Baudžiamoji byla Nr. 2K-38/2011

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija:

  1.2.1.4.5.2. (S)

 

                                   

  

                                                                    

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 15 d.

Vilnius

  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. A. ir J. A. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutarties.

Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendžiu J. A. nuteistas pagal:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta septyniasdešimt parų arešto;

BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl pranešimo apie apdraustuosius suklastojimo) ir jam paskirta penkiasdešimt parų arešto;

BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl PVM deklaracijų klastojimo) ir jam paskirta penkiasdešimt parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirti subendrinta bausmė septyniasdešimt parų arešto.

BK 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta šešiasdešimt parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis ši bausmė iš dalies sudedant subendrinta su apėmimo būdu subendrinta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta devyniasdešimt parų arešto.

            Tuo pačiu nuosprendžiu A. A. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir jai paskirtas laisvės apribojimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val.

Priteista solidariai iš J. A. ir A. A. 50 395,54 Lt VSDFV Utenos skyriui.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžiu Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendis pakeistas. Pašalinta iš J. A. kaltinimo pagal BK 222 straipsnio l dalį aplinkybė, jog jis nepildė individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kuriuose būtų pažymėtas A. A. dirbtas laikas. Kita A. A. ir J. A. apeliacinių skundų dalis atmesta.

 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

J. A. ir A. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, žinodami, kad A. A. yra nėščia ir gali gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, tarpusavyje susitarę, J. A., vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir veikdamas pagal išankstinį susitarimą, 2008 m. sausio 8 d. fiktyviai įdarbino savo sutuoktinę A. A. į jo vadovaujamos individualios įmonės (toliau – IĮ) „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotą Utenos r., (duomenys neskelbtini), vyriausiosios vadybininkės pareigas ir 2008 m. sausio 10 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Utenos skyriui pateikė 2008 m. sausio 8 d. pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pradžią Nr. 1 (forma 1-SD), kuriame įrašė duomenis apie tai, kad A. A. nuo 2008 m. sausio 8 d. priimta į darbą IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir yra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu. Po to A. A., veikdama pagal išankstinį nusikalstamą susitarimą, 2008 m. balandžio 10 d. kreipėsi į Viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) „Utenos pirminės sveikatos priežiūros centras“ dėl nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimo gavimo, o ši įstaiga jai išdavė nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą, serija C Nr. 0137207, kuriuo A. A. suteikė nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2008 m. rugpjūčio 13 d. Po to A. A., žinodama, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirba ir neturi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 111-3574) 16 straipsnio reikalaujamo pastarųjų 12 mėnesių laikotarpio ne trumpesnio kaip 3 mėnesių socialinio draudimo stažo, vykdydama bendrą su J. A. nusikalstamą sumanymą, tą pačią dieną VSDFV Utenos skyriui pateikė: prašymą skirti motinystės pašalpą, kuriame nurodė pašalpą pervesti į jos asmeninę sąskaitą AB „SEB“ banke Nr. (duomenys neskelbtini); 2008 m. balandžio 10 d. VšĮ „Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro“ išduotą nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą serija C Nr. 0137207; 2008 m. balandžio 10 d. prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo. VSDFV Utenos skyrius dėl A. A. ir J. A. pateiktų IĮ „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų, apgaulės įtakoje, manydami, kad A. A. turi teisę gauti motinystės pašalpą, 2008 m. balandžio 29 d. priėmė sprendimą Nr. L11-5543 „Dėl A. A. teisės į motinystės pašalpą“, kuriame nusprendė skirti A. A. motinystės pašalpą nuo 2008 m. balandžio 10 d. iki 2008 m. rugpjūčio 13 d., iš viso 1714,37 Lt, ir VSDFV Utenos skyrius 2008 m. gegužės 8 d. mokėjimo pavedimu Nr. 1826 šią sumą pervedė į A. A. asmeninę sąskaitą, esančią AB „SEB“ banke Nr. (duomenys neskelbtini). Po to J. A., tęsdamas bendrą nusikalstamą sumanymą ir žinodamas, kad A. A. realiai IĮ „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo ir neturėjo teisės gauti jokio atlyginimo, 2008 m. balandžio 16 d. VSDFV Utenos skyriui pateikė 2008 m. balandžio 14 d. pranešimą apie IĮ „(duomenys neskelbtini)“ apdraustuosius už 2008 metų I ketvirtį Nr. 1 (forma SAM) su priedais: 2008 m. balandžio 14 d. valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetų lėšų finansine ataskaita Nr. 1 (forma SAMF4), 2008 m. balandžio 14 d. pranešimu apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas Nr. 1 (forma SAM3SD), kuriuose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad A. A. gavo 213 00,00 Lt pajamų, nuo kurių į VSDFV biudžetą apskaičiuota 7237,74 Lt įmokų. Po to J. A., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, kaip IĮ savininkas, 2008 m. rugpjūčio 13 d. priėmė įsakymą Nr. 002 „Dėl motinystės atostogų suteikimo darbuotojai A. A.“, kuriuo suteikė jai motinystės atostogas vaikui prižiūrėti nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. rugpjūčio 14 d. Taip pat J. A. 2008 m. rugpjūčio 18 d. VSDFV Utenos skyriui pateikė 2008 m. rugpjūčio 13 d. pranešimą apie motinai suteiktas motinystės atostogas vaikui prižiūrėti Nr. 1 (forma 9-SD), kuriame nurodė, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai A. A. yra suteiktos atostogos nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. rugpjūčio 14d. Po to A. A., vykdydama bendrą nusikalstamą sumanymą, 2008 m. rugpjūčio 18 d. VSDFV Utenos skyriui pateikė: prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, kuriame nurodė pašalpą pervesti į jos asmeninę sąskaitą AB „SEB“ banke Nr. (duomenys neskelbtini); IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininko J. A. 2008 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. 002 „Dėl motinystės atostogų suteikimo darbuotojai A. A.“; vaiko gimimo liudijimo kopiją; 2008 m. rugpjūčio 18 d. prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo. VSDFV Utenos skyrius dėl A. A. ir J. A. pateiktų IĮ „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų, apgaulės įtakoje, manydamas, kad A. A. turi teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, 2008 m. rugpjūčio 26 d. priėmė sprendimą Nr. L11-9716 „Dėl A. A. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, kuriame nusprendė skirti jai motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai, išmokant pašalpą už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. gegužės 23 d. iš viso 111 756,00 Lt, pinigus pervedant į A. A. sąskaitą, esančią AB „SEB“ banke Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl to VSDFV Utenos skyrius A. A. 2008 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. 4050 sumokėjo 3318,39 Lt; 2008 m. spalio 15 d. mokėjimo pavedimu Nr. 4553 sumokėjo 5712,35 Lt; 2008 m. lapkričio 17 d. mokėjimo pavedimu Nr. 5084 sumokėjo 5712,35 Lt; 2008 m. gruodžio 15 d. mokėjimo pavedimu Nr. 5586 sumokėjo 5712,35 Lt; 2009 m. sausio 16 d. mokėjimo pavedimu Nr. 425 sumokėjo 5819,33 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos. Taip J. A. ir A. A., veikdami išankstine tiesiogine tyčia, apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės – 113 470,37 Lt, svetimą turtą, o nuo 2008 m. gegužės 8 d. iki 2009 m. sausio 16 d., realiai apgaulės būdu savo naudai įgijo 27 989,14 Lt svetimo turto – Lietuvos Respublikos VSDF biudžeto lėšų.

Taip pat J. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl pranešimo apie apdraustuosius suklastojimo), BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl PVM deklaracijų klastojimo) ir BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl nuteisimo už šiuos nusikaltimus teismų sprendimai neskundžiami.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. A. ir nuteistoji A. A. prašo teismą panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatoriai skunde teigia, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog A. A. J. A. IĮ nedirbo, o buvo įdarbinta „fiktyviai“ siekiant gauti teisę į socialinio draudimo išmokas. Kasatorių manymu, tokią išvadą teismai padarė tik todėl, kad visos išmokos A. A. buvo daromos iš IĮ savininko J. A. padarytų įmokų įmonei. Kasatoriai nurodo, kad, visų pirma, teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad IĮ nuo jos įkūrimo nėra subjektas, disponuojantis piniginėmis lėšomis ar kitu turtu ir pažymi, kad bet kurios individualios įmonės veikla pradžioje yra finansuojama (ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą) įmonės savininko iki tol, kol įmonės veikla pradeda duoti finansinį rezultatą. Todėl jei J. A. būtų siekęs tik vieno tikslo – kad A. A. gautų socialinio draudimo išmokas, jis nepažeisdamas įstatymų būtų galėjęs ją įdarbinti, pvz.: budėtoja, ir nustatyti jai tokio dydžio darbo užmokestį, kokį būtų matęs esant tam reikalingu. Tuo tarpu, kaip teigia kasatoriai, A. A. buvo įdarbinta ir dirbo realiai, jos veiklą darbovietėje patvirtina tiek liudytojų parodymai, tiek kita bylos medžiaga, tačiau teismai dėl byloje esančių įrodymų nepasisakė ir jų nevertino. Taip pat kasatoriai teigia, kad kaltinimas byloje buvo grindžiamas tuo, kad neįrodyta, jog A. A. realiai įmonėje dirbo, todėl buvo pažeista nekaltumo prezumpcija.

Kartu kasatoriai pabrėžia, kad reikia atkreipti dėmesį į tai, kad A. A. buvo J. A. darbuotoja ne tik tuo metu, kai J. A. buvo įsteigęs įmonę Lietuvoje. Kasatoriai nurodo, kad jie ilgą laiką gyveno Airijoje, kur A. A. buvo J. A. darbuotoja, tačiau teismai šių aplinkybių nevertino. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad būtent darbdavio ir darbuotojo santykių tęstinumas, nepaisant pasikeitusios gyvenamosios vietos, ir buvo esminė aplinkybė, patvirtinanti, kad A. A. įdarbinimas Lietuvoje nebuvo „fiktyvus“.

Kasatoriai teigia, kad teismai buvo šališki, nes teikė pirmenybę kaltinantiems įrodymams, o jiems užkirto teisę į gynybą, t. y. rinkti įrodymus apie darbą Airijoje.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo nuteistojo J. A. ir nuteistosios A. A. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, kad kasaciniame skunde nuteistieji nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo. Atsiliepime pažymima, kad analogiški argumentai buvo išdėstyti ir nuteistųjų apeliaciniame skunde, dėl kurių motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas, be to, tokio pobūdžio argumentai nesudaro Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 376 straipsnio 1 dalyje numatyto bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir yra nenagrinėtini.

Atsiliepime nurodoma, jog priešingai nei teigia kasatoriai, jie pagrįstai pripažinti kaltais dėl didelės vertės turtinės teisės ir svetimo turto įgijimo apgaule bei tikrų dokumentų klastojimo ir jų panaudojimo, o byloje esantys įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad faktines nuteistųjų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teismai nustatė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę pačių kasatorių, liudytojų, specialistės atlikusios J. A. įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, išvadas ir paaiškinimus teisme, kratos metu surastus ir apžiūrėtus J. A. įmonės ūkinę komercinę veiklą atspindinčius dokumentus, kitą rašytinę bylos medžiagą.

Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, jie yra tarpusavyje susiję ir sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji padarė jiems inkriminuotus nusikaltimus.  Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai išsamiai išanalizavo ir įvertino nuteistųjų bei liudytojų N. B., A. G., G. J. ir E. T. parodymus bei J. A. papildomai pateiktus buhalterinius dokumentus, kuriais remdamiesi nuteistieji neigė savo kaltę, ir pateikė išsamius šių įrodymų vertinimo motyvus. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas nustatė, kad gauti motinystės pašalpą A. A. neturėjo teisės, nes ji J. A. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ realiai nedirbo, darbo užmokestis jai nebuvo mokamas, o tik mokami socialinio draudimo mokesčiai nuo tariamai apskaičiuoto ir gauto darbo užmokesčio, todėl nuteistųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jie apgaule įgijo teisę gauti didesnės negu 250 MGL vertės svetimą turtą.

Atsiliepime pažymima, kad J. A. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota dar ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes įrodyta, kad siekdamas, jog A. A. gautų motinystės pašalpą, suklastojo savo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pranešimus VSDFV apie A. A. gautą darbo užmokestį. Tuo tarpu J. A. kasacinio skundo teiginiai, kad jis neklastojo 2008 m. birželio-gruodžio mėn. PVM deklaracijų, kad netikslumai deklaracijose atsirado dėl neatidumo, klaidos, paneigti teismo išnagrinėtais ir tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad klastodamas nurodyto laikotarpio PVM deklaracijas, J. A. tęsė iš anksto suplanuotą nusikalstamą veiką – siekė imituoti savo įmonės veiklą ir taip pateisinti fiktyvų A. A. įdarbinimą bei pajamų gavimą.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. A. pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Nuteistasis J. A. kasaciniame skunde teigia, kad ši jo veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o pagal ATPK 173¹ straipsnio 1 dalį, nes teismas nustatė, kokias operacijas teisingai ir neteisingai jis įformino, t. y. nekilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Šie skundo teiginiai yra nepagrįsti. Atsiliepime pažymima, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų klastojimo faktai, buhalterinės apskaitos duomenų neatitikimas tikrovei buvo nustatyti tik atlikus išsamų papildomą tyrimą, t. y. apklausus liudytojus, sugretinus ir įvertinus kitus bylos įrodymus, o ne remiantis įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prieštaraudamas pats sau, kasaciniame skunde J. A. tvirtina, kad darbo užmokesčio žiniaraščių neklastojo, o A. A. iš tiesų buvo sumokėtas 21 300 Lt darbo užmokestis. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, dėl veikos kvalifikacijos  pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teisinga.

 

Nuteistųjų J. A. ir A. A. kasacinis skundas netenkintinas.

 

Dėl J. A. ir A. A. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

Kasatoriai skunde ginčija nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumą teigdami, kad A. A. savo vyro J. A. IĮ dirbo ne „fiktyviai“ ir turėjo teisę gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas panaudojant apgaule. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyti nuosavybės teisę) turtą ar įgyti turtinę teisę, taip pat išvengti turtinės prievolės ar ją panaikinti.

Kolegija laiko, kad J. A. ir A. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstai nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės – 113 470,37 Lt VSDFV turtą, o nuo 2008 m. gegužė 8 d. iki 2009 m. sausio 16 d., apgaulės būdu savo naudai įgijo 27 989,14 Lt VSDFV fondo biudžeto lėšų.

Teismas konstatavo, kad apgaulė pasireiškė fiktyviu A. A. įdarbinimu J. A. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bei surašymu ir pateikimu VSDFV Utenos skyriui fiktyvių dokumentų, patvirtinančių A. A. darbo stažą, jos pajamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“, kurie suteiktų A. A. teisę į nurodyto dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Teismų sprendimais nustatyta, kad A. A. nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2008 m. balandžio 10 d. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo, pranešimuose apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas nurodytų 21 300 Lt negavo, pati IĮ komercinės-ūkinės veiklos faktiškai nevykdė, o tokia lėšų suma, kiek A. A. pagal fiktyvius dokumentus tariamai turėjo būti išmokėta darbo užmokesčio, įmonė nedisponavo.

Kad A. A. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ dirbo fiktyviai patvirtina teismų sprendimuose aptarti įrodymai, kurie buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš specialisto išvados matyti, kad įvertinus kratos metu paimtus IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinis dokumentus, nėra darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kurie patvirtintų A. A. įmonėje dirbtą laiką bei kitų dokumentų, kurie patvirtintų, jog 2008 m. sausio-kovo mėnesiais A. A. realiai dirbo IĮ „(duomenys neskelbtini)“, taip pat nėra dokumentų, patvirtinančių, kad darbo užmokestis žiniaraščiuose jai buvo apskaičiuotas už jos atliktą darbą. Byloje esantys darbo užmokesčio žiniaraščiai A. A. kaip asmens, gavusio atlyginimą, nepasirašyti, nėra kitų dokumentų (kasos išlaidų orderių ar kitų), kurie patvirtintų darbo užmokesčio išmokėjimą. Be to, iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir J. A. banko sąskaitų išrašų matyti, kad nėra pavedimų sumokėti A. A. darbo užmokestį, o pačios A. A. sąskaitoje nėra duomenų apie iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ gautą darbo užmokestį. Iš specialisto išvados taip pat matyti, kad nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2009 m. vasario 1 d. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pajamų vykdant ūkinę-komercinę veiklą negavo, nes jokios veiklos, kuria būtų siekiama pelno, nevykdė.

Be to, byloje nėra duomenų, kad nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2009 m. vasario 1 d. J. A. būtų turėjęs patalpas veiklai vykdyti, būtų ją vystęs, investavęs lėšas į gamybos priemones. Iš specialisto išvados duomenų matyti, jog vienintelės lėšos įmonės sąskaitoje buvo paties J. A. ir IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pervesti pinigai naudojami kurui, statybinėms medžiagoms ir paslaugoms pirkti, telefono sąskaitoms apmokėti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2008 m. balandžio 10 d., t. y. A. A. tariamo darbo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu, šios įmonės sąskaitoje nei karto nebuvo tiek lėšų, kurios leistų A. A. mokėti 7100 Lt mėnesinį atlyginimą apie kokį buvo teikiami duomenys VSDFV. Iš specialisto išvados ir banko sąskaitos išrašų matyti, kad nuo 2008 m. sausio 2 d. iki 2009 m. sausio 29 d. į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą banke įnešta 15 133,00 Lt, kurių mokėtojas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ arba J. A., o pats A. A. parodė, kad jis nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2008 m. balandžio 10 d. mokėjo valstybei A. A. socialinio draudimo įmokas iš Airijoje uždirbtų pinigų.

Nors kasaciniame skunde teigiama, kad A. A. buvo J. A. darbuotoja ne tik tuo metu, kai J. A. buvo įsteigęs IĮ „(duomenys neskelbtini)“, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad J. A. Airijoje būtų turėjęs įmonę.

Taigi nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2008 m. balandžio 10 d. faktiškai nedirbusi, pagal įstatymą neturėdama reikiamo socialinio draudimo stažo, o taip pat ir darbo pajamų, kurias kompensuoti yra skiriamos minėtos pašalpos, A. A. pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturėjo teisės gauti motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų. Šios pašalpos jai buvo paskirtos pateikus VSDFV Utenos skyriui fiktyvius dokumentus ir taip suklaidinus šios įstaigos atsakingus darbuotojus dėl A. A. teisės gauti pašalpas.

Kadangi nustatyta, jog A. A. ir A. A. veikė vieninga tyčia ir būdami susitarę, todėl teismas pagrįstai juos pripažino BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos bendrininkais. Esant šioms aplinkybėms, baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir kasatoriai pagrįstai nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo J. A. ir nuteistosios A. A. kasacinį skundą atmesti.

 

Teisėjai                                                                                    Antanas Klimavičius

 

                                                                                                Jonas Prapiestis                                                                                                                                                                                                                                                                       Vytautas Piesliakas