Civilinė byla Nr. e2A-43-883/2022
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06103-2020-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.37; 2.4.2.9.1.; 3.3.1.20; 3.3.1.18.4.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 9 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. N. ieškinį atsakovui V. O. ir atsakovo V. O. priešieškinį ieškovei T. N. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo, dėl ieškovės iškeldinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė T. N. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini): 1.4303 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); tvartą ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitus statinius - kiemo statinius (šulinį, lauko tualetą, stogines) - (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 715/1430 dalių 14.300 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą atsakovo V. O. vardu, bei Registrų centre neinventorizuotą pastatą - pobūvių salę, pastatytą žemės sklype, kuriuo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės T. N. atsakovo V. O., bendrąją daline nuosavybe ir padalinti po ½ dalį ieškovei T. N. ir atsakovui V. O..
2. Nurodė, kad su atsakovu V. O. susipažino 1990-01-07; atsakovas jai papasakojo, kad neseniai nusipirko dalį gyvenamojo namo, kuriam reikalingas remontas, bet gyventi jame buvo galima, šalia namo buvo ir žemė. 1990 metų birželio mėnesį ieškovė su sūnumi atvyko į (duomenys neskelbtini) į V. O. butą, nuo to laiko pradėjo gyventi kaip šeima, nors ir buvo nesusituokę, tarpusavio santykiai buvo labai geri. (duomenys neskelbtini) gimė dukra V. O., atsakovas dukros tėvystą pripažino Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010-05-05 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-811-68/2010, Akmenės rajono apylinkės teismo 2009-01-13 sprendimu dukra V. pripažinta neveiksnia. Gyvenant (duomenys neskelbtini), ieškovė su atsakovu savaitgaliais važiuodavo į sodybą (duomenys neskelbtini) kaime dirbti įvairių darbų, nes ketino kraustytis ten gyventi, pastatams buvo reikalingas remontas, norėjo sutvarkyti aplinką; ieškovė sodino daržoves, gėles, dekoratyvinius medžius. Prasidėjus remonto darbams, už 100 rublių (duomenys neskelbtini) nupirko seną rąstinį tvartą, sklype išliejo pamatus ir pastatė naują pirtį. Pirties viduje buvo sumūrytas pečius, pastatytas katilas karštam vandeniui. Gyvenamajame name pakeitė trijų langų rėmus, buvo naujais permūryti pečiai, viename kambaryje buvo suremontuotos grindys; virtuvėje bei viename kambaryje sienas apkalė lentomis, buvo pakeistas stogas neasbestiniu šiferiu. Gyvenamojo namo išorinės sienos buvo apšiltintos akmens vata ir iš viršaus apkaltos medinėmis lentomis, nudažytomis pinoteksu. Namo šiltinimo darbai buvo atlikti per 3 metus, bendro gyvenimo metu namas buvo kelis kartus perdažytas. Visame name buvo įvestas centrinis šildymas, įrengtas hidroforas - siurblys ir įvestas vanduo į namą, pakeistos visos durys, po namu buvo įrengtas didelis rūsys daržovėms laikyti. Ieškovė nurodė, kad šalys kartu aptardavo būsimus pirkinius, pirko naują viryklę, orkaitę, naują didelį šaldytuvą, 2 naujus televizorius, dulkių siurblį, visokią buitinę techniką.
3. Atsakovas V. O. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė atsakovo nuosavybė, įsigytas iki pažinties su ieškove; nors šalys gyveno kartu, tačiau tarp jų nebuvo susitarimo kurti bendrą turtą, nes kiekvienas turėjo savo turtą, jį valdė, prižiūrėjo iš savo lėšų. Ieškovė niekur nedirbo ir buvo išlaikoma atsakovo, todėl jokių savo lėšų ji neturėjo ir prie ūkio negalėjo prisidėti. Taip pat atsakovas prisidėjo savo asmeninėmis piniginėmis lėšomis prie ieškovės buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Visi darbai buvo apmokami iš atsakovo lėšų, net buto mokesčiai buvo mokami iš atsakovo lėšų, vėliau iš lėšų gautų iš ūkio. Stogo keitimo darbai, taip pat buvo atlikti iš atsakovo lėšų ir jie kainavo 1605,04 Eur., iš kurių 802,52 Eur., kompensuota valstybės. 1998-10-06 V. O., įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 14303 kv.m., sumokėdamas už įsigyjamą žemės sklypą jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis ir grynais pinigais už šį sklypą jam neteko mokėti, todėl ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad ir žemės sklypas turi būti pripažintas bendrąją daline nuosavybe, nes jis yra asmeninė atsakovo nuosavybė. Ieškovė niekaip neprisidėjo prie šio sklypo įsigijimo, nei savo lėšomis, nei asmeniniu darbu. Įsigijęs žemės sklypą, atsakovas kreipėsi į projektuotojus, dėl projekto, esamojo gyvenamojo namo verandai ir esamo ūkinio pastato priestatui, garažui, projekto parengimo. Priestatai buvo pastatyti 1998 metais (projektuojami pastatai), ir tai yra labai maža dalis pristatyta, lyginant su atsakovo įsigytu turtu 1989 metais. Šių priestatų projektavimo, statybos ir įregistravimo darbai buvo apmokėti iš atsakovo asmeninių lėšų, prie jų neprisidedant ieškovei, nes ji tuo metu jokių pajamų ir neturėjo, nedirbo. Atsakovas išlaikė iš savo pajamų ne tik ieškovę, bet ir jos sūnų.
4. Atsakovas byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašo nekilnojamąjį turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 22500,00 Eur, registruotą ieškovės T. N. vardu, pripažinti ieškovės T. N. ir atsakovo V. O., bendrąja daline nuosavybe ir ją padalinti, turtą natūrą priteisiant ieškovei, atsakovui priteisiant piniginę kompensaciją sumoje 11250,00 Eur, nustatyti, kad bendrasavininkiams turtas priklauso lygiomis dalimis po 1/2 dalį. Taip pat ieškinį atmetus iškeldinti T. N. iš man priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), nutraukus neatlygintinos panaudos sutartį ir suėjus trijų mėnesių įspėjimo terminui 2020-12-29 dieną. Priešieškinyje nurodė, kad ieškovė nepagrįstai nutylėjo aplinkybes, kad šalims gyvenant kartu, ji yra įgijusi butą, (duomenys neskelbtini), už kurį mokėjo ir atsakovas V. O., tai yra pusę buto kainos sumokėjo iš asmeninių lėšų. Be to, ieškovei niekada niekur nedirbant, daugiau kaip 20 metų, už šį butą buvo mokama iš atsako duodamų lėšų.
5. Atsiliepimu į priešieškinį ieškovė su priešieškiniu nesutiko, nurodė, kad butas buvo įgytas už asmenines lėšas. Buto pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta 1994-09-09, butą su rūsiu nusipirko už 5000,00 litų, gautus už parduotą butą (duomenys neskelbtini). 1994-09-08 ieškovė Visagino 1-jame notarų biure buvo išdavusi įgaliojimą A. P.dėl jai priklausančio buto pardavimo. A. P. po įgaliojimo gavimo sumokėjo 5000,00 litų, ir ieškovė nurodo, kad kitą dieną už tuos pinigus nusipirko butą (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: iškeldino ieškovę T. N. iš pastatų (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; kitą priešieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovui V. O. iš ieškovės T. N. 276,50 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovo V. O. 121,83 Eur bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nurodė, kad byloje ginčo, jog ieškovė su atsakovu gyveno kartu nėra, todėl teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, šalių, liudytojų paaiškinimais pripažino, kad ieškovės ir atsakovo santykiai nuo 1990 m. birželio teisiškai kvalifikuotini kaip jungtinės veiklos (partnerystė).
8. Spręsdamas dėl Nekilnojamojo turto registre atsakovo V. O. vardu registruoto ginčo nekilnojamojo turto, teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog jokio nekilnojamo turto gyvendama su atsakovu V. O. neįgijo. Teismas vertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir sprendė, kad jie patvirtina, jog gyvenamasis namas su priklausiniais įgytas dar iki ieškovei pradedant gyventi su atsakovu kartu. Iš šalių paaiškinimų ir pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų teismas nustatė, kad šalims gyvenant kartu buvo pakeisti gyvenamojo namo langų rėmai, naujai permūryti pečiai, suremontuotos grindys, pakeistas stogas, kad už stogo remontą sumokėjo atsakovas. Atsižvelgęs į byloje pateiktą projektą dėl gyvenamojo namo verandos ir esamo ūkinio pastato priestato, garažo pertvarkymo bei 1999-08-04 leidimą Nr. 63 gyvenamajame name atlikti pakeitimus (išardyti pertvarą, įrengti langą, medinę pertvarą, panaikinti duris ir įrengti jas kitoje vietoje), į tai, kad už projekto rengimą sumokėjo atsakovas, teismas sprendė, kad 1998 metais pastatyti priestatai sudaro labai mažą dalį, lyginant su atsakovo įsigytu turtu 1989 metais.
9. Įvertinęs ieškovės paaiškinimus apie ūkininkavimą (daržininkystė, šernakiaulių auginimas, šunų veisimas), kitus verslus (fazanų komercinės medžioklės, paukštininkystė, ožkų pieno sūrio gamyba ir prekyba), apie nupirktą kilnojamąjį turtą, renginių organizavimą, taip pat įvertinęs pateiktus sąskaitų išrašus, teismas sprendė, kad tai smulkios išlaidos kasdieninių poreikių tenkinimui bei sėklų, daigų, trąšų pirkimui. Teismas atsižvelgė, kad pati ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog jokio nekilnojamo turto kartu gyvendama su V. O. neįgijo, kad pinigai taip pat nebuvo atskirti, duodavo V. O., ji pati užsidirbdavo iš ūkininkavimo, pardavus produkciją.
10. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų apie ginčo statinių vertės padidėjimą po atliktų remonto darbų; negalint objektyviai nustatyti statybos darbų apimčių, sunaudotų statybos medžiagų kiekių, jų įkainių, teismas neturi galimybės tiksliai nustatyti, ar po remonto ginčo statinių dalis buvo iš esmės pagerinta. Teismo vertinimu, nors iš byloje esančių ieškovės paaiškinimų, galima išvada, kad ieškovė prisidėjo prie ginčo namo remonto darbų savo darbu, tvarkydama aplinką, tačiau tokie ieškovės veiksmai, atsižvelgiant į tai, kad ji su V. O.gyveno tame name, naudojosi namo priklausiniais, vertintini kaip įprasta pagalba. Šalies savanoriška pagalba, neįrodžius susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės nepatvirtina bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo. Taip pat teismas sprendė, kad ieškovės rūpinimasis gyvenamosios aplinkos kūrimu (puoselėjimu) nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad, ieškovė tokiais veiksmais kūrė bendrąją dalinę nuosavybę.
11. Teismas pažymėjo, kad ieškinyje nėra prašoma pripažinti gyvenamąjį namą su priklausiniais nuosavybe tuo pagrindu, kad jis yra iš esmės pagerintas už ieškovės pinigus, kad ieškove pareikštu ieškiniu nekėlė reikalavimo dėl kokių nors kilnojamųjų daiktų ar kompensacijos už nekilnojamojo turto pagerinimus priteisimo, todėl šioje byloje sprendžiama tik dėl ieškiniu reiškiamo reikalavimo turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo; lėšos, jei jos tokios buvo panaudotos gyvenamojo pastato remontui, nesudaro įrodinėjimo dalyko šioje byloje.
12. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, jog šiuo metu pastatai yra prastos būklės, supuvę, beverčiai, kad prašydama pripažinti V. O. vardu registruotą turtą šalių bendrąja nuosavybe ir jį padalinti tarp šalių dalinamas lygiomis dalimis, remiasi vien bendru gyvenimu, bendru buities ir ūkio tvarkymu, nepateikia jokių įrodymų. Įvertinęs pateiktus įrodymus teismas 1989-06-13 pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 60 įgyto nekilnojamojo turto nepripažino bendrąja daline nuosavybe.
13. Spręsdamas dėl 1.4303 ha žemės sklypo pripažinimo bendraja daline nuosavybe, teismas nustatė, kad 1998-10-06 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartimi Nr. P91/98-0866 1,4303 ha žemės sklypą atsakovas įgijo sumokėdamas už įsigyjamą žemės sklypą jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis, grynieji pinigai nebuvo mokami, todėl turtas, įgytas už asmenines lėšas, laikytinas asmenine V. O. nuosavybe.
14. Spręsdamas dėl 715/1430 dalių 14.300 ha žemės sklypo pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, teismas nurodė, kad 2005-02-11 pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 1623 V. O. įsigijo 715/1430 dalis 14.300 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); teismo posėdžio metu ieškovė buvo atsisakius reikalavimo teisės į šią dalį žemės sklypo, tačiau vėliau pasitikslino ir pasiliko prie šio reikalavimo - pripažinti dalį žemės sklypo bendrąja daline nuosavybe. Taip pat teismui paaiškino, kad nieko nežinojo apie šio sklypo pirkimą, jokių pinigų nemokėjo, bet, ieškovės teigimu, pinigų už žemės sklypą nemokėjo ir atsakovas. Jos teigimu už žemės sklypą sumokėjo bendraturtis S. M.. Į teisėjos klausimą, kodėl jis mokėjo, atsakovė atsakė, kad jis buvo šeimos draugas. Atsakovas paaiškino, kad jis pasiskolino 2500,00 Eur iš mamos ir nusipirko dalį žemės sklypo su bendraturčiu S. M.. Rašytinės dovanojimo ar paskolos sutarties nesudarė. Jokių rašytinių įrodymų apie skolintus pinigus į bylą nepateikė. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovės ir atsakovo parodymų visumą, teismas ieškinio netenkino, nes ieškovė neįrodė CPK išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, kad savo veiksmais kūrė bendrąją dalinę nuosavybę.
15. Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų, teismas nurodė, kad atsakovo prisidėjimas 500 dolerių suma prie buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo, įvertinus trisdešimt metų trukusį bendrą šalių gyvenimą, bendrą buitį ir ūkio reikalų tvarkymą, nėra reikšmingas sprendžiant dėl susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Atsižvelgęs į byloje surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojo parodymus, teismas konstatavo, kad ginčo butas, registruotas ieškovės T. N. vardu, yra laikomas asmenine jos nuosavybe. Teismas atmetė ir priešieškinio reikalavimą dėl 11250,00 Eur piniginės kompensacijos atsakovui priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu ieškovė T. N. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti: pripažinti nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini): 1.4303 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pirtį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); malkinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); tvartą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kitus statinius - kiemo statinius (šulinį, lauko tualetą, stogines) - (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 715/1430 dalių 14.300ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą atsakovo V. O. vardu bei Registrų centre neinventorizuotą pastatą - pobūvių salę, pastatytą žemės sklype, kuriuo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės T. N. atsakovo V. O., bendrąją daline nuosavybe ir padalinti po ½ dalį ieškovei T. N. ir atsakovui V. O.; panaikinti sprendimo dalį dėl ieškovės T. N. iškeldinimo dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1 Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos sutartį. Nustatęs, kad dėl bendros veiklos susitarimas buvo 1990 metais, teismas turėjo remtis 1964 m. Civilinio kodekso 472 straipsnio nuostatomis. Teismas neteisingai sprendė, kad ieškovė neįrodė susitarimo dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo ir įgijimo; teismas nenagrinėjo ir nesiaiškino tikrųjų jungtinės veiklos sutarties šalių ketinimų, sukuriant ar įsigyjant turtą jungtinės veiklos sutarties galiojimo metu; kompleksiškai nevertino susiklosčiusių šalių santykių pobūdžio, ignoravo bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo siekius.
16.2 Teismas neatskleidė bylos esmės: pradėjus gyventi kartu, šalys susitarė kurti bendrus namus (duomenys neskelbtini), kurie priklausys ieškovei ir atsakovui, ir šį susitarimą realizavo konkliudentiniais veiksmais (remontavo senos statybos namą, pritaikant jį gyventi šeimai su mažais vaikais; pastatė naujus ūkinius pastatus, lauko tualetą, sutvarkė šulinį, pastatė verandą, pakeitė namo stogą). Teismas neįvertino, kad šalis siejo šeimyniniai ryšiai, bendras gyvenimas, ilgą laiką trunkantis bendro ūkio vedimas, ir nepagrįstai nepripažino šių aplinkybių susitarimu sudaryti jungtinės veiklos sutartį.
16.3 Teismas neteisingai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo turtas buvo įgytas bendrai arba kad ieškovė būtų kaip nors konkrečiai pinigais ar darbu prisidėjusi prie dalinės nuosavybės sukūrimo, ginčo turto įgijimo. Ieškovė savo įnašą į jungtinę veiklą įnešė tiek pinigais, tiek fiziniu darbu, organizuojant statybos darbus; pajamų ieškovė gavo iš ekologinio ūkininkavimo, šunų veisimo, šerniakiaulių auginimo, naminių paukščių auginimo, gėlių ir daigų auginimo, darbo užsienyje. Teismas išlaidas kasdienių poreikių tenkinimui nepagrįstai vertino kaip smulkias išlaidas.
16.4 Teismas neišreikalavo ginčo nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties, todėl faktines aplinkybes nustatė neteisingai, nepagrįstai sprendė, kad daugumą ūkinių pasatų atsakovas nusipirko, neįvertino, kad per pusę metų po gyvenamojo namo nupirkimo atsakovas nebūtų galėjęs pastatyti penkis naujus ūkinius pastatus. Manydamas, kad atsakovo dalis bendrojoje nuosavybėje yra didesnė, teismas turėjo pareigą padalinti turtą nelygiomis dalimis.
16.5 Teismas nepagrįstai nepripažino neįteisintos pokylių salės bendrąja daline nuosavybe ir jos nepadalino. Teismas neįvertino ieškovės indėlio įrengiant pokylių salę ir nepripažino buvus susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę – pokylių salę bendrai ūkinei veiklai vykdyti.
16.6 Teismas nepagrįstai nepripažino bendrąja daline nuosavybe ir nepadalino 1.4303 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Minėtas žemės sklypas yra namų valdoje, ant jo yra pastatai, į kuriuos pretenduoja ieškovė. Sklype pasodinta apie 30 vaismedžių, daug vaiskrūmių, sklypas nusausintas, pertvarkytas kraštovaizdis. Šie pagerinimai padaryti siekiant sukurti bendrą nuosavybę, sklypas buvo bendrai naudojamas ūkinei veiklai.
16.7 Teismas nepagrįstai nepripažino bendrąja daline nuosavybe ir nepadalino 715/1430 dalių 14.3000 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Žemės sklypo dalis buvo nupirkta siekiant kartu su sklypo bendraturčiu vystyti kaimo turizmo verslą, dalis sklypo nupirkta už šalių bendrai uždirbtus pinigus. Teismas nepagrįstai sprendė, kad sklypas nupirktas už atsakovo asmenines lėšas, neišsiaiškino atsakovo pajamų šaltinio, byloje nėra atsakovo pajamų deklaracijų, duomenų apie atsakovo darbo užmokestį.
16.8 Teismas išvadas grindė atsakovo prieštaringais paaiškinimais. Teismas neteisingai suprato ieškovės paaiškinimą apie įgytą nekilnojamąjį turtą, ieškovė neteisingai suprato klausimą, ieškovė norėjo atsakyti, kad nekilnojamojo turto kartu gyvendami neįgijo, nes visas nekilnojamasis turtas buvo įgytas atsakovo vardu.
16.9 Teismas neįvertino ieškovės paaiškinimų dėl kilnojamųjų daiktų (orkaitė, viryklė, šaldytuvas, įvairiu buitinė technika), kurie įrodo bendro ūkio vedimą ir pajamų iš bendro ūkio veiklos ir išlaidų bendrumą, įsigijimo. Teismas neįvertino pateiktų fotonuotraukų, patvirtinančių pastatų pastatymo laiką, bendro ūkio ir bendros veiklos vedimą.
16.10 Teismo sprendimo dalis dėl ieškovės iškeldinimo iš gyvenamojo namo nemotyvuota, nenurodyti ir neaptarti įrodymai, todėl egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas LR CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, todėl ši sprendimo dalis turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo.
17. Atsiliepimu į ieškovės T. N. apeliacinį skundą atsakovas V. O. prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1 Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir sprendė, kad nustatant bendrosios jungtinės veiklos dalyvių sukurtą bendros veiklos rezultatą, siekius jį sukurti, turi būti nustatinėjamas į kiekvieną konkretų daiktą, o ne į visumą.
17.2 Ieškovė neteikė prieštaravimų dėl rekonstrukcijos projekto, kuris patvirtina, kad gyvenamosios patalpos nebuvo rekonstruojamos, o buvo suprojektuota ir rekonstruotas garažas ir veranda, tai nėra esminis gyvenamojo namo pagerinimas, jo vertės padidėjimas.
17.3 Pirkimo – pardavimo sutartyje nenurodžius kai kurių statinių, tačiau jiems esant įregistruotiems viešame registre atlikus kadastrinius matavimus, statiniams esant pagalbiniams, nėra pagrindo vertinti, kad jų įsigyjant sodybą 1989 metais nebuvo. Teismas pagrįstai nustatė, kad gyvenamasis namas su priklausiniais įgytas dar iki ieškovei pradedant gyventi kartu su atsakovu.
17.4 Ieškovė nepateikė įrodymų, kad už stogo remontą sumokėjo 6000 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo asmeninė nuosavybė gyvenant kartu su ieškove buvo pristatyta maža dalimi, kuri nesudaro pagrindo šį turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe.
17.5 Teismas pagrįstai sprendė, kad 1.4303 ha žemės sklypas įsigytas iš atsakovo asmeninių lėšų, neregistruotas statinys stovi ne atsakovo, o gretimame sklype, todėl jokių pretenzijų ieškovė negali reikšti. Ieškovė pati pripažino, kad apie 14.3000 ha žemės sklypo pirkimą nežinojo ir pinigų nemokėjo.
17.6 Atmetus ieškinį, ieškovei esant įspėtai apie panaudos sutarties nutraukimą, ieškovė neteko teisės naudotis svetima nuosavybe, todėl sprendimo dalis dėl ieškovės iškeldinimo jos teisių nepažeidžia. Ieškovė sodyboje negyvena, jos neprižiūri, turtu nesirūpina, todėl teismas turėjo teisinį pagrindą tenkinti reikalavimą dėl ieškovės iškeldinimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
19. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus). CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia.
20. Apeliaciniu skundu ieškovė, argumentuodama tuo, kad rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, prašo apeliacinės instancijos teismo priimti 1989 m. birželio 13 d. pirkimo – pardavimo sutartį, registro Nr. 60, ir 1998 m. rugsėjo 10 d. pažymėjimą. Nors duomenų, jog šie įrodymai negalėjo būti pateikti į bylą pirmosios instancijos teismui, apeliantė nepateikė, taip pat nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus būtų atsisakęs priimti, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad bylą nagrinėjantis teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. Kadangi apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas fakto klausimas, siekiant teisingo sprendimo, tikslinga priimti apeliantės naujai pateiktus įrodymus, tuo labiau, kad atsakovui šie dokumentai žinomi ir jis turėjo galimybę atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti savo nuomonę dėl naujai pateiktų įrodymų.
21. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė žemės valdos planą, iš kurio negalima identifikuoti žemės sklypo (žemės sklypo unikalaus numerio nesimato), todėl minėtas rašytinis įrodymas prie bylos neprijungiamas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
22. Byloje nustatyta, kad šalys nuo 1990 metų birželio mėnesio nesusituokę gyveno kartu, (duomenys neskelbtini) šalims gimė dukra V.. Atsakovo V. O. vardu 1989-06-13 nupirktas gyvenamasis namas ir tvartas (duomenys neskelbtini). 1998-10-06 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovo V. O. vardu įgytas 1.4303 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini). 2005-02-11 atsakovo V. O. vardu nupirktos 715/1430 dalys 14.3000 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). 1994-09-09 pirkimo pardavimo sutartimi ieškovės T. N. vardu nupirktas butas, esantis (duomenys neskelbtini).
23. Šalių ginčas kilo dėl jų bendro gyvenimo metu susiklosčiusių tarpusavio turtinių santykių, įsigyjant nekilnojamąjį turtą (1.4303 ha žemės sklypą ir 715/1430 dalis 14.3000 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini).; vieno kambario butą (duomenys neskelbtini) mieste), taip pat pagerinant atsakovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini).
24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepripažino, kad atsakovo V. O. vardu registruotas nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas ir ūkiniai statiniai, du žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), ir neinventorizuotas pastatas - pobūvių salė) yra šalių bendroji dalinė nuosavybė, taip pat nepripažino, kad ieškovės vardu registruotas vieno kambario butas Šiauliuose yra šalių bendroji dalinė nuosavybė.
25. Ieškovė su priimtu sprendimu nesutinka, teigdama, kad teismo sprendimo dalis dėl atsakovo vardu registruoto turto nepripažinimo bendrąją daline nuosavybe, taip pat teismo sprendimo dalis dėl ieškovės iškeldinimo iš pastatų (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos sutartį; neteisingai taikė proceso normas, reglamentuojančia įrodymų vertinimo taisykles; neišsamiai išanalizavo faktines aplinkybes, neatskleidė šios bylos esmės.
26. 1964 m. Civilinio kodekso 472 straipsnis numatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar kelis asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). 1964 m. Civilinio kodekso 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pasiekti tikslui, nurodytam Civilinio kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 474 straipsnio 2 dalį bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe laikomi jų įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas. CK šis sąrašas papildytas, įtvirtinant, kad, be jau išvardytų būdų, jungtinės veiklos tikslui pasiekti gali būti panaudojamos asmens profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. Civilinio kodekso 474 straipsnio 2 dalis, CK 6.971 straipsnio 1 dalis).
27. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK 472 straipsnį, reglamentuojantį jungtinės veiklos sutartį, yra nurodęs, kad jungtinė veikla gali būti vykdoma bet kokiam teisėtam tikslui pasiekti. Jungtinės veiklos sutartis paprastai sudaroma tada, kai vienas asmuo nesugeba ar negali pasiekti užsibrėžto tikslo. Abiejų sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti, o sutarties dalykas ir yra ta jų jungtinė veikla, kurios rezultatas – sutartimi numatytas tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749-2003).
28. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
29. Kad būtų pasiektas tikslas, jungtinės veiklos dalyviai įneša įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (CK 474 straipsnis). Įstatymo nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad bendras turtas gali būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu. Dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Šios gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007).
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Kasacinio teismo praktikoje dėl nesusituokusių asmenų jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo pabrėžiama, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
31. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 m. CK nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą (472–476 straipsniai), yra pažymėjęs, kad kai bendras turtas įgytas vieno asmens vardu, siekiant jį pripažinti bendrąja daline nuosavybe, turi būti įrodyta buvus atitinkamą jungtinės veiklos susitarimą; tokiu atveju nepakanka įrodyti vien faktą, kad įsigyjant turtą buvo panaudotos ir antrojo asmens lėšos, kito asmens lėšų panaudojimas įgyjant turtą gali reikšti atlygintinę ar neatlygintinę finansinę paramą ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).
32. Byloje nėra ginčo dėl ieškovės ir atsakovo bendro gyvenimo ir bendro ūkio tvarkymo. Nagrinėjamu atveju byloje keliamas klausimas, ar ieškovės ir atsakovo veiksmai, gyvenant kartu, sukūrė susitarimą bendromis lėšomis ir bendrais veiksmais įsigyti nekilnojamąjį turtą (nagrinėjamu atveju – žemės sklypus ir neinventorizuotą pastatą - pobūvių salę) ir pagerinti atsakovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, atliekant gyvenamojo namo rekonstrukciją ir pastatant pagalbinius statinius. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį.
33. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Pagal gausią ir nuoseklią teismų praktiką sugyventiniai bendrąją dalinę nuosavybę sukuria (pastato, pagamina ir pan.), pagerina (rekonstruoja, suremontuoja ir pan.), nuperka ar kitu būdu įgyja vieno iš jungtinės veiklos dalyvių vardu, gyvendami kartu ir siekdami tokio tikslo.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė), reikia nustatyti, ar buvo pasiektas sugyventinių konkretus susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
35. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad V. O. dar iki šalims pradedant bendrą gyvenimą 1989-06-13 pirkimo pardavimo sutartimi Nr. 60 nuosavybės teise įsigijo gyvenamąjį namą (bendras naudingas plotas 46 kv.m., gyvenamasis plotas 17 kv. m.) ir tvartą, esančius (duomenys neskelbtini). 1998 m. rugsėjo 10 d. (duomenys neskelbtini) pažymėjime Nr. 912 nurodo, kad V. O. vardu užregistruotas medinis namas (naudingas plotas 83,60 kv.m., gyvenamais plotas 35,04 kv.m.), ir ūkiniai pastatai, kurių statybos metai 1920, 1960, 1989, 1990, 1991,1997. Iš byloje esančių nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad 1998 m. rugsėjo mėnesio duomenimis atsakovo V. O. vardu (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įregistruoti statiniai: gyvenamasis namas (bendras plotas 120,57 kv.m., naudingas plotas 83,60 kv.m., gyvenamais plotas 35,04 kv.m), 1920 m. statyba; rąstinis, stogas asbestcementinis; 1989 m. Statybos rąstinė 20 kv. m. pirtis, 1989 m. statybos malkinė (23 kv. m.), 1960 m. statybos malkinė, 1989 m. statybos malkinė (27 kv. m.), 1997 m. statybos sandėlis, 1920 m. tvartas, 1989 m. inžineriniai statiniai (šulinys, lauko tualetas, stoginės).
36. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės prisidėjimo prie turto sukūrimo: atsakovas buvo nusipirkęs seną gyvenamąjį namą, be ūkinių pastatų, buvo likusios tik apgriuvusios sienos, nebuvo stogo; susitarimą kartu kurti bendrus namus šalys realizavo konkliudentiniais veiksmais – remontavo namą, pakeitė trijų langų rėmus, sumūrijo naujus pečius, suremontavo grindis, išorines namo sienas apkalė naujimis lentelėmis, nudažė, po namu įrengė rūsį. Taip pat teigia, kad pastatė naujus pastatus: dvi malkines, pirtį, sandėlį, tvartą, stogines, naują lauko tualetą, išvalė šulinį, sukalė šulinio rentinį, stogelį; visus ūkio pastatus pastatė laikotarpiu nuo 1990 iki 1998 metų. Taip pat nurodo, kad 1998 metais buvo parengtas gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas, pagal kurė prie namo pastatyta veranda, o pats namas pertvarkytas, 2015 metais pakeistas namo stogas.
37. Byloje esantys rašytiniai įrodymai: UAB „Projektuotojų studija“ parengtas gyvenamojo namo priestato (verandos) ir ūkinio pastato priestato (garažo) projektas, 1999-08-04 Leidimas Nr. 63, 1998-09-16 pažyma apie statinių prėmimą naudoti patvirtina, kad pastatytos verandos plotas yra 32 kv. m., o ūkinio pastato – 30 kv. m; gyvenamajame name leista atlikti tokius pakeitimus: išardyti pertvarą, sienoje įrengti langą, perkelti medinę pertvarą, panaikti ir naujai įrengti duris.
38. Atkreiptinas dėmesys, kad nekilnojamojo turto nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas – tai valstybės siekis išviešinimo būdu užtikrinti šių teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus bei jų suvaržymus. Tokiai informacijai rinkti ir nustatyta tvarka jai teikti valstybėje sukurta registrų sistema. 1996 m. rugsėjo 24 d. Nekilnojamojo turto registro įstatyme buvo nustatytas registro duomenų teisinis statusas, t. y. šie duomenys nuo įrašymo dienos laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (4 straipsnis). Ši registro duomenų teisingumo ir išsamumo prezumpcija taikoma visiems įrašams apie nekilnojamąjį turtą, tarp jų ir duomenims, gautiems iki Nekilnojamojo turto registro įsteigimo veikusiuose inventorizaciniuose biuruose.
39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti įrodymai patvirtina šalių susitarimą bendromis pastangomis atlikti kapitalinį namo remontą, tačiau negali paneigti registro duomenų. Nagrinėjamu atveju registro duomenys nėra nuginčyti, pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina leidimą atlikti gyvenamojo namo pertvarkymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai bei apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad labiau tikėtina, jog nekilnojamasis turtas gyvenamasis namas ir statiniai, išskyrus 1997 m. statybos sandėlį, buvo įgyti atsakovo V. O.. Be to, ieškovė nuo pat ginčo turto įgijimo žinojo, kad ginčo turto savininkas yra atsakovas ir ta situacija ją tenkino.
Dėl žemės sklypų ir neinventorizuoto pastato (ne)pripažinimo bendrąja daline nuosavybe
40. Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1998-10-06 valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartimi Nr. P91/98-0866 atsakovas V. O. įsigijo 1,4303 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), sumokėdamas už įsigyjamą žemės sklypą jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiomis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis ir minėtas žemės sklypas yra asmeninė atsakovo nuosavybė. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad sklypas buvo sutvarkytas ir iš esmės pagerintas (pasodinta apie 30 vaismedžių, daug vaiskrūmių, nusausinimui iškasti du prūdai ir tvenkinys, žemė įdirbta, patręšta, pasodinti dekoratyviniai augalai, gėlynai) bendromis šalių jėgomis siekiant sukurti bendrą nuosavybę.
41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje nurodoma, jog tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-62/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties Nr. e3K-3-543-695/2016 46 punktas).
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad 1998 m. spalio 6 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi minėtas žemės sklypas buvo parduotas vadovaujantis Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1997 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. 558 pirkėjui V. O., nurodant kad tikslinė žemės naudojimo paskirtis – namų valda. Tai reiškia, kad šį žemės sklypą V. O. įgijo tik dėl to, kad gyvenamasis namas priklausė V. O.. Ši sutartis patvirtina svarbią aplinkybę, kad ieškovė, nebūdama gyvenamojo namo bendrasavininke, žemės sklypo nuosavybėn įsigyti neturėjo teisės, todėl objektyviai pagal nurodytą sandorį negalėjo būti bendraturte. Byloje nėra ginčo, kad už žemės sklypą atsiskaitė V. O..
43. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, patvirtinančias, jog tarp ieškovės ir atsakovo negalėjo būti susitarimo minėtą žemės sklypą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes žemės sklypas buvo parduodamas konkrečiai V. O., į tai, kad byloje duomenų, kiek, kokia suma ieškovė prisidėjo prie šio žemės sklypo įsigijimo, nėra, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog minėtas žemės sklypas yra asmeninė atsakovo nuosavybė.
44. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino bendrąja daline nuosavybe 715/1430 dalių žemės sklypo, kurio bendras plotas 14.300 ha, esančio (duomenys neskelbtini).
45. Ieškovės teikiami įrodymai turėtų būti tokio pobūdžio ir apimties, kurie patvirtintų bendrą šalių siekį minėtą žemės sklypą įsigyti iš abiejų lėšų bendrosios nuosavybes teise. Atsakovė viso proceso metu buvo atstovaujama profesionalių teisininkų, todėl darytina išvada, kad ji tinkamai realizavo savo teises. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad <<..2005 metais atsakovas su S. M. lygiomis dalimis nupirko 14.300 ha žemės sklypą; aš nežinau, kokie tarpusavio santykiai atsakovo ir atsakovo bendraturčio, ar jis turėjo kokį susitarimą su bendraturčiu dėl leidimo bendroje žemėje statyti kokį pastatą ...>>. Tuo tarpu posėdžio metu ieškovė nurodė (2021-08-19 posėdžio garso įrašo laikas nuo 1.04 val.), kad iš bendrų pinigų su atsakovu tik norėjo įsigyti kartu bendrą turtą:<<...žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kalbėjo apie sodą; nieko neįsigijo, tik norėjo..>>. Posėdžio metu ieškovės teikti paaiškinimai nėra nuoseklūs; nurodžiusi, kad į salę (pokylių) ji nepretenduoja, nes salė pastatyta ant svetimos žemės, advokatei priminus pačios ieškovės ieškinyje pareikštus reiaklavimus, jau nurodo, kad <..dėl žemės jei atmatuotų, būtų gerai, bet ji neregistruota..>>, po to paaiškina, kad žemę pirko M., prie žemės pirkimo neprisidėjo, jokios kalbos nebuvo; apie tai, kad žemė jų, žinojo iš kalbų pirtyje; taip pat nurodė, kad V. O. už žemę pinigų nemokėjo (<<... mes pinigų neturėjome, užmokėjo M...>>), teigė, kad bendraturčiai dėl žemės susipyko, kad žemė neprižiūrėta. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad minėtas žemės sklypas buvo nupirktas už su atsakovu bendrai uždirbtus pinigus, siekiant įrengti kaimo turizmo sodybą ir vykdyti kaimo turizmo veiklą.
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei – šalių susitarimui įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise – nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs paaiškinimai turi būti tikslūs ir išsamūs apie bylos aplinkybes, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Nuosekliais parodymais pripažįstami, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Jų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su paaiškinimais. Jeigu paaiškinimus teikiantis asmuo tas pačias aplinkybes vienu atveju aiškina vienaip, o kitu – jau kitaip, tai yra pagrindas jo paaiškinimus laikyti nenuosekliais ir nepatikimais. Vertinimui gali turėti įtakos asmens aiškinimai ar veiksmai, atlikti praėjus tam tikram laikotarpiui, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes teismas gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus dėl jų nenuoseklumo – kaip prieštaraujančius vėlesniems aiškinimams ar veiksmams. Vadovaudamasis išdėstytomis taisyklėmis teismas turėtų vertinti ginčo šalių paaiškinimų įrodomąją vertę ir juos įvertinti visapusiškai kartu su kitais bylos įrodymais (CPK 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. –G. v. VĮ Ignalinos atominė elektrinė, bylos Nr. 3K-3-107/2013).
47. Įvertinusi apeliantės pateikiamų duomenų apie nurodyto žemės sklypo ir neinventorizuoto pastato - pobūvių salės įsigijimą prieštaringumą ir nenuoseklumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, kad šalims gyvenant kartu ir bendrai vedant ūkį, visais atvejais buvo priimti bendrai susitarimai dėl nekilnojamojo turto įsigijimo bendromis lėšomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės argumentai bei apeliaciniame skunde nurodyti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų nepakankamumo pripažinti buvus ieškovės ir atsakovo susitarimui dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę į 715/1430 dalis 14.300 ha žemės sklypo ir neinventorizuotą pastatą - pobūvių salę (CPK 185 str.).
Dėl įrodymų vertinimo
48. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes vertino įrodymus vienpusiškai, neįvertino ieškovės paaiškinimų dėl kilnojamųjų daiktų įsigijimo, neįvertino pateiktų fotonuotraukų.
49. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
50. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013).
51. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime analizavo ir įvertino ieškinyje, priešieškinyje, atsiliepimuose ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes, taip pat į bylą pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai) ar nukrypo nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais.
52. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad viena vertus tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantei, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apeliantės pateiktų teisinių argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas, 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-611/2018).
Dėl teismo pareigos motyvuoti priimtą procesinį sprendimą (dėl ieškovės iškeldinimo)
53. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkinęs atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl ieškovės iškeldinimo pasibaigus panaudos sutarčiai, neaptarė priešieškinio dalyko pagrįstumo, nenurodė ir neaptarė įrodymų, nenurodė jokių argumentų ar motyvų.
54. Pagal CPK 268 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus. CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Tuo atveju, kai teismas pažeidžia CPK 270 straipsnio 4 dalyje 4 punkte nustatytą pareigą, t. y. kai apeliacinės instancijos teismas nustato, kad sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), yra konstatuojamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas visiškas motyvų nebuvimas.
55. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovės iškeldinimo iš gyvenamojo namo nemotyvuota, nenurodyti ir neaptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantei, kad skundžiama sprendimo dalis neatitinka sprendimo turiniui keliamų reikalavimų.
56. Reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato CPK 270 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, iš kokių elementų turi susidaryti motyvuojamoji teismo sprendimo dalis, t. y. sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi. Tik tokio turinio teismo sprendimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimą (CPK 263 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017, 22 punktas; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-701/2019, 35 punktas).
57. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei teismo sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), t. y. esminiu procesiniu pažeidimu, lemiančiu besąlyginį, su galima šio pažeidimo įtaka bylos rezultatui papildomai nesietiną, priimto teismo procesinio sprendimo negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-611/2019, 26 punktas).
58. Pagrindinė pirmosios instancijos teismo užduotis yra nustatyti faktines aplinkybes, pagrįsti, kurie įrodymai jas patvirtina, kuriais įrodymais remiasi priimant sprendimą, o motyvuojant sprendimą dėmesys turi būti skiriamas pralaimėjusiai šaliai – ji turi suprasti, kodėl šioje situacijoje yra neteisi ir teismas priima jai nepalankų sprendimą.
59. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimu išsprendęs ieškovės iškeldinimo klausimą, nenurodė motyvų ir argumentų dėl minėto reikalavimo, t. y. reiaklavimo dėl ieškovės iškeldinimo iš viso nenagrinėjo ir dėl šio reikalavimo iš esmės nepasisakė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismo pareiga pateikti sprendimo motyvus buvo iš esmės pažeista, todėl yra pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo dalies negaliojimo pagrindą pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (žr., pvz., pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020).
60. Remiantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytą pagrindą, panaikina teismo sprendimo dalį dėl ieškovės iškeldinimo ir perduoda šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl procesinės bylos baigties
61. Šios bylos aplinkybės ir pirmiau išdėstyti teisiniai argumentai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį dėl ieškovės T. N. iškeldinimo iš pastatų (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
62. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus dalį bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, palikti nepakeistą.
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį, kuria atmesta priešieškinio dalis dėl reikalavimo nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą ieškovės T. N. vardu, pripažinti ieškovės T. N. ir atsakovo V. O., bendrąja daline nuosavybe ir ją padalinti, turtą natūrą priteisiant ieškovei, atsakovui priteisiant piniginę kompensaciją sumoje 11250,00 Eur, nustatyti, kad bendrasavininkiams turtas priklauso lygiomis dalimis po 1/2 dalį, palikti nepakeistą.
Kitą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį (dėl ieškovės T. N. iškeldinimo iš pastatų (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo) panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjos Rasa Bartašienė
Irena Stasiūnienė
Vilija Valantienė