Administracinė byla Nr. A-957-629/2019
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00217-2016-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.12; 43.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, ir R. K. (R. K.) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų bei Ignalinos ir Visagino skyrių, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, I. O. G., I. J. (I. J.), L. J., R. K. (R. K.) (tretieji suinteresuoti asmenys – B. K., notarė D. Š.) dėl sprendimo panaikinimo, paveldėjimo teisės liudijimo, įgaliojimų, turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), gindamas viešąjį interesą, 2016 m. gegužės 26 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 62452-7646 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. S.“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 42S-(14.42.3.)-183 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. S.“ (toliau – ir Sprendimas); 3) pripažinti negaliojančiu Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A. 2015 m. gegužės 27 d. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 1699), kuriuo žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), paveldi I. O. G.; 4) pripažinti negaliojančia Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2015 m. liepos 14 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1318, pagal kurią įgaliotas asmuo R. K. žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė I. J.; 5) pripažinti negaliojančia Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2015 m. rugsėjo 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1817, pagal kurią žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), I. J. ir L. J. pardavė R. K.; 6) pripažinti apsimestiniu sandoriu, kuriuo buvo dengiamas teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą pirkimo-pardavimo sandoris, ir negaliojančiu Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2008 m. gruodžio 17 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 5132) R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės (vertė – 3 914 Lt ), viso valdė 9,38 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (2000 m. rugsėjo 6 d. Utenos apskrities viršininko išvada Nr. 3228 (toliau – ir Išvada Nr. 3228), turto perėmėjas – L. S., miręs (duomenys neskelbtini), paveldėtoja – I. O. G.); 7) pripažinti apsimestiniu sandoriu, kuriuo buvo dengiamas teisės į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą pirkimo pardavimo sandoris, ir negaliojančiu Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2015 m. kovo 19 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 916) R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės atstatymo į minėtą buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės; 8) taikyti restituciją natūra, t. y. įpareigoti R. K. grąžinti Lietuvos valstybei 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), o I. O. G. įpareigoti grąžinti R. K. už Išvadą Nr. 3228 gautus 2 027 Eur (7 000 Lt).
2. Pareiškėjas tvirtino, jog nuosavybės teisės L. S. į jo tėvo P. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo atkurtos netinkamai, t. y. į per didelį žemės plotą ir ne toje vietoje. L. S. 2000 m. liepos 31 d. sutartimi perleidus teisę į dalies – 6,38 ha – P. S. iki nacionalizacijos valdyto nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atstatymą G. K., jam nuosavybės teisės buvo atkurtos į 3,00 ha žemės, nors galėjo būti atkurtos tik į 0,1998 ha žemės. Be to, P. S. žemę nuosavybės teisėmis valdė ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) kaime. Tačiau, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio, 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjas atsisakė reikalavimo panaikinti Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 62452-7646.
3. Pareiškėjo nuomone, Tarnybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 42S-(14.42.3)-183 nuosavybės teisės mirusio L. S. vardu jo paveldėtojai I. O. G. buvo atkurtos nepagrįstai, perduodant nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), nors L. S. šios nuosavybės teisės, t. y. nuosavybės teisės į didesnį žemės plotą, niekada neturėjo, todėl minėtas Sprendimas yra naikintinas. Panaikinus šį sprendimą, turi būti pripažinti negaliojančiais paveldėjimo teisės liudijimas, įgaliojimai, turto perleidimo sandoriai, taikytina restitucija ir žemės sklypas grąžintinas Lietuvos valstybės nuosavybėn. I. O. G., nagrinėjant baudžiamąją bylą Ignalinos rajono apylinkės teisme, patvirtino, kad ji pardavė R. K. Išvadą Nr. 3228, kurioje nurodyta, jog L. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į P. S. iki nacionalizacijos valdytos žemės (9,38 ha) dalį – 3,00 ha, už 7 000 Lt (2 027,34 Eur). R. K., aiškindamas žemės sklypo įsigijimo aplinkybes, teigė manęs, kad perka ne išvadą kaip dokumentą, bet išvadoje nurodytą žemės sklypą, ir tik vėliau supratęs, kad jam buvo išduotas įgaliojimas pačios I. O. G. vardu įteisinti jos nuosavybę į išvadoje nurodytą žemę. Pareiškėjo vertinimu, R. K., atlygintiniu sandoriu įgijęs nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, betarpiškai dalyvavo neteisėtame nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl jis nelaikytinas sąžiningu turto įgijėju. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pripažinti 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d. įgaliojimus apsimestiniais sandoriais, kuriais buvo dengiamas pirkimo-pardavimo sandoris. Taip pat byloje taikytina restitucija, paskutinis žemės sklypo įgijėjas R. K. privalo grąžinti žemės sklypą valstybei, o I. O. G. turi sumokėti R. K. už Išvadą Nr. 3228 gautus 2 027 Eur (7 000 Lt).
4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Zarasų skyriaus, atsiliepime į pareiškėjo prašymą su juo sutiko.
5. Tarnybos Zarasų skyrius nurodė, jog Išvada Nr. 3228 2009 metais jam buvo persiųsta be teisėto pagrindo, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas L. S. į jam tenkančią buvusios žemėvaldos dalį buvo baigtas 2005 metais. Tarnybos Zarasų skyrius negalėjo žinoti apie šios išvados neteisėtumą. Pritarė pareiškėjo argumentams, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas, Sprendimu perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį 5,0993 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), yra neteisėtas. L. S. turto paveldėtojai I. O. G. turėjo būti žinoma, kad Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 62452-7646 ir 2005 m. kovo
18 d. sprendimu Nr. 13-11582 nuosavybės teisių atkūrimo procesas į L. S. tenkančią buvusios žemėnaudos dalį buvo baigtas. Taigi, I. O. G., suteikdama R. K. įgaliojimus tvarkyti dokumentus ir atstovauti jai nuosavybės teisių atkūrimo procese į buvusio savininko P. S. valdytą žemę, elgėsi nesąžiningai, o restitucija turėtų būti taikoma taip, kaip prašo pareiškėjas.
6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus, ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą su juo sutiko.
7. Tarnybos Ignalinos ir Visagino skyrius bei Lietuvos valstybė pritarė pareiškėjo pozicijai, kad nuosavybės teisės L. S. vardu į 3,00 ha buvusio žemės savininko P. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 5,0993 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ginčijamu Sprendimu buvo atkurtos neteisėtai, todėl šiuo atveju taikytina restitucija, t. y. R. K. įpareigotinas grąžinti valstybei 5,0993 ha žemės sklypą, o I. O. G. –grąžinti R. K. už Išvadą Nr. 3228 gautą pinigų sumą.
8. Atsakovė I. O. G. atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą nesutiko su jo dalimi dėl restitucijos taikymo, įpareigojant ją grąžinti R. K. už Išvadą Nr. 3228 gautus 2 027 Eur, ir prašė šiuos reikalavimus atmesti, o dėl kitų pareiškėjo reikalavimų (administracinių aktų panaikinimo, turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais) spręsti teismo nuožiūra.
9. I. O. G. tvirtino pati asmeniškai nedalyvavusi nuosavybės teisių atkūrimo L. S. vardu procese ir akcentavo, kad Išvada Nr. 3228 buvo parengta dar iki jai paveldint L. S. turtą. Ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie galėjo daryti įtaką Išvados Nr. 3228 atsiradimui. I. O. G. teigė, jog ji Tarnybos Ignalinos skyriaus valstybės tarnautojo V. R. buvo informuota, jog pagal Išvadą Nr. 3228 nuosavybės teisės yra neatkurtos, anksčiau ji V. R. nepažinojo. Kadangi V. R. buvo žemėtvarkos tarnybos tarnautojas, I. O. G. neturėjo pagrindo netikėti pateikta informacija. V. R. pats jai pristatė R. K., kurio ji iki tol taip pat nepažinojo, suorganizavo jos vizitus pas notarus bei įgaliojimų R. K., testamento pasirašymą. Net ir pinigus už išvadą I. O. G. perdavė ne R. K., o V. R.. I. O. G. nuomone, ji negali būti laikoma nesąžininga ir jai negali būti taikoma atsakomybė. Ji taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad sandoris dėl turtinės teisės perleidimo buvo sudarytas tarp dviejų privačių asmenų – I. O. G. ir R. K., todėl prokuroras, gindamas viešąjį interesą, negali reikšti reikalavimo priteisti iš I. O. G. 2 027 Eur R. K. naudai, nes toks reikalavimas negina jokio viešo intereso. Tiktai R. K. gali turėti reikalavimą I. O. G. dėl jai sumokėtų pinigų už turtinę teisę grąžinimo. Be to, nuostolius, apie kuriuos kalba pareiškėjas, valstybė patyrė dėl valstybės institucijos (žemėtvarkos tarnybos) veiksmų, todėl 3 ha valstybinės žemės „praradimas“ negali būti pagrindu reikšti pretenzijas asmenims, nesusijusiems su valstybine veikla.
10. Atsakovas R. K. atsiliepimuose į pareiškėjo prašymą prašė atmesti reikalavimus dėl paveldėjimo teisės liudijimo, turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo prašymus dėl administracinių aktų panaikinimo ir taikant restituciją, prašė jam, kaip sąžiningam žemės sklypo įgijėjui, atlyginti iš Lietuvos valstybės žemės sklypo įsigijimo išlaidas.
11. R. K. paaiškino, jog, dėl savo teisinio neišprusimo ir lietuvių kalbos nemokėjimo pas notarą pasirašęs dokumentus ir sumokėjęs I. O. G. sutartą pinigų sumą, manė, kad jis nusipirko ne Išvadą Nr. 3228 kaip dokumentą, bet žemės sklypą, nurodytą išvadoje. Jis tik vėliau suprato, kad jam buvo išduotas įgaliojimas I. O. G. vardu atkurti nuosavybės teisę į minėtoje išvadoje nurodytą žemę. Nuvykęs į Tarnybos Ignalinos žemėtvarkos skyrių, R. K. sužinojo, jog laisvos žemės Ignalinos rajone nėra ir atkurti nuosavybės teisę į išvadoje nurodytą žemės sklypą nėra galimybės. Tada jo prašymu Išvada Nr. 3228 buvo persiųsta į Tarnybos Zarasų rajono žemėtvarkos skyrių. Kadangi Zarasuose neatsirado, kas gali atlikti žemės sklypo matavimus, nuosavybės atkūrimo procedūra užsitęsė ir per tą laiką pasibaigė 2008 m. gruodžio 17 d. išduoto įgaliojimo galiojimo laikas. 2015 m. kovo 19 d. buvo išduotas naujas įgaliojimas. R. K. vertinimu, nėra jokio pagrindo minėtus įgaliojimus pripažinti apsimestiniais sandoriais. Atlikus žemės sklypo matavimus, kitas procedūras, R. K. nuvyko į valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) Registrų centrą įregistruoti nuosavybės teisių į žemės sklypą ir tik tada sužinojo, kad jis nėra žemės sklypo savininkas, o tiktai veikė įgaliojimo pagrindu. Tada R. K. tiktai įregistravo žemės sklypą ir I. O. G. vardu jį pardavė savo pažįstamam I. J.. Praėjus kuriam laikui, I. J. kreipėsi į R. K., teigdamas, kad jo žmonos gydymui reikalingi pinigai, ir pasiūlė nupirkti atgal parduotą žemės sklypą, R. K. sutiko. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso R. K., jis buvo įgytas teisėtu būdu, R. K. nėra atlikęs kokių nors nesąžiningų ar neteisėtų veiksmų. R. K. pastebėjo, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad R. K., gaudamas iš I. O. G. įgaliojimą tvarkyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus, galėjo žinoti, kad Išvada Nr. 3228 jau yra panaudota ir kad joje pateikta informacija neatitinka tikrovės. Tarnybos Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas A. B., parašu patvirtindamas, kad Išvada Nr. 3228 yra nepanaudota ir kad I. O. G. gali pradėti veiksmus, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui, bei persiųsdamas išvadą į Tarnybos Zarasų rajono žemėtvarkos skyrių, suteikė pagrindą pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nei I. O. G., nei R. K. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o elgėsi pagal kompetentingų institucijų darbuotojų išduotus dokumentus ir negalėjo žinoti, kad valstybės institucijų tarnautojai suklydo, neteisėtai išdavė dokumentus, kurių pagrindu buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas.
12. Atsakovai I. J. ir L. J. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nesutiko su reikalavimais dėl paveldėjimo teisės liudijimo, turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.
13. I. J. ir L. J. tvirtino, kad ginčo žemės sklypo įsigijimas ir jo pardavimas vyko neatlikus jokių neteisėtų veiksmų. Paaiškino, jog žemės sklypas buvo įsigytas siekiant pasistatyti namą, tačiau, pablogėjus L. J. sveikatai, nebuvo nei laiko, nei pinigų pradėti namo statybos darbus, todėl jie ginčo žemės sklypą pardavė R. K..
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo B. K. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė pareiškėjo nurodytų administracinių aktų teisėtumo klausimą išspręsti visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes bei atsižvelgiant į jos sąžiningumą ir teisėtus lūkesčius, jeigu administraciniai aktai, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į jos įgytus sklypus, bus pripažinti neteisėtais, prašė jos atžvilgiu netaikyti restitucijos, taip pat priteisti jai 170 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti iš šalies, kurios nenaudai bus priimtas sprendimas.
15. B. K. teigė, jog ji nedalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepažinojo
L. S.. 0,3 ha žemės sklypą su statiniais ir 2,7 ha žemės sklypą ji įsigijo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu iš I. O. G.. Sudarydama pirkimo-pardavimo sandorius, B. K. neabejojo jų teisėtumu, todėl save laikė sąžininga turto įgijėja. Žemė jos įgytuose žemės sklypuose nepriklauso valstybei išimtine teise, ji gali būti privačios nuosavybės objektu. B. K. šiuos žemės sklypus valdo jau 10 metų.
II.
16. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimu tenkino pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, t. y. panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 42S-(14.42.3.)-183 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. S.“, pripažino negaliojančiais Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A. 2015 m. gegužės 27 d. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 1699), kuriuo žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), paveldi I. O. G., Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2015 m. liepos 14 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1318, pagal kurią I. O. G. įgaliotas asmuo R. K. žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pardavė I. J., Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2015 m. rugsėjo 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1817, pagal kurią žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), I. J. ir L. J. pardavė R. K., Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2008 m. gruodžio 17 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 5132) R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą žemę, bei Ignalinos rajono 2-ojo notarų biuro notarės D. Š. 2015 m. kovo 19 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 916) R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą žemę, taip pat taikė restituciją ir įpareigojo R. K. grąžinti Lietuvos valstybei 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, R. K. 5 400 Eur sumą už 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. RK-1817, pagrindu įgytą 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), o bylos dalį dėl Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 62452-7646 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui L. S.“ panaikinimo nutraukė.
17. Teismas pirmiausiai konstatavo, jog prokuroro paduotu prašymu ginamas interesas laikytinas viešu interesu. Prašymas teismui paduotas nepraleidus termino. Teismas priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo reikalavimo panaikinti Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės
23 d. sprendimą Nr. 62452-7646 ir šioje dalyje administracinę bylą nutraukė.
18. Teismas nustatė, kad L. S. Ignalinos rajono Daugėliškio apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo P. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Utenos apskrities viršininko 2000 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 10-08-121 patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte L. S. suprojektuotas ir patvirtintas 3,00 ha ploto žemės sklypas Nr. 478. Utenos apskrities viršininkas 2000 m. rugsėjo 6 d. patvirtino išvadą Nr. 3228, kurioje nurodyta, kad L. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į P. S. iki nacionalizacijos valdytos 9,38 ha žemės ploto dalį – 3,00 ha žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei. Šioje išvadoje nurodyta, kad „išvada persiunčiama į (duomenys neskelbtini)“ Naujojo Daugėliškio žemėtvarkos tarnyboje 2001 m. kovo 29 d. gautas L. S. prašymas panaikinti Išvadą Nr. 3228, kadangi jis prašo žemę grąžinti natūra.
19. Utenos apskrities viršininkas 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 62452-7646 atkūrė nuosavybės teises 2002 m. kovo 24 d. mirusio L. S. vardu, grąžinant natūra 2,70 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Ignalinos r. 1-ojo notarų biuro notarė L. A. 2005 m. kovo 7 d. patvirtino paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą reg. Nr. 846, kuriuo I. O. G. paveldėjo L. S., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą: 2,70 ha ploto žemės sklypą, pagal 2002 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 62452-5-7646, ir gyvenamąjį namą, bei kitus pastatus, esančius (duomenys neskelbtini).
20. Utenos apskrities viršininkas 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13-11582 atkūrė nuosavybės teises L. S. vardu, grąžinant natūra 0,30 ha ploto kitos paskirties žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).
21. Ignalinos r. 1-ojo notarų biuro notarė L. A. 2005 m. gegužės 27 d. patvirtino sutartį reg. Nr. 2154, kuria I. O. G. pardavė B. K. 0,30 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu bei kitais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), bei sutartį reg. Nr. 2155, kuria I. O. G. pardavė B. K. 2,70 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
22. Ignalinos r. 2-ojo notarų biuro notarė D. Š. 2008 m. gruodžio 17 d. patvirtino I. O. G. įgaliojimą reg. Nr. 5132 R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės pagal Išvadą Nr. 3228. Ignalinos r. 2-ojo notarų biuro notarė D. Š. 2008 m. gruodžio 17 d. patvirtino I. O. G. testamentą, kuriuo ji priklausančią teisę į 3,00 ha žemės sklypo, pagal Išvadą Nr. 3228, palieka R. K..
23. Ignalinos žemėtvarkos skyriuje 2008 m. gruodžio 18 d. gautas R. K. prašymas persiųsti Išvadą Nr. 3228 į Zarasų r. žemėtvarkos skyrių (duomenys neskelbtini). 2008 m. gruodžio 24 d. Ignalinos r. žemėtvarkos skyriaus vedėjas A. B. Išvadoje Nr. 3228 savo parašu patvirtino, kad ji Ignalinos r. nepanaudota, ir ją persiuntė į Zarasų r. žemėtvarkos skyrių (duomenys neskelbtini), ten ji buvo gauta 2009 m. sausio 8 d. Remiantis šia išvada, Tarnybos Zarasų skyriaus vedėjo 2013 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 42VĮ-(14.42.2)-694 patvirtintame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekte ir 2014 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 42VĮ-(14.42.2)-1165 patvirtintu jo pakeitimu L. S. vardu suprojektuotas nuosavybėn neatlygintinai 5,0993 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 203, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Tarnyba ginčijamu 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 42S-(14.42.3)-183 atkūrė nuosavybės teises L. S. vardu į
3,00 ha buvusio žemės savininko P. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 5,0993 ha ploto 3 914 Lt
(1 134 Eur) vertės ginčo žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Tarnybos Zarasų skyriaus vedėjas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 42SK-(14.42.110)-1276 suformavo žemės sklypą ir patvirtino žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis pagal Valstybės žemės fondo Utenos žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus vyr. specialisto 2014 m. rugsėjo 26 d. parengtą žemės sklypo (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų bylą.
24. Ignalinos r. 2-ojo notarų biuro notarė D. Š. 2015 m. kovo 19 d. patvirtino
I. O. G. įgaliojimą reg. Nr. 916 R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės pagal Išvadą Nr. 3228, atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, sudaryti sandorius, vesti paveldėjimo bylą. Ignalinos r. 1-ojo notarų biuro notarė L. A. 2015 m. gegužės 27 d. patvirtino paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą reg. Nr. 1699, kuriuo I. O. G. paveldėjo L. S., mirusio (duomenys neskelbtini) turtą, t. y. 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).
25. Zarasų r. 2-ojo notarų biuro notaras R. K. 2015 m. liepos 14 d. patvirtino sutartį reg. Nr. RK-1318, kuria I. O. G. įgaliotas asmuo R. K. pardavė ginčo žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), I. J.. Zarasų r. 2-ojo notarų biuro notaras R. K. 2015 m. rugsėjo 24 d. patvirtino sutartį reg. Nr. RK_1817, kuria I. J. ir L. J. pardavė ginčo žemės sklypą R. K..
26. Teismas pritarė pareiškėjo pozicijai, jog pažymos Nr. 873, Nr. 874, Nr. 1364 buvo parengtos netinkamo 1925 m. archyvinio dokumento pagrindu ir į didesnį žemės plotą nei iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė P. S., tačiau, kadangi pareiškėjas atsisakė savo reikalavimo dėl Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 62452-7646 panaikinimo, o reikalavimo dėl Utenos apskrities viršininko 2005 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. 13-11582 nereiškė, plačiau apie šių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą nepasisakyta.
27. Teismas konstatavo, kad Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 62452-7646 ir 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13-11582 L. S. atkūrus nuosavybės teises į bendrą 3,00 ha žemės sklypo plotą, nuosavybės teisių atkūrimo procesas į buvusio savininko P. S. iki nacionalizacijos valdytą žemę buvo užbaigtas, todėl Naujojo Daugėliškio žemėtvarkos tarnyba, gavusi L. S. 2001 m. kovo 29 d. prašymą, turėjo panaikinti Išvadą Nr. 3228, o ne persiųsti ją į Zarasų r. žemėtvarkos skyrių (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog Tarnybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 42S-(14.42.3)-183, kuriuo mirusio L. S. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,00 ha buvusio žemės savininko P. S. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 5,0993 ha ploto 3 914 Lt (1 134 Eur) vertės ginčo žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl yra naikintinas.
28. Teismas akcentavo, jog Sprendimas sukėlė materialines teisines pasekmes, nes jo pagrindu Ignalinos rajono notarų biuro notarė L. A. 2015 m. gegužės 27 d. patvirtino paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 1699, o Zarasų rajono 2-ojo notarų biuro notaras R. K. – 2015 m. liepos 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1318, bei 2015 m. rugsėjo 24 d pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1817. I. O. G., R. K., I. ir L. J. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą įgijo teisės aktams prieštaraujančio administracinio akto pagrindu. Be to, 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 62452-7646 bei 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13-11582 L. S. atkūrus nuosavybės teises į jam tenkančią dalį 3,00 ha žemės, buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą buvusio savininko P. S. valdytą žemės plotą, todėl I. O. G. negalėjo 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d. išduotais įgaliojimais pavesti R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės pagal Išvadą Nr. 3228, atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, sudaryti sandorius. Dėl šių priežasčių, patenkinus pagrindinį pareiškėjo reikalavimą, tenkinti ir išvestiniai reikalavimai pripažinti negaliojančiais 2015 m. gegužės 27 d. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 1699), 2015 m. liepos 14 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1318, 2015 m. rugsėjo 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. RK-1817, 2008 m. gruodžio 17 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 5132) bei 2015 m. kovo 19 d. patvirtintą I. O. G. įgaliojimą (registro Nr. 916). Teismas nevertino 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d. įgaliojimų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.87 straipsnio (apsimestinio sandorio negaliojimas) nuostatų prasme.
29. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo taikyti restituciją pagrįstumo, atkreipė dėmesį į Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendyje, Panevėžio apygardos teismo 2017 m. birželio 27 d. nutartyje konstatuotas aplinkybes, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, ir nustatė, kad Tarnybos Ignalinos skyriaus valstybės tarnautojas V. R. informavo I. O. G. apie tai, kad Išvada Nr. 3228 yra nepanaudota ir kad ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,00 ha žemės sklypą, esantį Utenos apskrities Ignalinos rajono
N. Daugėliškio seniūnijoje, teikė R. K. informaciją, kad I. O. G. pagal minėtą išvadą turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, derino Išvados Nr. 3228 pardavimo kainą, organizavo I. O. G. 7 000 Lt (2 027 Eur) už parduodamą išvadą iš R. K. perdavimą, derino atvykimo pas notarą laiką, sutarė dėl sandorio patvirtinimo, atvežė I. O. G. į Ignalinos 2-ąjį notarų biurą, ko pasėkoje R. K. pagal 2008 m. gruodžio 17 d. įgaliojimą, notarinio registro Nr. 5132, įgijo teisę spręsti klausimus dėl žemės grąžinimo pagal Išvadą Nr. 3228. Iš I. O. G. ir R. K. paaiškinimų matyti, kad jiems nekilo abejonių dėl V. R. pateiktos informacijos apie galimybę atkurti nuosavybės teises į 3,00 ha žemės sklypą. R. K. tvirtino dėl savo teisinio neišprusimo ir lietuvių kalbos nemokėjimo manęs, kad jis nusipirko ne Išvadą Nr. 3228 kaip dokumentą, bet žemės sklypą, nurodytą išvadoje, ir tik vėliau supratęs, kad jam buvo išduotas įgaliojimas I. O. G. vardu atkurti nuosavybės teisę į išvadoje nurodytą žemę. Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjas A. B. parašu patvirtino, kad Išvada Nr. 3228 nepanaudota, ir ši išvada buvo persiųsta į Zarasų rajono žemėtvarkos skyrių. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nei I. O. G., nei R. K. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o elgėsi sąžiningai, pagal kompetentingų institucijų darbuotojų išduotus dokumentus, ir negalėjo žinoti, kad valstybės institucijų tarnautojai suklydo, neteisėtai išdavė dokumentus, kurių pagrindu buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas.
30. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad
I. O. G. paveldėtą ginčo žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2015 m. liepos 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, reg. Nr. RK-1318, pardavė I. J., t. y. išreiškė valią pakeisti turto rūšį ir neturi intereso juo disponuoti. Atsižvelgiant į tai, I. O. G. restitucija netaikytina – ji neįpareigojama grąžinti turto įgijėjams pagal sandorį gautų pinigų, tačiau valstybė įpareigotina paskutiniam turto įgijėjui R. K., iš kurio turtas – žemės sklypas – natūra grąžintinas valstybei, atlyginti jo patirtas šio turto įsigijimo išlaidas. Teismas, spręsdamas R. K. patirtų turto įsigijimo išlaidų atlyginimo klausimą, rėmėsi galutine 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, notarinio registro Nr. RK-1817 pažyma, kurioje nurodyta daikto kaina – 5 400 Eur, kuri iš esmės atitiko sandorio sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainą.
III.
31. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 5 400 Eur sumą R. K. už 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. RK-1817, pagrindu įgytą 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
32. Tarnyba pabrėžia, kad 2015 m. liepos 14 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi I. O. G., atstovaujama, R. K., pardavė 5,0993 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), I. J. už 5 100 Eur. Ši suma buvo sumokėta R. K., kuris jų neperdavė I. O. G.. 2017 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi I. ir L. J. minėtą žemės sklypą pardavė R. K. už 5 400 Eur. Taigi, R. K. patirtos išlaidos yra ne 5 400 Eur, o tik 300 Eur. Tarnyba taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog teismas nevertino R. K. nesąžiningumo, juolab kad teismo posėdyje paaiškėjo, jog R. K. yra įsigijęs ir daugiau išvadų. Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju R. K. dėl ginčo žemės sklypo sudarė apsimestinius sandorius, kadangi jis, ginčo žemės sklypą parduodamas I. J. ir vėliau jį perpirkdamas, siekė įgyti nuosavybės teises į šį sklypą, o ne jį parduoti.
33. Atsakovas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl I. O. G. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio reg. Nr. 1699) pripažinimo negaliojančiu, dėl 2015 m. liepos 14 d. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties tarp I. O. G. ir I. ir L. J. pripažinimo negaliojančia ir dėl 2015 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties tarp I. ir L. J. ir R. K. pripažinimo negaliojančia, bei dėl I. O. G. R. K. 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d. išduotų įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl R. K. įpareigojimo grąžinti Lietuvos valstybei žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir 5 400 Eur kompensacijos priteisimo iš Lietuvos valstybės R. K. naudai; nuspręsti, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), paliekamas R. K. nuosavybėje; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
34. R. K. nuomone, teismo sprendimo dalis dėl civilinių sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo yra nemotyvuota, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, pažeidžia teisingumo ir proporcingumo principus bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas, užtikrinančias asmens teisę į nuosavybę. Nagrinėjamoje byloje nustatytos teisinės pasekmės – civilinių sandorių pripažinimas negaliojančiais ir tuo pagrindu nustatytas įpareigojimas
R. K. grąžinti Lietuvos valstybei ginčo žemės sklypą – yra neproporcinga Lietuvos valstybės (jos institucijų) itin nerūpestingu elgesiu sukeltos klaidos našta, tenkanti R. K.. Teismas teisingai nustatė, jog byloje nėra jokių pažymių ar užuominų apie R. K. neteisėtus ar nesąžiningus veiksmus. R. K. tvirtina neturėjęs jokio pagrindo abejoti nei V. R. jam suteikta informacija apie galimybę teisėtai įsigyti ginčo žemės sklypą, nei savo veiksmų teisėtumu, kuriais jis siekė ginčo žemės sklypą įregistruoti savo vardu. Pažymi, jog šiuo atveju valstybės institucijų niekas neklaidino, neteikė suklastotų dokumentų ar kt. Nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą R. K. iš Lietuvos valstybės perėjo ne dėl kieno nors nusikaltimo, o išimtinai dėl valstybės institucijų neatidumo, todėl šiuo atveju aktuali Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis, draudžianti iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą. R. K. teigia, kad jo tikslas buvo įsigyti žemės sklypą Ignalinos, Zarasų ar kitame miškingame rajone, jį prižiūrėti ir puoselėti, o ne perparduoti, jis šiam pirkiniui teikė didelę reikšmę žmogiškąja prasme, o nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą siekė beveik šešerius metus.
R. K. teikiamos reikšmės turimam žemės sklypui neatpirks jokia piniginė kompensacija.
R. K. atkreipia dėmesį ir į tai, jog ginčo žemės sklypas nepriskirtinas valstybinės reikšmės miškų sklypams, nėra miesto ar rekreacinėse zonose. Dėl ginčo žemės sklypo grąžinimo Lietuvos valstybei visuomenė jokios realios moralinės ar materialinės naudos nepatirs, kadangi šis sklypas ir jame esantis miškas nėra pritaikytas visuomenės poreikių tenkinimui.
35. R. K. atsiliepime į atsakovo Tarnybos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo panaikinti R. K. apeliacinio skundo argumentų pagrindu, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. R. K. kelia abejones dėl Tarnybos teisės apeliaciniame skunde reikšti tokio pobūdžio reikalavimus, kadangi teismo sprendimas šioje dalyje nėra susijęs su ja, t. y. teismo parinktas restitucijos būdas nustatė pareigas tik dviem bylos dalyviams – R. K. ir Lietuvos valstybei, o Tarnybai nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą. R. K. vertinimu, Tarnybos pateikta jo patirtų nuostolių matematinio skaičiavimo interpretacija yra teisiškai nereikšminga. Taip pat nėra svarbu tai, ar R. K. I. O. G. perdavė iš I. J. už ginčo žemės sklypą gautus 5 100 Eur, taip pat visų ankstesnių sandorių iki paskutinio žemės sklypo įsigijimo sandorio piniginė išraiška, kadangi sprendžiant dėl sąžiningam įgijėjui priteistinos kompensacijos dydžio turi būti vertinamos dvi esminės aplinkybės – turto įsigijimo kaina ir tikroji turto rinkos kaina. Be to, Išvados Nr. 3228 įsigijimo aplinkybės patvirtina, jog R. K. ir neprivalėjo gautų 5 100 Eur atiduoti I. O. G.. R. K. nesutinka su Tarnybos teiginiais, jog jis buvo nesąžiningas ginčo žemės sklypo įgijėjas, ir tvirtina, jog šiuo atveju būtent nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kurį inicijavo pačios Tarnybos Ignalinos skyrius, jam sukūrė teisėtą lūkestį tapti ginčo žemės sklypo savininku. Pati Tarnyba apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų aplinkybių apie R. K. sąžiningumą. R. K. paaiškina, jog jokios patirties iki Išvados Nr. 3228 realizavimo neturėjo, o su įsigyta kita išvada jokių veiksmų neatliko, netrukus ją grąžino pardavėjui ir susigrąžino pinigus.
36. Tarnyba, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus, atsiliepime į atsakovo R. K. apeliacinį skundą su juo nesutinka. Tarnyba teigia, jog tarp R. K. ir I. J. sudaryti ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sandoriai yra apsimestiniai. Teismas neįvertino tokių sandorių nesąžiningumo ir apsimestinio pobūdžio, kuris Tarnybai sudarė pagrindą manyti, jog R. K. atžvilgiu negali būti taikomos Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos. Tarnyba atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje pripažįstama, jog, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir viešojo intereso pažeidimo, turi būti taikoma restitucija. Akcentuoja, kad R. K. ginčo žemės sklypą įgijo neteisėtų administracinių aktų ir sandorių pagrindu, o iš neteisėtumo jokie teisėti lūkesčiai jam negalėjo susiformuoti, juolab kad nagrinėjamoje byloje R. K. nėra sąžininga šalis.
37. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, gindamas viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti.
38. Pareiškėjas pažymi, jog byloje nėra ginčo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal Išvadą Nr. 3228 buvo įvykdytas be teisinio pagrindo. I. O. G. negalėjo šios išvados parduoti, o priešingi jos veiksmai pažeidžia sąžiningumo principą ir yra neteisėti. Pareiškėjas, atsakydamas į R. K. argumentus apie jam kilusių pasekmių neproporcingumą, atkreipia dėmesį į teismų išaiškinimus, jog nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, be to, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Pareiškėjas taip pat teigia, jog apeliaciniame skunde pateikti paaiškinimai patvirtina, jog tarp R. K. ir I. ir L. J. sudarytomis pirkimo-pardavimo sutartimis buvo siekiama tik įteisinti ginčo žemės sklypą. R. K. yra įsigijęs ir daugiau išvadų, jų pagrindu atkūrė nuosavybės teises toje pačioje kadastrinėje vietovėje, todėl tokio pobūdžio sandoriai jam nebuvo nauji, šios aplinkybės paneigia jo argumentus dėl vykdomos procedūros nesuvokimo. Pastebėta ir tai, jog pats R. K. (jo atstovas) prašė, teismui nesprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo ir taikant restituciją, jam atlyginti iš Lietuvos valstybės žemės sklypo įsigijimo išlaidas. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimas neprieštarauja teisės aktams ir atitinka proporcingumo reikalavimą.
39. Atsakovė I. O. G. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo R. K. apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
40. I. O. G. Tarnybos apeliacinio skundo argumentai yra neaiškūs, nes: pirma, Tarnyba teigia, jos R. K. priteistina suma mažintina iki 300 Eur, bet teismo sprendimą ginčijamoje dalyje prašo ne pakeisti, o panaikinti; antra, apeliaciniame skunde nenurodyta, kas turėtų padengti R. K. dėl Lietuvos valstybės tarnautojų veiksmų patirtą žalą, jei ginčijama teismo sprendimo dalis būtų panaikinta; trečia, apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas neįvertino R. K. nesąžiningumo klausimo, visiškai neatitinka faktinės situacijos. Pažymi, jog tarpusavio atsiskaitymai tarp I. O. G. ir R. K. yra civilinės teisės dalykas, jų teisėtumas nenagrinėtinas administracinėje byloje. I. O. G., atsakydama į R. K. apeliacinio skundo teiginius, iš esmės sutinka su teismo išvadomis bei motyvais dėl jo sąžiningumo ir akcentuoja, jog Lietuvos valstybės institucijų veiksmai R. K. sukėlė teisėtų ir pagrįstų lūkesčių tapti ginčo žemės sklypo savininku, todėl jo, kaip sąžiningo įgijėjo, atžvilgiu taikytina Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis. I. O. G. taip pat sutinka su R. K. pozicija, jog ginčo sklypo perdavimas valstybei yra esminis R. K. teisių pažeidimas, o priteista kompensacija nepadengs visų jo patirtų nuostolių.
41. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Zarasų skyriaus, atsiliepime į atsakovo R. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį dėl priteistos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 5 400 Eur sumos R. K. naudai.
42. Tarnybos Zarasų skyrius tvirtina, jog R. K. ir I. O. G., sudarydami įgaliojimų suteikimo ir ginčo žemės sklypo pardavimo sandorius, veikė apsimestinai ir dengė kitą sandorį – ginčo sklypo pardavimo R. K. sandorį. Tai patvirtina aplinkybė, jog I. O. G. už įgaliojimų R. K. suteikimą gavo 2 027 Eur sumą, nors įstatymas nenumato atlygio už įgaliojimų suteikimą įgaliotojui (atstovaujamajam). Be to, Išvada Nr. 3228 yra tik tarnybinio naudojimo vidaus dokumentas, ji negali būti pirkimo-pardavimo sandorio objektu, todėl jos įsigijimo sandoris yra apsimestinis, niekinis. Tarnybos Zarasų skyriui nekilo abejonių, kad R. K. nemoka lietuvių kalbos (jis vertėjo pagalba naudojosi ir teismo posėdžiuose), bet pažymėta, jog, jeigu I. O. G. pati ar per notarą įgaliojimo suteikimo pasekmių ir sumokėtos pinigų sumos paskirties R. K. nepaaiškino, ji elgėsi nesąžiningai. Jeigu įgaliojimo sudarymo sąlygos ir pasekmės R. K. iki įgaliojimo suteikimo buvo išaiškintos ir jam priimtinos, tai jis elgėsi rizikingai, nerūpestingai ir nesąžiningai, siekė sudaryti apsimestinius sandorius. Tarnybos Zarasų skyrius laikė abejotinais R. K. paaiškinimus, jog jis nesuprato I. O. G. įgaliojimo suteikimo teisinių pasekmių, juolab kad tai nėra vienintelis įgaliojimas, kurio pagrindu jis tvarkė kitų asmenų reikalus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje. Tarnybos Zarasų skyrius pabrėžia, jog teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad ginamos tik teisėtai įgytos teisės, todėl nėra pagrindo teigti, jog neteisėto Sprendimo pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams galėjo susiformuot teisėti lūkesčiai. Tvirtina, kad I. O. G., R. K. ir I. J., sudarydami apsimestinius sandorius, elgėsi nesąžiningai, todėl nėra pagrindo pripažinti ir ginti R. K. nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl administracinio akto, kuriuo buvo neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, panaikinimo teisinių pasekmių, t. y. dėl įgaliojimų atstovauti pretendentui (jo teisių perėmėjui) nuosavybės teisių atkūrimo procese, paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo bei pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
44. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
45. Akcentuotina, jog Administracinių bylų teisenos įstatyme bylos proceso šalims nenustatyti ribojimai (subjektiškumo aspektu) teikti apeliacinį skundą, todėl atsakovo
R. K. argumentai, kad atsakovas Tarnyba, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus, negali paduoti apeliacinio skundo, kuriame reikalaujama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos,
5 400 Eur sumą R. K. už 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. RK-1817, pagrindu įgytą ginčo žemės sklypą, nes šis įpareigojimas sumokėti kompensaciją R. K. yra skirtas ne Tarnybai, atstovaujamai Ignalinos ir Visagino skyriaus, o Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, yra atmestini.
46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nuosavybės teisių atkūrimo L. S. vardu į buvusio savininko P. S. valdytą žemę procedūra buvo užbaigta Utenos apskrities viršininko 2002 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 62452-7646 ir 2005 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 13-11582 (I t., b. l. 24, 25), todėl Tarnybos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 42S-(14.42.3.)-183 (I t., b. l. 38), kuriuo L. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 5,0993 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra naikintinas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms (šios aplinkybės apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamos), ir vadovaudamasis bendrąja teisės taisykle, kad asmuo negali perleisti daugiau teisių negu jų turi (Civilinio kodekso 4.48 str. 2 d.), pagrįstai nurodė, kad L. S. paveldėtoja I. O. G. negalėjo 2008 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d. išduotais įgaliojimais (I t., b. l. 43, 45) pavesti R. K. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3,00 ha žemės pagal Išvadą Nr. 3228, atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. R. K., apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti negaliojančiais minėtus įgaliojimus, jokių tokio vertinimo neteisėtumą ir nepagrįstumą pagrindžiančių argumentų nepateikė, todėl šis jo reikalavimas laikytinas nepagrįstu.
47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisės teorijoje bei teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.95–4.97 str.), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens, reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas, remiantis prievolių teisės normomis (Civilinio kodekso 6.145–6.153 str. ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (Civilinio kodekso 1.80 str. 2, 3 d. ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011). Vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas Civilinio kodekso 4.95–4.97 straipsniuose. Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje
Nr. 3K-3-297/2014, 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016).
48. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinius aktus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-2165-575/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016, 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-261/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, 2019 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 3K-3-76-916/2019).
49. Civilinio kodekso 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 d.); restitucijos taisykles nustato Civilinio kodekso šeštosios knygos normos (3 d.); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalaujamas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (4 d.). Pagal Civilinio kodekso
4.96 straipsnio 2 dalį, iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šios restitucijos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas administraciniais aktais, kurie vėliau panaikinami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).
50. Tačiau restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas) principo taikymas, atkuriant tik pažeistą valstybės teisę, nepaisant arba visiškai paneigiant sąžiningo naujo teisės įgijėjo teises ir teisėtus interesus, reikštų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos saugomų teisių paneigimą.
51. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio, kuriame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja. Savininkas, naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių apsaugą, turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyrą. Tačiau tai, kad turi būti ginamos savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Reikalavimas ginti tokio asmens teises kyla iš Konstitucijos, inter alia (be kita ko, įskaitant) konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio asmeniui padarytos žalos atlyginimo principo. Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (žr., pvz., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, 2008 m. spalio 30 d. nutarimą).
52. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl nuosavybės išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo, yra ne kartą nurodęs, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik atliekamas teisėtai ir turėti teisėtą tikslą, bet ir atitikti proporcingumo principo reikalavimą užtikrinti teisingą visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyrą, nes toks teisingos pusiausvyros siekis būdingas visai Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka pernelyg didelė asmeninė našta (žr., pvz., 1982 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Sporrong ir Lonnroth prieš Švediją (pareiškimai Nr. 7151/75 ir Nr. 7152/75), 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brum?rescu prieš Rumuniją (pareiškimas Nr. 28342/95), 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07)). Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose prieš Lietuvą (žr., pvz., 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07), 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Bogdel prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 41248/06)) akcentavo, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti anksčiau padarytas klaidas neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir jos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. Teismas taip pat priminė, kad, siekiant įvertinti pareiškėjo patirtą naštą, būtina apsvarstyti kiekvienos bylos ypatingas aplinkybes, t. y. sąlygas, kuriomis ginčo nuosavybė įgyta, ir pareiškėjo gautą kompensaciją bei pareiškėjo asmeninę ir socialinę situaciją.
53. Lietuvos bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai, formuodami savo praktiką, siekia, be kita ko, užtikrinti proporcingumo, teisėtų lūkesčių principų, sąžiningų įgijėjų ir savininko interesų pusiausvyros laikymąsi. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017 pažymėjo, kad esant Civilinio
4.96 straipsnio 2 dalyje nustatytos ribotos vindikacijos pagrindams, atsižvelgiant į nurodytą Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją bei siekiant sąžiningų įgijėjų ir savininko interesų pusiausvyros, spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą nebus pernelyg suvaržytos sąžiningų įgijėjų teisės ir ar nebus pažeisti jų teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šių nuostatų laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-404-415/2018).
54. Turto įgijėjo sąžiningumą ar nesąžiningumą lemiančios aplinkybės yra vertinamojo pobūdžio ir kiekvienoje byloje nustatomos individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, teisinių santykių šalių padėtį, elgesį ir kt. Sprendžiant dėl turto įgijėjo sąžiningumo visais atvejais būtina atsižvelgti į faktines sandorio sudarymo aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-168/2007, 2007 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007, 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2013).
55. Proporcingumo principas gali būti pažeistas išreikalavus daiktą iš sąžiningo įgijėjo, kuris dėjo pastangas, siekdamas įsigyti turtą skaidriai, laikydamasis teisės normų nuostatų, suderinęs aiškias turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygas. Tačiau, kai iš įvertintų duomenų viseto matyti, kad įgijėjas, jį atstovaujantys asmenys, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšius ir veiksmus, turėjo suprasti, kad sandorio sąlygos nėra skaidrios, kad galimas sandorio neteisėtumas, bet pasirinko veikti neskaidriai, ypač jei tokių veiksmų epizodų yra ne vienas, tokiomis aplinkybėmis daikto įgijėjas gali būti nelaikomas atitinkančiu sąžiningo įgijėjo standartui keliamus reikalavimus. Nustačius įgijėjo neatitiktį sąžiningo įgijėjo standartui, tai reikštų, kad jis, įgydamas turtą nesąžiningai, pats prisiėmė neigiamų padarinių naštos riziką, todėl tokiu atveju daikto išreikalavimas jam nebus neproporcinga našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-330-1062/2018).
56. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad Lietuvos valstybė savo turtą – 5,0993 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), – prarado ne dėl nusikaltimo. Nors dėl V. R. veiksmų, be kita ko, susijusių su tarpininkavimu tarp I. O. G. ir R. K., buvo pradėta baudžiamoji byla, ši byla buvo susijusi su mokesčių teisės normų pažeidimu, V. R. neteisėti veiksmai šioje byloje nekonstatuoti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27-689/2018).
57. Atsakovas Tarnyba, atstovaujama Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. K. yra sąžiningas įgijėjas, o abejones dėl R. K. sąžiningumo sieja su sandorių, kuriais jis ginčo žemės sklypą pardavė I. J. ir po kurio laiko jį perpirko, apsimestinumu, taip pat abejoja R. K. teiginių, kad jis 2008 m. gruodžio 17 d. įgaliojimo išdavimo metu nesuprato, jog jis ne įsigyja žemės sklypą, teisingumu. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog R. K. yra sąžiningas įgijėjas, konstatavęs, kad nei I. O. G., nei R. K. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o elgėsi sąžiningai pagal kompetentingų institucijų darbuotojų išduotus dokumentus, ir negalėjo žinoti, kad valstybės institucijų tarnautojai suklydo, neteisėtai išdavė dokumentus, kurių pagrindu buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tarnyba apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo motyvų pagrįstumo neginčija.
58. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais (žr. nutarties 54–55 p.), pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. K. sąžiningumo, turėjo įvertinti ne tik jo veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo L. S. vardu procese, bet ir įsigyjant ginčo žemės sklypą. Remiantis ginčo šalių procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu pateiktais paaiškinimais, R. K. žemės sklypą iš I. O. G. siekė įsigyti dar 2008 metais, tuo tikslu jai sumokėjo 7 000 Lt (2 027,34 Eur). Tačiau byloje nėra jokių rašytinių dokumentų apie nuosavybės teisių į kokį nors I. O. G. priklausiusį turtą (įskaitant turtines teises) perėjimą R. K., pavyzdžiui, teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutarties, o 2008 metais I. O. G. R. K. tik pavedė, be kita ko, tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės atstatymo į buvusio savininko P. S. valdytą 3 ha žemės (2008 m. gruodžio 17 d. įgaliojimas). R. K. teigia dėl savo teisinio neišprusimo ir lietuvių kalbos nemokėjimo manęs, jog jis įsigijo ne Išvadą Nr. 3228, o joje nurodytą žemės sklypą, ir tik nuvykęs į VĮ Registrų centrą įregistruoti ginčo žemės sklypą sužinojęs, kad nuosavybės teisės į šį sklypą priklauso ne jam, o I. O. G.. Teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl tokių teiginių atitikties tikrovei, kadangi Išvadoje Nr. 3228 joks žemės sklypas nėra nurodytas (2008 m. gruodžio 17 d. įgaliojimo išdavimo metu joks žemės sklypas ir nebuvo suformuotas), jame minima tik L. S. teisė atkurti nuosavybės teisę į 3 ha žemės, o nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo suformuotas jau 5,0993 ha miško žemės sklypas, be to, 2009 m. sausio 9 d. prašymas suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte perduodamą nuosavybėn neatlygintinai 3 ha žemės sklypą surašytas I. O. G. vardu, bet pasirašytas įgalioto asmens R. K. (VĮ Valstybės žemės fondo byla, b. l. 39), taigi R. K. nuo pat pradžių žinojo, jog jis tik atstovauja I. O. G. ir siekia nuosavybės teises L. S. vardu atkurti jai, o ne sau.
59. Dėl pozicijos, kad teisė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. S. likusią žemės dalį – 3 ha – L. S. vardu buvo perduota R. K. žodinio susitarimo pagrindu, akcentuotina, kad Civilinio kodekso 1.73 straipsnio 1 dalyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaromi paprasta rašytine forma, tarp jų – fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 1 500 Eur (iki 2014 m. spalio 16 d. – 5 000 Lt), išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu (1 p.), bei preliminarinės sutartys (7 p.), o Civilinio kodekso 1.74 straipsnyje nurodyti sandoriai, kurie turi būti sudaromi notarine forma, tarp jų – daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai (1 d. 1 p.). Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (Civilinio kodekso
1.93 str. 2 d.); įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (Civilinio kodekso 1.93 str. 3 d.). Sistemiškai aiškinant ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, atkreiptinas dėmesys ir į panašius teisinius santykius reglamentuojančią nuostatą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtinta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gali perleisti būtent notariškai patvirtinta sutartimi. Taigi, minėtas sandoris tarp I. O. G. ir R. K. negalėjo būti sudarytas žodžiu. Pastebėtina ir tai, kad, pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo L. S. vardu procesui, R. K. nemanė į ginčo žemės sklypą įgijęs kokias nors teises, pavyzdžiui, 2015 m. liepos 14 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria ginčo žemės sklypas už 5 100 Eur buvo parduotas I. J. (I t., b. l. 46–48), pardavėju nurodyta I. O. G., atstovaujama R. K., o ne tiesiogiai R. K., be to, atsiliepime į apeliacinį skundą R. K. paaiškino I. O. G. neatidavęs gautų 5 100 Eur, siekdamas sumažinti patirtus nuostolius, atsiradusius iki galo nesupratus galimybės įgyti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą. Taigi, net jei 2008 metų sandoriu (kurio tiksli sudarymo data, aplinkybės bei sąlygos nėra žinomos, o R. K. ir I. O. G. teigė susitikę tik pas notarą pasirašant įgaliojimą, visus pasirašytinus dokumentus parengė V. R., kuris tarp atsakovų tarpininkavo neatlygintinai (baudžiamosios bylos metu nepavyko įrodyti priešingai)) R. K. bandė įgyti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą L. S. vardu, tokie veiksmai buvo atlikti nesilaikant teisės normų nuostatų, nesuderinus aiškių turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį sąlygų.
60. I. O. G., atstovaujama R. K., 2015 m. liepos 14 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (I t., b. l. 46–48) ginčo žemės sklypą už 5 100 Eur pardavė I. J., o I. ir L. J. 2015 m. rugsėjo 24 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (I t., b. l. 163–1667) šį ginčo žemės sklypą už 5 400 Eur pardavė R. K.. R. K. ir I. J. šią situaciją aiškino tuo, kad R. K., siekdamas sumažinti savo nuostolius, ginčo žemės sklypą pardavė I. J., kuris ketino jame vykdyti statybas, tačiau, po kelių mėnesių pablogėjus L. J. sveikatai, I. J. pasiūlė ginčo žemės sklypą pirkti R. K., kuris sutiko. Teisėjų kolegija pažymi, jog prokurorė teismo posėdyje pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo žemės sklypas yra miško paskirties ir jame statybos negali būti vykdomos. Iš teismui pateiktų dokumentų (išrašo iš ambulatorinės asmens sveikatos istorijos ir kt., II t., b. l. 94–101) matyti, jog L. J. sveikata žymiai suprastėjo dar 2015 m. pavasarį, duomenų apie dar didesnį jos sveikatos pablogėjimą būtent 2015 m. liepos 14 d. – 2015 m. rugsėjo 24 d. laikotarpiu nėra. Iš R. K. ir jo atstovo paaiškinimų teismo posėdžiuose darytina išvada, jog R. K. žinojo apie ribojimus įgaliotam atstovui sudaryti sandorius su savimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtus R. K. ir I. J. teiginius patvirtinančių objektyvių įrodymų trūkumą byloje, trumpą nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą perdavimo I. J. trukmę (2 mėnesiai), apeliaciniame skunde išdėstytus R. K. paaiškinimus (be kita ko, jog jis turėjo aiškų tikslą – įsigyti žemės sklypą Ignalinos, Zarasų ar kitame miškingame rajone, neplanavo jį perparduoti), sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą I. J. buvo laikinai perduotos tik R. K. siekiant formaliai apeiti Civilinio kodekso 2.134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvų draudimą atstovui atstovaujamojo vardu sudaryti sandorį su pačiu savimi arba asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra.
61. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nors skundžiamame sprendime ir neužsiminė apie Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas, spręsdamas dėl pagrindo iš R. K. išreikalauti ginčo žemės sklypą, pagrįstai vertino jo sąžiningumą, tačiau konstatavęs, kad R. K. yra sąžiningas įgijėjas, ir byloje nesant nustatyto nusikaltimo, dėl kurio Lietuvos valstybė būtų praradusi nuosavybės teises į ginčo sklypą, be pakankamų motyvų nusprendė tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti R. K. grąžinti Lietuvos valstybei ginčo žemės sklypą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. K. sąžiningumą, išsamiai įvertino tik nuosavybės teisių atkūrimo L. S. vardu aplinkybes, o ne ginčo žemės sklypo įsigijimo aplinkybes. Įvertinusi visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėjusi priešingą išvadą, t. y. kad R. K. neatitinka sąžiningumo standartui keliamų reikalavimų, bei nenustačiusi Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalyje nurodytų išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucijos būdas galėtų būti pakeistas arba ji apskritai netaikoma, t. y. kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, taip pat priežasčių manyti, jog tokiu būdu gali būti pažeisti teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principai (nors R. K. apeliaciniame skunde tvirtina ginčo žemės sklypo įsigijimui teikiantis didelę reikšmę žmogiškąja prasme, norintis įsigytą sklypą prižiūrėti ir puoselėti, šie jo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nekonkretizuoti, pvz., nėra duomenų, jog jis ginčo sklype būtų atlikęs kokius nors veiksmus ar planuojantis juos atlikti), teisėjų kolegija pritaria galutiniam pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad šiuo atveju yra teisinis ir faktinis pagrindas įpareigoti R. K. grąžinti Lietuvos valstybei ginčo žemės sklypą, taip pat pripažinti negaliojančiais 2015 m. gegužės 27 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 1699), 2015 m. liepos 14 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. RK-1318) ir 2015 m. rugsėjo 24 d. patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, (notarinio registro Nr. RK-1817).
62. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl R. K. priteistinos kompensacijos dydžio, sutinka su Tarnybos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, pozicija, jog turi būti įvertintos realios su ginčo sklypo įsigijimu susijusios R. K. išlaidos. Šioje byloje susidarė situacija, kai R. K., I. O. G. nuosavybės teise priklausantį ginčo žemės sklypą pardavęs I. J., už jį gautus 5 100 Eur pasiliko sau (atsiliepime į apeliacinį skundą R. K. iš esmės pritaria tokioms Tarnybos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, nurodytoms aplinkybėms), o po dviejų mėnesių tą patį ginčo žemės sklypą iš I. ir L. J. įsigijo už 5 400 Eur, t. y. R. K., įsigydamas 5,0993 ha miškų ūkio paskirties ginčo žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė – 5 118 Eur (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, I t., b. l. 39–40; vidutinės rinkos vertės nustatymo data – 2015 m. gegužės 21 d.), realiai patyrė 300 Eur išlaidų. Vertindama R. K. patirtų išlaidų dydį, teisėjų kolegija neatsižvelgia į proceso šalių paaiškinimais patvirtiną aplinkybę, jog R. K. I. O. G. 2008 metais sumokėjo 7 000 Lt (2 027 Eur), kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ši suma buvo perduota teisėtu pagrindu. Byloje nėra duomenų apie jokias kitas R. K. patirtas išlaidas. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria Tarnybos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, pozicijai, jog R. K., kurio sąžiningumo prezumpcija buvo paneigta, už ginčo žemės sklypą priteistinos kompensacijos dydis turėtų būti 300 Eur, tai atitinka teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo reikalavimus.
63. Teisėjų kolegija netenkina R. K. atstovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi sprendimas šiuo atveju priimamas ne R. K. naudai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).
64. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl visapusiškai ištyrė ne visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir nepagrįstai pripažino, kad R. K. laikytinas sąžiningu įgijėju. Atsižvelgiant į tai, atsakovo R. K. apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo Tarnybos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Ignalinos ir Visagino skyriaus, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Atsakovo R. K. (R. K.) apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą pakeisti,
t. y. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, R. K. (R. K.) priteistiną sumą už 2015 m. rugsėjo 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. RK-1817, pagrindu įgytą 5,0993 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), sumažinti nuo 5 400 Eur iki 300 Eur (trijų šimtų eurų).
Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Milda Vainienė