Administracinė byla Nr. A-4132-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00793-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir pareiškėjo G. R. (G. R.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. (G. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2016 m. vasario 22 d. Teigė, jog jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, kaip tai numato ir reglamentuoja teisės aktai. Atsakovas privalėjo individualiai išaiškinti jo teises, pareigas ir atsakomybę bei pažymėti apskaitos žurnale, nurodant kiek laiko truko darbas su kaltinamuoju ir pareiškėjui pasirašant. Nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2014 m. sausio 17 d. gavęs Lukiškių TI-K 2014 m. sausio 17 d. raštą Nr. 96-118. Svarbiomis ieškinio padavimo termino praleidimo priežastimis pareiškėjas nurodė išsilavinimo neturėjimą, neraštingumą, todėl negalėjo laiku įvertinti savo teisių pažeidimo, o tai sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.
3. Pareiškėjas teigė, kad kalinimo laikotarpiu nebuvo užtikrintas tinkamas gyvenamasis plotas, kamerose buvo 6 miegamosios vietos, kamerų plotas 6,43 kv. m – 8,03 kv. m, įskaitant inventorių ir sanitarinį mazgą.
4. Teigė, jog kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, neatitiko reikalavimų. Pareiškėjo manymu, Lukiškių TI-K turi galimybę visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą, todėl sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio sienele, turi būti vertinamas kaip grubus pažeidimas, sukėlęs pareiškėjui orumo pažeidimą ir nežmoniškas sąlygas.
5. Nurodė, jog kamerose buvo drėgna, nebuvo vėdinimo sistemos, žiemos metu kameros langas buvo apledėjęs, o vasarą buvo drėgnos sienos, rinkosi pelėsis, kas tiesiogiai paveikė pareiškėjo sveikatą, kvėpavimo takus, odos senėjimą, sąnarių ligas.
6. Laikino sulaikymo kamerose, nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas, nebuvo unitazo ir praustuvės, kameros yra rūsyje, jos buvo perpildytos, todėl pareiškėjas jose galėjo tik stovėti ir tai trukdavo 4-5 valandas.
7. Gyvenamųjų pastatų ir pasivaikščiojimo kiemelių stoguose yra asbesto. Pareiškėjas bausmę atliko sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, jautė baimę, pasidarė apatiškas aplinkai.
8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
9. Nurodė, jog pareiškėjo skundžiami veiksmai nėra priskirti jo kompetencijai. Teisingumo ministerija pritaria Lukiškių TI-K paaiškinimams, todėl jų pagrindu pareiškėjo skundas turi būti atmestas.
10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
11. Nurodė, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės), nenumatė sanitarinių įrenginių atitvėrimo nuo likusio kameros ploto, todėl atitvėrimai ir negalėjo būti numatyti, nes kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K kameros plotas atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio.
12. Nurodė, jog Lukiškių TI-K kameros langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
13. Pažymėjo, jog asmenys, atvykę į tardymo izoliatorių, kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimo registravimui būtini dokumentai, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Tikslus laikas, kiek asmenys laikomi trumpalaikio laikymo kamerose nėra fiksuojamas, tačiau laikymo trukmė ne ilgesnė nei dvi valandos.
14. Teigė, jog Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės ir panašūs dirbiniai, nenaudojami.
15. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos todėl pareiškėjo reikalavimas atmestinas.
16. Atsakovas prašė teismo taikyti pareiškėjo reikalavimams ieškinio senaties terminą.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies bei priteisė pareiškėjui G. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 2 170 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.
18. Teismas, vertindamas atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą bei pareiškėjo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti  vadovaudamasis  teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas) ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, sudarantys pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, t. y., kad jis nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, kad jis yra neraštingas, yra abstraktūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Teismas taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą reikalavimams dėl žalos, patirtos iki 2013 m. vasario 22 d.
19. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 23 d. iki 2013 m. birželio 25 d.  buvo laikomas kameroje Nr. 60 (plotas 7.94 kv. m), kurioje buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. kameroje Nr. 230 (plotas 6.90 kv. m) buvo laikomas vienas; 2013 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 230 vienas; nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. buvo laikomas kameroje Nr. 19 (plotas 7,38 kv. m) vienas; 2013 m. lapkričio 14 d. buvo laikomas kameroje Nr. 17 (plotas 7,38 kv. m) vienas; nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. laikomas kameroje Nr.17, kurioje buvo 2 asmenys;  2013 m. lapkričio 21 d. laikomas kameroje Nr. 17 vienas; nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 22 d. kameroje Nr. 17 buvo laikomi 2 asmenys;  2013 m. gruodžio 23 d. kameroje Nr. 17 buvo laikomas vienas;  2013 m. gruodžio 24 d. kameroje Nr. 17 buvo laikomi 2 asmenys;  2013 m. gruodžio 25 d. kameroje Nr. 17 buvo laikomas vienas; nuo 2013 m. gruodžio 26 d. iki  2014 m. vasario 24 d. kameroje Nr. 17 buvo laikomi 2 asmenys; 2014 m. vasario 25 d. kameroje Nr. 17 buvo laikomas vienas; nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2014 m. vasario 27 d. kameroje Nr. 17 buvo laikomi 2 asmenys; 2014 m. vasario 28 d. kameroje Nr. 17 buvo laikomas vienas; nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. kovo 12 d. kameroje Nr. 17 buvo laikomi 2 asmenys; 2014 m. kovo 13 d. kameroje Nr. 61 (plotas 7,94 kv. m) buvo laikomas vienas; nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. birželio 18 d. kameroje Nr. 61 buvo laikomi 2 asmenys; 2014 m. birželio 20 d. kameroje Nr. 61 buvo vienas; nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2014 m. spalio 14 d. kameroje Nr. 61 buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. spalio 27 d. kameroje Nr. 228 (plotas 6,90 kv. m) buvo laikomas vienas; nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2015 m. gegužės 4 d. kameroje Nr. 43 (plotas 7,94 kv. m) buvo laikomas vienas; nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. birželio 9 d. kameroje Nr. 241 (plotas 6,80 kv. m) buvo vienas; 2015 m. birželio 10 d. kameroje Nr. 61 buvo vienas; nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. liepos 6 d. kameroje Nr. 61 buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. kameroje Nr. 43 (plotas 7,94 kv. m) buvo laikomas vienas; nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. spalio 15 d. kameroje Nr. 61 buvo vienas; nuo 2015 m. spalio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 1 d. kameroje Nr. 61 buvo laikomi 2 asmenys; nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. vasario 22 d. kameroje Nr. 61 buvo laikomas vienas. Taigi, pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 23 d. iki 2016 m. vasario 22 d. buvo laikomas 1 083 dienas.
20. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, vertino, jog pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K jam tenkantis minimalus 3,6 kv. m kameros plotas buvo užtikrintas visą kalinimo laikotarpį, ir netgi atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), pareiškėjui tenkantis minimalus plotas nebuvo mažesnis nei 3 kv. m, taigi,  konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, nagrinėjamu atveju, pagrindo nėra.
21. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniu įrenginiu dėl netinkamai atitverto tualeto, pareiškėjas jautė diskomfortą, nes jis buvo matomas kitų kalinamųjų ir pareigūnų, teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas tik 1,5 metro aukščio sienele. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 14.5 punktu bei EŽTT praktika, jog tualeto atskyrimas 1,5 m aukščio pertvara neužtikrina asmens privatumo bei priėjo išvadą, kad pareiškėjo privatumas, besinaudojant sanitariniu įrenginiu, nebuvo užtikrintas, kadangi jis galėjo būti matomas kitų kartu kameroje esančių kalinamųjų bei prižiūrėtojų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė tinkamai naudotis sanitariniu įrenginiu visą jo kalinimo laikotarpį buvo pažeista.
22. Pareikėjo teiginius, kad kamerose nebuvo užtikrinta tinkama drėgmė ir temperatūra, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintų „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintų „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte. Taigi, iš ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo matyti, kad kamerų vėdinimas per langus atitinka higienos normų reikalavimus. Teismas nustatė, kad atsakovo pateikti patikrinimo aktai buvo atlikti ne tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas konkrečiose kamerose arba ne tose kamerose, tuo tarpu duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, byloje nėra, todėl darė išvadą, jog konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, nėra pagrindo.
23. Nagrinėdamas skundo reikalavimą dėl netinkamų laikino sulaikymo kamerų, kuriose neįrengtas sanitarinis mazgas, nėra unitazo ir praustuvės, kameros randasi rūsyje, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktu, numatančiu, kad į įstaigą atvykę asmenys, kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimo registravimui būtini dokumentai, ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundais į atsakovą ar kitą instituciją dėl jo laikymo laikino sulaikymo kameroje sąlygų nesikreipė, duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs pareigūnų išvesti į tualetą ar prašęs užtikrinti, kad kameroje kiti asmenys nerūkytų ir jo prašymai nebūtų vykdomi, nėra. Atsižvelgdamas į atsakovo teiginius, kad sulaikymo kameroje asmenys laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas bei vertinant, kad sanitarinio mazgo neįrengimas negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių, kadangi jis galėjo prašyti pareigūnų išvesti į tualetą, teismas pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
24. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamųjų pastatų ir pasivaikščiojimo kiemelių stoguose yra asbesto, tačiau nenurodė, kokiu būdu jis šią aplinkybę nustatė. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas su prašymu nustatyti ar gyvenamųjų pastatų ir pasivaikščiojimo kiemų stoguose yra asbesto, nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl asbesto atmetė kaip nepagrįstus.
25. Įvertindamas tai, jog pareiškėjas 1 083 dienas buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, atsižvelgdamas į šio pažeidimo mąstą bei  trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, į 2016 – 2018 metų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią maksimali priteistina suma už vieną dieną praleistą Lukiškių TI-K analogiškomis sąlygomis yra 2 Eur, protingumo ir teisingumo principais, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 2 170 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K neturtinei žalai atlyginti priteisė 2 170 Eur sumą.
26. Atsakovo prašymą priteisti 1,50 Eur išlaidas, susijusias su teismui pateiktos medžiagos kopijų rengimu, teismas vertino kaip nepagrįstas, kadangi atsakovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai sumokėjo 1,50 Eur už kopijų parengimą, todėl atsakovo prašymo netenkino.

III.

27. Pareiškėjas G. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą bei priteisti pareiškėjui iš Lukiškių TI-K 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
28. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos dydis yra neadekvatus patirtai neturtinei žalai, nes neatlygina jo išgyventų dvasinių kančių, nuolatinių kančių, emocijų, depresijos ir kitų neigiamų išgyvenimų dėl kurių patyrė psichinius sutrikimus, stresą, išgyvenimus, naktimis negalėjo užmigti.
29. Nurodo, jog atsakovas nesupažindino jo su teisėmis ir pareigomis. Be to, jo parašu nėra patvirtinta, kad jam buvo individualiai išaiškintos jo pareigos ir atsakomybė, nuo kada pradėtas individualus darbas su kaltinamuoju. Teigia, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2014 m. sausio 17 d., todėl pareiškėjo vertinimu, svarbios ieškinio padavimo termino praleidimo priežastys yra išsilavinimo neturėjimas, neraštingumas, dėl ko jis negalėjo laiku įvertinti savo teisių pažeidimo, o tai sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.
30. Pareiškėjo vertinimu, remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pareiškėjui padaryti pažeidimai nebuvo menkaverčiai. Pažymi, jog neturtinės žalos priteisimui neturi įtakos valstybės ekonominė padėtis, nes pagal EŽTT, Europos teisė galioja visur vienodai ir neturtinės žalos dydis turi būti skaičiuojamas pagal Europos teismų suformuotą praktiką.

31. Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
32. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas turėjo pateikti teismui svarbias reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias neturtinės žalos kilimo faktą, tuo tarpu teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.
33. Teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam mąsto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.
34. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

35. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
36. Nurodo, jog teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad apelianto argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui G. R. už kalinimą Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
38. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl taikė trejų metų senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Teismas vertino, kad pareiškėjas 1 083 dienas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į privatumą naudotis sanitariniu įrenginiu bei priteisė iš atsakovo Lukiškių TI-K 2 170 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.
39. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jo nuomone, teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino, taip pat teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra neadekvati jo patirtiems išgyvenimams.
40. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes, jo teigimu, teismas pareiškėjui be pagrindo priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad pareiškėjas neteikė įrodymų apie patirtus išgyvenimus ar kitus nepatogumus, taip pat nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo patirtų išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos.
41. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.
42. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2002 m. rugpjūčio 14 d. iki 2013 m. vasario 22 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.
43. Dėl ieškinio senaties termino pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).
44. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).
45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
46. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos išvadas dėl ieškinio senaties taikymo bei atsižvelgusi į tai, jog apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų dėl praleisto senaties termino atnaujinimo nėra (pareiškėjo nurodytos aplinkybės: neraštingumas, neišsilavinimas buvo įvertinos pirmosios instancijos teisme), konstatuoja, kad teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstos ir teisėtos, todėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu, iš naujo neanalizuoja ir dėl jų atskirai nepasisako.
47. Pirmos instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų drėgmės, temperatūros, taip pat dėl netinkamo laikino sulaikymo kamerų įrengimo bei dėl gyvenamųjų pastatų ir pasivaikščiojimo kiemelių stoguose esančio asbesto yra nepagrįsti ir  atmestini. Pareiškėjas G. R. apeliaciniame skunde šių pažeidimų neminėjo ir nekonkretizavo, apie juos nepasisakė, neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl šių pareiškėjo reikalavimų netenkinimo.
48. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje V. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
49. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad pareiškėjo teiginiai dėl  gyvenamųjų patalpų drėgmės, temperatūros, taip pat dėl netinkamo laikino sulaikymo kamerų įrengimo, dėl gyvenamųjų pastatų ir pasivaikščiojimo kiemelių stoguose esančio asbesto yra nepagrįsti ir atmetami. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą, tinkamai taikė teisės normas bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.
50. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo teisių įgyvendinimo į gyvenamąją plotą, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 60 (7,94 kv. m), 230 (6,90 kv. m), 17 (7,38 kv. m), 19 (7,38 kv. m), 61 (7,94 kv. m), 228 (6,90 kv. m), 43 (7,94 kv. m), 241 (6,80 kv. m).
51. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas traktuojamas tuomet, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas yra mažesnis nei 3 kv. m.
52. Pažymėtina, jog kameroje Nr. 230 kurios plotas 6,90 kv. m, pareiškėjas nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d. ir 2013 m. rugsėjo 25 d. buvo laikomas vienas. Kameroje Nr. 228, kurios plotas 6,90 kv. m, pareiškėjas nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. spalio 27 d. buvo laikomas vienas. Kameroje Nr. 241, kurios plotas 6,80 kv. m, pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. birželio 9 d. buvo laikomas vienas. Kitose kamerose (Nr. 60, 17, 19, 61, 43) įvairiais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas vienas arba dviese su kitu kalinamu asmeniu, kas vienam asmeniui teko nuo 3,69 kv. m iki 3,97 kv. m. 
53. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su nacionalinės teisės aktuose nustatytu minimalaus ploto reikalavimu.
54. Pareiškėjas G. R. apeliacinį skundą iš esmės grindė tuo, jog nesutinka su teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, kuris pareiškėjo vertinimu, neatitinka pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir nepatogumų, mano, kad neturtinės žalos dydis turi būti skaičiuojamas pagal Europos teismų suformuotą praktiką. Atsakovas Lukiškių TI-K, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimu, mano, kad pažeistai teisei apginti, pakako pažeidimo pripažinimo.
55. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.) Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą  neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).
56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
57. Pirmosios instancijos teismo nustatytais duomenimis, pareiškėjas G. R. Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2013 m. vasario 23 d. iki 2016 m. vasario 22 d. su pertraukomis 1 083 dienas. Atsakovas nepaneigė, kad sanitarinis mazgas nuo likusios gyvenamosios patalpos buvo atitvertas tik 1,5 m sienele, juo labiau, atsakovas pažymėjo, jog kitokie atitvėrimai trukdytų pareigūnams užtikrinti nuolatinę kalinamų asmenų elgesio kontrolę.
58. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu įrenginiu, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei prižiūrėtojų, todėl konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas naudotis sanitariniu įrenginiu visą jo kalinimo laikotarpį.
59. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
60. Papildomai pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
61. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.
62. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip pareiškėjo privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu įrenginiu. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.
63. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka.
64. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pažeidimo mastu, trukme (1 083 dienos) ir intensyvumu, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus (buvo matomas kito kalinčio asmens ir pareigūnų), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartoja, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar turėjo priteisti mažesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą.
65. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjui priteistinos  neturtinės žalos atlyginimo dydį (2 170 Eur), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo naikinti ar keisti. Remiantis tuo, pareiškėjo G. R. ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami bei paliekamas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. R. (G. R.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Audrius Bakaveckas

              Dainius Raižys