Civilinė byla Nr. 3K-3-401/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2; 62.1; 129.18
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. U. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Medelastas“ ieškinį atsakovei E. U. dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo A. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalių ginčas kilo dėl areštuoto ieškovo turto, kurio saugotoja buvo paskirta atsakovė, neišsaugojimu padarytos žalos atlyginimo. Atsakovė E. U. ir trečiasis asmuo A. M. yra UAB ,,Medelastas“ akcininkai, valdantys atitinkamai 25,5 proc. ir 74,5 proc. bendrovės akcijų. Atsakovė 2000-2002 m. dirbo UAB ,,Medelastas“ vyr. buhaltere, o nuo 2002 m. vasario 16 d. iki 2005 m. rugsėjo 22 d. – bendrovės direktore. 2002-2004 m. atsakovė paskolino ieškovui 272 000 Lt.
2005 m. atsakovė kreipėsi į teismą dėl skolų iš ieškovo priteisimo, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones 2005 m. liepos 4 ir 5 d. buvo areštuotas ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas: dviejų kambarių butas, kurio vertė turto apraše buvo nustatyta 85 000 Lt, bei įrenginiai: mezgimo mašina KOMECZ, kurios vertė turto apraše buvo nustatyta 12 000 Lt, audimo staklės MIULER, kurių vertė turto apraše buvo nustatyta 50 000 Lt, bei verpalų metimo mašina MIULER, kurios vertė turto apraše buvo nustatyta 10 000 Lt. Turto aprašuose areštuoto turto saugotoja nurodyta atsakovė.
2005 m. rugsėjo 5 d. atsakovė nutraukė sutartį su saugos bendrove dėl ieškovo patalpų, kuriose buvo areštuotas turtas, apsaugos. 2005 m. rugsėjo 22 d. atsakovę atleidus iš direktorės pareigų, turtas naujajai direktorei perduotas nebuvo, atlikus inventorizaciją, paaiškėjo, kad bendrovėje areštuoto kilnojamojo turto (įrenginių) nėra.
Kauno apygardos teismo 2006 m. sausio 20 d. nutartimi UAB ,,Medelastas“ iškelta bankroto byla. UAB ,,Medelastas“ bankroto administratoriui areštuotas turtas nebuvo perduotas. Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi įpareigojo atsakovę nedelsiant perduoti UAB ,,Medelastas“ bankroto administratoriui visą saugomą UAB ,,Medelastas“ turtą, tačiau atsakovė informavo teismą, kad negali įvykdyti šios nutarties, nes turtas jai nebuvo perduotas, o buvo paliktas naudoti ir valdyti UAB ,,Medelastas“.
Ieškovas, teigdamas, kad atsakovė, kaip bendrovės direktorė, netinkamai vykdė administracijos vadovo pareigas, apibrėžtas CK 2.87 straipsnyje, ABĮ 37 straipsnio 10 dalies 1, 9 punktuose bei UAB „Medelastas“ įstatų 5 straipsnyje, be to, būdama areštuoto turto saugotoja, neišsaugojo areštuoto bendrovės turto, vadovaudamasis CK 2.82 straipsnio 3 dalimi, 2.87 straipsnio 1-3 dalimis, 6.246 straipsnio 1 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.251 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1, 2 dalimis, prašė priteisti iš atsakovės 166 389,81 Lt jam padarytos žalos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nesutiko, kad jai kyla civilinė atsakomybė dėl turto neišsaugojimo, be to, ginčijo ieškovo nurodomą žalos dydį, nes turto vertė nurodyta neapskaičiavus jo nusidėvėjimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2007 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės 56 163,20 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas, ištyręs ir įvertinęs areštuoto turto aprašus bei pažymėjimus apie turto arešto akto įregistravimą Turto arešto aktų registre, sutikdamas su ieškovo teiginiais, padarė išvadą, kad areštuoto turto saugotoja buvo paskirta atsakovė ne kaip