Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-1825-611-2012].doc
Bylos nr.: 2A-1825-611/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 2A-1825-611/2012

Teisminio proceso kategorija: 2-01-3-08534-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: 35.4; 38; 73.2.6.1.; 121.14; 121.21

(S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

 

2012 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Deisas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Deisas“ dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 3795,84 Lt skolos ir 167,06 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 59 Lt žyminio mokesčio ir 363 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2010-01-05 tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (toliau – Sutartis), kuria buvo apdrausta automobilio DAF FT 95XF.430, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2010-03-30 eismo įvykio metu buvo apgadintas Citroen C3 automobilis. Autoįvykį sukėlė atsakovo vairuotojas A. M., vairuodamas ieškovo apdraustą automobilį. Ieškovas išmokėjo 3795,84 Lt draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui. Kadangi atsakovas nustatyta tvarka nebuvo sumokėjęs automobilio draudimo įmokų, ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti 3795,84 Lt žalos sumą pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalį.

Atsakovas atsiliepimu prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad draudimo sutartimi atsakovas įsipareigojo draudimo įmoką sumokėti iki 2010-01-16. Atsakovui to nepadarius, 2010-10-18 ieškovas ir atsakovas sudarė Sutartį-suderinimo aktą Nr.23/10-3597, (toliau – Suderinimo aktas), kuriuo susitarė dėl 142719,62 Lt skolos sumokėjimo. Susitarime yra įtraukta ir minėtoji draudimo sutartis. Remiantis šiuo susitarimu, UAB „Cargo and Go“, kaip laiduotojas, pervedė įmokas skolai apmokėti, o ieškovas jas priėmė ir pretenzijų nereiškė. Ieškovui pareiškus pretenzijas dėl draudimo įmokos sumokėjimo termino, nenutraukus vienašališkai Sutarties ir priėmus įmokas pagal Suderinimo aktą, ieškiniui dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo nėra teisinio pagrindo.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 3795,84 Lt, 167,06 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3962,90 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-06-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 907,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, taip pat 17,37 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Teismas nustatė, kad remiantis draudimo sutartimi draudimo įmoka turėjo būti sumokėta 2010-01-16, tačiau draudimo įmokų atsakovas nemokėjo 10 mėnesių, nesilaikė Suderinimo akte nustatyto grafiko, įmokos sumokėtos tik tuomet, kai ieškovas kreipėsi į teismą dėl išmokėtos draudimo sumos priteisimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas nesąžiningai naudojosi sukurta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema, vystė verslą draudikų, mokančių įmokas, sąskaita, todėl privalo atlyginti ieškovo patirtą žalą. Be to, nevykdoma LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau –TPVCAPDĮ) numatyta pareiga mokėti įmokas lemia neigiamus padarinius, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu į draudėją reikalauti trečiajam asmeniui išmokėtų sumų, todėl ieškovo ieškinys tenkintinas, kaip pagrįstas ir įrodytas. Teismas nesivadovavo atsakovo nurodytais Vilniaus apygardos teismo sprendimais, kadangi faktinės bylų aplinkybės nesutampa ir ieškinio atmetimas prieštarautų draudimo sutarties esmei, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

             

              Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl Suderinimo akto, kuriuo buvo susitarta dėl nesumokėtų draudimo įmokų pagal Sutartį sumokėjimo tvarkos ir terminų: suderinimo aktu buvo pakeista Sutarties nustatytų įmokų mokėjimo tvarka bei terminai.
  2. Suderinimo aktas sudarytas Sutarčiai galiojant, todėl yra esminių Sutarties sąlygų pakeitimą patvirtinantis dokumentas, pasirašytas išreiškus abiejų šalių laisvą valią.
  3. Draudimo įmokos pagal Suderinimo aktą pradėtos mokėti 2010-10-25, t.y. dar iki ieškovui pareiškiant ieškinį teisme, ir baigtos mokėti 2011-06-09, t.y. vėliau nei ieškovo ieškinys su priedais buvo įteiktas atsakovui. Ieškovas jau buvo gavęs didžiąją dalį draudimo įmokų pagal Suderinimo aktą, todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas nesąžiningai naudojosi sukurta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema.
  4. Atsakovas sutinka, kad Sutarties galiojimo laikotarpiu jis netinkamai vykdė Sutarties sąlygas, tačiau pasirašius Suderinimo aktą atsakovas sumokėjo visas draudimo įmokas. Be to, dėl netinkamai vykdomų Sutarties bei Suderinimo akto sąlygų atsakovas nebuvo gavęs pretenzijų, ieškovas nesinaudojo teise nutraukti sutartį, skaičiuoti delspinigius ir laikė tokį Sutarties bei Suderinimo akto sąlygų vykdymą tinkamu.
  5. Teismas gina išskirtinai ieškovo interesus ir suteikia jam galimybę gauti nepagrįstos naudos nerizikuojant bei atleidžiant jį nuo pareigos suteikti draudimo apsaugą atsakovui.
  6. Išreikšdamas teisę gauti draudimo įmoką, ieškovas iš esmės išreiškė ketinimą atsisakyti regreso teisės. Suderinimo aktas buvo sudarytas jau po draudimo išmokos išmokėjimo trečiajam asmeniui, todėl ieškovui atsiradusi regreso teisė pasibaigė 2010-10-18 sudarius Suderinimo aktą: ieškovas pasirinko teisę gauti draudimo įmoką ir atsisakė regreso teisės pagal Sutartį.
  7. TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtinta regreso teisė taikoma, kai draudimo įmoka iki eismo įvykio nesumokama, tačiau norma neturi būti suprantama kaip suteikianti teisę draudikui reikalauti sumokėti draudimo įmoką ir išsireikalauti išmokėtą draudimo įmoką iš draudėjo.

 

              Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

  1. Draudiko atgręžtinio reikalavimo į draudėją pagrindas yra įtvirtintas TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.
  2. Atsakovo argumentas, kad jis Suderinimo aktu įsipareigojo sumokėti už draudiko suteiktą draudimo apsaugą praeityje įvykusiam eismo įvykiui, akivaizdžiai prieštarauja draudimo sutarties sampratai ir esmei.
  3. Suderinimo aktas teisiškai yra susitarimas dėl atsakovo skolos išdėstymo, tačiau ne draudiko įsipareigojimas suteikti draudimo apsaugą dėl jau įvykusio eismo įvykio. Be to, net ir sudarius Suderinimo aktą, atsakovas jame numatytų draudimo mokėjimo terminų nesilaikė, paskutinę draudimo įmoką sumokėjo tik po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą.
  4. Jei ieškovas būtų siekęs atsisakyti savo regreso teisęs pasirašydamas Suderinimo aktą, šalys neabejotinai tai būtų pažymėję akte.
  5. Net ir laikant, kad draudėjas sumokėjo visą draudimo įmoką po įvykusio eismo įvykio ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimui, tai nepanaikintų draudiko regreso teisės pagal TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.
  6. Paneigus TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. įtvirtintą regreso teisę būtų faktiškai paneigtas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo mechanizmas ir sistema, skirta apsaugoti nukentėjusiųjų asmenų interesams.
  7. Teismo precedentai, kuriais byloje rėmėsi atsakovas, buvo priimti faktinėmis aplinkybėmis skirtingose bylose. Nurodoma praktika nėra nei vieningai, nei visuotinai taikoma.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

              Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų  absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. nuostatą ir ar pagrįstai iš atsakovo priteisė ieškovui šio išmokėtą draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, atsakovui pavėluotai sumokėjus draudimo įmoką.

