Administracinė byla Nr. eA-3414-502/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03415-2017-6
Procesinio sprendimo kategorija: 8.3.1
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
- Pareiškėja L. H. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. spalio 9 d. teismui pateikė skundą, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą
Nr. (15/4-2)3I-798(00338), įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir priimti naują sprendimą. - Pareiškėja teigė, kad jos kaip uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Versloneta“ (toliau – ir Bendrovė) direktorės deklaruotas vykimo į Lietuvą tikslas buvo vadovauti verslui. Bendrovės registracijos adresu užregistruotos tik trijų įmonių buveinės, Bendrovė faktinę veiklą vykdė kitu adresu. Bendrovė iki pareiškėjos paskyrimo direktore dienos 6 mėnesius nuolat vykdė veiklą, o verslo plane ir jo prieduose nurodytos datos buvo tik šių dokumentų spausdinimo datos. Pareiškėja Bendrovės veikloje aktyviai dalyvavo nuotoliniu būdu, ieškojo partnerių bei klientų Kinijoje. Gyvendama Lietuvoje, ji galėtų veikti efektyviau ir atnešti didelę ekonominę naudą. Pareiškėja nurodė, kad apklausos Lietuvos Respublikos ambasadoje Kinijos Liaudies Respublikoje metu jos buvo klausiama itin specifinių, smulkmeniškų klausimų, tačiau pagrindinis pareiškėjos interesas buvo sukurti Bendrovės strategiją ir ją koordinuoti, todėl ji smulkių rodiklių nežinojo. Kinų kalba skyrėsi nuo lietuvių kalbos, tad pareiškėjai buvo sudėtinga be klaidų pasakyti Bendrovės pavadinimą, jos darbuotojų ir partnerių iš Lietuvos vardus ir pavadinimus. Apklausos vertimas daugelyje vietų buvo netinkamas. Pareiškėja paaiškino, kad Bendrovės dokumentuose nurodoma jų parengimo data ir vieta, šiuos dokumentus ji gaudavo per kurjerius ir, esant būtinybei, pasirašytus atsiųsdavo arba perduodavo vykstantiems į Lietuvą asmenims. Tam tikras sutartis pasirašę V. Š. ir A. A. veikė pagal pareiškėjos suteiktą įgaliojimą. Visi reikiami dokumentai Departamentui buvo pateikti 2017 m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nenustatė būtinybės asmeniui, pateikusiam prašymą dėl leidimo, kreiptis ir dėl nacionalinės D vizos. Be to, pastebėtina, kad pareiškėjos prašymas buvo nagrinėjamas net 7 mėnesius.
- Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
- Atsakovas paaiškino, kad, nors 2017 m. birželio 13 d. pareiškėjos advokatė pateikė papildomus dokumentus, jam nebuvo pateikti visi prašyti dokumentai: UAB „Versloneta“ ūkinę komercinę veiklą patvirtinančios sutartys, darbo sutartys su visą darbo laiką dirbančiais ir Įstatyme numatytas sąlygas atitinkančiais darbuotojais (pateikta tik R. K. darbo sutartis). 2017 m. gegužės 19 d. ir 22 d. paslaugų teikimo sutartys (Vilniaus universiteto lankymas) nepatvirtino
6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Bendrovės vykdytos veiklos. 2017 m. vasario 23 d. įsakymai buvo pareiškėjos pasirašyti Vilniuje, tačiau jos tą dieną Lietuvoje nebuvo. Skundo teiginiai, kad ji dokumentus gaudavo per kurjerius, vertintini kaip gynybinė pozicija. 2017 m. vasario 28 d. patalpų nuomos sutarties nutraukimą kaip Bendrovės direktorius pasirašė V. Š., atleistas 2017 m. vasario 22 d., kitas sutartis Bendrovės vardu pasirašė
