Civilinė
byla Nr. 3K-3-7/2009 (S)
Procesinio
sprendimo kategorijos:
30.9.1;
106.6; 108; 111.1; 121.13
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. sausio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos
pirmininkė ir pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Sigito Gurevičiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. R. kasacinį skundą
dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimo ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. R. ieškinį
atsakovui B. R. (B. R.) dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė
kreipėsi į teismą, prašydama atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės bylos
šalių paveldėtus ir kitu pagrindu įgytus bei bendrosios dalinės nuosavybės
teise valdomus nekilnojamojo turto daiktus: 0,0600 ha žemės sklypą su
statiniais, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini); žemės sklypą su
gyvenamuoju namu ir pastatais, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini);
trijų kambarių butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini); šių
nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisę pripažįstant ieškovei ir įpareigojant ją
sumokėti atsakovui 407707 Lt ir 2143 Lt kompensaciją; atsakovui prašė atidalyti
0,0628 ha žemės ūkio (sodų) paskirties žemės sklypą su pastatais, esančiais Vilniuje,
(duomenys neskelbtini); 0,0600 ha žemės sklypą su statiniais, esantį Vilniuje,
(duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad šalims paveldėtas turtas
priklauso po ½ dalį, tačiau šalys nesutaria dėl naudojimosi turtu tvarkos, todėl
yra pagrindas atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos
teismas 2007 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: atidalijo
iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei priklausančią dalį ir nustatė, kad ieškovei
nuosavybės teise priklauso: 0,0600 ha žemės sklypas, 5/6 dalys nebaigto statyti
(baigtumas 5 proc.) gyvenamojo namo, esantys Vilniuje, (duomenys
neskelbtini); 0,0600 ha žemės sklypas, nebaigtas statyti (baigtumas 19 proc.)
gyvenamasis namas, esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini); 0,0628 ha
žemės sklypas, sodo pastatas, šiltnamis, kiti inžineriniai statiniai, esantys Vilniuje,
(duomenys neskelbtini); butas, kurio bendrasis plotas 97,38 kv. m.,
esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini); o atidalydamas iš bendrosios
dalinės nuosavybės atsakovui priklausančią dalį, nustatė, kad jam nuosavybės
teise priklauso žemės sklypas, gyvenamasis namas, pastatas-garažas, kiti
inžineriniai statiniai, esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir
įpareigojo atsakovą sumokėti ieškovei 112 600 Lt kompensaciją.
Teismas nustatė,
kad šalims po ½ dalį įregistruota nuosavybės teisė į 0,0600 ha žemės sklypą,
gyvenamąjį namą, pastatą-garažą, kitus inžinerinius statinius, esančius (duomenys
neskelbtini), Vilniuje; šalims po ½ dalį įregistruota nuosavybės teisė į
0,0600 ha žemės sklypą, nebaigtą statyti (baigtumas 19 proc.) gyvenamąjį namą,
esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini); šalims po ½ dalį įregistruota
nuosavybės teisė į 0,0628 ha žemės sklypą, sodo pastatą, šiltnamį, kitus
inžinerinius statinius, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini);
šalims po ½ dalį įregistruota nuosavybės teisė į 0,0600 ha žemės sklypą, ieškovei
– ½ dalis, atsakovui ? dalis į nebaigtą statyti (baigtumas 5 proc.) gyvenamąjį
namą, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini); ieškovei įregistruota
nuosavybės teisė į 65/100, atsakovui - į 35/100 dalis buto, kurio bendras
plotas 97,38 kv. m, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Teismas
taip pat nustatė, kad viso turto vertė, įvertinus ieškovei priklausančią
didesnę buto dalį, yra 3 434 800 Lt, todėl bendrojoje dalinėje nuosavybėje
kiekvienai šaliai priklauso po 1 717 400 Lt vertės turto. Teismas,
nustatydamas kiekvienai iš šalių atidalytiną turtą, atsižvelgė į tai, kad
ieškovei priklauso apie ? dalys buto, esančio Vilniuje, (duomenys
neskelbtini), į Vilniaus mieste esantį gyvenamąjį plotą, turto vertę,
siekiant turtą atidalyti natūra ir sumažinti pinigines kompensacijas, šalių paaiškinimus,
susijusius su naudojimusi atidalytinu turtu. Teismas taip pat pažymėjo, kad,
šalims nesusitarus dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto
atidalijimo būdo, ginčo dalykas nagrinėjamoje byloje yra šio turto
atidalijimas, todėl teismas neįpareigotas tenkinti reikalavimą tik ieškovės
ieškinyje nurodytu atidalijimo būdu, o pripažįstant nurodytą atidalijimo būdą
netinkamu – ieškinį atmesti, nesprendžiant ginčo iš esmės. Teismas nurodė, kad
pagal CK 4.80 straipsnį, pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas
padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, kitais
atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją
pinigais.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 18
d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą
paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos
teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs įrodymus bei nustatęs esmines bylos
aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės
nuosavybės teise priklausančio turto atidalijimą (CK 4.80 straipsnis),
teisingai nustatė atidalytino turto vertę ir, atidalydamas turtą teismo
sprendime nurodytu būdu, teisingai išsprendė šalių ginčą.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo
18 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos
teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir
aiškino CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisės normas, nes ieškinyje
nurodyti penki atidalytini daiktai nebuvo vertinti kaip savarankiški
atidalytini objektai, kurių kiekvienas atskirai turėjo būti atidalytas pagal CK
4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą. Nagrinėjant ginčą dėl atidalijimo
iš bendrosios dalinės nuosavybės pirmiausia turi būti sprendžiama dėl kiekvieno
daikto atidalijimo natūra į savarankiškus daiktus, jei tokios galimybės nėra,
vienam iš atidalijamų bendraturčių paskiriamas atidalytinas daiktas, kitam -
kompensacija pinigais, t. y. sprendžiamas konkretaus turtinio vieneto tarp
bendraturčių atidalijimas. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti konkretų nedalųjį
daiktą - 0,0600 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, pastatą-garažą, kitus
inžinerinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini), tačiau teismas
netenkino šio prašymo, nurodytą daiktą paskyrė atsakovui, ieškovei, atidalijus šį
daiktą iš bendrosios dalinės nuosavybės, kompensacija nebuvo priteista, jai
buvo priteisti kiti bendrosios dalinės nuosavybės teise valdyti ir atidalytini
daiktai, dėl kurių nuosavybės teisės pripažinimo ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo.
Jeigu turto negalima padalyti natūra, turi būti paskirta teisinga kompensacija,
tačiau kitų dalytinų daiktų priteisimas negali būti laikomas lygiaverte
kompensacija.
2. Bylą nagrinėję teismai, atidalydami iš bendrosios
dalinės nuosavybės turtą kitu nei ieškinyje nurodytu būdu, kuris nebuvo
svarstomas bylos nagrinėjimo metu, išėjo už ieškinio ribų ir pažeidė
dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis). Pagal
dispozityvumo principą ginčo nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o
ne teismo pareiga. Bylos nagrinėjimo dalykas nustatomas pagal pareikšto
ieškinio reikalavimus; teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio
ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei pagrindo. Kasatorė remiasi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m.
gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje V. P. (A.) v. A. A., nutarties
Nr. 3K-3-622/2003, kurioje buvo konstatuota, kad bylą nagrinėjantis teismas
savo iniciatyva negali nustatyti kitokio nei pagal pareikštus reikalavimus
teisminio nagrinėjimo dalyko, nes priešingu atveju būtų pažeistas dispozityvumo
principas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, atidalydamas iš
bendrosios dalinės nuosavybės turtą, sprendimu, kuris apeliacinės instancijos
teismo paliktas galioti, pripažino ieškovei nuosavybės teisę dėl turto, dėl
kurio ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę jai, ir
netenkino ieškovės reikalavimo dėl turto, dėl kurio nuosavybės teisę ji prašė
pripažinti, dėl to buvo priimtas neteisėtas sprendimas.
3. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas
nagrinėjamoje byloje nutartį, nepasisakė dėl ieškovės apeliacinio skundo
argumento, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo išėjo už
ieškinio ribų ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, taip pat nenurodė, kodėl
atsisakė nagrinėti šį apeliacinio skundo argumentą, todėl laikytina, kad
apeliacijos funkcija nagrinėjamoje byloje liko neįgyvendinta, nes apeliacinės
instancijos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir
išdėstytų motyvų, taip pažeisdamas CPK 320, 330, 331 straipsnius.
Atsiliepime į
ieškovės kasacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime
nurodoma, kad ieškovės argumentai dėl netinkamo CK 4.80 straipsnio 2 dalies
aiškinimo ir taikymo nepagrįsti, nes nepriklausomai nuo to, kuriam iš
bendraturčių paskiriamas kuris daiktas natūra, o kuriam - kompensacija
pinigais, galutinis kiekvienai iš šalių priteisiamų daiktų kiekis ir
kompensacijos suma lieka ta pati. Ieškovės kasacinio skundo argumentas, kad
bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų ir priėmė
neteisėtą nutartį, nepagrįstas, nes, kilus šalių ginčui dėl turto, valdomo
bendrosios dalinės nuosavybės teise, atidalijimo būdo, sprendimą priima
teismas, išspręsdamas šalių ginčą iš esmės, priešingu atveju pats kreipimasis į
teismą netektų prasmės. Kasatorės argumentas dėl procesinės teisės normų,
reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo pareigą pasisakyti dėl visų
apeliacinio skundo argumentų, pažeidimo yra susijęs su kasacinio skundo
argumentais dėl netinkamo CK 4.80 straipsnio 2 dalies taikymo, kurie, kaip pirmiau
nurodyta, pripažintini nepagrįstais.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų
sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą
kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia, kad būtų
galima nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t.
y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykius pagal byloje nustatytas aplinkybes,
taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso
teisės normas.
Kasaciniame
skunde ir atsiliepime į jį teisės taikymo aspektu keliami materialiosios teisės
normų, reglamentuojančių bendraturčių atidalijimą iš bendrosios dalinės
nuosavybės pagal vieno iš bendraturčio ieškinį ir proceso teisės normų,
reglamentuojančių bylos nagrinėjimo ribas, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl
kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės
CK 4.80 straipsnio 1 dalyje,
reglamentuojančioje atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, nustatyta,
kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš
bendrosios dalinės nuosavybės. Šia įstatymo nuostata įtvirtinta bendraturčių
teisė reikalauti jį atidalyti. Kartu ši nuostata reiškia, kad atidalijimas turi
būti natūra. Kokios sąlygos lemia atidalijimo galimybę natūra, šioje įstatymo
nuostatoje nenustatyta. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu
nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį
daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai;
kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją
pinigais. Teismų priimtais sprendimais konstatuota, kad ieškovė (kasatorė)
kreipėsi į teismą, prašydama atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės bylos
šalių (brolio ir sesers) paveldėtus ir kitu pagrindu įgytus bendrosios dalinės
nuosavybės teise valdomus nekilnojamuosius daiktus (gyvenamąjį namą su
priklausiniais ir žemės sklypu, butą, du žemės sklypus su pradėta gyvenamųjų
namų statyba (baigtumas 19 proc. ir 5 proc.) bei žemės sklypą su pastatais
sodininkų bendrijoje). Kiekvienas iš daiktų yra savarankiškas nekilnojamojo
turto objektas, šalims įregistruota nuosavybės teisė po ½ dalį į kiekvieną
objektą, išskyrus butą: ieškovei įregistruota nuosavybės teisė į 65/100,
atsakovui - į 35/100 dalis buto. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir disponuojamas
bendraturčių sutarimu. Pagal šią įstatymo normą patys savininkai sprendžia,
kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tik tuo atveju, jeigu bendraturčiai
nesutaria, kaip ji turi būti įgyvendinta, sprendžia teismas pagal bet kurio
bendraturčio ieškinį.
Minėta, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta nuostata dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia,
kad atidalijimas turi būti natūra. Taip ši norma aiškinama Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008). Be to, Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami
savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro
daikto naudojimo ir valdymo, aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino
sprendimo būdo taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimaliam atidalijimo
variantui pasiekti būtina, kad bendraturčiai kooperuotųsi; siekis maksimaliai
patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5
ir 4.75 straipsnių nuostatų; jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis siekia
patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip
piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J.
ir kt. v. S. B., E. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2003
m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. N. S. v. T. M.,
bylos Nr. 3K-3-964/2003; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
taip pat yra konstatavęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti iš bendro
turto, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo
būdas yra priimtinausias, kiti bendraturčiai turi teisę pateikti kitokius
atidalijimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B.
M. M., I. M. v. L. M., G. G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005).
Teismų priimtais sprendimais nustatyta, kad ieškovė,
kreipdamasi į teismą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, prašė
jai atidalyti gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu, esantį (duomenys
neskelbtini); žemės sklypą su statiniais (statybos baigtumas 5 proc.),
esantį (duomenys neskelbtini), butą esantį (duomenys neskelbtini),
atsakovui atidalyti du nekilnojamojo turto objektus: žemės sklypą su pastatais
sodininkų bendrijoje ir žemės sklypą su statiniais (statybos baigtumas 19 proc.),
esančius (duomenys neskelbtini), bei priteisti atitinkamą piniginę
kompensaciją. Teismų priimtais sprendimais taip pat konstatuota, kad šalys
nesutaria dėl turto valdymo ir atidalijimo būdo, bei tai, kad atsakovas
nesutiko su ieškiniais, nurodydamas, jog ieškovės siūlomas atidalijimo būdas
neatitinka įstatymo reikalavimo atidalyti turtą iš bendrosios dalinės
nuosavybės natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Atsakovo
manymu, atsižvelgiant į turto vertę ir kitas aplinkybes, teisinga būtų vienai
šaliai atidalyti žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir pastatais, esantį (duomenys
neskelbtini), kitai šaliai visą likusį turtą, įpareigojant ją išmokėti
piniginę kompensaciją kitai šaliai, priešingu atveju didesnės vertės turtas
patektų į vienas rankas natūra, kitai šaliai tektų piniginė kompensacija.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškovė ieškinyje,
tiek atsakovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamasis namas bei pastatai su
sklypu, esantys (duomenys neskelbtini), natūra nedalytinas. Šalys
paaiškino, kad nors namo plotas didelis, tačiau dėl jo suplanavimo, atidalijimas
natūra negalimas (bendra komunikacijų įranga ir kt.) be neproporcingos žalos
namo paskirčiai, bei negalimas atidalijimas, kuris atitiktų šalių interesus, be
to, atidalijimas natūra pareikalautų brangios rekonstrukcijos, atskirų įėjimų,
laiptinių įrengimo, visiško šildymo sistemos pertvarkymo ir kt.
Minėta, kad, aiškindamas CK 4.80 straipsnio 2
dalies nuostatas, kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog bendraturčiai,
įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo
valią dėl bendro turto atidalijimo ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams
priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme. Pagal bylos
duomenis, šalys nesiekė bendradarbiauti ir kooperuotis, kad pasiektų optimalų
atidalijimo iš bendro turto variantą.
