Baudžiamoji byla Nr. 1A-136-744/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34419-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3;

1.1.8.1.2; 1.1.11.1; 1.2.14.3.1; 2.4.6.5.3 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 19 d.

Šiauliai

               Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Alfredo Vilbiko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,

dalyvaujant prokurorei Inetai Žilinskienei,

atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. D. gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,

               apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Astos Kudrauskienės apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. D., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 93 straipsniu, 82 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 87 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1, 2, 5 punktais, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones: 1) elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 21 val. iki 7 val., tęsti mokslą, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamuose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse; 2) per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, ir baudžiamoji byla A. D. atžvilgiu nutraukta.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad A. D. 2017 m.  liepos 8 d. apie 16.30 val. (duomenys neskelbtini), S. U. priklausančiame bute, po išgertuvių nukentėjusiajam G. K. susiruošus išeiti iš buto, susitaręs su P. P., gimusiu (duomenys neskelbtini), kuris nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio gali atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus, pagrobti nukentėjusiojo G. K. turtą ir įgyvendindamas bendrą sumanymą, viena ranka iš nugaros suėmė nukentėjusiajam už rankos, o kita ranka spaudė jo galvą, o P. P. apieškojo nukentėjusiojo kišenes ir iš kelnių kišenės ištraukė mobiliojo ryšio telefoną ,,Nokia“ 15 eurų vertės su abonentine ,,Telia“ SIM kortele 6 eurų vertės bei grynuosius pinigus - 7 eurus monetomis, taip, panaudojant fizinį smurtą, pagrobė nukentėjusiajam G. K. priklausantį 28 eurų bendros vertės turtą.

2. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Asta Kudrauskienė prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. sausio 24 d. nuosprendį dėl A. D. ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažinti A. D. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir skirti laisvės apribojimą 1 metams, įpareigojant visą bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 7 val., per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 641 straipsnio 1 dalimi, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti galutinę bausmę - 8 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant visą bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 7 val., per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
1. Skunde nurodo, kad teismas, atleisdamas A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės, neteisingai pritaikė BK 93 straipsnio nuostatas. Pažymi, kad BK 93 straipsnio taikymas yra teismo diskrecinė teisė, todėl net ir esant visoms formalioms šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl nepilnamečio asmens atleidimo, tiek dėl atsisakymo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau sisteminis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės paskirties ir jos ypatumų aiškinimas, atsižvelgus į bendrą baudžiamojo įstatymo paskirtį bei jo normų sistemą, leidžia teigti, kad kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio l dalies sąlygas, teismas turėtų svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad tinkamas kaltinamojo veikos įvertinimas ir teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje siekimas yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo.
2. Skunde pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal BK 93 straipsnį asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį. Nurodo, kad teismas pažymėjo, jog BK 93 straipsnyje kalbama apie nusikalstamos veikos padarymą pirmą kartą vienaskaitos forma, taip pabrėžiant pakartotinumo negalimumą. Kai norima pabrėžti ne ankstesnio nusikaltimo padarymo, bet teistumo nebuvimo faktą, įstatymų leidėjas vartoja sąvoką pirmą kartą teisiamas asmuo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008). Prokurorės tvirtinimu, šioje byloje atleidžiant A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės trūksta vienos būtinos sąlygos, jog kaltinamasis A. D. nusikaltimą padarė pirmą kartą. Nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pripažino, jog A. D. padarytos nusikalstamos veikos nesudaro idealiosios nusikalstamų veikų sutapties, tai yra Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose nagrinėjamos dvi baudžiamosios bylos, kuriose A. D. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 01-1-24952-17, kurioje A. D. kaltinamas, kad nusikalstamas veikas padarė 2017 m. gegužės 14 d. ir 2017 m. birželio 8 d.; ikiteisminio tyrimo byla Nr. 01-1-20950-17, kurioje A. D. kaltinamas, kad nusikalstamą veiką padarė 2017 m. balandžio mėnesį, tiksliai ikiteisminiu tyrimu nenustatytą dieną ir laiku, bet ne vėliau kaip iki balandžio 29 d., apie 14.30 val.), tad BK 93 straipsnio prasme negalima teigti, kad yra viena iš būtinų nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų. Tokiu būdu teismas, pritaikydamas atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės nesant vieno iš būtinų BK 93 straipsnio taikymui pagrindų, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė skundą tenkinti, o atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. D. gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

               Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.
5. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su visa baudžiamosios bylos medžiaga, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, išvadomis, liečiančiomis A. D. kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, bei nusikalstamos veikos kvalifikavimą, tačiau nesutinka su teismo išvada dėl A. D. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, taikant BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų nuostatas, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas (BPK 329 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
6. Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai yra įtvirtinti BK XI skyriuje. Šio skyriaus nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų (BK 81 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
7. Nors baudžiamajame įstatyme nėra imperatyvaus reikalavimo, tačiau kiekvieną kartą, kai pirmą kartą nusikaltusio nepilnamečio padarytos veikos pavojingumas, konkrečios veikos padarymo aplinkybės, asmenybė ir jo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo atitinka BK 93 straipsnio 1 dalies sąlygas, teismas privalo svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad kaltinamojo nubaudimas ir siekimas teigiamų nepilnamečio elgesio pokyčių ateityje yra galimas be kriminalinės bausmės skyrimo. Toks reikalavimas kildinamas iš nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-472/2009).
8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra visos trys būtinosios sąlygos taikyti A. D. BK 93 straipsnio nuostatas: nusikalstamos veikos padarymo metu A. D. buvo nepilnametis (gimęs 2001 m. gruodžio 10 d.), nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neteistas, tai yra  nusikalto pirmą kartą (1 t., 129-130 b. l.), jo padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 180 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis). Teismas nustatė ir dvi papildomas sąlygas – jis atsiprašė nukentėjusiojo, susitaikė su nukentėjusiuoju, pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 93 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Tuo tarpu prokurorė apeliaciniu skundu tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo išvadai, kad A. D. nusikaltimą padarė pirmą kartą, tai yra A. D. atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės trūksta vienos būtinosios sąlygos – tai, kad jis jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė pirmą kartą.
9. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 93 straipsnį) ir nepagrįstai A. D. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Nors skundžiamo nuosprendžio priėmimo momentu A. D. nebuvo teistas, taip pat buvo teisiamas už vieną nusikaltimą, tai yra formaliai atitiko sąlygą, kad jam inkriminuojamą nusikaltimą padarė pirmą kartą, tačiau iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad, nepaisant teistumo neturėjimo, A. D. jau ne pirmą kartą susiduria su baudžiamųjų įstatymų saugomų vertybių pažeidimais. Iš apeliacinio skundo bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu A. D. atžvilgiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose buvo nagrinėjamos dar dvi baudžiamosios bylos: Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje A. D. buvo pareikšti kaltinimai dėl 2017 metų balandžio mėnesį padarytų nusikalstamų veikų; ir Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. D. pareikšti kaltinimai dėl 2017 m. gegužės 14 d. ir 2017 m. birželio 8 d. padarytų nusikalstamų veikų. Minėtose bylose jau yra priimti nuosprendžiai, kuriais nustatyta, kad A. D. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas (nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra įsiteisėję). Taigi, įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra nustatyta, kad A. D. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė 2017 metų balandžio mėnesį, tai yra dar iki nusikalstamos veikos, dėl kurios buvo priimtas skundžiamas nuosprendis, padarymo. Be to, byloje yra ir daugiau duomenų apie kitokį netinkamą A. D. elgesį – dėl jo elgesio buvo pradėtos administracinės bylos (1 t., 131-132 b. l.), jis nesilaiko elgesio taisyklių bendruomeniniame pagalbos vaikams centre ir mokykloje (1 t., 139 b. l.).
10. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008), analizuodama iškilusią sąvokos „pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką“ reikšmės problemą, pažymėjo, kad gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą. Pirma, BK 93 straipsnyje kalbama apie nusikalstamos veikos padarymą pirmą kartą vienaskaitos forma, taip pabrėžiant pakartotinumo negalimumą; antra, tais atvejais, kai norima pabrėžti priešingą nuostatą, įstatymų leidėjas tiesiogiai nurodo kelių nusikalstamų veikų padarymo galimybę (BK 92 straipsnis); trečia, kai norima pabrėžti ne ankstesnio nusikaltimo padarymo, bet teistumo nebuvimo faktą, įstatymų leidėjas naudoja sąvoką pirmą kartą teisiamas asmuo (BK 55 straipsnis). Taip pat išaiškinta, kad pagal BK 93 straipsnį asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Tokia teismų praktika nėra pakitusi, ja teismai vadovavosi ir vėlesnėse bylose (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-976/2016 ir kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, konstatuoja, jog šiuo metu (bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu) nėra pagrindo teigti, jog A. D. 2017 m. liepos 18 d. nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo priimtas skundžiamas nuosprendis, padarė pirmą kartą, kadangi, kaip jau buvo minėta, įsiteisėjusiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. kovo 5 d. nuosprendžiu nustatyta, kad A. D. 2017 metų balandžio mėnesį padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Šie A. D. padaryti tyčiniai nusikaltimai sudaro realiąją sutaptį. Taigi, nebelieka vienos iš būtinųjų BK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų – asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, todėl A. D. negali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės.
11. Nors skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu A. D. dar nebuvo nuteistas, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl A. D. galimo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį ir žinodamas, kad tame pačiame teisme jo atžvilgiu nagrinėjamos dar dvi baudžiamosios bylos, turėjo galimybę atidėti sprendimo priėmimą iki tol, kol bus priimti sprendimai dėl A. D. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, kurios buvo padarytos anksčiau, nei skundžiamu nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika. Tik priėmus išteisinamuosius nuosprendžius A. D. atžvilgiu baudžiamosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju būtų buvęs pagrindas daryti išvadą, jog A. D. pirmą kartą padarė apysunkį tyčinį nusikaltimą.
12. Kartu pažymėtina, kad BK 93 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga. Net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybė, kad A. D., žinodamas, jog jam dėl nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, yra atliekamas ikiteisminis tyrimas (2017 m. birželio 8 d. jam įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis apklaustas kaip įtariamasis (1 t., 129-130 b. l.)), 2017 m. liepos 8 d. vėl padarė nusikalstamą veiką, dėl kurios padarymo jo kaltė nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, neigiamai apibūdina jo asmenybę, rodo, kad būdamas jauno amžiaus jis nesistengia gyventi dorai, o nuolatos daro nusikalstamas veikas.
13. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad susidariusioje situacijoje pirmosios instancijos teismas negalėjo atleisti A. D. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu ir privalėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis nutraukti baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį, naikintinas (BPK 329 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bausmės

