Administracinė byla Nr. eA-797-968/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02538-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 13.5; 13.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Logiset“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Logiset“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Logiset“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. S-76(7-51/2022) „Dėl UAB „Logiset“ skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2022 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. 1A-34 „Dėl UAB „Logiset“ skundo“ (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas); 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Teritorinė muitinė) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 18KP-16-801 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ (toliau – ir Teritorinės muitinės sprendimas); 4) grąžinti Teritorinei muitinei iš naujo nustatyti UAB „Logiset“ tenkančią mokesčių bei muito prievolę ir priimti naują sprendimą.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Teritorinė muitinė atliko tyrimą dėl 2021 m. birželio 30 d. prekei „elektroninių cigarečių skystis“ (641 kg) (toliau – ir Prekės) įformintos Sąjungos tranzito procedūros pagal lydintį dokumentą T1 Nr. 21LTVR500017D4FF80 (toliau – ir Tranzito deklaracija), kurios vykdytojas – UAB „Logiset“. Tyrimas buvo baigtas skundžiamu Teritorinės muitinės sprendimu, kuriuo pripažinta, kad už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą, vykdytą pagal Tranzito deklaraciją, Bendrovės atžvilgiu atsirado mokestinė prievolė muitinei, kurios dydis: 1 060 Eur muito, 11 208 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 36 000 Eur akcizo, ir apskaičiuota 1 587 Eur delspinigių. Muitinės departamentas patvirtino Teritorinės muitinės sprendimą, o Komisija sprendimu patvirtino Muitinės departamento sprendimą.
2.2. Teritorinė muitinė nepagrįstai netaikė 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 70 straipsnyje įtvirtinto sandorio vertės metodo ir atsisakė pripažinti pareiškėjo pateiktus dokumentus tinkamais pagrįsti Prekių pardavimą į Sąjungos muitų teritoriją. Bendrovė kartu su kitais susijusiais dokumentais pateikė Prekių pardavimo 2021 m. balandžio 27 d. sąskaitą Nr. 59621-15 (toliau – ir Sąskaita), nurodydama, jog Prekių muitinė vertė turi būti nustatoma remiantis Sąskaitoje pateikta Prekių kaina. Komisija nepagrįstai konstatavo, jog Bendrovė nepagrindė aplinkybių, kad ši Sąskaita, taip pat ir kiti pareiškėjo pateikti dokumentai, įrodo pagal šią Sąskaitą įvykusį Prekių pardavimą eksportui į Sąjungos teritoriją.
2.3. Nėra pagrindo vertinti, kad Sąskaita nepatvirtina Prekių pardavimo į Sąjungos teritoriją tuo pagrindu, kad joje nurodyti šalių rekvizitai – ne Sąjungos teritorijos. Sprendžiant dėl ne Sąjungos prekių statuso pasikeitimo ir apmokestinimo, reikšminga yra vertinti faktinį Prekių įvežimą į Sąjungos teritoriją, Prekes identifikuoti bei vertinti reikšmingas faktines aplinkybes ir susijusių dokumentų visumą.
2.4. Aplinkybė, jog Sąskaitoje buvo nurodyta pristatymo vieta – Lietuva, patvirtina tikslą šias prekes faktiškai įvežti į Sąjungos teritoriją. Sąskaita su prekių faktiniu pristatymu Lietuvoje buvo išrašyta 2021 m. balandžio 27 d., o nurodymas šioms Prekėms įforminti Sąjungos tranzito procedūrą pareiškėjui buvo pateiktas 2021 m. birželio 30 d. Tai reiškia, jog prieš įforminant Prekėms laikinojo saugojimo procedūrą, parduodant Prekes pagal Sąskaitą buvo nuspręsta Prekes faktiškai įvežti į Lietuvą – Sąjungos teritoriją.
2.5. Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščiai, tranzito/saugumo lydimojo dokumentas, laikinojo saugojimo deklaracijos patvirtina, kad ne Sąjungos prekės faktiškai buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją: pirmiausia į Lietuvą tranzito procedūrai įforminti ir toliau gabenti į Lenkiją galutiniam prekių pirkėjui. Pagal Sąskaitą parduodamų prekių savybės sutampa su aukščiau nurodytuose dokumentuose užfiksuotomis faktiškai į Sąjungos teritoriją įvežtų prekių savybėmis. Egzistuoja pakankamas pagrindas mokesčių administratoriui ne tik formaliai vertinti Sąskaitos šalių rekvizitus, bet vertinti faktų bei duomenų visumą ir Sąjungos muitinės kodekso aktualias nuostatas taikyti vadovautis sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Šių kriterijų taikymas svarbus, nes Bendrovė Prekes turėjo įforminusi laikinojo saugojimo procedūrą, Prekės turėjo iškeliauti į kitą Sąjungos teritorijos valstybę, tačiau nenustatytiems asmenims Prekes pavogus, Bendrovė liko atsakinga už prievolių vykdymą.
2.6. Pareiškėjas, vykdydamas prievoles, susijusias su Prekėmis, veikė tik kaip tarpininkas, todėl objektyviai turi ir gali turėti tik tuos dokumentus, kurie atkeliavo su Prekėmis, faktiškai įvežtomis į Sąjungos teritoriją.
3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti Prekių pardavimą į Sąjungos muitų teritoriją patvirtinantys dokumentai, todėl Prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas netaikytinas. Į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos Prekės buvo deklaruotos Sąjungos tranzito procedūrai. Pagal pateiktą Sąskaitą Prekės nėra parduodamos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Pardavimas įvyko tarp trečiųjų šalių juridinių vienetų. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad Sąskaitoje nurodyta prekių atgabenimo vieta – Lietuva, nes į Lietuvos Respublikos teritoriją atgabentoms ne Sąjungos prekėms buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra. Taikant Sąjungos tranzito procedūrą prekės visuomet yra įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją ir dėl to ginčas nevyksta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo įrodyti Prekių pardavimą į Sąjungos muitų teritoriją, tačiau tokių duomenų nepateikė.
3.2. Nėra galimybės pagal kilmės šalį taikyti tapačių ir panašių prekių sandorio verčių, nes Prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (toliau – PREMI IS) nėra duomenų apie tuo pačiu metu tuo pačiu apyvartos lygiu importuotas prekes, kurių kiekis maždaug toks pats kaip ir prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, ir kurių muitiniam įvertinimui yra pripažintas sandorio vertės metodas. Vertės, nustatytos pagal prekės vieneto kainą, nagrinėjamu atveju taikyti taip pat nėra galimybės, nes nepateikti duomenys apie prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje. Nepateikti duomenys apie Prekių pardavimą Sąjungos muitų teritorijoje apskaičiuotosios vertės metodo taikymui. Nesant galimybės nustatyti prekės muitinę vertę nurodytais muitinio įvertinimo metodais, Prekių muitinė vertė buvo pagrįstai nustatyta vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, t. y. pagal PREMI IS esančias importuotų tapačių ar panašių ne Sąjungos prekių sandorio vertes.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Jis paaiškino, kad Prekės, kurios buvo deklaruotos tranzito procedūrai pagal Deklaraciją, nebuvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą ir šioms Prekėms įforminta muitinės procedūra nebuvo užbaigta. Muitinė neteko galimybės Prekėms taikyti priežiūros priemonių, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Sąjungos prekėms, todėl konstatavo, kad ne Sąjungos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros bei kad atsirado importo skola muitinei pagal Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 1 dalį. Prekės nebuvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, kaip to reikalauja Sąjungos muitinės kodekso 233 straipsnio nuostatos.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas, konstatavo, kad Sąskaita liudija, jog Prekių pardavėjas „UNITEX Cargo Servise INC“ ((duomenys neskelbtini) JAV) prekes pardavė pirkėjui Rusijoje, tai yra – „IP Vladimirov“ (duomenys neskelbtini). Taigi, šiuo dokumentu prekės nebuvo parduotos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, o įvyko pardavimas tarp trečiųjų šalių vienetų. Tokios išvados nepaneigia ir tai, jog Sąskaitoje nurodyta prekių atgabenimo vieta – Lietuva, nes į Lietuvos Respublikos teritoriją atgabentoms ne Sąjungos prekėms buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, t. y. ne Sąjungos prekių statusas nepasikeitė ir Prekės buvo muitinės prižiūrimos. Teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir Komisijos vertinimui, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kad Sąskaita, taip pat ir kiti jo skunde minimi dokumentai įrodo pagal šią Sąskaitą įvykusį ginčo prekių pardavimą eksportui į Sąjungos teritoriją. Deklaracijoje ir Sąskaitoje nurodyta Prekių kaina nėra „prekių parduodamų eksportui į Sąjungos muitų teritoriją“ kaina. Taigi, prekių muitinė vertė nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta taikant sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą.
7. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos nepaneigė Prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją fakto, nelaikytini reikšmingais Prekių muitinės vertės nustatymui, kadangi taikant Sąjungos tranzito procedūrą prekės visuomet yra įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją. Prekių įvežimas į Sąjungos muitų teritoriją nereiškia, kad Prekės parduotos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Pareiškėjas neįrodė Prekių pardavimo į Sąjungos muitų teritoriją.
8. Teismas pritarė mokesčių administratoriaus pozicijai, jog nesant galimybės nustatyti Prekių muitinę vertę pirmesniais muitinio įvertinimo metodais, ginčo Prekių muitinė vertė buvo pagrįstai nustatyta vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, t. y. pagal PREMI IS esančias importuotų tapačių ar panašių ne Sąjungos prekių sandorio vertes.
III.
9. Pareiškėjas UAB „Logiset“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
10. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Nepagrįsta sandorio vertės metodo taikymą riboti vien dėl to, kad Prekių pardavimo Sąskaitoje šalių rekvizitai nurodyti esantys ne ES teritorijoje, nors visi kiti įrodymai (važtaraštis, Deklaracija, nustatytos ir neginčijamos faktinės aplinkybės) pagrindžia, kad į ES įvežtos prekės, nuo kurių pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė, yra tos pačios prekės, kurios nurodytos pareiškėjo pateiktoje Sąskaitoje. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne formaliai išraiškai. Taikant sandorio vertės metodą ir kilus abejonių, muitinė turi paprašyti papildomų duomenų, kad įsitikintų turinio atitikimu formaliai išraiškai. Tik nustačius, kad turinys neatitinka formos, yra galima taikyti kitus vertės nustatymo metodus. Teritorinė muitinė ne tik nepaprašė pateikti papildomų dokumentų, bet ir nevertino pareiškėjo savarankiškai pateiktų duomenų.
10.2. Prekės į Lietuvą buvo atgabentos laikinojo saugojimo ir tranzito procedūrai įforminti, turint tikslą Sąskaitoje identifikuotas Prekes pristatyti pirkėjui į galutinį siuntimo tašką – Lenkiją, t. y., Sąjungos muitų teritoriją. Aplinkybę, kad Prekių pristatymo vieta yra Lenkija, patvirtina ir pareiškėjui pateiktas nurodymas Prekes pristatyti į Lenkiją. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad Prekės faktiškai buvo eksportuotos į Sąjungos muitų teritoriją. Pareiškėjas įrodė faktiškai sumokėtą sumą už Prekes, kurios liko Lietuvoje. Aplinkybė, kad Sąskaitoje nurodytas pirkėjas yra ne ES registruotas juridinis asmuo, savaime nereiškia, kad Prekės buvo skirtos tik šiai šaliai arba tik šiam pirkėjui. Pagal dokumentus, kuriuos pateikė pareiškėjas, matyti, kad Prekių paskirties vieta yra Lenkija. Nors Sąskaitoje nurodyta, kad pardavėjas Prekes pardavė pirkėjui Rusijoje, tai nereiškia, kad Prekės negalėjo būti skirtos tolesniam pardavimui Sąjungos muitų teritorijoje. Tai, kad Prekės atgabentos į Lietuvą ir įformintos per Sąjungos tranzito procedūrą, neturėtų reikšti, kad jos buvo skirtos tik trečiosioms šalims.
10.3. Pareiškėjui tenka neproporcinga įrodinėjimo našta pateikti tuos dokumentus, kurių jis objektyviai neturi ir negali gauti. Pareiškėjas yra tik Prekių vežėjas ir negali gauti muitinei tinkančių tiesioginių įrodymų. Pareiškėjas muitinės skolininku buvo pripažintas dėl objektyvių aplinkybių jam nebegalėjus užbaigti Prekių laikinojo saugojimo procedūros, nes Prekės buvo pavogtos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, kuria rėmėsi teismas, nėra nagrinėjama situacija, kai prekės yra pavagiamos. Teritorinė muitinė savo sprendimu apmokestinti Prekes Lietuvoje pakeitė Prekių statusą iš laikino įvežimo prekių į prekes, realizuotas Lietuvoje. Pareiškėjas, skirtingai nei pirkėjas ar pardavėjas, nėra atsakingas už Prekių pardavimo ir įsigijimo sandorius. Pareiškėjas teikė visą informaciją, kuri buvo jam prieinama ir reikalinga.
