Civilinė byla Nr. e2A-266-467/2023
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00070-2022-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.2.1; 3.3.1.18.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Irmanto Šulco ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „RP Invest“ dėl mokėjimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. Š..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė, likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir LUAB) „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Valnetas“, kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (ab initio) 2018 m. rugpjūčio 15 d. atsiskaitymo sandorį, atliktą ieškovės LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ atsakovei R. P. įmonei (po reorganizacijos – UAB „RP Invest“), sumokant mokėjimo pavedimu 50 000 Eur sumą (mokėjimo paskirtis – lėšų grąžinimas pagal bankinio mokėjimo nurodymą Nr. 3352), taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „RP Invest“ ieškovei 50 000 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Valnetas“. Nuo 2015 metų iki bankroto bylos iškėlimo LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ vadovu ir vieninteliu akcininku buvo A. Š.. 2018 m. rugpjūčio 6 d. valstybės įmonė (toliau – VĮ) Registrų centras įregistravo 2018 m. liepos 24 d. antstolės A. S. patvarkymą apriboti A. Š. valdymo ir naudojimo LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ akcijomis teises, uždraudė priimti sprendimą perleisti įmonę, didinti / mažinti įstatinį kapitalą, priimti bet kokius sprendimus, jeigu dėl jų priėmimo būtų bloginama įmonės turtinė padėtis.
3. Nemokumo administratorė, išanalizavusi LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ banko sąskaitos išrašus, nustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. ieškovė atsakovei sumokėjo 50 000 Eur sumą. Patikrinus ieškovės nemokumo administratorei perduotus ne visus dokumentus nustatyta, jog sutarties ar kito dokumento, patvirtinančio ieškovės įsiskolinimą atsakovei, nėra. Nemokumo administratorė kreipėsi į atsakovę su prašymu per 5 darbo dienas grąžinti 50 000 Eur sumą arba pateikti įrodymus, kad šios piniginės lėšos buvo teisėtai atsakovei pervestos. Atsakovė 2022 m. sausio 20 d. informavo, kad piniginės lėšos buvo priimtos kaip paskolos grąžinimas pagal 2016 m. liepos 15 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ direktoriaus A. Š. (kaip fizinio asmens) ir R. P. įmonės. Pakartotinai patikrinus ieškovės turimus dokumentus buvo nustatyta, kad bendrovė neturėjo pasirašytų ar bet kokių kitų civilinių sutarčių su A. Š., tarp jų – ir dėl paskolos suteikimo ar kitokio finansavimo.
4. Ieškovės teigimu, šis sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes antstolės 2018 m. liepos 24 d. patvarkymu, kuris 2018 m. rugpjūčio 6 d. įregistruotas VĮ Registrų centre ir viešai paskelbtas, buvo apribota A. Š., kaip LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ akcininko ir vadovo, teisė priimti sprendimus, apribojant teisę priimti sprendimus, kuriais būtų atsisakoma įmonės gautinų pajamų ar turto, perleisti pajamas tretiesiems asmenims. LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“, kaip juridinis asmuo, būdamas savarankiškas civilinės teisės subjektas, ūkinėje komercinėje veikloje dalyvauja per savo organus. A. Š., atlikdamas mokėjimą, veikė kaip bendrovės vadovas, priėmęs sprendimą, kuriuo buvo sumažinta LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ turto masė, neatlygintinai atsiskaityta už A. Š., kaip fizinio asmens, prievoles, taip pabloginant ieškovės turtinę padėtį.
5. Sandoris, pažeidžiantis privalomą antstolio patvarkymą, yra niekinis, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, ir negalioja. Be to, mokėjimas buvo atliktas padengti A. Š. asmeninę skolą, nors A. Š. su LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ nebuvo sudaręs jokių sutarčių, patvirtinančių teisėtą piniginių lėšų gavimą.
6. Be to, šis sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams, nes yra neatlygintinas, neatitiko pelno siekiančio juridinio asmens verslo logikos, buvo vykdomas už fizinį asmenį, kuris kartu buvo ir ieškovės vienasmenis valdymo organas, pažeidžia antstolės patvarkymo draudimus priimti sprendimus bei užtikrinti, kad tokių sprendimų nepriimtų įmonės valdymo organai. LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ ne tik negavo pajamų, bet buvo sumažintos jos turimos lėšos, bendrovė patyrė nepagrįstus turtinius praradimus. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė vykdė prievolę už A. Š., yra pagrindas taikyti nesąžiningumo prezumpciją. Ieškovės atsiskaitymas už fizinį asmenį atsakovei turėjo sukelti įtarimų, nes buvo įrašai viešajame registre apie faktinį draudimą perleisti turtą / pajamas tretiesiems asmenims.
7. Ieškovės atlikti mokėjimai yra vienašaliai sandoriai, jie atlikti ieškovės, kuri nėra paskolos sandorio šalimi, todėl nuo atsakovės valios priklausė priimti tokį prievolės įvykdymą ir pripažinti jį tinkamu ar nepriimti. Atsakovė, prieš priimdama prievolės vykdymą, turėjo įsitikinti, ar toks mokėjimas yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovė prašė, pripažinus sandorį negaliojančiu, taikyti restituciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Panevėžio apygardos teismas 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Teismo vertinimu, antstolės patvarkymu buvo apribota LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ vadovo ir vienintelio akcininko A. Š. teisė priimti sprendimus. Šis ribojimas nebuvo tiesiogiai adresuotas atsakovei. Iš esmės nustatytus draudimus pažeidė ieškovė, nėra duomenų, kad atsakovė tarėsi dėl atsiskaitymo žinodama apie tokius draudimus. Be to, ieškovė mokėjimus vykdė ne tik atsakovei, bet ir kitiems A. Š. kreditoriams. Vadinasi, neteisėtus veiksmus atliko būtent ieškovė, kurios akcininku ir vadovu buvo A. Š.. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad tuometinis ieškovės vadovas A. Š. pažeidė savo, kaip vadovo, pareigą veikti išimtinai bendrovės interesais ir veikė savo interesais. Todėl teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad ginčo sandoris turėtų būti pripažįstamas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi atsakovei nebuvo žinoma apie antstolės patvarkymą, kuriuo ribojama buvusio vadovo teisė veikti priešingai juridinio asmens interesams.
10. Teismas sutiko, kad antstolės patvarkymu taikytas apribojimas LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ vadovui A. Š. yra imperatyvas, kadangi antstolio reikalavimai yra privalomai vykdomi, tačiau, teismo vertinimu, šis imperatyvas taikomas vertinant, ar juridinio asmens vadovas tinkamai atliko savo pareigas juridinio asmens atžvilgiu ir ar jo veiksmai nesukėlė neigiamų pasekmių juridiniam asmeniui. Nagrinėjamu atveju antstolio patvarkymo privalomumas siejamas su juridinio asmens ir jo vadovo santykiais, vykdant ūkinę komercinę veiklą ir vadovo veiksmais, atstovaujant juridinį asmenį. Todėl pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu nėra.
11. Teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo teigti, kad atliktas mokėjimo pavedimas prieštarauja LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ steigimo dokumentuose nurodytiems juridinio asmens tikslams, paskirčiai. Atsakovė, gavusi mokėjimo pavedimą, patikrino ieškovės tuo metu buvusią finansinę padėtį, t. y. patikrino „Creditinfo“ „rekvizitai.Lt“ esamą informaciją apie ieškovės finansinę būklę, kalbėjo su bendrovės vadovu, tikrino duomenis, ar bendrovė nėra bankrutuojanti. Nors ieškovė teigia, kad atsakovė turėjo patikrinti ne tik šiuos viešai prieinamus duomenis, bet ir kitus duomenis (VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenis apie įregistruotus draudimus), tačiau teismas sutiko su atsakovės pozicija, jog paprastai vienas juridinis asmuo patikrina kito juridinio asmens finansinius būklės duomenis pagal jam suprantamus ir viešai prieinamus duomenis. Taigi teigti, kad atsakovė buvo nesąžininga ir žinojo, jog atliktas mokėjimo pavedimas prieštarauja juridinio asmens tikslams, nėra pakankamo pagrindo. Be to, kyla abejonės, ar A. Š. 2016 metais iš atsakovės gauta suma, nebuvo panaudota bendrovės interesais, nes atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad vadovas skolinosi apyvartinėms lėšoms įmonės veikloje.
12. Šiuo atveju buvęs ieškovės vadovas A. Š., atlikdamas mokėjimo pavedimą iš bendrovės lėšų ir padengdamas savo įsiskolinimą pagal paskolos sutartį, kuri buvo sudaryta tarp fizinio asmens ir atsakovės, pažeidė savo, kaip vadovo, pareigas juridiniam asmeniui. Vadovas negali priimti sprendimų ar sudarinėti sandorių bendrovės vardu, jei kyla interesų konfliktas, o šiuo atveju toks interesų konfliktas egzistavo, kadangi antstolės patvarkymu buvo ribojama bendrovės vadovo teisė priimti sprendimus. Ieškinio pagrindu nurodytomis aplinkybėmis gali būti grindžiama iš esmės ne atsakovės, o ieškovės vadovo A. Š. materialioji atsakomybė. Atsakovė turėjo reikalavimo teisę į A. Š., kuris pasinaudojo ieškove ir atsiskaitė su atsakove. Pagal viešai skelbiamą ir žinomą A. Š. socialinę padėtį, atsakovei galėjo nekilti abejonių, kad jis elgiasi neteisėtai.
13. Vertinant sandorio negaliojimą CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismas pažymėjo, kad pirmiausia turėtų būti vertinamas LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ buvusio vadovo veiksmų teisėtumas bankrutuojančios bendrovės atžvilgiu. Ieškovė yra pateikusi VĮ Registrų centrui finansinę ataskaitą už 2018 metus ir iš šios finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ apskaitytas turtas yra 1 490 796 Eur, turtiniai įsipareigojimai – 1 236 748 Eur. Teigti, kad šioje situacijoje atsakovės veiksmai, priimant paskolos grąžinimą, buvo nesąžiningi ir pažeidžiantys viešąją tvarką ir geros moralės principus, nėra pagrindo ir tai nesuponuoja pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Ieškovė LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti ieškovės reikalavimus ir pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (ab initio) 2018 m. rugpjūčio 15 d. atsiskaitymo sandorį, atliktą ieškovės LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ atsakovei R. P. įmonei, sumokant mokėjimo pavedimu Nr. 104 50 000 Eur sumą (mokėjimo paskirtis – lėšų grąžinimas pagal bankinio mokėjimo nurodymą Nr. 3352), taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės ieškovei 50 000 Eur bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. 2018 m. liepos 24 d. antstolės A. S. patvarkymu taikyti apribojimai yra imperatyvas, nes antstolio reikalavimai vykdyti teismo sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, duodami intra vires (neviršijant suteiktų įgaliojimų), yra privalomi visiems asmenims. 2018 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimo sandoris, atliktas ieškovės, sumokant mokėjimo pavedimu Nr. 104 50 000 Eur sumą atsakovei, pažeidė patvarkymo imperatyvą, todėl sandoris yra niekinis ir negaliojantis.
14.2. 2018 m. rugpjūčio 15 d. ieškovės atliktas mokėjimas pripažintinas vienašaliu sandoriu, toks mokėjimas atliktas ieškovės, kuri nėra paskolos sandorio šalimi, todėl nuo atsakovės valios priklausė priimti tokį prievolės įvykdymą ir pripažinti jį tinkamu ar nepriimti, t. y. atsakovė, prieš priimdama prievolės vykdymą, turėjo įsitikinti, ar toks mokėjimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovė nebuvo sąžininga, nes turėjo galimybę objektyviai sužinoti 2018 m. liepos 24 d. antstolės A. S. patvarkymo apribojimo 6 punkto reikalavimus, kurie buvo išviešinti VĮ Registrų centre, bet to nepadarė.
14.3. Atliktas mokėjimas – A. Š. asmeninės skolos padengimas juridinio asmens sąskaita – buvo nenaudingas ieškovei, pažeidė 2018 m. liepos 24 d. antstolės A. S. patvarkymą ir atliktas A. Š. siekiant vien asmeninės naudos. Atsakovė tinkamai neatliko pareigos objektyviai sužinoti 2018 m. liepos 24 d. antstolės A. S. patvarkymo apribojimus, t. y. neužkirto kelio privalomų antstolės reikalavimų pažeidimui. Dėl to sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei.
15. Atsakovė UAB „RP Invest“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Ieškovė, kaip savarankiškas juridinis asmuo, kuriam ginčijamo sandorio atlikimo metu nebuvo taikytini jokie apribojimai, atliko sandorį, o antstolės A. S. patvarkymas yra nukreiptas išimtinai į A. Š. ir jo veiksmų ribojimą. Šios bylos dalykas nėra A. Š. tinkamas pareigų (tarp jų – antstolio patvarkymais įtvirtintų ribojimų laikymasis) vertinimas ir (ar) santykis su LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“, kadangi antstolės A. S. taikytini apribojimai A. Š. nepanaikina ir nesustabdo ieškovės CK numatytos teisės įvykdyti prievolę už trečiąjį asmenį.
15.2. 2018 m. rugpjūčio 16 d. sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu tik tokiu atveju, jeigu viena iš sandorio šalių būtų pažeidusi imperatyvią teisės normą, kas nėra šioje byloje įrodyta. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ribojimai buvo išimtinai fiziniam asmeniui A. Š.. Dėl antstolio patvarkymo tvarkos pažeidimo ar nesilaikymo kvestionuotina A. Š. civilinė atsakomybė išieškotojo ir (ar) bendrovės atžvilgiu, tačiau neturi ir negali turėti įtakos ieškovės CK 6.50 straipsnyje numatytų teisių įgyvendinimui.
15.3. Atsakovė, gavusi atsiskaitymą (t. y. jau po sandorio), jai prieinamomis, suprantamomis ir žinomomis priemonėmis faktiškai patikrino ieškovę, kurios finansiniai rodikliai buvo geri. Apie galimybę papildomai tikrinti ieškovę VĮ Registrų centre atsakovė nežinojo ir iki šiol realiai nežino kaip tą reikėtų faktiškai padaryti. Atsakovė užsiima turimo nekilnojamojo turto nuoma ir niekada nėra kilę minties, atsiskaičiusių subjektų tikrinti VĮ Registrų centre.
15.4. Apribojimai taikyti A. Š., o ne ieškovei, todėl atsakovė neturėjo jokių prielaidų kvestionuoti ir (ar) abejoti pinigų pervedimo pagrįstumu, net jeigu ir būtų mačiusi VĮ Registrų centro išrašą. Tai, kad įmonės valdymo organui taikomi apribojimai gali daryti negaliojančiu pačios įmonės atliktą sandorį, yra teisinis kazusas, kurį gali aiškinti teisininkas, įsigilinęs į ribojimų apimtį, būdą ir kilmę, tačiau ne savo pastato nuoma užsiimanti įmonė ir (ar) jos personalas. Be to, net susipažinus su ieškovės išplėstiniu VĮ Registrų centro išrašu, spręsti, kad įmonė negali sugrąžinti paskolos yra objektyviai negalima.
15.5. Byloje nepateikti duomenys, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. atsiskaitymo sandoris pablogino LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ finansinę būklę (galbūt egzistavo prievoliniai priešpriešiniai A. Š. ir ieškovės santykiai, galbūt A. Š. pasiskolinti pinigai buvo perduoti bendrovei ir skolos perėmimas ieškovei buvo naudingas ir pan.), įrodymai apie atsakovės žinojimą, jog ieškovė atliks dalinį paskolos padengimą.
15.6. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad restitucijos taikymas sąlygotų tai, jog atsakovė, kuri iš esmės neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl jos nekilo jokia žala ir (ar) nuostoliai, turėtų grąžinti ženklias pinigines lėšas subjektui (ieškovei), dėl kurios tariamų pažeidimų (antstolio patvarkymo nesilaikymo) ir kilo pasekmės, kurias siekiama pašalinti restitucijos institutu; tai akivaizdžiai būtų nesąžininga ir ydinga atsakovės atžvilgiu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
17. Apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.
18. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Ieškovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas neteisingai nustatė, jog ginčijamas sandoris neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, juridinio asmens teisnumui. Taigi, apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo pagrindus.
Dėl nustatytų faktinių aplinkybių
19. Byloje nustatyta, kad 2016 m. liepos 25 d. tarp atsakovės UAB „RP Invest“ (tuo metu – R. P. įmonės) ir A. Š. buvo sudaryta paskolos sutartis. Šia paskolos sutartimi A. Š. paskolinta 50 000 Eur suma. Paskolos grąžinimo terminas – 2017 m. sausio 30 d. Bankinio mokėjimo pavedimas Nr. 3352, kuriuo suteikta paskola, atliktas į A. Š. sąskaitą AB Swedbank, pavedime nurodyta paskirtis – pagal susitarimą.
20. 2018 m. rugpjūčio 6 d. VĮ Registrų centre įregistruotas 2018 m. liepos 24 d. antstolės A. S. patvarkymas apriboti A. Š. valdymo ir naudojimo ieškovės akcijomis teises, uždrausti priimti sprendimus perleisti įmonę, didinti / mažinti įstatinį kapitalą, priimti bet kokius sprendimus, jeigu dėl jų priėmimo būtų bloginama įmonės turtinė padėtis.
21. Ieškovė LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ 2018 m. rugpjūčio 15 d. atliko 50 000 Eur mokėjimo pavedimą Nr. 104 R. P. įmonei (šiuo metu – atsakovė UAB „RP Invest“). Mokėjimo paskirtis – lėšų grąžinimas pagal bankinio mokėjimo nurodymą Nr. 3352.
22. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 9 d. nutartimi UAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ pripažinta nemokia ir jai iškelta nemokumo (bankroto) byla. Nemokumo administratore paskirta UAB „Valnetas“. (duomenys neskelbtini) A. Š. mirė.
23. Ieškovės nemokumo administratorė, vykdydama funkcijas nemokumo procese, patikrino ieškovės sudarytus sandorius ir įrodinėja, kad 2018 m. rugpjūčio 15 d. atliktas mokėjimo pavedimas 50 000 Eur sumai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, o taip pat juridinio asmens teisnumui, todėl turėtų būti pripažintas negaliojančiu, taikant restituciją.
24. Teismų praktikoje atsiskaitymas, vykdant prievolę, pripažįstamas sandoriu, kuris gali būti ginčijamas teisme, esant atitinkamam sandorio negaliojimo pagrindui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699-611/2015; 2018 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-969/2018 27 punktas).
25. Apeliantė LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ pareikštu ieškiniu įrodinėja tris savarankiškus teisinius pagrindus 2018 m. rugpjūčio 15 d. atliktam mokėjimui, kuriuo bendrovė pervedė atsakovei 50 000 Eur jai priklausančių piniginių lėšų už asmeninę vadovo skolą, pripažinti negaliojančiu – jo prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis), juridinio asmens teisnumui (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Reikalavimų faktinis pagrindas – atliekant ginčo mokėjimą buvo pažeisti antstolės A. S. 2018 m. liepos 24 d. patvarkymu nustatyti bei VĮ Registrų centre išviešinti ribojimai disponuoti bendrovės turtu ir bet kokiais veiksmais bloginti bendrovės turtinę padėtį, mokėjimas buvo aiškiai nenaudingas bendrovei (bendrovė neatlygintinai prarado jai priklausančią piniginių lėšų dalį), mokėjimą gavusi atsakovė buvo nesąžininga, nes iš viešų registrų turėjo ir galėjo žinoti tiek apie antstolės nustatytus draudimus, tiek apie bendrovės finansinę būklę.
26. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė nenustatęs nė vieno iš apeliantės įrodinėtų teisinių pagrindų sandoriui pripažinti negaliojančiu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje dalyvaujančių asmenų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nurodytus argumentus, byloje esančius įrodymus, pripažįsta, kad tokia pirmosios instancijos teismo pozicija stokoja pagrįstumo.
Dėl sandorio atitikties imperatyviosioms įstatymo normoms
27. Įstatymų leidėjo valia sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu, be to, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Be kita ko, teismas, išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad sandoris yra niekinis, niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus. Tokia teismo teisė, o kartu ir pareiga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2011) yra įtvirtinta CK 1.78 straipsnio 5 dalyje.
28. Imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), kitaip tariant, tokio sandorio negaliojimą lemia pats jo sudarymo faktas, o ne teismo sprendimo pripažinti sandorį negaliojančiu buvimas ar nebuvimas. Civilinėje teisėje galioja daug imperatyvių normų, kurios yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti. Tokias normas pažeidžiantys sandoriai yra niekiniai. Sandoris yra neteisėtas ir negalioja, kai neteisėtas ne tik jo objektas, bet ir tikslas, todėl negalioja ir sandoriai, kuriais siekiama padaryti žalos kitam asmeniui ar apeiti įstatymą.
29. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, vykdydama Vilniaus m. 26-ojo notarų biuro notaro R. T. išduotus vykdomuosius įrašus, antstolė A. S., vadovaudamasi CPK 613 straipsniu ir 624 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 2018 m. liepos 24 d. patvarkymu dėl skolininko teisių apribojimo apribojo A. Š. valdymo ir naudojimosi LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ (apeliantės) akcijomis teisę (1 punktas), uždraudė jam, kaip šios bendrovės akcininkui ar kaip jos valdymo organų nariui, priimti sprendimus disponuoti bet kokiu bendrovės turtu ir turtinėmis teisėmis (uždraudė jį parduoti, kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu jį apsunkinti) ir įpareigojo užtikrinti, kad tokių sprendimų nepriimtų kiti bendrovės valdymo organai (2 punktas), uždraudė perleisti bendrovę kaip turtinį kompleksą, didinti ar mažinti jos įstatinį kapitalą (3 punktas), priimti sprendimus bei užtikrinti, kad jų nepriimtų kiti valdymo organai, susijusius su ilgalaikių įsipareigojimų tretiesiems asmenims priėmimu, laiduojant, garantuojant ir kt. (4 punktas), uždraudė perleisti reikalavimo teises pagal sudarytas sutartis ar atsisakyti sutarčių su trečiaisiais asmenimis, jeigu tai mažintų bendrovės pajamas ar lemtų jų negavimą ateityje bei įpareigojo užtikrinti, kad tokių sprendimų nepriimtų kiti valdymo organai (5 punktas), uždraudė priimti sprendimus bei įpareigojo užtikrinti, kad jų nepriimtų kiti valdymo organai, kuriais būtų atsisakoma bendrovės gautinų pajamų ir (ar) turto arba bendrovės turtas ir (ar) pajamos būtų perleidžiamos kitiems asmenims už trečiųjų asmenų prievolės (6 punktas), uždraudė priimti bet kokius sprendimus bei įpareigojo užtikrinti, kad jų nepriimtų kiti valdymo organai, jeigu dėl šių sprendimų būtų bloginama bendrovės turtinė padėtis ar sumažėtų jos akcijų vertė (7 punktas). Šiame 2018 m. liepos 24 d. patvarkyme taip pat nurodyta, kad apie taikytus draudimus informuojami VĮ Registrų centras ir Turto arešto aktų registras (8 punktas), o skolininkas A. Š., kilus būtinybei atlikti draudžiamus veiksmus, turi kreiptis į antstolį dėl leidimo juos atlikti (9 punktas). Šis skolos išieškojimo vykdymo procese antstolės priimtas patvarkymas, kaip matyti iš jame įvardyto adresatų sąrašo, buvo adresuotas asmeniškai A. Š., taip pat LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ ir VĮ Registrų centrui.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, kad buvusio apeliantės vadovo A. Š. 2018 m. rugpjūčio 15 d. atliktas 50 000 Eur bendrovei priklausančių lėšų mokėjimas savo asmeninei kreditorei (atsakovei), kai jau galiojo ir Juridinių asmenų registre buvo išviešinti ieškovės dalyviams bei valdymo organams antstolės nustatyti draudimai, be kita ko, ir draudimas perleisti kitiems asmenims už trečiųjų asmenų prievoles bendrovės turtą bei pajamas, reiškia tik vadovo pareigos veikti išimtinai bendrovės interesais pažeidimą, bet nėra įstatymo imperatyvui prieštaraujantis sandoris, yra ir prieštaringi, ir teisiškai nepagrįsti.
31. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019).
32. Pripažinęs, kad antstolės patvarkymu taikytas apribojimas LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ vadovui visgi buvo imperatyvus, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog antstolio patvarkymo privalomumas siejamas tik su juridinio asmens ir jo vadovo santykiais, vykdant ūkinę komercinę veiklą, bei vadovo veiksmais atstovaujant juridinį asmenį. Nustatęs, kad disponavimo ir valdymo teisės ribojimai buvo nukreipti ne į pačią bendrovę, bet į jos vadovą, teismas neatsižvelgė į tokią aplinkybę, jog ginčo mokėjimo nurodymą apeliantė atliko būtent savo vadovo bei vienintelio akcininko A. Š. pavedimu, kuriam patvarkymu ir buvo nustatyti minėti draudimai, siekiant stabilizuoti (užfiksuoti) bendrovės, kaip turtinio komplekso, vertę, išvengti jos finansinės būklės blogėjimo. Akivaizdu, kad apeliantė, veikdama per savo vienasmenį valdymo organą ir pervesdama dalį lėšų ne savo pačios, o savo valdymo organo ir dalyvio – vadovo ir vienintelio akcininko – prievolei įvykdyti, pažeidė antstolės 2018 m. liepos 24 d. patvarkymą.
33. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju byloje nustatyta, kad antstolės taikytas apribojimas LUAB „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ vadovui buvo imperatyvus, ginčijamas mokėjimas pažeidžia tokį antstolės apribojimą, nes sandoris buvo atliktas ieškovės vadovo, kuriam ir buvo taikomi apribojimai, pavedimu, o šio pažeidimo padarinys yra sandorio negaliojimas, nes minėti draudimai patvarkymu buvo nustatyti, siekiant stabilizuoti (užfiksuoti) bendrovės, kaip turtinio komplekso, vertę, išvengti jos finansinės būklės blogėjimo, tuo tarpu dėl ginčijamo sandorio bendrovės finansinė padėtis pablogėjo, t. y. nebuvo užtikrintas imperatyviu antstolės nurodymu siekiamas tikslas. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad ieškovės atsakovei 2018 m. rugpjūčio 15 d. atliktas 50 000 Eur bendrovei priklausančių lėšų mokėjimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra niekinis ir negalioja.
Dėl sandorio prieštaravimo viešajai tvarkai
34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad viešajai tvarkai prieštaraujantys sandoriai yra niekinių sandorių rūšis – pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką pažeidžiančių niekinių sandorių institutas yra skirtas viešojo intereso, t. y. ne tik privačiam asmeniui, bet visai visuomenei ar jos didelei daliai svarbių vertybių, apsaugai.
35. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Be to, šalies sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, todėl jis turi būti nustatinėjamas pagal kiekvienos bylos medžiagą. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad sąžiningas asmuo vykdo įstatyme imperatyviai įtvirtintus teisinius reikalavimus ir sąmoningai nesiekia jų išvengti. Jeigu asmuo sąmoningai atlieka veiksmus, kuriais yra siekiama išvengti įstatyme įtvirtinto reikalavimo, tai vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Pažymėtina, kad pareiga būti sąžiningam nustatyta tiek ikisutartiniuose, derybiniuose, santykiuose, tiek sudarant, vykdant ir nutraukiant sutartį, tai yra vienas fundamentalių sutarčių teisės principų (CK 6.158 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-89-915/2019 50 punktas).
37. Teisinė valstybė grindžiama visuotinu įstatymų privalomumu, įstatymuose nustatytos teisinės tvarkos įgyvendinimas inter alia (be kita ko) užtikrinamas per valstybės įgaliotų subjektų, turinčių valdingus įgalinimus kitų asmenų atžvilgiu, veiklą. Vienas iš tokių subjektų yra antstolis. Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Antstolio reikalavimai vykdyti teismo sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, duodami intra vires (neviršijant įstatymu suteiktų įgaliojimų), yra privalomi visiems asmenims (CPK 585 straipsnis). Antstolio reikalavimų procesinė forma – antstolio patvarkymas (CPK 613 straipsnis). Atlikdamas vykdymo veiksmus antstolis, be kitų įgalinimų, turi teisę taikyti priverstinio vykdymo priemones, nustatytas CPK 624 straipsnyje ir kituose įstatymuose (išieškoti iš skolininko turto ir piniginių sumų, esančių pas kitus asmenis, uždrausti kitiems asmenims perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti skolininkui kitas prievoles ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sandoris, pažeidžiantis privalomą antstolio patvarkymą, duotą neviršijant jam suteiktų įgaliojimų, yra niekinis, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2010). Tokio sandorio negaliojimo padarinius gali reikalauti taikyti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms sandorio negaliojimo padariniai turi įtakos, be to, konstatuoti tokio sandorio niekinį pobūdį ir taikyti jo teisinius padarinius ex officio turi bylą nagrinėjantis teismas. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją vertinti kitaip, nei panašius faktus cituojamose bylose vertino teismai, teisėjų kolegija pagrindo neįžvelgia.
38. Ieškovė sąmoningai atliko ginčijamą mokėjimą, nors ir žinojo apie jos atžvilgiu pritaikytus antstolio ribojimus, o tai, vertybiniu požiūriu yra smerktinas elgesys. Taigi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, antstolio nustatytų disponavimo turtu ribojimų bei kitų draudžiamų atlikti veiksmų draudimo pažeidimas prieštarauja ne tik teisės imperatyvui, bet ir viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis).
Dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens tikslams
39. Dar vienas teisinis pagrindas, kurį siekė įrodyti apeliantė – atlikto mokėjimo prieštaravimas juridinio asmens tikslams. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir jo nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar dėl prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandoris šalis veikė tikrai nesąžiningai.
40. Pirmosios instancijos teismas šią apeliantės ieškinio reikalavimų dalį atmetė tokiais argumentais, kad apeliantės lėšomis atliktas atsiskaitymo su jos vadovo asmenine kreditore sandoris neprieštaravo privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytiems tikslams ir nėra duomenų apie atsakovės nesąžiningumą (žinojimą, kad jos naudai atliktas mokėjimas gali prieštarauti privataus juridinio asmens tikslams). Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad ir ši ginčo dalis yra išspręsta neteisingai.
41. Pagrindinis privataus juridinio asmens veiklos tikslas yra pelno gavimas, visgi sandoris, dėl kurio sudarymo šis pagrindinis tikslas nėra pasiekiamas, pats savaime nėra neteisėtas ar pažeidžiantis juridinio asmens veiklos tikslus. Sandorio naudingumas nereiškia tik jo komercinės naudos, jis gali turėti bet kokią kitą adekvačią naudą. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012).
42. Apeliantės ginčijamas 2018 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimo pavedimas buvo atliktas vykdant atsakovės ir buvusio apeliantės vadovo A. Š. 2016 m. liepos 15 d. sudarytą paskolos sutartį. Iš byloje pateiktos 2016 m. liepos 15 d. paskolos sutarties matyti, kad atsakovė suteikė asmeniškai A. Š. 50 000 Eur paskolą, kurią šis įsipareigojo grąžinti iš karto (vienu pavedimu) iki 2017 m. sausio 30 d., mokėti 2,6 proc. dydžio metines palūkanas už suteiktą paskolą, pažeidus paskolos grąžinimo terminą – mokėti 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną vėlavimo dieną (sutarties 1.1, 1.2, 2.2, 2.4 papunkčiai).
43. Taigi, ginčo pavedimu buvo sumažinti būtent bendrovės vadovo ir akcininko asmeniniai įsipareigojimai kreditorei, kas leidžia teigti apie šio sandorio naudingumą išimtinai buvusiam apeliantės vadovui ir akcininkui, bet ne jo vadovaujamai bendrovei. Paskolos sutartis, kaip matyti iš jos turinio, nebuvo tikslinė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, suponuojančių išvadą, kad vadovo pasiskolintos lėšos būtų naudojamos bendrovės veikloje. Taip pat nėra ir tokių duomenų, kad apeliantė šį mokėjimą būtų atlikusi už kitą adekvačią gautą anksčiau arba gautiną ateityje naudą bendrovei, pavyzdžiui, su vadovu būtų sudariusi susitarimą dėl paskolos suteikimo, tarpusavio įsipareigojimų sudengimo ar pan. Kitaip tariant, apeliantės lėšos buvo panaudotos jos vadovo asmeniniams įsipareigojimas įvykdyti, o toks sandoris neabejotinai sumažino jos turto (piniginių lėšų) masę.
44. Kaip buvo minėta, pagal ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl sandorio atitikties juridinio asmens tikslams, turi būti įvertinta ir sandorį atlikusio juridinio asmens turtinė padėtis bei sandorio įtaka jai. Tokios faktinės aplinkybės, apeliantei įrodinėjant sandorio ekonominį nenaudingumą bendrovei, pirmosios instancijos teismo vertintos netinkamai.
45. Iš apeliantės bankroto byloje Nr. eB2-280-432/2023 esančių duomenų (teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis), matyti, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas kreditorės UAB ,,Veika“ pareiškimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo, nustatė svarbias ir nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo išsprendimui aplinkybes. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 9 d. nutartyje, kuria apeliantei buvo iškelta bankroto byla, be kita ko, konstatavo, kad paskutiniai finansinės atskaitomybės dokumentai registro tvarkytojui buvo teikti už 2018 metus. Pagal šiuos finansinės atskaitomybės dokumentus apeliantė turėjo turto už 1 490 796 Eur, o jos įsipareigojimai siekė 1 236 748 Eur. Bankroto bylą nagrinėjęs teismas taip pat nustatė, kad apeliantė su UAB ,,Veika“ 2018 m. rugpjūčio 14 d. sudarė paskolos sutartį, kuria bendrovei buvo suteikta 958 281,81 Eur paskola.
46. Ginčijamas mokėjimas buvo atliktas 2018 m. rugpjūčio 15 d., praėjus vienai dienai nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. paskolos sutarties su UAB ,,Veika“ sudarymo. Tokia veiksmų seka sudaro pagrindą padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantė UAB ,,Veika“ suteiktos paskolos dalį panaudojo ne bendrovės (paskolos gavėjos), o savo akcininko ir vadovo asmeniniams interesams patenkinti, t. y. jo įsiskolinimams pagal 2016 m. liepos 15 d. sutartį padengti.
47. Iš LITEKO sistemoje esančių apeliantės bankroto bylos duomenų taip pat nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo patvirtintas patikslintas apeliantės kreditorių sąrašas, kurių bendra reikalavimų suma yra 1 484 643,59 Eur, tarp jų – UAB ,,Veika“ 919 678,07 Eur reikalavimas. Iš apeliantės bankroto administratorės UAB ,,Valnetas“ į bankroto bylą pateiktos 2021 m. lapkričio 12 d. ataskaitos matyti, kad vienintelis rastas apeliantės turtas – transporto priemonė Hyundai Tuscano IX35 LM.
48. Taigi, iš bankroto bylos duomenų matyti, kad ginčijamo mokėjimo metu apeliantė jau turėjo kreditorių, kurių reikalavimai liko nepadengti. Apeliantės turimas turtas nuo 2018 metų nuosekliai mažėjo, o įsipareigojimai kreditoriams didėjo. Vadinasi, nors apeliantės turtinė padėtis ginčijamo sandorio sudarymo metu jau buvo bloga ir blogėjanti, jos turimos ir (arba) pasiskolintos lėšos buvo panaudotos ne atsiskaitymui su savo kreditoriais, o asmeninių vienintelio akcininko ir vadovo interesų tenkinimui. Atlikus ginčijamą mokėjimą apeliantės turtinė padėtis neabejotinai dar pablogėjo, kol galiausiai buvo konstatuotas jos nemokumas.
49. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus šiame sprendime aptartus aspektus, t. y. ginčo mokėjimo atlikimo faktinį pagrindą, jo atlikimo metu galiojusius draudimus atlikti mokėjimus už trečiųjų asmenų prievoles, bendrovės finansinę padėtį, konstatuoja, kad ginčijamas sandoris, kuriuo bendrovės lėšomis buvo dengiami asmeniniai valdymo organo nario įsipareigojimai, pačiai bendrovei turint vykdytinų prievolių, kurios galiausiai (iškėlus bankroto bylą) liko nepadengtos, yra akivaizdžiai apeliantei ekonomiškai nenaudingas sandoris. Kitaip tariant, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė įrodė prieštaravimą juridinio asmens tikslams, kaip vieną iš sąlygų sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.
50. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti ir su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokia būtinoji CK 1.82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto instituto taikymo sąlyga, kaip privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas, šiuo atveju nebuvo įrodyta. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandorio šalies nesąžiningumas turi būti įrodytas laikantis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių civiliniame procese (CPK 177, 178, 185 straipsniai). CK 6.67 straipsnyje įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija ginčams dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2012; 2019 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-219/2019 41 punktas).
51. Tai reiškia, kad turi būti nustatyta, jog atsakovė žinojo arba turėjo žinoti, kad apeliantės ginčijamas mokėjimas – atsiskaitymas su ja už fizinio asmens prievolę juridinio asmens lėšomis – yra akivaizdžiai nenaudingas ir antstolės draudžiamas sandoris. Savo procesiniuose dokumentuose atsakovė teigia, kad jai buvo žinoma ir suprantama, jog gautas 50 000 Eur mokėjimas buvo skirtas apeliantės vadovo ir akcininko įsipareigojimams pagal paskolos sutartį padengti, juolab kad pačiame mokėjimo nurodyme buvo įrašytas ir jo pagrindas – atsakovės atlikto mokėjimo nurodymo A. Š. numeris.
52. Sprendžiant dėl aplinkybių, susijusių su akcininko teisių ribojimu ir atsakovės pareigos jas aiškintis ir domėtis jų buvimu, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakove, kad įprastose situacijose reikalavimas patikrinti ne tik mokėtojo finansinę būklę (tokios pareigos buvimo atsakovė neginčija), bet ir kitus viešai skelbiamus duomenis būtų laikomas pertekliniu. Tačiau nagrinėjamu atveju susiklosčius tokiai faktinei situacijai, kuomet už fizinį asmenį paskolą grąžino ne jis pats, o jo valdoma (kontroliuojama) bendrovė, atsakovė, būdama apdairiu ir rūpestingu asmeniu, turėjo įsitikinti savo teise gauti įmoką ir patikrinti ne tik iš viešų internetinių portalų jai prieinamus duomenis apie apeliantės turtinę padėtį, bet ir viešai prieinamus duomenis, susijusius su jos valdymo organais, iš viešai prieinamų oficialių šaltinių. Pažymėtina, kad tokia pati pareiga įsitikinti sutarties kontrahento mokumu bei jo gebėjimu vykdyti sutartines prievoles saistė atsakovę ir prieš suteikiant paskolą A. Š., kuris, galimai turėjo didelių įsiskolinimų savo kreditoriams ir negalėjo jų įvykdyti.
53. Pagal Lietuvos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų 229 ir 230 punktus, šio registro duomenys, informacija ir dokumentai yra vieši. Kiekvienas asmuo atlygintinai galėjo (ir gali dabar) susipažinti su šio registro duomenimis, informacija ir dokumentais įstatymų ir nuostatų nustatyta tvarka. Be to, kiekvienas asmuo, nurodęs registro tvarkytojui juridinio asmens kodą ar juridinio asmens pavadinimą, turėjo teisę nedelsiant nemokamai gauti žodžiu ir internetu duomenis apie juridinio asmens pavadinimą, kodą, teisinę formą, buveinę (adresą), teisinį statusą, apribotą juridinio asmens veiklą ir išregistravimo datą (243 punktas). Registro tvarkytojas informaciją apie juridinio asmens įregistravimą, jo duomenų ar informacijos pakeitimo įregistravimą, taip pat užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialo įregistravimą, jų duomenų ar informacijos pakeitimų įregistravimą taip pat skelbė registro tvarkytojo leidžiamame elektroniniame informaciniame leidinyje, be kita ko, duomenis apie valdymo organų narius, apribotą juridinio asmens veiklą (245.5, 245.8 papunkčiai).
54. Kaip buvo minėta, antstolės A. S. 2018 m. liepos 24 d. patvarkymas 2018 m. rugpjūčio 6 d. buvo įregistruotas VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre. Taigi, gavusi mokėjimą už savo skolininką fizinį asmenį iš juridinio asmens, atsakovė nesunkiai galėjo įsitikinti tokio mokėjimo (ne)teisėtumu vien iš VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre esančios informacijos apie mokėtoją. Patikrinus oficialius duomenis apie apeliantę, atsakovei turėjo būti žinoma, kad antstolės patvarkymo pagrindu apeliantės akcininkui ir vadovui yra apribotos valdymo ir naudojimosi akcijomis teisės, uždrausta priimti sprendimus, perleisti įmonę, didinti ir (ar) mažinti įstatinį kapitalą, priimti bet kokius sprendimus, jeigu dėl jų priėmimo būtų bloginama įmonės turtinė padėtis.
55. Atsakovės neveikimas ir nesidomėjimas, kodėl paskolos dalį jai grąžino ne paskolos davėjas, o kitas asmuo, negali būti vertinamas kaip sąžiningas ir teisėtas elgesys. Akivaizdu, kad atsakovė, nepasidomėjusi atliekamo mokėjimo teisėtumu, siekė tik savo asmeninių turtinių interesų patenkinimo. Tokie jos teiginiai, kad prieš priimdama mokėjimą atsakovė patikrino apeliantės turtinę būklę ir ši jai jokių abejonių nesukėlė, nėra pagrįsti jokiais objektyviais bylos įrodymais. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, vien deklaratyvių ir jokiais rašytiniais įrodymais nepagrįstų atsakovės argumentų, kad viešai esantys ginčijamo mokėjimo atlikimo metu buvę duomenys nesukėlė abejonių dėl mokėtojos finansinės padėties, nepakankami pripažinti tokią aplinkybę įrodyta. Teisėjų kolegijos pirmiau aptarti faktiniai duomenys, susiję su apeliantės finansine padėtimi ir jos nuosekliu blogėjimu, o galiausia ir bankrotu, paneigia tiek atsakovės poziciją, tiek ir teismo išvadas.
56. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą aptartų faktinių aplinkybių, konstatuoja, kad apeliantė įrodė ir kitą būtiną sąlygą sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu –atsakovės nesąžiningumą. Apeliantės vadovo atliktas mokėjimo sandoris nebuvo suderinamas su apeliantės, privataus juridinio asmens, veiklos tikslais, o atsakovei, atsižvelgiant į ginčijamo mokėjimo atlikimo aplinkybes, šios faktinės aplinkybės galėjo ir turėjo būti žinomos.
57. Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju pagrindą ginti pažeistas apeliantės ir jos kreditorių teises būtent apeliantės administratoriaus pasirinktu būdu – ginčijant bendrovės atliktą vienašalį mokėjimo už savo vadovą ir akcininką sandorį, teikia ir apeliantės, bankrutavusio juridinio asmens, kreditorių interesai, kurių bendra reikalavimų apeliantei suma viršija 1 mln. Eur, likvidaus turto vertė yra itin maža, o asmuo, kurio vadovavimo metu buvo atliktas ginčijamas sandoris, jau yra miręs. Siekiant užtikrinti sklandesnį ir greitesnį bankroto procesą, kreditorių turtinių interesų apsaugą, taikytinas sandorio negaliojimo institutas.
Dėl restitucijos taikymo ir palūkanų
58. Teisėjų kolegija, pripažinusi 2018 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimą niekiniu ir negaliojančiu sandoriu, toliau išsprendžia restitucijos taikymo klausimą. Dėl atsakovės nesąžiningumo, kaip sąlygos taikyti restituciją (CK 1.80 straipsnio 4 dalis) ir kaip vienos iš sąlygų sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnyje numatytu teisiniu pagrindu, teisėjų kolegija jau pasisakė.
59. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuomet, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi.
60. Atsakovė neginčija 2018 m. rugpjūčio 15 d. iš apeliantės gavusi ir priėmusi 50 000 Eur, tačiau teigia, kad restitucijos taikymas sąlygotų tai, kad atsakovė, kuri iš esmės neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl jos nekilo jokia žala ir (ar) nuostoliai, turėtų grąžinti ženklias pinigines lėšas tam subjektui (ieškovei) dėl kurios tariamų pažeidimų (antstolio patvarkymo nesilaikymo) ir kilo pasekmės, kurias siekiama pašalinti restitucijos institutu, todėl tai akivaizdžiai būtų nesąžininga ir ydinga atsakovės atžvilgiu.
61. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu yra būtinoji restitucijos taikymo sąlyga (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau šie du institutai, nors jie pirmiau įvardytu būdu ir susiję tarp savęs, yra savarankiški, inter alia, jų taikymas priklauso nuo skirtingų faktinių ir teisinių pagrindų (sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau restitucija gali būti ir netaikoma, taip pat gali būti sprendžiama dėl kitokio restitucijos būdo nei restitucija natūra) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019 39 punktas).
62. Restitucija – bendrasis prievolių teisės institutas, reglamentuojamas CK šeštosios knygos I dalies ,,Bendrosios nuostatos“ X skyriaus normų; restitucijos esmė – asmens (asmenų) grąžinimas į buvusią padėtį. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies normą, restitucijos pagrindu gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą: restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
63. Restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma siekiant eliminuoti pasekmes, kurios atsirado pagal neteisėtą ir todėl negaliojančiu pripažintą sandorį. Visgi restitucijos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymui nėra būdingas absoliutumas – CK 6.145 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos, atitinkamai, pagerėtų. Šios nuostatos patvirtina, kad restitucijos taikymo sąlygiškumas gali pasireikšti tais atvejais, jeigu jos taikymas suponuotų sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimą. Tačiau, ką nurodo ir pats įstatymų leidėjas, restitucijos netaikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).
64. Kasacinis teismas, pateikdamas restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, yra taip pat nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji negali būti taikoma mechaniškai, privalu atsižvelgti į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas bei jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2016).
65. Dėl atsakovės nesąžiningumo, kaip sąlygos taikyti restituciją (CK 1.80 straipsnio 4 dalis) ir kaip vienos iš sąlygų sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnyje numatytu teisiniu pagrindu, teisėjų kolegija jau pasisakė. Taip pat nesutiktina, kad dėl atsakovės priimto mokėjimo ieškovei nekilo žala, kadangi, kaip jau pasisakyta pirmiau, mokėjimo nurodymo atlikimo metu ieškovė jau turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, taigi, 50 000 Eur sumos sumokėjimas tenkinant vien asmeninius ieškovės vadovo interesus, galimai sudarė papildomas prielaidas susidaryti ieškovės nemokumo situacijai ateityje.
66. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007). Šiuo atveju, atsakovė, teigdama, jog pritaikius restituciją būtų pažeistas sąžiningumo principas, nepagrindžia, kad restitucijos pritaikymas sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimo kontekste būtų esminis, ypač, atsižvelgiant į aplinkybę, jog ieškovė yra bankrutuojanti įmonė. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, pripažinus sandorį negaliojančiu, restitucija taikytina ir atsakovė įpareigotina grąžinti ieškovei 50 000 Eur.
67. Apeliantė ieškinyje prašė jai priteisti ir procesines palūkanas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, CK 6.210 straipsnio 2 dalis numato 6 proc. metinių palūkanų dydį skolininkui, praleidusiam terminą įvykdyti piniginę prievolę.
68. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įprastai teismo sprendimu prievolė yra ne sukuriama, bet tik patvirtinamas jos egzistavimas, tačiau kai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu taikoma restitucija, nė viena iš sandorio šalių neturi pareigos vykdyti restituciją anksčiau nei įsiteisėja teismo sprendimas. Todėl tokiu atveju procesinės palūkanos skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo momento, bet nuo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019). Remdamasi tuo, teisėjų kolegija apeliantės reikalavimą dėl 6 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo tenkina, priteisdama šias palūkanas nuo šio Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo priėmimo dienos – 2023 m. balandžio 20 d. (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
69. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – apeliantės ieškinys patenkinamas visiškai, pripažįstant 2018 m. rugpjūčio 15 d. mokėjimą negaliojančiu nuo sudarymo momento ir, taikant restituciją, priteisiant apeliantei iš atsakovės 50 000 Eur bei procesines palūkanas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
70. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
71. Ieškinį ir apeliacinį skundą patenkinus, atsakovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą, o apeliantė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo apeliantei klausimas nekyla.
72. Atsakovei, atsižvelgiant į šios bylos procesinę baigtį, kyla pareiga sumokėti bylinėjimosi išlaidas valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1punktu ir jo 7 dalimi, už 50 000 Eur sumos ieškinį, pateiktą elektroninėmis ryšių priemonėmis, mokėtinas žyminis mokestis yra 975 Eur, o už apeliacinį skundą žyminis mokestis nemokamas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Apeliantė, kaip juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškiniu pareikštus materialiuosius reikalavimus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas ir jo 2 dalis). Kadangi ieškinys patenkintas ir ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu, restitucija, kaip sandorio negaliojimo pasekmė, taikyta atsakovės atžvilgiu, todėl jai ir kyla pareiga sumokėti žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo buvo atleista apeliantė. Atitinkamai, valstybei iš atsakovės priteisiamas 975 Eur žyminis mokestis.
73. Bylą nagrinėjant teisme valstybė patyrė 22,40 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu pirmosios instancijos teisme. Tenkinus ieškinį, šios išlaidos taip pat priteistinos valstybei iš atsakovės (CPK 96 straipsnis 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2018 m. rugpjūčio 15 d. atsiskaitymo sandorį, atliktą ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ atsakovei R. P. įmonei (po reorganizacijos – uždaroji akcinė bendrovė „RP Invest“), sumokant mokėjimo pavedimu 50 000 Eur sumą (mokėjimo paskirtis – lėšų grąžinimas pagal bankinio mokėjimo nurodymą Nr. 3352).
Taikyti restituciją ir priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ (juridinio asmens kodas 225750360) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,RP Invest“ (juridinio asmens kodas 147262462) 50 000 Eur (penkiasdešimt tūkstančių eurų).
Priteisti ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „FINANCIAL MANAGEMENT GROUP“ (juridinio asmens kodas 225750360) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,RP Invest“ (juridinio asmens kodas 147262462) 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (50 000 Eur) nuo šio Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo priėmimo dienos (2023 m. balandžio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,RP Invest“ (juridinio asmens kodas 147262462) valstybei 975 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį, taip pat 22,40 Eur (dvidešimt du eurus 40 centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teisėjai Gintaras Pečiulis
Irmantas Šulcas
Alma Urbanavičienė