A. A.. Pareiškėjos Departamentui pateikti paaiškinimai buvo prieštaringi, neišsamūs, ji nežinojo net kaip tariasi (rašosi) Bendrovės pavadinimas. Apklausos metu pateikti klausimai nereikalavo specialių teisinių ar buhalterinių žinių. Pareiškėja skunde nenurodė konkrečių apklausos vertimo neatitikimų, apklausos metu ar po jos pretenzijų dėl netinkamo vertimo nebuvo pareikšta. - Atsakovas akcentavo, kad Bendrovės verslo plane deklaruojama, jog paslaugos (teisinės / juridinės, įmonių steigimas, bendradarbiavimo ir investavimo dokumentų rengimas, partnerių paieška, susitikimų organizavimas, verslo apskaitos organizavimas, vertimų iš / į kinų kalbą organizavimas) teikiamos bendradarbiaujant su Europos ir Kinijos pagalbos verslui asociacija, bet Juridinių asmenų registre tokia asociacija neįregistruota. Galbūt turėta omenyje Kinijos ir Europos paslaugų verslui asociacija, registruota adresu, kuriuo registruojama daug įmonių, kurių dalyviais tampa užsieniečiai, siekiantys gauti, turintys ar kada nors turėję leidimus laikinai gyventi. Minėtoje asociacijoje niekada nebuvo dirbančių asmenų, o jos administracijos vadovu buvo A. A., nuo 2017 m. birželio 1 d. dirbantis UAB „Versloneta“ (draudžiamosios pajamos už 2017 m. birželio mėn. sudarė 11,6 Eur, už 2017 m. liepos mėn. – 7,20 Eur), jis dirbo ir kitose užsieniečių įmonėse. UAB „Versloneta“ verslo plane nebuvo išsamesnės informacijos apie teikiamas paslaugas ar apie Bendrovės darbuotojus, kurie tas paslaugas teikė ar teiks. Bendrovės verslo planas sudarytas
2017 m. vasario 13 d., jo priedai – 2017 m. vasario 23 d. Teiginiai, kad verslo plane ir jo prieduose nurodytos datos buvo tik šių dokumentų spausdinimo datos, vertintini kaip gynybinė pozicija. - Atsakovas pažymėjo, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) informacinės sistemos duomenų nustatyta, jog R. K. draudžiamosios pajamos už 2017 m. balandžio mėn. buvo 1 130 Eur, už 2017 m. gegužės-liepos mėn. – 1 064,21 Eur, nors turėjo būti mokamas ne mažesnis nei 1 617,4 Eur užmokestis. Informacija apie kitus darbuotojus Bendrovėje, dirbančius visą darbo laiką, Departamentui nebuvo pateikta. Pareiškėja į Lietuvą atvyko 2017 m. vasario 8 d. ir išvyko 2017 m. vasario 12 d., daugiau nebuvo atvykusi. Pareiškėjos teiginiai, kad ji Bendrovės veikloje aktyviai dalyvavo nuotoliu būdu, tik patvirtino, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi savaime neužkirto kelio jai vykdyti direktorės pareigas. Be to, nors Įstatymas neįtvirtino termino, prieš kurį darbuotojai privalo būti įdarbinti, ir įpareigojo vertinti tik jų atitikimą nustatytoms sąlygoms, Departamentui kilo pagrįstų abejonių dėl Bendrovėje vykdomos veiklos realumo. Tai, kad pareiškėja, pateikusi prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nesikreipė dėl nacionalinės D vizos išdavimo šio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu ir neatvyko į Lietuvą vykdyti teisėtos veiklos, tik patvirtino įtarimą, kad teisėtos veiklos vykdymas Lietuvoje nebuvo tikrasis jos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslas. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nuo
UAB „Versloneta“ įsteigimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos net 27 užsieniečiai nurodė Bendrovės įsteigimo adresą kaip įmonių, kurių dalyviais jie tapo, buveinės adresą. Departamentui pateiktuose dokumentuose nenurodyta, kad Bendrovė veiklą vykdė kitu adresu, taigi duomenys apie įmonės buveinę, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko tikrovės. Surinktų duomenų visuma patvirtino abejones dėl pareiškėjos tikslo ir sąlygų, ji siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis. Įtarimus dėl pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmės stiprino faktas, kad ji 2017 m. vasario 10 d. kreipėsi dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo tuo pagrindu, kad atvyksta į Lietuvos Respubliką kaip UAB „Dekatus“ direktorė.
II.
- Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjos L. H. skundą atmetė.
- Teismas nustatė, kad pareiškėja 2017 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos ambasadai Kinijos Liaudies Respublikoje pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydama, kad užsiėmė ir ketino toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, t. y. buvo UAB „Versloneta“ direktorė. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12–14 punktais, ginčijamu 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Atsakovas sprendime konstatavo, kad jam nebuvo pateikti visi prašyti dokumentai, Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje, joje nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, o pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo darbą Bendrovėje (realiai Bendrovėje nedirbo ir neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje) ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjos tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje kaip bendrovės direktorei, o gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse), tai rodė jos nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra bei sudarė rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.
- Teismas sutiko su Departamento išvada, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitiko tikrovės. Dalis pateiktų Bendrovės įsakymų pareiškėjos pasirašyta tuo metu, kai jos Lietuvoje nebuvo. Pareiškėjos teiginiai, kad šiuos dokumentus ji pasirašė būdama Kinijoje ir persiuntė į Lietuvą, nepagrįsti jokiais įrodymais, pavyzdžiui, registruotų pašto siuntų duomenimis. Pareiškėja apklausos metu iš esmės nieko nežinojo apie UAB „Versloneta“, kurios direktore nurodė esanti, negalėjo pasakyti net tikslaus Bendrovės pavadinimo. Pareiškėjos teiginiai, jog jos apklausa nebuvo tinkamai išversta, atmesti, nes ji nenurodė, kurie atsakymai buvo išversti netinkamai. Pagrįstų abejonių pareiškėjos dalyvavimu Bendrovės veikloje kėlė ir tai, kad ji Lietuvoje buvo buvusi tik kelias dienas. Pareiškėja taip pat nepateikė įrodymų apie veikimą Lietuvoje per atstovus V. Š., A. A., pavyzdžiui, išduotų įgaliojimų. Pareiškėjos pateiktų dokumentų bei paaiškinimų vertinimas leido daryti išvadą, kad ji nedalyvavo Bendrovės veikloje.
- Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas 2017 m. balandžio 27 d. pranešimu pareiškėjos prašė iki 2017 m. birželio 13 d. pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus, susijusius su Bendrovės veikla. Pareiškėjos atstovė nustatytu terminu pateikė dvi papildomas sutartis, kurių pagrindu Bendrovė teikė tam tikras paslaugas, ir darbo sutartį su T. I.. Teismas pažymėjo, jog tai, kad minėti dokumentai, atsakovo nuomone, nebuvo pakankami ir neįrodė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų egzistavimo, nesudarė pagrindo taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punktą, kuris taikytinas tais atvejais, kai tam tikri prašomi dokumentai apskritai nėra pateikiami. Taigi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punktas pareiškėjos atžvilgiu buvo pritaikytas nepagrįstai.
- Pareiškėja su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Departamentui pateikė vieną darbo sutartį, sudarytą su Lietuvos Respublikos piliečiu R. K.. VSDF informacinės sistemos duomenimis, R. K. draudžiamosios pajamos už 2017 m. balandžio mėn. buvo
1 130 Eur, už 2017 m. gegužės-liepos mėn. – 1 064,21 Eur, nors pagal darbo sutartį jam turėjo būti mokamas 1 600 Eur darbo užmokestis. Teismas nevertino darbo sutarties su T. I., kadangi šiuo atveju aktualus darbuotojų įdarbinimas pareiškėjos prašymo pateikimo metu, be to, minėtas asmuo buvo atleistas iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Jokios papildomos informacijos apie tai, kad prašymo teikimo metu Bendrovėje būtų buvę įdarbinti kiti darbuotojai, dirbę visą darbo laiką, atsakovui nebuvo pateikta, todėl padaryta išvada, kad Bendrovėje nebuvo pakankamai Įstatyme nustatytas sąlygas atitinkančių darbuotojų. - Teismas pastebėjo, kad UAB „Versloneta“ verslo planas buvo sudarytas prieš pat pareiškėjai kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (planas parengtas 2017 m. vasario
13 d., jo priedai – 2017 m. vasario 23 d.). Verslo plane pateikta informacija nekonkreti, joje buvo akivaizdžių netikslumų, nes Bendrovės verslo plane deklaruojama, kad paslaugos teikiamos bendradarbiaujant su neegzistuojančia asociacija (Europos ir Kinijos pagalbos verslui asociacija Juridinių asmenų registre neįregistruota). Net jei asociacijos pavadinimą būtų galima traktuoti kaip rašymo apsirikimą ir pareiškėjos partnere iš tiesų būtų Kinijos ir Europos paslaugų verslui asociacija, bendradarbiavimo faktas taip pat būtų vertintinas kritiškai, nes minėtoje asociacijoje niekada nebuvo dirbančių asmenų. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog ant verslo plano bei jo priedų nurodytos datos buvo tik dokumentų spausdinimo datos. Teismas konstatavo, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto numatytų sąlygų, todėl atsakovas pagristai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatas. - Teismas akcentavo, jog, nors Įstatyme neapibrėžta nelegalios migracijos grėsmės sąvoka, nelegalios migracijos grėsmę, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintas Lietuvos migracijos politikos gaires, reikėtų suprasti kaip tokias situacijas, kai asmuo siekia tik formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus leidimui gauti. Atsakovo nustatytos aplinkybės įrodė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto taikymo pagrįstumą nagrinėjamu atveju, nes pareiškėja tik formaliai siekė atitikti leidimo išdavimo pagrindus.
- Teismo vertinimu, ginčijamo sprendimo motyvai buvo iš esmės aiškūs, jis pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, nebuvo pagrindo šį sprendimą naikinti ir tenkinti pareiškėjos skundą.
III.
- Pareiškėja L. H. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
- Pareiškėja teigia, kad teismo posėdžio metu jos atstovui nebuvo suteikta galimybė pateikti pakankamai plačius, svarbius paaiškinimus. Dėl didelio darbo krūvio teismas neturėjo net fizinių galimybių tinkamai įsigilinti į byloje esančius įrodymus ir argumentus. Pareiškėjai neaišku, dėl kokios priežasties jos įsakymai laikomi neatitinkančiais tikrovės, o dokumentų pasirašymas per atstumą savaime nereiškia, kad dokumentuose pateikti duomenys neatitinka tikrovės, minėtus dokumentus net nebuvo privaloma pateikti. Teismas neatsižvelgė į tai, jog apklausos metu, nepasitarusi su buhalteriu ar darbuotojais, pareiškėja negalėjo atsakyti tik į kai kuriuos specifinius klausimus, nepriskirtinus jos kompetencijai. Tai, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje buvo buvusi tik tris dienas, niekaip nesusiję su pateiktų duomenų atitikimu (neatitikimu) tikrovei. Be to, neturint leidimo gyventi Lietuvoje, pareiškėjai užkirstas kelias atvykti ilgesniam laikui ar pakartotinai, nes vizų išdavimo procesas Lietuvos ambasadoje Kinijos Liaudies Respublikoje yra itin komplikuotas. Todėl abejotina teismo argumentais dėl Departamentui pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų.
- Pareiškėja paaiškina, kad 2017 m. rugsėjo mėn. darbuotojams, kurie Bendrovėje dirbo visą darbo laiką, bendrai išmokėtas 1 677,44 Eur darbo užmokestis, t. y. daugiau nei 2 tuo metu buvusio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai (1 677,40 Eur). Įstatyme numatytos sąlygos darbuotojams buvo tenkinamos visą prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo laikotarpį, o, priėmus ginčijamą sprendimą, darbuotojai nebuvo atleisti ir netgi priimta nauja darbuotoja. Tačiau Bendrovės veiklos efektyvumui didelę neigiamą įtaką daro pareiškėjos negalėjimas tiesiogiai vykdyti savo funkcijas. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos atstovo pateiktus papildomus duomenis apie darbuotojus Bendrovėje. Teismas nepagrįstai nevertino darbo sutarties su T. I., šis darbuotojas dar iki darbo sutarties nutraukimo (darbo pabaiga – 2017 m. liepos 14 d.) buvo pakeistas nauju darbuotoju – V. A. (darbo pradžia – 2017 m. liepos 4 d.). Pareiškėja (jos atstovai) ne kartą telefonu kreipėsi į Departamentą, norėdama pasitikslinti, ar nereikėjo pateikti papildomų dokumentų, bet jai būdavo nurodoma, kad, esant būtinybei, Departamentas pats jų paprašys. Departamentas neprašė pateikti daugiau darbo sutarčių ar paaiškinti netikslumus verslo plane. Pareiškėjai buvo užkirstas kelias įrodyti savo ketinimus.
- Pareiškėja akcentuoja, kad UAB „Versloneta“ verslo planas buvo pakankamai informatyvus, jame trumpai ir aiškiai išdėstyta esminė informacija. Ankstesnę Bendrovės veiklą pareiškėja grindė ir kitais būdais, be kita ko, Bendrovės banko sąskaitos išrašu, balansu, pelno ataskaita, didžiąja knyga. Teismas nepasisakė, ar pastarieji dokumentai įrodė teisėtos veiklos vykdymą. Teisės aktai imperatyviai nereikalauja pateikti verslo planą, apimantį visus finansinius ir kitus Bendrovės paskutinių 6 mėnesių veiklos rezultatus. Be to, 2017 m. birželio 13 d. atsakovui buvo pateikta biuro nuomos sutartis, pagal kurią Bendrovė veiklą vykdė verslo centre adresu (duomenys neskelbtini). Nepaisant to, ginčijamame sprendime teigiama, kad Bendrovė veikia adresu, kuriame registruota daug kitų užsieniečiams priklausančių įmonių. Pareiškėja pabrėžia, jog nebuvo nustatytas nė vienas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo 9 punkte numatytas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nei Departamentas, nei teismas nepateikė jokių objektyvių duomenų, rodiklių, kuriais vadovavosi vertindamas pareiškėjos galbūt keliamą nelegalios migracijos grėsmę. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytas atsakovo netinkamai įvykdytas pareigas: dviejų pateiktų esminių dokumentų (biuro nuomos sutarties ir
T. I. darbo sutarties) ignoravimą, neadekvatų delsimą priimti sprendimą, nebendravimą ir nebendradarbiavimą pareiškėjos prašymo nagrinėjimo laikotarpiu (nors vėliau teigiama, kad nebuvo pateikti papildomi duomenys); taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes. Pareiškėja atsakovui pateikė visus teisės aktų reikalaujamus dokumentus, įvykdė visus reikalavimus. Atsakovo veiksmai vertintini kaip neatitinkantys gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitų principų, teisės aktų reikalavimų, rodantys politinio neutralumo stoką. - Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
- Atsakovo vertinimu, teismas tinkamai ir išsamiai įvertino šalių argumentus bei surinktus duomenis. Pareiškėjos teiginiai dėl teismo negalėjimo tinkamai išnagrinėti bylą dėl užimtumo atmestini. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas be jokių kliūčių išdėstė pareiškėjos rašytiniuose paaiškinimuose pateiktą poziciją, jokių klausimų Departamentui neturėjo. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjos pateikti dokumentai laikytini neatitinkančiais tikrovės, nes dalis jų pareiškėjos pasirašyta tuo metu, kai jos Lietuvoje realiai nebuvo, ji nepateikė įrodymų apie dokumentų persiuntimą. Neatitinkančiais tikrovės laikytini ir pareiškėjos teiginiai apie ketinimą užsiimti teisėta veikla UAB „Versloneta“, nes jos paaiškinimai buvo prieštaringi, neišsamūs, Lietuvoje ji yra buvusi tik kelias dienas, minėtą išvadą patvirtino duomenų visuma. Vertinant atitikimą darbo užmokesčio dydžio sąlygai, ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų
(A. A. ir V. Š.) ir ne Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje negyvenančių užsieniečių (pareiškėjos) darbo užmokestis į bendrą sumą neįskaičiuojamas, T. I. buvo atleistas iki ginčijamo sprendimo priėmimo, todėl jo darbo užmokesčio dydis į bendrą sumą taip pat neįskaičiuotas, ginčijamo sprendimo priėmimo metu Departamentas neturėjo duomenų apie G. Č., o R. K. darbo užmokestis ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo 1 064,21 Eur, todėl ginčijamo sprendimo priėmimo metu visą darbo laiką Bendrovėje dirbusiems darbuotojams mokėto mėnesinio darbo užmokesčio bendra suma buvo 1 064,21 Eur, t. y. mažiau nei 2 tuo metu buvusio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai (1 677,40 Eur). Dėl T. I. darbo sutarties vertinimo atsakovas papildomai nurodo, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduotas tik tuo atveju, jei įmonėje darbuotojai dirba sprendimo dėl leidimo gyventi priėmimo metu. Be to, nuo 2016 m. liepos 12 d. iki 2017 m. vasario 22 d. Bendrovėje dirbo tik vienas asmuo – V. Š. (direktorius, dirbo 1 val. per dieną, 5 dienas per savaitę), kuris tuo pačiu metu dirbo dešimtyje kitų įmonių. Tai sudarė rimtą pagrindą abejoti Bendrovės veiklos vykdymu. Vien tik Bendrovės banko sąskaitos išrašai, pelno balansai taip pat neįrodo veiklos vykdymo, todėl 2017 m. balandžio 27 d. pranešimu pareiškėjos prašyta pateikti UAB „Versloneta“ ūkinę komercinę veiklą patvirtinančias sutartis. Pareiškėjos atstovės pateiktos sutartys nepatvirtino apie 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (2017 m. vasario 24 d.) Bendrovės vykdytą veiklą, kiti dokumentai buvo prieštaringi. Bendrovės verslo planas buvo parengtas tik 2017 m. vasario 13 d., jo priedai – 2017 m. vasario 23 d., jame pateikta informacija nekonkreti, yra akivaizdžių netikslumų (Bendrovė paslaugas teikia bendradarbiaudama su neegzistuojančia asociacija). Atsakovas sudarė tinkamas sąlygas pareiškėjai įrodyti savo ketinimų tikrumą, bet ji neįrodė, kad jos deklaruojamas tikslas (vykdyti teisėtą veiklą UAB „Versloneta“) buvo realus. Atsakovas neturėjo pagrindo padaryti išvadą, kad Bendrovės veiklos adresas pasikeitė, vien dėl 2017 m. balandžio 24 d. nuomos sutartyje nurodyto kito adreso, be to, ne viename po 2017 m. balandžio 24 d. sudarytame Bendrovės dokumente buvo nurodytas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pateiktas jos veiklos adresas – (duomenys neskelbtini). Atsakovas pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmę vertino atsižvelgdamas į teismų praktikoje ir teisės aktuose, be kita ko, Lietuvos migracijos politikos gairėse, išskirtus nelegalios migracijos grėsmės požymius. Konstatavus, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas – tik įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti jos nelegalios migracijos grėsmė. Šiuos įtarimus sustiprina faktas, kad pareiškėja 2017 m. vasario 10 d. kreipėsi dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo, tai grįsdama ketinimu atvykti į Lietuvos Respubliką kaip UAB „Dekatus“ direktorė (viza pareiškėjai neišduota).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
- Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
- Pareiškėja 2017 m. vasario 24 d. pateikė prašymą (II t., b. l. 323-331) išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nurodydama, jog ji užsiėmė ir ketino toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „Versloneta“. Įstatymo
45 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip
1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (1 p.), arba šios dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus atitinkančios įmonės vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje (2 p.). - Departamentas ginčijamu 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (I t., b. l. 12-18) atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nustatęs šiuos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus atsisakymo pagrindus: duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jos nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); per šio Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodytu atveju nustatytą terminą nepateikti prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti (13 p.); ir ji neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas pareiškėjos atžvilgiu pagrįstai nustatė Įstatymo 35 straipsnio
1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose įtvirtintus pagrindus atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. - Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo
Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo
Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais. Pareiškėja aplinkybių arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė. - Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, jog pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (šiuo atveju darbą Bendrovėje), bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, jog šiuo atveju nėra Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų sąlygų visumos leidimui laikinai gyventi išduoti – UAB „Versloneta“ ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Kartu su 2017 m. vasario 24 d. prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė Bendrovės verslo planą (II t., b. l. 352-356),
2017 m. vasario 13 d. patvirtintą tuometinio Bendrovės direktoriaus V. Š.. Antraštiniame puslapyje po data įrašyti žodžiai „Tvirtinu direktorius V. Š.“ ir padėtas parašas, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos pozicija, jog verslo plane nurodyta data – 2017 m. vasario 13 d. – yra tik dokumento spausdinimo data. Tokiu pat būdu patvirtintas (pradžioje ir pabaigoje) ir Verslo plano priedas (II t., b. l. 357-367). Nors pirmajame priedo lape po žodžio „Tvirtinu“ yra ranka įrašyta data 2017 m. vasario 13 d., tai nesutampa su šalia esančia spausdintine data – 2017 m. vasario 23 d., tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju esminės reikšmės neturi. Byloje nėra duomenų apie jokius kitus (ankstesnius) Bendrovės verslo planus. Atsižvelgiant į tai, jog sąlyga vykdyti veiklą pagal verslo planą yra expressis verbis (lot. aiškiais žodžiai, tiesiogiai) nurodyta Įstatymo
