Civilinė byla Nr. e2A-497-777/2023
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02884-2021-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.1.7.6; 3.2.4.11; 3.3.1.11; 3.3.1.18.1
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 1 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. K. (S. K.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. (S. K.) ieškinį atsakovams D. V. ir K. G. dėl kompensacijos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, P. V. ir R. B., išvadą byloje duodančios institucijos Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų 9 762,76 Eur kompensaciją, procesines 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 9 762,76 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. Ieškovui ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė du statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini). Teigia, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1030-971/2020 tenkino atsakovų patikslintą ieškinį iš dalies (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-288-618/2021 apeliacinis skundas atmestas) ir ūkinį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), atidalijo tarp šalių, neatsižvelgęs į nuo seno nusistovėjusią pastato naudojimosi tvarką, taip pat ieškovo atliktas investicijas į naudoto ūkinio statinio dalį, t. y. šiuo metu atsakovams priteista ūkinio pastato dalis, pažymėta atidalijimo plane indeksu 1-1.
2.2. Nuo pat pagrindinio statinio ir kitų statinių dalies įsigijimo vidurinė ūkinio pastato dalis buvo paskirta naudotis ieškovui pagal žodinį tarpusavio susitarimą, todėl ieškovas dar 1988 m. įsirengė savo ūkinio pastato dalyje duobę automobiliams tvarkyti, dar vienus vartus, privažiavimą iš kitos pusės, pasidarė lentynas, metalinį karkasą iš vamzdžių, prie jo pritvirtino variklių kraną, atsivedė elektrą, įsirengė apšvietimą, padarė perdangą, laiptus ir įrengė palėpės patalpas, t. y. investavo daugybę savo lėšų ir laiko. Mano, jog tai, kad ieškovas viską įrengė savo lėšomis, patvirtina 1988 m. kišeninio kalendoriaus su vertimu kopija, iš kurios matyti dalis jo, kaip darbų organizatoriaus, investicijų mokant už medžiagas ir už darbininkų paslaugas. Padarė išvadą, kad atsakovams atiteko daug vertingesnė ūkinio statinio dalis, tačiau byloje liko neišspręstas kompensacijos priteisimo klausimas.
3. 2022 m. birželio 30 d. nutartimi buvo priimtas ieškovo atsisakymas nuo dalies ieškinio, t. y. dėl 3 979,27 Eur kompensacijos priteisimo, ir ši bylos dalis nutraukta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Plungės apylinkės teismas 2023 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovo 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
5.1. Nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčo ūkinio pastato dalimi, architekto S. B. atidalijimo plane pažymėta indeksu 1-1 (29,14 kv. m ploto), iki ginčo ūkinio pastato atidalijimo faktiškai naudojosi ieškovas, o ne jo bendraturčiai. Pažymėjo, kad ieškovas naudojosi ir visais šioje ūkinio pastato dalyje atliktais nagrinėjamoje byloje įrodinėjamais pagerinimais. Iki tol, kol ieškovo teisė naudotis aptariama ūkinio pastato dalimi nebuvo kvestionuojama, t. y. kol pastato bendraturčiai – atsakovai nagrinėjamoje byloje – nesikreipė į teismą dėl ginčo ūkinio pastato atidalijimo, ieškovas neturėjo pagrindo manyti, kad tokia situacija pažeidžia jo, kaip bendraturčio, teises, todėl mano, kad ieškinio senaties terminas tuo laiku negali būti skaičiuojamas.
5.2. Akcentavo, kad iš civilinės bylos Nr. 2-1030-971/2020 medžiagos nustatyta, jog patikslintas ieškinys dėl ginčo ūkinio pastato atidalijimo ieškovui buvo įteiktas 2020 m. sausio 7 d. (civilinė byla Nr. 2-1030-971/2020, t. 1, b. l. 40). Tik 2020 m. sausio 7 d. ieškovui, kaip ginčo ūkinio pastato bendraturčiui, tapo žinoma, kad jo teisė naudotis aptariama ūkinio pastato dalimi yra ginčijama ir atsirado pagrindas rinktis savo galbūt pažeistų teisių gynybos būdą, įskaitant teisę prašyti kompensacijos už įrodinėjamus aptariamos ūkinio pastato dalies pagerinimus. Konstatavo, kad būtent nuo šio momento (2020 m. sausio 7 d.) skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.
5.3. Teigia, kad nors ieškinyje nurodyta, jog ginčo darbai buvo atlikti 1988 m., ieškovo atstovas teismo posėdyje paaiškino (2022 m. birželio 13 d. teismo posėdžio garso įrašo 11, 12 min.), kad, ieškinyje nurodant darbų atlikimo laiką 1988 m., buvo suklysta, nes ginčo darbai yra aprašyti 1988 m. kalendoriuje. Pažymėjo, kad, atstovo paaiškinimais, iš tikrųjų minėtame kalendoriuje įrašai buvo daromi nuo 1998 m. iki 2001 m. Teismas konstatavo, kad įvertinus į bylą pateiktą 1988 m. kalendoriaus originalą, kurio viename iš lapų aprašytos išlaidos garažo duobės įrengimo darbams, matyti, jog jame prieš aptariamą lapą daromi įrašai, kurie datuojami 1998 m., o kitame lape po lapo, kuriame aprašytos išlaidos garažo duobės įrengimui, – 2000 m. Mano, kad įrašai šiame kalendoriuje apie garažo duobės statybą, tikėtina, buvo atlikti ne 1988 m., o vėliau.
5.4. Atkreipė dėmesį į tai, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, ieškovas 3/10 dalis ginčo ūkinio pastato įsigijo 1994 m. kovo 29 d., o duomenų apie tai, kad ginčo pastatą ieškovas būtų valdęs ar juo naudojęsis kokiu nors kitu teisiniu pagrindu iki minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, byloje nėra. Akcentavo ir tai, kad ieškovas, duodamas paaiškinimus teismo posėdyje, nurodė, jog garažo duobė buvo įrengta 2000 m., o kiti darbai atlikti ir medžiagos įsigytos anksčiau – apie devyniasdešimtuosius metus (2023 m. sausio 23 d. teismo posėdžio garso įrašo 58 min.–1 val.), tačiau tokius ieškovo paaiškinimus teismas vertino kritiškai, tikėtina, dėl suklydimo, nes tuo metu ginčo ūkinio pastato dalis atsakovui nepriklausė. Pažymėjo, kad teismo posėdyje kaip liudytojai apklausti E. K., V. K. ir J. G. paliudijo, jog garažo įrengimo darbai buvo atliekami 2000 m., tai nurodė ir trečiasis asmuo R. B. savo atsiliepime į ieškinį. Atsižvelgdamas į šiuos duomenis, teismas laikė tikėtinai nustatyta tą aplinkybę, kad 2000 m. ginčo ūkiniame pastate buvo įrengtas garažas.
5.5. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtinto organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ A priedo skyriaus „Privalomieji reikalavimai“ 8 punktą, statant (atliekant) arba griaunant sąraše (A priedas) išvardytus statinius (darbus), būtina, kai statinių statyba arba darbų atlikimas susietas su bendra nuosavybe, turėti notaro patvirtintą bendraturčių sutikimą. Pirmiau cituotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-684/2016) suformuluoti reikalavimai, kad prašantis priteisti kompensaciją už pagerinimus ieškovas privalo įrodyti, jog didindamas daikto vertę elgėsi teisėtai ir turėjo kito bendraturčio sutikimą, būtų įvykdyti tik tuo atveju, jei ieškovas, atlikdamas ginčo darbus, būtų turėjęs įstatymo nustatytos notarinės formos ginčo ūkinio pastato bendraturčių sutikimą. Pažymėjo, kad tokios nuomonės laikosi ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija savo į bylą pateiktoje išvadoje.
5.6. Nurodė, kad tikėtinai nustatytu garažo įrengimo metu (2000 m.) ginčo ūkinis pastatas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė ieškovui S. K. ir bendraturčiams A. V. (mirusi), R. B. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo R. B. atsiliepime teigė, kad jis buvo davęs tik žodinį sutikimą dėl ginčo darų. Akcentavo, kad įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas būtų gavęs A. V. notarinį sutikimą, byloje nėra. Konstatavo, kad ieškovo įrodinėjami pagerinimai buvo atlikti nesilaikant teisėtumo reikalavimo ir neturint teisės aktuose nustatytos notarinės formos bendraturčių sutikimo, todėl padarė išvadą, kad tokie darbai ir investicijos, remiantis pirmiau išdėstyta teismų praktika, negali būti pagrindu konstatuoti, jog egzistavo toks bendro turto pagerinimas, kuris sudaro prielaidas reikalauti iš bendraturčių kompensacijos.
5.7. Nurodė, kad ekspertizės išvadoje, kuria yra grindžiamas galutinis ieškinio reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, yra duota išvada, kiek 2000 m. rinkos kainomis būtų kainavę ginčo darbai ir jiems panaudotos medžiagos. Tačiau teismas vertino, jog tai nėra pakankamas pagrindas teigti, kad būtent tokias išlaidas patyrė ieškovas. Pažymėjo, kad ieškovo pateiktas kalendoriaus lapelis su jo paties ranka darytais įrašais nevertintinas kaip patikimas įrodymas, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti realias iš tiesų ieškovo patirtas išlaidas ginčo darbams. Atkreipė dėmesį, kad iš ieškovo, liudytojų ir trečiojo asmens P. V. paaiškinimų nustatyta, jog ginčo darbams atlikti nebuvo samdoma darbo jėga ar technika, medžiagos buvo gaunamos iš metalo laužo, sukauptos iš anksčiau, todėl konstatavo, kad ekspertizės išvada nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškovas iš tiesų turėjo tiek išlaidų, kiek joje nurodyta.
5.8. Akcentavo, kad ekspertizės akte nurodyti duomenys apie darbų ir medžiagų kainas neįrodo, jog dėl šių darbų atlikimo ginčo ūkinis pastatas būtų tapęs vertingesnis, naudingesnis. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog ginčo ūkinio pastato pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio. Laikė, jog, ginčo pastato paskirčiai nesant garažų, jame atlikti darbai buvo skirti ne pačiam pastatui pagerinti, jo naudingumui ir vertei padidinti, tokie darbai nebuvo reikalingi naudojant daiktą pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą jo paskirtį, o buvo skirti daiktą pritaikyti ieškovo poreikiams, t. y. remontuoti automobilius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Taip pat suformulavo alternatyvų reikalavimą – nustačius Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pagrindą, vadovaujantis CPK 326 straipsnio l dalies 4 punktu, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
7. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
7.1. Nurodė, kad išnagrinėtoje byloje neatskleista esminė aplinkybė, nuo kada ir kokiu pagrindu ieškovas pradėjo valdyti ginčo pastatą. Teigia, kad teismas nesiaiškino ginčo pastato įgijimo, valdymo ar paskyrimo valdyti ieškovui momento, o apsiribojo konstatavimu, jog duomenų apie tai, kad ginčo pastatą ieškovas būtų valdęs ar juo naudojęsis kokiu nors kitu teisiniu pagrindu iki minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, byloje nėra. Pažymi, jog neabejotinai ieškovas kartu su bendraturčiais A. V. bei R. B. ginčo pastatą valdė iki bendraturčių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo. Teigia, kad nagrinėjamu laikotarpiu asmuo turėjo būti valstybinio ar visuomeninio buto nuomininku, gyvenamoji patalpa (butas su priklausiniais) galėjo būti privatizavimo objektu ir nuomininkas turėjo išreikšti ketinimą įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas vadovaujantis Vyriausybės programa, priimta 1991 m. birželio 13 d., ar 1991 m. vasario 28 d. priimtu Privatizacijos įstatymu (priimtas iki 1992 m. gruodžio l d.). Vėliau, vadovaujantis Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206, asmenims buvo leista paduoti pareiškimą dėl buto privatizavimo iki 1997 m. gruodžio 31 d.
7.2. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. Teigia, kad, pagal nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenis, pastato rekonstrukcija baigta 2000 metais, tačiau teismas nenustatė rekonstrukcijos pradžios datos, nors teismui įvertinus į bylą pateiktą 1988 m. kalendoriaus originalą, kurio viename iš lapų aprašytos išlaidos garažo duobės įrengimo darbams, matyti, kad jame prieš aptariamą lapą daromi įrašai, kurie datuojami 1998 m., o kitame lape po lapo, kuriame aprašytos išlaidos garažo duobės įrengimui, – 2000 m. Pažymi, kad ieškovas ir jo atstovas patikino, jog įrašai šiame kalendoriuje buvo daromi nuo 1998 m., todėl mano, kad labiau tikėtina, jog rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 1998 m. ir baigti 2000 m. Bendram turto valdymui ir bendraturčių santykiams turėjo būti taikomos 1964 m. Civilinio kodekso tryliktojo skirsnio „Bendroji nuosavybė“ normos. Akcentavo, kad tuo metu galiojusio Civilinio kodekso (toliau – CK) 122 straipsnis reglamentavo, jog bendroji nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu, o privalomos notarinės formos galiojančios normos nenustatė. Mano, kad nagrinėjamu atveju netaikytinos naujai priimto CK įstatymo nuostatos, nes nenumatytas jo atgalinis veikimas.
7.3. Nesutinka su teismo išvadomis, kad byloje nėra duomenų, jog atlikti darbai nepatektų į pagalbinių darbų, kuriems atlikti leidimas nereikalingas, sąrašą, o reikia vadovautis STR A priedo 8 punktu, kuris reikalauja bendraturčių notarinės formos sutikimo. Teigia, kad šie privalomieji reikalavimai taikytini tik statant arba griaunant sąraše (A priedas) išvardytus statinius, o duomenys būtent STR A priede išvardintiems darbams nustatyti byloje yra. Pažymi, kad 2022 m. vasario 2 d. teismo statybos ekspertizės akto 1 priede išvardintas atliktų darbų sąrašas: grunto kasimas, išvežimas, duobės betonavimas, metalinio rėmo perdangai įrengimas, metalinių laiptų, sąramos vartams, OSB plokščių kalimas, plytelių klojimas, dažymas, vartų įstatymas, elektros instaliacijos taisymas ir kt. Mano, kad minėti darbai atitinka darbų, išvardintų STR A priedo 2 punkte, turinį.
7.4. Teigia, kad, teismui ydingai kvalifikavus ieškovo atliktų ginčo patalpos remonto darbų rūšį, buvo prieita prie klaidingos išvados, jog ieškovo atlikti remonto darbai, pagerinant ir (ar) pritaikant savo reikmėms bendrosios patalpos dalį, nepatenka į STR reglamentuotą išimtį, kuriai nereikalingas statybos leidimas. Taip pat mano, kad teismas klaidingai taikė STR normas, kuriose nustatyti buvę reikalavimai statybai ir griovimui, bet pastato paprastojo remonto, kaip tai reglamentuojama galiojančiuose techniniuose reglamentuose – ,,paprastasis remontas“, numatyta nebuvo ir šis reglamentas nustatė reikalavimų paprastajam remontui tiek, kiek buvo nustatyta STR 2 punkte. Pagal galiojančias statybos reglamentavimo normas ginčo patalpos pagerinimo ir (ar) paprastojo remonto darbams nebuvo reikalingas statybos leidimas, todėl netaikytina pirmosios instancijos teismo taikyta STR 20.1 punkto nuostata: leidimas statyti išduodamas pateiktus notariškai patvirtintą bendraturčių sutikimą, jei statinys (valda, patalpos) priklauso dviem ar daugiau savininkų.
7.5. Teigia, kad nesant teisės aktuose privalomo reikalavimo turėti notariškai patvirtintą bendraturčių sutikima, teismas turėjo vadovautis 1964 m. Civilinio kodekso norma, nurodyta 122 straipsnyje, kurioje nereglamentuota privaloma bendraturčių notarinė sutikimo forma. Teigia, kad minėto 122 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta išlyga, kad jei šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris paskiau įgyja dalį šio namo bendrosios nuosavybės teise.
7.6. Nurodė, kad byloje pateikta lokalinė sąmata ir 2020 m. vasario 2 d. ekspertizės aktas, kuriame konstatuota atliktų pagerinimų vertė 2020 m. rinkos kainomis. Mano, jog šie nurodyti įrodymai pagrindžia, kokia dalimi pinigine išraiška pagerėjo ginčo patalpos dalis, teismų sprendimais atitekusi atsakovams. Atkreipė dėmesį, kad jeigu pirmosios instancijos teismas nemanė, jog patalpos, atitekusios atsakovams po atidalijimo, pagerinimai nebuvo būtini ir nebuvo atlikti ir turėtų likti nekompensuojami patalpų pagerinimo prasme, tuomet pirmosios instancijos teismas privalėjo tinkamai įvertinti teisinį santykį ir pritaikyti tinkamą teisės normą bei priteisti ieškovui kompensaciją, nes atsakovams atiteko vertingesnė ūkinio pastato dalis, į kurią ieškovas investavo savo darbą ir lėšas, kurios pagrįstos 2020 m. vasario 2 d. ekspertizės aktu. Mano, kad ieškovo investicijos buvo teisėtos, nes visą bendros patalpos valdymo laikotarpį jis pagrįstai tikėjo, jog ginčo patalpos dalį valdo sąžiningai, su buvusių bendraturčių sutikimu nusistačius naudojimosi tvarką, ir pagrįstai tikėjosi ją valdyti toliau.
7.7. Nesutiko su teismo motyvu, kad nepagerėjo pastato techninės savybės, nes pagerinimo darbais nebuvo gerinamos pastato techninės savybės, ir ši aplinkybė nebuvo įrodinėjimo dalyku. Teigia, kad įrodinėjimo dalykas buvo pagerinimai, kurie atidalijus pastatą liko atsakovų atidalytoje pastato dalyje ir kurių nėra galimybės ieškovui fiziškai susigrąžinti, kadangi šie pagerinimai neatskiriamai liko atsakovams priklausančioje dalyje.
7.8. Nesutiko su teismo argumentais, jog ginčo pastatas netapo vertingesnis ir naudingesnis. Teigia, kad antstolės V. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 0004/21/F-1274 užfiksuota, jog yra išbetonuotos ginčo patalpos grindys, iškasta ir išbetonuota duobė, suvirinta metalinė konstrukcija, ant jos įrengta antresolė, dalis patalpos išklota plytomis, įstatyti dideli sutvirtinti garažo vartai (CBP-3555 priedas). Pažymi, jog visais šiais gėriais, kurie neginčijamai atlikti ieškovo darbu ir lėšomis, naudojasi atsakovai. Teigia, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo patalpos pagerinimai jiems yra nereikalingi ir jie kokiu nors būdu sugrąžino ginčo patalpą į iki pagerinimo buvusią būklę.
7.9. Pažymi, kad jeigu eksperto išvadoje yra suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, tai tokia išvada pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Teigia, kad nagrinėjamu atveju eksperto išvada apie turto dalies vertės padidėjimą ieškovo atlikto remonto kaina yra pakankamai kategoriška, motyvuota, pagrįsta tinkamai taikyta vertinimo metodika, todėl mano, kad šiuo įrodymu (teismo ekspertizės akto išvadomis) teismas neturėjo pagrindo abejoti. Mano, kad teismo eksperto vertinimas labiau atitinka šalių pusiausvyros bei turtinių interesų apsaugos principus.
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
9. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
9.1. Nurodė, kad apeliaciniame skunde beveik visas dėmesys skirtas įrodyti ieškovo veiksmų, atliekant statybą, teisėtumą ir tai daroma pasirenkant ir analizuojant sau palankias, bet iškraipant tikrąsias faktines aplinkybes. Teigia, kad ieškovas atskaitos tašku laiko aplinkybę, esą ieškovas atliko remonto, o ne rekonstrukcijos darbus, ir iš to kildina paskesnes klaidingas išvadas apie ieškovo veiksmų teisėtumą. Pažymi, jog bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas iš pirmojo aukšto iškasė net 4 m pločio, 4,52 m ilgio ir 1,70 m aukščio duobę (18,08 kv. m plotas) ir tuo padidino statinio tūrį, sukūrė naują patalpą, kadastro byloje įvardintą „rūsys“, ją pavertė į duobę automobiliams remontuoti, į kurią patenkama iš 1-ojo aukšto, t. y. ieškovas įrengdamas duobę automobiliams remontuoti faktiškai net pakeitė paskirtį iš ūkinio statinio į garažo. Mano, kad ieškovas, iškasdamas tokio dydžio duobę, įrengė rūsį, kurio niekada nebuvo, ir taip iš esmės pertvarkė esamą statinį, sukurdamas jo naują kokybę. Mano, kad naujos patalpos (rūsio) įrengimas negali būti laikomas remontu, o yra statinio rekonstravimas, kuriam taikomas griežtesnis teisinis reguliavimas.
9.2. Teigia, jog yra akivaizdu, kad ieškovas ūkio paskirties patalpoje įrengdamas duobę automobiliams remontuoti, virš duobės įrengdamas įtaisą automobilių varikliams iškelti (telferį), ne tik rekonstravo patalpą, bet faktiškai pakeitė patalpos paskirtį iš pagalbinio ūkinio į garažo. Mano, kad naujos paskirties patalpai normatyviniais statybos dokumentais nustatyti kitokie reikalavimai (Reglamento 16 straipsnis), todėl ieškovas privalėjo gauti leidimą statyti ir dėl to, kad vykdė ne statinio remontą, o jo rekonstrukciją, ir dėl to, kad faktiškai pakeitė patalpos paskirtį. Padarė išvadą, kad ieškovas nesilaikė Reglamento 15 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos statinio naudotojui nustatytos pareigos gauti apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą rekonstruoti, remontuoti pastatą, pakeisti paskirtį ar nugriauti.
9.3. Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, jog ieškovas 1993 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo tik 3/10 dalis ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir teisiškai ieškovui visada priklausė tik 28,66 kv. m ploto patalpa, tačiau jis faktiškai ilgą laiką naudojo 57,82 kv. m ploto patalpą, kurios virš pusės ploto (29,16 kv. m) priklausė kitam bendraturčiui. Teigia, kad paminėtoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos tik ieškovo įgytos ūkinio pastato idealiosios, bet ne realiosios dalys. Akcentavo, kad naudojimosi ieškovo įgyjama ūkinio pastato dalimi tvarka nebuvo nustatyta ir aptarta nei paminėtoje 1993 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, nei jokiame vėlesniame susitarime. Mano, kad šios aplinkybės yra nustatytos išnagrinėtoje tarp tų pačių šalių civilinėje byloje Nr. 2-1030-971/2020 dėl ginčo patalpų atidalijimo ir ieškovas šių aplinkybių neginčijo. Taigi ieškovas neturėjo jokių prielaidų ir lūkesčių teisėtai naudotis visomis patalpomis ir su jomis visomis elgtis savo nuožiūra.
9.4. Teigia, kad ekspertui buvo pateikta užduotis nustatyti ieškovo 1988 metais atliktų darbų kainą ir atliekant šiuos darbus panaudotų medžiagų vertę, tačiau mano, kad ekspertas ekspertizės išvadoje atliktus darbus jau vertino pagal 2022 metais atliktus inventorizacijos planus bei 2000 metų kainomis (Ekspertizės akto 4, 5 punktai (l t., b. l. 97). Akcentuoja, kad ekspertas atliko užduotis, kurių nebuvo prašyta. Be to, ekspertas vertino ne patalpų pagerinimus, o pačias patalpas. Atsakovų nuomone, eksperto nurodytas privažiavimas nėra susijęs su patalpa, be to, net nėra jokių duomenų, kad privažiavimas, kurį vertino ekspertas, kaip statinys egzistuoja.
9.5. Atkreipė dėmesį, kad, ieškovo teigimu, jis faktiškai naudojosi šiomis patalpomis ir jų pagerinimais vienas pats iki 2020 m., kol patalpos buvo atidalytos, t. y. daugiau nei 30 metų, tačiau ekspertas apie pagerinimų nusidėvėjimą net neužsiminė, o atsakinėdamas teisme į šį klausimą paaiškino, kad niekas nenusidėvėjo, kas, atsakovų vertinimu, kelia pagrįstų abejonių dėl eksperto išvados objektyvumo.
9.6. Pažymi, kad ieškovas nurodė abstraktų atliktų patalpos pagerinimų sąrašą, t. y. pasidarė lentynas, metalinį karkasą iš vamzdžių, prie jo pritvirtino variklių kraną, atsivedė elektrą, įsirengė apšvietimą. Atkreipė dėmesį, kad tokie pagerinimai gali būti atskirti nuo turto nepadarius jam jokios žalos ir perkelti į kitą patalpų vietą patiriant mažavertes sąnaudas: lentynos, apšvietimo lempos yra lengvai perkeliami daiktai. Variklio kėlimo mechanizmas (telferis) taip pat gali būti lengvai perkeltas į kitą patalpos dalį be jokių sąnaudų ir pastangų. Teigia, jog tai patvirtinto pats atsakovas apklausiamas teismo posėdžio metu. Pastebi, kad ieškovas elektros įvedimą laiko pagerinimu, tačiau jam atidalytos patalpos atiteko taip pat su įrengta elektros instaliacija. Tas pačias aplinkybes nurodo ir pasisakydamas apie ieškovo nurodomą 42 kv. m išklotą plytelėmis grindų plotą, nors jam priteistos atidalytos patalpos taip pat yra su danga.
9.7. Nurodė, kad ieškovas įrodinėja patalpos pagerinimo faktą 1988 metų kalendoriaus lapu, tačiau mano, jog jo pozicija šiuo klausimu ypatingai nenuosekli ir nepatikima. Pažymi, kad nuo proceso pradžios ieškovas teigė, jog dar 1988 metais įsirengė duobę, ir kaip to įrodymą pateikė 1988 metų kalendorių su užrašais. Teigia, kad po atsakovų atsiliepimo, kuriame nurodyta, jog ieškovas nuosavybę į ginčo patalpas įgijo tik 1994 metais, ieškovas ėmė teigti, kad smulkius darbus darė 1988 metais, o garažą įsirengė daug vėliau – 2000 metais. Pažymėjo, kad apklaustas teisme ieškovas jau pradėjo teigti, jog nors ieškinyje nurodyta, kad ginčo darbai buvo atlikti 1998 m., o ieškinyje nurodant darbų atlikimo laiką 1988 m buvo suklysta, nes jie aprašyti 1988 metų kalendoriuje, atsakovų nuomone, toks ieškovo esminių teiginių nenuoseklumas kelią pagrįstų abejonių dėl ieškovo paaiškinimų patikimumo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
11. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovas, atsakovas ir jų atsakovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantas bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
12. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas dėl kompensacijos už bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto pagerinimą priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
14. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą plane indeksu 2I1p, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1030-971/2020, kuris Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-288-618/2021 paliktas nepakeistas, be kita ko, buvo nuspręsta: atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės D. V. ir K. G. priklausančias 7/10 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane indeksu 2I1p, adresu (duomenys neskelbtini), ir priteisti D. V. ir K. G. nuosavybės teise 66,88 kv. m ploto patalpas, pažymėtas atestuoto architekto S. B. atidalijimo plane indeksais 1-1 ir 1-2; taip pat atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės S. K. priklausančias 3/10 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane indeksu 2I1p, adresu (duomenys neskelbtini), ir priteisti S. K. nuosavybės teise 28,64 kv. m ploto patalpą, pažymėtą atestuoto architekto S. B. atidalijimo plane indeksu 2-1.
15. Apeliantas iš esmės teigia, kad atsakovams po atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atiteko vertingesnė (įrengus garažą, pagerintą) ginčo ūkinio pastato dalis, kurią apeliantas įrengė savo lėšomis, todėl ieškiniu prašė priteisti kompensaciją už atsakovams atitekusią vertingesnę turto dalį.
16. Bendraturčių teisių pasikeitimą padidinus bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuoja CK 4.77 straipsnis. Minėtame straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu bendraturtis, turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai šio bendraturčio reikalavimu jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir naudojimosi bendruoju daiktu tvarka turi būti atitinkamai pakeičiamos (1 dalis). Jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims (2 dalis).
17. Aiškindamas šį kodekso straipsnį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimas, padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, reiškia teisių apimties pasikeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2003; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2006). Taip pat šios kategorijos bylose kasacinis teismas suformulavo praktiką, kad pagal CK 4.77 straipsnio 1 dalį yra pagrindas padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymų nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2003). Pagal CK 4.77 straipsnio 2 dalį, jeigu bendraturtis padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę neturėdamas kitų bendraturčių sutikimo, jis įgyja nuosavybės teisę į tą padidintą dalį, jeigu ją galima atskirti nesužalojant bendro daikto. Jeigu padidintos daikto ar jo vertės dalies negalima atskirti nesužalojant bendro daikto, tai visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai jų bendrosios nuosavybės teise turimoms dalims.
18. Apeliaciniu skundu teigiama, kad nagrinėjamoje byloje buvo neatskleista bylos esmė – nenustatyta aplinkybė, nuo kada ir kokiu pagrindu ieškovas pradėjo valdyti ginčo pastatą. Teigia, kad teismas nesiaiškino ginčo pastato įgijimo, valdymo ar paskyrimo valdyti ieškovui pastatą momento, o apsiribojo konstatavimu, jog duomenų apie tai, kad ginčo pastatą ieškovas būtų valdęs ar juo naudojęsis kokiu nors kitu teisiniu pagrindu iki minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu. Akcentuotina, kad, pagal CPK 12 straipsnį, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės.
19. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019, 27 p.).
20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas 3/10 dalis ginčo ūkinio pastato įsigijo 1994 m. kovo 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Nors apeliaciniu skundu yra teigiama, kad ieškovas neabejotinai kartu su bendraturčiais ginčo pastatą valdė iki bendraturčių pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, tačiau, be savo teiginių, jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų apelianto įrodinėjamą aplinkybę, į bylą nepateikė. Akcentuotina, kad apeliaciniu skundu, be kita ko, yra nurodomas butų privatizavimo teisinis reglamentavimas, tačiau niekaip nepaaiškinama, kuo šis teisinis reglamentavimas yra susijęs su nagrinėjama byla. Apeliantas ne tik kad neteikia įrodymų, jog iki minėtos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo valdė ginčo patalpas kitu būdu (pvz., nuomos pagrindu), tačiau tokių aplinkybių nenurodo ir savo paaiškinimuose, todėl apeliacinės instancijos teismas skundo argumentą, kad teismas neatskleidė bylos esmės, laiko deklaratyvaus pobūdžio ir atmeta kaip nepagrįstą.
21. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nepagristai nesivadovavo 1964 m. Civilinio kodekso tryliktojo skirsnio „Bendroji nuosavybė“ nuostatomis. Teigia, kad rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 1998 metais ir baigti 2000 metais. Akcentavo, kad tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 122 straipsnis reglamentavo, jog bendroji nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu, o privalomos notarinės formos galiojančios normos nenustatė, todėl laikė, kad šioje byloje nebuvo pagrindo teigti, jog notarinės formos nesilaikymas užkerta kelią priteisti kompensaciją. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.
22. Akcentuotina, jog apeliaciniu skundu sutinkama su teismo išvadomis, jog ginčo garažo įrengimo metu galiojo Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (suvestinė redakcija nuo 1997 m. birželio 26 d. iki 2000 m. rugpjūčio 30 d.), kuris yra specialusis įstatymas, reglamentuojantis statybos teisinius santykius, o šio įstatymo nuostatos yra reikšmingos nagrinėjam ginčui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (1996 m. kovo 19 d. redakcija) 2 straipsnyje nustatyta, kad statyba – veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti), rekonstruoti, suremontuoti statinį; rekonstravimas – statybinė veikla, kurios tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį; remontas – statybinė veikla, kurios tikslas iš dalies arba visiškai atkurti statinio techninę būklę pagal statybos normatyvinių dokumentų reikalavimus arba pagerinti statinio naudojimo savybes. Statybos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje (1997 m. birželio 26 d. redakcija) buvo nustatyta, kad statiniai Lietuvos Respublikoje gali būti statomi arba griaunami tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti, rekonstruoti, remontuoti (toliau – statyti) ar griauti; pagalbinių statinių ir darbų, kuriems statyti nereikia leidimo, sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės valdžios institucija.
23. Ieškovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teikdamas paaiškinimus įrodinėjo, jog ginčo ūkiniame pastate savo lėšomis įsirengė garažą, t. y. įsirengė duobę automobiliams tvarkyti, taip pat dar vienus vartus, privažiavimą iš kitos pusės (už sklypo ribos, nes atsakovai buvo užstatę ieškovo vartus), pasidarė lentynas, metalinį karkasą iš vamzdžių, prie jo pritvirtino variklių kraną, atsivedė elektrą, įsirengė apšvietimą, padarė perdangą, laiptus ir įrengė palėpės patalpas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas ieškovo nurodomus atliktus darbus, konstatuoja, jog byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu, kai, tikėtina, buvo atliekami nurodyti darbai, ginčo ūkinis pastatas būtų buvęs prastos techninės būklės, kas būtų suponavę ieškovo pareigą statinį remontuoti. Be to, atliktų darbų apimtis ir pobūdis suponuoja išvadą, jog ieškovas šiuo atveju nesiekė atkurti statinio techninės būklės pagal statybos normatyvinių dokumentų reikalavimus arba pagerinti statinio naudojimo savybių, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas, pertvarkydamas ūkinį pastatą į garažą, atliko pastato remonto darbus. Šiuo atveju, atsižvelgus į Statybos įstatyme nurodytą rekonstravimo apibrėžimą (rekonstravimas – statybinė veikla, kurios tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį), darytina išvada, jog ieškovas iš esmės siekė pertvarkyti esamą ūkinį pastatą į garažą, t. y. vykdė statinio rekonstrukciją.
24. Iš CK 4.77 straipsnio nuostatų matyti, kad įstatymų leidėjas numatė galimybę pakeisti bendraturčio nuosavybės dalį bendrojoje dalinėje, jei jis padidina bendrą daiktą ar jo vertę, tačiau kartu nustatė imperatyvią pareigą gauti kito bendraturčio sutikimą padidinti bendrą daiktą ar jo vertę. Kasacinis teismas aiškindamas šią teisės normą pažymėjo: „<...> Pagal bendrąją nuosavybę reglamentuojančias teisės normas, bendraturčio nuosavybės dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje gali pasikeisti tuomet, kai jis padidina bendrą daiktą ar jo vertę (CK 4.77 straipsnis). Tačiau tam būtina nustatyti, ar buvo kito bendraturčio sutikimas padidinti bendrą daiktą ar jo vertę, ar padidinimą atlikęs bendraturtis reikalavo pakeisti jo dalį bendrojoje nuosavybėje, ar bendrą daiktą galima padalyti ir kt.<...>“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-684/2016). Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 316 patvirtintas organizacinis tvarkomasis statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:1999 „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“. Minėto reglamento skyriaus „Privalomieji reikalavimai“ 8 punkte nurodoma, kad statant (atliekant) arba griaunant sąraše (A priedas) išvardytus statinius (darbus), kai statinių statyba arba darbų atlikimas susietas su bendra nuosavybe, būtina turėti notaro patvirtintą bendraturčių sutikimą. Šis reikalavimas yra imperatyvaus pobūdžio, todėl privalomas visiems statytojams. Analizuojant nurodytas teisės normas bei formuojamą teismų praktiką, yra akivaizdu, jog bendraturtis, siekdamas padidinti bendrą daiktą ar jo vertę, privalo turėti kitų bendraturčių sutikimą tokius veiksmus atlikti, o statybos techniniame reglamente numatyta notarinė sutikimo forma yra privaloma.
25. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad trečiasis asmuo R. B. atsiliepimu į ieškinį paaiškino, jog kai buvo įsigytos ginčo patalpos, trečiasis asmuo ir ieškovas žodžiu susitarė dėl šių patalpų naudojimosi tvarkos, tačiau duomenų, jog trečiasis asmuo būtų pateikęs sutikimą atlikti ūkinio pastato rekonstrukcijos darbus, į bylą nepateikta. Dar daugiau, byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovas būtų siekęs gauti kitos bendraturtės, t. y. A. V., sutikimą dėl rekonstrukcijos darbų atlikimo. Apeliaciniu skundu teigiama, kad bendraturtė A. V. žinojo apie apelianto atliekamą rekonstrukciją, tačiau jokių pretenzijų nereiškė, todėl, apelianto nuomone, A. V. konkliudentiniais veiksmais sutiko su apelianto atliekama ūkinio pastato rekonstrukcija. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Akcentuotina, jog kiekvienas asmuo pats pasirenka savo pažeistų teisių gynimo būdą ir tai, ar apskritai savo pažeistą teisę pageidauja ginti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad A. V. nesikreipė į teismą dėl savo pažeistos teisės gynimo, nereiškia, jog buvo duotas sutikimas atlikti ūkinio pastato remonto darbus, ir juo labiau nepanaikina apelianto pareigos tokį sutikimą gauti bei tinkamai įforminti. Apeliantas, neturėdamas objektyvių įrodymų, jog bendraturčiai sutinka atlikti ūkinio pastato rekonstrukcijos darbus, pats prisiima riziką, jog ateityje gali susilaukti bendraturčių pretenzijų dėl atliktų darbų. Kaip minėta anksčiau, civilinio proceso įstatymas numato, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, todėl šiuo atveju būtent apeliantas turėjo įrodyti, jog atlikdamas ūkinio pastato rekonstrukciją laikėsi visų įstatymuose nustatytų reikalavimų, taip pat ir reikalavimo gauti bendraturčių sutikimą rekonstruoti statinį. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas turėdamas pareigą pateikti įrodymus, kad gavo notaro patvirtintą bendraturčių sutikimą, ne tik kad neįvykdė šios savo pareigos, dar daugiau, apeliantas į bylą nepateikė jokių įrodymų, jog tokį sutikimą apskritai siekė gauti. Pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus, niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nulius commodum capere de sua injuria propria), o iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Vadovaujantis šiuo principu konstatuotina, jog, apeliantui nesilaikius reikalavimo turėti kitų bendraturčių sutikimą ir nesilaikius įstatymų nustatytų taisyklių, nėra pagrindo teigti, jog apeliantas turi teisę į savavališkai atliktų ginčo ūkinio pastato rekonstrukcijos darbų kompensaciją.
26. Vertinant apelianto nurodomus argumentus, jog, nesant teisės aktuose privalomo reikalavimo turėti notariškai patvirtintą bendraturčių sutikimą, teismas turėjo vadovautis 1964 m. Civilinio kodekso norma, nurodyta 122 straipsnyje, kurioje nereglamentuota privaloma bendraturčių notarinė sutikimo forma, šie apelianto nurodomi skundo argumentai teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui neturi. Minėtame straipsnyje nurodoma, kad bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu. Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog bet koks bendrosios nuosavybės teise valdomo turto valdymo, naudojimosi ir disponavimo klausimas turi būti suderintas tarp bendraturčių, kas šiuo atveju reiškia, jog, apeliantui pageidaujant rekonstruoti ūkinį pastatą, tokie darbai privalėjo būti suderinti su kitais statinio bendraturčiais. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad šiame straipsnyje nėra numatyta pareiga turėti notariškai patvirtintą bendraturčių sutikimą, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju bendraturčių sutikimas vis tiek turėjo būti gautas. Kaip minėta šios nutarties 25 punkte, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad apeliantas, atlikdamas ūkinio pastato rekonstrukcijos darbus, kreipėsi į ūkinio pastato bendraturčius, siekdamas gauti bet kokį leidimą šiuos darbus atlikti, todėl darytina išvada, kad ieškovas nesilaikė ir 1964 m Civilinio kodekso 122 straipsnyje nurodytų reikalavimų.
27. Apeliaciniu skundu, be kita ko, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog patalpos pagerinimai nebuvo būtini ir nebuvo atlikti, privalėjo tinkamai įvertinti teisinį santykį ir pritaikyti tinkamą teisės normą bei priteisti ieškovui kompensaciją, nes atsakovams atiteko vertingesnė ūkinio pastato dalis, į kurią ieškovas investavo savo darbą ir lėšas, kurios pagrįstos 2020 m. vasario 2 d. ekspertizės aktu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. Akcentuotina, jog kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis. Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko (panaudos gavėjo) poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016). Šia kasacinio teismo jurisprudencija dėl daikto pagerinimo sampratos remiamasi ir tuo atveju, kai sprendžiami su bendraturčių tarpusavio kompensacijomis susiję klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2021).
28. Kaip minėta, būtent apeliantas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teikdamas paaiškinimus įrodinėjo, jog ginčo ūkiniame pastate savo lėšomis įsirengė garažą. Apeliantas taip pat nurodė, jog garažas jam yra reikalingas, kadangi jis ten remontuoja automobilius, t. y. visi atlikti rekonstrukcijos darbai buvo pritaikyti vieninteliam tikslui – automobilių remontui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atlikus pastato rekonstrukciją, patalpos buvo pritaikytos ypač specifinei veiklai (automobilio remontui), todėl laikytina, kad atlikti darbai buvo skirti ne pačiam pastatui pagerinti (padidinti jo naudingumą ir vertę), bet pritaikyti labai siaurai sričiai, kuria užsiima būtent apeliantas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog po rekonstrukcijos darbų ginčo ūkinis pastatas netapo vertingesnis, todėl kompensacija jam nepriteistina. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad dalis apelianto nurodomų pagerinimų gali būti atskirti nuo turto nepadarius jam jokios žalos ir perkelti į kitą patalpų vietą patiriant mažavertes sąnaudas, t. y. apeliantas be neproporcingų sąnaudų turi galimybę perkelti įrengtas lentynas, apšvietimo lempas, variklio kėlimo mechanizmą. Be to, kaip nurodė atsakovai, ieškovui atidalytos patalpos atiteko taip pat su įrengta elektros instaliacija, atidalytos patalpos yra su grindų danga.
29. Apelianto nuomone, jeigu eksperto išvadoje yra suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, tai tokia išvada pripažįstama tiesioginiu įrodymu, todėl mano, kad šiuo įrodymu (teismo ekspertizės akto išvadomis) teismas neturėjo pagrindo abejoti. Mano, kad teismo eksperto vertinimas labiau atitinka šalių pusiausvyros bei turtinių interesų apsaugos principus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais. Visų pirma, svarbu pažymėti, kad eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustato išankstinės galios, o teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Antra, byloje nustatyta, jog apeliantas atlikdamas ūkinio pastato rekonstrukciją nesilaikė įstatymuose nustatytų imperatyvių reikalavimų gauti bendraturčių sutikimą atlikti tokius darbus. Trečia, nors rekonstrukcijos darbai faktiškai buvo atlikti, tačiau šių darbų rezultatas buvo pritaikytas labai specifiniams apelianto poreikiams, tai yra ūkinis pastatas buvo pertvarkytas į garažą, kas nesudaro pagrindo teigti, jog apelianto pagerinta pastato dalis tapo vertingesnė. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog apeliantas, neturėdamas teisinio pagrindo atlikti pastato rekonstrukcijos jį pertvarkant į garažą, elgėsi neteisėtai, todėl neturi pagrindo reikalauti kompensacijos priteisimo. Tai reiškia, jog ekspertizės išvadoje užfiksuotos ieškovo patirtos išlaidos pastato rekonstrukcijai ir šių išlaidų skaičiavimo metodika teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui neturi, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo ekspertizės išvadoje pateiktais išaiškinimais, atmestini kaip nepagrįsti.
30. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
32. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
33. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašė priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2023 m. balandžio 3 d. sąskaitą Nr. AB0304/2023-2 ir 2023 m. balandžio 11 d. mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad atsakovas D. V. sumokėjo atsakovui 800 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, atsakovų atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą, taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad atsakovų prašoma priteisti 800 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl atsakovui D. V. iš ieškovo priteistina 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
34. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui D. V. iš ieškovo S. K. (S. K.) 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Kristina Domarkienė
Jolanta Gailevičienė
Erinija Kazlauskienė