Baudžiamoji
byla Nr. 1A-479/2009
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.1 (S)

LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teisėjų:
Valdimaro Bavėjano, Kęstučio Jucio,
sekretoriaujant
Gabrielei Samaškienei,
dalyvaujant
prokurorui Gintautui Paškevičiui,
gynėjui
advokatui Romaldui Briliui,
nuteistajam
V. K.,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2
dalies 3 punktą laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti
pataisos namuose.
Priteista
iš V. K. nukentėjusiajai G. B. 12769,50
Lt turtinei žalai ir 30000 neturtinei žalai atlyginti.
Priteista iš V.
K. E. K. ir K. Č. po 30000 Lt kiekvienam neturtinei
žalai atlyginti.
Priteista iš V. K. nukentėjusiajai
G. B. 300 Lt advokatės paslaugos apmokėti.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė :
V. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 28 d., apie 19
val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas tikslą dėl asmeninių paskatų
nužudyti savo žmoną T. K., paėmęs savo bute, esančiame (duomenys
neskelbtini), virtuvinį peilį, nuėjo į daugiabučio gyvenamojo namo, esančio
(duomenys neskelbtini), kuriame pas savo motiną 8-jame bute buvo T. K., laiptinę, kur pirmame aukšte prie laiptinės durų
pasislėpęs laukė žmonos. T. K. išėjus iš motinos buto ir
nusileidus į laiptinės pirmąjį aukštą, jis tyčia sudavė jai peiliu vieną smūgį
į krūtinę, padarydamas nukentėjusiajai pjautinę žaizdą kairės krūties
projekcijoje, tris smūgius į abi rankas, padarydamas pjautines žaizdas kairiame
rieše, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje ir dešiniame piršte, bei vieną
smūgį į kaklą, padarydamas durtinę-pjautinę kiaurinę kaklo žaizdą su ryklės
sienų ir dešinės miego arterijos sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu kraujotakos
ir kvėpavimo sutrikimu, kraujavimu į kvėpavimo takus, bei išoriniu
nukraujavimu, nuo ko T. K., sugrįžusi atgal į motinos
butą, mirė, ir tokiu būdu ją nužudė.
Nuteistasis V. K. apeliaciniu skundu prašo, vadovaujantis BPK 326
straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, pakeisti apygardos
teismo nuosprendį ir paskirti jam bausmę - laisvės atėmimą septyneriems metams,
ją atliekant pataisos namuose.
Apeliantas skunde ginčija jam teismo nuosprendžiu
paskirtos bausmės dydį. Apelianto įsitikinimu, teismas, skirdamas jam bausmę,
tinkamai neatsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo asmenybę
charakterizuojančius duomenis, nukentėjusiosios provokuojantį elgesį ir
pastarojo įtaką nusikaltimo padarymui, ir jam paskyrė aiškiai per griežtą ir
prieštaraujančią teisingumo principui bausmę. Jam turėjo būti paskirta
švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė. Toliau apeliantas skunde detalizuoja
aplinkybes, į kurias, jo nuomone, nebuvo pakankamai atsižvelgta ar visiškai
neatsižvelgta teismo skiriant jam bausmę. Visų pirma, apeliantas mano, kad
teismo nuosprendyje nurodyti bausmės skyrimo jam motyvai, leidžia teigti, jog
teismas įvertino tik padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį, bet nepakankamai
detalizavo ir įvertino nužudymo pavojingumo laipsnį lemiančias aplinkybes, ir
tuo pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas neatsižvelgė į tai,
kad nusikaltimas padarytas dėl žmonos neištikimybės, nenoro susitaikyti ir
gyventi kartu, nužudymo momentu jis buvo labai susinervinęs, morališkai
sukrėstas žmonos jam praneštos žinios, kad ji su juo negyvens, turi kitą vyrą
ir su pastaruoju ruošiasi pastoviai gyventi, yra kreipusi dėl santuokos
nutraukimo. Jis žmonai sudavė tik vieną smūgį, kuris buvo mirtinas. Byloje nėra
nustatyta, kad nusikaltimas buvo iš anksto sugalvotas, jo darymui būtų iš
anksto rengiamasi (iš anksto paruošti įrankiai ar apgalvotas slėpimosi planas),
kaip ir tai, jog nusikaltimas buvo padarytas dėl menkavertės dingsties,
kerštaujant, kas rodytų didesnį nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Antra,
apelianto įsitikinimu, teismas, vertindamas jo asmenybę, be tų aplinkybių, į
kurias atsižvelgė nuosprendyje vertindamas jo asmenybę, turėjo atsižvelgti ir į
tai, kad nusikaltimas nebuvo nuoseklus jo ir žmonos gyvenimo būdo ir ankstesnio
elgesio padarinys, nusikaltimą jis padarė būdamas sunkios psichologinės ir
emocinės būsenos. Jis su žmona gyveno normalų šeimyninį gyvenimą. Jeigu jie
pykdavosi, tai dažniausiai dėl to, kad žmona buvo per daug išlaidi, pinigus
leisdavo menkniekiams ir negalvojo, kaip greičiau sumokėti kreditą bankui. Jis
dirbo daug ir labai sunkiai dėl šeimos geresnio gyvenimo. Todėl, kai jam žmona,
kurią labai mylėjo, pranešė, jog jų šeima iširo, jis, nesuvokdamas tuo metu
savo veiksmų pavojingumo, pasiėmė peilį, norėdamas taip išspręsti savo šeimos
problemas ir priversti žmoną, jog ji su juo pasikalbėtų ir jie susitaikytų.
