Baudžiamoji byla Nr. 1A-207-354/2014

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 1-75-1-00634-2012-2

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                    1.2.4.6.8; 1.2.26.2.1; 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2014 m. kovo 27 d.

                                                                         Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Virginijos Žindulienės,

sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,

dalyvaujant prokurorui Laurynui Butvidui,

gynėjui advokatui Modestui Švažui,

nuteistajam T. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

• pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 str. 2 d. 8 p. (dėl 2012-12-01 nusikaltimo) laisvės atėmimu 2 metams;
• pagal BK 284 str. 1 d. (dėl 2012-12-01 nusikaltimo) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;
• pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. (dėl 2013-02-06 nusikaltimo) laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;
• pagal BK 284 str. 1 d. (dėl 2013-02-06 nusikaltimo) laisvės atėmimu 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės, paskirtos pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. (dėl 2012-12-01 nusikaltimo), subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. 

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės, paskirtos pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. (dėl 2013-02-06 nusikaltimo) subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams. 

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir T. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su 2013 m. rugsėjo 6 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir T. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš T. J. nukentėjusiajam V. L. priteista 20000 Lt neturtinei ir  605 Lt turtinei žalai atlyginti, o likęs nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atmestas.

Iš T. J. Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 3137,60 Lt už nukentėjusiojo M. J. gydymą ir 543,12 Lt už nukentėjusiojo V. L. gydymą.

Kolegija

n u s t a t ė:

T. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. gruodžio 1 d., apie 21.15 val., Pakruojo mieste, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), šokių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, matant aplinkiniams asmenims, konflikto metu, tyčia, įžūliu elgesiu – bandė suduoti penkis kartus kumščiais V. L. į veidą, tačiau nepataikė, nes V. L. išvengė smūgių, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, kumščiu vieną kartą sudavė V. L. į veidą, kliudydamas ir sulaužydamas akinius, 250 Lt vertės, po to kumščiais sudavė V. L. į galvą ne mažiau kaip keturis kartus, į rankas – ne mažiau kaip šešis kartus, V. L. suklupus, spyrė jam ne mažiau kaip 8 kartus į galvos sritį, taip padarydamas nukentėjusiajam V. L. galvos smegenų sukrėtimą, kairės ausies būgnelio trauminį plyšimą, odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas kaktoje, nosies nugarėlėje, poodines kraujosruvas kairiame smilkinyje, kairės kaktos pusėje, pereinančią į kairės akies vokus, dešinės akies vokuose pereinančią į skruostą, kairiame žande pereinančią į smakrą, apatinio žandikaulio abiejų pusių 1–2 dantų sumušimą, viršutinio žandikaulio kairės pusės 7 danties nuskilimą, tokiais savo veiksmais dėl chuliganiškų paskatų padarė nukentėjusiajam V. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą, 250 Lt turtinę žalą ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Be to, T. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 6 d., apie 13.20 val., Pakruojo rajone, Linkuvos mieste, (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – prie alaus baro „(duomenys neskelbtini)“, matant aplinkiniams asmenims, konflikto metu, tyčia, įžūliu elgesiu – kumščiais sudavė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą smūgių skaičių M. J. į veidą, M. J. nugriuvus ant žemės, spyrė jam ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į galvos sritį ir kitas kūno vietas, taip padarydamas nukentėjusiajam M. J. daugybinius viršutinio žandikaulio ir skruostikaulių lūžius, abiejų akiduobių vidinių, išorinių, apatinių sienelių lūžius, apatinio žandikaulio kairiojo kampo lūžį, nosies kaulų lūžį, daugybines poodines kraujosruvas veide, tokiais savo veiksmais dėl chuliganiškų paskatų padarė nukentėjusiajam M. J. nesunkų sveikatos sutrikdymą ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. J. prašo išteisinti jį dėl M. J. sumušimo, o dėl nukentėjusiojo V. L. pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir atsiprašė nukentėjusiojo, ir sušvelninti už tai paskirtą bausmę.