10.4. Prekių muitinės vertę nustatant pagal prekių masę ir taikant ją visų elektroninių cigarečių skysčių kategorijai, neaišku, kuo pagrįsta muitinės vertė už prekės vienetą. Vienoje siuntoje gali būti skirtingi ir skirtingą vertę turintys daiktai (šiuo atveju – elektroninių cigarečių skysčiai). Be to, nebuvo tikrinta Prekių kokybė, todėl Teritorinė muitinė negali palyginti tokių pačių pavadinimų prekių, kadangi prekių kainos yra labai skirtingos dėl rinkodaros. Prekių pirkimas didesniais kiekiais turi didelę įtaką jų kainai. Tokių pačių pavadinimų prekės yra skirtingos kokybės, todėl kainuoja skirtingai. Muitinės pagal PREMI IS nustatytas kainų skirtumas yra neobjektyvus.
11. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad:
11.1. Byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių, kad Prekės buvo parduotos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, t. y. eksportui į Lenkiją.
11.2. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog jis yra tik vežėjas negali gauti muitinei tinkančių tiesioginių įrodymų. Bendrovė nagrinėjamu atveju skolininke muitinei pripažinta ne kaip vežėja, o kaip tranzito procedūros vykdytoja, kuri yra atsakinga už tinkamą tranzito procedūros įvykdymą – t. y. už prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai. Šios pareigos neįvykdžius, Bendrovei apskaičiuota mokestinė prievolė muitinei.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Teritorinės muitinės nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagristas, priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas tiek pareiškėjo, tiek muitinės institucijų nurodytas aplinkybes ir įrodymus bei teisingai pritaikius teises aktus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 18KP-16-801 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ ir jį patvirtinusio Muitinės departamento 2022 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. 1A-34 „Dėl UAB „Logiset“ skundo“, kuriais nuspręsta už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą pareiškėją UAB „Logiset“ pripažinti skolininku muitinei ir, netaikant deklaruoto sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo, jam apskaičiuoti mokestinę prievolę muitinei, taip pat dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. S-76(7-51/2022) „Dėl UAB „Logiset“ skundo“, kuriuo patvirtintas Muitinės departamento sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Teritorinė muitinė ginčijamame sprendime nustatė, kad pagal lydintį dokumentą T1 Nr. 21LTVR500017D4FF80 (Tranzito deklaracija), kurios vykdytojas – UAB „Logiset“, į Sąjungos muitų teritoriją įvežtos Prekės (t. y. 641 kg elektroninių cigarečių skysčio) buvo deklaruotos Sąjungos tranzito procedūrai, Bendrovė nepateikė Prekių pardavimą į Sąjungos muitų teritoriją patvirtinančių dokumentų, o pagal pateiktą Prekių pardavimo 2021 m. balandžio 27 d. sąskaitą Nr. 59621-15 (Sąskaita) pardavimas įvyko tarp trečiųjų šalių juridinių vienetų ir tai neįrodo, kad Prekės nėra parduodamos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Teritorinė muitinė konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra galimybės Prekių muitinę vertę nustatyti taikant Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnyje įtvirtintąjį sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą ir 74 straipsnio 1 dalį, todėl Prekių muitinę vertę nustatė vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi (joje nustatyta, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje), t. y. pagal PREMI IS esančias importuotų tapačių ar panašių ne Sąjungos prekių sandorio vertes. Teritorinė muitinė Bendrovei paskaičiavo mokestinę prievolę muitinei, t. y. 1 060 Eur muito, 11 208 Eur PVM, 36 000 Eur akcizo ir 1 587 Eur delspinigių. Šis Teritorinės muitinės sprendimas buvo patvirtintas Muitinės departamento sprendimu, o pastarasis atitinkamai – Komisijos sprendimu.
15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija esminių faktinių aplinkybių (t. y. Sąjungos tranzito procedūros neužbaigimo bei pareiškėjo pripažinimo skolininku muitinei), tačiau nesutinka su jam apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžiu ir mano, kad Prekių muitinė vertė nustatyta neteisingai ir kad jų muitinės vertės nustatymui turi būti taikomas sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas. Teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir Komisijos vertinimui, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, jog Sąskaita, taip pat ir kiti jo skunde minimi dokumentai įrodo pagal šią Sąskaitą įvykusį Prekių pardavimą eksportui į Sąjungos teritoriją, todėl nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti Prekių muitinę vertę vadovaujantis sandorio vertės muitinio įvertinimo metodu bei taikant Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 1 dalyje įtvirtintuosius antrinius muitinio įvertinimo metodus, o Prekių muitinė vertė turi būti nustatoma pagal PREMI IS esančias importuotų tapačių ar panašių ne Sąjungos prekių sandorių vertes. Tai konstatavęs teismas Bendrovės skundą atmetė kaip nepagrįstą.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius Prekių muitinę vertę apskaičiavo netinkamai surinkęs ir įvertinęs su tuo susijusius įrodymus.
17. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą paprastai patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.). Šioje byloje nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikintinas, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
18. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia kitokį mokesčių administratoriaus nustatytų ir Komisijos bei pirmosios instancijos teismo įvertintų ir ištirtų mokestinio ginčo aplinkybių vertinimą, pirmiausia primintina, kad pagal ginčo teisinius santykius reglamentuojančio MAĮ 67 straipsnio 1–2 dalis būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Tačiau, būtent mokestinį ginčą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatytomis proceso teisės taisyklėmis, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, ar mokesčių administratorius įvykdė įrodinėjimo pareigą, ar jo surinkti ir pateikti duomenys (įrodymai), nustatytos aplinkybės patvirtina mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
19. Bylos duomenimis nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad Bendrovė (muitinės sandėlio (laikinojo sandėlio) savininkas) pagal 2018 m. lapkričio 3 d. Prekių saugojimo muitinės sandėlyje (laikinojo saugojimo sandėlyje) sutartį Nr. LGT20181103/01 (toliau – ir Laikinojo saugojimo sandėlyje sutartis) įsipareigojo saugoti Prekes ir atlikti su jomis muitinės sankcionuotus veiksmus. Laikinajame sandėlyje saugotos Prekės, kurios buvo deklaruotos tranzito procedūrai pagal Tranzito deklaraciją, nebuvo pristatytos paskirties muitinės įstaigai per nustatytą terminą, o šios deklaracijos vykdytojas – pareiškėjas. Prekėms įforminta muitinės procedūra nebuvo užbaigta, todėl muitinė neteko galimybės Prekėms taikyti priežiūros priemonių, kurios taikomos tranzitu gabenamoms ne Sąjungos prekėms; kadangi ne Sąjungos prekės buvo neteisėtai paimtos iš muitinės priežiūros, atsirado importo skola muitinei, o Bendrovė pripažinta skolininku (Sąjungos muitinės kodekso 79 str.).
20. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Bendrovė neneigia, kad, susiklosčius tokioms aplinkybėms, jai kyla pareiga mokėti muito mokesčius, tačiau mano, jog Prekių muitiniam įvertinimui turėtų būti taikomas Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnyje įtvirtintas sandorio vertės metodas, t. y. Prekių muitinė vertė turėtų būti nustatoma, vadovaujantis Sąskaitoje pateikta Prekių kaina.
21. Sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymas pirmiausiai reglamentuojamas Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama. Taigi asmuo, siekdamas taikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą, pirmiausiai privalo pateikti pakankamai įrodymų, kad pagal jo nurodomą sandorį faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina yra už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, Komisija ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje surinktus įrodymus vertino pastaruoju aspektu.
22. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sąskaita liudija, jog Prekės nebuvo parduotos eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, nes pardavimas įvyko tarp trečiųjų šalių vienetų, t. y. Prekių pardavėjas „UNITEX Cargo Servise INC“ ((duomenys neskelbtini) JAV) Prekes pardavė pirkėjui Rusijoje, tai yra – „IP Vladimirov“ (duomenys neskelbtini). Jis pabrėžė, kad tokios išvados nepaneigia ir tai, jog Sąskaitoje nurodyta Prekių atgabenimo vieta – Lietuva, nes į Lietuvos Respublikos teritoriją atgabentoms ne Sąjungos prekėms buvo įforminta Sąjungos tranzito procedūra, t. y. ne Sąjungos prekių statusas nepasikeitė ir Prekės buvo muitinės prižiūrimos. Todėl pirmosios instancijos teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir Komisijos vertinimui, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kad Sąskaita, taip pat ir kiti jo skunde minimi dokumentai įrodo pagal šią Sąskaitą įvykusį ginčo prekių pardavimą eksportui į Sąjungos teritoriją. Deklaracijoje ir Sąskaitoje nurodyta Prekių kaina nėra „prekių parduodamų eksportui į Sąjungos muitų teritoriją“ kaina. Taigi, Prekių muitinė vertė nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta taikant sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, paminėtos tikrinamame teismo sprendime padarytos išvados pagrįstumą patikrinusi visų byloje surinktų duomenų kontekste, sprendžia, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl priešingi ir pakankamai deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai esą teritorinė muitinė pareiškėjo nepaprašė pateikti papildomų dokumentų ir nevertino pareiškėjo savarankiškai pateiktų duomenų, atmetami kaip nepagrįsti.
24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Prekės į Lietuvą buvo atgabentos laikinojo saugojimo ir tranzito procedūrai įforminti, turint tikslą Sąskaitoje identifikuotas Prekes pristatyti pirkėjui į galutinį siuntimo tašką – Lenkiją, t. y., Sąjungos muitų teritoriją. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie teiginiai niekaip nepaneigia kitais įrodymais pagrįstos išvados, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kad Sąskaita, taip pat ir kiti jo skunde minimi dokumentai įrodo pagal šią Sąskaitą įvykusį ginčo prekių pardavimą eksportui į Sąjungos teritoriją.
25. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius jam paskyrė neproporcingą įrodinėjimo naštą, kadangi Prekės buvo pavogtos, o pareiškėjas, skirtingai nei pirkėjas ar pardavėjas, nėra atsakingas už Prekių pardavimo ir įsigijimo sandorius. Atsakant į tai pabrėžtina, kad būtent pareiškėjas, sudarydamas Laikinojo saugojimo sandėlyje sutartį, laisva valia prisiėmė įsipareigojimą saugoti Prekes ir atlikti su jomis muitinės sankcionuotus veiksmus. Bendrovei buvo arba turėjo būti iš anksto žinoma, kad šios pareigos neįvykdžius ji bus pripažinta skolininke muitinei (Sąjungos muitinės kodekso 79 str.) su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis, įskaitant pareigą už Prekes sumokėti muito mokesčius. Kartu pareiškėjas, sudarydamas Laikinojo saugojimo sandėlyje sutartį, laisva valia prisiėmė riziką, kad jam nesugebėjus tinkamai pagrįsti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo Prekių muitinei vertei apskaičiuoti, Prekių muitinė vertė gali būti nustatyta vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi (joje nustatyta, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje), t. y. pagal PREMI IS esančias importuotų tapačių ar panašių ne Sąjungos prekių sandorio vertes.
26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad muitinės pagal PREMI IS nustatytas kainų skirtumas yra neobjektyvus. Šį teiginį pareiškėjas grindžia iškeldamas tokio pobūdžio abejones kaip, kad: jam neaišku, kuo pagrįsta muitinės vertė už prekės vienetą; vienoje siuntoje esą gali būti skirtingi ir skirtingą vertę turintys daiktai (šiuo atveju – elektroninių cigarečių skysčiai); muitinėje nebuvo tikrinta Prekių kokybė, todėl Teritorinė muitinė negali palyginti tokių pačių pavadinimų prekių, kadangi prekių kainos yra labai skirtingos dėl rinkodaros; prekių pirkimas didesniais kiekiais turi didelę įtaką jų kainai; tokių pačių pavadinimų prekės yra skirtingos kokybės, todėl kainuoja skirtingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtomis abejonėmis grindžiama pareiškėjo nuomonė be konkrečių įrodymų nesudaro pagrindo kitaip įvertinti Prekių muitinę vertę nei tai padarė mokesčių administratorius, ją nustatęs remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, t. y. pagal PREMI IS esančias importuotų tapačių ar panašių ne Sąjungos prekių sandorio vertes. Minėta, kad bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nesaisto teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijami mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
28. Kartu primintina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti proceso šalių argumentai, įskaitant tai, kad ESTT praktikoje, kuria rėmėsi teismas, nėra nagrinėjama situacija, kai prekės yra pavagiamos, ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
29. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Logiset“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Iveta Pelienė
Skirgailė Žalimienė