Administracinė byla Nr. A-2823-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02933-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1; 1.2.1; 1.3; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūras Drigotas (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja M. V. (toliau ? ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba, atsakovas) 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 10-S-129697 „Dėl Lietuvos Respublikos paso keitimo M. W.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos valdybą išduoti pareiškėjai Lietuvos Respublikos pasą, kuriame būtų nurodyta nauja jos pavardė „W.“.

Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyrius, vykdydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1677-391/16, išdavė jai naują santuokos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame po santuokos jos pavardė įrašyta „W.“. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo (toliau ? ir Įstatymas) 6 straipsnio 7 dalies 1 punktu, ir atsižvelgdama į tai, kad pasikeitė jos pavardė, pareiškėja 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į Migracijos valdybą, prašydama pakeisti jos pasą. Tačiau Migracijos valdyba, vadovaudamasi Įstatymu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais vardų ir pavardžių rašybą asmens dokumentuose, Sprendimu atsisakė tenkinti šį prašymą, motyvuodama tuo, kad lietuvių kalbos abėcėlėje nėra raidės „w“.

Pareiškėjos teigimu, dėl tokio sprendimo yra susiklosčiusi situacija, kad jai išduotame santuokos liudijime jos ir sutuoktinio pavardė yra „W.“, o jai išduotame pase nurodyta adaptuota pavardė „V.“, kuri akivaizdžiai skiriasi nuo originalios vyro pavardės. Dėl skirtingo pavardės rašymo oficialiuose dokumentuose kas kartą turi įrodinėti dokumentų tikrumą ir autentiškumą. Tokia situacija, pasak pareiškėjos, kelia jos šeimai rimtus asmeninius, socialinio bendravimo, emocinius nepatogumus, psichologinį diskomfortą ir pažeidžia šeimos privatų gyvenimą. Dokumentų, kuriuose pavardė rašoma skirtingai, pareiškėja negali pateiki kompetentingoms Belgijos Karalystės institucijoms santuokos pripažinimo faktui konstatuoti, todėl jos santuoka nėra pripažįstama, nes neįtraukta į atitinkamus Belgijos Karalystės registrus. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato išduodamo oficialaus dokumento, kuris nurodytų, kad adaptuota pavardė atitinka sutuoktinio originalią pavardę ir kurį būtų galima pateikti kitų šalių kompetentingoms institucijoms. Šį argumentą pripažino Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1677-391/16. Pareiškėjai suteiktos ir pase įrašytos adaptuotos pavardės „V.“ tarimas Belgijos Karalystėje pagal Nyderlandų kalbos taisykles (F.) taip pat skiriasi nuo vyro pavardės tarimų, todėl kiekvieną kartą, tiek viešosioms institucijoms, tiek privačioje erdvėje reikalaujama įrodyti tapatybę, kuri paprastai įrodoma pateikus pasą, siekiant išsklaidyti abejones ir paneigti įtarimus dėl šeimos tapatybės, kilusius dėl skirtingai rašomų ir tariamų pavardžių.

Pareiškėja nurodė, kad santuokos nepripažinimo faktas Belgijos Karalystėje jos vyrui, o kartu ir jos šeimai sukelia ir finansinių nuostolių, kadangi šioje valstybėje mokami mokesčiai diferencijuojami atsižvelgiant į šeiminę padėtį. Be to, ji negali pasinaudoti socialinės garantijomis, draudimo, gydymo paslaugomis, kurios jai priklausytų kaip Belgijos Karalystės piliečio sutuoktinei. Pareiškėja teigė, kad ji jaučiasi diskriminuojama, kadangi kai kuriems asmenims dokumentus su užrašytomis pavardėmis lotyniškais rašmenimis, taip, kaip jie nurodyti dokumento šaltinyje, Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduoda. Be to, Lietuvos Respublikoje leidžiama sudaryti juridinių asmenų pavadinimus nesilaikant Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo straipsniuose nustatytų taisyklių.

