Civilinė byla Nr.e2-15680-727/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10760-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.1.; 1.3.4.1.5.2.1.9.; 1.3.5.9.; 3.5.6.5.

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,

sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altis EU“ atstovui advokato padėjėjui Evaldui Malinovskiui,

atsakovui Y. A.,

vertėjams Ruslanui Skrobacui (dalyvaujant nuotoliniu būdu 2023 m. lapkričio 6 d. parengiamajame teismo posėdyje) ir Anai Grečišnikovai, 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę (darbo) bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altis EU“ ieškinį atsakovui Y. A. dėl reikalavimo priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas pripažinimo neteisėtu.

Teismas

nustatė:

darbuotojas Y. A. 2023 m. gegužės 23 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją (toliau – DGK arba komisija), prašydamas išieškoti iš darbdavio uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Altis EU“ 1 113 Eur darbo užmokestį už 2023 m. balandžio mėnesį bei kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 18 d. iki 2023 m. balandžio 26 d.

DGK 2023 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. DGKS-3454 darbo byloje Nr. APS-131-10412/2023 darbuotojo prašymą tenkino, priteisė jo naudai iš UAB „Altis EU“ 678,52 Eur (atskaičius mokesčius), darbo užmokestį už 2023 m. balandžio mėn. ir 356,40 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.

UAB „Altis EU“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys, įmonė), nesutikdama su DGK sprendimu, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo atmesti atsakovo Y. A. (toliau – ir atsakovas, darbuotojas) reikalavimus dėl 1 113 Eur darbo užmokesčio priteisimo ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Nurodė, kad ieškovė 2022 m. spalio 17 d. sudarė su atsakovu darbo sutartį Nr. DS-2022/29 (toliau – ir darbo sutartis), pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti betonuotoju. Ieškovė darbo sutarties 1.3 punktu įsipareigojo atsakovui mokėti 1 258 Eur (neatskaičius mokesčių) mėnesinį atlyginimą. 2023 m. gegužės 9 d. darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta šalių susitarimu. Pažymėjo, kad paskutinę atsakovo darbo dieną, t. y. 2023 m. gegužės 12 d. buvo paskaičiuotas ir išmokėtas 34,48 Eur dydžio darbo užmokestis už 2023 m. balandžio mėnesį ir 300 Eur dydžio priedas už darbo pobūdį lauko sąlygomis. Darbo sutarčiai pasibaigus ieškovė išmokėjo atsakovui visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Atsakovo atleidimo dieną buvo susidariusi 100 Eur darbo užmokesčio permoka, t. y. ieškovė buvo išmokėjusi atsakovui daugiau darbo užmokesčio, negu jam buvo priskaičiuota išmokėti. Darbo santykių metu atsakovui buvo priskaičiuota išmokėti 5 078,21 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio, o faktiškai buvo išmokėta 5 178,21 Eur. Ieškovė darbo santykių metu mokėjo atsakovui priedą už darbo pobūdį lauko sąlygomis. Iš viso atsakovui buvo pervesta 1 515,39 Eur priedo už darbo pobūdį lauko sąlygomis. Pasak ieškovės, atsakovo atleidimo dieną ieškovė nebuvo skolinga atsakovui, o priešingai, atskaičius ieškovės paskaičiuotą darbo užmokestį už 2023 m. balandžio mėn. ir priemoką už nepanaudotas kasmetines atostogas iš 782 Eur susikaupusios permokos, atsakovas liko skolingas ieškovei 100 Eur, kurios ji neprašė gražinti. Papildomai nurodė, kad atsakovas sudaręs darbo sutartį, žinojo, kad jam darbo užmokestis mokamas vieną kartą per mėnesį, tačiau darbo santykių pradžioje nuolat kreipdavosi į ieškovę, prašydamas jam darbo užmokestį išmokėti avansu. Darbdavys tam neprieštaravo ir nuolat išmokėdavo atitinkamas sumas kaip darbo užmokesčio avansą, ir darbuotojas, gaudamas pinigus, negalėjo to nežinoti, nes mokėjimų paskirtis buvo nurodyta konkrečiai ir aiškiai. Atsakovas neginčijo jam apskaičiuotų ir pervedamų sumų, su jomis sutiko, suprato jų turinį ir paskirtį. Dėl nurodyto ieškovė teigia, kad pagal šalių sudarytą darbo sutartį ji su atsakovu atsiskaitė visiškai.

Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovas teismo buvo įpareigotas pateikti papildomus rašytinius įrodymus dėl darbdavio įvykdytos pareigos tinkamai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Šiuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodė, kad atsakovui buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Nurodė, kad 2023 m. balandžio mėnesį darbuotojų brigada, įskaitant ir atsakovą, atlikdami darbus padarė darbo broką, kurį buvo pasiūlyta ištaisyti, tačiau darbuotojai nesutiko to padaryti ir po 2023 m. balandžio 24 d. sudaryto susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo, visi, tame tarpe ir atsakovas, pateikė prašymą dėl neapmokamų atostogų suteikimo, išvyko ir daugiau  į darbą nebegrįžo. Broką taisė kita brigada darbdavio sąskaita, jokios išskaitos iš atsakovo darbo užmokesčio nebuvo daromos.

Teisminio nagrinėjimo metu ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus. Papildomai paaiškino, kad nesutinka su DGK sprendimu visiškai, bei pažymėjo, kad DGK sprendime nurodytos su darbo užmokesčiu ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas sumos, be kita ko, yra ir neteisingai apskaičiuotas. Už 2023 m. balandžio mėn. atskaičius mokesčius nuo 993,16 Eur turėtų būti 600,86 Eur, o ne 713 Eur kaip nurodyta DGK, bei kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas 215,62 Eur. Netesybų nėra pagrindo priteisti, kadangi su atsakovu buvo atsiskaityta tinkamai. Ieškovė įvykdė DGK sprendimą ir pervedė atsakovui 894 Eur. Paaiškino, kad 2023 m. balandžio 24 d. šalių susitarimu dėl darbo santykių pabaigos buvo numatyta darbo santykių pabaiga, kurią šalys pasirašydamos patvirtino, kad jokių pretenzijų darbuotojas darbdaviui neturės ir su juo atsiskaityta tinkamai paskutinę darbo santykių dieną.

Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį nepateikė, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad už 2023 m. balandžio mėnesį jam buvo sumokėtas 34,84 Eur darbo užmokestis, o turėjo būti 1 100 Eur. Nurodė, kad dėl kad dirbo sąžiningai, ir kuomet sužino apie galimą broko buvimą sutiko jį ištaisyti, tačiau 2023 m. balandžio 24 d. jį ir kitus darbuotojus atleido iš darbo. Sutiko su DGK sprendime nurodytais paskaičiavimais. Nurodė, kad skiriasi atsakovo darbo užmokestis už 2023 m. vasario mėnesį su darbdavio į bylą pateiktu darbo užmokesčio žiniaraščiu ir jo turima darbdavio jam išduota pažyma apie jo darbo užmokestį. Taip pat nurodė, kad su darbdaviu buvo pasirašyta darbo sutartis, tačiau joje nebuvo išreikšta tikroji šalių valia dėl darbo užmokesčio. Paaiškino, kad su darbdaviu žodžiu buvo susitarta, jog už valandą bus mokama po 7 Eur, o dirbdavo po 10 val., kartais dirbdavo ir po daugiau valandų, tada atitinkamai už kiekvieną dirbtą valandą darbdavys mokėdavo po 7 Eur už kiekvieną darbo valandą. Iki atleidimo viskas buvo gerai paskaičiuota, tiesiog po atleidimo buvo paskirstytos darbo valandos pagal darbo sutartyje nurodytą 1 258 Eur darbo užmokestį. Laikotarpyje kuomet dirbo pas ieškovę, atsakovas atostogų neprašė, planavo imti kasmetines atostogas gegužės mėnesį. Paaiškino, kad visos sumos yra teisingos, išskyrus kovo ir balandžio mėn. Darbuotojas parengiamojo teismo posėdžio metu pateikė 2023 m. balandžio 5 d. pažymą Nr. 5 apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, kurioje, pasak atsakovo paskaičiuotas teisingas darbo užmokestis. Paaiškino, kad šią pažymą gavo iš darbdavio, kadangi atsakovui reikėjo šią pažymą pateikti Sodrai dėl mokesčių grąžinimo.  Paaiškino, kad darbdavį prieš 14 dienų buvo žodžiu įspėjęs apie išėjimą iš darbo, ir nuo to laiko darbdavio požiūris labai pasikeitė. 2023 m. balandžio 24 d. apie 16-17 val. atvyko T., kuris padavė visiems darbuotojams pasirašyti dokumentus. Tai buvo susitarimas nutraukti darbo santykius abiems sutinkant. T. darbuotojams pasakė, kad jeigu popieriai nebus pasirašyti, darbuotojai neteks leidimo gyventi Lietuvoje. Atsakovui teko pasirašyti, kadangi bijojo netekti leidimo gyventi Lietuvoje. Darbdavys pateikė pažymą dėl atleidimo iš darbo šalių bendru sutarimu ir darbuotojai jas pasirašė, tačiau ši pažyma buvo be datos bei ieškovės vadovo parašo. 2023 m. balandžio 24 d. buvo paskutinė atsakovo darbo diena.

Ieškinys atmestinas.

Byloje kyla ginčas dėl atsiskaitymo su darbuotoju tinkamumo. Darbuotojas byloje įrodinėja, jog darbdavys liko skolingas jam dalį darbo užmokesčio už 2023 m. balandžio mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Darbdavys gi teigia, kad su darbuotoju yra pilnai ir visiškai atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną.

Susipažinęs su bylos medžiaga, teismas nerado pagrindų ir teisinių prielaidų pritarti ieškovės byloje išsakytai pozicijai, todėl jos reikalavimus atmeta dėl žemiau išdėstyto.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 214 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. DK 146 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. DK 146 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama darbdavio pareiga užtikrinti tinkamą darbo santykių pasibaigimo įforminimą ir atsiskaitymą su darbuotoju jo atleidimo dieną nebent atleidimo dieną yra susitarta kitais. DK 148 straipsnyje reglamentuojama darbdavio pareiga tvarkyti informaciją apie darbuotojo darbo užmokestį ir dirbtą laiką.

Nurodytos nuostatos lemia darbdavio pareigą užtikrinti tokius faktus (atsiskaitymą su darbuotoju ir kt.) patvirtinančių duomenų pakankamumą, tokius duomenis turi sudaryti ir turėti darbdavys, jie jam lengviau prieinami, tinkamai vesti darbo laiko režimo apskaitą, tinkamai tvarkyti buhalterinius duomenis, neiškraipant faktinės situacijos ir susitarimo esmės ir turinio. Esant darbdavio ir darbuotojo ginčui dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų sumokėjimo fakto, vadovaujantis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsniu ir DK 214 straipsnio 3 dalimi, darbdavys privalo įrodyti, jog tinkamai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju.

Taigi tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju įrodinėjimo našta tenka darbdaviui.

Darbo ginčo teisiniame santykyje darbuotojas yra silpnesnė ginčo šalis, todėl visos abejonės aiškinamos jo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimo byloje C-684/16 41 p.). Šiuo atveju svarbu akcentuoti ir tai, kad nagrinėjamo ginčo atveju tokia šalimi yra užsienio pilietis, nemokantis lietuvių kalbos, nežinantis nacionalinės teisės specifikos ir pan., kas jo, kaip darbuotojo, pažeidžiamumą, teismo manymu, sustiprina dar labiau.

Teismas, susipažinęs su nagrinėjamoje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, daro išvadą, kad darbdavys savo reikalavimų pagrįstumo neįrodė ir DGK konstatuoto darbo užmokesčio dalies ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas nesumokėjimo aplinkybės nenuginčijo.

Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2022 m. spalio 17 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. DS-2022/29 (toliau – Darbo sutartis), kurios pagrindu atsakovas buvo įdarbintas betonuotojo pareigose. Ši darbo sutartis įsigaliojo ir darbuotojas pradėjo dirbti nuo 2022 m. spalio 18 d. Darbo sutarties 1.3. punktu darbdavys įsipareigojo darbuotojui mokėti 1 258 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Iš 4 punkto nustatyta, kad darbo laiko norma pagal patvirtintą darbo grafiką, negali viršyti 52 val. per savaitę, t. y. darbuotojui taikoma suminė darbo laiko apskaita, apskaitinis laikotarpis – 1 mėnuo.

Darbuotojas sutiko dirbti pagal suminę darbo laiko apskaitą, įskaitant darbą šeštadienį ir sekmadienį ir švenčių dienomis pagal darbdavio patvirtintą grafiką. Darbuotojas patvirtino, jog suprato, kad pasirašyta darbo sutartis neatitiko faktinių žodinio susitarimo sąlygų – mokėti už vieną darbo valandą po 7 Eur, taip pat pripažino, kad jį tenkina DGK atliktas įsiskolinimo skaičiavimas.

Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad 2023 m. balandžio 24 d. šalys pasirašė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo. Šio susitarimo 1.2. punkte nurodyta, kad darbo sutartis nutraukiama nuo 2023 m. gegužės 9 d., ir ši diena laikoma paskutine darbuotojo darbo diena. Be kita ko, šio susitarimo 2 punkte aptartos darbuotojams išmokėtos sumos ir atsiskaitymai. 2.1. punkte nurodyta, kad iki darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu iki šios sutarties sudarymo darbuotojui mokėtina pinigų suma apima: 2.2.1. priskaičiuotas atlyginimas už paskutinį darbo bendrovėje mėnesį iki darbo sutarties nutraukimo, įskaitant mokesčius ir įmokas; 2.1.2. darbuotojui mokėtina kompensacija už nepanaudotas atostogas yra atskaičius mokesčius ir įmokas; 2.2. Šalys patvirtina, kad sutarties 2.1. nurodytos sumos buvo išmokėtos darbuotojui šios sutarties pasirašymo dieną, pervedant darbuotojui.

Aptariant aukščiau išdėstytas sąlygas akivaizdu, kad jokios piniginės sumos priklausančios darbuotojui išmokėti nėra įrašytos ir nėra jokia forma konstatuotos. Taip pat šio susitarimo 4.1 punkte nurodyta, kad darbuotojas patvirtina, kad jis gavo atlyginimą, mokėtiną už paskutinį jo darbo bendrovėje mėnesį iki darbo sutarties nutraukimo, taip pat kompensaciją už nepanaudotas atostogas atskaičius mokesčius. Kaip nurodė atsakovas teisminio nagrinėjimo metu, ieškovės darbuotojas T. atvykęs į ofisą visiems darbuotojams davė pasirašyti šiuos darbo sutarties nutraukimo susitarimus, kurie buvę be datos bei ieškovės vadovo parašo, nurodydamas, kad jeigu kas nepasirašys neteks leidimo gyventi Lietuvoje. Netikėti darbuotoju nėra pagrindo, kadangi šio susitarimo sąlygos, nenurodant darbuotojui priklausančių su jo darbo santykių pabaiga priklausančių sumų išmokėjimo, be kita ko, ir grasinant darbuotojui viena iš turimo socialinio pažeidžiamumo sąlygų,  prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, laikytina darbdavio piktnaudžiavimu ir darbuotojo teisių pažeidimu.

Taip pat nustatyta, kad 2023 m. gegužės 9 d. ieškovės įsakymu Nr. P- /23 atsakovas buvo atleistas nuo 2023 m. gegužės 9 d. Darbdavys atleidimo dieną nekonstatavo jokio išmokėjimui tenkančių sumų dydžio, nefiksavo galimų permokų ir pan. Iš į bylą pateikto banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad paskutinis pervedimo nurodymas atsakovui yra atliktas 2023 m. gegužės 12 d. -  atsakovui buvo pervesta 34,48 Eur darbo užmokesčio bei 300 Eur lauko priedo suma. Teismas pažymi, kad darbo sutarties sąlygose nebuvo aptarti priedo mokėjimai už darbą lauko sąlygomis, ši išmokėta suma, labiau tikėtina, yra darbuotojui išmokėta jam priklausanti darbo užmokesčio dalis. Be to, ji į apskaitos dokumentus nėra įtraukta ir juose nėra fiksuota. Daugiau jokių piniginių pervedimų atsakovui ieškovė neatliko. Be kita ko, į bylą pateikta 2023 m. birželio 1 d. darbo užmokesčio vidurkio pažyma, kurioje nurodyta darbuotojui priskaičiuota atostogų kompensacijos suma 356,40 Eur. Ši pažyma suformuota, jau praėjus kuriam laikui nuo darbo santykių pabaigos. Duomenų, kad ši, paties darbdavio paskaičiuota ir nurodyta suma, būtų atsakovui pervesta darbo sutarties nutraukimo momentu ar vėliau, nėra.

Iš byloje esančio Šiaulių banko sąskaitos išrašo nustatyta, kad ieškovė atsakovui mokėjo tokia tvarka ir tokias pinigų sumas: 2022 m. spalio 21 d. – 200 Eur; 2022 m. lapkričio 10 d. – 404,24 Eur; 2022 m. lapkričio 18 d. – 100 Eur; 2022 m. lapkričio 22 d. – 121,76 Eur; 2022 m. lapkričio 28 d. – 240 Eur; 2022 m. gruodžio 5 d. – 60 Eur; 2022 m. gruodžio 16 d. – 500 Eur; 2022 m. gruodžio 21 d. – 348,90 Eur, 2022 m. gruodžio 21 d. – 377,40 Eur; 2022 m. gruodžio 23 d. – 182 Eur; 2023 m. sausio 10 d. – 100 Eur; 2023 m. sausio 23 d. – 854,28 Eur; 2023 m. sausio 27 d. – 305,51 Eur; 2023 m. vasario 15 d. – 848,90 Eur; 2023 m. vasario 28 d. – 229,40 Eur; 2023 m. kovo 15 d. – 710,68 Eur; 2023 m. kovo 27 d. – 181,32 Eur; 2023 m. balandžio 14 d. – 594,73 Eur; 2023 m. gegužės 12 d. – 34,48 Eur; 2023 m. gegužės 12 d. – 300 Eur.

Ieškovė teigė, kad nuolat išmokėdavo atsakovui atitinkamas sumas kaip darbo užmokesčio avansą bei priedą už darbo pobūdį lauko sąlygomis (nors apmokėjimas lauko sąlygomis, minėta, nebuvo aptartas darbo sutartyje), todėl pasak ieškovės, atleidimo dieną suskaičiavus visas permokas, ieškovė neliko skolinga atsakovui, o priešingai atsakovas liko skolingas ieškovei. Su tuo nesutiktina.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas argumentavo, kad permoka susidarė išmokant darbuotojui avansą, kuris pagal darbo sutartį jam nepriklauso. Ši ieškovės pateikta argumentacija teisiniu aspektui visiškai neteisinga. Avansas darbuotojui gali būti mokamas jam to paprašius. Ir tai buvo daroma, pati ieškovė to neginčijo. Ieškovė mokamų avansų sumos konkrečiai ir aiškiai nėra įvardžiusi ir nėra tiksliai nurodžiusi, todėl nėra aišku, kokia išmokėtų sumų dalis tenka avansui. Bet kuriuo atveju, permoka iš sumokėto avanso susidaryti negali, nes, minėta, už mėnesį paskaičiuoto, darbuotojui tenkančio ir jam išmokėto darbo užmokesčio tiksli apskaita turi būti nurodoma kito mėnesio finansinėje atskaitomybėje. Šios pareigos darbdavys neatliko. Darbdavys atleidimo momentu turėjo tiksliai ir aiškiai apspręsti mokėtinų ir išmokėtų sumų dydžius, konstatuoti tikslias sumas, galimas permokas, nurodyti darbuotojui tenkančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumą ir pan., padaryti galutinį atsiskaitymą. To jis taip pat nepadarė.

Iš nurodytų virš darbdavio atliktų pavedimų ir kitų byloje turimų rašytinių duomenų akivaizdu, kad darbdavys nepaisė darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio mokėjimo, sumas išmokėdavo be aiškaus pagrindimo, nenurodydamas mokėjimo tikslo. Sutiktina su darbuotojo teiginiais, jog darbdavys po darbuotojo atleidimo, jau jam pasikreipus į DGK, paskirstė darbo valandas pagal darbo sutartyje nurodytą 1 258 Eur darbo užmokestį. Šią išvadą patvirtina ir faktas, jog darbuotojui išduotoje pažymoje, kuri suformuota darbuotojui prašant 2023 m. balandžio 5 d. (ginčo dėl to nekilo), t. y. dar iki darbo sutarties nutraukimo, darbdavys nurodė kitas (didesnes) sumas ir didesnį dirbtų valandų skaičių, nei nurodė duomenyse, teiktuose DGK. Į bylą pateikti 2 darbdavio darbo užmokesčio žiniaraščiai, kurie nesutampa su darbuotojo parengiamojo teismo posėdžio metu pateikta pažyma su darbo užmokesčio apmokėjimu. Iš pirmo darbdavio pateikto darbo užmokesčio žiniaraščio (Tabelio Nr. 34) nustatyta, kad darbuotojui buvo pervedamas toks darbo užmokestis: 2022 m. spalio mėnesį - 404,24 Eur; 2022 m. lapkričio mėnesį – 848,90 Eur; 2022 m. gruodžio mėnesį – 854,28 Eur; 2023 m. sausio mėnesį – 848,90 Eur; 2023 m. vasario mėnesį – 292,34 Eur. Šiame darbdavio žiniaraštyje fiksuotas atleidimo iš darbo faktas, nurodyta atleidimo iš darbo data 2023 m. vasario 7 d. Iš antro darbdavio į bylą pateikto darbo užmokesčio žiniaraščio (Tabelio Nr. 53) nustatyta, kad priėmimo į darbą data 2023 m. vasario 8 d. ir toliau atitinkamai mokėtinas toks darbo užmokestis: už 2023 m. vasario mėnesį – 418,34 Eur; 2023 m. kovo mėnesį – 594,73 Eur; 2023 m. balandžio mėnesį – 34,48 Eur; 2023 m. gegužės mėnesį – 0,00 Eur. Šiame darbdavio žiniaraštyje fiksuotas atleidimo iš darbo faktas, nurodyta atleidimo iš darbo data 2023 m. gegužės 9 d. Šie darbdavio pateikti žiniaraščiai prieštarauja, byloje pateiktiems bankinių pavedimų nurodymams, iš kurių aiškiai matyti, kad paskutinis pervedimo nurodymas atsakovui buvo atliktas 2023 m. gegužės 12 d. Darbdavys negalėjo paaiškinti šių neatitikimų. Tokie nenuoseklūs ieškovės veiksmai, netvarkingai tvarkomi ir apskaitomi įmonės darbuotojų darbo užmokesčio žiniaraščiai, netinkamai vedama darbo laiko apskaita ir kitos virš minėtos aplinkybės, esant akivaizdžioms ir nepašalintoms abejonėms, vertinamos darbuotojo naudai.

Teismas pažymi, kad ieškovė nurodė, kad po 2023 m. balandžio 24 d. pasirašyto tarp šalių susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo, atsakovas pateikė prašymą dėl neapmokamų atostogų suteikimo po kurių į darbą nebegrįžo. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai rodo priešingai, jog pateiktas atsakovo prašymas yra be jokių datų, nuo kada iki kada prašomos atostogos, teismo posėdžio metu atsakovas pats nurodė, kad ketino imti atostogas gegužės mėnesį. Akivaizdu, jog darbdavio įmonėje yra susiklosčiusi tokia praktika, kuomet darbuotojams duodami dokumentai pasirašyti, kurie yra be datų ir vadovų parašų, o vėliau, tikėtina, naudojami pagal poreikį ir situaciją.

Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tinkamai atsiskaitė su darbuotoju išmokant atsakovui su darbo teisiniais santykiais susijusias sumas jo atleidimo dieną. Pareiga tinkamai tvarkyti įmonės dokumentus, tame tarpe ir finansinius, kyla pačiam darbdaviui, o ginčo situacijoje dėl virš išdėstytų faktinių aplinkybių pakankamai aišku, kad ieškovė, kaip darbdavys, jai kylančios šios pareigos tinkamai nevykdė, todėl jai tenka visa galima to pasekmių neigiama rizika.

Teismo vertinimu nėra abejonių dėl darbo byloje Nr. APS-131-10412/2023 DGK 2023 m. birželio 19 d. priimto sprendimo Nr. DGKS-3454, kuriuo darbuotojo naudai išieškotas 678,52 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestis už 2023 m. balandžio mėn. bei 356,40 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. 

Nesutiktina su ieškovės teiginiais ir nėra pagrindo manyti, kad DGK netinkamai apskaičiavo ir netinkamai taikė mokestinę prievolę darbdavio atžvilgiu. Todėl šie jo teisminio nagrinėjimo metu išsakyti teiginiai ir pastebėjimai atmestini kaip nepagrįsti.

Į bylą pateiktas bankinio pavedimo nurodymas Nr. 0704113633053, atliktas 2023 m. liepos 4 d.,  patvirtina faktą, kad ieškovė DGK sprendimą įvykdė. Darbuotojas jo įvykdymo fakto neginčijo. Todėl atsižvelgiant į šią aplinkybę, sprendimu nustačius darbdaviui tenkančios pareigos tinkamai atsiskaityti su darbuotoju neįvykdymą ir dėl to atmestu ieškinį, yra suformuota sprendimo rezoliucinė dalis.

Išsprendus šį ginčą dėl darbo teisės iš esmės, darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas darbo byloje pripažįstamas netekusiu galios (DK 231 straipsnio 7 dalis).

Ieškinį atmetus, ieškovė neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė.

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos byloje sudaro 19,92 Eur, kurios ieškinį atmetus išieškotinos iš ieškovės valstybės naudai (CPK 96 str. 1 d., 92 str., 88 str. 1 d. 3 p.).

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 263-265 str., 268-270 str., 279 str., 282-283 str., 307 str., Lietuvos Respublikos darbo kodekso

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį atmesti.

Pripažinti, kad ieškovė nebuvo tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoju jo atleidimo dieną.

Išieškoti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altis EU“, j. a. k. 305720617, atsakovo Y. A., gim. (duomenys neskelbtini), 678,52 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokestį už 2023 m. balandžio mėn. bei 356,40 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. 

Pripažinti, kad įsiskolinimo suma šio teismo sprendimo priėmimo momentu yra padengta, todėl pagrindo priverstiniam sprendimo vykdymui šioje dalyje nėra.

Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2023 m. birželio 19 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-10412/2023 pripažinti netekusiu galios.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Altis EU“ , j. a. k. 305720617, 19,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu, valstybės naudai. Išlaidos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5662, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                    Natalija Daškovienė