Byloje nustatyta, kad atsakovas apdraudė transporto priemonę DAF FT 95XF.430, v/n (duomenys neskelbtini) 2010-01-05 įprastinės transporto  priemonių valdytojų civilinės  atsakomybės privalomojo  draudimo sutartimi ( b.l.79-80). TPVCAPDĮ 9 str. 1 d. nustato, kad draudimo sutartis įsigalioja nuo sutartyje nurodytos datos, draudimo sutarties 5.2 p. nustatė, kad draudimo sutartis įsigalioja draudėjui sumokėjus draudimo įmoką, jei draudimo sutartyje nėra numatyta kita įmokų mokėjimo tvarka. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad šalys sutarties 1.2 p. susitarė, jog draudimo sutartis įsigaliojo 2010-01-16 ir galiojo iki 2011-01-15, bet tuo pačiu susitarė šią sutartį nutraukti nuo 2010-07-15, o sutarties 1.5.2 p. šalys susitarė atidėti 3500 Lt draudimo įmokos už 6 mėn. sutarties galiojimą terminą iki 2010-01-16. Kadangi sutartis įsigaliojo 2010-01-16, todėl sutartyje nustatytu terminu galiojo draudimo apsauga, nepriklausomai nuo to, kad atsakovas nesumokėjo nustatytu terminu draudimo įmokos (TPVCAPDĮ 11 str. 6 d.). Todėl įvykus 2010-03-30 draudiminiam įvykiui, ieškovas privalėjo sumokti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad šalys 2010-10-18 sudarė sutartį-suderinimo aktą (b.l.45-46), kuriuo ieškovas sutiko, kad įmokas atsakovas sumokės pavėluotai, ieškovas  žinojo apie pavėluotas įmokas jau eismo įvykio metu ir sutiko, kad įmokos būtų mokamos pavėluotai. Tai, kad ieškovo atstovas pasirašė 2010-10-18 sutartį, kuria sutiko, kad draudimo įmokų mokėjimai, tame tarpe ir pagal draudimo sutartį Nr.7418566, būtų nustatyti kitokie nei sutartyse, reiškia, kad sutiko išdėstyti mokėjimo sumų terminus laikotarpyje nuo 2010-10-22  iki 2011-04-01. Sudarytoje 2010-01-05 draudimo sutartyje buvo numatyti  skirtingi jos galiojimai terminai - 1.2 punkte nurodyta, jog sutartis  galioja 12 mėnesių,  o 1.2.1 punkte - jog  draudimo apsauga baigia galioti 2010-07-15, 24 val.. Susitarimas priimti  įmoką už draudimo sutartį, kurios galiojimo terminas galimai jau buvo pasibaigęs, vertintinas kaip įmokos mokėjimo termino, numatyto sutartyje (2010-01-16),  perkėlimas vėlesniam terminui, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas buvo nesumokėjęs įmokų ieškovui bendroje sumoje 142719,62 Lt, ši suma buvo išdėstyta mokėjimui neišskiriant, pagal kurią  sutartį, kokiai dienai  nustatoma kita įmokos mokėjimo diena. Taigi,  pasibaigus draudimo  sutarties galiojimui, draudikui sutikus priimti įmoką pagal sutartį, kuria remiantis išduotas polisas, ir po to sumokėjus draudimo išmoką dėl įvykusio eismo įvykio,  tuo draudikas pripažino, jog pakeitė draudimo sutartyje numatytą įmokos sumokėjimo terminą. Negali būti pripažinta, kad atsakovas šios įmokos nesumokėjo sutartu laiku, t.y. praleido draudimo įmokos sumokėjimo terminą, jei ieškovas savo veiksmais ar neveikimu patvirtina, kad  draudimo apsauga galioja ir be įmokos sumokėjimo nustatytu laiku. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino šalių 2010-10-18 susitarimą. Ieškovas, sutikęs su įmokos mokėjimo termino  pakeitimu, nepagrįstai teigia, kad draudimo sutartyje numatytą įmokos sumokėjimo terminą atsakovas pažeidė. Pripažintina, kad vėlesnis sutarties šalies patvirtinimas kitokio sutarties įvykdymo termino, nei nurodyta sutartyje, pašalina terminą pažeidusios šalies atsakomybę  pagal  TPVCAPDĮ 11 str. 7 d.. Tai, kad draudikas nesinaudoja teisėmis, jam suteiktomis prieš  nevykdantį  pareigos draudėją, tuo jis toleruoja pažeidimą ir suponuoja draudėjui nuomonę, jog draudikas  nelaiko sutarties pažeidimu tos aplinkybės, kad draudėjas nesumoka draudimo įmokos, nes jis nereikalauja priminimais mokėjimo, nenutraukia sutarties. Sutarties, sudarytos tarp šalių šioje byloje, 5.6 punkte numatyta, kad sutartis gali būti nutraukta, jei sutarties šalis nevykdo ar netinkamai vykdo nustatytas pareigas. Tai, kad ieškovas nesinaudoja šia teise,  nesiėmė kitų priemonių prieš pareigos nevykdantį draudėją, reiškia, kad jis netenka teisės tuo pagrindu, jog draudėjas nesumokėjo įmokos, reikalauti žalos atlyginimo regreso tvarka, o jam lieka teisė išsireikalauti draudiminę įmoką pagal buvusius ir neįvykdytus draudėjo įsipareigojimus draudikui už laikotarpį, kai jis faktiškai teikė draudiminę apsaugą draudėjo turtui.   

Pirmosios instancijos teismas  vertino tą aplinkybę kad atsakovas praleido ir 2010-10-18 susitarime numatytą terminą  draudimo įmokai sumokėti,  tačiau apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes vertina kaip neturinčias reikšmės žalai dėl eismo įvykio, įvykusio draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, atlyginti. Ieškovas reiškia ieškinį tuo pagrindu, kad atsakovas nesumokėjo draudimo sutartyje numatytu terminu, o ne 2010-10-18 susitarime nustatytu terminu  draudimo įmokos, todėl teismo išvados padarytos nepareikštu ieškovo reikalavimo pagrindu. Be to, draudimo įmokos pagal susitarimą buvo apmokėtos nenurodant, pagal kurią iš kelių draudimo sutarčių mokėta, todėl toks netikslus susitarimas dėl mokėjimo aiškintinas draudėjo, kaip  kliento ieškovo atžvilgiu, naudai, ir pripažintina, kad ieškovas turėjo pateikti įrodymus, kad vėlesniais mokėjimais atsakovas neapmokėjo draudimo įmokos būtent pagal nagrinėjamą sutartį šioje byloje.

Pripažintina, kad pagal TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas draudikas galėtų tuo atveju, jei  būtų reikalavęs iš draudėjo įvykdyti prisiimtą įsipareigojimą, perspėjęs draudėją, kad jis pažeidžia sutartyje nustatytą mokėjimo terminą, nebūtų susitaręs su draudėju dėl sutarties įsigaliojimo, tik esant draudimo įmokos sumokėjimui.

Pirmosios instancijos  teismas padarė išvadą, kad  anksčiau priimtos Vilniaus apygardos teismo  nutartys civilinėse  bylose Nr. 2A-311-115/2010, Nr.2A-1011-115/2010 ir Nr.2A-792-275/2010 netaikytinos nagrinėjamoje byloje, nes skirtingos šių bylų ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia išvada tik iš dalies, kadangi faktinės aplinkybės, nors ir šiek tiek kitokios, bet esmė, t.y. kad draudikas savo paskesniais veiksmais pripažino sutarties tinkamą įvykdymą, yra analogiška. Minėtose nutartyse suformuotos teisės aiškinimo taisyklės turėjo būti taikomos ir nagrinėjamoje byloje, kadangi šalys sutartimi-suderinimo aktu pakeitė draudimo sutartyje nustatytą draudimo įmokų terminą, toks susitarimas galimas, todėl laikytina, kad draudimo įmokos mokėjimo terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas. Todėl dėl aukščiau nurodytų motyvų teismo sprendimas naikinamas dėl  netinkamo įrodymų, pateiktų byloje,  vertinimo (CPK 329 str. 1 d.) ir byloje priimamas naujas sprendimas – ieškovo ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).  

              Atmetus ieškinį, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 119 Lt, kuris, patenkinus apeliacinį skundą priteistinas jam iš ieškovo (CPK 93 str.). Be to, atsakovas patyrė 1000 Lt dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidų (b.l.70-71), kurios, atmetus ieškinį, priteistinos atsakovui iš ieškovo (CPK 93 str., 98 str.). Be to, Ieškovas turi atlyginti valstybei procesinių dokumentų įteikimo 17 Lt dydžio išlaidas (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Ieškinį atmestus, panaikintos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str.).

              Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teismas

 

nutarė:

 

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti. Ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Deisas“ atmesti.

Priteisti  iš ieškovo UAB DK „ PZU Lietuva“ 1119 (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniolika) litų bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „Deisas“ ir 17 (septyniolika) litų bylinėjimosi išlaidų valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartimi pritaikytas atsakovo turtui laikinąsias apsaugos priemones (turto arešto akto Nr.0911003773).

 

 

              Teisėjas                                                                                                                 Andžej Maciejevski