Baudžiamoji byla Nr. 1A-82-768/2022

Proceso Nr. 1-01-1-32221-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 

2.4.6.1. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

dalyvaujant prokurorei Sigitai Biliauskaitei,

nuteistajam D. G., jo gynėjai advokatei Žavintai Paunksnytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. gynėjos advokatės Žavintos Paunksnytės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatomis, prie Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies – 9 mėnesių ir 28 dienų laisvės atėmimo pridėta skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir D. G. skirta galutinė subendrinta bausmė – 1 metų 1 mėnesio ir 28 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Bylos esmė

1.       D. G. vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai jam buvo nustatytas daugiau kaip 1,5 promilių neblaivumas, o būtent: jis, 2020 m. lapkričio 25 d., nuo 18 valandos 55 minučių iki 19 valandos 12 minučių, vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, po to, kai 2020 m. lapkričio 25 d. apie 18 valandą 55 minutės, (duomenys neskelbtini), nesergimoje geležinkelio pervažoje (duomenys neskelbtini) kilometre (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį OPEL ASTRA, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini) (priklausantį J. G.) nepasirinko saugaus vairavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, dėl ko automobilio nesuvaldė ir užvažiavo ant pervažos metalinio atitvaro, kurį apgadino, be to, apgadino kitam asmeniui priklausantį automobilį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, po šio eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį ir jam buvo nustatytas daugiau kaip 1,5 promilių neblaivumas (nustatytas 2.65 promilių neblaivumas), tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalyje.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėja prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendį ir priimti naują - D. G. išteisinantį nuosprendį arba paskirtą bausmę pakeisti ir skirti nuteistajam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Skunde nurodo jog:

2.1.                      teismas nepagrįstai nuteistojo D. G. išsakytus argumentus, jog jis nesuprato padaręs eismo įvykį, todėl ko jo veikoje nėra subjektyviojo nusikaltimo sudėties požymio - tyčios, vertino kritiškai, kaip jo gynybinę poziciją ir siekį išvengti baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo. D. G. ne kartą nurodė, jog nesuprato, kad padarė eismo įvykį, nes nepajuto jokio smūgio. Kaip minėta aukščiau, jis pajuto, kad užvažiavo ant žemės kupsto, todėl nematė jokio pagrindo išlipti iš automobilio ir apsižiūrėti, tad įvertinęs situaciją, jis tęsė kelionę iki namų. Nuteistasis ne kartą akcentavo, jog jeigu jis būtų pajautęs, kad įvyko eismo įvykis, jis iš įvykio vietos tikrai nebūtų pasišalinęs. Tiek pačio kaltinamojo, tiek ir liudytojų parodymai patvirtina ne ką kita, o tai, kad jis nebuvo išlipęs iš automobilio. Tai reiškia, kad kaltinamasis tikrai nesuprato, jog padarė eismo įvykį, nes kitu atveju jis būtų išlipęs apsižiūrėti. Akivaizdu, kad jam nežinant ir nesupratus, jog buvo padarytas eismo įvykis, jis negalėjo žinoti, jog parvažiavęs namo jis negali vartoti alkoholio;

2.2.                      liudytojai R. T., A. T. ir V. V. nurodė, kad nuteistasis negalėjo nepajusti, kad užvažiavo būtent ant geležinkelio atitvaro, jog jis tikrai suprato ant kokios kliūties užvažiavęs, kad negalėjo jo sumaišyti su žemės kupstu ar kažkokia kita kliūtimi. Tačiau kyla pagrįstas klausimas, kaip jie galėjo užtikrinti, jog vairuotojas privalėjo pajausti, kad užvažiavo būtent ant geležinkelio atitvaro ir tai vienareikšmiškai garantuoti. Tokie liudytojų parodymai negali būti vertintini kaip objektyvūs ir laikytini pagrįstais, nes niekas negali pasakyti apie kitų žmonių pojūčius, ypač kalbant apie susidūrimus ar atsitrenkimus automobiliu, kadangi vieną ir tą pačią situaciją skirtingi žmonės vertina skirtingai;

2.3.                      liudytojas V. Ž. yra policijos pareigūno A. Ž., kuris atvyko į įvykio vietą, brolis. Pažymėtina, kad A. Ž., būdamas D. G. kieme ir aiškindamasis aplinkybes skambino savo broliui, liudytojui V. Ž. telefonu (yra užfiksuotas Body Cam įrašas), tačiau apie ką buvo kalbėta ir susitarta, taip ir liko neaišku. Pats liudytojas to nepaaiškino ir nepakomentavo, kai jis buvo paklaustas apie tai teismo posėdžio metu peržiūrint garso įrašą. Be to, liudytojas V. Ž. taip pat yra policijos pareigūnas, ankščiau dirbęs (duomenys neskelbtini), o šiuo metu (duomenys neskelbtini). Visa tai kelia itin daug abejonių, dėl ko akivaizdu, kad šio liudytojo parodymais remtis negalima, nes jo parodymai yra šališki. Tai taip pat patvirtina šio liudytojo išsakytos įvykio aplinkybės, jog „automobilis užvažiavo ant geležinkelio atitvaro ir sulankstė kuoliuką“, tačiau iš tiesų kuoliukas nebuvo sulankstytas (tai matyti iš byloje esančių foto nuotraukų, darytų po eismo įvykio). Jo parodymais, taip pat buvo pasakyta, jog jis pamatė, kad automobilį vairuoja jam iš matymo žinomas asmuo pavarde G.; buvo visiškai tikras, kad tai būtent „šis asmuo“; „Pamatęs, kad automobilis šalinasi iš eismo įvykio vietos“. Parodymai vertintini kritiškai, kadangi jis negalėjo taip tiksliai matyti ir identifikuoti automobilio vairuotojo, o taip pat įvertinti ir konstatuoti fakto, jog asmuo šalinasi iš įvykio vietos;

2.4.                      nuteistasis nenorėjo nepaklusti policijos pareigūnų nurodymams ir to nesiekė, tačiau nesupratęs, kad buvo padarytas eismo įvykis, jis nenorėjo perduoti automobilio raktų. Jis net neapžiūrėjo transporto priemonės, nes nemanė, kad ji yra apgadinta. Be to, D. G. buvo pasiūlyta iš automobilio pasiimti asmeninius daiktus, tačiau jo atsisakymas tai padaryti negali būti traktuotinas kaip nepaklusimas policijos pareigūnų nurodymams, kadangi tai buvo tik siūlymas, o ne reikalavimas;

2.5.                      kaip nurodė tiek kaltinamasis, tiek ir jo motina J. G., automobilio bamperis nuolat krisdavo, nes automobilis senas, dėl ko negalima konstatuoti, jog automobilis buvo apgadintas išimtinai įvykio metu. Negana to, automobilio tuščia padanga galėjo būti dėl to, kad išsileido oras, nes D. G. jau kurį laiką nebuvo apžiūrėjęs padangų, o važinėjo daug ir dideliais atstumais (kaip ir tą dieną, parvažiavo iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini). Be to, jokių konkrečių duomenų nėra dėl rasto rato gaubto, nes jis buvo surastas toliau nuo automobilio sustojimo vietos, kitų gaubtų ant kitų ratų rasta nebuvo, t. y., automobilis buvo visiškai be gaubtų ant ratų, dėl ko negalima buvo nustatyti, jog vienas rastas rato gaubtas yra būtent nuo D. G. automobilio rato;

2.6.                      užfiksuotas pervažos atitvaro sugadinimas taip pat negali būti vertintinas kaip būtent tą dieną, tuo metu D. G. padarytas apgadinimas, nes nebuvo pateikti jokie objektyvūs duomenys, patvirtinantys ar paneigiantys tai, ar jis nebuvo sugadintas iki tol. Be to, paprašius papildomai apžiūrėti vietą, buvo atsisakyta tai padaryti. Taip pat svarbu akcentuoti tai, kad toje vietoje nėra kamerų, ta vieta niekaip nėra stebima, kas patvirtina išsakytas abejones dėl atitvaro apgadinimo prieš D. G. sustojant. Be to, liudytojas V. V., taip pat kiti liudytojai nematė ar šie automobilio apgadinimai atsirado dėl eismo įvykio, nes pervažos atitvaras buvo kairėje pusėje, o liudytojas V. V. stovėjo ir atėjo nuo dešinės pusės. Kokia buvo atitvaro būklė iki prie jos sustojant D. G., liudytojai nenurodė, t. y., ar atitvaras jau galėjo būti apgadintas iki D. G. sustojimo. Atitvaro aukštis - 15 cm nuo žemės, jis neabejotinai galėjo būti apgadintas iki tol, be to, toks sugadinimas būtent tokiame aukštyje, kuris galimai nesiekia ir automobilio bamperio aukščio, yra pernelyg nedidelis, kurį galėjo pajausti D. G.;

2.7.                      D. G. nėra nubaustas pagal LR ANK 426 straipsnio 1 dalį, taip pat LR ANK 420 straipsnio 1 dalį, už tai, kad pažeisdamas kelių eismo taisykles jis sukėlė eismo įvykį ir pasitraukė iš įvykio vietos. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, t. y., 2021 m. liepos 2 dienos administracinių nusižengimų registro išrašo Nr. (duomenys neskelbtini), administracine tvarka toks sprendimas jo atžvilgiu nebuvo priimtas. Kadangi jis nenubaustas administracine tvarka, atitinkamai jam negali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė;

2.8.                      nors automobilis ir registruotas motinos J. G. vardu, tačiau ji nėra faktinė automobilio savininkė, nes automobilį pirko ir juo naudojasi, juo rūpinasi bei moka už draudimą išimtai jos sūnus, D. G.. Todėl niekaip negalima konstatuoti, kad jis vairavo kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę, ją apgadino ir dėl to jam buvo pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė - išieškoma automobilio vertė pinigais. Tokia teismo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta ir neteisinga, kaip neteisinga yra ir automobilio nustatyta vertė. Teismo vertinimu automobilio vertė yra 890 Eur, nors tiek nuteistasis, tiek ir jo motina abu nurodė, jog D. G. automobilį pirko už 100 Eur. Be to, automobilis yra senas, šiuo metu ilgai nenaudotas, o jo vertė nebuvo nustatoma pagal automobilio techninę būklę, nes duomenys iš Emprekis sistemos nėra tikslūs ir teikiami neatsižvelgiant į konkretaus automobilio techninę būklę. Tačiau esminė aplinkybė yra tai, kad kaltinamasis neapgadino kitam asmeniui priklausančio automobilio, nes jis yra ir buvo faktinis automobilio valdytojas, o be to, byloje nebuvo pateikta pakankamai duomenų apie tai, jog automobilis buvo apgadintas;

2.9.                      nuteistojo nusikaltimas priskirtinas nesunkiems nusikaltimams, be to, iš visų aplinkybių matyti, kad D. G. veiksmuose nėra subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės - tyčios. Svarbu akcentuoti tai, kad teismas nevertino ir nieko nepasisakė apie kaltės formą ir rūšį, nors nurodė, jog į kaltės formą ir rūšį buvo atsižvelgta, tačiau nėra aišku, kaip ir kokiu aspektu. Ta aplinkybė, kad nuteistasis teistas keturis kartus negali būti vertinama skirtos griežčiausios bausmės teisingumu, kadangi prieš tai jo padarytos nusikalstamos veikos ir veika, įtvirtinta LR BK 2811 straipsnio 1 dalyje, nėra susijusios tarpusavyje, jų padarymo aplinkybės ir kiti aspektai yra skirtingi. Nusikaltimas nėra tokio sunkumo (pvz., nebuvo sužaloti žmonės ar apgadintos kitos transporto priemonės), o nuteistasis nėra tiek pavojingas (pvz., sužeidęs ar sunkiai/mirtinai sužalojęs žmones ir juos palikęs), kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik skiriant sankcijoje numatytą griežčiausią laisvės atėmimo bausmę. Tokiu būdu skiriant bausmę buvo neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o paskirtoji bausmė akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, proporcingumo bei humanizmo principams ir ji negali būti vertinama kaip teisinga.

3.       Atsiliepime į nuteistojo gynėjos skundą, prokurorė G. V. sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime prokurorė cituoja pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir joms pritaria. Pažymi, jog byloje nustatyta, kad apgadintas ne vien tik geležinkelio atitvaras, bet apgadintas J. G. priklausantis automobilis. Taigi, D. G. veika atitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 punkte apibrėžtą eismo įvykio sąvoką, nes jis vairuodamas automobilį „Opel Astra“, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), užvažiavo ant pervažos metalinio atitvaro, jį apgadino, ir apgadino J. G. priklausantį automobilį. D. G. parodymai, kad jis manė, jog atsitrenkė į kupstą rodo, kad suprato, jog automobiliu kliudė pašalinį objektą, todėl privalėjo sustoti, pasižiūrėti bei įsitikinti, kad niekam nepadarė žalos, o pamatęs kad apgadino atitvarą bei automobilį, turėjo apie eismo įvykį pranešti policijai ir nevartoti alkoholio iki atvyks pareigūnai ir nustatys įvykio aplinkybes. Todėl nusikalstama veika yra visiškai įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2811 straipsnio 1 dalį. Įvertinus D. G. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltinamojo asmenybę ir siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, jam skirtina sankcijoje numatyta bausmė, susijusi su laisvės atėmimu, t. y., reali laisvės atėmimo bausmė, nes kitomis bausmės rūšimis bausmės tikslai negali būti pasiekti, nes bausmės vykdymo atidėjimas jau yra panaikintas, todėl nesiūloma vėl iš naujo laisvės atėmimo bausmę atidėti.

4.       Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

I.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

7.       Nuteistojo gynėja apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo D. G. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, ir prašo panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį bei jį išteisinti.

8.       Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas įvykio aplinkybes, nepadarė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų – D. G. šiuo atveju pagrįstai ir teisingai buvo nuteistas pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį dėl alkoholio vartojimo po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai nuteistajam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Apylinkės teismas pripažindamas nuteistąjį kaltu vertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y., ir paties nuteistojo parodymus, liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, nurodė, kad visais šiais įrodymais vadovaujasi tiek, kiek juos patvirtina jų visuma. Tokiu būdu priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pritardama pakankamai išsamiems pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams, teisėjų kolegija atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

9.       Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde kartoja iš esmės tuos pačius argumetus kaip ir pirmosios instancijos teisme - teigia, jog D. G. nesuprato, kad užvažiavo ant pervažos metalinio atitvaro, apgadino jį bei vairuotą automobilį Opel Astra, t. y., neigia nuteistojo veiksmuose esant tyčią, tačiau tiek tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymai, tiek vaizdinė bylos medžiaga paneigia tokią nuteistojo versiją, todėl šis skundo argumentas atmetamas ir vertinamas kaip išimtinai apelianto gynėjos pasirinktas gynybos būdas siekiant D. G. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.

9.1.                      Nepaisant gynėjos apeliaciniame skunde akcentuojamų prastų oro sąlygų įvykio metu, byloje esantys duomenys patvirtina, jog kelio ruožas, kuriame D. G. apgadino metalinį pervažos atitvarą buvo gerai apšviestas – matomumas buvo geras. Jokių kitų kliūčių šioje kelio atkarpoje nebuvo, jokių kelio sankaupų – nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde akcentuojamų žemės kupstų nebuvo (1 t., b. l. 39-44, 77-80, 109-112, 115-118, 127-130; 3 t., b. l. 150-152). Įvertinus tiek D. G. vairuoto automobilio patirtus apgadinimus, tiek patį sulankstytą metalinį atitvarą (1 t., b. l. 31-38, 39-44), neabejotina, jog automobilio kontaktas su atitvaru buvo stiprus. Šią aplinkybę patvirtino ir įvykį tiesiogiai matęs liudytojas A. T., kuris parodė, jog D. G. vairuotas automobilis po smūgio buvo „gerokai pakibęs ant atitvaro“ (1 t., b. l. 127-130, 3 t., b. l. 152). Pagal liudytojų R. T., A. T., V. V. nuoseklius ir vienas kitą papildančius parodymus matyti, jog D. G. atsitrenkęs į metalinį atitvarą - sustojo, po to stipriai „gazuodamas“ pajudėjo atbuline eiga (1 t., b. l. 109-112, 115-118, 127-130; 3 t., b. l. 150-152). Liudytoja R. T. pabrėžė, jog D. G. važiuodamas atbuline eiga žiūrėjo stipriai pasilenkęs į priekį pro priekinio automobilio langą (1 t., b. l. 109-112). Visos šios aplinkybės – geras matomumas, jokių kliūčių nebuvimas, smūgio stiprumas, D. G. tikslingi veiksmai po atsitrenkimo, neabejotinai patvirtina, jog nuteistasis D. G. suprato, kad padarė eismo įvykį. Teismo įsitikinimą šia aplinkybe neabejotinai patvirtina ir tai, jog nuteistajam D. G. po kontakto su atitvaru nutrūko priekinis bamperis. Su šia nutrūkusia automobilio dalimi nuteistasis pajudėjo iš įvykio vietos, t. y., ši metalinė dalis važiuojant nuteistajam toliau vilkosi asfaltu. Nėra pagrindo abejonei, jog nuteistasis negirdėjo šio garso, o tuo pačiu nesuprato sukėlęs eismo įvykį – pats nuteistasis duodamas parodymus teisme parodė, jog automobilis yra senas – 25 metų, todėl garso izoliacijos jame nėra (3 t., b. l. 145). Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuteistajam D. G. supratus apie padarytą eismo įvykį, pastarasis turėjo apie jį pranešti policijai ir iki įvykio aplinkybių išaiškinimo nevartoti alkoholio. Taigi D. G. nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį.

10.       Atsakant į gynėjos argumentą, jog nėra pagrindo išvadai, jog D. G. automobilis, taip pat geležinis atitvaras buvo apgadinti išimtinai nagrinėjamo eismo įvykio metu, pabrėžtina, jog šios aplinkybės yra paneigtos byloje esančiais įrodymais: tiek liudytojo A. T. parodymai, tiek V. V. pateikta vaizdo medžiaga patvirtina, jog nuteistojo D. G. automobilis iki eismo įvykio buvo techniškai tvarkingas – bamperis nekabėjo (1 t., 127-130, 144-144; 3 t., b. l. 152). Taip pat minėta filmuota vaizdo medžiaga įrodo, jog geležinkelio atitvaras iki nuteistajam į jį atsitrenkiant nebuvo sugadintas (1 t., b. l. 141-144). Jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų minėtas aplinkybes, byloje nėra.

11.       Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog D. G. nesant nubaustam pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, ANK 420 straipsnio 1 dalį - už tai, kad pažeisdamas kelių eismo taisykles nuteistasis sukėlė eismo įvykį ir pasitraukė iš įvykio vietos, atitinkamai jam negali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, jog BK 2811 straipsnio 1 dalies dispozicija apima eismo įvykio padarymą, todėl asmuo administracine tvarka už gynėjos minimus straipsnius nėra baudžiamas.

12.       Nuteistojo gynėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis automobilis, kadangi automobilis Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), faktiškai priklauso D. G., taip pat nesutinkama su konfiskuotino automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos dydžiu. Gynėjos teigimu, teismas nepagrįstai vadovavosi VšĮ „Emprekis“ pateikta pažyma apie automobilio „Opel Astra“ vertę nusikaltimo padarymo metu, kadangi duomenys iš sistemos nėra tikslūs ir teikiami neatsižvelgiant į konkretaus automobilio techninę būklę. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. 

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog D. G. nusikaltimo padarymo metu vairuotas automobilis OPEL ASTRA, valstybinio numerio ženklas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė J. G. (1 t., b. l. 167). 2020 m. gruodžio 2 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros nutarime užfiksuota, jog patenkinus automobilio savininkės J. G. pateiktą prašymą dėl jai priklausančio automobilio grąžinimo, automobilis OPEL ASTRA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir techninės apžiūros rezultatų kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti savininkei J. G. (1 t., b. l. 50-51, 55-58). J. G. apmokėjo automobilio OPEL ASTRA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) gabenimo ir saugojimo išlaidas (1 t., b. l. 63-65). Nors nuteistojo gynėja teigia, jog šį automobilį pirko nuteistasis, juo naudojasi, rūpinasi, moka draudimą, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų nei bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje, nei su apeliaciniu skundu nepateikė, todėl tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

12.2.                      Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų įstatyme nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Atitinkamai teismų praktikoje yra išaiškinta, kad turto tiek rinkos kaina, tiek rinkos vertė rodo tą pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduodamas turtas (kurią mokėtų pirkėjas) jo vertinimo dieną. Todėl, konfiskuotinos transporto priemonės (automobilio) vertei apskaičiuoti taikant šį rinkos vertės kriterijų, automobilio vertę atitinka pinigų suma (kaina), už kurią galėtų būti įsigytas (parduotas) analogiškas automobilis rinkoje (pirkėjo mokama reali automobilio pardavimo kaina rinkoje), o į pirkėjo mokamą kainą yra įskaičiuotas ir PVM. Pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu. Kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal atitinkamų juridinių asmenų pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę bylos tyrimo ir (ar) nagrinėjimo dieną (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279-1073/2020).

12.3.                      Byloje yra pateikta VšĮ „Emprekis“ pažyma, kurioje nurodyta, kad automobilio „Opel Astra DTI“ (degalai – dyzelinas, variklio darbinis tūris – 1995 kub. cm, variklio galia – 60 kW/81 AG, gamybos periodas 1998 – 2004 (pasirinkti metai – 2000 m.)) vidutinė kaina Lietuvoje 2020 m. lapkričio mėn. buvo 736 Eur be PVM ir 890 Eur su PVM (1 t., b. l. 168). Kitų duomenų, galinčių turėti reikšmės sprendžiant dėl konfiskuotino turto vertės (pavyzdžiui, individualaus transporto priemonės įvertinimo) byloje nepateikta, duomenų, rodančių, kad transporto priemonės vertė buvo ženkliai mažesnė, nėra. Nuteistojo D. G. gynėja tokių duomenų nepateikė ir apeliaciniame skunde, o tik deklaratyviai nurodė, jog transporto priemonė pirkta už 100 Eur. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju tikroji automobilio vertė 2020 m. lapkričio mėn. su PVM buvo 890 Eur. Tai yra objektyvūs duomenys, dėl kurių teisėjų kolegijai abejonių nekyla.

13.       Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą ir skundžiamo nuosprendžio turinį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą D. G., vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, savo sprendimą tinkamai motyvavo. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė 1 nusikalstamą veiką – baigtą nesunkų nusikaltimą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę konkrečiai nenurodė kaip atsižvelgia į kaltės formą ir rūšį, tačiau nepaisant šios aplinkybės, kaltės forma ir rūšis yra įvertinta ir nurodyta teismo motyvuose kvalifikuojant nuteistojo veiksmus. Teismas skirdamas bausmę nenustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Teismas įvertino ir D. G. asmenybę - t. y., jo ankstesnius teistumus, administracines nuobaudas, tai, jog nuteistasis įrašytas į priklausomybės ligų gydytojo stebimų pacientų sąrašą dėl alkoholio vartojimo, taip pat, jog nuteistasis vykdo individualią veiklą.

14.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas paminėtas aplinkybes, nuteistajam už nesunkaus nusikaltimo padarymą skirdamas laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį nustatydamas artimą šios bausmės sankcijos vidurkiui, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir nuteistajam paskyrė teisingą bausmę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. G. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgus tiek į aptariamos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek į nuteistojo asmenybę, nėra aiškiai per griežta. Bylos duomenys rodo, jog D. G. yra nusikalsti linkusi asmenybė, anksčiau ne kartą teistas už įvairaus pobūdžio nusikaltimus – turtinius bei kt. Nagrinėjamu atveju nusikalstama veika padaryta bausmės vykdymo atidėjimo metu. Taigi, ši nuteistojo nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, toks pasikartojantis elgesys rodo jau susiformavusį nuteistojo neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Nuteistajam taip pat ne kartą buvo skiriamos švelnesnės bausmės bei kitos jo padėtį švelninančios baudžiamosios teisės priemonės – bauda, laisvės apribojimas, terminuotas laisvės atėmimas, bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau D. G. elgesiui tai jokios teigiamos įtakos nedarė, nes jis ir vėl nusikalsdavo (2 t., b. l. 61-70). Kadangi nauja nusikalstama veika buvo padaryta neatlikus ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės (bausmės vykdymo atidėjimo metu), teismas pagrįstai bei teisingai, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1, 2, 3 dalies nuostatomis, nuteistajam paskirtas bausmes subendrino bausmių sudėjimo būdu, bei, kaip pastebi teisėjų kolegija, taikydamas nuteistajam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – šias bausmes ne visiškai, bet iš dalies sudėjo. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistajam D. G. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 1 mėnesio 28 dienų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta ar neteisinga.

15.       Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes, už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir sąmoningai pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, taip pat ir tikimybę būti nubaustam griežta laisvės atėmimo bausme. Vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

16.       Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2022 m. vasario 1 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti nėra pagrindo, todėl nuteistojo D. G. gynėjos advokatės apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo D. G. gynėjos advokatės Žavintos Paunksnytės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                         Donatas Jatužis

                                        Jolanta Raščiuvienė

Daina Vaidachavičienė