Civilinė byla Nr. 2-566-464/2015

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00058-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija: 116.5.3.; 126.8.; 130.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A/S SPANVALL atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-979-253/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „MCTL International“ ieškinį atsakovui A/S SPANVALL dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėja 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „MCTL International“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, 2014-01-24 kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 1 234 523,58 Lt skolą bei 6 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad buvęs UAB „MCTL International“ direktorius H. C. 2013-08-26 perdavimo – priėmimo aktu perdavė bankroto administratoriui visą įmonės turtą ir dokumentus, įskaitant ir debitorių sąrašą. Perduotame įmonės skolininkų sąraše nurodytas ir atsakovas A/S SPANVALL su 1 234 523,58 Lt skola, kuri susidarė pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu. Atsakovas įsigijo ieškovei UAB „MCTL International“ priklausiusį ilgalaikį turtą, tačiau už jį pirkimo kainos nesumokėjo.

Klaipėdos apygardos teismas 2014-07-23 priėmė sprendimą už akių ir ieškinį patenkino visiškai, atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį.

Klaipėdos apygardos teismas, 2014-11-28 atnaujinęs praleistą terminą, priėmė atsakovo A/S SPANVALL pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Atsakovas A/S SPANVALL šiame pareiškime prašė peržiūrėti Klaipėdos apygardos teismo 2014-07-23 sprendimą už akių. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas priėmė ir išnagrinėjo jam neteismingą bylą. Atsakovas yra Danijos Karalystėje registruota įmonė, todėl teismingumas nustatytinas pagal Reglamentą Nr. 44/2001, prie kurio Danijos Karalystė prisijungė 2007-07-01. Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Be to, ieškovo reikalavimas priteisti skolą pagal prievoles iš kitos valstybės narės atsakovo negali būti grindžiamas išimtinai PVM sąskaita faktūra, tokią praktiką formuoja Lietuvos apeliacinis teismas, todėl ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtas.

Ieškovas BUAB „MCTL International“ atsiliepime prašė netenkinti prašymo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nurodė, kad sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimą kartu su Reglamento Nr. 44/2001 nuostatomis turi būti atsižvelgta ir į nuo 2010-01-10 įsigaliojusią Europos Bendrijos, Norvegijos Karalystės ir Danijos Karalystės 2007-10-30 Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Lugano konvencija). Tiek Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies a papunktyje, tiek ir Lugano konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a papunktyje numatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta ir atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose. Šalis siejančios prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvos ieškovo buveinės vieta, nes lėšos už įgytą turtą turėjo būti pervestos į ieškovo sąskaitą, esančią AB Swedbank, kas lemia bylos jurisdikciją, juolab kad atsakovas yra vienintelis ieškovo akcininkas, turintis teisių ir interesų Lietuvoje. Sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014-12-05 nutartimi netenkino atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Teismas nustatė, jog atsakovas yra pareiškęs finansinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei (ieškovui), Klaipėdos apygardos teismo 2013-09-10 nutartimi yra patvirtintas A/S SPANVALL 2 742 349,81 Lt finansinis reikalavimas ieškovo BUAB „MCTL International“ bankroto byloje, o bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių ir įmonės interesus, pareiškė ieškinį atsakovui dėl atsiskaitymo už prekes, kurias pastarasis gavo jau prasidėjus bankroto procedūroms, t. y. kai kreditorius UAB „Conlex“ 2013-01-23 informavo UAB „MCTL International“ apie bankroto bylos iškėlimo galimybę. Įvertinęs šias faktines aplinkybes teismas sprendė, jog ieškinys yra tiesiogiai kilęs iš bankroto bylos, todėl byla patenka į Tarybos reglamento Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ numatytą taikymo išimtį, dėl ko nelaikytinas civiline ar komercine byla pagal reglamentą „Briuselis I“ (Reglamentas Nr. 44/2001). Nustatant, kurios šalies jurisdikcijai priskirtinas nagrinėti iškilęs ginčas, šios bylos atveju netaikytinas ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“, kadangi atsakovas yra Danijos Karalystėje registruota įmonė, o pastaroji nedalyvavo priimant šį reglamentą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju privaloma vadovautis nacionalinės teisės aktais. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostatos imperatyviai nustato, kad administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą (ĮBĮ 14 str. 3 d.).

Taip pat teismas nesutiko ir su atsakovo prašymo argumentais, kad ieškovės reikalavimas priteisti skolą pagal prievoles iš kitos valstybės narės atsakovo negali būti grindžiamas PVM sąskaita faktūra. Ginčo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos šalys, parduodamas turtas, kaina, bendra sandorio vertė, taip pat yra pirkėjo padaryta žyma apie šios sąskaitos gavimą. Teismas sprendė, jog atsakovas, prašydamas peržiūrėti sprendimą, nepateikė jokių įrodymų, galinčių turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A/S SPANVALL atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014-12-05 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014-07-23 sprendimą už akių, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Aplinkybė, jog prievolės metu ieškovas buvo gavęs pranešimą dėl bankroto bylos inicijavimo, teisiškai nepagrindžia Reglamento Nr. 44/2001 netaikymo išimties. Šioje byloje išnagrinėtas ieškovo reikalavimas turėjo būti sprendžiamas ne pagal lex fori, o vadovaujantis Reglamento Nr. 44/2001 taisyklėmis – byla turėjo būti keliama ir nagrinėjama valstybės narės (Danijos Karalystės) teisme. Todėl buvo pažeistos CPK 782 straipsnio nuostatos, įpareigojančios teismą ex officio tikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Konstatavus, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismui, ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu.
2. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-18 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-1398/2014, yra sukurtas teisės taikymo precedentas, jog dėl PVM sąskaitomis faktūromis grindžiamų reikalavimų sprendimas už akių negali būti priimtas. Ir nors iš ginčo PVM sąskaitos faktūros galima nustatyti sandorio šalis, sandorio dalyką / turtą, kainą, joje yra šalių parašai, vien šių rekvizitų pagrindu negalima tiksliai identifikuoti ginčo šalių teisinių santykių, o atsiskaitymo tvarka ir terminai akivaizdžiai nėra žinomi. Teismo sprendimas už akių pagal tokį dokumentą negalėjo būti priimtas.

Ieškovas BUAB „MCTL International“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

1. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu buvo nepateisinamai pasyvus. Procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti tinkamai, tačiau jis per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Ieškovo bankroto byloje yra patvirtinti atsakovo finansiniai reikalavimai, atsakovas yra ieškovo kreditorius. Be to, atsakovas yra vienintelis ieškovo akcininkas, taigi turi turtinių teisių Lietuvos Respublikoje. Atsakovas tikslingai buvo pasyvus civilinės bylos nagrinėjimo metu ir siekia proceso vilkinimo.
2. Teismas konstatavęs, kad ieškinys yra tiesiogiai kilęs iš bankroto bylos, glaudžiai susijęs su turto likvidavimo procedūromis, pagrįstai sprendė, jog civilinė byla nagrinėtina vadovaujantis vadovautis nacionalinės teisės aktais ir pagrįstai taikė ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalį.
3. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-18 nutartis, kuria atsakovas grindžia savo argumentus, yra priimta dėl kitokių faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo ja vadovautis. Ginčo PVM sąskaitoje faktūroje yra nurodytos jos šalys, parduodamas turtas, jo kaina, bendra sandorio vertė, taip pat yra pirkėjo gavimo žyma. Tarp šalių buvo susiklostę tęstiniai komerciniai santykiai, o atsakovui, kaip vieninteliam akcininkui, buvo žinoma ir apie bankroto bylos iškėlimą, ir apie prievolių įvykdymo pabaigą.

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl ginčo su tarptautiniu elementu teismingumo ir dėl CPK 782 straipsnyje nustatytų procesinių padarinių - pareiškimo palikimo nenagrinėtu - taikymo galimybės, taip pat dėl įrodymų pakankamumo sprendimui už akių priimti. 

Dėl sprendimo už akių priėmimo teisinių prielaidų

Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Sprendimo už akių instituto tikslas – išplėsti asmenų subjektinių teisių teisminės gynybos ir dispozityvumo principo ribas, taip pat užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis bei nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius. Tuo siekiama skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu, laiku ir rūpestingai pateikti savo poziciją teismui, sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis, nevilkinti proceso (CPK 7 str.). Sprendimo už akių sąlygos įtvirtintos CPK 285 straipsnyje. Vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio procesinio pasyvumo padarinius yra pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas, nes tokia šalis negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 str. 5 d.).

CPK 288 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos dvi sąlygos, iš kurių nors vienai esant nustatytai, sprendimas už akių turi būti panaikinamas ir bylos nagrinėjamas atnaujinamas: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Taigi pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjantis teismas pirmiausia privalo patikrinti, ar ginčo atveju galėjo būti priimtas sprendimas už akių. CPK 285 straipsnio 1 dalis reglamentuoja sprendimo už akių priėmimo sąlygas – sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių, taip pat kitais CPK numatytais atvejais.

Nagrinėjamu atveju apeliantas atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo panaikinti sprendimą už akių CPK 288 straipsnio 4 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi ieškovo BUAB „MCTL International“ ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, taip pat apeliantas laiko, jog pirmosios instancijos teismas formaliai įvertino byloje pateiktus ieškovo įrodymus, neidentifikavo ir neatskleidė šalių teisinių santykių, kuriuos ieškovas išimtinai grindė PVM sąskaita faktūra, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, tokius apelianto argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės, bankrutuojančios įmonės administratoriui pareiškus ieškinį užsienio valstybės įmonei

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlyga. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 str.).

Kadangi šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl tarptautinės jurisdikcijos taikymo civilinėse ir komercinėse bylose, svarbu išsiaiškinti, į kurio teisės akto reguliavimo sritį patenka byloje pareikštas ieškinys. Nagrinėjamoje byloje aktualūs yra 2000-05-29 Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – ir Reglamentas Nr. 1346/2000), taip pat 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (t. y. nauja Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/20001 redakcija) (toliau – ir Reglamentas Briuselis I).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Reglamentas Nr. 1346/2000 šios bylos atveju negali būti taikomas, nes Danijos Karalystė nėra prie jo prisijungusi, o taip pat padarė išvadą, jog BUAB „MCTL International“ ieškinys yra kilęs iš bankroto bylos, taigi ši byla nepatenka ir į Reglamento Briuselis I taikymo sritį. Tokiu atveju pripažinęs, kad nei Reglamentas Nr. 1346/2000, nei Reglamentas Briuselis I šioje byloje netaikytini, pirmosios instancijos teismas rėmėsi nacionaliniais teisės aktais, nustatančiais bankrutuojančios įmonės ieškinių teismingumą, t. y. vadovavosi IBĮ 14 straipsnio 3 dalimi. Su pirmąja Klaipėdos apygardos teismo padaryta išvada sutiktina. Kadangi apeliantas A/S SPANVALL yra Danijos Karalystėje registruota įmonė, o pagal Reglamento Nr. 1346/2000 konstatuojamosios dalies 33 punktą ši valstybė nedalyvavo jį priimant, tai Reglamentas Nr. 1346/2000 netaikytinas. Tačiau skundžiamos nutarties išvadoms, kad šioje byloje Reglamentas Briuselis I taip pat negali būti taikomas dėl jame nurodytos išimties bankroto byloms, apeliacinės instancijos teismas nepritaria.

Bylos teismingumo taisykles nustatančio Reglamento Briuselis I, 1 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta, kad šis Reglamentas netaikomas bankrotui, su nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimu susijusiems procesams ir panašioms byloms. Aiškindamas šios išimties apimtį, Europos Teisingumo Teismas konstatavo, kad tam, jog su bankrotu susiję sprendimai nebūtų įtraukti į Reglamento Briuselis I taikymo sritį, reikia, kad jie kiltų tiesiogiai iš bankroto bylos ir būtų glaudžiai susiję su turto likvidavimo arba taikos sutarties sudarymo procedūromis (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1979-02-22 sprendimas byloje Nr. 133/78 H. G. v. F. N.). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad jei ieškovo reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas iškelti bankroto bylą ar susijęs su pradėtu bankroto procesu, jis nelaikytinas civiline ar komercine byla pagal Reglamentą Briuselis I, nes patenka į šiame reglamente nustatytą jo taikymo išimtį dėl bankroto ar panašaus pobūdžio teisminių procesų; jeigu nebūtų nustatyta pareikšto reikalavimo ryšio su bankroto byla ar jis būtų nepakankamas nustatyti Reglamento Briuselis I taikymo išimtį (Reglamento Briuselis I 1 straipsnio 2 dalies b punktas), toks ieškinys pripažintinas civiline ar komercine byla, teisminga atsakovo oficialios buveinės vietos valstybės teismams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012). Vadinasi, ieškiniai, tiesiogiai kylantys iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susiję, negali patekti į Reglamento Briuselis I taikymo sritį.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad bankroto administratorius, gindamas visų įmonės kreditorių interesus, pareikštu ieškiniu reikalavo atsiskaityti už prekes, kurias atsakovas gavo jau tuo metu, kai jau buvo inicijuojama ieškovo bankroto procedūra, sprendė, kad šis ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byloje taikomomis turto likvidavimo procedūromis. Tokią teismo išvadą kvestionuoja ir apeliantas, teigdamas, kad vien aplinkybė, jog ginčo šalių prievolės sukūrimo metu ieškovo atžvilgiu buvo pradėta bankroto procedūra nepagrindžia Reglamento Briuselis I taikymo išimties. Teisingumo Teismas išaiškino, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius (Teisingumo Teismo 2009-02-12 sprendimas S. v. D. M. byloje (C-339/07). Klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai, t. y. remiantis EB teise ir Teisingumo Teismo suformuluotais dviejų reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijais: 1) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo; 2) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių; 3) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą; 4) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto pozicija dėl Reglamento Briuselis I išimties netaikymo. Nors ieškinį BUAB „MCTL International“ vardu pareiškė įmonę atstovaujantis bankroto administratorius, šio ieškinio pareiškimas nesąlygojo bankroto bylos iškėlimo. Ieškovo bankroto administratorius nenurodo, kad būtent dėl ginčo įsiskolinimo ieškovui iškelta bankroto byla. Aplinkybė, kad atsakovas yra vienintelis ieškovo akcininkas, nereiškia, kad ieškovas neturėjo galimybės prievolės įvykdymo iš jo reikalauti dar iki bankroto bylos iškėlimo. Tokį ieškinį ieškovas galėjo pateikti ir iki bankroto bylos iškėlimo. Ieškovo pareikštas ieškinys nėra grindžiamas ir specialiomis ĮBĮ taisyklėmis ar argumentais, būdingais tik bankroto princese pradėtoms kitoms byloms (dėl dalyvių ar valdymo organų neveikimo, laiku neinicijavus bankroto, dėl bankrutuojančiai įmonei žalingų verslo ar kitų sprendimų priėmimo, sukėlusių nemokumą, dėl pirmenybės teisės kuriems nors iš kreditorių suteikimo ir pan.). Priešingai, bankroto administratorius remiasi bendrosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis pirkimą–pardavimą, atsiskaitymą, taigi ieškinys paremtas bendrosiomis civilinės teisės normomis ir negrindžiamas vien bankroto teise, t. y. reikalavimo atsiradimas nepriklauso nuo bankroto bylos iškėlimo. Tai, kad ieškinį reiškia bankroto administratorius, taip pat nėra pakankama aplinkybė pripažinti bylą glaudžiai susijusia su bankroto byla, kadangi bankroto administratorius turi teisę naudotis savo įgaliojimais, įskaitant teisę pareikšti ieškinį, be to, tokį ieškinį iki bankroto bylos iškėlimo galėjo pareikšti ir pats kreditorius. Ieškinio pateikimo senaties terminas nėra sąlygotas konkretaus bankroto bylos etapo. Ieškovo reikalavimui dėl pirkimo - pardavimo kainos sumokėjimo taikomas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų senaties terminas. Vien aplinkybė, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju padidėtų bendrovės aktyvai, taip pat nedaro bylos glaudžiai susijusios su bankroto byla, kadangi ieškinys neatitinka kitų aukščiau aptartų kriterijų. Taigi bankroto administratoriaus ieškinys nagrinėjamos bylos atveju vertintinas kaip civilinis ginčas, kylantis iš netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, todėl patenka į Reglamento Briuselis I reguliavimo sritį.

Pirmosios instancijos teismas savo išvadas byloje dėl Reglamento Briuselis I išimties taikymo grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2012. Tačiau CPK 4 straipsnis, numatantis, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausias Teismas, nagrinėjamos bylos atveju įpareigoja vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-30 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014, suformuluotais jurisdikcijos nustatymo kriterijais kaip aktualiausia nagrinėjamu klausimu suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika, kurioje pagal Teisingumo Teismo praktiką suformuluoti aptariamos išimties taikymo kriterijai ir būtinybė juos visus identifikuoti.

Konstatavus, kad bankroto administratoriaus pareikštas reikalavimas nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, kad patektų į Reglamento Briuselis I taikymo išimtį, aptartinas atsakovui pareikštų reikalavimų teismingumo Lietuvos Respublikos teismams pagal Reglamente Briuselis I įtvirtintas jurisdikcijos taisykles klausimas.

Reglamento Briuselis I (naujos redakcijos) 4 straipsnio 1 dalyje numatyta bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatanti, jog asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę, kas nagrinėjamos bylos atveju reikštų Danijos Karalystės teismuose. Būtent šios taisyklės, nustatančios bylos teismingumą kitos valstybės narės teisme, taikymo ir reikalauja apeliantas, prašydamas ieškinį, priimtą Lietuvos Respublikos teisme, palikti nenagrinėtu. Tačiau jau minėta teismo pareiga ex officio patikrinti bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 str.). Reglamente Briuselis I taip pat įtvirtinta ir alternatyvios specialiosios jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią reikalavimai, kylantys iš sutarties, gali būti pareikšti prievolių vykdymo vietos teismuose, kuri suteikia ieškovui galimybę pasirinkti prievolės vykdymo vietos teismų jurisdikciją (7 str. 1 d. a punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovas yra Lietuvos Respublikoje įregistruotas ir veikiantis juridinis asmuo, siekiantis patenkinti savo piniginio pobūdžio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju prievolės, kylančios iš pirkimo - pardavimo teisinių santykių, įvykdymo vieta yra Lietuvos Respublikoje, t. y pardavėjo vardu atidaryta Swedbank banko sąskaita, į kurią atsakovas privalėjo pervesti pirkimo kainą ir taip įvykdyti savo prievolę (b l. 10, 11), tai leidžia ieškovui, vadovaujantis Reglamento Briuselis I 7 straipsnio 1 dalies a punkto įtvirtinta specialios jurisdikcijos taisykle, pasirinkti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją dėl atsakovui A/S SPANVALL reiškiamų reikalavimų. Pažymėtina, kad piniginės prievolės įvykdymo vieta teismų praktikoje jau buvo susieta su sutarties įvykdymo vieta pagal  Reglamento Briuselis I specialiosios jurisdikcijos taisyklę, nurodytą 7 straipsnio 1 dalies a punkte (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-325/2014).

Dėl PVM sąskaitos-faktūros vertinimo

Atskirajame skunde teigiama ir tai, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos įrodymų vertinimo klausimu, nes sprendimą, priimtą apeliantui už akių, išimtinai grindė ieškovo pateikta PVM sąskaita faktūra, neleidžiančia identifikuoti šalių teisinių santykių turinio.

Pasisakydamas dėl šio argumento, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2015; 2013-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2011-08-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011), t. y. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, įrodymų vertinimas grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, įrodymai vertinami vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, vertinama ne tik kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė, bet ir jų visetas, pakankamumas ir patikimumas, ir tik iš įrodymų visumos daroma išvada apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis ir pan.

Nesutikdamas su teismo sprendimo už akių išvadomis, apeliantas teigia, kad byloje esanti PVM sąskaita faktūra, nors ir turi visus tokiam dokumentui reikiamus rekvizitus, tačiau savaime nepatvirtina jam perduotų prekių fakto ir tokiai savo pozicijai pagrįsti rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-18 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1398/2014, išaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą, o precedentais yra tik tokie nutartyse išdėstyti išaiškinimai (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2011). Apelianto minimos Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-18 nutarties ir nagrinėtos aplinkybės visiškai nesutampa, cituojamoje nutartyje buvo sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas dėl ieškinio trūkumų pašalinimo ir teisės kreiptis į teismą realizavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamojoje byloje neturėjo jokio pagrindo remtis nurodyta nutartimi.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčo PVM sąskaita faktūra, priešingai nei tvirtina apeliantas, neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str. 2 d.), tai tik viena iš įrodinėjimo priemonių, kita vertus, ji nėra vienintelis tokio pobūdžio šalių teisinius santykius patvirtinantis dokumentas. Realių sutartinių santykių buvimo faktui pagrįsti kompleksiškai vertintinos visos reikšmingos aplinkybės bei įrodymai. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantas yra ieškovo įmonės debitorių sąraše (b. l. 9), o debitorių sąrašą sudarė su abiems įmonėmis susijęs ieškovo buvęs vadovas (kažkuriuo laikotarpiu ir akcininkas, b. l. 13-15) H. C..  Vadinasi, šis asmuo patvirtino tokio reikalavimo apeliantui (įmonės akcininkui, jas įgijusiam iš H. C.) realumą, o kartu ir prekių, nurodytų sąskaitoje, perdavimą akcininkui.  Be to, kaip matyti iš bylos, prieš kreipiantis į teismą dėl skolos išieškojimo apeliantui buvo išsiųstas raginimas įvykdyti prievolę (b. l. 11, 12).

Tuo tarpu apeliantas, kvestionuodamas teismo sprendimo už akių teisėtumą bei pagrįstumą, pats nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti šalių įvykusio sandorio, kurio metu apeliantui buvo perduotos 2013-03-01 PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekės, realumu ar tokių teisinių santykių buvimu (CPK 12 str., 178 str.), juolab kad teismas savo išvadas dėl ginčo dalyko bei faktų nustatymo grindžia ir tikėtinumo taisykle (labiau tikėtina, nei netikėtina). Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios bylos aplinkybes, nepažeidė CPK nustatytų ir teismo praktikoje pateiktų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, o apelianto argumentai dėl nukrypimo nuo teismų praktikos įrodinėjimo, įrodymų vertinimo klausimais atmetami kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsti, neįtakojantys priimto teismo sprendimo už akių teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės, susijusios su bankrutuojančios įmonės administratoriaus teise užsienio valstybės įmonei reikšti ieškinį Lietuvos Respublikos teisme, suklydo aiškindamas 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo taikymo sąlygas, nurodydamas neteisingus nutarties motyvus dėl teismingumo pagal nacionalinę teisę (ĮBĮ nuostatas), o ne pagal šį reglamentą nustatymo. Tačiau iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais, o procesinės teisės normų pažeidimas teikia pagrindą procesiniam teismo sprendimui panaikinti tik tuomet, jeigu dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 328 str., 329 str. 1 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vis tik padarė teisingą išvadą dėl šios bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismas, ir nėra prielaidų manyti, kad galėtų būti priimtas kitokio pobūdžio (materialiąja prasme) teisinis rezultatas, nei buvo pasiektas byloje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja               Dalia Kačinskienė