Parenkant turto atidalijimo
variantus natūra, ieškiniuose ieškovė taip pat pažymėjo, kad žemės sklypai su
nebaigtais statyti gyvenamaisiais namais negali būti atidalyti natūra
kiekvienam iš bendrasavininkų po ½ dalį, nes kiekvienam tektų po 3 arus žemės
ir ½ dalį pradėtų statyti pastatų, tai neatitiktų teisingumo, protingumo,
sąžiningumo kriterijų. Teismų priimtais sprendimais konstatuota, kad šalys per
visą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme teikė įrodymus dėl atidalytino
turto vertės, pateikdami turto vertintojų išvadas, tačiau neteikė reikalavimų
ir juos pagrindžiančių argumentų dėl galimybės atidalyti natūra abiem šalims po
½ dalį gyvenamojo namo su kitais pastatais, žemės sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini). Teismas šio turto natūra po ½ dalį neatidalijo,
atsižvelgdamas į šalių pateiktus argumentas ieškiniuose ir atsiliepimuose dėl
šio turto atidalijimo būdo galimumo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad
teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš
bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus
reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą
diskrecijos teisę, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Aiškindamas CK 4.80
straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas
tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų
pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų
pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.
R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007).
Bylą nagrinėję teismai,
atidalydami šalių nurodytą turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, vertino
šalių paaiškinimus dėl atidalytino turto naudojimo, turto vertę, Vilniaus
mieste esantį gyvenamąjį plotą, atsižvelgė į tai, kad ieškovei priklauso apie
2/3, o atsakovui - 1/3 dalis buto, bei siekė, kad bendrosios dalinės nuosavybės
teise šalims priklausantis turtas būtų atidalytas natūra, kad būtų sumažinta mokėtina
piniginė kompensacija ir kita. Teismai atidalijo natūra kiekvienai iš šalių
savarankiškus nekilnojamuosius daiktus kaip nustatyta CK 4.80 straipsnio 2
dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai turtą natūra atidalijo,
atsižvelgdami į atidalytiną turtą sudarančių atskirų objektų vertę, taip
siekdami kiek galima sumažinti mokėtiną piniginę kompensaciją.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad
bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog šalys nesusitarė dėl bendrosios dalinės
nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo, laikydamiesi proporcingumo principo
bei siekdami išlaikyti bendraturčių interesų ir nuosavybės teisės apsaugos
pusiausvyrą, tinkamai taikė CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas ginčo
santykiams atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės reguliuoti. Kasacinio
skundo argumentai dėl materialiosios teisės taikymo ginčo santykiams nesudaro
įstatyme nustatyto pagrindo pripažinti skundžiamus teismų sprendimus
neteisėtais (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl
procesinių teisės normų taikymo atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės
CK 4.80
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti
atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, 2 dalyje – kad jeigu
nesutariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį šį
klausimą sprendžia teismas. Nagrinėjamoje byloje kasatorė (ieškovė) kreipėsi į
teismą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, pareikšdama ieškinį ir
jame nurodydama atidalijimo būdą. CPK 17 straipsnyje įtvirtinta, kad šalių
procesinės teisės lygios. Ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas -
gintis nuo pareikšto ieškinio. Įstatyme nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo
pareikšto ieškinio priemonės – priešieškinis ir atsiliepimas į ieškinį.
Atsiliepimas į ieškinį yra procesinis dokumentas, kuriame atsakovas išdėsto
savo argumentus dėl jam pareikšto ieškinio. Atsikirtimai į ieškinį gali būti
materialiojo teisinio ir procesinio teisinio pobūdžio (formalūs).
Nagrinėjamoje
byloje atsakovas pareiškė atsiliepimą į ieškinį, kuriame išdėstė materialiojo
teisinio pobūdžio atsikirtimus į pareikštą ieškinį dėl atidalijimo iš
bendrosios dalinės nuosavybės. Civilinio proceso įstatymo ir materialiosios
teisės normos (CK 4.80 straipsnio 2 dalis) nenustatyta, jog atidalijant iš
bendrosios dalinės nuosavybės atsakovas savo poziciją dėl atidalijimo ir
atidalijimo būdo turėtų išreikšti tik vienu įstatyme įtvirtintu procesiniu
dokumentu – priešieškiniu. Teisėjų kolegija negali sutikti su kasatorės
argumentais, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškiniuose nurodytais atidalijimo
būdais, turėjo reikšti priešieškinį, o nesant priešieškinio, teismas,
parinkdamas kitą atidalijimo būdą nei nurodyta ieškiniuose, išėjo už ieškinio
reikalavimo ribų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad
asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę
atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, nereikia kitų bendraturčių
sutikimo. Bendraturčiams nesutarus dėl atidalijimo būdo, jį gali nustatyti
teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. M. v. A. U., T. G., bylos Nr. 3K-3-638/2005;
2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M.
v. L. M., G. G. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005).
Civilinio
proceso dispozityvumo principas nustato, kad procesas prasideda tik
suinteresuoto asmens iniciatyva. Asmeniui kreipusis į teismą dėl atidalijimo iš
bendro turto, kitam bendraturčiui sutinkant su atidalijimu, tačiau šalims
nesutariant dėl atidalijimo būdo, jį nustato teismas. Kasatorė, remdamasi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės
19 d. nutartyje civilinėje byloje V. P. (A.) v. A. A., nutarties Nr.
3K-3-622/2003, pateiktais išaiškinimais dėl galimumo teismui keisti ieškinio
dalyką ir pagrindą, teigia, jog nagrinėjamoje byloje teismai pakeitė ieškinio
dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas
atsakovui (atidalijimas iš bendro turto), ieškinio pagrindas – tai tos
aplinkybės (teisiškai reikšmingi faktai), kuriomis ieškovas grindžia savo
materialinį teisinį reikalavimą (pvz., nesutarimai dėl bendro turto valdymo,
atidalijimo būdo). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a
priori, o atsižvelgdamas į visas nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines
aplinkybes. Nagrinėjamos bylos ir kasatorės nurodytos kasacinio teismo
nutarties ratio decidendi nesutampa, todėl nėra pagrindo teigti, kad
buvo nukrypta nuo teisės aiškinimo praktikos.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl atidalijimo iš
bendrosios dalinės nuosavybės, vertina šalių ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį
(ar priešieškinyje) nurodytus atidalijimo būdus ir argumentus, pagrindžiančius
tokio atidalijimo būdo pasirinkimą, ir priima sprendimą dėl atitinkamo atidalijimo
būdo, taikydamas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas. Teismas,
vertindamas, ar šalių nurodyti atidalijimo būdai atitinka įstatymų nustatytus
reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą
diskrecijos teisę, kurią įgyvendina vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje
įtvirtintais principais.
Remdamasi tuo,
kas aptarta, teisėjų kolegija negali sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad
teismas yra įpareigotas turtą atidalyti remiantis vien tik ieškinyje,
atsiliepime į ieškinį ar priešieškinyje nurodytu būdu. Teisėjų kolegija sutinka
su teismų padarytomis išvadomis, kad ginčo dalykas nagrinėjamu atveju yra turto
atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės, o turto atidalijimo būdas
parenkamas remiantis byloje konstatuotais teisiškai reikšmingais faktais ir
taikytina materialiosios teisės norma. Kasacinio skundo argumentai, kad tokiu
būdu spręsdamas šalių ginčą teismas išeina už pareikšto ieškinio ribų ir
pažeidžia dispozityvumo principą nelaikytini pagrįstais.
Apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal kasatorės
(ieškovės) apeliacinį skundą, pasisakė dėl CK 4.80 straipsnio nuostatų tinkamo
taikymo sprendžiant šalių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės
nuosavybės bei kitais keltais teisės ir fakto klausimais. Teisėjų kolegija
pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas nutartyje tiesiogiai
nepasisakė dėl bylos nagrinėjimo ribų, tačiau iš visumos argumentų, kurie
nurodyti dėl CK 4.80 straipsnio nuostatų taikymo ginčo santykiams reguliuoti,
galima daryti išvadą, kad šis teismas sprendė, jog atidalijimo būdą nustato
teismas, atsižvelgdamas į įstatymų reikalavimus ir byloje konstatuotus
teisiškai reikšmingus faktus. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio
skundo argumentas dėl CPK 320 straipsnio 2 dalies, 331 straipsnio nuostatų
pažeidimo nelaikytinas pagrįstu.
Kasacinio
skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalyje) nustatytų
pagrindų naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 18
d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Januškienė
Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius