Civilinė byla Nr. e2S-2187-601/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14576-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.3.2.5; 3.3.2.6.1; 3.3.2.7

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. T. (A. T.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1283-566/2025 (iki perkėlimo į kitus metus bylos Nr. e2-22497-566/2024) pagal ieškovo D. A. (D. A.) patikslintą ieškinį atsakovei A. T. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių reikalavimų ir atsakovės priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo, tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Vilniaus miesto apylinkės teisme 2024 m. rugpjūčio 27 d. buvo iškelta civilinė byla pagal ieškovo D. A. patikslintą ieškinį atsakovei A. T. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų susijusių reikalavimų. Byloje 2024 m. lapkričio 13 d. taip pat priimtas atsakovės priešieškinys dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų

2.       Atsakovė A. T. dar iki priešieškinio pateikimo, t. y. 2024 m. spalio 15 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu prašė nustatyti, jog byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismui ir ieškinį palikti nenagrinėtą. Prašymą grindė tuo, jog atsakovė su nepilnamete dukra S. V. A. (S. V. A.) gyvena Ispanijoje.

3.       Ieškovo manymu, nors atsakovė laikinai gyvena Ispanijos Karalystėje, nėra pagrindo laikyti, kad byla teisminga Ispanijos teismams, nes ieškovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lietuvoje, nuolatinę gyvenamąją vietą taip pat deklaravęs Lietuvoje, todėl turi teisę kreiptis į Lietuvoje esantį teismą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 785 straipsnį. Be to, atsakovė Lietuvoje yra įforminusi motinystės atostogas iki dukrai S. V. A. sueis trys metai, atsakovė taip pat Lietuvoje gauna abiejų vaikų kasmėnesines išmokas. Visų šeimos narių gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje, o šalių nepilnametė dukra A. V. A. (A. V. A.) Lietuvoje lanko ugdymo įstaigą – darželį.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiama 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi netenkino atsakovės A. T. prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu.

5.       Teismas, spręsdamas atsakovės prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą dėl tariamo bylos neteismingumo, konstatavo, kad atsakovės ir šalių nepilnametės dukros A. V. A. nuolatinė gyvenamoji vietą yra Lietuvos Respublikoje. Dėl to byla dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių tėvų pareigų nustatymo yra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui. Teismas pabrėžė, kad nuo 2021 m. šalys savo šeimos gyvenimą, vaikų gimimą ir socialinius bei sveikatos priežiūros santykius nuosekliai siejo su Lietuva – čia buvo deklaruota jų gyvenamoji vieta, gaunamos socialinės išmokos, naudojamasi medicinos ir ugdymo paslaugomis. Nors atsakovė deklaravo gyvenamąją vietą ir Ispanijoje, ji nepanaikino deklaracijos Lietuvoje ir neinicijavo leidimo gyventi Lietuvoje nutraukimo, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo laikyti, kad ji perkėlė savo nuolatinę gyvenamąją vietą į kitą valstybę.

6.       Teismas taip pat akcentavo, kad vyresnioji dukra A. V. A. nuolat gyvena Lietuvoje ir lanko ugdymo įstaigą. Jaunesnioji dukra S. V. A., nors šiuo metu yra su atsakove Ispanijoje, kartu su motina turi deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, o atsakovė ir toliau naudojasi Lietuvos socialinėmis garantijomis ir galiojančiu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovės buvimas Ispanijoje įvertintas kaip laikinas, nes byloje nepateikta patikimų duomenų apie ilgalaikį gyvenimą ar darbo santykius Ispanijoje, o atsakovės pateikta darbo sutartis paneigta informacija apie darbdavio likvidavimą. Teismas taip pat rėmėsi prejudicinę reikšmę turinčiomis Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, kuriomis atsakovei atsisakyta išduoti leidimą išvykti su vyresniąja dukra į Ispaniją.

III.       Atskirojo skundo teisiniai argumentai

7.       Atskiruoju skundu atsakovė A. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsakovė taip pat prašo prijungti papildomus įrodymus. Atskirajame skunde apeliantė nurodė šiuos esminius argumentus:

1.1.                        Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, reglamentuojančias tarptautinės jurisdikcijos nustatymą. Vadovaudamasis kasacinio teismo suformuota praktika 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-551-915/2016, teismas turėjo nustatyti teismingumą pagal tarptautinio civilinio proceso teisės normas, reglamentuojamas tarptautinėse sutartyse, Europos Sąjungos teisėje arba nacionaliniuose teisės aktuose, priklausomai nuo to, su kokia užsienio valstybe yra susijęs byloje esantis tarptautinis elementas. CPK 780 straipsnis nustato, kad tarptautinės sutartys turi pirmenybę, todėl teismas, konstatavęs, kad atsakovė yra Rusijos Federacijos pilietė, turėjo analizuoti Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. Sutarties dėl teisinės pagalbos nuostatas. Šios sutarties 21 straipsnis imperatyviai nustato jurisdikciją pagal atsakovo gyvenamąją vietą, kuri, kaip byloje įrodyta, yra Ispanija;

1.2.                        Pirmosios instancijos teismas, formaliai ir nepagrįstai suteikė prioritetą Gyventojų registro įrašams, nevertindamas juos paneigiančių vėlesnių faktinių duomenų. Kasacinis teismas 2006 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006, yra išaiškinęs, kad Gyventojų registro duomenys laikomi preliminariais ir gali būti paneigiami kitais įrodymais. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus apie faktinį gyvenimą Ispanijoje nuo 2023 m. vasario (registracija Marabelos savivaldybėje, užsienio piliečio tapatybės numeris (N.I.E), draudimas, medicininiai dokumentai, gyvenamojo būsto nuoma, leidimas gyventi ir dirbti Ispanijoje, transporto priemonės įsigijimas), tačiau teismas šių įrodymų neanalizavo, jų teisinės reikšmės jurisdikcijai nevertino;

1.3.                        Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė gyvenamosios vietos kriterijų, nepaisė kasacinės praktikos, skiriančios gyvenamąją vietą nuo nuolatinės gyvenamosios vietos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020, konstatuojama, kad tarptautinės privatinės teisės santykiams aktuali gyvenamoji vieta, o ne nuolatinė gyvenamoji vieta. Gyvenamoji vieta nuo nuolatinės gyvenamosios vietos skiriasi tuo, kad pastaroji yra teisinis asmens ir valstybės ar jos teritorijos dalies ryšys, nustatomas pagal objektyvius ir subjektyvius kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnio 1 dalis), o asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.12 straipsnio 3 dalies nuostatas nuolatinė gyvenamoji vieta gali būti tik viena, tuo tarpu gyvenamąsias vietas asmuo gali turėti kelias (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019). Teismas šių normų ir realių faktų nevertino ir nepagrįstai jos faktine gyvenamąja vieta laikė Lietuvos Respubliką;

1.4.                        Pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos būti aktyvus ir ištirti visas reikšmingas aplinkybes dėl šalių socialinių ir ekonominių ryšių centro. Teismas rėmėsi tik fragmentiškais duomenimis iš „Sodros“, kurie prieštaravo paties ieškovo teiginiams apie jo darbą vadovu įmonėje „Bitorix“. Teismas nereikalavo iš ieškovo pateikti įrodymų apie realius šalių pragyvenimo šaltinius ir ilgalaikius ryšius su Lietuva. Tai reiškia, kad teismas nepatikrino, ar Lietuva iš tiesų yra šalių ir vaikų gyvenimo „interesų centras“;

1.5.                        Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo atsakovės argumentą, kad laikinas leidimas gyventi Lietuvoje buvo tik techninis dokumentas, suteikiantis galimybę atvykti į Lietuvą, o ne faktinės gyvenamosios vietos įrodymas. Atsakovė leidimą gavo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 43 straipsnio nuostatas, todėl buvo įsitikinusi, kad jos laikinas leidimas gyventi Lietuvoje kaip šeimos nariui tik patvirtina jos galimybę atvykti į Lietuvą be papildomų įforminimų ir jos atžvilgiu yra antros eilės dokumentas palyginus su Ispanijos dokumentais;

1.6.                        Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovė jau pradėjo procedūrą atsisakyti laikino leidimo gyventi Lietuvoje, o tai paneigia teismo išvadą apie gyvenamosios vietos ryšį su Lietuva. Ši naujai paaiškėjusi esminė aplinkybė tiesiogiai susijusi su jurisdikcijos nustatymu, todėl apeliacinės instancijos teismas privalo ją įvertinti.

8.       Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas D. A. prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą visa apimtimi ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:

2.1.                        Ieškovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Lietuvos Respublikos teismingumo nagrinėti šeimos ginčą ir teigia, kad teismas tinkamai taikė tarptautinio civilinio proceso normas. Atsakovės argumentai, jog teismas nesivadovavo tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teise ar nacionalinėmis nuostatomis, ieškovo vertinimu, yra nepagrįsti ir neteisingi;

2.2.                        Atsakovė nepagrįstai remiasi 1992 m. Lietuvos–Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos, nes ši sutartis yra denonsuota ir neteko galios 2025 m. sausio 21 d. Be to, net ir taikant šią sutartį, pagal jos 28 ir 30 straipsnius ginčas vis tiek būtų teismingas Lietuvos Respublikai, kadangi nepilnamečiai vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o tai lemia taikytinos teisės ir kompetencijos nustatymą;

2.3.                        Atsakovės veiksmai – kreipimasis su priešieškiniu į Lietuvos Respublikos teismą — patvirtina, jog atsakovė pati pripažino Lietuvos teismingumą ir siekia ginti savo teises būtent Lietuvos teismuose, todėl jos teiginiai dėl neteismingumo yra prieštaringi;

2.4.                        Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 1996 m. Hagos konvencija, kurioje jurisdikcija šeimos bylose nustatoma pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą, ir nustatė, kad šalių nepilnametės dukros A. V. A. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams;

2.5.                        Ieškovas kritikuoja atsakovės argumentus dėl teismo pasyvumo, pabrėždamas, kad ši proceso stadija susijusi tik su teismingumo klausimo sprendimu, o teismas patikrino visas reikšmingas aplinkybes ir vadovavosi prejudicinėmis bylomis, turinčiomis tiesioginę reikšmę jurisdikcijos klausimui;

2.6.                        Atsakovės argumentai dėl jos pateikto prašymo atsisakyti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant ieškinio priėmimo ir teismingumo klausimą, nes tai yra vėlesnės aplinkybės, nesusijusios su teismingumo vertinimo momentu;

2.7.                        Ieškovas papildomai nurodo, kad atsakovė vienašališkai, pažeisdama teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, išdeklaravo nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą iš Lietuvos ir deklaravo ją Ispanijoje, kas galėjo sukelti vaikams neigiamų teisinių pasekmių sveikatos ir socialinės apsaugos srityse. Ieškovo vertinimu, tokie atsakovės veiksmai patvirtina jos nepagarbą Lietuvos teismams ir piktnaudžiavimą teismo procesu.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas taip pat nėra. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas prieš tai išsprendus procesinius klausimus.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

10.       Apeliantė A. T. kartu su atskiruoju skundu pateikė elektroninių laiškų kopijas, kurios patvirtina 2024 m. lapkričio 8 d. vykusį susirašinėjimą tarp ieškovės ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (atsakovė prašė pagalbos atsisakant leidimo gyventi Lietuvoje, taip pat atsisakant išmokų ir pašalų, kurios jai buvo skirtos Lietuvoje).

11.       Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė valstybės įmonės Registrų centro 2024 m. lapkričio 26 d. Gyventojų registro pažymas apie asmens duomenis Nr. GR.1A-25275 ir GR.1A-25277, iš kurių matyti, kad šalių dukra S. V. A., gimusi (duomenys neskelbtini), nuo 2024 m. lapkričio 25 d. gyvenamąją vietą deklaravo adresu: Vilnius, Žemynos g. 43-46,; nuo 2024 m. lapkričio 18 d. iki 2024 m. lapkričio 24 d. nuolat gyvena(-o) užsienio valstybėje – Ispanijoje; nuo 2022 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. lapkričio 17 d. gyvenamąją vietą deklaravo adresu: Vilnius, Žemynos g. 43-46, o šalių dukra A. V. A., gimusi (duomenys neskelbtini), nuo 2024 m. lapkričio 25 d. gyvenamąją vietą deklaravo adresu: Vilnius, Žemynos g. 43-46,; nuo 2024 m. lapkričio 18 d. iki 2024 m. lapkričio 24 d. nuolat gyvena(-o) užsienio valstybėje – Ispanijoje; nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d. iki 2024 m. lapkričio 17 d. gyvenamąją vietą deklaravo adresu: Vilnius, Žemynos g. 43-46.

12.       Ieškovas 2025 m. lapkričio 24 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė Marbelos pirmosios instancijos teismo 7-ojo civilinio skyriaus Byloje dėl nepilnamečio grąžinimo tarptautinio vaikų grobimo atveju Nr. 908/2025 (2025 m. spalio 15 d.) nutarties (apeliacine tvarka) kopiją su vertimu į lietuvių k. bei Marbelos pirmosios instancijos teismo 7-ojo civilinio skyriaus Byloje dėl teismo įsikišimo, kilus nesutarimui dėl tėvų valdžios įgyvendinimo Nr. 1003/2025 (2025 m. spalio 15 d.) nutarties kopiją su vertimu į lietuvių k., kuriais įrodinėja, kad Ispanijos teismai nusprendė, jog neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti šias bylas.

13.       Atsakovė 2025 m. lapkričio 24 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus dėl bylos teismingumo ir ieškovo piktnaudžiavimo forum shopping doktrina.

14.       Atsakovė 2025 m. lapkričio 25 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus dėl Ispanijos teismų sprendimų, kuriuos pateikė ieškovas 2025 m. lapkričio 24 d., statuso ir Ispanijos advokatų teisinę nuomonę apie tai, kad abu ieškovo pateikti teismų sprendimai nėra galutiniai, Ispanijos kompetentinguose teismuose (atitinkamai Aukščiausiajame Teisme bei Malagos provincijos teisme) šiuo metu abu šie teismų sprendimai yra peržiūrimi bei atliekama jų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė.

15.       Ieškovas 2025 m. lapkričio 25 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą atsisakyti priimti atsakovės naujai pateiktus dokumentus – papildomus paaiškinimus dėl bylos teismingumo ir ieškovo piktnaudžiavimo forum shopping doktrina.

16.       Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018). Atsižvelgiant į tai, teismas pirmiausia vertina, ar kiekvienas šalių pateiktas naujas dokumentas atitinka CPK 314 straipsnyje įtvirtintas išimtis ir ar egzistavo objektyvi būtinybė jį pateikti tik apeliacinės instancijos teisme.

17.       Apeliantės pateikti elektroniniai laiškai su Migracijos departamentu yra datuoti 2024 m. lapkričio 8 d., t. y. po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo. Šių įrodymų atsakovė objektyviai negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Vis dėlto jų turinys patvirtina tik atsakovės inicijuotus veiksmus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje atsisakymo bei socialinių išmokų nutraukimo, kurie atlikti jau po teismingumo klausimo išsprendimo. Kadangi teismingumas nustatomas pagal ieškinio pateikimo momentu egzistavusias aplinkybes, šie įrodymai negali turėti įtakos jurisdikcijos vertinimui. Todėl, nors įrodymai pateikti pavėluotai dėl objektyvių priežasčių, jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui, ir apeliacinės instancijos teismas atsisako juos prijungti.

18.       Ieškovo pateiktos 2024 m. lapkričio 26 d. Gyventojų registro pažymos yra gautos po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo. Šios pažymos atspindi deklaravimo pokyčius, kuriuos patys tėvai atliko jau po ginčijamos nutarties priėmimo. Todėl jos nepatvirtina to, kokie faktiniai duomenys egzistavo ieškinio priėmimo dieną. Jurisdikcija negali būti grindžiama vėlesniais gyvenamosios vietos deklaravimo veiksmais, atliktais proceso metu, todėl šios pažymos taip pat nelaikytinos turinčiomis reikšmės teismingumo klausimui. Apeliacinės instancijos teismas atsisako jas prijungti kaip neturinčias įtakos ginčo sprendimui.

19.       Ieškovo 2025 m. lapkričio 24 d. pateiktos Ispanijos teismų nutartys yra priimtos 2025 m. spalio 15 d., t. y. gerokai vėliau nei buvo sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas pirmosios instancijos teisme. Šios nutartys patvirtina, kad Ispanijos teismai atsisakė nagrinėti bylas dėl jurisdikcijos stokos, tačiau jos konstatuoja tik Ispanijos teismų poziciją tarptautinės jurisdikcijos klausimu ir nėra susijusios su faktinėmis aplinkybėmis, egzistavusiomis ieškinio padavimo dieną Lietuvos teismui. Šie dokumentai vertintini kaip vėliau atsiradusios aplinkybės, kuriomis negalima pagrįsti teismingumo ieškinio pateikimo metu, todėl teismas jų neprijungia.

20.       Atsakovės papildomi paaiškinimai dėl tariamo ieškovo piktnaudžiavimo forum shopping doktrina bei dėl Ispanijos teismų sprendimų statuso taip pat nėra priimtini. Pirma, jie pateikti jau pasibaigus apskundimo terminui ir nėra paremti naujais teisiškai reikšmingais įrodymais. Antra, forum shopping argumentai nėra grindžiami objektyviais duomenimis ir nepaneigia to, kad ieškovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, o nepilnamečių vaikų įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Trečia, Ispanijos advokatų paaiškinimai dėl Ispanijos teismų nutarčių negalutinio pobūdžio nėra oficialūs teismo dokumentai ir negali būti laikomi įrodymais CPK 177 straipsnio prasme.

21.       Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nei apeliantės, nei ieškovo pateikti nauji dokumentai neatitinka CPK 314 straipsnyje įtvirtintų išimčių, todėl neprijungtini prie bylos medžiagos. Jie nepakeistų teismingumo klausimo vertinimo ir jų priėmimas tik užvilkintų bylos nagrinėjimą, taip pažeidžiant proceso ekonomiškumo principą. Šiame kontekste teismas pažymi, kad teismingumo klausimas nėra sprendžiamas iš naujo kiekvieną kartą atsiradus papildomam deklaravimo faktui ar procesinės šalies vienpusiškiems veiksmams. Jurisdikcija nustatoma pagal objektyvias ir stabilias faktines aplinkybes, egzistavusias ieškinio pateikimo momentu, todėl vėlesni šalių veiksmai negali lemti kitokio šio klausimo sprendimo.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

22.       Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovės prašymo dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu dėl tariamo bylos neteismingumo, konstatavęs, kad atsakovės ir šalių nepilnametės dukros A. V. A. nuolatinė gyvenamoji vietą yra Lietuvos Respublikoje, dėl to byla dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių tėvų pareigų nustatymo yra teisminga Vilniaus miesto apylinkės teismui.

23.       Pažymėtina, kad bylos pobūdis patenka į šeimos ginčų, susijusių su santuokos nutraukimu ir tėvų pareigų nepilnamečiams vaikams nustatymu, kategoriją. Tai lemia, kad jurisdikcijos klausimas pirmiausia spręstinas vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, kuri laikytina specialiuoju teisės aktu tarptautiniuose tėvų ir vaikų santykiuose. Pagal šios konvencijos 5 straipsnio 1 dalį jurisdikcija priklauso vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijoms. Nuolatinė gyvenamoji vieta yra fakto klausimas, nustatomas remiantis realiu, stabiliu ir integruotu vaiko gyvenimo centro buvimu konkrečioje valstybėje.

24.       Byloje nustatyta, kad vyresnioji šalių dukra A. V. A. nuo 2021 m. gyvena Lietuvos Respublikoje, čia lanko ugdymo įstaigą, naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis, o jos gyvenamoji vieta nuosekliai iki ieškinio pateikimo momento buvo deklaruota Lietuvoje. Šios aplinkybės nekelia abejonių dėl jos įprastinės gyvenamosios vietos. Jaunesniosios dukros S. V. A. buvimas Ispanijoje kartu su atsakove savaime nepatvirtina gyvenamosios vietos perkėlimo, nes byloje nėra pateikta duomenų apie atsakovės ilgalaikį integravimąsi kitoje valstybėje, pastovius ir tvarius socialinius ar ekonominius ryšius, nuolatinę šeimos gyvenimo vietą ar stabilų profesinį pagrindą. Atsakovės pateikti duomenys apie darbo santykius Ispanijoje buvo paneigti ieškovo pateiktais duomenimis apie darbdavio likvidavimą 2023 m. birželio 29 d. Atsakovė ieškinio pateikimo metu naudojosi Lietuvos valstybės socialinėmis išmokomis, turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nebuvo panaikinusi gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvos Respublikoje. Tokios aplinkybės patvirtina, kad atsakovės buvimas Ispanijoje ieškinio pateikimo metu turėjo laikino pobūdžio bruožų.

25.       Šioje byloje prejudicinę reikšmę taip pat turi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartys, kuriomis atsakovei atsisakyta išduoti leidimą grąžinti vyresniąją dukrą į tariamą jos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Ispanijos Karalystę ir konstatuota, jog neįrodyta, kad A. V. A. gyvenimo centras būtų perkeltas į kitą valstybę; priešingai – konstatuota, kad jos nuolatinė (pagrindinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Šios nutartys, pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, laikytinos prejudicinėmis ir nereikalauja pakartotinio įrodinėjimo.

26.       Atsakovės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis 1992 m. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl teisinės pagalbos, atmestinas. Lietuvos Respublikos Seimas 2024 m. birželio 25 d. įstatymu šią sutartį denonsavo. Nors ji neteko galios tik 2025 m. sausio 21 d., t. y. po skundžiamos nutarties priėmimo, net ir taikant sutarties nuostatas, jos 28 ir 30 straipsniuose numatyta, kad ginčas, kuriame dalyvauja Lietuvos Respublikos pilietybės nepilnamečiai vaikai, būtų teismingas Lietuvos Respublikai, ką ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, nors ir nesiremdamas šia sutartimi. Taigi, atsakovės nuoroda į šios sutarties taikymą neturi teisinės reikšmės.

27.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertina atsakovės procesinės pozicijos nenuoseklumą. 2024 m. lapkričio 12 d. atsakovė pati pateikė priešieškinį būtent Lietuvos Respublikos teismui, tuo pripažindama šio teismo jurisdikciją ir siekdama, kad jos reikalavimai būtų nagrinėjami Lietuvos teisinėje sistemoje. O tai prieštarauja jos teiginiams dėl tariamo bylos neteismingumo ir patvirtina, kad neteismingumo argumentai pateikiami selektyviai, gynybiniais tikslais, nesusijusiais su objektyviu jurisdikcijos vertinimu.

28.       Atsakovės teiginiai dėl teismo pasyvumo yra nepagrįsti. Teismas šioje proceso stadijoje nagrinėjo tik teismingumo klausimą ir pagal taikytinas teisės normas privalėjo patikrinti tik tas aplinkybes, kurios yra reikšmingos jurisdikcijos nustatymui. Teismas atliko šią pareigą tinkamai: įvertino pateiktus įrodymus, taikytiną tarptautinę ir nacionalinę teisę, prejudicines nutartis bei ieškinio pateikimo momentu galiojusias faktines aplinkybes. Teismas neprivalėjo tirti šalių turtinių santykių, darbo santykių ar socialinių ryšių išsamiau, nes tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.

29.       Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė nesilaiko galiojančios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 17 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuria iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalių nepilnamečių dukrų S. V. A. ir A. V. A. gyvenamoji vieta laikinai nustatyta su ieškovu jo gyvenamojoje vietoje ir atsakovei uždrausta išvežti nepilnametes iš Lietuvos Respublikos be tėvo rašytinio sutikimo. Atsakovė pati pripažįsta, kad nepilnametė S. V. A. šiuo metu yra Ispanijoje, nors ieškovas tam jokio sutikimo nėra davęs. Tokie atsakovės veiksmai, atliekami pažeidžiant galiojančią teismo nutartį, vertintini kaip nesuderinami su pareiga gerbti teismo sprendimus ir užtikrinti jų vykdymą. Jie ne tik nesudaro pagrindo pripažinti stabilaus ir teisėto gyvenimo perkėlimo į Ispaniją, bet ir kelia abejonių dėl atsakovės sąžiningumo bei jos procesinio elgesio tinkamumo.

30.       Atsižvelgęs į visas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė tarptautinio civilinio proceso ir šeimos teisės normas, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai sprendė, jog byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Atsakovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti skundžiamos nutarties, todėl skundas atmestinas, o nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

31.       Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                           Evaldas Burzdikas