paskirstymas atliktas aritmetiškai ir metodiškai teisingai.
9.5. Trečiasis asmuo prašo skirti atsakovui arba jo atstovei baudą už piktnaudžiavimą procesu. Teigia, kad atsakovo apeliacinis skundas, t. y. procesinio dokumento turinys patvirtina, kad atsakovas bei jo atstovė pakartotinai kvestionuoja aplinkybes ir kelia klausimus, kurie jau ne vieną kartą išspręsti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Tai yra, tyčia neigia faktines aplinkybes, kurios jau nustatytos prejudicinėse bylose ir prejudicinėmis pripažintos – ignoruoja jau suformuotą teismų praktiką, bando iškreipti faktus, įvertintus ir pagrįstai nustatytus visų iki tol prejudicinių sprendimų. Paaiškina, kad Vilniaus apygardos teismas 2023-10-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1799-861/2023, esant panašioms aplinkybėms, yra pripažinęs, kad tokie proceso šalies veiksmai reiškia piktnaudžiavimą ir už tai yra skyręs baudą.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
10. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
11. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl skolos priteisimo už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), patiektą šilumos energiją per laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.
12. Atsakovas N. Č., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kuriais grindė ir savo atsikirtimus į ieškinį. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Taigi apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose tikrina tik tai, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.
13. Apeliacinės instancijos teismas, neviršydamas apeliacinio skundo ribų, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas spręsti dėl ieškinio reikalavimų. Apelianto prieštaravimų esmę sudaro jo teiginiai, kad nuo 2012 m. balandžio 6 d. jam priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra atjungtas nuo centrinio šildymo sistemos, t. y. atsakovas tvirtina, jog nuo to momento bute realiai nebuvo naudojama ieškovės tiekiama šilumos energija ir kad ieškovė prašo priteisti skolą už prekę ir paslaugą, kurios faktiškai nesuteikė. Tačiau tokie atsakovo teiginiai neatitinka nei faktinių šios bylos aplinkybių, nei teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos.
14. Apeliantas be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005. Šioje nutartyje kasacinis teismas iš tikrųjų buvo nurodęs, kad „šilumos energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją. Tam reikia pertvarkyti daugiabučiame name esančią inžinerinę įrangą ar bute esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus, šildymo baterijas ir kt.). Tokios įrangos pakeitimas reiškia statybos darbų vykdymą ir turi būti atliekamas pagal įrangos pakeitimo projektą ir gavus leidimą šiems darbams, o po darbų atlikimo pakeitimai turi būti nustatyta tvarka priimti naudoti. Aptariamuoju laiku tai reguliavo statybos techninių reglamentų STR 1.05.01: 1997, STR 1.05.03: 1997,STR 1.07.01: 1997, STR 1.11.01: 1996 nuostatos. Jeigu šiais aktais nustatytų reikalavimų nebuvo laikytasi, tai atsijungimas ir sutarties dėl tiekimo ir vartojimo nutraukimas yra neteisėtas. Tokiu atveju tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugą ar produktą, kurio nesuteikė ir kuris atsijungusiojo nuo šilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas.“ Tačiau vėliau kasacinio teismo išaiškinimai buvo patikslinti ir sukonkretinti. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagrindas nutraukti energijos tiekimo sutartį yra siejamas ne su faktiniu, o su teisėtu atsijungimu nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos. Teismas atkreipė dėmesį, kad teismo praktikoje ne kartą buvo aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą. Lietuvos Respublikos teisiniame reglamentavime (CK 6.390 straipsnis, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnis) nustatyta butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadaryti žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013). Taigi tiek Civiliniame kodekse, tiek kituose šilumos ūkį bei energijos vartojimo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtinta ne tik vartotojo – daugiabučio namo buto savininko teisė vienašališkai nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį ir atsijungti nuo centrinio energijos tiekimo, bet ir pareiga užtikrinti, kad minimo pobūdžio sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams, t. y. kad vienam iš daugiabučio namo gyventojų nutraukus vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutartį kiti vartotojai galės netrukdomai naudotis tiekėjo teikiamomis paslaugomis. Sprendžiant klausimą dėl atsijungimo nuo bendrų centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, įrengtų daugiabučiame name, svarbu ne tik užtikrinti konkretaus vartotojo interesus, bet ir visa daugiabučio namo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema besinaudojančių asmenų interesus, t. y. turi būti išlaikyta atitinkamų interesų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017).
15. Apeliantas be pagrindo teigia, kad ginčo laikotarpiu atsijungimui nebuvo nustatyta jokių specialių taisyklių ir kad atsijungimo faktą ir jo teisėtumą patvirtina deklaracija apie statybos darbų užbaigimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė kasacinio teismo išaiškinimus ir teisingai konstatavo, kad atsakovo deklaracija apie statybos darbų užbaigimą (bylos tomas 5, 26 lapas) yra vienašalis aktas, kad ją užpildė pats buto savininkas ir kad tokios deklaracijos neužtenka teisėto atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos konstatavimui. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad buto, esančio daugiabučiame name, atjungimas nuo centrinio šildymo sistemos yra susijęs su bendro naudojimo inžinerinių sistemų pertvarkymu, t. y. bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimu ir taip pat neabejotinai reiškia naudojimo tvarkos pakeitimą (CK 4.88 str. 1 d., CK 4.83 str. 1 d.). Todėl visų pirma atsakovas, kaip daugiabučio namo buto savininkas, turėjo laikytis bendros nuosavybės naudojimo tvarkos nustatymo ir keitimo taisyklių, iš esmės – gauti kitų bendraturčių sutikimą dėl buto atjungimo nuo bendrų inžinerinių šilumos tinklų. Tokio sutikimo atsakovas teismui nepateikė, o pateiktas (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) 2019 m. balandžio 18 d. narių susirinkimo sprendimas (bylos tomas 6, 24-25 lapai) dėl atsakovo atleidimo nuo mokėjimų nei pagal turinį, nei pagal formą nėra tokio pobūdžio dokumentas. Be to, atsakovas, norėdamas nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį, turėjo įvykdyti CK 6.390 straipsnio reikalavimus, t. y. turėjo užfiksuoti atsijungimo faktą pranešdamas apie tai šilumos tiekėjui ir turėjo atsikaityti už sunaudotą šilumos energiją. Apeliantas teigia, kad atsijungimą nustatančios teisės normos keitėsi, bet paminėtos esminės Civilinio kodekso taisyklės galiojo ginčo laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., o taip pat galioja ir šiuo metu. Apeliacinės instancijos teismas, be to, pažymi, kad šios normos, nustatančios energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą, nėra formalios ir negali būti interpretuojamos kaip nebūtinos. Kaip jau minėta, kasacinis teismas laiko, kad CK 6.390 straipsnyje nustatytos energijos tiekimo sutarties nutraukimo taisyklės yra skirtos užtikrinti viešą interesą ir kitų daugiabučio namo butų savininkų teises. Nėra pagrindo vertinimui, kad jos pernelyg riboja atsakovo teises, pažeidžia sutarties laisvės principą ar Lietuvos Respublikos Konstituciją.
16. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nebuvo įvykdęs esminių buto teisėto atjungimo nuo centrinio šildymo sistemos sąlygų, įskaitant tai, kad nebuvo pranešęs šilumos tiekėjui apie atsijungimą ir su juo neatsiskaitė. Tai, kad atsakovas N. Č. buvo skolingas už suvartotą šilumos energiją, patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3143-432/2012 (bylos 1 tomas, 162 lapas), kuriuo skola iš atsakovo yra priteista už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. Visa tai rodo, kad ieškovė pagrįstai atsakovo butui priskyrė per ginčo laikotarpį gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), patiektos šilumos energijos dalį.
17. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, kad butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priskirta šilumos energijos dalis buvo neteisingai nustatyta. Ieškovė nustatydama atsakovo butui tenkantį energijos kiekį vadovavosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintu Metodu Nr. 4. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovo prieštaravimus dėl taikyto šilumos paskirstymo metodo tinkamumo paneigia išvadą teikiančios institucijos išaiškinimai. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba 2022 m. gruodžio 14 d. pateiktoje išvadoje nurodo, kad Metodas Nr. 4 buvo taikytas tinkamai, su sąlyga, kad name esančiame (duomenys neskelbtini), nebuvo teisėtai atsijungusių butų nuo centrinio šildymo sistemos (bylos t. 7, lapai 163-166). Šioje byloje teismas nekonstatavo atsakovo buto teisėto atsijungimo nuo šildymo sistemos, todėl nėra pagrindo spręsti apie ginčo laikotarpiu galimai buvusį netinkamą šilumos kiekio paskirstymą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apelianto argumentus, kad ieškovė neteisingai taikė Metodą Nr. 4, kiek tai susiję su naudingo ploto nustatymu, nes ieškovė nepriskyrė prie naudingo ploto nešildomų negyvenamųjų patalpų (garažų). Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2022 m. gruodžio 14 d. pateiktoje išvadoje taip pat pažymėta, kad naudingą plotą ieškovė apskaičiavo teisingai, t. y. įvertinusi, kad pagal Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo Nr. O3-19 5.3. punktą į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų plotas.
18. Apeliantas teigia, kad ieškovė skolą už patiektą šilumos energiją apskaičiavo pagal centralizuotos šilumos energijos kainas, nustatytas Komisijos 2010-12-15 nutarimu Nr. O3-316 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“, kuris yra panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-01-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016. Tačiau atsakovo nurodytas Komisijos 2010-12-15 nutarimas Nr. 03-316 yra dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų, o kaip teisingai nurodo ieškovė ir trečiasis asmuo atsiliepimuose į apeliacinį skundą, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 str. šiuo nutarimu nustatyta bazinė kaina buvo perskaičiuota dar šešiais vėlesniais Komisijos / savivaldybės tarybos nutarimais, kurie niekaip nėra pakeisti ar panaikinti. Ieškovė pagrįstai atkreipia dėmesį, kad panaikintas Komisijos 2010-12-15 nutarimas Nr. O3-316 galėtų būti aktualus tik kainų apskaičiavimui už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gegužės 1 d., o šioje byloje ieškovė prašo priteisti skolą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. Be to, ieškovė teisingai atkreipia dėmesį, kad nėra pagrindo perskaičiuoti kainą ir pagal Komisijos 2018 m. balandžio 27 d. nutarimus Nr. O3E-132 ir Nr. 03E-133, nes jie netaikomi atgal. Ieškovė pagrįstai remiasi horizontaliaisiais teismo precedentais, suformuotais Vilniaus apygardos teismo 2022-04-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-779-854/2022, Vilniaus apygardos teismo 2023-10-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1799-861/2023 ir kt.
19. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Be kitų argumentų, teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovės 2023 m. balandžio 27 d. pareiškime nėra pareikšti nauji ieškinio reikalavimai ir dėl to nėra pagrindo spręsti apie tai, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą.
20. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinęs aplinkybių visumą teismas daro išvadą, jog apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
21. Teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
22. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, atmeta atsakovo argumentus, kad išlaidos buvo paskirstytos neįvertinus jų realumo ir būtinumo. Teismas vertina, kad ieškovės patirtos išlaidos, susijusios su advokato pagalba byloje atitinka byloje keliamo ginčo sudėtingumą, ginčo apimtį ir kad jos buvo būtinos. Nėra pagrindo mažinti priteistas išlaidas vien dėl to, kad atsakovas šiame ginče buvo vartotojas, nes atsakovas procesinėmis teisėmis naudojosi aktyviai, turėjo atstovus, todėl atsakovas nelaikytinas teisiškai ir finansiškai silpnesne šio proceso šalimi.
23. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
24. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
25. Ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašo priteisti iš atsakovo 2 420 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teismas sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos ieškovei priteistinos iš atsakovo (CPK 98 straipsnis).
26. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus energija“ nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
27. Ieškovės ir trečiojo asmens prašymai skirti baudą atsakovui ar jo atstovei pagal CPK 95 straipsnio nuostatas netenkinami. Teismas vertina, kad šioje byloje procesas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, įskaitant tai, kad byloje buvo atlikta ekspertizė, byla buvo stabdoma iki kol bus išspręsti ginčai kitose bylose, teismas buvo kreipęsis į Konstitucinį Teismą. Tai, kad atsakovas aktyviai dalyvavo procese ir skundė procesinius sprendimus, savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisėmis.
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a:
Atsakovo N. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“, juridinio asmens kodas 124135580, iš atsakovo N. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjas Andrius Verikas