Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [ATP-661-200-2013].doc
Bylos nr.: ATP-661-200/2013
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdyba 191688326 institucija/pareigūnas, surašęs ATP protokolą
Kategorijos:
Administracinių teisės pažeidimų bylos
Pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje (ATPK 111-155 straipsniai)
ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLOS
Bendrieji administracinės atsakomybės klausimai
Kiti klausimai
Pažeidimai transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje (ATPK 111-155 str.):
Transporto priemonių vairavimo ir eksploatavimo tvarkos pažeidimai (ATPK 123-134, 137-1373 str.):
Kiti Transporto priemonių vairavimo ir eksploatavimo tvarkos pažeidimai

Adm

                                                                                                                                                                      

Adm. byla Nr. ATP-661-200/2013

                                                                           Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-03331-2013-7                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija: 39.4; 45.4.7.

(S)

 

 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

 

 

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria netenkintas A. G. skundas ir paliktas nepakeistas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. vasario 19 d. nutarimas Nr. 10N-2344224-13 nubausti A. G. pagal ATPK 1242 str. 1 d. 600 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 mėnesiams,

n u s t a t ė :

A. G. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau Institucija) 2013 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 10N-2344224-13 nubaustas pagal ATPK 1242 str. 1 d. už tai, kad jis 2013-02-14, apie 10.00 val., Savanorių pr., Vilniuje, vairuodamas kelių transporto priemonę – autobusą „SETRA S 315“, v/Nr. (duomenys neskelbtini), keisdamas važiavimo kryptį, privertė staigiai stabdyti ir keisti važiavimo kryptį automobilį, važiuojantį gretima juosta ta pačia kryptimi tiesiai, tuo sukeldamas pavojingą situaciją ir pažeisdamas KET 106 p.

Nesutikdamas su minėtu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas A. G. padavė teismui skundą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi A. G. skundo netenkino ir paliko nepakeistą Institucijos 2013 m. vasario 19 d. nutarimą Nr. 10N-2344224-13.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. G. prašo panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. vasario 19 d. nutarimą Nr. 10N-2344224-13 ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Apeliantas pažymi, kad 2013-02-14, apie 10.50 val., prie „Lukoil“ degalinės, Vilniaus g., Grigiškėse, Vilniuje, vairuodamas autobusą „SETRA“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausantį UAB „T“ (duomenys pakeisti)) tarpmiestiniu reisu pagal nustatytą tvarkaraštį persirikiavo iš pirmos eismo juostos į antrą, norėdamas aplenkti pirmoje eismo juostoje dėl sunkvežimių susidariusią spūstį. Antroje eismo juostoje važiuodamas apie 90 km/h, neviršydamas leistino greičio (toje vietovėje leistinas greitis 100 km/h), apeliantas priartėjo prie automobilio „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio greitis buvo mažesnis už leistiną. Apeliantas tolimosiomis šviesomis mirktelėjo minėto automobilio vairuotojui (kaip vėliau paaiškėjo, kad tai A. B.), kad šis nekliudytų eismui ir persirikiuotų į pirmą eismo juostą, tačiau šis staigiai ir pavojingai stabdė automobilį, dėl ko apeliantas turėjo staigiai stabdyti, krito keleivių daiktai, galvą į stiklą susimušė porininkas V. K.. Šio įvykio aplinkybes paliudijo ir autobuso keleivis J. M., tačiau teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į minėtų liudytojų parodymus.

Apeliantas nurodo, kad A. B. teismo posėdžio metu parodė, kad 2013-02-14 vairavo automobilį „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kartu su žmona J. B. ir M. Z. važiavo į Vilnių, apie 10.30 val. pravažiavo Grigiškes, važiavo 2 eismo juosta apie 90 km/val. greičiu, 1 eismo juosta važiavo krovininis transportas, kurį jis lenkė. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismui buvo pateiktas jo darbo grafikas, kuriame nurodoma, kad jis apie 10.20 val. tik išvažiavo iš Elektrėnų, todėl A. B. nurodytu laiku (10.30 val.) apeliantas niekaip negalėjo būti prie Grigiškių. A. B. teigia, kad važiuodamas pamatė labai arti jo automobilio galo važiuojantį autobusą, kurio vairuotojas jam signalizavo šviesomis. Pasak apelianto, kaip ir per ką A. B. pamatė gale atvažiuojantį autobusą, kuris signalizavo šviesomis, teismas nenustatė. Apeliantas kelia klausimą, kad jeigu A. B. matė atvažiuojantį autobusą per galinį veidrodėlį, tai kaip jis galėjo matyti atvažiuojantį autobusą, kuris signalizavo šviesomis, jeigu ant galinės sėdynės per vidurį sėdėdamas M. Z. užstojo jam galinį vaizdą. Apelianto nuomone, teismas neatkreipė dėmesio, kad A. B. ir M. Z. duoti parodymai kelia rimtas abejones dėl įvykio aplinkybių.

Apeliantas pažymi, kad liudytoja J. B. teigė, kad už Grigiškių pamatė, kad iš paskos 2 eismo juosta važiuojantis autobusas signalizuoja ilgomis šviesomis, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į šį liudytojos parodymą, nes kokiu būdu ji, sėdėdama priekinėje keleivio sėdynėje, galėjo pastebėti iš galo atvažiuojantį autobusą, kuris signalizavo ilgosiomis šviesomis. Pasak apelianto, teismas aiškindamasis įvykio aplinkybes neatkreipė dėmesio į šiuos labai svarbius faktus, prieštaraujančius vienas kitam. Apeliantas taip pat pažymi, jog A. B. nurodė, kad autobusas važiavo pavojingai arti jo automobilio galo, bet koks apytiksliai buvo atstumas negalėjo nurodyti. Taigi ši aplinkybė teismo taip pat nebuvo išsiaiškinta, nes vienam pavojingas atstumas yra 10-20 metrų, kitam 1-2 metrai. Be to, apeliantas pabrėžia, kad kaip A. B. galėjo matyti koks buvo atstumas nuo jo automobilio iki autobuso, jei ant galinės sėdynės per vidurį sėdėjo M. Z., kuris jam užstojo galinį vaizdą. Teismas vėl neatsižvelgė į šį svarbų faktą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytoja J. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog A. B. vairuojamas automobilis pradėjo viršyti leistiną 100 km/val. greitį, šis truputį pristabdė, tuo metu autobusas buvo 5-6 metrų atstumu nuo jų automobilio galo. Pasak apelianto, teismas vėl neatkreipė dėmesio į šį liudytojos parodymą, nes vėl yra neaišku, kaip ir kokiu būdu keleivė, sėdėdama priekinėje automobilio keleivio sėdynėje galėjo matyti kokiu atstumu nuo jų automobilio yra kita transporto priemonė. Be to, apeliantas pabrėžia, kad ant galinės sėdynės per vidurį sėdėjo M. Z.. Apeliantas mano, kad liudytojos parodymai prieštarauja jo pateiktiems įrodymams. Apeliantas pažymi, jog J. B. nurodyta aplinkybė, kad jos vyras A. B. tik pristabdė automobilį, yra netiesa, nes autobuso tachografo parodymai aiškiai rodo apelianto vairuojamo autobuso staigų stabdymą ir tai įvyko apie 10.50 val., o ne 10.30 val. kaip teigia liudytojai. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į labai svarbų faktą: visi liudytojai, vykę automobiliu „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), teigia, kad autobusas buvo priartėjęs prie lengvojo automobilio per pavojingą atstumą, tačiau A. B. be priežasties staigiai stabdant jo vairuojamą automobilį, apeliantas sustabdė autobusą ir neįvyko eismo įvykis. Apeliantas pabrėžia, kad jei jis būtų priartėjęs per nesaugų atstumą prie minėtos transporto priemonės, kurią A. B. staigiai stabdė be priežasties, tai būtų kilusios sunkios pasekmės, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio.

