Administracinė byla Nr. I-9063-244/2015
(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05278-2014-2)
Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 74
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 9 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Henriko Sadausko ir Violetos Petkevičienės, dalyvaujant pareiškėjui A. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas A. K. skunde (b. l. 1–6) prašo priteisti iš atsakovės Vidaus reikalų ministerijos nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos 1999-12-30 sprendimu jam buvo paskirta 1 134,56 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą ir 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau - Laikinasis įstatymas), kiekvieną mėnesį buvo mokama pagal šio įstatymo 4 straipsnį sumažinta valstybinė pareigūno pensija. Pareiškėjas mano, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau - Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens teisė į nuosavybę. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybei kyla pareiga nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą jį garantuoti. Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavęs, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu Laikinojo įstatymo galiojimo terminas buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams, neatsižvelgiant į tai, kad 2012 metais ekonominė situacija šalyje stabilizavosi. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją mokėti. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad yra pažeidžiamas teisėtų lūkesčių principas.
Atsakovė Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 41).
Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad pareiškėjo pensija 2012-2013 metais buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Šiai normai atitikus Konstituciją, sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas.
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad Sveikatos priežiūros tarnybos 2015-05-27 pažymoje Nr. 11DP(P)-2579 „Apie 2012–2013 m. pensijos dydį“ (b. l. 40) pateikti duomenys nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (imtinai), teisėjų kolegija sprendžia, kad vertintinas pareiškėjo pensijos ribojimas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.
Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, jog minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama valstybinių pensijų dydį, valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, todėl pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo teisėtas ir pagrįstas.
Vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai. Aplinkybė, kad pensija pareiškėjui sumažinta dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai priėmimo, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą, tačiau nagrinėjamu atveju Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu pareiškėjui perskaičiuota pensija, Konstitucinio Teismo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnį galimas. Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. KT15-N9/2015 nustatyta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsniu 2012-iems ir 2013-iems metams taip pat neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjo pensija laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama teisėtai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl pensijos nepriemokos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Henrikas Sadauskas
Violeta Petkevičienė
Liudmila Zaborovska