45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, užsienietis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi šiuo pagrindu, neturi teisės pasirinkti, ar tokį planą pateikti kompetentingai įstaigai, bei privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bendrovė veiklą vykdė būtent pagal šį planą. Kadangi Bendrovės verslo planas buvo patvirtintas tik pora savaičių prieš pareiškėjai kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Bendrovė objektyviai negalėjo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius vykdyti veiklą pagal verslo planą. Tai yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.), todėl pripažintina, jog atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti tokį leidimą. Atsižvelgdama į tai, kad, nustačius vieną Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pagrindą atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kitų pagrindų egzistavimas (neegzistavimas) šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės ir kad, kaip minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pagrindų atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėjų kolegija plačiau šių pagrindų neanalizuoja. - Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja savo teiginius, jog teismas akivaizdžiai neįsigilino bei nepastebėjo visų svarbių duomenų, grindė, be kita ko, teismo užimtumu. Teismo posėdžio dieną (2017 m. gruodžio 4 d.) teisme vyko penki posėdžiai, kuriuose Departamentas buvo atsakovu, todėl, pareiškėjos nuomone, teismas neturėjo net fizinių galimybių įsigilinti į visus argumentus, visaverčiai įvertinti bylą. Pastebėtina, jog teisėjų kolegija nenustatė jokių bylai esminę reikšmę turinčių dokumentų ar aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų įvertinęs ar įvertinęs netinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra palankus pareiškėjai, savaime nereiškia, jog toks vertinimas buvo atliktas paviršutiniškai. Pareiškėja apeliaciniame skunde pateikia savo aplinkybių vertinimą, kuris yra subjektyvus ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo prieitų išvadų. Be to, pirmosios instancijos teismas, 2017 m. gruodžio 4 d. nusprendęs sprendimą priimti ir paskelbti 2017 m. gruodžio 21 d., nepasinaudojo Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybe atidėti teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą, todėl laikytina, kad, pirmosios instancijos teismo vidiniu įsitikinimu, jis iki 2017 m. gruodžio 21 d. buvo pakankamai išsamiai išanalizavęs byloje esančius duomenis bei pasirengęs priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiuo vertinimu, todėl pareiškėjos argumentai šiuo aspektu atmetami.
- Teisėjų kolegija, susipažinusi su 2017 m. gruodžio 4 d. posėdžio pirmosios instancijos teisme garso įrašu (trukmė: 15 min. 18 sek.), nustatė, jog teismo posėdžio metu pareiškėjos advokatui nebuvo sudarytos jokios kliūtys teikti paaiškinimus, atsikirtimus, užduoti klausimus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis. Advokato pasisakymai nebuvo sustabdyti ar pertraukti (išskyrus teorinio pobūdžio samprotavimus apie tai, kiek konkrečiai įmonės vadovas gali (turi) žinoti įmonės finansinius duomenis), jis paaiškinimus baigė savo nuožiūra. Teismui pasiteiravus, advokatas nurodė jokių klausimų atsakovui, kitų prašymų neturintis, jokių dokumentų papildomai ištirti neprašantis. Teismo posėdžio metu advokatas jokių pretenzijų dėl suteikto nepakankamo laiko pasisakyti nereiškė, jokių papildomų paaiškinimų, atsikirtimų nesiekė pateikti. Apeliaciniame skunde nedetalizuota, kokius konkrečiai svarbius paaiškinimus advokatas planavo (siekė) pateikti teismui, bet to negalėjo padaryti. Taigi argumentai, jog pareiškėjos atstovui teismo posėdžio metu nebuvo suteikta galimybė pateikti pakankamus paaiškinimus, nėra pagrįsti.
- Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos L. H. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė