Administracinė byla Nr. A-1305-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03754-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI, trečiasis suinteresuotas asmuo), vykdydama 2012 m. gruodžio 28 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-89, atliko J. D. (toliau – ir pareiškėjas) laikotarpio nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) patikrinimą ir 2013 m. lapkričio 18 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-89, kurį patvirtino 2014 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 44.1-70-2/24 ir kuriame papildomai apskaičiavo 106 547 Lt GPM. Mokesčių administratorius pareiškėjui iš Jungtinėje Karalystėje registruotos įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitų išmokėtas pinigines lėšas, atėmęs jo į įmonės sąskaitas sumokėtas sumas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 14 punktu, pripažino pajamomis, gautomis nedeklaravus bei neapmokestinus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, jį apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas), kuri 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 68-80 patvirtino Šiaulių AVMI 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 44.1-70-2/24.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. S-131 (7-99/2014) patvirtino VMI 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-80.

II.

Pareiškėjas J. D. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti: 1) Šiaulių AVMI 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 44.1-70-2; 2) VMI 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-80; 3) MGK 2014 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. S-131 (7-99/2014).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino 120 448 Lt skolintomis lėšomis. Šiai sumai pagrįsti pareiškėjas pateikė rašytines paskolos sutartis, sudarytas tarp jo ir įmonės „Aqua Regia Limited“, ir jos nėra pripažintos negaliojančiomis. Šios sutartys kartu su vėlesniais pavedimais į jo sąskaitą, kurių mokėjimo paskirtyje yra žyma „paskolos grąžinimas“, yra objektyvūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad minėtą sumą per keletą kartų paskolino įmonei „Aqua Regia Limited“. Mokesčių administratorius nustatė, jog įmonė „Aqua Regia Limited“ 2007-2008 m. iš užsienio subjektų įsigijo ir Lietuvos ūkio subjektams realizavo 10 sunkiosios technikos vienetų, įmonė vykdė technikos prekybos sandorius. Tokios įmonės ūkinės-komercinės veiklos vykdymas neišvengiamai susijęs su kelionėmis į užsienio valstybes (kuras, bilietai ir kt.), reklama, skelbimais, sunkiosios technikos transportavimu į Lietuvą (keltai ir kt.), neretai su rankpinigių mokėjimu užsienio subjektams iš jų įmonei įsigyjant sunkųjį transportą, tai yra susiję su didelėmis išlaidomis ir mokėjimai buvo atliekami grynaisiais pinigais. Šioms išlaidoms pinigus neretai skolino pareiškėjas įmonei „Aqua Regia Limited“, kuri vėliau tas pinigų sumas sugrąžino pareiškėjui nurodydama pavedimuose „paskolos grąžinimas“. Įmonė „Aqua Regia Limited“ neginčija aplinkybių dėl jai skolintų pinigų. Nesutiko, kad mokėjimų pavedimai, kuriuos atliko įmonė „Aqua Regia Limited“ į pareiškėjo sąskaitą ir kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta žyma „paskolos grąžinimas“, nepatvirtina paskolinių santykių buvimo tarp šalių. Įmonė „Aqua Regia Limited“ neginčijo, kad buvo pasiskolinusi pinigų iš pareiškėjo. Įmonės ūkinė-komercinė veikla reikalauja didelių išlaidų, kurias ji dengė iš pareiškėjo pasiskolintais grynaisiais pinigais. Teisės normos neįpareigoja jo saugoti įmonės „Aqua Regia Limited“ apskaitos dokumentų, pagrindžiančių paskolintų įmonei pinigų panaudojimą. Manė, jog Šiaulių AVMI nepagrįstai padarė išvadą, kad tokias sumas įmonė pervedė kaip atlyginimą. Tiek pateiktos išsaugotos paskolos sutartys, tiek piniginių lėšų iš įmonės „Aqua Regia Limited“ pervedimai į pareiškėjo sąskaitą, nurodant konkrečią pervedamų pinigų paskirtį – paskolos grąžinimas, yra objektyvūs rašytiniai įrodymai. Šiaulių AVMI nepateikė įrodymo, kuris paneigtų įmonės atliktų piniginių mokėjimų į pareiškėjo sąskaitą paskirtį – paskolos grąžinimą, o jeigu paskola yra grąžinama, akivaizdu, jog ji buvo ir suteikta.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo paskolomis įmonei „Aqua Regia Limited“ pripažinti realūs jo mokėjimai į įmonės sąskaitą, kuriuos patvirtina patikrinimo metu surinkti įrodymai. Pareiškėjo mokestinio tyrimo metu pateiktos 2007 m. trumpalaikių beprocenčių paskolų sutartys (apie 120 448 Lt) minėtai įmonei, pasirašytos pareiškėjo, kaip fizinio asmens, ir mokesčių mokėjo – įmonės „Aqua Regia Limited“ atstovo, įvertinus visą byloje esančią medžiagą ir nustatytas aplinkybes, negali būti laikomos įrodymais, patvirtinančiais pinigų skolinimo faktą 2007 m., kadangi patikrinimo metu surinkta informacija tokio fakto nepatvirtina. Apie 2008 m. įmonei „Aqua Regia Limited“ skolintas lėšas pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar kt. įrodymų. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nenurodė, kokiomis aplinkybėmis, kada, kur ir konkrečiai kam skolino pinigines lėšas, taip pat nepateikė jokių įrodymų apie trumpalaikėmis paskolomis paskolintų pinigų panaudojimo faktą įmonės veikloje, kadangi paskolintos sumos nebuvo įneštos į įmonės sąskaitą ir įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą. Nustatyta, kad įmonė „Aqua Regia Limited“ iš užsienio subjektų pirkdavo techniką ir už ją mokėdavo mokėjimo pavedimais, o parduodavo Lietuvoje ir, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, taip pat gaudavo pajamas mokėjimo pavedimais, t. y. nenustatyta, kad įmonė vykdydama veiklą gautų grynųjų pinigų.

Mokesčių mokėtojas, pasirinkdamas finansines operacijas grynaisiais pinigais (dėl to šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikdamas atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Pareiškėjas nepateikė nei 2007 m., nei 2008 m. pajamų mokesčio deklaracijų, nedeklaravo gauto darbo užmokesčio ar kitų pajamų. IMIS SODRA registravimų bazės duomenimis, pareiškėjas nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2007 m. lapkričio 5 d. registruotas kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą. Laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2009 m. balandžio 14 d. duomenų apie pareiškėjo įdarbinimus nėra. Tretieji asmenys VMI duomenų apie pareiškėjo pajamas ir pajamų mokestį per 2007 ir 2008 m. nepateikė, informacijos apie pareiškėjo gautas pajamas iš užsienio šalių šiuo laikotarpiu taip pat nėra.

Atsižvelgiant į Šiaulių AVMI nustatytas pareiškėjo finansines galimybes sukaupti ir paskolinti įmonei pinigines lėšas, įmonės, kuriai pareiškėjas neva skolino pinigus, veiklos specifiką bei byloje esančią medžiagą, pareiškėjo pateiktus formalius paaiškinimus, nenurodant, kur ir kaip įmonės veikloje buvo panaudojami grynieji pinigai, darytina išvada, kad pareiškėjas minėtų paskolų įmonei nesuteikė. Įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitos išrašuose pervedant pinigus iš įmonės sąskaitos į pareiškėjo sąskaitą įrašai „paskolos grąžinimas“ daryti pagal jo paties pateiktus nurodymus bankui, todėl negali būti laikomi įrodymu, kad išmokėjimai, įvardyti kaip paskolos grąžinimas, yra grąžinamos paskolintos piniginės lėšos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių patikrinimo metu surinktus duomenis, kad jam iš įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitos išmokos buvo vykdomos iš piniginių lėšų likučio, susidariusio po technikos pirkimo ir pardavimo. Pareiškėjui pagrįstai iš įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitų išmokėtos piniginės lėšos, atėmus jo į įmonės sąskaitas sumokėtas sumas, vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 14 punktu, pripažintos jo gautomis nedeklaruotomis bei neapmokestintomis pajamomis. Mokesčių administratorius ir MGK tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo skundo remiantis išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Byloje nustatyta, kad iš Jungtinėje Karalystėje registruotos įmonės „Aqua Regia Limited“ vardu atidarytos sąskaitos Danske Bank A/S Lietuvos filiale į pareiškėjo asmenines banko sąskaitas 2007 metais buvo pervedamos piniginės lėšos, kurių paskirtis – paskolos grąžinimas. 2009 metais atlikto mokestinio tyrimo metu pareiškėjas nurodė, kad jis skolino įmonei grynuosius pinigus, o įmonė jam skolą grąžino per banką. Į Šiaulių AVMI 2009 m. gegužės 8 d. išsiųstą paklausimą Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius atsakė, kad jis duomenų apie J. D. neturi, Jungtinės Karalystės pajamų ir muitų tarnybai įmonė „Aqua Regia Limited“ žinoma, įsteigta 2006 m. gegužės 16 d., likviduota 2008 m. spalio 28 d. Įmonė nei Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriui, nei Prekybos rūmams ataskaitų neteikė. Pagal Prekybos registro duomenų bazės informaciją, pareiškėjas buvo įmonės direktorius nuo jos įsteigimo iki 2006 m. rugsėjo 25 d., o įmonės sekretorius – nuo įsteigimo iki likvidavimo. Įmonės vardu Danske Bank A/S Lietuvos filiale atidarytomis sąskaitomis disponavo pareiškėjas. Pagal turimą informaciją įmonės banko sąskaitos buvo uždarytos 2009 ir 2010 metais. Dėl šios priežasties priešpriešinei informacijai surinkti buvo išsiųsti paklausimai į bankus dėl įmonės ir pareiškėjo piniginių lėšų judėjimo nustatymo 2008–2010 metais.

Patikrinimo metu atlikus banko išrašų, UAB „Hansa lizingas“ medžiagos analizę nustatyta, kad įregistruota Jungtinėje Karalystėje įmonė „Aqua Regia Limited“ 2007–2008 metais iš įvairių užsienio įmonių įsigijo 12 vienetų sunkiosios technikos. Ši technika realizuota Lietuvoje įregistruotoms įmonėms. Byloje nustatyta, kad iš viso 2007–2008 metais įmonė „Aqua Regia Limited“ Lietuvos įmonėms pardavė 10 vienetų technikos, už kurią gavo 2 256 471,72 Lt, o užsienio tiekėjams už 12 vienetų technikos sumokėjo 1 688 026,72 Lt. Šiaulių AVMI teigimu,  pinigų likučio dalį pareiškėjas pervesdavo į savo asmenines sąskaitas ir traktavo kaip įmonei paskolintų lėšų grąžinimą pareiškėjui. Tačiau iš pinigų judėjimo įmonės sąskaitose, parduotos technikos Lietuvos įmonėms bei atsiskaitymų tiekėjams mokesčių administratorius nustatė, kad tai nebuvo paskolintų lėšų grąžinimas.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas pateikė 25 paskolų sutartis, pasirašytas jo, kaip įmonės „Aqua Regia Limited“ atstovo, ir jo, kaip fizinio asmens. Pareiškėjui 2012 m. lapkričio 26 d. buvo išsiųstas raštas Nr. (42.2)S-21100, kuriame nurodyta iki 2012 m. gruodžio 12 d. pateikti dokumentus, įrodančius, kad įmonė „Aqua Regia Limited“ vykdė veiklą ir mokėjo mokesčius, tačiau jis jokių papildomų dokumentų dėl įmonės veiklos nepateikė.

Nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių pinigų skolinimo faktą įmonei. Kadangi, pareiškėjo teigimu, pinigai įmonei buvo skolinami grynaisiais, jų skolinimo faktas privalėjo būti fiksuotas įmonės kasoje, išrašant atitinkamus pinigų priėmimo dokumentus, tačiau į įmonės banko sąskaitas nei įneštų grynųjų pinigų dažnis, nei į sąskaitas gautos sumos nesutampa su pateiktomis 2007 metų paskolų sutartimis. Pareiškėjas į įmonės „Aqua Regia Limited“ banko sąskaitas pervesdavo pinigus, įnešdamas grynaisiais ir tiesioginiu pervedimu iš savo sąskaitų.

Pareiškėjas 2007 metais į įmonės banko sąskaitą įnešė 120 Lt grynaisiais (1 įnašas) ir                7 749 Lt pervedė iš savo asmeninių sąskaitų (5 pervedimai), iš viso 7 869 Lt. 2008 metais į įmonės sąskaitas įnešė 50 350 Lt grynaisiais (2 įnašai) ir 126 296,47 Lt (12 pervedimų) pervedė iš savo asmeninių sąskaitų, iš viso 176 646,47 Lt. 2009 metais į įmonės sąskaitas įnešė 80 Lt grynaisiais (1 įnašas) ir 1 688 Lt (6 pervedimai) pervedė iš savo asmeninių sąskaitų, iš viso 1 768 Lt. 2010 metais įnešė į įmonės sąskaitas 203,26 Lt grynaisiais (2 įnašai) ir 44 Lt (3 pervedimai) pervedė iš savo asmeninių sąskaitų, iš viso 247,26 Lt.

Pareiškėjo piniginius įnašus į įmonės „Aqua Regia Limited“ banko sąskaitą mokesčių administratorius pripažino kaip suteiktą paskolą įmonei.

Pagal pareiškėjo bankų sąskaitų išrašus nustatyta, kad pareiškėjas:

1) 2007 metais iš įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitų į savo asmenines sąskaitas pervedė 120 448 Lt. Mokėjimo paskirtis nurodyta kaip paskolos grąžinimas. Grynųjų pinigų įnešimas nurodytas kaip kasos pajamų operacija.

2) 2008 metais iš įmonės sąskaitų 403 700,32 Lt pervedė į savo asmenines sąskaitas, 98 400 Lt išėmė iš įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitų grynaisiais, iš viso 502 100,32 Lt.

3) 2009 metais iš įmonės į pareiškėjo sąskaitą pervedimų nebuvo.

4) 2010 metais pareiškėjas iš įmonės sąskaitos išėmė 95 Lt grynaisiais pinigais.

Be banko išrašuose nustatyto skolinimo fakto, kitų iš įmonės gautų piniginių lėšų kilmės pareiškėjas nepagrindė jokiais dokumentais, todėl jos pagrįstai Šiaulių AVMI vertinamos kaip kitos, su darbo santykiais nesusijusios ne individualios veiklos pajamos. Įvertinus pareiškėjo skolintas lėšas įmonei, nustatyta, kad pareiškėjas 2007 metais gavo 112 579 Lt (120 448 – 7 869) kitų, su darbo santykiais nesusijusių ne individualios veiklos pajamų; 2008 metais iš 502 100,32 Lt gautų pajamų atskaičius 176 646,47 Lt įmonei skolintas lėšas, pareiškėjas gavo 325 453,85 Lt kitų, su darbo santykiais nesusijusių ne individualios veiklos pajamų; 2009 metais iš įmonės „Aqua Regia Limited“ į asmenines pareiškėjo sąskaitas piniginės lėšos nebuvo pervedamos; 2010 metais iš įmonės sąskaitos išimta 95 Lt grynaisiais, tačiau kadangi įmonei buvo paskolinta 247,26 Lt, vertintina, kad pajamų negauta.

2008 metais pareiškėjas UAB „Mistralis“ suteikė 205 099,20 Lt paskolą, kurios dalį (43 200 Lt) 2008 metais ir (13 425 Lt) 2009 metais įmonė grąžino. Minėtų gautų paskolų UAB „Mistralis“ nedeklaravo. Mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „Mistralis“ buvęs direktorius L. D. (pareiškėjo sūnus) apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, nes, pasinaudojęs įmonės pardavimo sandoriu, paslėpė įmonės apskaitos dokumentus, šiuo metu vyksta teisminis bylos nagrinėjimas, jokie įmonės dokumentai teisėsaugos institucijoms pateikti nebuvo. Dėl išvardytų priežasčių negalima nustatyti, kokiu tikslu bendrovė skolinosi pinigų iš pareiškėjo, ar jie buvo panaudoti bendrovės veikloje, kokią dalį skolintų pinigų UAB „Mistralis“ grąžino pareiškėjui.

Pareiškėjo mokestinio tyrimo metu pateiktos 2007 m. trumpalaikės beprocentės paskolų sutartys apie 120 448 Lt paskolinimą minėtai įmonei pasirašytos pareiškėjo, kaip fizinio asmens ir kaip įmonės „Aqua Regia Limited“ atstovo, įvertinus visą byloje esančią medžiagą ir nustatytas aplinkybes, negali būti laikomos įrodymais, patvirtinančiais pinigų skolinimo faktą 2007 metais, kadangi patikrinimo metu surinkta informacija tokio fakto nepatvirtina. Apie 2008 metais įmonei „Aqua Regia Limited“ skolintas lėšas pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar kt. įrodymų. Pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nenurodė, kokiomis aplinkybėmis, kada, kur ir konkrečiai kam skolino pinigines lėšas. Taip pat nepateikė jokių įrodymų apie trumpalaikėmis paskolomis paskolintų pinigų panaudojimo faktą įmonės veikloje, kadangi paskolintos sumos nebuvo įneštos į įmonės sąskaitą ir įtrauktos į įmonės buhalterinę apskaitą. Nustatyta, kad įmonė „Aqua Regia Limited“ tiek pirkdama techniką mokėdavo, tiek parduodama Lietuvoje gaudavo pajamas  mokėjimo pavedimais, t. y. nenustatyta, kad įmonė veiklą vykdytų grynaisiais pinigais.

Pareiškėjas, pasirinkdamas finansines operacijas grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijose, prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Pareiškėjas 2007 ir 2008 metais metinių pajamų mokesčio deklaracijų nepateikė, gauto darbo užmokesčio ar kitų pajamų nedeklaravo. IMIS SODRA registravimų bazės duomenimis, jis nuo 2005 m. kovo 15 d. iki 2007 m. lapkričio 5 d. registruotas kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą. Laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 6 d. iki 2009 m. balandžio 14 d. duomenų apie pareiškėjo įdarbinimus nėra. Atsižvelgusi į Šiaulių AVMI nustatytas pareiškėjo finansines galimybes sukaupti ir paskolinti įmonei pinigines lėšas, įmonės, kuriai pareiškėjas neva skolino pinigus, veiklos specifiką bei byloje esančią medžiagą, pareiškėjo pateiktus formalius paaiškinimus, kuriuose nenurodyta, kur ir kaip įmonės veikloje buvo panaudojami grynieji pinigai, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas minėtų paskolų įmonei nesuteikė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo išvadą, kad jam iš įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitos išmokos buvo vykdomos iš piniginių lėšų likučio, susidariusio po technikos pirkimo ir pardavimo.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai iš įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitų išmokėtos piniginės lėšos, atėmus jo į įmonės sąskaitas sumokėtas sumas, pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 punktą, buvo pripažintos jo gautomis nedeklaruotomis bei neapmokestintomis pajamomis. Atsakovas ir MGK tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, skundžiami sprendimai priimti išnagrinėjus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

IV.

Pareiškėjas J. D. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Mano, kad MGK išvada, esą nėra duomenų apie realų paskolų suteikimą ūkio subjektui, ir kad byloje pateiktos 25 paskolos sutartys neįrodo aplinkybių, jog atitinkamos piniginės lėšos buvo paskolintos įmonei ,,Aqua Regia Limited“, yra nepagrįsta. Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl šių skundo motyvų nepasisakė, todėl pareiškėjo skundo šioje dalyje neišnagrinėjo.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad mokėjimų pavedimai, kuriuos atliko įmonė ,,Aqua Regia Limited“ į pareiškėjo sąskaitą ir kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta žyma ,,paskolos grąžinimas“, nesant pateiktų rašytinių paskolos sutarčių, nepatvirtina paskolinių santykių buvimo tarp šalių. Tas sumas, dėl kurių paskolinimo grynaisiais įmonei pareiškėjas nepateikė rašytinių paskolos sutarčių, pareiškėjas turėjo nuosavybės teise, be to, mokesčių administratorius to neneigia. Įmonė ,,Aqua Regia Limited“, kurios pavedimuose, atliktuose į pareiškėjo sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodyta ,,paskolos grąžinimas“, neginčijo, kad ji tokias pinigų sumas, kurias vėliau grąžino, buvo pasiskolinusi iš pareiškėjo. Mokesčių administratorius pripažino, kad tarp pareiškėjo ir įmonės ,,Aqua Regia Limited“ faktiškai buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai (ginčas kilo tik dėl pareiškėjo paskolintos konkrečios pinigų sumos). Tai reiškia, kad neginčijamai nustatyta, jog įmonei trūko apyvartinių lėšų, kurias skolino pareiškėjas. Pažymi, kad įmonės ūkinės-komercinės veiklos vykdymas neišvengiamai susijęs su išlaidomis ir jos daromos grynaisiais pinigais (kelionės bilietai, reklama, sunkiosios technikos transportavimas į Lietuvą ir kt.).

Pažymi, kad pareiškėjas negali pateikti įmonės apskaitos dokumentų, kurie pagrįstų jo įmonei paskolintų pinigų panaudojimą. Reikalavimas pateikti įrodymus, kaip įmonė ,,Aqua Regia Limited“ tvarkė apskaitoje pareiškėjo paskolintas lėšas, reikštų probatio diabolica, t. y. reikalavimą pareiškėjui įrodyti tokias aplinkybes, kurių jam neįmanoma įrodyti, nes joks teisės aktas neįpareigoja įmonės darbuotojo vesti buhalterinės apskaitos, fiksuoti pinigų judėjimų srautus, kaupti dokumentus, nes dokumentai, įrodantys išlaidas grynaisiais įmonės sąskaita, yra nedelsiant pateikiami tai įmonei ir saugomi toje įmonėje.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą grindžia argumentais, suformuluotas atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui (b. l. 97–101).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Byloje nustatyta, kad iš Jungtinėje Karalystėje registruotos įmonės „Aqua Regia Limited“ vardu atidarytos sąskaitos Danske Bank A/S Lietuvos filiale į pareiškėjo asmenines banko sąskaitas 2007 metais buvo pervedamos piniginės lėšos, kurių paskirtis – paskolos grąžinimas. Mokestinio tyrimo metu pareiškėjas paaiškino, kad jis skolino minėtai įmonei grynuosius pinigus, o įmonė jam skolą grąžino per banką.

Šiaulių AVMI, vykdydama 2012 m. gruodžio 28 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-89, atliko J. D. laikotarpio nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. GPM patikrinimą ir 2013 m. lapkričio 18 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-89, kurį patvirtino 2014 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 44.1-70-2/24 ir jame papildomai apskaičiavo 106 547 Lt GPM. Mokesčių administratorius pareiškėjui iš Jungtinėje Karalystėje registruotos įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitų išmokėtas pinigines lėšas, atėmęs pareiškėjo į įmonės sąskaitas sumokėtas sumas, vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 punktu, pripažino gautomis nedeklaravus bei neapmokestinus pajamomis.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu sprendimu, jį apskundė VMI, kuri 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 68-80 patvirtino Šiaulių AVMI 2014 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 44.1-70-2/24.

MGK 2014 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. S-131 (7-99/2014) patvirtino VMI 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-80.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti minėtus mokesčių administratorių ir MGK sprendimus. Pirmosios instancijos teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Byloje keliamas pareiškėjo apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu klausimas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (galiojusio ginčo pajamų gavimo metu) 3 straipsnyje įtvirtinta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. GPMĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalį pajamomis inter alia laikomas „<...> per mokestinį laikotarpį gautas atlygis <...> už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita gauta nauda pinigais ir (arba) natūra <...>“. Pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-111 padaryti nežymūs aptariamų GPMĮ normų pakeitimai, tačiau jos išliko iš esmės tapačios visą ginčo laikotarpį.

Pareiškėjas mano, kad jam įmonės ,,Aqua Regia Limited“ pervestos piniginės lėšos negali būti laikomos pajamomis, nes tai yra anksčiau minėtai įmonei paskolintų grynųjų pinigų grąžinimas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu – mano, jog įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti išvados, kad byloje nėra duomenų apie realų paskolų suteikimą įmonei ,,Aqua Regia Limited“.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybės, ar pareiškėjas realiai suteikė paskolas įmonei ,,Aqua Regia Limited“ laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

Mokesčių administratorius nustatė, kad iš Jungtinėje Karalystėje registruotos įmonės „Aqua Regia Limited“ vardu atidarytos sąskaitos Danske Bank A/S Lietuvos filiale į pareiškėjo asmenines banko sąskaitas 2007 metais buvo pervedamos piniginės lėšos, kurių paskirtis – paskolos grąžinimas ir, apibendrinęs surinktus duomenis, darė išvadą, kad iš įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitos išmokos buvo vykdomos iš piniginių lėšų likučio, susidariusio po technikos pirkimo ir pardavimo. Pareiškėjas mokestinio tyrimo metu pateikė 2007 m. trumpalaikes beprocentes paskolų sutartis apie 120 448 Lt paskolinimą įmonei ,,Aqua Regia Limited“, pasirašytas pareiškėjo, kaip fizinio asmens ir kaip įmonės „Aqua Regia Limited“ atstovo. Taip pat paaiškino, kad pinigų sumos sugrąžintos pareiškėjui mokėjimų pavedimais, kuriuose nurodyta „paskolos grąžinimas“. Pareiškėjo buvo paprašyta pateikti dokumentus, įrodančius, kad įmonė „Aqua Regia Limited“ vykdė veiklą ir mokėjo mokesčius, tačiau jis jokių papildomų dokumentų dėl įmonės veiklos nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų pinigų skolinimo faktą įmonei, bei nenurodė, kokiomis aplinkybėmis, kada, kur ir kam konkrečiai skolino pinigines lėšas. Į įmonės sąskaitas gautos sumos nesutampa su pareiškėjo pateiktose paskolos sutartyse nurodytomis sumomis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo išvadą, kad jam iš įmonės „Aqua Regia Limited“ sąskaitos išmokos buvo vykdomos iš piniginių lėšų likučio, susidariusio po technikos pirkimo ir pardavimo.

Iš aptartų byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas atliko mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų iš kurių matyti, kad duomenų apie realų paskolų suteikimą įmonei ,,Aqua Regia Limited“ nėra, todėl laikytina, kad pareiškėjas 2007 ir 2008 metais gavo pajamų, nuo kurių turėjo būti sumokėtas GPM.

Pareiškėjas savo poziciją dėl realaus paskolų suteikimo, iš esmės grindžia pačiomis paskolų sutartimis bei faktu, kad į pareiškėjo asmenines banko sąskaitas buvo pervedamos piniginės lėšos, kurių paskirtis – paskolos grąžinimas.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal aptariamas paskolos sutartis mokėtinos sumos buvo perduotos įmonei ,,Aqua Regia Limited“ grynaisiais pinigais. Tačiau toks šių sutarčių pobūdis reiškia, kad be šių sandorių šalių paaiškinimų, šiose sutartyse iš esmės nėra jokių kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų realų piniginių lėšų perdavimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, jog pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), mokesčių mokėtojas prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-27/2013).

Tokių įrodymų nebuvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių pagrįstumo, o tuo pačiu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų apie tai, jog pareiškėjas pagal aptariamas paskolų sutartis realiai piniginių lėšų neskolino.

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, jog mokestiniame ginče iš pareiškėjo yra reikalaujama įrodyti tokias aplinkybes, kurių jam neįmanoma įrodyti. Šiame kontekste akcentuotina, kad pareiškėjo pareiga mokėti gyventojų pajamų mokestį pirmiausiai atsiranda pagal įstatymą – kaip gyventojui, gavusiam pajamų, būtent pagal įstatymą atsiranda pareiga nustatyta tvarka deklaruoti gautas pajamas ir mokėti gyventojų pajamų mokestį (GPMĮ 3 str., 5 str. 1 d.). Iš minėtos gyventojo pareigos mokėti įstatyme nustatytą mokestį nuo įstatyme nustatytų apmokestinamųjų gyventojo gautų pajamų neabejotinai atsiranda taip pat mokesčio mokėtojo pareiga turėti įrodymus, patvirtinančius, kad jis gavo atitinkamas pajamas, įrodymus, patvirtinančius gautų pajamų apskaičiavimą. Minėti įrodymai turėtų būti pateikiami mokesčių administratoriui, jeigu kyla abejonė dėl mokesčio mokėtojo deklaruojamo ir mokamo mokesčio.

Mokesčių administratoriui kilus abejonėms dėl pareiškėjo deklaruoto (ar nedeklaruoto) mokesčio iš pareiškėjo buvo pareikalauta pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis negavo tokių pajamų, kurios turi būti apmokestintos pagal įstatymą. Pareiškėjas, gavęs dideles pinigines sumas, kurios buvo įvardintos kaip paskolos grąžinimas, turėjo turėti įrodymus, patvirtinančius, kad tai nėra pajamos, kurios turi būti apmokestintos pagal GPMĮ. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog jis gavo pajamas, kurios nėra apmokestintos pagal GPMĮ, mokesčių administratoriui surinkus priešingus faktinius duomenis – dėl apmokestinamųjų pajamų gavimo, mokesčių administratorius turėjo pagrindą priimti administracinį sprendimą, kuriuo buvo konstatuotas netinkamas pareiškėjo mokestinių prievolių vykdymas pagal įstatymą ir nustatyta pareiškėjo pareiga mokėti mokestį pagal mokesčių administratoriaus sprendimą. Minėta, kad administracinis sprendimas priimtas mokesčių administratoriui laikantis įrodinėjimo procesą mokestiname ginče nustatytų taisyklių (MAĮ 67 str.).

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, jog paskolos sutartys, kurios, pareiškėjo tvirtinimu, įrodo, jog pareiškėjas negavo pajamų, nėra nuginčytos, todėl mokesčių administratorius negalėjo jomis nesiremti. Pagal MAĮ 33 straipsnio 17 punktą mokesčių administratorius turi teisę pagal savo kompetenciją pareikšti ieškinį teismui dėl sandorio ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, paneigdamas paskolos sutarčių turinį, neprivalėjo nagrinėjamu atveju jų ginčyti teisme. Pareiškėjas savo poziciją įrodinėjo argumentais dėl sandorių sudarymo formos. Įstatyme nustatytos sandorio sudarymo formos laikymasis gali būti reikšmingas sandorių galiojimui bei įrodinėjimui sandorių sudarymo faktui patvirtinti, tačiau sandorio negaliojimo pasekmės bei apribojimai įrodinėjimo procese yra nustatyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, todėl neturėtų būti taikomi tiesiogiai mokestiniame ginče, nes tai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Mokesčių administratoriui surinkus įrodymus, akivaizdžiai paneigiančius mokesčio mokėtojo tvirtinimą dėl buvusių sudarytų sandorių, mokesčių administratorius, vadovaudamasis turinio viršenybės prieš formą principu, turėjo pagrindą jais nesivadovauti (MAĮ 10 str.).

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjektų taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan