Administracinė byla Nr. A-1023-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08222-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.1.5; 9.5; 9.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti: 1) Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (36.9-64)-SA-l5 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 68-142 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. S-179(7-183/2013) (toliau – ir MGK sprendimas). Pareiškėjas manė, kad skundžiami Panevėžio AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVMI 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. (36.9-64)-SA-l5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti 2013 m. balandžio 25 d. patikrinimo akte Nr. PAR-17 pareiškėjui papildomai apskaičiuotus 7 754,11 Lt gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), 2 703,99 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokas pensijų socialiniam draudimui pagrindinei pensijos daliai, 293,55 Lt VSD įmokas pensijų socialiniam draudimui papildomai pensijos daliai, 3 035 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas, taip pat 3 131,24 Lt GPM delspinigius ir 1 036,58 Lt PSD įmokų delspinigius bei skirti 775 Lt GPM baudą, 1 352 Lt VSD įmokų pensijų socialiniam draudimui pagrindinei pensijos daliai baudą, 147 Lt VSD įmokų pensijų socialiniam draudimui papildomai pensijos daliai baudą ir 304 Lt PSD baudą. VMI 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 68-142 patvirtino minėtą Panevėžio AVMI sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 3 131,24 Lt GPM delspinigių bei 1 036,58 Lt PSD delspinigių. Tuo tarpu MGK 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. S-179(7-183/2013) patvirtino minėtą VMI sprendimą. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamais sprendimais jam mokesčiai buvo papildomai apskaičiuoti ir patvirtinti bei baudos paskirtos už tai, kad jis, vykdydamas individualią veiklą pagal verslo liudijimą, pagamintą produkciją pardavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „LITA Intertrading“, nors jo įsigyti verslo liudijimai buvo su žyma (x) ir nurodytoms veiklos rūšims nesuteikė teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų bendrovei, kurios faktiškai vykdyta veikla (malkų ir kito biokuro gamyba) sutapo su verslo liudijimuose nurodyta veikla. Tačiau pareiškėjas su tuo nesutiko ir tvirtino, kad užsiėmė individualia veikla, kuria galima verstis turint verslo liudijimą, o pagal verslo liudijimą pagamintas malkas 2008 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 61 pagrindu pardavė UAB „LITA Intertrading“, kuri tik supirkinėjo malkas iš jos gamintojų ir jas perparduodavo didmenine kaina. Pabrėžė, jog minėta pirkimo–pardavimo sutartis nėra pripažinta negaliojančia ar nuginčyta, todėl šalims turi įstatymo galią. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigė, kad UAB „LITA Intertrading“ vykdė komercinę, bet ne gamybinę veiklą, minėta bendrovė net neturėjo darbuotojų gamybai vykdyti. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad net mokesčių administratoriui kilo abejonės dėl minėtos bendrovės vykdytos veiklos kvalifikavimo, tuo tarpu visos abejonės turi būti vertinamos mokesčių mokėtojo naudai. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas pažymėjo, kad jis už gautas pajamas sumokėjo visus privalomus mokesčius, o skundžiamuose sprendimuose neteisingai įvertinti įrodymai, neįrodytas pareiškėjo nesąžiningumas, sprendimai yra visiškai nepagrįsti.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26–28) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI paaiškino, kad pareiškėjas 2008–2009 m. laikotarpiu vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimus „Statybinių dailidžių ir stalių dirbinių, medinės taros, kitų medienos gaminių, čiužinių gamyba, remontas“ (x) (ST) (Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus (toliau – ir EVRK) klasės 16.22–16.24; 31.03; įeina į EVRK klases 16.29; 32.99; 33.19) ir „Medienos ruoša, malkų gamyba, medienos ruošos paslaugų veikla, įskaitant rąstų vežimą miške“ (x) (įeina į EVRK klases 02.20; 02.40). Iš pareiškėjo 2012 m. lapkričio 28 d. paaiškinimo turinio matyti, kad jis 2008–2010 m. teikė malkų skaldymo paslaugas UAB „LITA Intertrading“. Mokesčių administratorius, atlikęs minėtos bendrovės kontrolės veiksmus, nustatė, kad įmonės deklaruota veikla – medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninė prekyba, tačiau faktiškai vykdyta ir malkų bei kito biokuro gamyba. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas iš UAB „LITA Intertrading“ laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 6 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d. už malkų gamybą gavo 18 463,20 Lt pajamų, o laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d. už malkų ir kito biokuro gamybos paslaugas – 36 021,40 Lt pajamų. Taigi, mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas 2008–2009 m. laikotarpiu, vykdydamas individualią veiklą pagal verslo liudijimą su žyma (x), teikė malkų gamybos paslaugas UAB „LITA Intertrading“, kurios deklaruota veikla – medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninė prekyba, bet faktiškai vykdyta ir malkų bei kito biokuro gamyba. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ veiklos rūšims su žyma (x) verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei ar kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė ar kitas juridinis asmuo, rūšių. Taigi pareiškėjas, įsigijęs verslo liudijimus, neturėjo teisės teikti paslaugų įmonei, kurios faktiškai vykdoma veikla sutapo su verslo liudijimuose nurodyta veikla. Šiame kontekste VMI pažymėjo, kad pareiškėjas malkų gamybos paslaugų veiklą vykdė savarankiškai, veikė savo valia ir nuožiūra, pats dengė su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, nebuvo pavaldus jo paslaugas perkančios bendrovės – UAB „LITA Intertrading“ – vidinei tvarkai, jam nebuvo suteikiamos darbo priemonės, patalpos, t. y. nenustatytos darbo santykiams būdingos aplinkybės. Be to, siekis gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį reiškia, kad gyventojas tam tikrą laikotarpį pasikartojančiais sandoriais savo pajamas investuoja į veiklą, iš kurios nuolat uždirba pajamas, tikėdamasis gauti pelno. Atitinkamai pareiškėjas gavo pajamas už teiktas malkų gamybos paslaugas ir tiek pagal verslo liudijimą, tiek už teiktas paslaugas UAB „LITA Intertrading“ gautos pajamos sudarė didžiąją dalį jo gautų pajamų. Todėl pareiškėjo veikla atitinka Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPMĮ) apibrėžtą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškintą individualios veiklos sampratą. VMI kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas galėjo nežinoti realaus UAB „LITA Intertrading“ vykdomos veiklos pobūdžio, kuris faktiškai buvo konstatuotas mokesčių administratoriui šios bendrovės atžvilgiu atliekant kontrolės procedūras 2011 metais, t. y. pareiškėjas mokesčių įstatymus pažeidė ne dėl savo kaltės, todėl tai įvertinus, jis buvo atleistas nuo apskaičiuotų 3 131,24 Lt GPM delspinigių ir 1 036,58 Lt PSD įmokų delspinigių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu (b. l. 41–44) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą pagal verslo liudijimą su žyma (x), turėjo teisę teikti paslaugas bendrovei, kurios faktiškai vykdoma veikla sutapo su verslo liudijime nurodyta veikla. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas buvo įsigijęs verslo liudijimą su žyma (x) „Medienos ruoša, malkų gamyba, medienos ruošos paslaugų veikla, įskaitant rąstų vežimą miške“ ir 2008–2010 m. teikė malkų skaldymo paslaugas UAB „LITA Intertrading“ bei iš šios bendrovės laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 6 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d. už malkų gamybą gavo 18 463,20 Lt pajamų, o laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d. už malkų ir kito biokuro gamybos paslaugas – 36 021,40 Lt pajamų. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą (malkų ir kito biokuro gamyba), numatytą GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje, to neneigia ir pats pareiškėjas. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarime Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“ nurodyta, jog rūšims, pažymėtoms (x), verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei ar kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė ar kitas juridinis asmuo, rūšių. Atitinkamai byloje esantys įrodymai (bendrovės mokestinis patikrinimas) patvirtina, kad UAB „LITA Intertrading“ deklaruota veikla – medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninė prekyba, tačiau bendrovė faktiškai vykdė ir malkų bei kito biokuro gamybos veiklą, įmonei priklausė visos pagrindinės žaliavos, jos veikla atitiko pareiškėjo vykdytą individualią veiklą. Tai įvertinęs, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus padaryta išvada, kad pareiškėjas 2008–2009 m. vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimus „Statybinių dailidžių ir stalių dirbinių, medinės taros, kitų medienos gaminių, čiužinių gamyba, remontas“ (x) (ST) (EVRK klasės 16.22–16.24; 31.03; įeina į EVRK klases 16.29; 32.99; 33.19) ir „Medienos ruoša, malkų gamyba, medienos ruošos paslaugų veikla, įskaitant rąstų vežimą miške“ (x) (įeina į EVRK klases 02.20; 02.40) bei iš šios veiklos, be kita ko, gavo pajamų iš UAB „LITA Intertrading“ už malkų ir kito biokuro gamybos paslaugas. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 nuostatas, draudžiančias teikti paslaugas bendrovei, kurios faktiškai vykdoma veikla sutapo su pareiškėjo verslo liudijime nurodyta veikla, todėl mokesčių administratorius pagrįstai priskaičiavo nurodytus mokesčius į valstybės biudžetą. Taigi, teismas sprendė, kad esant šioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus skunde išdėstytais argumentais, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas S. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49–51), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Panevėžio AVMI 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (36.9-64)-SA-l5, VMI 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 68-142 ir MGK 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. S-179(7-183/2013). Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas. Pareiškėjas pažymi, kad jo pagal verslo liudijimus vykdyta veikla nesutapo su UAB „LITA Intertrading“ vykdyta veikla, todėl skundžiamais sprendimais jam mokesčiai buvo papildomai apskaičiuoti ir patvirtinti bei baudos paskirtos nepagrįstai. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Panevėžio AVMI 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. (36.9-64)-SA-l5 (b. l. 13–16) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusios VMI 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. 68-142 (b. l. 10–12), kuriuo buvo patvirtintas minėtas Panevėžio AVMI sprendimas dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokėtinų 7 754,11 Lt GPM, 2 703,99 Lt VSD įmokų pensijų socialiniam draudimui pagrindinei pensijos daliai, 293,55 Lt VSD įmokų pensijų socialiniam draudimui papildomai pensijos daliai, 3 035 Lt PSD įmokų, 3 131,24 Lt GPM delspinigių ir 1 036,58 Lt PSD įmokų delspinigių bei skirtų 775 Lt GPM baudos, 1 352 Lt VSD įmokų pensijų socialiniam draudimui pagrindinei pensijos daliai baudos, 147 Lt VSD įmokų pensijų socialiniam draudimui papildomai pensijos daliai baudos ir 304 Lt PSD baudos, ir pareiškėjas atleistas nuo 3 131,24 Lt GPM delspinigių bei 1 036,58 Lt PSD delspinigių, taip pat MGK 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. S-179(7-183/2013), kuriuo buvo patvirtintas minėtas VMI sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl nurodytų sprendimų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčijami Panevėžio AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti objektyviai ir visapusiškai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir aritmetinio mokesčių bei baudų ir delspinigių apskaičiavimo, tačiau nesutinka su faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu ir mano, jog nagrinėjamu atveju buvo nepagrįstai padaryta išvada, kad jo pagal verslo liudijimus vykdyta veikla sutapo su UAB „LITA Intertrading“ vykdyta veikla. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, jog iš byloje esančių duomenų (MGK byla Nr. 7-183/2013, b. l. 17–41, 62–74) matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2008–2009 m. vykdė individualią veiklą pagal verslo liudijimus „Statybinių dailidžių ir stalių dirbinių, medinės taros, kitų medienos gaminių, čiužinių gamyba, remontas“ (x) (ST) (EVRK klasės 16.22–16.24; 31.03; įeina į EVRK klases 16.29; 32.99; 33.19) ir „Medienos ruoša, malkų gamyba, medienos ruošos paslaugų veikla, įskaitant rąstų vežimą miške“ (x) (įeina į EVRK klases 02.20; 02.40) ir 2008–2009 m. pardavė UAB „LITA Intertrading“ prekes (malkas, medinius konteinerius) bei teikė malkų, uždegimo pagaliukų, medžio anglies gamybos paslaugas ir iš šios bendrovės laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 6 d. iki 2008 m. rugpjūčio 19 d. už parduotas uosio malkas ir malkų gamybą gavo 18 463,20 Lt pajamų, o laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d. už malkų ir kito biokuro gamybos paslaugas – 36 021,40 Lt pajamų. Tuo tarpu, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“, individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšims, pažymėtoms žyma (x), verslo liudijimas nesuteikia teisės parduoti savo gamybos prekių ir teikti paslaugų įmonei arba kitam juridiniam asmeniui, jeigu veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą, rūšis yra viena iš veiklos, kuria verčiasi įmonė arba kitas juridinis asmuo, rūšių. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nors UAB „LITA Intertrading“ deklaravo vykdanti medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninę prekybą, šios bendrovės mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog ji faktiškai vykdė ir malkų bei kito biokuro gamybos veiklą. Kadangi UAB „LITA Intertrading“ samdomų darbuotojų malkų, uždegimo pagaliukų, medžio anglies gamybai neturėjo, jai šias paslaugas teikė pareiškėjas ir kiti fiziniai asmenys, įsigiję verslo liudijimus, o bendrovė pareiškėjui bei kitiems asmenims, kurie gamino malkas ir kitą biokurą, tiekė žaliavinę medieną bei pakavimo medžiagas. VMI dėl UAB „LITA Intertrading“ vykdytos veiklos kvalifikavimo 2012 m. balandžio 12 d. raštu Nr. (24.9-32-5)-R-3369 kreipėsi į Lietuvos statistikos departamentą, kuris 2012 m. balandžio 18 d. rašte Nr. SD-423, be kita ko, nurodė, kad UAB „LITA Intertrading“ vykdoma veikla gali būti priskiriama EVRK 16.29 klasei „Kitų medienos gaminių gamyba; dirbinių iš kamštienos, šiaudų ir pynimo medžiagų gamyba“, jeigu įmonė pirko tik malkų skaldymo ir uždegimo pagaliukų gamybos paslaugas (t. y. teikė savo žaliavas ir savo vardu realizavo gatavą produkciją); 02.20 klasei „Medienos ruoša“, jei įmonė pirko tik anglių gamybos paslaugas, tačiau tiekė savo žaliavas ir savo vardu realizavo produkciją (MGK byla Nr. 7-183/2013, b. l. 61). Atitinkamai VMI 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu Nr. 69-79 patvirtino Panevėžio AVMI 2012 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. (36.9-5)-SA-5, kuriame inter alia buvo konstatuota, jog UAB „LITA Intertrading“ vykdė ne tik deklaruotą medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninės prekybos veiklą, bet ir malkų bei kito biokuro gamybos veiklą. MGK 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. S-136(7-112/2012) pritarė tokiai mokesčių administratoriaus pozicijai ir padarė išvadą, jog UAB „LITA Intertrading“ realiai vykdė gamybinę veiklą, bei nurodė, kad tik nustačius, jog bendrovei paslaugas teikę fiziniai asmenys individualios veiklos nevykdė, galima spręsti klausimą, ar šios bendrovės fiziniams asmenims išmokėtos sumos už malkų ir kito biokuro gamybos bei džiovinimo paslaugas gali būti pripažintos A klasės išmokomis (MGK byla Nr. 7-183/2013, b. l. 55–60). Atsižvelgiant į tai, buvo atliktas pareiškėjo operatyvus patikrinimas ir surinkta priešpriešinė informacija, siekiant išsiaiškinti, ar UAB „LITA Intertrading“ paslaugas teikusio pareiškėjo veikla atitinka GPMĮ nustatytą individualios veiklos sampratą. Tuo tarpu byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas vykdė individualią veiklą (malkų ir kito biokuro gamyba) GPMĮ prasme. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tiek Panevėžio AVMI, tiek kilusį mokestinį ginčą nagrinėjusios VMI ir MGK bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pagal verslo liudijimus vykdyta veikla sutapo su UAB „LITA Intertrading“ vykdyta veikla ir jam pagrįstai bei teisėtai buvo apskaičiuoti nurodyti mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su VMI, MGK ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog aplinkybė, kad pareiškėjas galėjo nežinoti realaus UAB „LITA Intertrading“ vykdomos veiklos pobūdžio, t. y. pareiškėjas mokesčių įstatymus pažeidė ne dėl savo kaltės, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamus sprendimus. Tačiau minėta aplinkybė turi reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjo atleidimo nuo baudos ir delspinigių, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, atleidžiant pareiškėją nuo apskaičiuotų 3 131,24 Lt GPM delspinigių ir 1 036,58 Lt PSD įmokų delspinigių. Tuo tarpu pareiškėjo atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo klausimas, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas, nebuvo nagrinėjamas, kadangi byloje nenustatytos minėtos aplinkybės, kurioms esant pareiškėjas gali būti atleistas nuo baudų.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, aiškiai, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusias sumas, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 1 dalis, todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijami Panevėžio AVMI ir VMI sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais bei nėra jokio pagrindo juos keisti ar naikinti. Be to, akcentuotina, jog mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.), tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tokių duomenų nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, kad tuo atveju, jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-147/2011, 2011 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1427/2011 ir kt.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Romanas Klišauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan