Baudžiamoji byla Nr. 1A-438-628/2016

                     Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01781-2013-1                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.2.; 1.2.3.2.3.;

2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teisėjų  Svajūno Knizlerio ir Rūtos Mickevičienės

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

S. K. nuteistas už tai, kad nužudė bejėgiškos būklės savo šeimos narį – tėvą:

jis nuo 2013 m. rugsėjo 9 d. iki 2013 m. spalio 1 d. 21.15 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nuolat smurtavo prieš savo tėvą N. K., kuris dėl senatvės ir ligos sunkiai vaikščiojo bei nesiorientavo aplinkoje, tai yra buvo bejėgiškos būklės. Nuolatos smurtaudamas S. K. kumščiais sudavė bejėgiškos būklės savo tėvui N. K. ne mažiau kaip 15 smūgių į įvairias kūno vietas: ne mažiau kaip 7 kartus į krūtinės ląstą, ne mažiau kaip 8 kartus į galvą ir padarė N. K. II, VII, VIII dešinės ir II, III, IV, V, VIII, IX, X, XI kairės pusės šonkaulių lūžius, skruostikaulių, viršutinių žandikaulių sinusų sienelių ir nosikaulių lūžius. Nuo suduotų smūgių visumos išsivysčius kvėpavimo ir progresuojančiam kraujotakos nepakankamumui ir lūžus veido kaulams (skruostikaulių, viršutinių žandikaulių sinusų sienelių ir nosikaulių), įvykus aspiracijai skrandžio turiniu, nukentėjusysis N. K. 2013 m. spalio 1 d. 22.25 val. ligoninėje mirė.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendį sumažinant jam paskirtą bausmę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad dėl pateiktų kaltinimų apeliantas prisipažino visiškai šios bylos ikiteisminio tyrimo metu, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, jog jo paties (nuteistojo) apklausa dėl įvykio buvo atlikta tik 2015 m. gegužės 27 d. Nuteistajam neaišku, kaip 2014 m. balandžio 23 d. specialisto išvadoje buvo nustatyti N. K. padaryti sužalojimai, kadangi jo tėvo kūnas nebuvo ekshumuotas. Pažymima, kad tiek bylos ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, jis (apeliantas) ne kartą minėjo, jog jo tėvas dažnai griūdavo, dėl to patirdavo įvarius sužalojimus. Skundu taip pat nesutinkama su teismo nurodoma aplinkybe, kad N. K. gulint lovoje, jis tris dienas buvo mušamas. Apelianto teigimu, kuomet jo tėvas gulėjo, jis jo nelietė, nes buvo su liudininku O. M. (O. M.), su kuriuo kartu dirba turguje.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies pirmame ir antrame punkte, t. y., jog jis suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą bei kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Anot apelianto, sužinojęs, kad tėvui yra blogai, jis iškart iškvietė greitąją pagalbą. Tėvą mylėjo, tačiau pasitaikydavo, kad retkarčiais jie tarpusavyje ginčydavosi, kai N. K. atlikdavo savo sveikatai ir gyvybei pavojingus veiksmus. Kelis kartus, auklėdamas tėvą, pastarajam buvo sudavęs nestiprius smūgius. Tėvui grįžus iš slaugos ligoninės, pastarojo sveikata buvo labai pablogėjusi, nesuvokdavo ką daro, o jis (S. K.) nežinodavo kaip elgtis.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu jis (S. K.) buvo labai susijaudinęs ir alkoholio abstinencijos būklėje, todėl negalėjo suvokti jam užduodamų klausimų. Supranta, jog nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia ir pasiruošęs atlikti bausmę. Prašo teismo atsižvelgti į jo apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes, į tai, kad pasikeitė, yra pasiruošęs padėti savo šeimai. Prašo sumažinti jam paskirtą bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavusi nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nuosprendžio nekeisti.

Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis S. K. apeliaciniu skundu ginčydamas jam paskirtos bausmės teisingumą ir proporcingumą, taip pat apeliuoja į specialisto išvadoje nustatytų, jo tėvui padarytų sužalojimų neaiškumą; taip pat ginčija tai, kad tėvas, gulint jam lovoje, buvo mušamas tris dienas; taip pat skundą argumentuoja nepagrįstą jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nepripažinimą.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus, neperžengdama jų ribų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apelianto (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas S. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 punkte. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BK 20 straipsnio nuostatų reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, remdamasis teisiamajame nuosėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma (liudytojų parodymais, specialisto išvadomis, iš dalies paties nuteistojo parodymais, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais), nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl S. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis, pateikė pakankamai išsamią ir aiškią jų analizę.

Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų pagrindu nustatyta, kad S. K. padarė BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 punkte numatytą nusikaltimą, kurio padariniai – N. K. mirtis. Nukentėjusiajam konstatuoti II, VII, VIII dešinės ir II, III, IV, V, VIII, IX, X, XI kairės pusės šonkaulių, skruostikaulių, viršutinių žandikaulių sinusų sienelių ir nosikaulių lūžiai, dėl ko nuo suduotų smūgių visumos išsivysčius kvėpavimo ir progresuojančiam kraujotakos nepakankamumui ir lūžus veido kaulams (skruostikaulių, viršutinių žandikaulių sinusų sienelių ir nosikaulių), įvykus aspiracijai skrandžio turiniu, pastarasis mirė. Kaip matyti, nuteistasis S. K. neneigia jam pateikto kaltinimo, tačiau prašydamas nuosprendį keisti dalyje dėl paskirtos bausmės nurodo, kad jam nėra aišku, kokiu būdu 2014 m. balandžio 23 d. specialisto išvadoje buvo nustatyti N. K. padaryti sužalojimai neekshumuojant nukentėjusiojo kūno, kartu akcentuojant ir paties nukentėjusiojo susižalojimo galimybę pačiam nugriūnant.

Iš apygardos teismo sprendimo matyti, kad pagal bylos aplinkybes, teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą dėl S. K. kaltės, o būtent, jog šio asmens smurtiniais veiksmais buvo padaryti specialisto išvadose konstatuoti sužalojimai nulėmę nepataisomas pasekmes, t. y. nukentėjusiojo mirtį. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šią išvadą grindė remdamasis byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 23 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, kad N. K. II, VII ir VII dešinės pusės ir II, VIII, IX, X, XI kairės pusės šonkaulių lūžiai galėjo būti kvėpavimo ir progresuojančio kraujotakos nepakankamumo priežastimi ir kartu su veido kaulų (skruostikaulių, viršutinių žandikaulių sinusų sienelių ir nosikaulių) lūžiais, liekamųjų suminkštėjimo ir gliozinių išeminių galvos smegenyse fone, įvykus aspiracijai skrandžio turiniu, baigėsi mirtimi. Šia išvada taip pat konstatuota, kad visumoje N. K. nustatyti kūno sužalojimai, pasibaigę mirtimi, griuvimui ir atsitrenkimui į kietus bukus daiktus nebūdingi (t. 1, b. l. 84-90). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši specialisto išvada buvo pateikta po to, kai buvo nustatyta, jog nukentėjusysis N. K. iki mirties dar vaikščiojo, dėl ko reikėjo patikslinti 2013 m. spalio 3 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 43-47), ką pagrįstai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Atliekant papildomą tyrimą dėl N. K. mirties priežasties, teismo medicinos ekspertams buvo pateikta ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos kopijos, skaitmeninė laikmena su nuotraukomis iš įvykio vietos ir N. K. medicininiai dokumentai (asmens sveikatos, gydymo stacionare ligos istorijos, laikmenos su rentgenogramomis ir kt.). Siekiant patikslinti N. K. vidaus organų pakitimų pobūdį, papildomai užsakytas histologinis tyrimas iš archyvinės medžiagos, kuri buvo paimta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriuje lavono tyrimo metu, taip pat atliktas kompiuterinės tomogramos ir rentgenogramos įvertinimas. Papildomai peržiūrėta N. K. sveikatos istorija. Atlikus papildomą tyrimą ir įvertinus turimus duomenis, padarytos atitinkamos išvados, kurias įvertinus kartu su kitais bylos duomenimis, teismas konstatavo esant nuteistojo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 punkte požymius. Nors nuteistasis iš esmės apeliuoja į baudžiamojoje byloje esančios šios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) pagrįstumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo ja abejoti. Išvada motyvuota ir pagrįsta klinikiniais, makro, histologiniais ir mikromorfologiniais lavono tyrimo duomenimis. Kaip matyti, papildomam tyrimui atlikti nukentėjusiojo kūno ekshumacijos nereikėjo, kadangi išvadai pateikti pakako įstatymo nustatyta tvarka pateiktų duomenų. Remiantis šia specialisto išvada, kartu įvertinus ir kitus bylos duomenis, buvo pagrįstai konstatuota, kad būtent dėl S. K. pavartoto smurto nukentėjusiojo N. K. atžvilgiu, pastarasis patyrė mirtį sukėlusius sužalojimus. Taigi, N. K. mirtis buvo dėsninga S. K. nusikalstamų veikų pasekmė. Be kita ko, šia specialisto išvada taip pat buvo konstatuoti ir kiti sužalojimai, kurie įtakos N. K. mirčiai nors ir neturėjo, tačiau jų dalis (kita dalis iš esmės pateisinama nukentėjusiojo pargriuvimu ir kontaktavimu su įvairiais atsikišusiais bukais daiktais), taipogi buvo padaryti suduodant smūgius, o ne pastarajam pargriuvus.

Taigi, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) laikytina tinkamu ir patikimu įrodymu byloje, kuriuo teismas pagrįstai vadovavosi spręsdamas S. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Pažymėtina, kad paprastai ekspertizė skiriama tais atvejais, jeigu nusprendžiama, kad reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ji būtina, kada specialisto išvados prieštarauja kitai bylos medžiagai ir tai kelia abejonių jų pagrįstumu, kas nagrinėjamu atveju bylos ikiteisminio tyrimo metu ir buvo padaryta. Teisėjų kolegija laiko, kad minėta specialisto išvada neprieštarauja bylos įrodymais nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Ji yra išsami, motyvuota, joje atsakyta į visus pateiktus klausimus, tyrimas atliktas išanalizavus tiek pateiktus duomenis apie įvykio aplinkybes, tiek įvertinus medicininę dokumentaciją. Nenustatyta, kad atlikę tyrimą ir išvadas pateikę ekspertai būtų buvę kaip nors suinteresuoti šios bylos baigtimi. Tuo pačiu atkreiptinas dėmėsys, kad nei S. K., nei jo gynėjas, nagrinėjant byla pirmosios instancijos teisme, jokių abejonių dėl šios specialisto išvados pagrįstumo nereiškė.

Dėl nuteistojo S. K. smurtavimo prieš tėvą N. K. trukmės, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje atitinkamai buvo konstatuota, jog nukentėjusiajam iki jo mirties padaryti išoriniai sužalojimai (poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai) buvo dvejopo senumo, t. y. vieni padaryti anksčiau - maždaug 4-10 dienų iki mirties (kraujosruvos ir nubrozdinimai veide, krūtinėje, dešiniajame šone, nugaros dešinėje pusėje, pečių srityje ir žastų išoriniuose paviršiuose, kairėje kirkšnyje), o visi kiti (sužalojimai rankose, ypač plaštakose ir dilbiuose bei kojose, ypač keliuose ir blauzdose) - šviežesni, padaryti maždaug 2-3 dienų laikotarpyje prieš mirtį. II, III, VIII šonkauliai dešinėje bei II, III, IV, V kairėje buvo lūžę du kartus: ne mažiau kaip prieš 3 savaites ir pakartotinai, maždaug 2 savaitės prieš mirtį. Taip pat nustatyta, kad ne mažiau kaip prieš 2 savaites galėjo būti lūžę II, III, VII, VIII dešinės ir II, III, IV, V, VIII, IX, X, XI kairės pusės šonkaulių priekinės dalys, krūtinkaulis ir veido kaulai (viršutinių žandikaulių sinusų sienelės, nosikauliai, kairysis skruostikaulis), nes radiologinių gijimo požymių nekonstatuota. Taip pat konstatuota, kad poodinės kraujosruvos ir dalies kaulų (veido, šonkaulių, krūtinkaulio) lūžiai padaryti paveikiant kietais bukais daiktais, suduodant ir griuvimui ar atsimušimui į kietus, bukus daiktus nebūdingi. Kraujosruvos su nubrozdinimais rankų plaštakose ir dilbiuose dėl savo pobūdžio ir lokalizacijos būdingos poveikiui iš šalies, suduodant kietais bukais riboto paviršiaus ir bukabriauniais daiktais per rankas. Nustatyta, kad N. K. kūnas žalojančiais daiktais galėjo būti paveiktas ne mažiau kaip 43 kartus, kurių dalies, tarp jų ir turėjusių įtakos N. K. mirčiai, atsiradimas nebūdingas griuvimui ar atsimušimui į kietus, bukus daiktus.

Taigi, įvertinus visą tai kartu su kitais bylos duomenimis, padaryta pagrįsta išvada, kad S. K. prieš tėvą smurtavo ilgą laiką, sistemingai ir netgi kelių dienų bėgyje iki jo mirties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, specialisto išvadoje užfiksuotas nukentėjusiojo sužalojimo faktas ir nustatytas sužalojimo pobūdis atitinka baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatytą aplinkybę dėl nuteistojo S. K. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Tuo pačiu pažymėtina, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kad N. K. buvo mušamas tris dienas jam gulint lovoje. Apygardos teismas, vertindamas S. K. pareikšto kaltinimo pagrįstumą kartu su kitais bylos duomenimis, tik iškėlė klausimą dėl N. K. sužalojimo ant veido bei išdžiūvusio kraujo, kuris buvo pastebėtas liudytojos M. G. būtent tą dieną, kai nukentėjusysis buvo išvežtas į ligoninę ir netrukus joje mirė, akcentuojant paties S. K. parodymus apie tai, jog jo tėvas nuo penktadienio iki jo išvežimo pirmadienį, jau nebevaikščiojo. Tuo tarpu liudytojo O. M. parodymai apie jam žinomas aplinkybes įvertinti baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų kontekste. Matyti, kad teisme minėtas liudytojas nurodė aplinkybes, patvirtinančias nuteistojo poziciją, jog nukentėjusiojo sužalojimai galėjo būti padaryti pastarajam griūnant, kita vertus visi byloje ištirti įrodymai, versiją, jog sužalojimus lėmusius mirtį N. K. galėjo patirti griūdamas, paneigė. Taigi visos aplinkybės, susijusios su N. K. mirties priežastimi, pirmosios instancijos teismo buvo nustatytos teisingai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad nors nuteistasis ir nesutinka su paskirta bausme apeliuodamas tam tikrų bylos aplinkybių netinkamu vertinimu, tačiau nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo S. K. taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

Bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka. Bausmės paskirtis – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Tokiu būdu, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes. BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Be kita ko, teismas turi kreipti daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę S. K., tinkamai taikė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje. Kaip matyti, teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. nuteistojo asmenybę (teistas, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, kitus jį kaip asmenį charakterizuojančius duomenis), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltės formą (veikė neapibrėžta tyčia), padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą (padarytas labai sunkus nusikaltimas, kurio pasekmės itin sunkios ir neatstatomos), taip pat įvertinęs kitas aplinkybes (nuteistasis teigė nenorėjęs nužudyti tėvą), S. K. už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 punkte, paskyrė baudžiamojo įstatymo straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį parinko mažesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo parinktas minėto straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis yra teisingas. Pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę sušvelninti ar pagriežtinti tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju, nuteistajam S. K. paskirta bausmė negali būti vertinama kaip pernelyg griežta ar neteisinga. Bausmė, savo dydžiu atitinka ne tik BK 41 straipsnio nustatytą bausmės paskirtį bei bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis), bet ir teisingumo principą. Apygardos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam už minėto baudžiamojo įstatymo straipsnyje padarytą nusikaltimą bausmę, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. S. K. padaryta bei šioje byloje jam inkriminuota veika (pripažintas kaltu padaręs labai sunkų nusikaltimą (kvalifikuotą nužudymą – nužudytas šeimos narys, kuris buvo bejėgiškos būklės), veikos padarymo būdas ir pobūdis (smūgių sudavimas bejėgiškos būklės žmogui), nukentėjusiojo sužalojimo lokalizacija ir padariniai (kumščiais sudavė ne mažiau 15 smūgių į įvairias kūno vietas: ne mažiau kaip 7 kartus į krūtinės ląstą, ne mažiau kaip 8 kartus į galvą) parodo nuteistojo padaryto nusikaltimo sunkumą ir didelį pavojingumą.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo S. K. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte (suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą) ir 2 punkte (prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi). Pažymėtina, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę.

BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei konstatuoti būtini aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų, tai yra jo veiksmai, kuriais jis stengėsi užkirsti kelią nukentėjusiojo mirčiai. Ištyrus byloje surinktus įrodymus, nustatyta, kad N. K. mirtį sukėlę sužalojimai buvo padaryti smurtiniais S. K. veiksmais. Nuolatos smurtaudamas, S. K. kumščiais sudavė bejėgiškos būklės savo tėvui ne mažiau kaip 7 kartus į krūtinės ląstą ir ne mažiau kaip 8 kartus į galvą, tuo padarydamas specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. Nuo suduotų smūgių visumos išsivysčius kvėpavimo ir progresuojančiam kraujotakos nepakankamumui ir lūžus veido kaulams (skruostikaulių, viršutinių žandikaulių sinusų sienelių ir nosikaulių), įvykus aspiracijai skrandžio turiniu, nukentėjusysis N. K. 2013 m. spalio 1 d. 22.25 val. ligoninėje mirė. Remiantis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), dalis N. K. nustatytų sužalojimo buvo padaryta ne mažiau kaip prieš 2 savaites, kita dalis maždaug 4-10 dienų iki mirties, ir dar kita dalis 2-3 dienų laikotarpyje iki mirties. Kaip nurodė pats nuteistasis, nuo penktadienio jo tėvas iš esmės nieko nebevalgė, buvo silpnas, nevaikščiojo, o pirmadienį pastebėjęs, kad tėvas nebereaguoja, iškvietė grietąją pagalbą. Liudytojos M. G. parodymais nustatyta, kad jai paskambino S. K., kuris nurodė, kad kažkas blogai su tėvu. Atvykusi pas nuteistąjį į namus, matė N. K. gulintį lovoje, kuris atrodė labai blogai (nemaitintas, išsekęs, kruvinu veidu), sunkiai kvėpavo ir karkė, todėl S. K. liepė kviesti greitąją, ką šis ir padarė. Taigi, remiantis byloje surinktais duomenimis, nuteistasis iškvietė greitąją medicininę pagalbą ne savo iniciatyva, o M. G. lieptas, t. y. tik šiai atvykus pas S. K. į namus ir pamačius nukentėjusiojo būseną, nepaisant to, kad dar iki tol, nuteistasis matė, jog tėvo būklė blogėjo (nebevalgė, silpo, nebesugebėjo atsisėsti). Be to nustatyta, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas ilgą laiką, reikšmingos pagalbos jam nebuvo suteikta. N. K. patekus į ligoninę, nuteistasis S. K. gydytojams aiškino, jog sužalojimus pastarasis patyrė pats, griūdamas. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažintos nuteistojo S. K. pastangomis aktyviais veiksmais išvengti ar bandyti išvengti sunkesnių padarinių, ar pagalbos nukentėjusiajam suteikimu BK 59 str. 1 d. 1 p. prasme.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nuteistojo S. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y., kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Pažymėtina, kad šiai baudžiamajame įstatyme numatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei pripažinti būtina nustatyti vieną iš trijų alternatyvų: 1) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi; 2) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Šiuo atveju, nuteistasis S. K. kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo iš esmės neigė, teigdamas, kad tėvas susižalojo pats, griūdamas, o nuo jo (S. K.) suduotų nestiprių smūgių, pastarasis negalėjo mirti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paties nuteistojo parodymai apie įvykio aplinkybes, tiek bylos ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodant savo poziciją nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu, jis iš pradžių neigė savo kaltę, vėliau tęsiant tyrimą bei bylos teisminio nagrinėjimo metu pripažino mušęs tėvą keturis kartus, vienok kai kurių esminių įvykio aplinkybių nepripažino, nukentėjusiojo mirtį sukėlusių sužalojimų atsiradimą nurodė neteisingai, t. y., kad tėvas susižalojo pats, nors tokių aplinkybių nepatvirtino kiti bylos duomenys. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad nuteistasis pripažino dalį bylos aplinkybių, apeliaciniame skunde nurodo, jog gailisi dėl savo veiksmų, negali būti laikoma jo prisipažinimu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Juolab, kad iš paties nuteistojo parodymų matyti, jog jais jis iš esmės savo veiksmus teisina, neigdamas tam tikras detales, yra nenuoširdus, tuo bandydamas sušvelninti savo teisinę padėtį. Taigi, toks nuteistojo savo veiksmų vertinimas, suponuoja išvadą, kad nuteistasis savo poelgio iš esmės kritiškai nevertina, o savo veiksmus pateisina. Nurodytos aplinkybės eliminuoja galimybę pripažinti nuteistojo S. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Taip pat nepagrįstu argumentu, prašant sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, teisėjų kolegija laiko ir nuteistojo gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytą aplinkybę, kad konfliktas įvyko dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio. Pažymėtina, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta norma reiškia, jog kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Remiantis teismų praktika, teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Teismai paprastai šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta tais atvejais, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ar kitoks panašaus pobūdžio elgesys iš dalies nulemia kaltininko nusikalstamus veiksmus prieš jį. Tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Pagal šioje byloje surinktus duomenis, negalima daryti išvados, kad nukentėjusysis N. K. savo elgesiu būtų provokavęs S. K. pradėti nusikalstamą veiką prieš jį, juolab, kad to nepatvirtina ir paties nuteistojo parodymai. Taip pat, byloje nėra jokių duomenų, kurie duotų pagrindą N. K. elgesį vertinti kaip rizikingą. Šioje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad iš esmės pagrindinis pretekstas dėl ko apeliantas vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį buvo pastarojo atlikti neadekvatūs veiksmai, kuriuos nulėmė nukentėjusiojo sveikatos būklė (stalo subadymas peiliu, išėjimas į laiptinę tik su sauskelnėmis, gėlių vazono sudaužymas ir pan.). Vienok, duomenų, apie tai, kad nukentėjusysis būtų kaip nors aktyviais veiksmais bandęs išprovokuoti konfliktą, ar kitaip provokavęs nuteistąjį atlikti teisei priešingą veiksmą, byloje nebuvo nustatyta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos aplinkybės nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad leistų pripažinti nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme.

Tokiu būdu, priešingai nei apeliuojama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas atsižvelgė ir jas vertino visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumoje. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, jog jis pasikeitė, yra pasiruošęs padėti savo šeimai, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, nelaikytini sudarantys pagrindą kitokio procesinio sprendimo priėmimui. Įvertinus nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, darytina išvada, kad S. K. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas S. K. bausmės trukmę, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, įvertino visų bylos faktinių aplinkybių visumą, nesuteikdamas išskirtinės reikšmės tik vienai kuriai nors aplinkybei. Todėl keisti (švelninti) apelianto nurodytais motyvais skundžiamų nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, pagrindo nėra.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl nuteistojo S. K. galėjimo bylos teisminio nagrinėjimo metu suvokti jam užduodamus klausimus, teigiant, kad jis buvo labai susijaudinęs ir alkoholio abstinencijos būklėje. Tokie apeliaciniame skunde nurodyti apelianto teiginiai, apeliacinės instancijos teisėjų nuomone, vertintini kaip deklaratyvūs, pateikti apelianto siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų (pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžių protokolų), parodymus teisminio nagrinėjimo metu S. K. davė dalyvaujant gynėjui. Nei jis pats, nei jo gynėjas jokių pastabų dėl proceso eigos ar tariamos alkoholio abstinencijos būsenos, kitų aplinkybių nereiškė. Bylą nagrinėjančiam teismui įtarimų dėl S. K. būsenos teisminio proceso metu nekilo. Parodymus S. K. davė ne tik išaiškinus jam jo procesines teises, bet ir suprasdamas jas bei žinodamas, kuo yra kaltinimas. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad S. K. bylos teisminio nagrinėjimo metu parodymus apie įvykio aplinkybes davė neįtakojamas jokių veiksmų, tuo pačiu ir abstinencijos būsenoje. Todėl teigti, kad buvo padaryti procesiniai pažeidimai ar suvaržytos apelianto teisės bylos teisminio nagrinėjimo metu, pagrindo nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas paties S. K. teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais vadovavosi tiek, kiek tai buvo susiję su jo duotų parodymų tikrumo vertinimu.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                  Sigita Bieliauskienė

Teisėjai                                                                                                       Svajūnas Knizleris 

                                                                                                                   Rūta Mickevičienė