Pranešėja Irma Čuchraj                              Civilinė byla Nr. 2A-201-513/2016

Teisėja Elena Pauliukienė                            Teisminio proceso Nr. 2-06-3-11720-2014-9

                          Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                 2.5.8.1; 2.5.8.7; 2.5.8.11.3; 2.5.29.1;   

   3.2.4.2; 3.2.4.4; 3.3.1.15; 3.3.1.18; 3.3.1.21

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. birželio 9 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Giedrės Seselskytės ir Alvydo Žerlausko, sekretoriaujant Rasai Jenkutei, dalyvaujant ieškovei I. A. S., ieškovų V. S. ir I. A. S. atstovui advokatui Arūnui Skuolevičiui, atsakovės G. B. ir trečiojo asmens N. B. atstovui advokatui Remigijui Bukėnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovų V. S. ir I. A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-10-09 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. S. ir I. A. S. ieškinį atsakovei G. B. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta bei sandorio nutraukimo, tretieji asmenys Klaipėdos 2-ojo notarų biuro notaras G. B., N. B., R. S.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai teismo prašė šalių 2012-02-23 paskolos sutartį pripažinti nesudaryta ir 2012-02-23 Pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį, notarinio reg. Nr. GB-1247, nutraukti. Argumentavo, jog šalys 2012-02-23 formaliai pasirašė buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartį, joje numatė 40 000 Eur buto pardavimo kainą. Ieškovai iš atsakovės šių pinigų negavo, nors sutarties sąlygose yra įrašyta atpirkimo teisė kaip paskolos užtikrinimas. Taigi, pardavėjai buvo laikomi skolininkais, o pirkėja – kreditore, turinčia įkeitimo teisę. Minėta 40 000 Eur suma notaro kontoroje buvo perduota kitam asmeniui (ieškovų sūnui) – R. S., pinigai gauti ne iš atsakovės, o iš atsakovės sutuoktinio brolio N. B.. Atsakovė, nesuteikusi ieškovams paskolos, neturėjo jokios teisės įregistruoti butą savo vardu ar juo disponuoti savo nuožiūra.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad ieškovai teise atpirkti butą iki 2012-12-31 nepasinaudojo. Ieškovas pas notarą patvirtino, kad 40 000 Eur sumą jie gavo, jog sutartis yra susijusi su šeimos poreikių tenkinimu. Kadangi atsakovės šeima ir ieškovų sūnus R. S. buvo geri draugai, ji sutiko sudaryti ginčo sandorį metams, numatant sutartyje ieškovams atpirkimo teisę. Pasibaigus minėtam terminui atsakovė ne kartą prašė ieškovų vykdyti sutartį, t. y. arba atpirkti butą, arba iš jo išsikelti. Ieškovai gera valia sutarties sąlygų nevykdė, todėl kreipėsi į teismą dėl jų iškeldinimo (civilinė byla Nr. 2-7488-323/2014). Tik po ieškinio padavimo ieškovai neva „prisiminė“, kad jiems nesumokėti pinigai. Ieškovai po sutarties sudarymo daugiau kaip pusantrų metų jokių pretenzijų dėl sandorio nereiškė, jo neginčijo. Ieškovai (tėvai) minėtus pinigus perdavė sūnui R. S., kuris jiems tų pinigų negrąžino, todėl ieškovai negalėjo atpirkti turto. Ieškovų ieškinį vertina kaip nesąžiningą. Aplinkybę, kad atsakovė su ieškovais atsiskaitė, patvirtino tiek patys ieškovai, tiek notaras.

Trečiasis asmuo R. S. pripažino, kad įvykusio sandorio iniciatorius buvęs jis. Su tėvais (ieškovais) kalbėjo, kad jo verslui vystyti yra reikalingi pinigai, todėl tėvai sutiko paskolai gauti įkeisti savo butą. Tėvai ir jis buvo įsitikinę, kad per metus laiko butą iš atsakovės atpirks. Tačiau atsakovės sutuoktiniui iš bendro reikalo pasitraukus, jo lūkesčiai nepasitvirtino, t. y. nesisekė sumanyto verslo „įsukti“, o gautieji pinigai liko išleisti kelionėms – verslo paieškai.

Trečiojo asmens N. B. atstovas teigė, jog ieškovai savo nurodomoms aplinkybėms patvirtinti nepateikė ir negalėjo pateikti jokių įrodymų, kad N. B. perdavė pinigus R. S., nes įrodyti objektyviai neegzistavusio fakto yra neįmanoma. Sutartis buvo pasirašyta abiejų šalių ir patvirtinta notaro. Prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, kad patys ieškovai iš esmės patvirtino 40 000 Eur dydžio pinigų sumos perdavimo pagal sutartį faktą, bet ginčija kitą faktą – neva pinigai jiems asmeniškai nebuvę perduoti, nes juos gavo R. S.. Mano, kad tokios aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip apkritai teisiškai neturinčios reikšmės sprendžiant byloje kilusį ginčą, nes ieškovai pinigus galėjo panaudoti savo nuožiūra. Ieškovai neįgyvendino teisės atpirkti butą, todėl turi prisiimti atsiradusias neigiamas pasekmes. Ieškiniu siekiama ne sąžiningai apginti savo interesus, o užvilkinti buto atlaisvinimą.

Notaras G. B. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog 2012-02-23 buvo patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis su atpirkimo teise, pagal kurią atsakovė G. B. iš ieškovų V. S. ir I. A. S. pirko butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovams buvo suteikta teisė per sutartyje numatytą terminą – vienerius metus parduotą butą atpirkti. Taigi, ieškovai galėjo, bet neprivalėjo įgyvendinti atpirkimo teisės. Sutartyje šalys numatė, jog pasibaigus nustatytam atpirkimo terminui, G. B. vienašaliu prašymu išregistruojami Nekilnojamojo turto registre visi buto suvaržymai, žymos ir apribojimai, kurie buvo nustatyti dėl atpirkimo teisės įgyvendinimo. Ieškovai pinigų gavimo už parduotą butą faktą patvirtino pasirašydami sutartį. V. S. ir žodžiu patvirtino, kad, prieš sutarties pasirašymą  pinigus iš G. B. gavo. Kadangi šalys išreiškė valią sudaryti minėtą sutartį bei susitarė, kad atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas ir ši nuostata atitinka šalių valią bei tikruosius ketinimus, išaiškinus šalims turinį bei patvirtinus, kad sutartį suprato, ji buvo patvirtinta. Sutarties sudarymo metu apie jokias ieškovų ieškinyje minimas aplinkybes dėl trečiųjų asmenų dalyvavimo sandoryje informuotas nebuvo ir negalėjo žinoti. Atsakovė patvirtino, kad pinigus už butą perdavė ieškovams, o ieškovas patvirtino, kad pinigus gavo. Atpirkimo teisė sutartyje buvo įtraukta dėl pajamų mokesčio skaičiuotės, nes sutartis, kurioje nustatyta, kad atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas, prilyginama paskolos sutarčiai. Dėl tokios priežasties už pardavėjo perleistą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį daiktą gautos lėšos mokesčių atžvilgiu nelaikomos tokio daikto pardavimo pajamomis, o laikomos gauta paskola. Tik tuo atveju, kai daiktas neatperkamas, gautos lėšos perkvalifikuojamos į to daikto pardavimo pajamas, kurios apmokestinamos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą. Sutartis sudaryta ir į ją įtraukta 6.3 punkto nuostata, siekiant užtikrinti šalių interesus, ir sandorio sudarymo metu atitiko jų išreikštą tikrąją valią.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-10-09 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovų po 500 Eur žyminio mokesčio valstybei ir po 250 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei. Atmetė trečiojo asmens N. B. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Teismas, įvertinęs nustatytas byloje aplinkybes (2012-02-23 šalys sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį su atpirkimo teise; butas parduotas už 40 000 Eur sumą; pirkėja patvirtino, kad visą sutartą kainą pardavėjui sumokėjo (sutarties 4.1 p.); šalys susitarė, kad atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas; pardavėjas atpirkimo teisę turi ne ilgiau kaip iki 2012-12-31 (sutarties 6.2 p.); pardavėjas laikomas skolininku (paskolos gavėju), o pirkėjas – kreditoriumi (paskolos davėju), turinčiu įkeitimo teisę; šalių pareiškimai, garantijos ir griežtas sutarties sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę kiekvienai iš šalių (sutarties 6.3 p.); ieškovų sūnus – trečiasis asmuo R. S. patvirtino, jog tėvai sutiko įkeisti savo butą, kad jis iš jų gautų 40 000 Eur paskolą), padarė išvadas, jog ieškovai pinigus už parduotą butą gavo, suprato, kad iki nurodytos (atpirkimo) datos yra taikytas apribojimas disponuoti nekilnojamuoju daiktu, jog šalys išreiškė savo valią, kad atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas, todėl ginčo šalių santykiams taikytinas paskolų teisinis reguliavimas. Argumentavo, jog ieškovai neįrodė, jog pinigai iš tikrųjų paskolos gavėjui neperduoti, todėl sandorio sąlygas privalo vykdyti (CPK 185, 197, 200 str., CK 6.875 str. 3 d.). Kai sudarytas tariamasis sandoris yra šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Aplinkybių, jog ieškovai gydėsi, jiems atliktos operacijos, teismas nelaikė tokiomis, dėl kurių nebūtų galima sudaryti ginčo sandorio ar jo vykdyti. Apie ieškovų sveikatos būklę atsakovei buvo žinoma. Šalys buvo veiksnios bei pasirengusios sutarties sąlygas vykdyti. Taikant sandorių negaliojimo institutą, būtina ieškoti ne tik sandorio šalių, bet ir sąžiningų trečiųjų asmenų, sandorio pagrindu įgijusių tam tikrų teisių, interesų protingos pusiausvyros. Tariamieji sandoriai pripažįstami niekiniais, nes jie nesukuria jokių padarinių, išskyrus jų negaliojimo padarinius. Tariamasis sandoris yra fiktyvus sandoris, nes jo šalys susitaria, kad sandoris joms nesukurs jokių teisinių padarinių (CK 1.86 str.). Kadangi fiktyvūs sandoriai sudaromi tik dėl akių, tai šalys jų nevykdo ir todėl jie jokių teisinių padarinių nesukelia, o pripažinus negaliojančiais, restitucijos taikymo problema nekyla. Šiuo atveju viena iš šalių – atsakovė sandorį įvykdė, perdavė 40 000 Eur V. S., ieškovai sudarė sandorį turėdami tikslą gauti sūnaus verslo plėtrai 40 000 Eur paskolą. Šalių sandoris buvo sudarytas išreiškiant jų valią ir nepažeidžiant įstatymų normų, todėl jį pripažinti nesudarytu ir nutraukti nėra pagrindo (CK 1.5, 6.870 str. 2 d.). Kreditorius (atsakovė) turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę – sutartį, o ieškovai (skolininkai) buvo nesąžiningi, nes žinojo (ar turėjo žinoti), kad, jiems nevykdant sutarties sąlygų, sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Šiuo atveju kreditoriaus (atsakovės) reikalavimas nukreiptinas tik į nusipirktą iš ieškovų turtą (CK 4.37–4.39 str., 4.47 str. 1 p.). Ieškovai su atsakove sutarė dėl paskolos suteikimo, teikiant garantą – butą, bei dėl jos grąžinimo termino. Ieškovai teigė, jog pinigų nėra gavę, o jų sūnus patvirtino, jog šią sumą yra gavęs ir tikėjosi, jog skolą galės sugrąžinti, išsaugodamas tėvų butą. Šių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, jog atsakovė teisėtai įgijo nuosavybės teisę pagal ginčijamą sandorį, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti jį nesudarytu (CK 4.47 str. 1 p.), o ieškovai neįrodė, jog yra pagrindas ieškinio reikalavimus patenkinti (CK 6.875 str. 3 d., 6.217 str. 4 d., CPK 197, 200 str.). Nustatęs, jog 200 Eur ieškovai sumokėjo paduodami ieškinį, žyminį mokestį valstybei ir 500 Eur atsakovės advokato teisinei pagalbai apmokėti priteisė iš ieškovų lygiomis dalimis. Nustatęs, jog trečiasis asmuo N. B. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė duomenų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas, šių išlaidų jam iš ieškovų nepriteisė (CPK 93, 98, 197, 200 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantai prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo                     2015-10-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovų ieškinį. Argumentuoja, jog teismas neatskleidė bylos esmės. Atpirkimo teisė, ją vertinant su sprendime įvardijamu šios teisės transformavimu į garantą, nėra teisine prasme suprantama kaip toks pat teisinis santykis, t. y. nekilnojamojo turto atpirkimo teisė pagal savo esmę negali būti sutapatinama su garanto davimo / gavimo suteikiamomis teisėmis ir pareigomis tiek garanto davėjui, tiek ir jo gavėjui. Atpirkimo teisės įtvirtinimas sutartyje yra suprantamas kaip paskolos gavėjo įsipareigojimas sumokėti paskolos davėjui iš jo gautą pinigų sumą, nuperkant iš paskolos davėjo turtą, kuris po tokios rūšies sandorio sudarymo ir jo įregistravimo įstatymų nustatyta tvarka yra ne paskolos gavėjo nuosavybė. O garantijos davėjo įsipareigojimas grąžinti pasiskolintą pinigų sumą paskolos davėjui jokiu būdu neturi įtakos paskolos gavėjo pareigai perduoti turimą turtą paskolos davėjui, t. y. paskolos gavėjas lieka turto savininku. Apeliantai nėra gavę ginčo 40 000 Eur dydžio pinigų sumos nei iš atsakovės, nei iš trečiojo asmens N. B.. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu apeliantai nuosekliai ir aiškiai įvardijo tai, kad pinigus gavo iš N. B. ne jie, o jų sūnus R. S., kuris pripažino aplinkybę, jog jis iš N. B. gavo 40 000 Eur dydžio pinigų sumą, o ne jo tėvai. Šis faktas sprendime neaptartas ir nėra nuginčytas. Atsakovė byloje neįrodė, jog ji turėjo galimybę paskolinti ginčo dydžio pinigų sumą ieškovams, nors ieškovai to prašė. Atsakovė neįrodė, jog ji, o ne kas kitas galėjo turėti minimą pinigų sumą ir ją paskolinti ieškovams. Notaras pripažino, jog jam nėra žinoma (nes nematė pinigų perdavimo fakto), kas perdavė pinigus ir (ar) perdavė ieškovams ar jų sūnui. Ieškovai, gaudami ribotas pajamas, neturėjo jokios galimybės per 1 metų terminą grąžinti pinigus skolintojai, taigi jie nėra paskolos gavėjai, todėl neturi pareigos tiek grąžinti skolą, tiek ir parduoti butą atsakovei. Teismas byloje neišsiaiškino, kas realiai ir faktiškai yra paskolos davėjas, o kas – paskolos gavėjas.

Atsakovė G. B. atsiliepimu su apeliantų skundu nesutinka, jo argumentus vertina kaip nepagrįstus. Teigia, jog teismas atliko objektyvų, išsamų ir visapusišką bylos įrodymų tyrimą ir vertinimą, padarė pagrįstas išvadas.

Trečiasis asmuo N. B. atsiliepimu su apeliantų skundu nesutinka. Nurodo, jog apeliantų argumentai dėl atpirkimo teisės, garantijos ir paskolos teisinių santykių neturi reikšmės, nes šios aplinkybės jokiais būdais nesuponuoja išvados, kad sudarytas sandoris yra negaliojantis. Norėdami, jog jų reikalavimas dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu būtų patenkintas, apeliantai turėjo įrodyti, kad pinigai nebuvo perduoti (CK 6.875 str. 3 d.), tačiau tokie įrodymai teismui nebuvo pateikti. Ginčo sandorio sudarymo tikslas buvo R. S. perduoti 40 000 Eur sumą, kurią šis ir gavo, todėl apeliantų teiginiai, jog jie asmeniškai negavo pinigų, yra nepagrįsti. Šiuo atveju byloje esminę reikšmę turi tas faktas, kad pinigai pagal sutartį buvo perduoti ir gauti. Neturinčiu teisinės reikšmės vertina apeliantų argumentą, jog atsakovė nepagrindė, jog turėjo galimybę paskolinti 40 000 Eur sumą. Notaras tik patvirtina sandorį, o pinigų perdavimo faktą notarui patvirtina sandorį sudarančios šalys, todėl skundo argumentai, jog notaras nematė, kaip perduodami pinigai, yra nereikšmingi. Mano, kad argumentas dėl tariamo suklydimo yra naudojamas tik kaip reikalavimui pagrįsti skirta priemonė, nepateikiant tam jokių įrodymų. Apeliantai sudarydami sandorį prisiėmė riziką, kad yra galimybė, jog jie negalės grąžinti gautos pinigų sumos. Ribotų pajamų gavimas neturi teisinės reikšmės, nes sandorių šalys sudarydamos sandorius prisiima riziką ir iš anksto turi numatyti, ar galės sandorį tinkamai įvykdyti. Apeliantai prašydami sudarytą sutartį pripažinti negaliojančia, nepateikia jokių argumentų ar aplinkybių, kurios lemtų sandorio negaliojimą. Aplinkybė, kas yra paskolos gavėjas ir davėjas, šiuo atveju yra visiškai aiški iš ginčo pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties.

Teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme šalys (jų atstovai) palaikė pirmines pozicijas, jų išdėstytas pirmosios instancijos teisme.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 str. įtvirtinta galimybė apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kai jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas šiuo klausimu yra nurodęs, kad teismas turi taikyti įstatymus tik leistinais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tose stadijose, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami įrodymai, o šalys savo pozicijoms pagrįsti gali teikti naujai sužinotus ar išreikalautus įrodymus, jeigu šia savo teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2010). Šiuo atveju su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai – 2015-10-27 VSDFV Klaipėdos skyriaus pažymos Nr. PP2-6379 ir Nr. 6380 apie ieškovams laikotarpiu nuo 2015-05-01 iki 2015-10-31 išmokėtas išmokas (ieškovei mokama 292,25 Eur, ieškovui – 433,42 Eur dydžio senatvės pensijos), atsižvelgiant į ieškovų atstovo gynybos poziciją (be kita ko, šiais duomenimis grindžia aplinkybę, jog ieškovai pinigų iš atsakovės pagal ginčo sutartį negavo), teismo priimami ir vertinami, be to, atsižvelgdamas į ginčo pobūdį, teismas mano, kad šie nauji įrodymai bylos neužvilkins (CPK 314 str.).

Dėl ginčo esmės, šalių santykių kvalifikavimo, jų įrodinėjimo naštos paskirstymo

Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas.

Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Nors ieškovai sandorį, esantį nagrinėjamo ginčo objektu, prašė pripažinti nesudarytu CK 6.875 str. 3 d. normos pagrindu, tačiau bylą nagrinėjusio teismo toks faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas nesaistė ir negalėjo saistyti. Todėl tai, kad teismas sprendimą, be kita ko, grindė tariamojo sandorio motyvais ir (ar) butas įvardytas kaip garantas ginčo paskolos dydžio sumai gauti, nereiškia, jog tokiu būdu teismas išėjo už bylos ribų ir (ar) kad atpirkimo teisės institutą vertino kaip transformavusį į garantą ir pan.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimo metu buvo aiškiai išskirti faktiniai pagrindai, remiantis kuriais yra ginčijamas sandoris, t. y. aiškiai atskleistas reikalavimų turinys ir ginčo esmė. Pirmosios instancijos teismo atlikta ginčo sandorio kvalifikacija, jos sąlygų ir šalių valios aiškinimas

tiesiogiai išplaukia iš bylos faktinio pagrindo.

Dėl šalių sutarties kvalifikavimo

Nagrinėjant bylas, kuriose ginčijami sandoriai CK numatytais pagrindais, svarbu nustatyti tikruosius ginčijamų sandorių šalių tikslus bei išsiaiškinti pačių sutarčių turinio esmę.

Sutarčių aiškinimo taisyklės pateikiamos CK 6.193 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyti du esminiai sutarčių aiškinimo principai: pirma, kad visos sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, ir, antra, kad aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Taigi aiškinant sutarties sąlygas privalu atsižvelgti į sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 str. 2 d.), taip pat tinkamai įvertinti šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 str. 5 d.). Bet kuriuo atveju aiškinant sutartį pagrindinis dėmesys skiriamas tikriesiems sutarties šalių ketinimams atskleisti.

Nagrinėjamu atveju apeliantai ginčija notarinės formos 2012-02-23 pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties teisėtumą ir pagrįstumą, argumentuodami tuo, jog pagal šią sutartį numatytos 40 000 Eur sumos ieškovai iš atsakovės negavo, todėl atsakovė nepagrįstai įgijo nuosavybės teise ieškovų butą. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, apeliantų argumentus vertina kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįstus.

Įvertinusi bylos medžiagą, vadovaudamasi ginčui aktualiu teisiniu pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise bei paskolos institutų reguliavimu, teisėjų  kolegija konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad šalių 2012-02-23 sudaryta ir Klaipėdos 2-ojo notarų biuro notaro G. B. patvirtina Pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutartis, notarinio reg. Nr. GB-1247, yra teisėta, vykdyta ir įvykdyta tinkamai. Pripažinti šią sutartį nesudaryta CK 6.875 str. 3 d. (Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta.) normos prasme nėra pagrindo.

Ieškovai neginčijo ir neginčija aplinkybės, jog 40 000 Eur pinigų sumą, t. y. būtent ginčijamoje sutartyje numatyta ieškovų buto kainą (kuri, beje, atitiko ir tokio turto vidutinę rinkos kainą sutarties sudarymo metu, b. l. 132–134), gavo jų sūnus – trečiasis asmuo R. S., kuris patvirtino, jog 40 000 Eur pinigų sumą gavo, tėvams sutikus paskolai gauti „įkeisti“ butą.

Remdamasi šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgdama į tai, jog šalys 2012-02-23 pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise sutarties 6.3 p. aiškiai susitarė, jog atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas ir ieškovai laikomi skolininkais (paskolos gavėjais), o atsakovė – kreditore, turinčia įkeitimo teisę, jog šalių pareiškimai, garantijos ir griežtas šios sutarties sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę kiekvienai iš šalių (b. l. 7–14), jog po ginčijamos sutarties sudarymo ieškovai (ar kuris iš jų) neginčijo aplinkybės dėl pinigų (ne) gavimo iš atsakovės, kol atsakovė neinicijavo jų iškeldinimo iš buto jiems nerealizavus atpirkimo teisės sutartyje numatytu terminu (iki 2012-12-31) (sutarties 6.2 p.), jog notaras byloje patvirtino sutarties 4.1 p. užfiksuotą faktą, jog atsakovė (pirkėja) sumokėjo 40 000 Eur ieškovams (pardavėjams) prieš pasirašant šią sutartį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovų tikrieji ketinimai – sudaryti sandorį ir taip gauti pinigų sūnaus verslui, šiuo atveju buvo realizuoti – pinigus ieškovų sūnus gavo, o šalys susitarė, kad ieškovai laikomi skolininkais, atsakovė – kreditore. Sistemiškai aiškinant CK reglamentuotą pirkimo–pardavimo su atpirkimo teise (CK 6.417–6.418 str.) bei paskolos (CK 6.870 str., 6.871 str., 6.873 str.) institutų teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog įstatymas nedraudžia paskolos gavėjui iš paskolos davėjo gautus pinigus naudoti trečiojo asmens interesais / jo naudai (pvz., verslui, gydymui, mokslui ir pan.). Galiojantis teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog nekilnojamojo daikto pardavėjas, sutikęs, jog sutartyje numatyta atpirkimo teisė yra paskolos užtikrinimas, supranta, jog neįgyvendinęs atpirkimo teisės sutartyje numatytu terminu, nuosavybės teisės į perleistą turtą neteks ir ši teisė pereis šio turto pirkėjui (CK 1.5 str.). Pažymėtina, jog apeliantai kitų, išskyrus nurodytą sandorio pripažinimo nesudarytu, pagrindų byloje nenurodė, be to, ieškovai turi patirties sudaryti sandorius, užtikrinančius savo sūnaus skolinių įsipareigojimų vykdymą – 1994 m. buvo sudarytos buto pirkimo-pardavimo sutartys, nuo 2010-03-02 iki 2011-12-02 įregistruota hipoteka (b. l. 132–134, CPK 179 str. 3 d.). Be to, jokio pagrindo netikėti tuo, jog notaras tvirtindamas ginčo sandorį išaiškino sutarties sąlygų juridinę reikšmę sandorių šalių teisėms ir pareigoms ir tai, tikėtina, iš esmės galutinai leido susiformuoti sandorio šalių valiai – sudaryti sandorį, taigi prisiimti ir atitinkamus įsipareigojimus, teismas nenustatė ir nė viena iš šalių neteikė įrodymų, jog notaras šiuo atveju atliko neteisėtus veiksmus ar sandorį patvirtino šalims sąmoningai nutylint tikrąją jų valią ar kuriai iš jų turint tikslą apgauti viena kitą ir pan.

Kiti apeliantų argumentai, jog atsakovė neįrodė turėjusi ginčo pinigų sumą, jog pinigus ieškovų sūnui perdavė ne atsakovė, o jos sutuoktinio brolis, vertinami kaip neturintys teisinės reikšmės šiam ginčui CK 6.417 str. 1 d., 6.870 str. 1 d. normų prasme. Akivaizdu, jog ginčo sutartį ieškovai sudarė būtent turėdami tikslą gauti pinigų sūnaus verslui, ir jų sūnus patvirtino, jog pinigus (40 000 Eur) jis gavo, tačiau dėl nepasisekusio verslo iki sutartyje numatyto atpirkimo teisės realizavimo termino nepavyko atpirkti buto iš atsakovės (pinigai išleisti kelionėms – verslo paieškai) (CPK 185 str.). Taigi, apeliantų argumentas, jog teismas neišsiaiškino, kas faktiškai yra paskolos davėjas, o kas – paskolos gavėjas, vertinamas kaip nepagrįstas bei nesudarantis pagrindo ginčijamo sandorio sudarymo ir jo (į) vykdymo aplinkybių vertinti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas.

Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija daro išvadą, jog išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį atmesti, todėl visų jų nekartoja.

Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantų apeliacinis skundas atmestinas, todėl jie neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.). Kiti bylos proceso dalyviai įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Iš apeliantų valstybei turėtų būti priteistas 2015-11-10 teismo nutartimi jiems atidėtas mokėtinas už skundą 1 089 dydžio žyminis mokestis, t. y. po 545 Eur iš kiekvieno ieškovo (b. l. 121). Įvertinus  nustatytas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes ir priežastis, byloje esančius įrodymus ir žodinio proceso metu pateiktą informaciją apie ieškovo V. S. ir ieškovų sūnaus trečiojo asmens R. S. sveikatos būklę bei duomenis apie ieškovų gaunamas pajamas, manytina, kad šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo CPK 84 str. ir 96 str. 2 d. taisyklių ir bylinėjimosi išlaidų nepriteisti (CK 1.5 str., CPK 96 str. 5 d.).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324, 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė              Irma Čuchraj

Kolegijos teisėjai               Giedrė Seselskytė

              Alvydas Žerlauskas