Civilinė byla Nr. e2A-81-613/2026
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01426-2025-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.1.3.6; 3.1.2.2.5; 3.3.1.19.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 16 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Larisos Šimanskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Mokėjimų prevencijos tarnybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės MB „Ailena“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Mokėjimų prevencijos tarnybai dėl arbitražinės išlygos pripažinimo negaliojančia ir likusios išieškotos sumos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17 9.3 punkto nuostatą, numatančią, kad „Jei ginčai neišsprendžiami per 30 (trisdešimt) dienų nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražu pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam, 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles. Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija“, negaliojančia; priteisti iš atsakovės ieškovei 1 199,78 Eur skolą ir 242,00 Eur nuostolių atlyginimą; priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. sausio 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
2. Nurodė, kad su atsakove 2024 m. liepos 17 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2024/07/17, kuria perleido atsakovei reikalavimo teisę į 3 874,07 Eur trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Novus group“, skolą. Reikalavimas buvo perleistas atsakovei už atlygį, lygų 100 procentų išieškotos sumos. Trečiasis asmuo sumokėjo atsakovei 3 862,93 Eur skolą. Ieškovės teigimu, atsakovė 2024 m. liepos 19 d. pervedė ieškovei 2 663,15 Eur už perleistą reikalavimo teisę ir liko skolinga 1 199,78 Eur. Ieškovė reikalavo informacijos iš atsakovės apie išieškojimo eigą ir įspėjo apie sutarties nutraukimą, jei atsakovė neištaisys sutarties pažeidimo. Atsakovei ignoravus ieškovės pranešimus, ieškovė 2025 m. sausio 2 d. pateikė pretenziją, kuria reikalavo sumokėti likusią išieškotos sumos dalį ir atlyginti ieškovės patirtas 242,00 Eur išlaidas teisinės situacijos vertinimui ir pretenzijos parengimui, tačiau atsakovė į pretenziją neatsiliepė. Ieškovės įsitikinimu, pagal 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17 9.3 punkto formuluotę, šalys gali, bet neprivalo perduoti ginčą spręsti arbitražui. Ieškovė tokia galimybe pasinaudoti nepageidauja, šalims nesant sudarius susitarimo dėl arbitražinės išlygos, pagal kurią visi jų ginčai iš sutarties privalėtų būti sprendžiami išimtinai tik arbitražu, todėl ji savo pažeistas teises pagrįstai gina teisme. Tai, kad arbitražinis ginčo sprendimo būdas yra tik viena iš alternatyvų, įrodo ir atsakovės elgesys procese: pateikdama prieštaravimus dėl ieškovo pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo atsakovė nenurodė, kad jos prieštaravimų motyvas – netinkamas bylos teismingumas. Ieškovė, įžvelgdama riziką, kad atsakovė sieks apsunkinti ieškovės galimybę apginti savo pažeistas teises, byloje gali laikytis pozicijos, kad šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą ir ieškinys nenagrinėtinas teisme, todėl prašė teismo spręsti dėl 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17 9.3 punkte įtvirtintos sąlygos dėl ginčų sprendimo arbitraže, pripažinimo negaliojančia. Pažymėjo, kad sutartyje nėra nurodyta, pagal kokio arbitražo taisykles galėtų būti perduotas nagrinėti šalių ginčas, dėl šios priežasties sutarties 9.3 punkto nuostatos, numatančios galimybę šalims spręsti savo ginčus arbitraže, yra neįgyvendinamos. Ieškovės teigimu, tokia nuostata atsakovei, kuri yra profesionalias teisines paslaugas teikianti bendrovė, suteikia perdėtą pranašumą, kadangi sunkina klientės, šiuo atveju ieškovės, galimybes ginti savo pažeistas teises, siunčiant ją brangiai spręsti sąlyginai nedidelės vertės ginčą užsienyje – Švedijoje; jei šis ginčas nagrinėjamas, pavyzdžiui, Stokholmo komerciniame arbitraže vieno arbitro, bylinėjimosi išlaidos, neskaitant atstovavimo išlaidų, siektų net 12 823 Eur be pridėtinės vertės mokesčio. Ieškovės vertinimu, tai atgraso ieškovę nuo proceso prieš atsakovę pradėjimo ir sąlygoja galimybę atsakovui pelnytis iš savo klientų, kurie nesiryžta ginti savo pažeistų teisių. Be to, ieškovė sudarė sutartį su atsakovu prisijungimo būdu pagal standartines atsakovės parengtas sąlygas, kurios nebuvo pateiktos ieškovei susipažinti iš anksto – šalys dėl jų nesiderėjo. Ieškovė perleido atsakovei savo reikalavimą pasitikėdama atsakove, kaip profesionalia teisines paslaugas teikiančia bendrove, ir todėl neįtarė, kad standartinėje atsakovės parengtoje sutartyje gali būti sąlygų, kurios sunkins jos, kaip klientės, padėtį santykyje su atsakove (siurprizinė sąlyga).
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei mažajai bendrijai „Ailena“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Mokėjimų prevencijos tarnybos 1 199,78 Eur išieškotos skolos dalį, 242,00 Eur nuostolių atlyginimą, 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 1 441,78 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. sausio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 190,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismo pagrindiniai motyvai:
3.1. Šalys nesusitarė dėl arbitražinei išlygai taikytinos teisės, tačiau susitarė dėl arbitražo vietos – Švedijos. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo tarp Lietuvos Respublikoje registruotų privačių juridinių asmenų, ginčo sutartis sudaryta Lietuvos Respublikoje, ginčo dalykas ir objektas – ieškovės atsakovei perleistos skolos iš trečiojo asmens išieškojimas, sutarčiai taikytina teisė – Lietuvos teisė. Arbitražine išlyga šalys nesusitarė dėl konkrečios arbitražinės institucijos bei dėl konkrečių arbitražui taikytinų taisyklių, todėl sutartimi šalių numatyta vien tik arbitražo vieta Švedijoje nesudaro pagrindo nuspręsti, kad ginčui dėl arbitražinės išlygos galiojimo, įvertinus pirmiau nurodytų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, gali būti taikoma kita, nei Lietuvos teisė. Be to, atsakovė nei atsiliepimu, nei rašytiniais paaiškinimais neišreiškė pozicijos, kad arbitražinės išlygos sąlygos turiniui aiškinti neturėtų būti taikoma Lietuvos teisė.
3.2. Kaip nustatyta iš kitų bylų (pavyzdžiui, civilinės bylos Nr. e2-12984-1200/2024, teisminio proceso Nr. 2-48-3-01015-2024-2, civilinės bylos Nr. e2-14248-989/2024, teisminio proceso Nr. 2-54-3-00614-2024-3) atsakovės, dalyvavusios ieškovės procesiniu statusu, pareikštų reikalavimų, pati atsakovė inicijuoja teismo procesus pagal analogišką kaip bylos šalių sutartį, taip patvirtindama, kad sutarties 9.3 punktui, reglamentuojančiam ginčo sprendimą arbitražo tvarka, taikytina Lietuvos teisė.
3.3. Atsakovė bylai pateiktais rašytiniais paaiškinimais patvirtino, kad tokios reikalavimų perleidimo sutartys sudarinėjamos ne pirmą kartą, todėl sutarties sąlygos dėl ginčų, kylančių iš sutarties sprendimo tvarkos ir būdų, laikytinos sutarties standartinėmis sąlygomis. Tačiau vien tokių sutarties sąlygų konstatavimas standartinėmis savaime nereiškia tokių sąlygų nesąžiningumo prisijungusios prie sutarties šalies atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju abi sutarties šalys yra verslininkės, joms taikomi aukštesni verslo atidumo ir rūpestingumo standartai įvertinti ketinamos sudaryti sutarties sąlygų turinį. Be to, sutarties sąlygos, reglamentuojančios ginčo sprendimo tvarką, yra įprastai sutinkamos ir aptariamos sudaromų sutarčių praktikoje, šalys sudarydamos sutartį dėl jų derasi, todėl šiuo atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad sąlygos dėl arbitražinės išlygos ieškovė negalėjo tikėtis ginčo sutartyje esant. Ypač, kad šią sąlygą pati ieškovė, reikšdama ieškinį, vertina kaip galimą alternatyvą dėl ginčo būdo – teisme ar arbitraže – pasirinkimą, taip nors ir netiesiogiai, bet pripažindama susitarimą dėl ginčo sprendimo būdų žinomą (ne siurprizinį). Apibendrinus, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė arbitražinio susitarimo negaliojimo pagal CK 6.186 straipsnio 1 dalį sąlygų visumos, todėl sutarties 9.3 punkto, kuriuo susitarta dėl arbitražinės išlygos, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu. Kitų sutarties negaliojimo pagrindų teismas, išnagrinėjęs bylą, nenustatė.
3.4. Susitarimas dėl arbitražinės išlygos nėra aiškus ir įpareigojantis šalis ginčą spręsti tik arbitražo būdu. Šiuo atveju tokios neįpareigojančios sąlygos buvimas laikytinas dviprasmišku šalių susitarimu dėl arbitražo ir sudaro prielaidas dėl alternatyvaus ginčo sprendimo būdo, t. y. neeliminuoja ginčo nagrinėjimo teismine tvarka galimybės, todėl ginčo sprendimas teisme, šiuo atveju, galimas.
3.5. Aplinkybė, kad ginčo šalys nurodė arbitražo vietą Stokholme (Švedijoje) nedaro arbitražinės išlygos veikiančia, t. y. objektyviai prieinama bylos šalims. Pažymėtina, kad, ieškinį palikus nenagrinėtą teisme pagal CPK 137 straipsnio 6 punktą, teismas privalo nurodyti instituciją, į kurią šalims reikia kreiptis. Šiuo atveju tenkinus atsakovės prašymą ir palikus ieškinį nenagrinėtą, teismas negalėtų nukreipti šalių į atitinkamą instituciją (arbitražą), kadangi tokia, kaip galima, nepažeidžiant kompetencijos principo (arbitras pats nusprendžia dėl savo jurisdikcijos), byloje nenustatyta. Priešingas šios ginčo situacijos vertinamas pažeistų asmens teisės į teisminę gynybą principą (CPK 2, 5 straipsniai). Taigi, nors šalių susitarimas dėl arbitražinės išlygos galiojantis, tačiau alternatyvus (dviprasmiškas) ir neaiškus šios išlygos pobūdis lemia jos „patologiją“, dėl to teismas iš esmės nagrinėja šį tarp šalių kilusį ginčą.
3.6. Byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškove atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), taip pat į tai, jog atsakovė savo prievolės neginčija (CPK 12 straipsnis), konstatuojama, kad atsakovė pažeidė savo prievolę sumokėti ieškovei likusią išieškoto skolos dalį pagal sutartį, todėl, vadovaujantis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.189 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiama 1 199,78 Eur skola.
3.7. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė patyrė 242,00 Eur išlaidas už teisinę konsultaciją ir pretenzijos parengimą. Ieškovės atstovė 2025 m. sausio 2 d. kreipėsi į atsakovę elektroniniu paštu su pretenzija dėl skolos sumokėjimo, kuria prašė sumokėti ieškovei 1 199,78 Eur įsiskolinimą pagal sutartį ir 242,00 Eur ieškovės patirtas atstovavimo išlaidas. Atsakovės elektroninis paštas (info@skoluisieskojimas.eu), kuriuo išsiųsta pretenzija, sutampa su tuo, kuriuo tarp šalių vyko komunikacija sutarties galiojimo metu. Atsakovė neginčijo, kad ieškovės atstovės siųstos pretenzijos negavo. Atsakovei tinkamai prievolės pagal sutartį neįvykdžius šios 242,00 Eur ieškovės patirtos išlaidos pripažįstamos pagrįstomis ir būtinomis, todėl pagrindinį ieškinio reikalavimą tenkinus, taip pat priteisiamos iš atsakovės ieškovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
4. Atsakovė (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-7675-995/2025, priimti naują sprendimą – ieškinį palikti nenagrinėtą; priteisti iš MB ,,Ailena“ UAB ,Mokėjimų prevencijos tarnybai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai:
4.1. Tarp šalių kilo ginčas dėl Sutarties, kurios 9.3. papunktyje įtvirtintas šalių arbitražinis susitarimas, kuris yra galiojantis, dėl to teismas privalo nukreipti šalis į arbitražą, o šalys turi vykdyti šį susitarimą, t. y. kilus ginčui kreiptis į atitinkamą arbitražą, todėl ieškovės ieškinį reikia atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu. Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neįrodė, kad arbitražinis susitarimas jai buvo siurprizinis arba kad ji negalėjo su apeliantu tartis dėl Sutarties šios sąlygos pakeitimo. Priešingai, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė neneigė, kad jokio spaudimo iš apeliantės pasirašyti Sutartį nebuvo, taip pat nenurodė, kas sutrukdė jai derėtis dėl arbitražinio susitarimo. Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą nevertindamas tikrųjų šalių ketinimų sudarant Sutartį, nevertino šalių elgesio vykdant Sutartį, iš esmės nenustatė aplinkybės, kaip šalys suprato Sutarties 9.3 p.
4.2. Kadangi teismas pasisakė, kad Sutarties 9.3 p. įtvirtinta sąlyga galiojanti, teismas neturėjo teisės spręsti skolos priteisimo klausimo, esant galiojančiam Sutarties 9.3 p. įtvirtintam arbitražiniam susitarimui, ginčą dėl skolos priteisimo sprendžia arbitražo teismas. Tai reiškia, kad teismas išnagrinėjo ieškinį, kuris yra neteismingas Lietuvos teismams, todėl nėra abejonių, kad Skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, kadangi jį priėmė neteismingas bylą nagrinėti teismas.
4.3. Teismas neteisingai vertino Sutarties turinį ir padarė išvadas, priešingas byloje esantiems įrodymams, teismas nevertino šalių elgesio sudarant Sutartį ir ją vykdant. Ieškovas pateikė teismui ieškinį prašydamas panaikinti Sutarties 9.3 p. tik tuo tikslu, kad Lietuvos teismai nagrinėtų ginčą, todėl tai papildomai įrodo, kad ieškovė suprato, kad Sutarties 9.3 p. sąlyga nėra alternatyvi.
4.4. Ieškovė prieš kreipdamasi į teismą nesikreipė dėl skolos grąžinimo, todėl bet kuriuo atveju vertinama, kad ieškovė nevykdė Sutarties 9.3 p. įsipareigojimų, dėl jos veiksmų yra inicijuota byla ir šalys patiria teisinės pagalbos išlaidų.
4.5. Teismas paneigė šalių sutarties laisvės principą, vertino Sutarties 9.3 p. taip, kaip teismui patogu, nenurodė jokių pakankamų teisinių motyvų, kurie būtų įrodyti byloje esančiais įrodymais, todėl toks teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.
5. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo argumentai:
5.1. Nagrinėjamu atveju ginčo perdavimas arbitražui atsakovo standartinėje sutartyje suformuluotas tik kaip galimybė, taip suformuluota sąlyga negali būti laikoma imperatyvia ir eliminuojančia nukentėjusios šalies teisę kreiptis į teismą. Dėl šios priežasties nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kurio vertinimu, sutarties 9.3 punkto formuluotė šiuo konkrečiu atveju neužkirto kelio ieškovui pasirinkti, kokiu būdu, t. y. ar kreipiantis į teismą, ar į arbitražą, ginti savo pažeistas teises.
5.2. Atsakovo suformuluota arbitražinė sąlyga yra „patologinė“ – joje nenustatyta nei aiški arbitražo institucija, nei procedūrinės taisyklės, todėl šalių nukreipimas į arbitražą šiuo konkrečiu atveju objektyviai negalėtų būti įvykdytas. Palikus ieškinį nenagrinėtą, šalims nebūtų sudaryta reali galimybė pasinaudoti teisminės gynybos priemone, o tai prieštarautų CPK 2 ir 5 straipsniuose įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą.
5.3. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis, kai net pats atsakovas, kuris parengė sutartį, nežino, kaip turi būti įgyvendinamas sutarties 9.3 punkte numatytas ginčo perdavimas spręsti arbitraže, nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šalys aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią ginčus spręsti konkrečiame arbitraže.
5.4. Sprendimas yra motyvuotas, jame konkrečiai, išsamiai ir aiškiai išdėstyti faktiniai ir teisiniai ieškinio tenkinimo pagrindai, taikytos aktualios teisės normos bei kasacinio teismo praktika, o vien tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, su kuriomis apeliantas nesutinka, savaime nereiškia, kad byla buvo išspręsta neteisingai.
5.5. Teiginiais apie tai, kad ieškovas neva nesilaikė sutartyje įtvirtintos ikiteisminės ginčų sprendimo tvarkos, atsakovas klaidina teismą. Priešingai nei nurodo atsakovas, būtent jis šiuo atveju nesilaikė jo paties parengtoje sutartyje nustatytos ir įtvirtintos ikiteisminės ginčo sureguliavimo tvarkos, nes vengė spręsti skolos grąžinimo klausimą geruoju, todėl kaltindamas ieškovą ir kritikuodamas pirmosios instancijos teismą, kad pastarasis į tai neatsižvelgė, atsakovas elgiasi nesąžiningai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai), taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
Dėl žodinio nagrinėjimo
7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Faktinės aplinkybės
8. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2024 m. liepos 17 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2024/07/17 (toliau ir – sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo atlygintinai perleisti atsakovei, o atsakovė perimti iš ieškovės visas ieškovės reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolės įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (baudas, delspinigius, netesybas ir kt.), kylančias iš skolininko įsipareigojimų pagal ieškovės priėmimo–perdavimo aktais perduotus dokumentus (sutarties 2.1 punktas). Šalys 2024 m. liepos 17 d. sudarė priėmimo–perdavimo aktą Nr. 1A prie 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17, kuriuo ieškovė perleido reikalavimo teises į trečiojo asmens 3 874,07 Eur skolą, o atsakovė jas perėmė. Šalys susitarė, kad visos pretenzijos, nesutarimai arba ginčai, kylantys iš arba dėl šios sutarties, turi būti sprendžiami tik sutartyje numatyta tvarka (sutarties 9.1 punktas). Visus kilusius ginčus šalys visų pirma bando išspręsti tarpusavio derybų būdu (sutarties 9.2 punktas). Jei ginčai neišsprendžiami per 30 d. (trisdešimt) nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražui pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles; Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija (sutarties 9.3 punktas). Atsakovei ignoravus ieškovės pranešimus, ieškovė 2025 m. sausio 2 d. pateikė pretenziją, kuria reikalavo sumokėti likusią išieškotos sumos dalį ir atlyginti ieškovės patirtas 242,00 Eur išlaidas teisinės situacijos vertinimui ir pretenzijos parengimui, tačiau atsakovė į pretenziją neatsiliepė. Ieškovės įsitikinimu, pagal 2024 m. liepos 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/07/17 9.3 punkto formuluotę, šalys gali, bet neprivalo perduoti ginčą spręsti arbitražui, todėl ji kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės skolą teisminiu keliu. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad susitarimas dėl arbitražinės išlygos nėra aiškus ir įpareigojantis šalis ginčą spręsti tik arbitražo būdu. Šiuo atveju tokios neįpareigojančios sąlygos buvimas laikytinas dviprasmišku šalių susitarimu dėl arbitražo ir sudaro prielaidas dėl alternatyvaus ginčo sprendimo būdo, t. y. neeliminuoja ginčo nagrinėjimo teismine tvarka galimybės, todėl ginčo sprendimas teisme šiuo atveju galimas, ir priteisė ieškovės reikalaujamą sumą iš atsakovės.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
9. Apeliantė su teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad tarp šalių kilo ginčas dėl Sutarties, kurios 9.3. papunktyje įtvirtintas šalių arbitražinis susitarimas, kuris yra galiojantis, dėl to teismas privalo nukreipti šalis į arbitražą, o šalys turi vykdyti šį susitarimą, t. y. kilus ginčui kreiptis į atitinkamą arbitražą, todėl ieškovės ieškinį reikia atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytu pagrindu. Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neįrodė, kad arbitražinis susitarimas jai buvo siurprizinis arba, kad ji negalėjo su atsakove tartis dėl Sutarties šios sąlygos pakeitimo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė neneigė, kad jokio spaudimo iš apeliantės pasirašyti Sutartį nebuvo, taip pat nenurodė, kas sutrukdė jai derėtis dėl arbitražinio susitarimo. Apeliantės argumentai nepagrįsti.
10. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015). Tam, kad arbitražinis susitarimas būtų sudarytas, jis turi atitikti turinio ir formos reikalavimus. Pagrindinis arbitražinio susitarimo turinio reikalavimas – jame turi būti išreikšta šalių valia spręsti ginčus ne kokiu nors kitu būdu (valstybės teisme, mediacijos būdu, kt.), o būtent arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017, 21 punktas).
11. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad kiekvieno arbitražinio susitarimo atveju būtina nustatyti, kokia buvo šalių valia jį sudarant. Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio teismas turi susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu, būtent: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013). Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 14 punktas; 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019, 28 punktas).
12. CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, o remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, palieka pareiškimą nenagrinėtą, jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir KAĮ 11 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuojama, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios KAĮ 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti. Jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą.
13. Kaip byloje nustatyta, Šalys susitarė, kad visos pretenzijos, nesutarimai arba ginčai, kylantys iš arba dėl šios sutarties, turi būti sprendžiami tik sutartyje numatyta tvarka (sutarties 9.1 punktas). Visus kilusius ginčus šalys visų pirma bando išspręsti tarpusavio derybų būdu (sutarties 9.2 punktas). Jei ginčai neišsprendžiami per 30 d. (trisdešimt) nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražui pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles; Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija (sutarties 9.3 punktas). Taigi, vertinant šį šalių Susitarimą, galima daryti išvadą, kad šalių susitarimas visus savo ginčus spręsti tik arbitraže nėra imperatyvus. Dėl šios priežasties nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kurio vertinimu, sutarties 9.3 punkto formuluotė šiuo konkrečiu atveju neužkirto kelio ieškovei pasirinkti, kokiu būdu ginti savo pažeistas teises, tai yra kreiptis į teismą ar į arbitražą.
14. Kaip minėta, pagal sutarčių aiškinimo taisykles, Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.
15. Iš LITEKO duomenų matyti, kad šios bylos atsakovė, kitose bylose dalyvaujanti kaip kreditorė / ieškovė, yra pateikusi didelį kiekį pareiškimų / ieškinių Lietuvos teismams tiek dėl teismo įsakymo išdavimo, tiek dėl ginčo teisenos tvarka. Iš prie pareiškimo / ieškinio pateiktų priedų matyti, kad atsakovė į šias bylas yra pateikusi Reikalavimo perleidimo sutartis, kurių 9.3. punkte nustatyta, kad, jei ginčai neišsprendžiami per 30 d. (trisdešimt) nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražui pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles; Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija, taigi nurodytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad apeliantė kitose bylose analogišką standartinę Sutarties 9.3 p. nuostatą laikė neimperatyvia ir inicijavo bylas Lietuvos teismuose, tokiu veiksmu tik dar kartą patvirtindama, kad ši arbitražinė išlyga nėra imperatyvi. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teismingumo taisyklių nepažeidė ir nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti nei CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto, nei CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatų.
16. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo suformuluota arbitražinė sąlyga yra „patologinė“ – joje nenustatyta nei aiški arbitražo institucija, nei procedūrinės taisyklės, todėl šalių nukreipimas į arbitražą šiuo konkrečiu atveju objektyviai negalėtų būti įvykdytas. Palikus ieškinį nenagrinėtą, šalims nebūtų sudaryta reali galimybė pasinaudoti teisminės gynybos priemone, o tai prieštarautų LR CPK 2 ir 5 straipsniuose įtvirtintai asmens teisei į teisminę gynybą. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad 9.3. p. nuostata šalių susitarime nebuvo imperatyvi.
17. Kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad arbitražinė sąlyga nėra imperatyvi ir ginčą galima nagrinėti teisme, pagrįstai skundžiamu sprendimu išnagrinėjo ieškovės reikalavimą priteisti skolą iš atsakovės.
18. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė prieš kreipdamasi į teismą nesikreipė dėl skolos grąžinimo, todėl bet kuriuo atveju vertinama, kad ieškovė nevykdė Sutarties 9.3 p. įsipareigojimų, dėl jos veiksmų yra inicijuota byla ir šalys patiria teisinės pagalbos išlaidų.
19. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl informacijos apie likusios skolos sumos išieškojimo eigą, tačiau atsakovė informacijos pagal ieškovės prašymus neteikė, todėl ieškovė sutartį su atsakove 2024 m. lapkričio 26 d. pranešimu vienašališkai nutraukė. Ieškovė reikalavo informacijos iš atsakovės apie išieškojimo eigą ir įspėjo apie sutarties nutraukimą, atsakovei neištaisius sutarties pažeidimo. Atsakovei ignoravus ieškovės pranešimus, ieškovė 2025 m. sausio 2 d. pateikė pretenziją, kuria reikalavo sumokėti likusią išieškotos sumos dalį ir atlyginti ieškovės patirtas 242,00 Eur išlaidas teisinės situacijos vertinimui ir pretenzijos parengimui. Kadangi atsakovė ignoravo ir pastarąją pretenziją, ieškovė kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 1199,78 Eur skolos ir 242,00 Eur jos išreikalavimo ikiteismine tvarka išlaidų atlyginimo (nuostolių) ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo. Taigi ieškovė išnaudojo visus galimus būdu iki ieškinio pateikimo teismui.
20. Apeliantė nurodo, kad sprendimas yra nemotyvuotas, jame nepakankamai pagrįsti teismo padaryti vertinimai dėl arbitražinės sąlygos ir įrodymų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ieškovė nesilaikė derybų procedūros pagal sutarties 9.3 punktą, todėl nepagrįstai pripažino jos reikalavimus. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
21. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte yra nustatyta, kad situacija, kai teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų ar sutrumpintų motyvų, pripažįstama absoliučiu šio sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu. Tai, ar teismo priimto procesinio sprendimo motyvavimo trūkumai konkrečiu atveju lemia absoliutų sprendimo negaliojimą (išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų), ar turėtų būti vertinami kaip procesinis pažeidimas (nepakankamas sprendimo motyvavimas), dėl kurio reikšmės turi būti sprendžiama pagal galimą jo įtaką bylos rezultatui, yra įvertinama atsižvelgiant į teismo pareigos pateikti sprendimo motyvus pažeidimo laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-68-403/2022, 35 punktas). Vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, reikia atsižvelgti į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus: jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas; dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ir procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, kad dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės. Glausti, neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso priimto procesinio sprendimo ir (ar) sprendimų kontekste. Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (nutartis) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-381/2024, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
22. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad bylą išnagrinėjęs teismas atskleidė argumentus, kodėl byloje buvo priimtas ieškovei palankus sprendimas, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino ieškovės reikalavimų pagrįstumą ir motyvuotai atmetė atsakovės nurodytus argumentus. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad byloje priimtas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su atitinkamomis skundžiamo sprendimo išvadomis, nereiškia netinkamo sprendimo motyvavimo ar įrodinėjimo taisyklių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-403/2023, 54 punktas).
Dėl kitų argumentų
23. Kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje pasisakė dėl atskirojo skundo argumentų, turinčių reikšmės bylos teisiniam rezultatui, kiti argumentai laikytini neturinčiais įtakos išnagrinėto apeliacinio skundo rezultatui.
Dėl procesinės bylos baigties
24. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
25. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Priteistina atlyginimo suma negali būti didesnė už teisingumo ministro bei Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose nustatytąją. Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
26. Ieškovė pateikė duomenis, kad patyrė 968 Eur advokato išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose už procesinių dokumentų paruošimą nustatytų maksimalių dydžių, todėl jos priteistinos (CPK 98 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teismas
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Ailena“, juridinio asmens kodas 302430119, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės Mokėjimų prevencijos tarnybos, juridinio asmens kodas 304491546, 968 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Jolanta Gailevičienė
Giedrė Seselskytė
Larisa Šimanskienė