Apeliantas pažymi, kad A. B. teismo posėdžio metu teigė, kad „Aš radau laisvą vietą, bandžiau persirikiuoti į pirmą juostą ir autobusas dar nebaigęs persirikiuoti, bandė mane „pamokyti“, vėl pašvietė šviesomis ir bandė „išstumti iš kelio“. Apeliantas mano, kad teismas neatkreipė dėmesio į šį nukentėjusiojo parodymą „Aš radau laisvą vietą“. Pasak apelianto, tai reiškia, kad galbūt A. B. persirikiavo iš antros eismo juostos į pirmą tarp kitų transporto priemonių, teismas to nesiaiškino. Teismas neatsižvelgė į minėtą A. B. teiginį, kaip persirikiuojant autobusui iš antros eismo juostos į pirmą ir lenkiant jo transporto priemonę, iš galo automobilį vairuojantis A. B. galėjo matyti kaip jam priekyje autobusą vairuojantis vairuotojas pašvietė šviesomis. Pasak apelianto, A. B. teiginys yra melagingas, nes neatitinka tikrovės. Apeliantas nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. B. nurodė, jog vairuodamas automobilį pirma eismo juosta turėjo staigiai stabdyti, o juk pirmoje eismo juostoje iš paskos, pasak liudytojo M. Z., važiavo sunkvežimis, kurį jie aplenkė. Taigi darytina išvada, kad jei A. B. staigiai stabdė jo vairuojamą automobilį, tai turėjo įvykti avarija, nes jam iš galo važiavo sunkvežimis. Bet, kaip matyti, eismo įvykis neįvyko, pasak apelianto, tai reiškia, kad tiek A. B., tiek J. B., tiek M. Z. painiojasi savo parodymuose.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas pripažįsta, jog A. B. tik pristabdė jo vairuojamą automobilį be priežasties, dėl ko apeliantas buvo priverstas staigiai ir pavojingai stabdyti autobusą. Apelianto pateiktoje tachografo kopijoje aiškiai matyti, kad apie 10.50 val. buvo staigus transporto priemonės stabdymas, kas paneigia A. B. teiginį, jog jis tik pristabdė jo vairuojamą automobilį, tačiau teismas į tai neatkreipė dėmesio. Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodo, kad A. B. važiavo 2 eismo juosta mažesniu nei leidžiama maksimaliu 100 km/val. greičiu, kai jį „prisivijo“ autobusas „Setra“, vairuojamas A. G.. Pasak apelianto, šiais savo veiksmais A. B. pažeidė 3 KET punktus: KET 118 p., kur numatyta, kad kur kas lėčiau už leidžiamą didžiausią greitį važiuojantis vairuotojas (išskyrus tuos atvejus, kai jis suka į kairę arba apsisuka) privalo praleisti paskui jį greičiau važiuojančias transporto priemones, pasitraukdamas kuo labiau į dešinę, ko automobilio „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas nepadarė ir apeliantui trukdė eismą, tuo pažeisdamas KET 140.3 ir 140.4 p. (vairuotojui draudžiama važiuoti be reikalo pernelyg lėtai, trukdant normalų kitų transporto priemonių eismą; staigiai stabdyti, jeigu tai nebūtina eismo saugumui). Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas matydamas, jog A. B. pats pažeidė KET, visai nekreipė dėmesio į tai, galima sakyti ignoravo akivaizdžius jo pažeidimus, vertino situaciją subjektyviai, t. y. buvo remiamasi tik vienos pusės parodymais, neatsižvelgiant į apelianto ir liudytojų V. K. ir J. M. priešingus parodymus.

Apeliantas nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio, jog jis vežė keleivius, kurių tuo metu buvo apie 15, ir asmeniškai atsakė už jų saugumą, todėl elgtis neatsakingai apeliantas tikrai negalėjo. Pasak apelianto, teismas neatsižvelgė, kad tiek jis, tiek jo liudytojai paliudijo, jog apeliantas persirikiavo saugiai, nesukeldamas avarinės situacijos, juk apeliantas vežė keleivius ir vairavo ne lengvąjį automobilį, o autobusą. 

Apeliantas pažymi, kad policijos pareigūnas, surašydamas administracinio teisės pažeidimo (toliau-ATP) protokolą neišsiaiškino galimo teisės pažeidimo padarymo laiko ir vietos: ATP protokole Nr. 10P-2332509-13 pažeidimo data ir laikas yra 2013 m. vasario 14 d. 10.00 val., pažeidimo vieta-Vilnius, Savanorių pr., nors tokiu laiku apeliantas važiavo tarp Rumšiškių ir Žiežmarių, nes apie 09.30 val. pagal darbo patvirtintą grafiką jis išvažiavo iš Kauno autobusų stoties. Pasak apelianto, pareigūnas privalėjo išsiaiškinti tiksliai galimo teisės pažeidimo padarymo laiką, vietą, nes taip nurodo ATPK 260 str. Apeliantas taip pat pažymi, kad pareigūnas, surašydamas ATP protokole pažeidimo esmę, nenurodo transporto priemonės markės, modelio, valstybinio numerio, kuriai galimai teko staigiai stabdyti ir keisti važiavimo kryptį ir kuriai galimai buvo sukelta pavojinga situacija. Pagal ATP protokolo pažeidimo esmę galima suprasti, kad autobuso vairuotojas, galimai padaręs teisės pažeidimą yra aiškus, o vairuotojas, galimai vairavęs kitą transporto priemonę ir neaišku kokią, protokole nepaminėtas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pareigūnas, rašydamas ATP protokolą vadovavosi tik subjektyviąja puse, t. y. liudininkų (A. B., J. B. (A. B. sutuoktinės) ir M. Z.), važiavusių automobiliu „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškinimais, nors turėjo ir privalėjo išsiaiškinti kitus įvykį mačiusius liudininkus, pvz.: apelianto porininką V. K., autobusu važiavusį vieną iš keleivių J. M., galimai įvykį mačiusius kitus eismo dalyvius.

Apeliantas nurodo, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. vasario 19 d. nutarimas Nr. 10N-2344224-13 yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Augustinas ir J. B. yra vyras ir žmona, juos sieja socialiniai ryšiai, M. Z. galimai yra vieno iš jų (arba abiejų) draugas, pažįstamas, todėl minėtų asmenų paaiškinimai gali būti subjektyvūs vertinant įvykio aplinkybes. Apeliantas pažymi, kad Institucijai teko pareiga nustatyti byloje tiesą, ir jos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi. Apeliantas mano, kad policija išsamiai neištyrė bylos aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Administracinio teisės pažeidimo byloje nenustatyti ir neapklausti kaip liudytojai autobuso keleiviai ir apelianto porininkas, kurie galėtų patvirtinti jo parodymus, kas patvirtintų apelianto nekaltumą dėl inkriminuojamo pažeidimo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

ATPK 1242 str. 1 d. numato, kad transporto priemonių vairavimas, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti, užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių šimtų iki aštuonių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trijų iki šešių mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog A. G. 2013-02-14, apie 10.00 val., Savanorių pr., Vilniuje, vairuodamas kelių transporto priemonę – autobusą „SETRA S 315“, v/Nr. (duomenys neskelbtini), keisdamas važiavimo kryptį privertė staigiai stabdyti ir keisti važiavimo kryptį automobilį, važiuojantį gretima juosta ta pačia kryptimi tiesiai, tuo sukeldamas pavojingą situaciją.

Nukentėjusysis A. B. tiek paaiškinime policijai (b. l. 16), tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, paaiškino, kad 2013-02-14 vairavo automobilį „Peugeot 307“, v/Nr. (duomenys neskelbtini) ir kartu su žmona J. B. ir M. Z. važiavo į Vilnių. Apie 10.30 val. pravažiavo Grigiškes, važiavo 2 eismo juosta apie 90 km/val. greičiu, 1 eismo juosta važiavo krovininis transportas, kurį jis lenkė. Važiuodamas A. B. pamatė labai arti jo automobilio galo važiuojantį autobusą, kurio vairuotojas jam signalizavo ilgomis šviesomis. Jis padidino greitį, tačiau persirikiuoti į 1 eismo juostą neturėjo galimybės, nes ten važiavo kiti automobiliai, pamatęs, kad viršija leistiną 100 km/val. greitį, vengdamas KET pažeidimo savo automobilį pristabdė, tuo metu autobusas važiavo pavojingai arti jo automobilio galo. Jam persirikiavus į 1 eismo juostą, autobusas jį pradėjo lenkti 2 eismo juosta ir dar nebaigęs lenkimo bandė nustumti jį nuo kelio, atstumas buvo nesaugus, A. B. manė, kad įvyks susidūrimas (b. l. 42-43). A. B. nurodytas aplinkybes patvirtino kartu su juo automobilyje važiavusi žmona J. B., kuri tiek paaiškinime policijai (b. l. 14), tiek apklausta pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad 2013-02-14 automobiliu „Peugeot“ kartu su A. B. ir M. Z. važiavo į Vilnių, vairavo A. B.. Už Grigiškių pamatė, kad iš paskos 2 eismo juosta važiuojantis autobusas mirksi ilgomis šviesomis. Kai ji pasižiūrėjo į veidrodėlį, jai pasirodė, kad autobusas važiavo gan arti, atstumas buvo 5-8 metrai, autobusas „spaudė“ juos, kad jie greičiau važiuotų. A. B. negalėjo persirikiuoti į pirmą eismo juostą, nes ten važiavo sunkusis transportas, jis pasakė, kad negali greičiau važiuoti, nes jis viršys leistiną greitį ir stabtelėjo. Autobusas pradėjo „spausti“ jų automobilį, dar neaplenkęs pradėjo juos „spausti“, J. B. žiūrėjo, kad autobusas jų neužkabintų, A. B. stabdė automobilį ir autobusas pravažiavo. Autobusas buvo pravažiavęs savo pusė korpuso, kai jis pradėjo juos „spausti“ (b. l. 44). Iš esmės analogiškai įvykio aplinkybes nurodė ir kartu su A. B. bei J. B. automobilyje važiavęs M. Z., kuris tiek paaiškinime policijai (b. l. 15), tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad automobiliu „Peugeot“, kurį vairavo A. B., 2013-02-14 ryte važiavo į Vilnių, sėdėjo ant galinės sėdynės per vidurį, keleivio vietoje sėdėjo J. B.. Už Grigiškių važiuojant 2 eismo juosta, nes 1 buvo užėmę krovininiai automobiliai, jam A. B. pasakė, kad už jų važiuojantis autobusas mirksi šviesomis, atsisukęs už kelių metrų nuo automobilio galo pamatė autobusą, kuris mirksėjo ilgomis šviesomis. A. B. sukti į dešinę (1 juostą) negalėjo, nes ten buvo automobiliai, todėl padidino greitį, po to truputi pristabdė, kaip jis suprato, kad neviršytų leistino greičio. A. B. pasukus į 1 eismo juostą, autobusas juos lenkė ir suko į dešinę pilnai nepravažiavęs jų automobilio, vengdamas susidūrimo, A. B. staigiai stabdė, o autobusas nuvažiavo. Jis užsirašė autobuso valstybinį numerį, buvo paskambinta į policiją (b. l. 45). Šių asmenų dėstomos įvykio aplinkybės tyrimo metu ir per bylos nagrinėjimą teisme buvo nurodomos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai, todėl teismas netikėti jų nurodytomis aplinkybėmis neturi pagrindo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių minėti asmenys būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto pažeidimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus. A. G. apeliaciniame skunde analizuoja šių asmenų parodymus, nurodo, kad A. B., J. B., M. Z. painiojasi savo parodymuose. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde analizuojami minėtų asmenų parodymai yra iš esmės susiję su veiksmais, kuriuos A. B. ir A. G. atliko iki A. G. padarant nagrinėjamą teisės pažeidimą, todėl šiuo atveju jie nėra teisiškai reikšmingi kvalifikuojant apelianto veiksmus pagal ATPK 1242 str. 1 d. A. B., J. B., M. Z. nuosekliai parodė, kad A. G., aplenkęs A. B. vairuojamą automobilį, pradėjo posūkį į dešinę – 1 eismo juostą, dėl ko A. B. buvo priverstas stabdyti savo automobilį, nes to jam nepadarius, autobusas galine šonine puse būtų kliudęs jo automobilį. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti šių asmenų nurodytomis aplinkybėmis.