UAB „Medelastas“ direktorė, o kaip fizinis asmuo, nes atsakovė šiuose turto aprašuose pasirašė tik kaip išieškotoja, skolininko vardu niekas nepasirašęs, o turto saugotojo vardu taip pat yra pasirašiusi atsakovė. Be to, CPK 678 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, jog turto arešto akte turi būti nurodoma asmens, kuriam turtas perduotas saugoti (administruoti), vardas, pavardė, asmens kodas ir adresas, jeigu turtą saugoti (administruoti) pavedama ne pačiam skolininkui. Kadangi visuose turto arešto aktuose yra nurodytas atsakovės (išieškotojos) vardas, pavardė, asmens kodas ir adresas, tai ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad būtent atsakovė kaip fizinis asmuo jos sutikimu buvo paskirta turto saugotoja (administratore). Teismas konstatavo, kad atsakovė, arešto procedūrose veikdama tik kaip išieškotoja ir neužtikrindama skolininko atstovo dalyvavimo (kuriuo galėjo būti ir direktorės pavaduotojas A. M., buvęs pagrindiniu akcininku), neįgyvendino savo kaip UAB „Medelastas“ direktorės pareigos, įtvirtintos ABĮ 37 straipsnyje, veikti išimtinai bendrovės naudai bei atstovauti bendrovės interesams, pažeidė CK 2.87 straipsnio 1 dalį, t. y. neatliko administracijos vadovo pareigos veikti sąžiningai ir protingai, CK 2.87 straipsnio 2 dalį, t. y. neįgyvendino lojalumo pareigos bendrovei, CK 2.87 straipsnio 3 dalį, t. y. nevykdė pareigos vengti interesų konflikto. Remdamasis UAB „Medelastas“ turto inventorizacijos aktais, atsakovės pateiktu likutinės balansinės areštuoto turto vertės apskaičiavimu ir turto arešto aktais, teismas nustatė disproporciją tarp areštuoto kilnojamojo bendrovės turto balansinės ir arešto metu antstolio nustatytos šio turto vertės, todėl laikė, kad reali areštuoto kilnojamojo turto vertė yra likutinė balansinė šio turto vertė (112 326,39 Lt), bet ne turto arešto aktuose nurodyta turto vertė (72 000 Lt), ir ši suma laikytina realia dėl areštuoto turto neišsaugojimo ieškovui padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Teismas nurodė, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį ir nurodydamas areštuoto turto balansines vertes, privalėjo apskaičiuoti naudojamo gamyboje areštuoto turto nusidėvėjimą pagal Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 patvirtinto 12-ojo verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ redakcijoje, galiojusioje nuo 2004 m. liepos 6 d. iki 2005 m. spalio 27 d., 55 ir 57 punktus. Teismas nenustatinėjo aplinkybės, kada konkrečiai (ar iki atsakovės išėjimo iš darbo, ar vadovaujant direktorei K. K., ar jau po bankroto bylos iškėlimo) areštuotas turtas dingo iš ieškovo nuomojamų patalpų, nes sprendžiant atsakovės atsakomybės už jai perduoto saugoti areštuoto turto neišsaugojimą klausimą šios aplinkybės nereikšmingos, nes ieškinys nėra kildinamas iš darbo santykių ir nėra pagrįstas atsakovės, kaip buvusios direktorės, atsakomybe už turto neišsaugojimą. Nustatęs, kad atsakovė jai pavesto saugoti (administruoti) turto neperdavė ieškovo administratorei netgi po to, kai teismo nutartimi buvo įpareigota tai padaryti, teismas sprendė, jog atsakovė, negalinti nurodyti turto buvimo vietos ir (ar) perduoti turto administratorei, to turto neišsaugojo, neįvykdydama įstatyme nustatytos pareigos saugoti areštuotą turtą, taip atlikdama neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis). Priežastinis atsakovės veiksmų ryšys su padaryta bendrovei žala taip pat yra akivaizdus: kadangi areštuoto bendrovės turto saugotoja buvo paskirta tik atsakovė kaip fizinis asmuo, tai tik jos veiksmų ar neveikimo, neišsaugojus jai patikėto areštuoto turto, rezultatas yra bendrovei padaryta žala (CK 6.247 straipsnis). Teismas konstatavo atsakovės kaltę dėl jai patikėto turto neišsaugojimo, nes ji, sužinojusi apie tai, kad priimtas sprendimas atleisti ją iš direktorės pareigų ir išrinkta nauja UAB „Medelastas“ direktorė K. K., nedelsdama iki darbo santykių nutrūkimo nesikreipė į ją areštuoto turto saugotoja paskyrusį antstolį su prašymu dėl saugotojo pakeitimo, o tokį prašymą pateikė tik 2006 m. kovo 30 d. Jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės realų ketinimą inventorizuoti bendrovės turtą jai išeinant iš darbo ir parengti priėmimo-pardavimo aktų projektus, į bylą nebuvo pateikta, todėl teismas konstatavo, kad ši aplinkybė taip pat patvirtina atsakovės kaltę. Įvertinęs įrodinėjimo civiliniame procese specifiką, teismas rėmėsi bankroto administratoriaus pateiktais įrodymais, kaip labiau tikėtinais, ir, vertindamas juos sistemiškai su kita bylos medžiaga, konstatavo, kad atsakovė, nesutikdama su jos atleidimu iš darbo, esant konfliktiškiems santykiams su A. M., nesiėmė jokių aktyvių veiksmų atliekant turto inventorizaciją jos vadovavimo bendrovės pabaigai ir realiai mėginant perduoti turtą naujajai direktorei. Atsakovės 2005 m. rugsėjo 26 d. (t.y. jau penktą dieną po atleidimo) išsiųsto ieškovui prašymo, kuriame ji prašė direktorę K. K. informuoti ją raštu ar žodžiu, kada ji gali atvykti ir perduoti visą turtą ir dokumentaciją, nurodydama, kad jai nebuvo sudarytos sąlygos perduoti įmonės trumpalaikį ir ilgalaikį turtą bei bendrovės dokumentaciją, o nuvykus 2005 m. rugsėjo 22 d. į buvusios darbovietės patalpas, jos niekas neįleido, telefonu niekas neatsiliepė, teismas nelaikė pakankamu įrodymu atsakovės kaltei paneigti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, sąmoningai palikusi be profesionalios apsaugos bendrovės turtą, netinkamai vykdė jai pavestas turto saugotojo pareigas, taigi atsakovės kaltė, neišsaugojus jai perduoto saugoti areštuoto turto, – atsakovės dideliu neatsargumu, nes ji, būdama pakankamai išsilavinusi (du aukštojo mokslo (vienas iš jų aukštasis buhalterinis išsilavinimas) baigimo diplomai), turėjo suvokti, kad nepakanka pranešti akcininkui, jog ji neatsako už jo patalpose likusį jai antstolio perduotą saugoti kilnojamąjį turtą, tik dėl to, kad neturi tų patalpų rakto, juolab kad pati nutraukė turto apsaugos sutartį. Atsižvelgdamas į CK 4.242 straipsnio 5 dalyje nustatytą galimybę sumažinti atlygintinų nuostolių dydį bei į tai, kad, atleidus atsakovę iš direktorės pareigų, įsakyme nebuvo jokio nurodymo apie bendrovės turto inventorizacijos atlikimą ir turto perdavimą, nurodant turtą priimantį bei kitus komisijoje dalyvaujančius asmenis bei inventorizacijos atlikimo terminus; tai, kad atsakovė po jos atleidimo iš darbo nebeturėjo jokios fizinės galimybės saugoti areštuotas didelių gabaritų ir didelio svorio sunkiai transportuojamas gamybos priemones, kurių išmontavimui ir atskyrimui nuo pamatų buvo reikalinga fizinė jėga, buvusias bendrovės nuomojamose patalpose, nuosavybės teise priklausiusiose trečiajam asmeniui A. M.; tai, kad ieškovas niekaip nesureagavo į atsakovės, nors ir pavėluotai, bet jam išsiųstą prašymą informuoti ją raštu ar žodžiu, kada ji gali atvykti ir perduoti visą turtą ir dokumentaciją, teismas iš atsakovės, kuri kaip turto saugotoja (administratorė) veikė neatlygintinai, priteistinų ieškovo patirtų 112 326,39 Lt nuostolių dydį sumažino pusiau.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 31 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą, atsakovės apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: priteisė iš atsakovės 36 000 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitą ieškinio dalį atmetė. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad areštuoto turto saugotoja buvo paskirta atsakovė kaip fizinis asmuo, nurodė, kad ginčo santykiui taikytinos pasaugos sutartinius prievolinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.845 straipsnio 2 dalis,6.850 straipsnis), nes pasaugos prievolės atsakovei atsirado CPK 145 straipsnio 4 dalies ir Turto arešto aktų registro įstatymo 1, 4, 10 dalių pagrindu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad būtina atskirti atsakovės, kaip fizinio asmens, kuris pateikė ieškinį UAB ,,Medelastas“, ir jos, kaip UAB ,,Medelastas“ direktorės, civilinę atsakomybę – nagrinėjamu atveju yra analizuojamos atsakovės kaip fizinio asmens, o ne kaip UAB ,,Medelastas“ direktorės, civilinės atsakomybės sąlygos. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos: nurodė, kad, atsakovę atleidus iš direktorės pareigų, ji turėjo suprasti, kad areštuoto turto saugoti negalės, juolab kad, kaip ji pati teigia apeliaciniame skunde, po atleidimo iš darbo neturėjo jokios fizinės galimybės saugoti areštuotas didelių gabaritų ir didelio svorio sunkiai transportuojamas gamybos priemones, kurioms išmontuoti buvo reikalinga fizinė jėga; atsakovės veiksmai nutraukiant sutartį su apsaugos bendrove nagrinėjamos bylos kontekste neleidžia daryti išvados, kad atsakovė, vykdydama turto saugotojo pareigas, elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, be to, atsakovė, būdama atidi, apdairi ir rūpestinga turto saugotoja, privalėjo rūpintis, kad kuo greičiau būtų pakeistas turto saugotojas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad yra teisiniai pagrindai atsakovės, kaip saugotojos, deliktinei atsakomybei už saugojamo turto praradimą kilti. Spręsdama klausimą dėl turto vertės, teisėjų kolegija nurodė, kad įrenginių paskirtis yra specifinė (gali būti panaudoti tik ortopedijos srityje), todėl akivaizdu, kad priverstinio pardavimo metu šių įrenginių rinkos vertė neatitiktų balansinės vertės, ir sprendė, kad nei ieškovo, nei atsakovės apskaičiuota turto vertė realios prarasto turto vertės neparodo (CPK 178 straipsnis). Remdamasi 6.249 straipsnio 1 ir 5 dalimis, teisėjų kolegija sprendė, kad areštuota turto vertė nustatytina tokia, kokią buvo nustatęs antstolis turto aprašuose, iš viso 72 000 Lt. Tokia turto vertė nustatytina ir dėl to, kad atsakovė būtent tokios vertės turto saugotoja ir buvo paskirta, ir turėjo būti atsakinga būtent už tokios vertės turto išsaugojimą. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad ieškovas antstolio nustatytos areštuoto turto vertės neginčijo, turėdama omenyje moralinį gamybos priemonių nusidėvėjimą, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovės ieškovui padaryta žala (nuostoliai) yra 72 000 Lt. Nuo 2005 m. rugsėjo 22 d. bendrovė turėjo kitą vadovę, kuri, susipažinusi su įmonės dokumentais, tarp jų ir turto arešto aprašais, atsižvelgiant į tai, kad, ieškovo nuomone, atsakovė vengė perduoti turtą, galėjo ir turėjo taip pat, kaip ir atsakovė, kreiptis į antstolį dėl areštuoto turto saugotojo pakeitimo, tačiau iki bankroto bylos iškėlimo ieškovas areštuotu turtu nesirūpino – toks ieškovo nerūpestingumas, teisėjų kolegijos teigimu, taip pat prisidėjo prie įmonės nuostolių padidėjimo, nes jeigu ieškovas būtų užtikrinęs įmonei priklausančio turto tinkamą apsaugą, šis turtas taip pat galėjo būti išsaugotas. Remdamasi nurodytais argumentais, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes bei į tai, kad atsakovė šiuo metu nedirba ir tik iš dalies yra darbinga, asmens darbingumas tik 40 proc., teisėjų kolegija per pusę sumažino priteistino iš atsakovės nuostolių atlyginimo dydį – iki 36 000 Lt (CK 6.251 straipsnio 2 dalis, 6.253 straipsnio 1, 5 dalys).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė E. U. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį ir ieškinį atmesti, priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės kilimo sąlygas (CK 6.245 straipsnis), pažeidimo. Kasatorė nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo materialinės teisės normų aiškinimu ir taikymu nustatinėjant civilinės atsakomybės sąlygas. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kada ir kaip ieškovas neteko konkretaus turto, kurio saugotoja formaliai buvo paskirta kasatorė, taigi nenustatė žalos padarymo fakto ir neturėjo pagrindo tenkinti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Teismai konkrečiai nenurodė, dėl kokių kasatorės neteisėtų veiksmų atsirado tariama žala ieškovui, nekonstatavo, kad areštuotas turtas buvo realiai perduotas saugoti kasatorei. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju yra analizuojamos kasatorės kaip fizinio asmens, o ne kaip UAB „Medelastas“ direktorės civilinės atsakomybės sąlygos, taigi teismas ir turėjo aiškintis, ar kasatorė, kaip fizinis asmuo, atliko neteisėtus veiksmus siekiant išsaugoti areštuotą turtą, kuris jai nebuvo realiai perduotas. Kasatorė pažymi, kad tariama žala ieškovui galėjo atsirasti dėl kelių asmenų neteisėtų veiksmų, todėl teismas, nagrinėdamas reikalavimą atlyginti žalą, turėjo pareigą nustatyti priežastinį ryšį tarp kiekvieno asmens neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, ir tų veiksmų pasekmių. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo motyvu, kad saugos sutarties nutraukimas vertintinas kaip nepakankamai atidus ir rūpestingas veiksmas, siekiant išsaugoti bendrovės turtą, teismas privalėjo pasisakyti ir dėl naujai priimtos direktorės K. K. įtraukimo į bylą, nes ji, kaip direktorė, taip pat turėjo pareigą užtikrinti, kad bendrovės turtas būtų išsaugotas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, taip pat yra nurodyta, kad neatlygintinai saugantis areštuotą turtą asmuo, nors saugojimas ir atsirado įstatymo pagrindu, negali būti atsakingas už bet kokiomis aplinkybėmis neišsaugotą daiktą, nes jis negarantuoja turto išsaugojimo ir nėra atsakingas už nuostolius kaip kaltas asmuo vien dėl neišsaugojimo fakto. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas kasatorės kaltės klausimą, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ji elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės dėl turto specifiškumo ir realizacijos rinkoje sudėtingumo kaip tik pagrindžia kasatorės teiginius, kad ji nepažeidė pareigos elgtis taip, kaip esant šioms konkrečioms faktinėms aplinkybėms turėtų elgtis bonus pater familias. Taigi bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nustatytos visos būtinosios sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, padaryta netinkamai aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias saugotojo pagal įstatymą civilinę atsakomybę.
2. Dėl įrodinėjimo taisyklių (CPK 176, 177, 178, 182, 185 straipsnių, 331 straipsnio 4 dalies) pažeidimo. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepaisė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, todėl buvo pažeista jos teisė į visapusišką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą. Pirma, teismai netyrė ir nevertino įrodymų, pateiktų dėl turto dingimo (nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nėra jokios informacijos apie dingusį kilnojamąjį turtą, todėl yra neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas konstatavo tą faktą, kad iš ieškovo patalpų dingo kilnojamasis turtas, kurio saugotoja buvo paskirta kasatorė). Antra, teismai neanalizavo ir nesiaiškino fakto, kada tiksliai dingo šis turtas, kada UAB „Medelastas“ direktorė ar akcininkas trečiasis asmuo A. M. jo pasigedo, šiems faktams paaiškinti ir patvirtinti nebuvo apklaustas nei bendrovės savininkas A. M., nei bendrovėje direktorės pareigas iki bankroto bylos iškėlimo ėjusi K. K. Trečia, teismai neanalizavo ir nesiaiškino fakto dėl turto perdavimo saugoti kasatorei, kaip fiziniam asmeniui, taigi netinkamai aiškino ir taikė CPK 683 straipsnio 1 dalį. Tik esant nustatytam faktui, kad aprašytas areštuotas turtas buvo realiai perduotas kasatorei saugoti, jai kiltų pareiga tą turtą grąžinti, o negrąžinus atsirastų pareiga atlyginti nuostolius, tačiau teismai nustatė, kad turtas liko ieškovo nuomojamose patalpose, taigi kasatorei negalėjo būti taikomos saugotojo atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 176, 177, 178, 182, 185 straipsnių nuostatas, įrodymų visapusiško įvertinimo, nešališkumo, objektyvumo principus; nepateikė išsamaus kiekvieno kasatorės apeliacinio skundo išdėstytų motyvų teisinio įvertinimo, nenurodė, kodėl atmeta tam tikrus įrodymus, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai konstatavo, kad kasatorė byloje ginčija tik savo kaltę ir neišsaugoto turto vertę, nes apeliaciniame skunde yra išdėstyti argumentai, susiję ir su netinkamais pirmosios instancijos veiksmais renkant įrodymus byloje (atmesti kasatorės prašymai apklausti liudytoją K. K. ir pripažinti trečiojo asmens A. M. dalyvavimą teismo posėdžiuose būtinu); netinkamu įrodymų vertinimu dėl areštuoto turto perdavimo atsakovei ir jo dingimo faktų, tinkamo bendrovės turto perdavimo atsakovę atleidus iš direktorės pareigų, atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukiant bendrovės nuomojamų patalpų saugos sutartį ir kt. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo sprendime esančių išvadų neaiškumo ir abejonių, taigi neįvykdė CPK 320 straipsnyje nustatyto įpareigojimo. Kolegija nepateikė teisinių argumentų ir neatskleidė, kaip vertina nagrinėjamoje byloje surinktus prieštaringus įrodymus, nurodytus ir atsakovės apeliacinio skundo argumentuose, netinkamai nustatė ginčo dalyką.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas bankrutavusi UAB „Medelastas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą, motyvuodamas tuo, kad kasaciniame skunde nurodomi fakto, o ne teisės klausimai, skundo argumentai nepagrįsti, juos paneigia žemesnės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės. Ieškovas pažymėjo, kad kasatorės pareiga saugoti turtą atsirado įstatymo pagrindu, todėl šiuos santykius reguliuoja CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus, o ne šeštosios knygos XLII skyriaus normos, kaip nurodo kasatorė. Ieškovo nuomone, bylą nagrinėję teismai visapusiškai ir išsamiai ištyrė visus įrodymus, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir pritaikė materialinės teisės normas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CPK 683 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo, turto perdavimo saugoti fakto nustatymo
