Civilinė byla Nr. 2S-1952-803/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07483-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.1.4.; 3.3.2.3.; 3.3.2.5.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 24 d.

         Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) A. C. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. C. skundus dėl antstolio V. M. veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03882.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių asmens teisę kreiptis teisinės gynybos į apeliacinės instancijos teismą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjas A. C. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties, kuria dalis bylos pagal pareiškėjo skundus dėl antstolio veiksmų buvo nutraukta, kitoje dalyje pareiškėjo skundai atmesti. Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį ir pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti visus priverstinio išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03883 iki šio skundo išnagrinėjimo pabaigos. Pareiškėjas taip pat prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokėjimo, kadangi tai pažeidžia jo teisę į teisminę gynybą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi nustatė pareiškėjui A. C. 7 kalendorinių dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties trūkumams, nurodytiems nutarties motyvuojamojoje dalyje, pašalinti.
4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokamas 50 Eur arba 38 Eur žyminis mokestis, jei pareiškimas paduodamas elektroninių ryšių priemonėmis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 80 straipsnio 5 dalis, 7 dalis). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje atskirasis skundas pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, todėl už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones mokėtina žyminio mokesčio suma yra 38 Eur. CPK 83 straipsnio 3 dalyje, 84 straipsnyje teismui suteikta teisė, atsižvelgus į asmens turtinę padėtį, iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, taip pat įvertinęs pareiškėjo prie atskirojo skundo pridėtus rašytinius įrodymus, teismas pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir įpareigojo pareiškėją sumokėti iš viso 10 Eur žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, o nuo likusios žyminio mokesčio sumos (iš viso 28 Eur) pareiškėją atleido.
5. Pirmosios instancijos teismas  taip pat nurodė, jog CPK 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad  teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine lietuvių kalba. Teismas nustatė, jog iš pareiškėjo pateikto skundo neįmanoma suvokti, kokias aplinkybes pareiškėjas norėjo aprašyti. Įvertinęs pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų turinį ir procesinį elgesį, pirmosios instancijos teismas  išaiškino pareiškėjui jo teisę pasirūpinti teisine pagalba arba teisiniu atstovavimu, kreipiantis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka (CPK 99 straipsnio 1 dalis, 161 straipsnio 1 dalis).

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Apeliantas A. C. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutarties, kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir patenkinti atskirojo skundo reikalavimus. Skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
1. pareiškėjas nukentėjo nuo banko ir antstolio neteisėtų bei nesąžiningų veiksmų ir patyrė labai didelę žalą, jo turtas buvo parduotas už labai mažą kainą (dvigubai mažesnę nei reali rinkos kaina) ir jis ne tik prarado savo turtą, bet dar liko skolingas bankui labai didelę 61 433,00 Eur sumą. Teigia, kad pareiškėjui gyvybiškai svarbus turtas negalėjo būti areštuojamas ir parduodamas už tokią mažą kainą. Vartotojams sudarant kredito sutartis dėl nekilnojamojo turto turi būti užtikrinta aukšto lygio apsauga, kad gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas būtų tinkamai įvertintas, kad būtų gauta geriausia rinkos sąlygomis įmanoma kaina už nekilnojamąjį turtą, kuriuo naudotis pareiškėjui atimta teisė. Nurodo, jog skundžiama nutartis apsunkina pareiškėjo pažeistų teisių gynybą. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas šioje byloje buvo nukentėjęs asmuo, nes jo sąskaitos ir turtas antstolio ir banko buvo nepagrįstai areštuoti;
2. visi neteisėti antstolio veiksmai turi būti skubiai stabdytini. Nurodė, jog ginčas su banku tęsiasi jau beveik 8 metus, per tą laiką ginče su banku (antstoliu) pareiškėjas dalyvavo labai dideliame skaičiuje bylų, kuriose pareiškėjas nebuvo mokėjęs žyminių mokesčių. Nurodo, jog pareiškėjas šiuo atveju laikytinas vartotoju, todėl turi būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Teigia, jog nurodytos aplinkybės teismui buvo pakankamas pagrindas atleisti jį nuo žyminio mokesčio už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokėjimo, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė;
3. nesutinka su teismo argumentais, jog skundas surašytas netaisyklinga kalba, taip pat, jog neįmanoma suvokti skunde išdėstytų aplinkybių sąsajos su ginčo byla bei išdėstytų reikalavimų. Nurodė, jog pareiškėjas jau beveik dešimt metų dėl jo pažeistų teisių gynybos dalyvauja įvairiose ginčo bylose, todėl skundą surašė laikantis proceso taisyklių. Nurodė, jog pareiškėjas kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas gavo pakoreguotą 2018-04-03 dienos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. 2.2.(NTP-2)-18-T-1104-6094 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Nurodė, jog buvo informuotas, kad pagal tarnybos sprendimus antrinė teisinė pagalba gali būti teikiama tik dvejose bylose, o už antrinės teisinės pagalbos teikimą kitose bylose valstybė garantuoja ir apmoka tik 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Kadangi pareiškėjas šiuo metu dalyvauja labai dideliame skaičiuje bylų, pareiškėjas negali kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo ir šioje byloje, todėl skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir naikintina.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu.
8. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 25 d. nutartimi nustatė terminą apelianto A. C. teikiamo atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties trūkumams pašalinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė kokius skundo trūkumus apeliantas turi pašalinti, tam kad būtų galima priimti skundą nagrinėjimui. Apeliantas su pirmos instancijos teismo nustatytais trūkumais nesutinka.
9. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, akcentuojama asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime išaiškino, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis) aiškinama atsižvelgiant į kitas Konstitucijos nuostatas, juolab kad įstatyme turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui; įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599/2008).
10. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder v. Jungtinė Karalystė). Svarbiausia, kad jie nesuvaržytų asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisės kreiptis į teismą apribojimai bus suderinami su Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau - Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi tik tuo atveju, jeigu atitiks teisėtą tikslą ir egzistuos pagrįstas proporcingas ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (1998 m. liepos 29 d. sprendimas byloje Guérin v. Prancūzija). Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad Konvencija garantuoja „praktines ir efektyvias teises, bet ne teorines ir iliuzines“, todėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes kiekvienam asmeniui užtikrinti veiksmingą teisę kreiptis į teismą (1979 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Airey v. Airija). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (1968 m. liepos 23 d. sprendimas Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (2006 m. kovo 29 d. sprendimas Cocchiarella prieš Italiją).
11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis numato, jog teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Teisė kreiptis į teismą realizuojama CPK bei kitų įstatymų nustatyta tvarka. Asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti Konstitucijos normas ir principus atitinkantį bylų nagrinėjimo teisme procesą; įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas bylų nagrinėjimo teisme santykius, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos 117 straipsnyje nustatytų reikalavimų, konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, teisėjų nešališkumo ir nepriklausomumo principų. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus CPK griežtai ir aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kaip asmenys gali įgyvendinti minėtą savo teisę.
12. CPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta dalyvaujančių byloje asmenų teisė skųsti pirmosios instancijos teismo neįsiteisėjusius sprendimus apeliacinės instancijos teismui. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Bet kuris teismui teikiamas procesinis dokumentas turi atitikti CPK 111 straipsnyje nustatytus bendruosius procesinių dokumentų reikalavimus. Procesiniame dokumente, taip pat ir atskirajame skunde, turi būti aiškiai suformuluotas procesinio dokumento dalykas (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4 punktas) ir aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliacinių skundų formai ir turiniui taikytini ne tik bendri procesiniams dokumentams keliami reikalavimai, numatyti CPK 111 straipsnyje, bet ir specialieji reikalavimai, numatyti CPK 306 straipsnyje.
13. Apeliaciniame / atskirajame skunde taip pat turi būti nurodyta konkreti skundžiama sprendimo dalis, aiškiai išreikštas apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas) bei aplinkybės ir argumentai, kurie patvirtina skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą (apeliacinio skundo pagrindas). Reikalavimai apeliacinės instancijos teismui turi būti susiję su skundžiama nutartimi, t. y. asmuo skųsdamas pirmosios instancijos teismo nutartį pagal CPK 337 straipsnį, turi teisę prašyti: panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės; panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, t. y. suformuluoti atskirojo skundo reikalavimą (CPK 306 straipsnio 1dalies 5 punktas).
14. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi nutarta nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo 2018 kovo 6 d. skundo bei atmesti likusius pareiškėjo A. C. (2018 m. vasario 27 d., 2018 m. vasario 28 d., 2018 m. kovo 3 d.) skundus dėl antstolio V. M. veiksmų.
15. Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas atskiruoju skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties prašo panaikinti 2018 m. balandžio 12 d. nutartį ir patenkinti atskirojo skundo reikalavimus; taikyti laikinąsias apsaugos priemones hipoteka įkeistam turtui (butui (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilių stovėjimo aikštelės daliai pažymėtai (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir pagal CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas sustabdyti visus priverstinio išieškojimo veiksmus (vykdymą, išieškojimą, perdavimą, iškeldinimą) vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03883 iki šio skundo ir šios bylos išnagrinėjimo pabaigos; atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už atskirojo skundo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nes tai apsunkina jo pažeistų teisių gynybą; remiantis CPK 186 straipsnio nuostatomis primti į šią civilinę bylą pareiškėjo naujus paaiškinimus (ir priedus) ir patenkinti pareiškėjo skundų reikalavimus. Nustatyta, jog pareiškėjo atskirajame skunde pateiktas visų pareiškėjo bylų aprašymas, skundo reikalavimai nesukonkretinti ir neapibrėžti.
16. Išaiškintina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat kitos pareiškėjo atskirajame skunde nurodomos bylos nėra šios apeliacijos objektas, nes šioje byloje yra nagrinėjamas apelianto skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutarties, kuria teismas nustatė pareiškėjo atskirojo skundo trūkumus, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisako.
17. Teisės doktrinoje pripažįstama galimybė tame pačiame ieškinyje pareikšti alternatyvius reikalavimus (ieškinio dalykus). Tokių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio dalykas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų (ieškinio dalykų) nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2009). Vadovaujantis šiais kasacinio teismo išaiškinimais, darytina išvada, kad alternatyvių reikalavimų formulavimas yra galimas, ir, jiems esant, jų suformulavimas procesinio dokumento rezoliucinėje dalyje yra privalomas. Priešingu atveju, nėra pagrindo spręsti, kad yra galimybė priimti alternatyvų sprendimą.
18. Apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pareiga suformuluoti aiškų skundo dalyką (reikalavimą), nurodyti konkretų skundo pagrindą tenka pačiam pareiškėjui. Tinkamas atskirojo skundo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Šalys negali reikalauti galutinio sprendimo perz?iu?re?jimo, vien tik de?l naujo ginc?o i?vertinimo, skunde neapibrėžiant pačios bylos esmės (ang. material scope). Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas procesinio dokumento dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, teikiant atsikirtimus į jiems pareikštus reikalavimus, taip pat užtikrina teisę į teisėtą ir tinkamą teismo procesą.
19. Dar vienas iš tinkamo kreipimosi teisminės gynybos teisės įgyvendinimo reikalavimų yra žyminio mokesčio už procesinį dokumentą sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. Žyminio mokesčio paskirtis – padengti teismo atliekamų veiksmų ar išduodamų procesinių dokumentų išlaidas, tokiu  būdu perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims. Įstatymas gina abi proceso šalis, todėl žyminis mokestis, be kitų funkcijų, atlieka ir prevencinę funkciją – saugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų pareiškimo teisme ar bylinėjimosi vilkinimo.
20. Minėta, jog atskirajame skunde pareiškėjas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti visus priverstinio išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03883 iki šio skundo išnagrinėjimo pabaigos. Pareiškėjas taip pat prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokėjimo, kadangi tai pažeidžia jo teisę į teisminę gynybą.
21. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už atskiruosius skundus dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas penkiasdešimties eurų žyminis mokestis. Nagrinėjamoje byloje atskirasis skundas pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, todėl už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones mokėtina žyminio mokesčio suma yra 38 Eur. Aptariama teisės norma yra imperatyvi.
22. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į skirtingą dalyvaujančių byloje asmenų turtinę padėtį bei būtinybę užtikrinti konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą CPK įtvirtino atleidimo nuo žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnis) bei žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo (CPK 84 straipsnis) institutus. Dėl šių institutų paskirties ir jų taikymo ne kartą pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas. Asmuo atleidžiamas nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo tuo atveju, kai pateikiami jo sunkią turtinę padėtį patvirtinantys įrodymai ir nėra duomenų, kad ši padėtis galėtų ateityje pagerėti (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-778/2009; 2010 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1023/2010). Teismas gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą nustatęs, kad asmens turtinė padėtis yra sunki, tačiau tokia jo turtinė padėtis yra laikina, t. y. pareigą sumokėti žyminį mokestį turinčio asmens turtinė padėtis gali pagerėti per ilgesnį laikotarpį (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. civilinėje byloje Nr. 2-1258-370/2015 ir kt.).
23. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties pateikęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesuformulavo aiškaus prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, nenurodė aplinkybių, nepateikė įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjo bloga turtinė padėtis yra laikina, taip pat, jog yra konkrečių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad per tam tikrą laiką ši padėtis pagerės. Ir nors atskirajame skunde dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjui nustatyti trūkumai, pareiškėjas nurodo, kad nesant pagrindų atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teismas turėjo svarstyti dėl mokėtino žyminio mokesčio atidėjimo, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais atskirojo skundo argumentais. Minėta, jog pareiškėjui nepateikus duomenų, jog jo finansinė padėtis artimiausiu metu pagerės, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl galimybės atidėti pareiškėjui žyminio mokesčio sumokėjimą. Išaiškintina, jog remiantis žyminio mokesčio atidėjimo institutu šalys nėra atleidžiamos nuo tokio mokesčio mokėjimo, nes žyminio mokesčio mokėjimas yra nukeliamas į ateitį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, jog yra pagrindas pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleisti iš dalies (CPK 83 straipsnio 3 dalis) ir įpareigojo pareiškėją sumokėti iš viso 10 Eur dydžio žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nuo likusios žyminio mokesčio sumos (iš viso 28 Eur) pareiškėją atleidžiant.
24. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta 10 Eur žyminio mokesčio suma. Atskirajame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad turėtų būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes skundo reikalavimai kilo tik iš nesąžiningų ir neteisėtų vartojimo sutarčių sąlygų taikymo. Pareiškėjas, prašydamas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo taip pat remiasi CPK 83 straipsnio 3 dalies pagrindu, nurodydamas, kad jo turtas buvo parduotas už labai mažą kainą, pareiškėjas liko skolingas bankui labai didelę sumą, jo ginčas su banku tęsiasi jau beveik aštuonerius metus, per šį laiką pareiškėjas dalyvavo dideliame skaičiuje ginčo bylų, kuriose nebuvo mokėjęs žyminių mokesčių. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo pareiškėjui nemokėti viso žyminio mokesčio už atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su minėtais atskirojo skundo argumentais.
25. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami vartotojai – bylose dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo. Išaiškintina, jog nuo žyminio mokesčio mokėjimo asmenys, atitinkantys vartotojo statusą, atleidžiami tuo atveju, jeigu ieškiniu ginčija jiems taikomas nesąžiningas sutarties sąlygas, kurių nustatymo kriterijai apibrėžti CK 6.2284 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundžia jo manymu neteisėtus antstolio veiksmus ir prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti visus priverstinio išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0240/14/03883 iki šio skundo išnagrinėjimo pabaigos. Iš pareiškėjo pateikto procesinio dokumento pobūdžio, turinio ir formuluojamo reikalavimo matyti, kad skundu dėl antstolio veiksmų pareiškėjas siekia įrodyti neteisėtus antstolio veiksmus, o ne kredito sutarties nesąžiningas sąlygas. Esant tokioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu.
26. Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas nėra sumokėjęs jokios dalies žyminio mokesčio, nors, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CPK 83 straipsnio 3 dalyje nenumatyta galimybė visiškai atleisti pareiškėją nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pareiškėjas taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog sunki pareiškėjo finansinė padėtis ateityje pagerės. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs faktines bylos aplinkybes įpareigojo pareiškėją sumokėti 10 Eur dydžio žyminį mokestį, nuo kitos žyminio mokesčio dalies pareiškėją atleisdamas. Tokia pirmos instancijos teismo nutartis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Teismas vertina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą ir inicijuodamas teisminį procesą, taip pat žinodamas, jog pirmosios instancijos procesinį sprendimą gali tekti skųsti apeliacine tvarka, elgdamasis rūpestingai, turėtų sukaupti bent dalį sumos, reikalingos žyminiam mokesčiui sumokėti. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad jo ginčas su banku tęsiasi jau beveik aštuonerius metus, nepaneigia pareiškėjo pareigos tinkamai įgyvendinti kreipimosi į teismą sąlygas, taip pat ir įstatymo nustatyto žyminio mokesčio už teikiamus procesinius dokumentus mokėjimą.
27. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytas subjektyvus žyminio mokesčio mokėjimą reglamentuojančių CPK normų vertinimas nepaneigia reikalavimo sumokėti CPK 80 straipsnyje numatyto dydžio žyminio mokesčio už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirojo skundo argumentai neleidžia daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatydamas atskirojo skundo trūkumus nesilaikė teisės aktų reikalavimų ar skundo priėmimo klausimą išsprendė tik formaliai. Netenkinančio procesinio sprendimo priėmimas savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas ir subjektyviais motyvais siekia užkirsti pareiškėjui teisę į apeliacinį procesą. Tinkamai bylą paruošti apeliaciniam nagrinėjimui yra pirmosios instancijos pareiga.
28. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie taip pat neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą, nurodydamas, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk prieš Nyderlandų Karalystę, 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
29. Remiantis nurodytu, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatė pakankamą terminą atskirojo skundo trūkumams pašalinti. Priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, kurios keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
30. Išaiškintina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pateikti įstatymo reikalavimus atitinkantį atskirąjį skundą ir taip apginti savo pažeistas teises teisme, nes kaip jau minėta asmens teisė kreiptis į teismą (CPK 5 straipsnis) nėra absoliuti ir negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai.
31. Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti jau yra pasibaigęs, apeliantui A. C. nustatytinas naujas 7 kalendorinių dienų terminas, skaičiuojamas nuo teismo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties trūkumams, nurodytiems Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartyje, pašalinti bei žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus pateikti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,  338 straipsniu, 339 straipsniu,

n u t a r i a:

apelianto A. C. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti pareiškėjui A. C. naują 7 kalendorinių dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos pašalinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus atskirojo skundo trūkumus.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                                                                          Rūta Petkuvienė