Vertinant administracinėn atsakomybėn patraukto A. G. parodymus, matyti, kad jis tiek tyrimo metu (b. l. 17), tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme neigė padaręs administracinį teisės pažeidimą, nurodė, kad 2013-02-14, apie 10.20 val., ties „Lukoil“ degaline, išvažiuojant iš Grigiškų, grįždamas iš Palangos, vairavo autobusą SETRA S 315“, v/Nr. (duomenys neskelbtini), persirikiavo iš pirmos juostos į antrą eismo juostą. Autobusams leistinas greitis buvo 100 km/h, pirma eismo juosta važiavo krovininiai automobiliai, jiems leistinas greitis buvo 80 km/h, jis važiavo apie 90 km/h greičiu. Priešais jį antra eismo juosta važiavo baltos spalvos automobilis „Peugeot“, jo greitis buvo apie 80 km/h, todėl priartėjus apie 10 metrų atstumu, A. G. jam pamirksėjo šviesomis, kad jis pasitrauktų, bet automobilis nepasitraukė, todėl A. G. vėl jam pamirksėjo šviesomis, bet vietoj to, kad automobilis pasitrauktų, jis sustabdė ir A. G. vos neatsitrenkė į jį, A. G. porininkas net nukrito. Kai automobilis „Peugeot“ persirikiavo į 1 eismo juostą, jis jį aplenkė, neužkirsdamas važiavimo kelio persirikiavo į 1 eismo juostą ir nuvažiavo. Važiuojančiam 1 eismo juosta „Peugeot“ jis persirikiuodamas specialiai kelio neužkirto (b. l. 42). Tokia A. G. pozicija neigiant padarytą administracinį teisės pažeidimą vertintina kritiškai kaip pasirinkta gynybinė pozicija, nes ją paneigia anksčiau aptarti ir įvertinti įrodymai. Apeliaciniame skunde apelianto nurodytos įvykio aplinkybės nepaneigia jo kaltės ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti apelianto veiksmų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino autobuso keleivio J. M. (b. l. 44) ir A. G. porininko V. K. (b. l. 43) parodymų, kad A. G. vairuojamas autobusas aplenkė A. B. vairuojamą automobilį važiuodamas 2 eismo juosta ir persirikiavo į 1 eismo juostą keisdamas važiavimo kryptį tinkamai, t. y. aplenkęs tokiu atstumu, kad A. B. nebuvo reikalo staigiai stabdyti ir autobuso galu neužkirsdamas kelio, kadangi jie įvykio aplinkybių galėjo nematyti, nes jie sėdėjo autobuso priekyje ir galėjo nematyti, kas vyksta didelio autobuso gale, taip pat jų parodymai prieštarauja A. B., J. B., M. Z. parodymams.  

Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodo, kad A. B. važiavo 2 eismo juosta mažesniu nei leidžiama maksimaliu 100 km/val. greičiu, kai jį „prisivijo“ autobusas „Setra“, vairuojamas A. G.. Pasak apelianto, šiais savo veiksmais A. B. pažeidė 3 KET punktus: KET 118 p., kur numatyta, kad kur kas lėčiau už leidžiamą didžiausią greitį važiuojantis vairuotojas (išskyrus tuos atvejus, kai jis suka į kairę arba apsisuka) privalo praleisti paskui jį greičiau važiuojančias transporto priemones, pasitraukdamas kuo labiau į dešinę, ko automobilio „Peugeot“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas nepadarė ir apeliantui trukdė eismą, tuo pažeisdamas KET 140.3 ir 140.4 p. (vairuotojui draudžiama važiuoti be reikalo pernelyg lėtai, trukdant normalų kitų transporto priemonių eismą; staigiai stabdyti, jeigu tai nebūtina eismo saugumui). Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas matydamas, jog A. B. pats pažeidė KET, visai nekreipė dėmesio į tai, galima sakyti ignoravo akivaizdžius jo pažeidimus, vertino situaciją subjektyviai. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas ne A. B., o A. G. veikos neteisėtumo klausimas. A. G. padarytas administracinis teisės pažeidimas, numatytas ATPK 1242 str. 1 d., yra baigtas, o A. B. veiksmų, atliktų iki minėto pažeidimo padarymo, tyrimas peržengia šios bylos nagrinėjimo ribas, be to, neturi įtakos A. G. veikos kvalifikavimui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde dėstomi administracinio teisės pažeidimo protokolo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2013 m. vasario 19 d. nutarimo Nr. 10N-2344224-13 trūkumai buvo pašalinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. buvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo padarymo vieta, laikas, transporto priemonė, kuriai buvo sukelta pavojinga situacija ir kuri dėl A. G. veiksmų buvo priversta staigiai stabdyti ir keisti važiavimo kryptį, apklausti A. G. nurodyti liudytojai. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nedaro Institucijos 2013 m. vasario 19 d. nutarimo Nr. 10N-2344224-13 neteisėto ir nepagrįsto.

Išnagrinėjus bylą, daroma išvada, kad A. G. pažeidimas, numatytas ATPK 1242 str. 1 d., yra visiškai įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė :

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartį nepakeistą ir A. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėja                                                                      Angelė Ikasalienė