CK 6.850 straipsnyje nustatyta, kad sutartinius pasaugos santykius reglamentuojančios teisės normos (CK 6.830–6.849 straipsniai) taikomos ir pasaugos prievolėms, kurios atsiranda pagal įstatymą, jeigu įstatymas nenustato ko kita. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad vykdant Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 4 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išieškotojai E. U. buvo perduotas saugoti UAB ,,Medelastas“ nuosavybės teise priklausantis turtas: dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), mezgimo mašina KOMECZ, audimo staklės MIULER bei verpalų metimo mašina MIULER. Šiuo atveju pasaugos prievolės atsakovei atsirado CPK 144 straipsnio, 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų, 4 dalies, 675 straipsnio 3 dalies, 683 straipsnio bei Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1, 10 dalių pagrindu. Kasatorė teigia, kad nustatydami turto perdavimo saugoti faktą teismai netinkamai aiškino ir taikė CPK 683 straipsnio 1 dalį. Šioje normoje nustatyta, kad areštuotą turtą antstolis paprastai palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo, tačiau prireikus bet kurioje proceso stadijoje gali areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui. 2005 m. liepos 4 bei 5 d. turto aprašuose, sudarytuose antstolės L. U. Dzikienės padėjėjo T. Romeikos, areštuoto turto saugotoja nurodyta kasatorė E. U., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenanti (duomenys neskelbtini), t. y. identifikuojant ją kaip fizinį asmenį. Turto aprašuose kasatorė savo parašais patvirtino, kad juose nurodytą turtą priėmė saugoti bei turto aprašus gavo. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad pasaugos santykiams atsirasti yra būtinas realus (faktinis) saugojamo turto perdavimas saugotojui, tačiau konstatuoja, kad toks perdavimas gali būti atliekamas tiek fiziškai perduodant turtą saugotojui, tiek ir sudarant saugotojui galimybę valdyti turtą. Šis faktinis turto perdavimas patvirtinamas saugotojo parašu turto apraše nurodant, kad saugotojas apraše nurodytą turtą priėmė saugoti. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad perduotas saugoti turtas liko UAB „Medelastas“ nuomojamose patalpose, neturi reikšmės vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą šiuo aspektu, nes kasatorė, tuo pačiu metu būdama turto savininko UAB „Medelastas“ vadovė ir paskirta turto saugotoja, turėjo galimybę veikdama kaip fizinis asmuo valdyti priimtą saugoti turtą ir užtikrinti jo apsaugą taip, kad turtas būtų išsaugotas. Byloje nenustatyta, kad turto aprašuose kasatorė pasirašė dėl suklydimo, apgaulės ar pan. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 683 straipsnio 1 dalies.
Dėl turto saugotojo civilinės atsakomybės sąlygų
Turto saugotojo civilinės atsakomybės, atsiradusios pagal įstatymą, pagrindai nustatyti CK 6.845 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad saugotojai būtų mokamas atlyginimas. Jeigu saugotojas saugo turtą neatlygintinai, tai jo civilinė atsakomybė atsiranda bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais – esant neteisėtiems veiksmams, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių), kaltei.
CK 6.844 straipsnyje nustatyta, kad saugotojas privalo grąžinti davėjui ar kitam jo įgaliotam asmeniui tą patį daiktą, kuris buvo perduotas saugoti, išskyrus CK 6.835 straipsnyje nustatytas išimtis. Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas taisykles civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi kasatorė buvo įpareigota nedelsiant perduoti bankrutuojančios UAB „Medelastas“ administratorei visą saugomą bankrutuojančios UAB „Medelastas“ turtą, tačiau jo neperdavė. Šios pareigos neįvykdymą teismai pagrįstai kvalifikavo kaip kasatorės neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis). Pagal CK 6.845 straipsnio 1 dalį ir 6.846 straipsnio 2 dalį saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą šių daiktų verte. Teismui konstatavus faktą, kad priimtas saugoti turtas nebuvo grąžintas, ieškovo nuostoliais CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme yra laikoma neatgauto turto vertė. Tarp ieškovo patirtų nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, nes nuostoliai yra tiesioginė turto neišsaugojimo pasekmė (CK 6.247 straipsnis). CK 6.248 straipsnyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo yra kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad saugotojo kaltė – nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš konkrečiomis sąlygomis veikiančio asmens. Neatlygintino saugojimo atveju saugotojo pareiga yra elgtis taip, kaip elgiasi bonus pater familias, t. y. užtikrinti tam tikrą atidumo, apdairumo ir rūpestingumo laipsnį. Neatlygintinai saugantis areštuotą turtą asmuo, nors saugojimas ir atsirado įstatymo pagrindu, negali būti atsakingas už bet kokiomis sąlygomis ar aplinkybėmis neišsaugotą daiktą, nes jis negarantuoja turto išsaugojimo ir nėra atsakingas už nuostolius kaip kaltas asmuo vien dėl neišsaugojimo fakto. Jo kaltė – tai nesugebėjimas elgtis taip, kaip turtą saugotų eilinis normalus, atidus ir rūpestingas savininkas, saugantis savo turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Vokietijos draudimo bendrovė „Zurich Versicherung AG“ v. S. M., bylos Nr. 3K-3-580/2008). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorė, atleista iš UAB „Medelastas“ direktorės pareigų nuo 2005 m. rugsėjo 22 d., turėjo suprasti, jog areštuoto turto toliau saugoti negalės, todėl, būdama atidi, apdairi ir rūpestinga turto saugotoja, privalėjo rūpintis, kad kuo greičiau būtų pakeistas turto saugotojas, tačiau į antstolį dėl turto saugotojo pakeitimo kreipėsi tik 2006 m. kovo 31 d., t. y. praėjus net pusei metų nuo atleidimo iš darbo dienos, taigi nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą CK 6.845 straipsnio taikymo ir aiškinimo praktiką.
Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, nenukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, taikė ir aiškino saugotojo civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.
Dėl procesinės teisės normų pažeidimo kaip kasacijos pagrindo
Pagal CPK 346 straipsnį kasacija galima tik tuo atveju, kai yra šio straipsnio 2 dalyje išvardyti pagrindai. Kasaciniame skunde teigiama, kad yra CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas pagrindas, t. y. apeliacinės instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimą, turintį esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176, 177, 178, 182, 185 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 320 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad proceso teisės normos pažeidimas kaip pagrindas kasacijai turi būti pagrįstas išsamiais teisiniais argumentais, nes kasaciniam nagrinėjimui yra priimamos bylos, kuriose formuluojamos teisės taikymo ar aiškinimo problemos, kurių išsprendimas aktualus tolimesniam teismų praktikos formavimui. Jeigu teisiniais argumentais tokia problema neiškeliama ir nepagrindžiama, tai laikoma, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas nesuformuluotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB „Baltijos laikas“, bylos Nr. 3K-3-219/2009). Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo motyvai apie tam tikrų įrodymų neįvertinimą, faktinių aplinkybių nesiaiškinimą, teismo išvadų nepagrįstumą ir kt. nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kasaciniame skunde yra suformuluota procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo problema, dėl kurios turėtų pasisakyti kasacinis teismas, nes tai būtų reikšminga vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija nepasisako dėl kasaciniame skunde nurodytų procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė saugotojo atsakomybę reglamentuojančias materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą nutartį, kurią naikinti kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 1 d. pažymą šioje byloje kasaciniame teisme patirta 61,10 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatorės į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės E. U. (duomenys neskelbtini) 61,10 Lt (šešiasdešimt vieną litą 10 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, į valstybės biudžetą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Egidijus Laužikas
Juozas Šerkšnas