Tačiau paskutiniu momentu, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, peilį
panaudojo ne tam kam norėjo (norėdamas pasikalbėti ir susitaikyti), bet nusikaltimo
padarymui. Be to, apeliantas skunde tvirtina, kad nebuvo atsižvelgta ir į tai,
kad jis turi du mažamečius sūnus ir paskyrus jam ilgalaikę laisvės atėmimo
bausmę nutrūktų jo ir vaikų tarpusavio ryšys, vaikai liktų ne tik be motinos,
bet ir be tėvo priežiūros ir dėmesio. Taip pat mano, kad teismas nepakankamai
įvertinto ir tai, kad jis charakterizuojamas teigiamai, dirbo daug ir sunkiai
(tolimų reisų vairuotoju), iš jo atlyginimo buvo išlaikoma šeima (keturi
asmenys), dengiamas kreditas bankui, jis teistas nebuvo, tik baustas
administracine tvarka už KET pažeidimus, jokių naujų neigiamų duomenų apie jo
elgesį per laiką, praėjusį po nusikaltimo padarymo, negauta. Iš įvykio vietos
jis pasišalino tik dėl to, kad sudavęs peiliu žmonai išsigando ir nenorėjo konfliktuoti
su G. B. Po to, nežinodamas apie žmonos mirtį, sutiktam
draugui papasakojo apie konfliktą su žmoną, kad prieš ją pavartojo fizinį
smurtą. Tačiau, kai sužinojo, kad žmona mirė, pranešė pareigūnams, kur jis yra
ir su jais nuvyko į policijos komisariatą, kur viską nuoširdžiai papasakojo.
Trečia. Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas, skirdamas jam
ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, neatkreipė dėmesio ir į pačios
nukentėjusiosios netinkamą, amoralų elgesį, apie kurį jis sužinojo iš žmonos,
ir visiškai nesvarstė, ar nukentėjusiosios poelgis buvo provokuojantis, kiek
jis prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia jo garbę ir orumą, ir
kaip tai jį paveikė, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes, ar
toks nukentėjusiosios elgesys nebuvo tokio pobūdžio, jog dėl jo jis būtų
paskatintas padaryti nusikaltimą, kas leistų pripažinti BK 59 straipsnio 1
dalies 6 punkte numatytą aplinkybę jo atsakomybę lengvinančia ir į ją
atsižvelgti skiriant jam bausmę.
Apeliantas
skunde laikosi pozicijos, kad šios jo anksčiau nurodytos aplinkybės, leidžia
daryti išvadą, jog jam teismo paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui
ir prašo apsvarstyti galimybę, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, skirti jam
mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę negu buvo paskirta teismo nuosprendžiu.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka
nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo atmesti
nuteistojo apeliacinį skundą.
Nuteistojo V. K.
apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. K. yra nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą
už tai, kad tyčia nužudė savo žmoną T. K. Pirmosios
instancijos teismas paskyrė jam už šį nusikaltimą straipsnio sankcijoje
numatytą laisvės atėmimo bausmę ir nustatė šios bausmės dydį – dvylika metų,
kuris yra mažesnis negu sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis
(BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcija numato bausmę laisvės atėmimą nuo
aštuonerių iki dvidešimt metų). Skiriant bausmę V. K. teismas
atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą
ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko
asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad V. K. padarė
labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį nepataisomus padarinius – atimta šeimos
nario, tai yra žmonos gyvybė, todėl jam turi būti paskirta pakankamai griežta
laisvės atėmimo bausmė, jos trukmę nustatant atsižvelgiant į sekančias
aplinkybes: V. K. anksčiau neteistas, iki nusikaltimo
dirbo UAB ,,G“ vairuotoju, administracine tvarka baustas, psichikos sveikatos
priežiūros centre neįregistruotas.
Nuteistasis V. K., neneigdamas
savo kaltės ir neginčydamas padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal
BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, apeliaciniame skunde nuosprendį laiko
ydingu dėl to, kad skiriant jam bausmę nebuvo laikytasi BK 54 straipsnio 2 dalyje
nurodytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų - nedetalizuota, į kokias nužudymo
pavojingumo laipsnį lemiančias atsižvelgta, neįvertintas nukentėjusiosios
provokuojantis elgesys, tai, kad nusikaltimas padarytas nepalakiai susiklosčius
aplinkybėms ir kitos aplinkybės) ir prašo dėl to pakeisti teismo sprendimą, ir,
pritaikius jam BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnę, negu įstatymo
numatyta, bausmę – septynerius metus laisvės atėmimo.
Kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiais. Pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje nėra detalizuota, į kokias nužudymo pavojingumo
laipsnį lemiančias šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgta
skiriant V. K. bausmę. Iš esmės, motyvuojant V. K. bausmės paskyrimą, apsiribota tik lakoniška nuoroda į tai,
kad atsižvelgiama į BK 54 straipsnio 2 dalyje
nurodytas aplinkybes - į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį,
kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, V. K. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias
aplinkybes. Tačiau dėl to švelninti V. K. bausmę, atsižvelgiant
į tas aplinkybes, kurios yra nustatytos pirmosios instancijos teismo
nuosprendžiu, tik nepakankamai nedetalizuotos motyvuojant V.
K. bausmės paskyrimą, kolegija nemato pagrindo. Pirmosios instancijos
teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. K., vadovavosi
bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Kaip
matyti iš teismo nuosprendžio, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad T. K. nužudymas buvo padarytas V. K. veikiant
tiesiogine tyčia, nusikaltimo motyvas buvo asmeninės paskatos, smurtiniai
veiksmai prieš nukentėjusiąją, priešingai negu tvirtinama apeliaciniame skunde,
buvo pakankamai intensyvūs, padaryti panaudojant specialų žalojimo įrankį –
peilį, kurį V. K. pasiruošė iš anksto ir pasislėpęs
laukė, kada žmona pasirodys. V. K. pasirodžius sudavė jai
peiliu į gyvybiškai svarbias vietas - vieną smūgį į krūtinę, tris smūgius į abi
rankas bei vieną smūgį į kaklą, po to paliko žmoną ant laiptų nesuteikęs ir
nepakvietęs jokios pagalbos. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas
bausmės klausimu, įvertino ir tai, kad V. K. anksčiau
teismas nebuvo, dirbo. Dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes ir šiuo pagrindu
švelninti bausmę, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo. Iš
teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė vieną V. K. atsakomybę
lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir vieną jo
atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir į šias
aplinkybes taip pat atsižvelgė skirdamas V. K. bausmę. Apelianto
dėstomi argumentai, kad teismas turėjo jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe
pripažinti ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis
nukentėjusiosios elgesys, ir ją įvertinti sprendžiant dėl jam skirtinos
bausmės, neatitinka bylos faktinių aplinkybių, kurios yra nustatytos
nagrinėjamoje byloje pagal surinktus ir teismo įvertintus įrodymus, kurių
liečiamumas ir leistinumas nuteistojo V. K. apeliaciniame
skunde nėra ginčijamas. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai
nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš
jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba
kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam
artimus asmenis. Tokiu atveju kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji
reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Byloje yra nustatyta, kad
konfliktai tarp V. K. ir T. K. buvo
prasidėję jau anksčiau, o fizinis smurtas buvo įprastas V. K.
santykių aiškinimosi būdas. Pagal nukentėjusiosios G. B.,
liudytojų K. Č. , A. B. parodymus, V. K. prisigėręs nuolat mušdavo T. K.,
varydavo iš namų, kas tęsėsi apie 5 metus. T. K. dėl to
ruošėsi skirtis su V. K., ką žinojo ir V.
K., jam tai nebuvo netikėta žinia, pasakytą įvykio dieną. Dieną prieš
įvykį, V. K. skambino T. K., grasino
ją užmušti, dėl to K. Č. parašė jai žinutę, jog ji
negrįžtų namo nakvoti. 2009 m. vasario 28 d. ryte, T. K. nuėjus
namo persirengti, V. K. ją vėl sumušė, peiliu išpjovė
džinsus, dėl ko T. K., bijodama eiti namo pasiimti jaunesnio
sūnaus ir daiktų, išsikvietė policijos pareigūnus. Nuteistasis teigia, kad ėjo
su nukentėjusiąja tik pasikalbėti, o nusikaltimą padarė nepalankiai
susiklosčius aplinkybėms, spontaniškai. Tačiau, kaip matyti iš teismo nustatytų
įvykio aplinkybių, V. K., atėjęs į namo laiptinę, kur
gyveno tuo metu T. K., net nebandė civilizuotu būdu
išsiaiškinti padėtį, o pamatęs, kad nukentėjusioji išėjo iš motinos buto, iš
karto nukentėjusiąją puolė, smogė jai peiliu vieną smūgį į krūtinę, tris
smūgius į abi rankas bei vieną smūgį į kaklą, tuo padarydamas nukentėjusiajai
sunkius sužalojimus, nuo kurių ji vėliau mirė. Nuteistasis V.
K., apsvaigęs nuo alkoholio, pas T. K. ėjo pats
būdamas priešiškai nusiteikęs, iš anksto pasiruošęs peilį, iki įvykio ne vieną
kartą grasinęs nužudyti T. K. Todėl, esant tokioms
aplinkybės, laikyti, kad nusikaltimo padarymą išprovokavo pati nukentėjusioji
ir jis padarytas spontaniškai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, nėra
pagrindo. Apeliantas, skunde akcentuodamas, kad jo žmona T.
K. jam nebuvo ištikima, labai išlaidavo, nutyli, kad jis ir pats nebuvo
visiškai toks, kaip bando save apibūdinti skunde. Jis skunde neužsimena kai
kurių aplinkybių apie jo ir T. K. tarpusavio santykius (V. K. gėrė, būdamas girtas mušdavo T. K. ,
varydavo ją iš namų ir tai truko ne vienerius metus, kas pagal liudytojo K. Č., nukentėjusiosios G. B. parodymus,
T. K. nusibodo ir ji ruošėsi su V. K. skirtis,
dėl ko (jeigu jie nesusitaikys) V. K. grasino T. K. užmušti), kas rodo, kad jo aiškinimai, jog
nusikaltimas nebuvo nuoseklus jo ir žmonos gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio
padarinys, neatitinka tikrovės. Kolegijos nuomone, V. K. taip
aiškindamas tik bando pateisinti savo smurtinius veiksmus atliktus prieš T. K. ir siekia, kad jam būtų paskirta švelnesnė bausmė. Skirdamas
bausmę, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio
2 dalyje išvardintas aplinkybes. Buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo
pavojingumo pobūdį, tai yra į tai, kad žmogaus nužudymas sukėlė neatstatomas
pasekmes ir padarė ypatingą žalą nužudytosios vaikams, kitiems artimiesiems ir
visuomenei. T. K. vaikai neteko savo motinos. Nuteistasis
V. K. skunde teigia, kad paskyrus jam ilgalaikę laisvės
atėmimo bausmę vaikai netektų ir tėvo, jis negalėtų jais rūpintis, nutrūktų jo
ir vaikų tarpusavio ryšiai, ir tai yra pagrindas skirti jam švelnesnę bausmę. Pats
nuteistasis kaip tėvas privalo rūpintis savo vaikais. Tačiau nuteistojo vaikų
gerovė negali būti priešpastatoma visuomenės saugumui, juolab, kad vaikai taip
pat labai nukentėjo dėl V. K. veiksmų netekę motinos. V. K., žinodamas savo veiksmų pasekmes, nes sudavė ne vieną
smūgį peiliu T. K. į gyvybiškai svarbias kūno vietas,
suprato, kad tokie jo veiksmai neišvengiamai gali sukelti T.
K. mirtį, o T. K. mirtis neabejotinai jos vaikams
sukels dvasinius išgyvenimus, moralinį skausmą, tačiau tai jo nesustabdė nuo
tyčinio brutalaus nusikaltimo padarymo. Be to,
kaip matyti iš bylos duomenų, vaikai, paskyrus V. K. realią
laisvės atėmimo bausmę, neliks be priežiūros. V. K. vaikai
gyvena pas T. K. motiną G. B. ir ši
jais faktiškai rūpinasi (t. 2, b. l. 35).
Kolegija laiko, kad įvertinus konkrečias nusikaltimo
padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę bei atsižvelgiant į kitas BK 54 straipsnyje
nurodytas aplinkybes, V. K. pagal straipsnio, numatančio
atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją paskirta bausmė neprieštarauja
BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui. Nuteistojo skunde
nurodytos aplinkybės (dirbo, išlaikė šeimą, anksčiau teistas nebuvo ir kt.) nelaikytinos
išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir
skirti V. K. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę –
septynerius metus laisvės atėmimo. Tai, kad V. K. turi
darbą, moka kreditus ir kitos jo nurodomos aplinkybės yra gyvenimiškai
įprastos, būdingos daugeliui asmenų, aplinkybės, ir jų lyginamasis svoris nėra
didesnis nei kitų, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu, kad būtų
galima teigti, jog bausmės paskyrimas V. K. pagal
straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją
prieštarautų BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui. V. K. paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė yra
adekvati padarytai nusikalstamai veikai, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui
aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui. Naikinti ar keisti
pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. apeliacinį
skundą atmesti.
Kolegijos
pirmininkė
Regina Gaudutienė
Teisėjai
Valdimaras Bavėjanas
Kęstutis
Jucys