14. Iš prokurorės apeliacinio skundo matyti, jog juo prašoma A. D. skirti laisvės apribojimą, tai yra bausmę, kurios nenumato BK 180 straipsnio 1 dalies sankcija. BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo, padaręs šį nusikaltimą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Pažymėtina, kad tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Tačiau iš apeliacinio skundo matyti, jog prokurorė, prašydama A. D. skirti laisvės apribojimo bausmę, nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kodėl nagrinėjamu atveju sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
15. Pagal BK 81 straipsnio 1 dalį asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, taikomos nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, numatytų BK XI skyriuje, nuostatos. Teismas nepilnamečiui skiria bausmę vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK VIII skyrius) ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės (BK XI skyrius) ir bausmės skyrimo (BK 91 straipsnis) ypatumais. Teismas, skirdamas bausmę nepilnamečiui, be BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytų aplinkybių, atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė remiasi teisėtumo, teisingumo, bausmės neišvengiamumo, asmeninės atsakomybės už kaltai padarytą veiką, humanizmo bei kitais principais.
16. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į A. D. amžių ir asmenybę, taip pat į teismų praktiką, kurioje konstatuojama, kad bet kokia valstybės intervencija ir taikomos poveikio priemonės gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį jauną žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų. Siekiant daryti teigiamą įtaką jauno žmogaus elgesiui, pasiteisina atitinkamos (tai yra jauno žmogaus brandai tinkamos) priemonės, taigi jos turi pasižymėti jaunimui pritaikytais ypatumais, o netinkamos ir (ar) per griežtos priemonės skatina nusikaltimų recidyvą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-942/2015). Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.
17. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę A. D., atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – į tai, kad nustatyta A. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, į tai, kad A. D. nukentėjusiojo atsiprašė, į tai, kad nukentėjusysis jokių pretenzijų A. D. neturi, į jauną A. D. amžių, į tai, kad veikos padarymo metu nebuvo teistas, nebuvo baustas administracine tvarka (tačiau dėl jo neteisėtų veiksmų (alkoholinių gėrimų vartojimas, kai tai daro jaunesnis negu dvidešimties metų asmuo ir dėl akcizais apmokestinamų prekių įsigijimo tvarkos pažeidimo) 5 kartus buvo pradėta administracinio nusižengimo teisena, kuri buvo nutraukta dėl to, kad veikas padarė jaunesnis negu šešiolikos metų asmuo (1 t., 131-132 b. l.), mokosi, apeliacinio skundo nagrinėjimo metu gauta informacija, jog gydosi nuo priklausomybės.
18. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundo argumentus ir baudžiamosios bylos medžiagą, visgi sprendžia, jog nagrinėjamojoje situacijos bausmės tikslai ir teigiama įtaka A. D. gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę, nei įstatymu numatytą, bausmę. Be to, šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 320 straipsnio 4 dalies prasmę nuteistojo ar išteisintojo teisinės padėties negalima pabloginti labiau nei prašoma apeliaciniame skunde. Kaip minėta anksčiau, apeliaciniu skundu prokurorė prašo A. D. skirti laisvės apribojimo bausmę, nors BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos tik griežtesnės bausmės – areštas ir laisvės atėmimas.
19. BK 62 straipsnio, kuris reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą, nuostatų taikymas susijęs su šiame straipsnyje nurodytų konkrečių sąlygų buvimu. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taigi, vadovaujantis šia norma, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222/2011, 2K-154/2014 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra duomenų, kad A. D. būtų pats savanoriškai atvykęs į teisėsaugos instituciją ir pranešęs apie savo nusikalstamą veiką, todėl nėra pagrindo svarstyti klausimą dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo A. D. vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatyta tik viena A. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių bent vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų aplinkybių egzistavimą. Šioje baudžiamojoje byloje BK 62 straipsnio nuostatoms taikyti būtinos sąlygos nenustatytos, todėl A. D. atžvilgiu taikyti minėto straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo.
20. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Ši baudžiamojo įstatymo įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu (BK 41 straipsnio 2 dalis) – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas taip pat numatytas kaip vienas bausmės tikslų, kuris teismų praktikoje suprantamas kaip teisingos bausmės paskyrimas, reiškiantis tiek tinkamos poveikio priemonės kaltininkui parinkimą, tiek ir nukentėjusiųjų interesų gynimo užtikrinimą. Šio straipsnio taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011 ir kt.).
21. A. D. padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), pagrobto turto vertė labai nedidelė, panaudota fizinė prievarta (nukentėjusiojo rankos suėmimas ir jo galvos suspaudimas) jokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo nesukėlė. Nors A. D. nusikalstamą veiką padarė tuo metu, kai jo atžvilgiu jau vyko ikiteisminis tyrimas kitoje byloje, tačiau jis dar nebuvo teistas, nusikalstamą veiką padarė būdamas tik 15 metų amžiaus. A. D. prisipažino ir gailėjosi nusikaltęs, aiškino, kad neturėjo tikslo pagrobti telefoną, norėjo tik pamokyti nukentėjusįjį, kad jis nepriekabiautų prie jo mamos, kišenes apieškojo ne jis, o P. P., jis neėmė nei rastų pinigų, nei telefono, o tik vėliau gautus pinigus už telefoną išleido (1 t. 155-156, 158, 161-163, 164, 2 t., 24 b. l.). A. D. Bendruomeniniame pagalbos centre vaikams gyvena nuo 2014 m. vasario 28 d., 2015 m. kovo 12 d. teismo sprendimu jam nustatyta nuolatinė globa, kadangi tėvams apribota tėvų valdžia. Centro darbuotojai jį apibūdina kaip nuoširdų, bet tuo pačiu ir problematišką paauglį, nelinkusį laikytis nustatytų taisyklių, nurodo, kad bendraujant su juo individualiai jis būna mandagus, paslaugus ir nuoširdus, tačiau moka manipuliuoti suaugusiais, tampa familiariu ir vulgariu kai šalia yra jo kambario ar šeimynos draugai, jam teikiama įvairių specialistų pagalba (1 t., 139, 143-144 b. l.). UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pateiktoje informacijoje nurodyta, kad A. D. diagnozuoti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai, mišrus mokymosi sugebėjimų sutrikimas (1 t., 136 b. l.). Nagrinėjant skundą gauta informacija iš Bendruomeninio pagalbos vaikams centro, jog A. D. šiuo metu gydomas nuo priklausomybės Ukmergės rajono socialinės reabilitacijos ir integracijos centre ,,A.“.
22. Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. D. turi tinkamas auklėjimo ir ugdymo sąlygas, atsiprašė nukentėjusiojo, gailisi dėl padaryto nusikaltimo, todėl paskirtos švelnesnės bausmės tikslai bus pasiekti be straipsnio sankcijoje numatytų bausmės rūšių (arešto ar laisvės atėmimo) atlikimo. Nors A. D. nusikaltimą įvykdė ne pirmą kartą, aptarti duomenys suteikia pagrindą manyti, jog jis dar gali pasitaisyti neskiriant BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas su laisvės atėmimu susijusias bausmes, padaryti išvadas dėl savo elgesio, laikytis visuomenėje priimtų elgesio ir moralės normų, o jo izoliavimas nutrauktų esamus socialinius ryšius ir pozityvią socializaciją bei ugdymą. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, yra pakankamas pagrindas manyti, kad A. D. resocializacija galima ir bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be laisvės atėmimo paskyrimo, neizoliuojant jo nuo visuomenės. Taigi, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, A. D. už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra pagrindas skirti laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis nustatytinas artimas šios bausmės rūšies vidurkiui (BK 48 straipsnio 2 dalis), įpareigojant A. D. būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., tęsti mokymąsi bei dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 6 dalies 1, 3 punktai, 7 dalis).

               Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

               panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2018 m. sausio 24 d. nuosprendį, kuriuo A. D., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 93 straipsniu, 82 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 87 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1, 2, 5 punktais, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemones: 1) elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 21 val. iki 7 val., tęsti mokslą, dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamuose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse; 2) per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlikti 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, ir baudžiamoji byla A. D. atžvilgiu nutraukta.

               Pripažinti A. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubausti – laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams, įpareigojant visą bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus atvejus, kai iš namų būtina išvykti dėl mokslo ir/ar darbo, tęsti mokymąsi bei dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją įpareigojant užbaigti ne vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

               Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę bausmę – laisvės apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant visą bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., išskyrus atvejus, kai iš namų būtina išvykti dėl mokslo ir/ar darbo, tęsti mokymąsi bei dalyvauti elgesio pataisos programoje, ją įpareigojant užbaigti ne vėliau kaip per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

               Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Teisėjai                                                                                                                       Ernesta Montvidienė

                                                                                                                                   Alfredas Vilbikas

                                                                                                                                   Laisvydas Zederštremas