Pareiškėja akcentavo, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatą asmens tapatybės kortelėje ir pase pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazės duomenis įrašomi duomenys apie pilietį, be kita ko, jo pavardė, kaip numato 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Pareiškėja manė, kad civilinės metrikacijos skyrius, išdavęs naują santuokos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta tvarka perdavė Lietuvos Respublikos gyventojų registrui civilinės būklės akto įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl Lietuvos Respublikos gyventojų registrų duomenų bazėje jos pavardė įrašyta „W.“ ir šią informaciją jau naudoja valstybės institucijos. Šią aplinkybę patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos atsiųsta informacija apie deklaracijos pateikimą, kur jos pavardė nurodoma „W.“. Raidę „w“ savo oficialiame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos paso keitimo M. W.“ naudoja ir Migracijos valdyba.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo prašė skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymas, Asmens tapatybės kortelės ir paso išdavimo, keitimo, paskelbimo negaliojančiais ir naikinimo tvarkos aprašas bei kiti teisės aktai numato, kad Lietuvos Respublikos piliečio duomenys rašomi lietuvių kalbos rašmenimis. Kadangi lietuvių kalbos raidyne nėra raidės „w“, pareiškėjai negali būti išduodamas Lietuvos Respublikos piliečio pasas pavarde „W.“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 201 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino.

Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1677-391/16 (proceso Nr. 2-68-3-31689-2015-4) pakeistas pareiškėjos M. V. (pavardė iki santuokos B.) ir L. W. santuokos, įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriuje, akto (duomenys neskelbtini) įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), pakeičiant įraše įrašytą po santuokos pareiškėjos pavardę „V.“ į originalią „W.“. Teismo sprendimo rezuliucinėje dalyje nurodyta, kad santuokos akto įrašą pakeisti turi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius. Vykdydamas šį teismo sprendimą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius pakeitė santuokos akto įrašą ir (duomenys neskelbtini) pareiškėjai išdavė santuokos liudijimą, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta pareiškėjos pavardė po santuokos „W.“. Pareiškėja, vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 1 punktu, 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į Migracijos valdybą, prašydama išduoti jai naują Lietuvos Respublikos pasą, kadangi pasikeitė jos asmens pavardė. Tačiau Migracijos valdyba 2016 m. birželio 14 d. raštu Nr. 10-S-2129697 prašymo netenkino, nes, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi lietuviškais rašmenimis.

Teismas akcentavo, kad Migracijos valdybos sprendimas yra ginčijamas motyvuojant, kad lietuvių kalboje nėra raidės „w“, todėl Lietuvos Respublikos piliečio pasas M. W. vardu negali būti išduotas.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 10 d. nutarimu, 2009 m. spalio 6 d. ir 2014 m. vasario 27 d. sprendimais, teismas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens tapatybės kortelėse bei pasuose rašomi valstybine lietuvių kalba, tačiau egzistuoja teisinės prielaidos sukurti teisinį reglamentavimą, pagal kurį asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose, nei tas, kuriame asmens vardo ir pavardės įrašas yra oficialus, skirtas asmens tapatybei nustatyti, būtų įrašytas originalios rašybos forma, ne lietuviškais rašmenimis. Be to, įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės, esant oficialiai įgaliotos valstybės institucijos išvadai.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja į Migracijos valdybą kreipėsi dėl paso pakeitimo Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kai pilietis pakeičia šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytus duomenis arba įstatymų ir kitų teisės aktų numatytais atvejais piliečiui suteikiamas naujas asmens kodas. Šiuo atveju pasikeitė pareiškėjos pavardė ir kaip šią aplinkybę patvirtinantį dokumentą pareiškėja Migracijos valdybai pateikė (duomenys neskelbtini) išduotą santuokos liudijimą, kuriame pareiškėjos pavardė po santuokos nurodyta „W.“.

Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 1R-294 redakcija) patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 18 punkte nustatyta, kad įrašius gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo ir mirties įrašus, išduodami atitinkami liudijimai. Duomenys, nurodomi liudijimuose, turi visiškai atitikti civilinės būklės aktų įrašų duomenis. Tų pačių Taisyklių 19 punkte nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašų originalai Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais saugomi civilinės metrikacijos įstaigoje, o jų elektroninė versija tiesioginės kreipties būdu siunčiama Gyventojų registro tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Bylos duomenys parodė, kad (duomenys neskelbtini) Civilinės būklės akto įrašo papildymo, pakeitimo, ištaisymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu pakeisti santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, o būtent sutuoktinio pavardė po civilinės būklės akto įrašo sudarymo iš „V.“ į „W.“. Tuo pagrindu (duomenys neskelbtini) buvo išduotas santuokos liudijimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos pavardė po santuokos „W.“. Duomenų, kad įrašas apie santuoką yra pakeistas arba panaikintas, nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog Migracijos valdyba nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir išduoti jai naują Lietuvos Respublikos piliečio pasą, jame nurodant pareiškėjos pavardę remiantis santuokos liudijimo, kuriame pareiškėjos pavardė po santuokos „W.“, duomenimis. Dėl šių priežasčių Migracijos valdybos sprendimą teismas panaikino, o atsakovą įpareigojo išduoti pareiškėjai M. V. Lietuvos Respublikos piliečio pasą, jame nurodant originalią pareiškėjos pavardę „W.“ (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ? ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 punktas).

III.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjos M. V. skundą atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymo 5 straipsnis reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių duomenų įrašymą asmens tapatybės kortelėje ir pase. Šiame teisės akte nustatyta, kad duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi lietuviškai rašmenimis, piliečio vardas (vardai) ir pavardė ? Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. Lietuvių kalbos raidyne raidės „W“ nėra.

Atsakovas remiasi Įstatymo 5 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 nutarimu Nr. 397, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu ir 1999 m. spalio 21 d. nutarimu, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartimi Nr. 3K-7-20/2006 ir 2013 m. liepos 17 d. nutartimi Nr. 3K-3-392/2013. Be to, atsakovas akcentavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą byloje Runevič-Vardyn Nr. C-391/09 ir Vilniaus apygardos administracinio  teismo 2016 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-6538-171/2016. Remdamasis šiais teisės aktais ir teismų praktika, atsakovas teigia, jog teisinio reguliavimo ir įtvirtintų teisės normų, kurie leistų įrašyti Lietuvos Respublikos pilietės M. V. pase nelietuviškais rašmenimis pavardę „W.“, šiuo metu Lietuvoje nėra. Galiojantys teisės aktai ? Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 1-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ ir Įstatymas, kurie reglamentuoja asmens tapatybės kortelėje ir pase vardą ir pavardę įrašyti lietuviškais rašmenimis, nepakeisti ir galiojantys.

Pareiškėja M. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja pažymi, kad klausimas dėl pavardės keitimo santuokos liudijime yra išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir juo buvo nuspręsta pakeisti santuokos akto įrašą, pakeičiant įraše įrašytą po santuokos pareiškėjos pavardę „V.“ į originalią „W.“. Šiame sprendime teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja patiria didelių socialinių, asmeninių, ekonominių bei administracinių nepatogumų dėl įrašytos adaptuotos pavardės santuokos liudijime. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas apeliaciniame skunde nurodo teisės aktus ir teismų praktiką, kuriuose nagrinėjami asmenvardžių rašymo lotyniškais rašmenimis teisinio reglamentavimo aspektai. Tačiau tokiais savo argumentais atsakovas nepaneigia nurodyto Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo.

Pareiškėja pabrėžia, kad šioje byloje Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazėje pareiškėjos pavardė „W.“, yra įrašyta vykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą, t. y, teismas jau išsprendė pavardės keitimo klausimą. Todėl, pareiškėjos nuomone, atsakovui nėra teisinio pagrindo pažeidžiant pareiškėjai įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas ir suteiktas teises kvestionuoti teismo sprendimo vykdymo galimybės, o tik įgyvendinti paso keitimą, kaip pavardės pakeitimo pasekmę, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 1 punktu, atsižvelgiant į tai, kad pasikeitė šio Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti duomenys (asmens pavardė). Ši įstatymo nuostata yra imperatyvi ir turi būti vykdoma.

Atsakovui atsisakius išduoti pasą teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjai kyla asmens tapatybės įrodymo problema, nes skiriasi civilinės būklės akto įrašo pagrindu pateikti duomenys gyventojų registrui ir asmens tapatybės dokumentas (pasas).

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jai yra žinoma, jog kai kuriems asmenims dokumentus su užrašytomis pavardėmis lotyniškai rašmenimis, taip, kaip jie nurodyti dokumento šaltinyje, valdžios institucijos išduoda. Tai patvirtina Gyventojų registro tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kurios duomenimis, Lietuvoje yra registruotų asmenų, kurių varde ar pavardėje naudojamas lotyniškas rašmuo „w“. Todėl, pareiškėjos vertinimu, atsakovo atsisakymas išduoti pareiškėjai pasą su originalia pavarde naudojant „w“ traktuotinas kaip diskriminacija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui bei 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo, pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojančiu nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro asmens teisė įrašyti Lietuvos Respublikos pase po santuokos sudarymo su Belgijos Karalystės piliečiu pakeistą pavardę, išlaikant originalią rašybą.

Pareiškėja ginčijo byloje Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2016 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 10-S-129697, kuriuo atsisakyta leisti išduoti Lietuvos Respublikos pasą pareiškėjai „W.“ pavarde, išlaikant originalią rašybą, nes lietuvių kalboje nėra „w“ raidės.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu konstatavo, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) išduotas santuokos liudijimas „W.“ pavarde, todėl Migracijos valdyba nepagrįstai atsisakė išduoti pasą, kuriame būtų įrašyta po santuokos sudarymo įgyta pavardė, ir pareiškėjos skundą patenkino.

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-2413-662/2017 nutartyje, priimtoje 2017 m. vasario 27 d., pateiktais išaiškinimais, kurie yra aktualūs nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl originalios asmens pavardės įrašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato galimybės Lietuvos Respublikos pase vardą ar pavardę rašyti nelietuviškais rašmenimis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje numatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucijos 14 straipsnyje yra įtvirtintas lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas. Aiškindamas šios nuostatos turinį, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija. Lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą. Valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos statusas, reiškia, kad turi būti užtikrintas lietuvių kalbos funkcionavimas visose viešojo gyvenimo srityse (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimą).

Sprendžiamo klausimo kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra tyręs vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase reglamentuojančio Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. Tiriamame punkte numatyta, kad nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes). Įvertinęs šių nuostatų turinį, Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarimu konstatavo, kad jos neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutarimu išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo narių prašymą išaiškinti, ar pagal 1999 m. spalio 21 d. nutarimą Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis, turi diskreciją nustatyti ir tai, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą).

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo, kuriam apsaugoti skirtas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis, elementų. Nors Chartijos 7 straipsnyje nėra aiškios nuorodos į asmens vardą ir pavardę, jie yra susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Sayn-Wittgenstein, C-208/09, EU:C:2010:806, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, EU:C:2011:291).

Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas yra atskleidęs, kad užsienietiškų vardų ir pavardžių rašyba kai kuriais atvejais gali turėti įtakos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo įgyvendinimui. Atsisakymas pakeisti valstybės narės piliečio vardus ir pavardę ir pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas šiame straipsnyje pripažintų laisvių apribojimu, jei tokiam asmeniui gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, EU:C:2011:291, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, C-438/14, EU:C:2016:401). Tokia situacija, kai šeimos narių pavardės skirtingos, gali sukelti rimtų nepatogumų suinteresuotiesiems asmenims tiek profesiniame, tiek privačiame gyvenime, visų pirma sunkumų vienoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, pasinaudoti aktų arba dokumentų, surašytų kitoje valstybėje narėje, kurios piliečiai jie taip pat yra, pripažįstama pavarde, sukuriamais teisiniais padariniais (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2003 m. spalio 2 d. sprendimą Carlos Garcia Avello, C-148/02, EU:C:2003:539). Pasak Teisingumo Teismo, dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių gali kilti painiavos ir nepatogumų, kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojamas asmenvardis neatitinka nurodytojo dokumente, pateiktame siekiant įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodyti asmenvardžiai nesutampa, toks skirtumas gali sukelti abejonių dėl šio asmens tapatybės ir pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose nurodytų duomenų teisingumo. Vienam iš tėvų turint kitokią pavardę negu jo nepilnametis vaikas, gali kilti sunkumų įrodinėjant jų giminystės ryšį, kas gali būti reikalinga daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų tiek viešoje, tiek privačioje sferoje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2008 m. spalio 14 d. sprendimą Grunkin ir Paul, C-353/06, EU:C:2008:559, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, C-438/14, EU:C:2016:401).

Runevič-Vardyn ir Wardyn byloje Teisingumo Teismas išaiškino, kad nacionalinės institucijos, sprendžiančios klausimus dėl asmenvardžių rašybos dokumentuose, turi nustatyti, ar kompetentingoms valdžios institucijoms remiantis nacionalinės teisės aktais atsisakius pakeisti Sąjungos piliečių poros santuokos liudijimą ir abiejų sutuoktinių bendrą pavardę užrašyti, pirma, vienodai ir, antra, taip, kad ji atitiktų sutuoktinio, su kurio pavarde susijęs klausimas sprendžiamas, kilmės valstybės narės rašybos taisykles, suinteresuotiesiems asmenims gali kilti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų. Jei taip, tai yra Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių ribojimas. Pasak Teismo, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsniu nedraudžiama kompetentingoms valstybės narės valdžios institucijoms, taikant nacionalinės teisės aktus, atsisakyti pakeisti bendrą Sąjungos piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių su sąlyga, jei atsisakymas šiems Sąjungos piliečiams nesukelia rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, o tai turi nustatyti atitinkama nacionalinė institucija. Jei atsisakymas sukelia tokių nepatogumų, atitinkama nacionalinė institucija taip pat turi patikrinti, ar toks atsisakymas yra būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, EU:C:2011:291).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje ne kartą pripažino, kad klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Znamenskaya prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 77785/01, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Johansson prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 10163/02). Konvencija per se (pati savaime) negarantuoja teisės naudoti savo pasirinktą kalbą santykiuose su viešosiomis institucijomis, tačiau valstybės kalbos politika yra artimai susijusi su Konvencijos ginamomis sritimis, todėl valstybė turi teisę vykdyti savo oficialios kalbos naudojimo politiką, jeigu tai nepažeidžia Konvencijos ginamų teisių. Vardų ir pavardžių naudojimas Europos Tarybos valstybėse narėse yra lemiamas daugybės istorinių, lingvistinių, religinių ir kultūrinių veiksnių, todėl Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad sudėtinga rasti šiuo klausimu vieną bendrą poziciją visoms valstybėms narėms ir nacionalinėms institucijoms, yra pripažįstama plati diskrecija. Vertinant, ar valstybės įsikišimas į naudojimąsi savo vardu ir pavarde atitinka Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, inter alia (be kita ko) atsižvelgtina į tai, ar pavardė originaliais rašmenimis nurodyta pase, kiek skiriasi originali ir adaptuota rašyba, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar dėl to kyla praktinių sunkumų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Mentzen prieš Latviją, pareiškimo Nr. 71074/01, 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Bulgakov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 59894/00).

Vardo ir pavardės rašyba asmens dokumentuose Lietuvos nacionalinėje teisėje yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, jog asmens tapatybės kortelėje ir pase piliečio vardas (vardai) ir pavardė įrašomi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka. To paties straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmens vardas ir pavardė asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazės duomenis. Pažymėtina, kad asmenvardžiai į Gyventojų registrą įrašomi įregistruotų civilinės būklės aktų pagrindu, kurie registruojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3 str., Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 9 str.).

Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose tvarka iš dalies detalizuojama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (toliau – ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas), pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes). Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.

Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime ir kituose teisės aktuose nėra eksplicitiškai sureguliuotas vardų ir pavardžių rašymas asmens tapatybės kortelėje, nelietuviškų asmenvardžių perrašymas lietuviškais rašmenimis, nedetalizuota, kuriuose paso lapuose gali būti įrašomas asmenvardis pagal kitos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą. Jo priėmimo metu galiojusioje teisėje buvo nustatytas iš esmės kitoks vardų ir pavardžių nustatymo, civilinės būklės aktų registravimo modelis, inter alia reglamentuotas Lietuvos Tarybų Socialistines Respublikos santuokos ir šeimos kodekse. Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas buvo priimtas prieš Lietuvos Respublikai tampant Europos Sąjungos nare ir nebuvo skirtas reglamentuoti atvejus, kada Lietuvos Respublikos pilietis yra kartu ir kitos Europos Sąjungos pilietis, ar kitų dėl pasikeitusio teisinio, visuomeninio konteksto susiklosčiusių situacijų. Atitinkamai, šis nutarimas negali būti laikomas priimtu siekiant sureguliuoti tokias situacijas, kaip susiklosčiusioji šioje byloje, kada, be kita ko, Lietuvos Respublikos pilietės pavardė po santuokos sudarymo civilinės būklės akte yra įrašyta nelietuviškais rašmenimis.

Įstatymų leidėjui nesiėmus reikalingų teisėkūros veiksmų (šiuo atveju – adaptuoti pasenusį teisinį reguliavimą prie pasikeitusio visuomeninio konteksto), vykdydami teisingumą teismai remiasi implicitiškai nustatytu eksplicitinį teisinį reguliavimą papildančiu ir pratęsiančiu teisiniu reguliavimu – teismas neturi teisės atsisakyti išspręsti ginčą motyvuodamas vien įstatyme nustatyto eksplicitinio reguliavimo nebuvimu. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti ad hoc (esant konkrečiai situacijai), t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).

Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir teismai bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad, nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, 2007 m. birželio 7 d. nutarimą).

Nagrinėjamoje byloje įgyvendinamas ginčo santykių teisinis reguliavimas, inter alia Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmens vardas ir pavardė asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi pagal Gyventojų registro duomenų bazės duomenis, aiškintinas atsižvelgiant į susiklosčiusio individualaus atvejo faktinių aplinkybių ypatumus ir susijusį teisinio reguliavimo kontekstą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. V. 2016 m. birželio 7 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą su prašymu pakeisti jai Lietuvos Respublikos pasą, išduoti naują įrašant po santuokos sudarymo įgytą pavardę „W.“. Skundžiamu 2016 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 10-S-129697 atsakovas atsisakė tenkinti šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad lietuvių kalboje nėra raidės „W“, todėl, vadovaujantis Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi ir Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo 1 punktu, nėra pagrindo išduoti paso „W.“ pavarde.

Iš aptartos viršnacionalinių teismų jurisprudencijos galima matyti, kad naudojimasis savo vardu ir pavarde yra sudėtinė teisės į privatų ir šeimos gyvenimą dalis ir valstybės kišimasis į jį, draudžiant originalią asmens vardo ir pavardės rašybą, gali būti atliekamas tik, kada tai yra proporcinga priemonė siekiant teisėtų tikslų. Teisė į žmogaus privatų ir šeimos gyvenimą taip pat ginama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis, pagal kurias žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas, įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį teisės aiškinimo klausimą atsižvelgtina ir į tai, kaip teisė į žmogaus privatų ir šeimos gyvenimą naudojantis savo vardu ir pavarde yra ginama viršnacionalinėje teisėje.

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas yra pripažinęs Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnio pažeidimą byloje, kurioje buvo kilęs ginčas dėl to, kad Latvijos vyriausybė nepagrįstai atsisakė pareiškėjo dokumentuose įrašyti jo pavardę originalia rašyba. Šioje byloje Latvijos institucijos atsisakė išduoti asmeniui pasą, kuriame jo pavardė būtų užrašyta Raihman be latvių kalbai būdingos galūnės „s“ (Raihmans). Įvertinęs bylos aplinkybes, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas pripažino, kad taikant Latvijos įstatymų reikalavimą visus vardus rašyti latvių kalba buvo nepagrįstai įsiterpta į asmens privatų gyvenimą ir toks reikalavimas neatitinka Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnio nuostatų, ginančių žmogaus teisę į privatų gyvenimą, kuri apima galimybę pasirinkti ir keisti savo vardą (žr., pvz., Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto 2010 m. spalio 28 d. išvadą Raihman prieš Latviją byloje Nr. 1621/2007).

Kaip buvo minėta, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio pažeidimu gali būti laikomi atvejai, kada dėl valstybės atsisakymo pakeisti asmens valstybės narės piliečio vardą ir pavardę jis gali patirti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, EU:C:2011:291, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff, C-438/14, EU:C:2016:401).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs Konvencijos pažeidimą, kada dėl adaptuotos asmens pavardės rašybos (Gözel vietoje Güzel) valstybiniuose registruose asmeniui buvo apsunkintas socialinių išmokų gavimas. Šioje byloje Teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad nacionalinių teismų sprendimai nebuvo pagrįsti apibrėžtu teisiniu reguliavimu ir nacionalinėje teisėje nebuvo tinkamai reglamentuota, kaip turi būti sprendžiami asmenvardžių rašybos klausimai (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimą byloje Güzel Erdagöz prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 37483/02).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos pavardės originali rašyba yra nurodyta jos santuokos liudijime, kuriame po santuokos sudarymo pavardė įrašyta „W.“. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 1R-294 redakcija) patvirtintų Civilinės metrikacijos taisyklių 18 punkte nustatyta, kad įrašius gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo ir mirties įrašus, išduodami atitinkami liudijimai. Duomenys, nurodomi liudijimuose, turi visiškai atitikti civilinės būklės aktų įrašų duomenis. Tų pačių taisyklių 19 punkte nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašų originalai Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais saugomi civilinės metrikacijos įstaigoje, o jų elektroninė versija tiesioginės kreipties būdu siunčiama Gyventojų registro tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Bylos duomenys rodo, kad (duomenys neskelbtini) Civilinės būklės akto įrašo papildymo, pakeitimo, ištaisymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu pakeisti santuokos sudarymo įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, o būtent sutuoktinio pavardė po CBAĮ sudarymo iš V. į W.. Šiuo pagrindu (duomenys neskelbtini) buvo išduotas santuokos liudijimas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos pavardė po santuokos W.. Be to, pareiškėja pateikė įrodymus, kad Valstybinei mokesčių inspekcijai teikia deklaracijas W. pavarde.

Ginčijamas pavardės rašybos neatitikimas pareiškėjos pase santuokos liudijime įrašytai pavardei ir jos sutuoktinio Belgijos Karalystės piliečio asmens dokumente įrašytai pavardei „W.“ neabejotinai lemtų papildomą administracinę naštą. Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių gali kilti painiavos ir nepatogumų kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojamas asmenvardis neatitinka nurodytojo dokumente, pateiktame siekiant įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodyti asmenvardžiai nesutampa. Vienam iš sutuoktinių turint kitokią pavardę, negu kitas, gali kilti sunkumų įrodinėjant jų santuokinį ryšį, kas gali būti reikalinga daugelyje kasdienio gyvenimo situacijų tiek viešoje, tiek privačioje sferoje (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, EU:C:2011:291).

Asmuo gali turėti pagrįstą teisėtą lūkestį, kad nepasikeitus jokioms reikšmingoms aplinkybėms valstybės institucijos nuosekliai laikysis pozicijos dėl jo pavardės rašybos, kada jam buvo išduotas pasas su originalia jo pavardės rašyba ir pasibaigus jo galiojimui asmuo kreipsis dėl naujo paso išdavimo. Šiuo atveju atsakovas skundžiamu sprendimu nusprendė neišduoti paso su raide „w“, motyvuodamas Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimu, tačiau toks atsakovo vykdomas itin formalaus pobūdžio teisės taikymas yra nepagrįstas objektyviais kriterijais. Skundžiamu sprendimu neleidžiant pareiškėjai naudoti pase savo pavardės po santuokos sudarymo originaliais rašmenimis yra varžoma jo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą. Kaip buvo minėta, įstatymuose šis klausimas nėra tinkamai reglamentuotas, todėl netenkinus pareiškėjų reikalavimų, šis subjektinių teisių varžymas būtų atliekamas be apibrėžto teisinio pagrindo, kas neatitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atskleisto konstitucinio žmogaus teisių ribojimo tik įstatymu principo, pagal kurį su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį reglamentavimą galima nustatyti tik įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą).

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra kilęs teisės aiškinimo ginčas dėl to, ar pagal įstatymus yra leistina rašyba naudojant nelietuvišką rašmenį „w“. Skundžiamame sprendime atsisakymo tenkinti prašymą išduoti pasą pagrindu nurodyta nelietuviška raidė „w“ nėra itin išskirtinė ar neįprasta Lietuvoje šiuolaikiniame socialiniame kontekste, jos naudojimas Lietuvos Respublikos pase nėra dėl techninių priežasčių ypač sunkiai įgyvendinamas ar neįmanomas. Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra pateikusi Lietuvos Respublikos Seimui išvadas dėl įstatymų projektų (Nr. XIIP-1653; XIIP-1675; XIIP-1653(2); XIIP-3796), kuriose išreiškė poziciją, jog, be kita ko, su užsieniečiu santuoką sudariusio ir jo pavardę paėmusio Lietuvos Respublikos piliečio, taip pat tokių sutuoktinių vaikų pavardės gali būti rašomos lotyniško pagrindo rašmenimis. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatymų leidėjas, spręsdamas, kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, negali neatsižvelgti į gautas oficialias išvadas, įskaitant Valstybinės lietuvių kalbos komisijos oficialią išvadą, išdėstytą poziciją (siūlymus) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimą).

Šių aplinkybių kontekste konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi padėtis, kada asmeniui yra apsunkinama galimybė pagal savo asmens dokumentus būti identifikuotam tiksliai pagal jo pavardę, kaip ji buvo apibrėžta registruojant šią pavardę apibrėžiantį civilinės būklės aktą, yra nesuderinama su teise į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą bei neatitinka Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 1 dalies nuostatų, todėl skundžiamu 2016 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. 10-S-129697 Vilniaus AVPK Migracijos valdyba nepagrįstai netenkino M. V. 2016 m. vasario 11 d. prašymo išduoti jai Lietuvos Respublikos pasą jame pavardę užrašant originalia rašyba („W.“). Nesivadovaudama Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmens vardas ir pavardė asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi pagal Gyventojų registro duomenų bazės duomenis, Vilniaus AVPK Migracijos valdyba priėmė sprendimą, kuris neproporcingai ir be apibrėžto teisinio pagrindo riboja pareiškėjos teisę į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu inter alia įpareigojo Vilniaus AVPK Migracijos valdybą išduoti Lietuvos Respublikos pareiškėjai pasą pavarde „W.“, išlaikant originalią pavardės rašybą. Konstitucinio Teismo jurisprudencija patvirtina, kad su Konstitucijos nuostatomis yra suderinamas asmens vardo ir pavardės Lietuvos Respublikos pase įrašymas lietuviškais ir kartu nelietuviškais rašmenimis (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą). Skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėja prašė inter alia įpareigoti atsakovą išduoti Lietuvos Respublikos pasą, kuriame būtų nurodyta jos pavardė po santuokos „W.“, t. y. išlaikant originalią asmenvardžio rašybą. Šis prašymas yra iš esmės pagrįstas, tačiau, vadovaujantis aptartu teisės aiškinimu, inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu, jis įgyvendintinas pase užrašant pavardę lietuviškais rašmenimis ir kartu pase asmens pavardę įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, įpareigojant Vilniaus AVPK Migracijos valdybą išduoti Lietuvos Respublikos pasą M. V., užrašant jos pavardę lietuviškais rašmenimis ir kartu pase pavardę įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma („W.“).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrą pastraipą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą išduoti Lietuvos Respublikos pasą pareiškėjai M. V., užrašant jos pavardę lietuviškais rašmenimis ir kartu pase pavardę įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma („W.“).“

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.