Baudžiamoji byla Nr. 2K-14-222/2016

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-57-1-00731-2009-6

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                      1.2.4.8.1;

                                                                             1.2.5.4;    

                                                                            2.1.2;

                                                                             2.1.7;

                                                                            2.1.14;

                                                                             2.4.2

                     (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Gintaro Godos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nuteistajam S. G., 

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas, Viliaus Paulausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 11 d. nuosprendžio ir nuteistojo S. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 11 d. nuosprendžių.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu S. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – dvidešimt devynioms paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė jam paskirta areštas dvidešimt devynioms paroms. Iš nuteistojo S. G. Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – Vilniaus apskrities VPK) priteista 607,61 Lt (175,98 Eur) proceso išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalys dėl jo nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, bausmių subendrinimo, proceso išlaidų priteisimo panaikintos ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. G. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, ir ši baudžiamosios bylos dalis nutraukta. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas, kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo – atmesti, nuteistojo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro – atmesti, paaiškinimų,

              n u s t a t ė :

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu S. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 2 d., nuo 23.50 iki 24.00 val., Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), rankomis griebė nukentėjusiajai D. D. už šono ir ją įtraukė į savo namo teritoriją, dėl to nukentėjusioji parkrito ant žemės veidu žemyn, po to nenustatyta, kuria koja vieną kartą spyrė jai į dešinę koją, paėmė ją rankomis už pečių, pakėlė nuo žemės ir dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į pakrūtinį, sugriebė rankomis už kaklo ir smaugė bei traukė jo namo teritorijoje esančio baseino link, grasindamas užmušti, paskandinti; taip nukentėjusiajai padarė poodines kraujosruvas dešinio klubikaulio sparne, abiejose blauzdose, mušdamas ir kitaip smurtaudamas, sukėlė jai fizinį skausmą, trumpalaikį psichinės sveikatos sutrikimą – ūmią reakciją į stresą, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios D. D. sveikatą.

Šiuo nuosprendžiu S. G. buvo nuteistas ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. gegužės 2 d., nuo 23.50 iki 24.00 val., Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini), rankomis griebė nukentėjusiajai D. D. už šono ir ją įtraukė į savo namo teritoriją, dėl to nukentėjusioji parkrito ant žemės veidu žemyn, po to nenustatyta, kuria koja vieną kartą spyrė jai į dešinę koją, paėmė ją rankomis už pečių, pakėlė nuo žemės ir dešinės rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į pakrūtinį, sugriebė rankomis už kaklo ir smaugė bei traukė jo namo teritorijoje esančio baseino, kuriame tuo metu buvo apie 1,15 m gylio vandens, link, laikydamas ją dviem rankomis už kaklo, stovinčią nugara į baseiną, ant baseino krašto, grasino nukentėjusiajai ją nužudyti, sakydamas, jog ją užmuš, paskandins, nes ji yra jo teritorijoje ir jis gali daryti savo teritorijoje viską, ką nori, t. y. grasino nukentėjusiąją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 11 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalis dėl S. G. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo S. G. išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija S. G. išsakytus grasinimus vertino kaip tarp kaimynų besitęsiančią konfliktinę situaciją ir konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog S. G. išsakyti grasinimai galėjo būti realiai įgyvendinti.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas proceso išlaidų (dėl garso įrašų ir vaizdo medžiagos (esančių skaitmeninėse laikmenose) perklausymo ir peržiūrėjimo) priteisimo klausimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 103 straipsnio 6 punkto, 105 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai pripažino Vilniaus apskrities VPK turėtas išlaidas dėl darbuotojų atitraukimo nuo tiesioginio darbo proceso išlaidomis ir jas priteisė iš nuteistojo.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras, einantis vyriausiojo prokuroro pareigas, Vilius Paulauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 145 straipsnio 1 dalį, nes neteisingai aiškino šiame BK straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymį – grasinimo realumą – ir šiuo klausimu padarė neteisingą išvadą. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įrodymai įvertinti atskirai vieni nuo kitų, suteikiant prioritetinę reikšmę vieniems įrodymams ir visiškai nepasisakant dėl kitų, t. y. iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles.

Kasatorius teigia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią, vertinant grasinimo nužudyti realumą, atsižvelgiama į kaltinimo motyvus, santykius su nukentėjusiuoju bei aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, taip pat tai, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas įvertino santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiosios artimų giminaičių, o ne turinčius reikšmės veikos kvalifikavimui santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiosios. Teismas taip pat neįvertino kitų svarbių aplinkybių – nukentėjusiajai buvo išsakytas aiškus ir nedviprasmiškas grasinimas nužudyti, nurodant tokių veiksmų būdą (užmušti, paskandinti); S. G., sakydamas šiuos grasinimus, tuo pačiu metu prieš nukentėjusiosios valią tempė ją į 1,15 m gylio vandens baseiną, naudojo fizinį smurtą, t. y. atliko veiksmus, nukreiptus į nukentėjusiosios sveikatą. Be to, teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte nurodyta, jog S. G. grasinimai ir juos lydintys veiksmai davė pagrindą D. D. manyti, kad jo grasinimai realūs ir gali būti įgyvendinti. Teismas neįvertino ir įvykio situacijos aplinkybių – buvo tamsus paros metas, S. G. elgesys – staigus, visiškai netikėtas ir neprognozuojamas, dėl to nukentėjusioji buvo šokiruota ir, būdama fiziškai silpnesnė už agresyviai besielgiantį S. G., kuriam negalėjo aktyviai pasipriešinti, jautė baimę, galimas pasekmes. Be to, nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusiajai sukeltas trumpalaikis psichinės sveikatos sutrikimas – ūmi reakcija į stresą, vertintinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nesukėlęs jai ilgalaikių psichinės sveikatos sutrikimų. Kasatoriaus manymu, tai, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo ne viena, nepaneigia pavojaus realumo ir akivaizdumo, nes įvykio vietoje buvusių žmonių skaičius nesudaro pagrindo manyti, jog nusikalstami ketinimai nebus įvykdyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-597/2013). Pasak kasatoriaus, pirmiau nurodytos įvykio aplinkybės, kurias patvirtina pačios nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, ekspertizės aktas bei kita bylos medžiaga, rodo, kad S. G. aiškiai ir nedviprasmiškai grasino nužudyti (užmušti, paskandinti) nukentėjusiąją, ir ši suprato, kad bus nužudyta, kad jos gyvybė bus atimta. Kasatorius mano esant nepagrįstą teismo išvadą, kad grasinamo pobūdžio pasisakymai yra įprasti šių kaimynų tarpusavio santykiuose, nes, pagal bylos duomenis, nukentėjusiajai tik iš tėvų pasakojimų buvo žinoma, kad S. G. galėjo būti naudojęs smurtą prieš jos tėvą (trenkęs jam strypu); jai yra žinoma, kad su jos mama S. G. lyg ir bylinėjasi teisme. Pasak kasatoriaus, pati nukentėjusioji iki įvykio neturėjo jokių teisminių ginčų su S. G., iki 2009 m. gegužės 2 d. tarp jos ir S. G. nėra buvę jokių konfliktų ir pan., todėl S. G. išsakyti grasinamojo pobūdžio žodžiai nukentėjusiajai nebuvo įprasti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas proceso išlaidų klausimą, iš esmės pažeidė BPK 103 straipsnį. Teisiamuosiuose posėdžiuose nuo 2014 m. kovo 24 d. iki balandžio 4 d., tiriant įrodymus, vadovaujantis BPK 290 straipsnio nuostatomis, buvo peržiūrėta garso ir vaizdo medžiaga, esanti kompaktinėse laikmenose, šią medžiagą padėjo peržiūrėti Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono policijos komisariato specialistai V. L. (V. L.) ir J. I., panaudoję tam reikalingą techniką, kurios teismas neturėjo. Dėl to Vilniaus apskrities VPK patyrė 607,61 Lt (175,98 Eur) nuostolį, nes šie specialistai buvo atitraukti nuo savo įprastinio darbo. Be to, minėta medžiaga buvo peržiūrėta S. G. prašymu, o patirtos išlaidos buvo būtinos, siekiant ištirti bylos aplinkybes ir priimti sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus tvirtinimu, jos laikytinos proceso išlaidomis. BPK 103 straipsnyje nurodytas proceso išlaidų sąrašas nėra baigtinis, šio straipsnio 6 punkto nuostatos suteikia teismui teisę proceso išlaidomis pripažinti ir kitas išlaidas, neišvardytas BPK 103 straipsnio 1–5 punktuose, o kitos BPK normos nedraudžia teismui pripažinti proceso išlaidomis išlaidų, patirtų peržiūrint garso ir vaizdo medžiagą.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista, ir bylą nutraukti. Be to, nuteistasis prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimų, ar tai, kad BPK nenumatytas draudimas pakeisti ikiteisminį tyrimą organizuojantį prokurorą, įtarimo pareiškimo skubumas (kai yra duomenų apie faktines veikos aplinkybes), proceso dalyvio teisė reikalauti pateikti terminuotai saugomus įrodymus, taip pat, ar BPK 58 straipsnio 1 dalies, 372 straipsnio 5 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1, 2 dalių, 30 straipsnio 1, 2 dalių, 31 straipsnio 1, 2, 6 dalių, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 110 straipsnio 1, 2 dalių, 112 straipsnio 6 dalies, 118 straipsnio 3 dalies, Preambulės 7 dalies nuostatoms.

Kasatoriaus manymu, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta, prieštaringa, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų. Kasatorius teigia, kad naikintina ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis (dėl nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį), ir pažymi, kad argumentai dėl šio nuosprendžio panaikinimo buvo nurodyti apeliaciniame skunde.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2–3 punktų, 331 straipsnio 1–2 dalių reikalavimų, nes nemotyvuota, kodėl veikos aplinkybės iš esmės pakeistos, nors pagrindo tam nebuvo. Pasak kasatoriaus, nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta taip, tarsi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis būtų keičiama dėl teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 dalis), tačiau tokiu atveju pagal BPK 331 straipsnio 4 dalies taisykles apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turėtų būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo. Dėl to kasatoriui neaišku, kurias kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažino įrodytomis, o kurias pašalino kaip neįrodytas. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus teismas turėjo pareigą paaiškinti, kodėl, pripažinus gynybos argumentų pagrįstumą, nebuvo pakeista ar panaikinta ši apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, o pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus – privalėjo pateikti naujus BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, atitinkančias pasikeitusias (kitokias nei kaltinamajame akte išdėstytas) faktines aplinkybes. Kasaciniame skunde išdėstomos BPK 255 straipsnio 1 dalies, 256 straipsnio 1 dalies, 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, pabrėžiama kaltinamojo teisė į gynybą.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 320 straipsnio 3–4 dalių reikalavimų pažeidimus, nes jis apeliaciniame skunde neprašė pakeisti faktinių aplinkybių, o prašė panaikinti kaltinimą, tačiau teismas tas aplinkybes pašalino arba iš esmės pakeitė ir šiomis neteisėtai pakeistomis bylos aplinkybėmis rėmėsi, atmesdamas pagrįstus ir esminius apeliacinio skundo argumentus. Tai, anot kasatoriaus, rodo ir nešališkumo principo pažeidimą (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kasatorius, plačiai išdėstęs Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų taikymo, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 3 dalyse, BPK 10 straipsnio 1–2 dalyse, 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 5, 7 dalyse nurodytas jo gynybos teises ir pablogino jo padėtį – iš esmės suvaržė teises gintis nuo naujai suformuluoto kaltinimo. Kasatoriaus teigimu, apie bylos aplinkybių esminius pakeitimus jis sužinojo tik iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, todėl nebeturi galimybės pateikti argumentų, susijusių su iš esmės naujomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, o jos yra svarbios kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius skunde detaliai analizuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes (vietą, laiką, padarytus veiksmus ir pan.) ir teigia, kad jos neatitinka bylos duomenų – įvykio vietos apžiūros, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje, nukentėjusiosios ir liudytojos I. A. parodymų, nuteistojo akistatos su nukentėjusiąja protokolų bei kaltinamojo akto.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas BPK 38 straipsnio nuostatų, skirtingai vertino liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus: nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių – liudytojų T. S. (T. S.), I. A. – parodymus laikė visiškai patikimais, o kaltinamojo šeimos narių – O. G. ir L. G. ir giminaičių (kaltinamojo dukros sutuoktinio) – parodymus nepatikimais. Taip, kasatoriaus manymu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje ir BPK 6 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnio 2 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė BPK 1 straipsnyje nurodytos baudžiamojo proceso paskirties.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas atsisakė tenkinti jo prašymus atlikti papildomas nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausas, pakartotinai patikrinti jų parodymus, apklausti prokurorę I. Kvedaraitę, atlikti eksperimentą įvykio vietoje ir išnagrinėti, ar jis objektyviai (ne)galėjo atlikti prieš nukentėjusiąją jam inkriminuotų veiksmų. Taip, pasak kasatoriaus, pažeistas rungimosi principas, nesiekta nustatyti byloje tiesą, pademonstruotas šališkumas (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kasatorius pažymi, kad neatlikus eksperimento liko nepatikrinta, ar įvykio metu jo grasinimų galėjo negirdėti liudytojas T. S. ir nukentėjusysis D. C..

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į jo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su jam inkriminuotais veiksmais, padarytais esant tarp automobilio ir sienelės, nepasisakė dėl to, kad niekas negirdėjo jo grasinimų nukentėjusiajai, taip pat ir dėl to, ar liudytojų ir nukentėjusiųjų tarpusavio partnerystė, ją pagrindžiantys įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinti. Taip, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasaciniame skunde cituojama kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo naštos ir neaiškumų vertinimo kaltininko naudai principo taikymo. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiosios D. D. ir liudytojos I. A. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, yra prieštaringi, todėl atmestini. Pasak kasatoriaus, liudytojos I. A. parodymai, kad jam inkriminuotus veiksmus ji matė būdama 1,5 m atstumu, yra nepatikimi. Be to, netoliese buvę liudytojai T. S., O. G., J. K. ir L. G. parodė nematę ir negirdėję nei veiksmų, nei grasinimų, o teismo medicinos ekspertai ant nukentėjusiosios kūno neužfiksavo jokių smaugimo pėdsakų.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepateikti motyvai, kodėl atmesti įrodymai – oficialaus Bendrosios pagalbos centro dokumento ir jo priedų duomenys, garso įrašo Recording.wav ir jo grafinio pavidalo 2010 m. lapkričio 10 d. suvestinės duomenys, susiję su įvykio laiku nuo 2009 m. gegužės 2 d. 23.51 val. iki 23.58 val. Kasatorius teigia, kad originalus garso įrašas yra jį teisinantis įrodymas ir nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl minėto įrašo (ir sutrumpintos jo kopijos) neatitikties įrodymams keliamų patikimumo ir liečiamumo reikalavimų. Pasak kasatoriaus, šiuo atveju teismas pablogino jo padėtį. Kasaciniame skunde plačiai cituojama kasacinio teismo praktika dėl garso įrašui, kaip įrodymui, keliamų reikalavimų, pažymima, kad apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma skirti originalaus 4 minučių trukmės garso įrašo Recording.amr ir jo sutrumpintos 3 minučių trukmės kopijos Recording.wav fonoskopines ekspertizes, kviesti liudytoją, padariusį garso įrašo kopiją. Teismas, atmesdamas šį kasatoriaus prašymą, jo nuomone, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes įrodinėjimo naštą perkėlė jam. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepateikta motyvų, dėl kurių būtų atmesti gynybos argumentai, jog garso įrašas Recording.wav yra originalaus garso įrašo Recording.amr kopija (sutrumpinta galimai klastojant jį kaltinančius įrodymus), taip pat nepasisakyta ir dėl garso įrašo Recording.wav bei jo grafinio pavidalo (suvestinės) vertinimo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino garso įrašo Recording.wav ir jo grafinio pavidalo (suvestinės) leistinumo, nors to jis ir prašė apeliaciniame skunde, be to, išėjo už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, patikrindamas garso įrašo Recording.amr liečiamumą, nes jis to apeliaciniame skunde neprašė; dėl to pažeistas rungtyniškumo principas (BPK 7 straipsnis), teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis), nekaltumo prezumpcija (BPK 44 straipsnio 6 dalis) ir pademonstruotas teismų šališkumas (BPK 44 straipsnio 5 dalis, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ir bylos nagrinėjimo ribas, nes nepagrįstai, nesant tokio prašymo, tikrino liudytojų parodymų patikimumą, pripažino, kad jo (kasatoriaus) šeimos narių parodymai nepatikimi, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 4 dalies reikalavimus, pablogindamas jo padėtį.

Kasatorius, pasisakydamas dėl priežastinio ryšio nustatymo sveikatos sutrikdymo bylose, pažymi, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose nurodyti jį kaltinantys įrodymai ir jų ryšys su BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padariniais yra nevienareikšmiai, abejotini ir neaiškūs, dėl to jis prašė atlikti tyrimo veiksmus, tačiau tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teismuose jo prašymai buvo atmesti. Teismai nevertino teismo medicinos specialistės G. K. 2009 m. gegužės 7 d. išvados, kuri, kasatoriaus manymu, nepatvirtina, kad nukentėjusiajai sveikatos sutrikdymo padariniai atsirado dėl jo veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiųjų ir liudytojų T. S., I. A. parodymus pripažinęs patikimais, padarė tam prieštaraujančias išvadas, nes nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji buvo atsitrenkusi į kokius nors kietus bukus daiktus. Tai, pasak kasatoriaus, patvirtina, kad nukentėjusioji nagrinėjamo įvykio metu buvo atsitrenkusi pati ar pastumta liudytojos O. G. į baseino krantą (susižalojo blauzdas), į tvorą (susižalojo dešinio klubikaulio sparną). Apeliacinės instancijos teismas atsisakė atlikti papildomą tyrimą šiai aplinkybei patikrinti ir dėl jos nepasisakė nuosprendyje. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir detaliai analizuoja bylos įrodymus (nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus) dėl minėtų susižalojimų atsiradimo mechanizmo, pažymi, kad nukentėjusiosios dešinio klubikaulio sparno kraujosruva ir abiejų kojų priekinių blauzdų skyrių kraujosruvos teismų nuosprendžiuose nepagrįstai buvo vertinamos kaip BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarinius apibūdinanti aplinkybė, nes priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir šių padarinių nebuvo įrodytas.

Kasatorius, nesutikdamas su jam inkriminuotais nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padariniais, cituoja psichiatrų išvadas ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jomis vadovavosi netinkamai, nes nurodė, kad nukentėjusiajai ūmią reakciją į stresą galėjo sukelti smurtavimas. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas privalėjo pakeisti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, aprašymą, pašalindamas aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios mušimu ir kitokiu smurtavimu, psichinės sveikatos sutrikimo sukėlimu, nes psichiatrų išvadoje ūmi reakcija į stresą kildinama iš didžiulės mirtinos baimės, o jis (kasatorius) dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas (pripažinus, kad realios mirties grėsmės nebuvo). Be to, pati nukentėjusioji jo veiksmus suvokė kaip provokaciją, o ne kaip realų nusikaltimą. Pasak kasatoriaus, šiuo atveju teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 328 straipsnio 3 punkto, 331 straipsnio 1–2 dalies nuostatas.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas į jo argumentą dėl tyčios nustatymo nieko neatsakė, ir pažymi, kad jo veiksmuose tyčinio agresyvumo nebuvo, taip pat nebuvo ir neapibrėžtos tyčios, nes neįmanoma, kad, būdamas sveikos nuovokos, neapsvaigęs ir neturėdamas jokio preteksto, pultų mušti kaimynų dukrą, juolab nakties metu, kai šalia buvo trys jos draugai. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepatikrino visų bylos duomenų (BPK 331 straipsnio 1–2 dalys).

Kasatorius, išdėstęs BPK 7, 270 straipsnio 3 dalies, 287 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudenciją dėl teisinės valstybės ir teisingumo principų turinio, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį pagrindė spėjimais ir prielaidomis, neanalizavo įrodymų ir nesirėmė jų visuma, taip pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Kasatorius, argumentuodamas nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą ikiteisminiame tyrime ir teisminiame bylos nagrinėjime, išdėstęs Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, BK 2 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nurodo, kad jam pateikus pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, policija jo nenagrinėjo, prokurorė priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl policijos neveikimo. Jis prašė pareikšti jam įtarimą, kad galėtų gintis, tačiau įtarimai jam nebuvo pareikšti, visi jo prašymai ir skundai dėl jį teisinančių duomenų išreikalavimo buvo atmetami. Pasak kasatoriaus, kadangi susipažinti su jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais jam buvo leista tik 2010 m. liepos 8 d., nebuvo užtikrintos minimalios sąžiningo bylos nagrinėjimo galimybės. Be to, jo gynybos teisės buvo visiškai ignoruojamos – abiejų instancijų teismuose taip pat buvo atmetami visi prašymai ir skundai, iš jų ir tie, kuriais jis prašė apklausti prokurores ir tyrėjas.

Kasatoriaus prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą siejamas su jo šioje byloje paduoto pirmo kasacinio skundo, kurį teisėjų atrankos kolegija atsisakė priimti, turinio nagrinėjimo privalomumu kasacinės instancijos teisme ir jo pareikštų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo žemesnės instancijos teismuose prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinimu.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas, V. Paulausko ir nuteistojo S. G. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su S. G. išteisinimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir kt. Baudžiamosios atsakomybės taikymas už BK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką suponuoja būtinumą konstatuoti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia.

Pažymėtina, kad tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose reikia vertinti aplinkybių, parodančių grasinimo realumo buvimą ar nebuvimą, visumą, o ne pasirinktinai sureikšminti tik atskiras aplinkybes, kaip tai nurodoma prokuroro kasaciniame skunde. Be to, prokuroro kasaciniame skunde nurodomos įvykio aplinkybės, kurių esą neįvertino apeliacinės instancijos teismas, iš esmės siejamos su kitos nusikalstamos veikos (BK 140 straipsnio 1 dalies), už kurios padarymą S. G. nuteistas, aplinkybėmis. Taip pat nepagrįstas prokuroro kasacinio skundo teiginys, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes, kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, tai grindžiantys argumentai iš esmės siejami su baudžiamojo įstatymo – BK 145 straipsnio 1 dalies – taikymu nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl laikytini deklaratyviais.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs įrodymus, išsamiai išanalizavęs bylai reikšmingas aplinkybes, nustatęs, kad tarp S. G. ir D. D. tėvų nuolat vykdavo konfliktai, tarpusavio santykiai buvo įtempti, jų ginčai buvo nagrinėjami teismuose, konstatavo, kad kaltinime nurodyti ir S. G. kaip grasinimas nužudyti įvertinti jo pasisakymai yra įprasti šių kaimynų tarpusavio santykiuose. Be to, teismas atsižvelgė į kitas įvykio aplinkybes, susidariusią situaciją, iš kurios sprendė, kad iš tiesų S. G. realiai negrasino nužudysiąs nukentėjusiąją. Svarbu tai, kad, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, nukentėjusioji D. D. paaiškino maniusi, jog S. G. grasinimai buvo provokacija. Taigi, pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog nagrinėjamo įvykio metu S. G. išsakyti grasinimai galėjo būti realiai įgyvendinti, o teismo nustatytos aplinkybės rodo, kad jo išsakyti žodžiai bei atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip tyčinis realus grasinimas nužudyti BK 145 straipsnio 1 dalies prasme.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų ir kad pagal byloje nustatytas ir išteisinamajame teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog S. G. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, yra teisinga, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadaryta.

Dėl nuteistojo S. G. kasacinio skundo argumentų, susijusių su jo nuteisimu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Taigi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes žemesnių instancijų teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, šie klausimai – pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014).

Kasaciniame skunde išvardyta daugybė BPK normų, reglamentuojančių baudžiamąjį procesą (pradedant bendrosiomis, pagrindinėmis taisyklėmis ir baigiant teismų sprendimų surašymu), tačiau daugumos iš jų pažeidimai tik deklaruojami, nes nenurodoma, kuo konkrečiai jie pasireiškė, ir nenurodomi išvardytų normų pažeidimus pagrindžiantys teisiniai argumentai. Dėl to teisėjų kolegija S. G. kasacinį skundą nagrinėja tiek, kiek jame išdėstyti teiginiai yra sukonkretinti, susieti su byla ir esminiais BPK pažeidimais ar baudžiamojo įstatymo taikymu teismų nustatytiems faktams (BPK 369 straipsnis).

Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes, yra nepagrįsti, prieštarauja teismų nuosprendžių turiniui. Iš jų matyti, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose nurodytos tos pačios veikos padarymo laiko ir vietos, būdo, kilusių padarinių aplinkybės. Be to, ir S. G. pareikštame kaltinime nurodytos tos pačios esminės faktinės aplinkybės, atskleidžiančios inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Taigi, nagrinėjamoje byloje BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyti apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies turiniui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti, o S. G. teisė žinoti, kuo kaltinamas, būti informuotam apie kaltinimo pobūdį bei pagrindą ir įgyvendinti teisę gintis nuo to, kuo kaltinamas, nebuvo suvaržyta (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis).

Kasatorius nurodo, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, teigiama apie teismų nustatytų faktinių aplinkybių neatitikimą bylos duomenims, netinkamą nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių, nuteistojo ir jo šeimos narių parodymų, rašytinių įrodymų (specialistės G. K. išvados, garso įrašų) vertinimą, jų prieštaringumą, nepagrįstą kasatoriaus (nuteistojo) prašymų pakartotinai atlikti proceso dalyvių apklausas, eksperimentą ir kitus proceso veiksmus atmetimą.

Kasacinio skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Pažymėtina tai, kad visi bylos duomenys, teismų pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), atitinka BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus: jie buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir buvo patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Įrodymai buvo ištirti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamajame posėdyje, be to, apeliacinio proceso metu buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, ištiriant nuteistojo pateiktus dokumentus. Taigi, teismų sprendimai grindžiami tiesiogiai jų išnagrinėtais įrodymais, kaip tai nustatyta BPK 301 straipsnio 1 dalyje. Visi byloje esantys ir ištirti įrodymai – tiek kaltinantys, tiek teisinantys – teismų sprendimuose yra įvertinti.

Tai, kad S. G. smurtavo prieš nukentėjusiąją D. D. ir dėl to nežymiai sutrikdė jos sveikatą, taip pat sukėlė trumpalaikį psichinės sveikatos sutrikimą, t. y. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs paties kaltinamojo, nukentėjusiosios parodymus, specialistų išvadas ir ekspertizės aktus, taip pat kitų asmenų (liudytojų) parodymus bei rašytinius įrodymus (duomenis, užfiksuotus įvykio vietos apžiūros protokole, nuotraukose, parodymų patikrinimų vietoje protokoluose ir kt.). Šis teismas aptarė S. G. keliamas versijas, nurodė, kuria jo parodymų dalimi vadovaujasi, o kokius nuteistojo parodymus atmeta. Teismas taip pat pasisakė ir nurodė, kodėl nukentėjusiosios D. D. ir liudytojų I. A., T. S. parodymai laikomi patikimais, o kuri liudytojų O. G. ir L. G. parodymų dalis neatitinka tikrovės.

Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei apkaltinamajame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą patikrino apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo S. G. apeliacinį skundą tiek, kiek to buvo prašoma skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, jame išdėstyti motyvai ir išvados, paaiškinančios, kodėl šis teismas laikė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra pagrįstos ir teisingos. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir nuteistojo keliamus klausimus dėl veikos padarymo mechanizmo, laiko aplinkybių sekundžių tikslumu nustatymo, įvykio eigos aplinkybių atkūrimo, garso įrašų vertinimo. Pažymėtina, kad teismo išvados dėl kasatoriaus S. G. ginčijamų faktinių aplinkybių, t. y. jo veiksmų, taip pat ir jais sukeltų padarinių – nukentėjusiosios D. D. patirto fizinio skausmo bei trumpalaikio psichinės sveikatos sutrikimo – atitinka įrodymų turinį. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamo įvykio aplinkybių ir daryti kitokias išvadas. Tai, kad S. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, aprašyme nurodyti ne tik jo atlikti smurtiniai veiksmai nukentėjusiajai, bet ir tuos veiksmus lydėję žodžiai, įtakos nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neturi, nedaro šio kvalifikavimo neteisingo, o priešingai, atitinka nuosprendžio aprašomajai daliai keliamus reikalavimus, nes teismas privalo nurodyti visas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kartu tai, kaip minėta, nepaneigia teismų nustatytų faktų, jog nuteistasis, atlikdamas smurtinius veiksmus, išsakė ir tam tikrus žodžius, kurie apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti ne kaip grasinimas nužudyti BK 145 straipsnio 1 dalies prasme. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl nuteistojo S. G. apeliacinio skundo dalies dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo tenkinti ir kodėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pripažįstama teisinga bei pagrįsta. Be to, visas aplinkybes bei duomenis, galinčius jas paneigti ar patvirtinti, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir nurodė argumentus, paaiškinančius, kuriais bylos įrodymais ir kodėl yra pagrindas remtis, kurie įrodymai ir kodėl atmestini kaip nepaneigiantys kaltinančių faktų buvimo. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šią apeliacinės instancijos teismo pareigą suponuoja tiek apeliacinio skundo argumentų pobūdis, konkretumas bei svarba, tiek teismo priimamo sprendimo rūšis, kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybės (kasacinės nutartys  baudžiamosiose  bylose  Nr. 2K-88/2013,  2K-7-107/2013,  2K-148/2014,  2K-202/2014,  2K-240/2014). Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą vadovaudamasis BPK 320 nuostatomis, nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 331 straipsnyje, taip pat – BPK 332 straipsnio 5 dalyje (kai apeliacinis skundas, šiuo atveju – jo dalis atmetama) numatytų apeliacinės instancijos teismo atitinkamo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija nekartoja teismų nuosprendžiuose padarytų išvadų dėl atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo ir kartu atkreipia dėmesį į tai, kad vien tai, jog įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia jų vertinimo taisyklių ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimo ar to, kad apeliacinio skundo argumentai liko neišnagrinėti.

Nors nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netenkino jo pareikštų reikalavimų dėl papildomų ar pakartotinių procesinių veiksmų (proceso dalyvių apklausų, jų parodymų patikrinimo, eksperimento ir kt.) atlikimo, tačiau, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, dėl nuteistojo pateiktų prašymų (tiek raštu, tiek žodžiu) teismas pasisakė, juos nagrinėjo. Vienus prašymus teismas tenkino tiek, kiek tai galėjo padėti bylos nagrinėjimui, t. y. tikslesniam bylos aplinkybių išsiaiškinimui bei vertinimui, o kitus, neesminius ar nesusijusius su byla – motyvuotai atmetė. Pažymėtina, kad teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateikiamų proceso dalyvių prašymų, o iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus liečia ir gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Taigi, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą bei pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju tai, kad kasatoriaus nurodyti įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos kasatoriaus procesinės teisės ar kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą.

Nors nuteistasis S. G. kasaciniame skunde nurodo, kad, jo nuomone, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau šie jo teiginiai deklaratyvūs, nenurodoma, kaip konkrečiai pasireiškė netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, jie iš esmės siejami su faktinių aplinkybių nustatymu ir jų vertinimu, veikos įrodytumu, o dėl šių skundo argumentų teisėjų kolegija jau pateikė pirmiau nurodytas išvadas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadaryta. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 1 dalis – taikytas tinkamai. Taigi, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų naikinti ar keisti šias skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis, jos pripažintinos teisėtomis.

Dėl nuteistojo S. G. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnį, 110 straipsnio 2 dalį BPK 381 straipsnio 3 dalį teismas turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Teise kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas privalo pasinaudoti, kai nagrinėjant bylą yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, prieštarauja Konstitucijai.

Nuteistojo S. G. prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentai yra abejonės, ar tai, kad BPK nenumatytas draudimas pakeisti ikiteisminį tyrimą organizuojantį prokurorą, įtarimo pareiškimo skubumas (kai yra duomenų apie faktines veikos aplinkybes), proceso dalyvio teisė reikalauti pateikti terminuotai saugomus įrodymus, taip pat, ar BPK 58 straipsnio 1 dalies, 372 straipsnio 5 dalies nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1, 2 dalių, 30 straipsnio 1, 2 dalių, 31 straipsnio 1, 2, 6 dalių, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalių, 110 straipsnio 1, 2 dalių, 112 straipsnio 6 dalies, 118 straipsnio 3 dalies, Preambulės 7 dalies nuostatoms. Šis kasatoriaus prašymas – nepagrįstas.

Nuteistojo S. G. prašymas iš esmės yra susijęs su BPK normų kritika ar subjektyviu jų vertinimu, o ne nurodytų normų konstitucingumo klausimu. Esant šioms aplinkybėms, teismas neturi teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Dėl proceso išlaidų

Prokuroras kasaciniu skundu prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl proceso išlaidų priteisimo iš nuteistojo, nes, jo teigimu, išlaidos, susidariusios dėl garso ir vaizdo medžiagos peržiūrėjimo laikytinos proceso išlaidomis BPK 103 straipsnio 6 dalies prasme ir išieškotinos iš nuteistojo.

Pagal BPK 103 straipsnio 6 dalį, be proceso išlaidų, išvardytų šio straipsnio 1–5 punktuose, proceso išlaidas sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui.

Pirmosios instancijos teismas pagal nuteistojo S. G. pareikštą prašymą perklausė garso įrašus ir peržiūrėjo vaizdo medžiagą, o išlaidas, turėtas tiriant šiuos įrodymus, kai buvo pasitelkta policijos darbuotojų (specialistų) pagalba, panaudojant atitinkamą techniką, pripažino proceso išlaidomis ir nusprendė jas priteisti iš nuteistojo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo S. G. apeliacinį skundą šiuo klausimu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Vilniaus apskrities VPK turėtas išlaidas dėl darbuotojų atitraukimo nuo tiesioginio darbo proceso išlaidomis ir nepagrįstai jas priteisė iš nuteistojo. Šis teismas nurodė, kad, prašydamas tiesiogiai teisme ištirti pirmiau minėtus duomenis, nuteistasis naudojosi savo teise į gynybą – teikė, jo manymu, reikšmingus baudžiamosios bylos nagrinėjimui duomenis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinių teisių, numatytų BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 44 straipsnio 7 dalyje, realizavimas, šiuo atveju kaltinamojo teisė pateikti prašymus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, yra vienas iš asmens teisės į gynybą (Konstitucijos 31 straipsnis, BPK 10 straipsnis) užtikrinimo ir įgyvendinimo būdų. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtos teisės realizavimas yra susijęs su baudžiamojo proceso paskirties įgyvendinimu, t. y. ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš 2014 m. vasario 28 d. teisiamojo posėdžio protokolo, pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimo metu nusprendė tokį kaltinamojo prašymą patenkinti, taigi iš esmės pripažino, kad minėtų duomenų ištyrimas yra reikšmingas šioje byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtų išlaidų priteisimas iš nuteistojo būtų nesuderinamas su pirmiau nurodytų procesinių kaltinamojo teisių įgyvendinimu ir jo teisės į gynybą realizavimu. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo minėtų išlaidų priteisimas iš nuteistojo buvo panaikintas, yra pagrįstas ir teisingas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro, einančio vyriausiojo prokuroro pareigas, Viliaus Paulausko ir nuteistojo S. G. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                                        Vytautas Masiokas

                                                                                                                                  Gintaras Goda

                                                                                                                                      Dalia Bajerčiūtė