Skunde apeliantas teigia, kad jis už M. J. sumušimą buvo nuteistas remiantis liudytojų parodymais, kurie visiškai nepanašūs, išskyrus tai, kad jis sumušė žmogų. Pasak apelianto, liudytoja V. J. nieko pati nežinojo, tik sakė, ką girdėjo iš žmonių – negalėjo tiksliai pasakyti, kas mušė žmogų, o prokurorė teismo posėdžio metu darė liudytojai spaudimą. Apeliantas taip pat pažymi, kad liudytoja G. J. teigė viską gerai mačiusi, tačiau niekas nekreipė dėmesio, kaip ji, dirbdama parduotuvėje, galėjo matyti viską geriau, nei žmonės, buvę šalia. Taip pat nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis, būdamas nepilnametis, yra įvykdęs vagystę iš G. J. šeimos, iki šio, žalos nėra atlyginęs, o tai yra pagrindas kerštauti jam. Apelianto teigimu liudytoja K. P. davė netikslius, nevienodus, visiškai nesutampančius su kitų liudytojų parodymus, todėl jų negalima laikyti teisingais.  

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. J. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. J. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, atitinkamai dėl V. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų ir viešosios tvarkos pažeidimo 2012 m. gruodžio 1 d. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., ir 284 str. 1 d. ir dėl M. J. nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų ir viešosios tvarkos pažeidimo 2013 m. vasario 6 d. pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo matyti, kad yra nesutinkama tik su atskiromis skundžiamo nuosprendžio dalimis. Apeliantas iš esmės neneigia 2012 m. gruodžio 1 d. padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, t. y. viešoje vietoje sumušęs V. L., neginčija nustatytų nusikaltimų padarymo aplinkybių, tačiau deklaruoja manymą, jog už tai jam paskirta subendrinta bausmė turėtų būti švelninama, nes jis prisipažino padaręs šiuos nusikaltimus. Dėl kitų jam inkriminuojamų veikų T. J., atitinkamai argumentuodamas, teigia, kad jis 2013 m. vasario 6 d. jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė ir dėl to turi būti išteisintas. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 str. 3 d.).

Dėl 2013 m. vasario 6 d. įvykdytų nusikaltimų, numatytų

BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d.

Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nukentėjusysis M. J. viso baudžiamojo proceso metu negalėjo nurodyti 2013 m. vasario 6 d. įvykiui reikšmingų aplinkybių, išskyrus tai, kad minėtą dieną iš tikrųjų buvo atvykęs į Linkuvos miestą (pats gyvena Biržų rajone). Tokią savo poziciją nukentėjusysis aiškino tuo, kad ir iki įvykio ne viską gerai atsimindavo, o po sumušimo jam sutriko atmintis, prieš įvykį buvo vartojęs ne tik alkoholinius gėrimus, bet ir stiprius vaistus – antidepresantus, raminamuosius, todėl nieko neprisimena (1 t., 114; 118 b. l.; 2 t., 133–134 b. l.). Apeliantas T. J. viso baudžiamojo proceso metu neigė 2013 m. vasario 6 d. padaręs jam inkriminuojamas veikas, teigdamas, kad nieko tą dieną nesumušė, nusikaltimų nepadarė, visi liudytojai jį apkalba ir pan. (2 t., 165–166 b. l.). Liudytoju apklaustas nuteistojo draugas A. Š. nenurodė jokių reikšmingų bylai aplinkybių (1 t., 74 b. l.; 2 t., 136–137 b. l.). Nepaisant to, kiti byloje surinkti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina T. J. dalyvavimą ir atitinkamai jo kaltę nusikalstamų veikų padaryme.

Apeliantas skundu ginčydamas savo dalyvavimą 2013 m. vasario 6 d. nusikaltimų padaryme, kritikuoja liudytojų V. J., G. J. ir nepilnametės liudytojos K. P. parodymus (1 t., 131; 132–133; 141 b. l.; 2 t., 61–62; 134–135; 135–136 b. l.) teigdamas, kad jie nevienodi, prieštaringi, netikslūs ir pan. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto kritika, nes ji akivaizdžiai deklaratyvi, grindžiama tik paties kaltininko subjektyviais išmąstymais apie teisiamajame posėdyje prokurorės neva darytą spaudimą liudytojai V. J., apie G. J. priešišką nusistatymą T. J. atžvilgiu, apie nepilnametės liudytojos parodymų prieštaringumą kitų liudytojų parodymams. Atsakant į minėtus apelianto teiginius pažymėtina, kad minimi betarpiškai įvykį matę liudytojai, kaip ir kiti bylai reikšmingi liudytojai Ž. K., J. B. (1 t., 137–138; 139 b. l.; 2 t., 164–165 b. l.), nuosekliai atpasakojo jiems žinomas įvykio aplinkybes, jie teisiamojo posėdžio metu ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausiama nepilnametė liudytoja K. P. atsakė į nuteistojo ir jo gynėjo užduotus klausimus ir logiškai paaiškino, kodėl negali atsakyti į vieną ar kitą klausimą – arba dėl objektyvių aplinkybių negalėjo prisimini, arba, tiesiog, nežinojo atsakymo.

BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas T. J. bylą, nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, tikslindamas liudytojų parodymus ir šalindamas abejones, pagarsino ikiteisminio tyrimo metu jų duotus parodymus, kuriuos visi liudytojai nedvejodami patvirtino, nurodydami, kad praėjus mažai laiko po įvykio viską prisiminė geriau. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, kurio turinys apeliantui žinomas, išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus ir ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, kitus rašytinius įrodymus, juos vertino visete ir padarė teisingas išvadas tiek dėl T. J. iškeltų versijų, tiek dėl atitinkamų liudytojų ir nukentėjusiojo M. J. parodymų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais, neprieštaringais, vienas kitą papildančiais liudytojų V. J., G. J., Ž. K., J. B., nepilnametės liudytojos K. P. parodymais, kitais surinktais ir ištirtais įrodymais, kurie sudaro vieningą T. J. kaltę patvirtinančią medžiagą.

Paminėtais ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytais įrodymais nustatyta, kad liudytojos V. J., G. J. ir nepilnametė liudytoja K. P. akivaizdžiai matė įvykį, t. y. tai, kaip T. J. įvykio dieną Linkuvoje, netoli parduotuvės ,,(duomenys neskelbtini)“, sumušė žmogų – kumščiais smūgiavo nukentėjusiajam M. J. į veidą ir spardė kojomis pastarajam į galvos sritį. Apeliantas savo skunde kelia klausimą, ar tikrai liudytojos turėjo, galėjo objektyviai matyti, kas mušė M. J.. Atsakant į tai, kolegija pažymi, kad visos minimos liudytojos įvykį stebėjo faktiškai iš tos pačios pozicijos – V. J. pamatė, kaip T. J. spardo gulintį žmogų išėjusi iš parduotuvės ,,(duomenys neskelbtini)“, liudytoja G. J., būdama toje parduotuvėje, nes joje dirba, o nepilnametė liudytoja K. P. – stovėdama lauke prie parduotuvės ,,(duomenys neskelbtini)“. Sulyginus įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotus duomenis (1 t., 88–90 b. l.) su nepilnametės liudytojos K. P. parodymų patikrinimo vietoje nurodytomis aplinkybėmis (1 t., 123– 130 b. l.), nustatyta, kad T. J. nukentėjusįjį M. J. sumušė maždaug 12 metrų atstumu nuo parduotuvės ,,(duomenys neskelbtini)“, į šoną nuo parduotuvės, būtent ten, kur nurodė liudytoja G. J., vienareikšmiškai tvirtindama, kad ant žemės gulinčio žmogaus nepažino, tačiau matė, kad tą žmogų kojomis spardo T. J.. Nėra pagrindo abejoti liudytojos G. J. parodymais ir atitinkamai jos galimybe matyti, kas dienos metu vyksta prie parduotuvės, nes jos parodymai dėl objektyviai nustatytų įvykio aplinkybių sutampa su liudytojų V. J., K. P. ir J. B. parodymais. Vien tai, kad G. J. apeliantą pažinojo dar iki nagrinėjamo įvykio – nereiškia, kad jos parodymai turi būti atmesti, tuo labiau, kad teisiamajame posėdyje liudytoja patvirtino, jog jokių asmeninių santykių su T. J. neturinti. Apeliacinio skundo teiginiai, kad liudytoja G. J., kerštaudama T. J., davė tikrovės neatitinkančius parodymus, yra grįsti tik paties nuteistojo subjektyviais išmąstymais. Liudytoja V. J. iš nuotraukų atpažino T. J. kaip asmenį, kuris 2012 m. vasario 6 d. buvo apsirengęs mėlyna striuke su ruožais ir kuris Pakruojo r., Linkuvos m., (duomenys neskelbtini) sumušė žmogų iš Biržų, kaip nustatytą, M. J. (1 t., 134–136 b. l.). Liudytoja G. J. ir nepilnametė liudytoja K. P. taip pat matė, kaip T. J. mušė M. J., K. P. dar ir apibūdino, kaip įvykio metu apeliantas buvo apsirengęs – šviesiai mėlynos spalvos striuke, pilkomis sportinėmis kelnėmis ir žydros spalvos sportiniais bateliais, panašiai taip, kaip nurodė ir liudytoja V. J. – buvo apsirengęs mėlyna striuke su ruožais. Kad tiriamo įvykio metu T. J. sumušė būtent M. J. ir pastarajam padarė atitinkamus sužalojimus, patvirtina tai, kad iš įvykio vietos M. J. greitosios medicinos pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į medicinos įstaigą ir jam nustatyti griuviminei traumai nebūdingi sužalojimai, atitinkantys įvykio aplinkybes ir laiką, padaryti kietais bukais daiktais, atitinkantys nesunkų sveikatos sutrikdymo mąstą (specialisto išvada Nr. G 557/13(04); 1 t., 94–95 b. l.). Iš teisiamajame posėdyje T. J. duotų parodymų ir apeliacinės instancijos teisme pasakytos baigiamosios kalbos galima suprasti, kad apeliantas dar buvo įvykio vietoje, kai atvyko policijos ir greitosios medicinos pagalbos ekipažai, tačiau liudytojai tvirtino, kad sumušęs žmogų nuteistasis pasišalino. Ne apelianto keliamas versijas, o byloje surinktus ir T. J. kaltę pagrindžiančius įrodymus patvirtino ir liudytoja apklausta nuteistojo pusseserė Ž. K. (1 t., 137–138; 139 b. l.; 2 t., 164–165 b. l.), nurodžiusi, kad, eidama link Linkuvos centro, pamatė į centrą važiuojančius policijos ir greitosios medicinos pagalbos automobilius, sutiko ateinantį T. J., pastarojo paklausė, kas ten vyksta, o šis atsakė, jog nieko nežino, tačiau paprašė pusseserės nueiti ir pasižiūrėti, ar tas žmogus gyvas, ir pranešti apie tai jam (apeliantui). Šių liudytojos Ž. K. nurodytų aplinkybių neneigia ir A. J.. Šiuo atveju kyla logiškas klausimas, kodėl apeliantas domėjosi dėl žmogaus gyvybės, jei prieš tai deklaravo, kad apie įvykį nieko nežino ir įvykio vietoje nebuvo.  

Taigi, byloje surinkti, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir šioje nutartyje aptarti įrodymai aiškiai patvirtina, kad viešoje vietoje apeliantas, be jokios priežasties – dėl chuliganiškų paskatų, užpuolė ir sumušė M. J., nesunkiai sutrikdydamas pastarojo sveikatą ir taip pat sutrikdydamas viešąją tvarką. T. J. tiesiogiai realizavo objektyviąją nusikalstamo veikimo pusę, savo nusikalstamą sumanymą – sužaloti nukentėjusįjį, sutrikdyti viešąją tvarką, įgyvendino dėl chuliganiškų paskatų – viešoje vietoje, dienos metu, kitų žmonių akivaizdoje pačiame miestelio centre prieš atvykusį asmenį panaudodamas fizinį smurtą, todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo išvadoms dėl apelianto nusikalstamų veiksmų vertinimo – tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų ir viešosios tvarkos pažeidimas. Dėl to, kas paminėta, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje, apeliacinio skundo motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Dėl paskirtų bausmių

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. J. BK 138 str. 2 d. 8 p., ir 284 str. 1 d. (atitinkamai dėl nusikaltimų, padarytų 2012-12-01 ir 2013-02-06) sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį apibūdinančius duomenis (visus skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus nusikaltimus padarė neišnykus teistumams už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus), į kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, į nustatytą T. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybes nenustatė ir aiškiai pagrindė savo išvadas. Kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo sprendimui skirti nuteistajam, kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.), laisvės atėmimo bausmes.

Jau minėta, kad viso baudžiamojo proceso metu apeliantas savo kaltės dėl 2013 m. vasario 6 d. įvykdytų nusikaltimų nepripažino, todėl nėra pagrindo svarstyti, ar jis dėl šių nusikaltimų nuoširdžiai gailisi. Tačiau savo skundu T. J. apeliuoja į tai, kad dėl 2012 m. gruodžio 1 d. įvykdytų nusikaltimų jis savo kaltės neneigė, vadinasi, prisipažino kaltu, be to, atsiprašė nukentėjusiojo V. L., todėl mano esant pagrindui šias aplinkybes pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis ir atitinkamai švelninti baudžiamąją atsakomybę. Iš tikrųjų, Baudžiamasis įstatymas nedraudžia teismui pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis dėl konkrečių jo įvykdytų nusikalstamų veikų, tačiau atsakant į minėtus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad BK 59 str. 1 d. 2 p., be kita ko, nustatyta, jog atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos, o tai reiškia, kad kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pvz., teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad T. J., nors ir neneigė savo kaltės dėl 2012 m. gruodžio 1 d. įvykdytų nusikaltimų, tačiau visiškai nesigaili dėl to, ką padarė. Iš baudžiamosios bylos ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad 2012 m. gruodžio 1 d. T. J. dėl chuliganiškų paskatų viešoje vietoje sumušė nukentėjusįjį V. L., dėl to, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis deklaruoja nuoširdų apgailestavimą, tačiau praėjus vos trims mėnesiams, kai ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas, T. J. dėl chuliganiškų paskatų viešoje vietoje užpuolė ir sumušė kitą žmogų, pastarajam padarė daugybinius viršutinio žandikaulio ir skruostikaulių lūžius, abiejų akiduobių vidinių, išorinių, apatinių sienelių lūžius, apatinio žandikaulio kairiojo kampo lūžį, nosies kaulų lūžį, daugybines poodines kraujosruvas veide. Nepaisant to, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir dėl 2013 m. vasario 6 d. T. J. įvykdytų nusikaltimų, apeliantas 2013 m. gegužės 4 d., būdamas girtas, viešoje vietoje sumušė dar vieną žmogų, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą ir pažeidė viešąją, už ką yra nuteistas įsiteisėjusiu Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu (2 t., 182–188; 189–191 b. l.). Taigi apeliantas, po to, kai 2012 m. gruodžio 1 d. sumušė V. L., dėl ko, kaip jis teigia, pripažįsta kaltę ir apgailestauja, 2013 m. vasario 6 d. ir 2013 m. gegužės 4 d. sumušė dar du žmones, ir padarė dar iš viso keturias analogiškas nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas. Tokia įvykių seka ir dėsningas analogiškas apelianto nusikalstamas elgesys neleidžia daryti išvados, kad T. J. iš tikrųjų neigiamai, kritiškai įvertino savo 2012 m. gruodžio 1 d. poelgius ir krimtosi dėl padarytų veiksmų. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nuoširdžiai nesigailėjo dėl 2012 m. gruodžio 1 d. padarytų nusikaltimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas.

Atsižvelgiant į visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, konstatuojama, kad nuteistajam T. J. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos mažesnės už atitinkamai BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. sankcijose numatytus laisvės atėmimo bausmės vidurkius bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis, yra tinkamai individualizuotos ir subendrintos laikantis bausmių bendrinimo taisyklių (BK 63 str., 64 str.). Taigi keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

Šia nutartimi pritarus apylinkės teismo išvadai, kad T. J. yra kaltas dėl visų skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, kad yra atsakingas už nukentėjusiųjų V. L. ir M. J. sveikatos sutrikdymą ir atitinkamai dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos, nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš nuteistojo, nes apylinkės teismas, spręsdamas visų civilinių ieškinių klausimą, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir tinkamai taikė BPK 113 str., 115 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. nuostatas. 

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                       Nijolė Matuzevičienė

Teisėjai                                                                                                             Irena Ivanovienė

                                                                                                                         Virginija Žindulienė