Administracinė byla Nr. I-1006-281/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05134-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėja I. B. 2013-10-15 teismui padavė skundą, prašydama panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-11 sprendimą Nr. 9-5950(09) ir priteisti iš Vilniaus pataisos namų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 (b. l. 1–4).

Paaiškino, kad yra statutinė valstybės tarnautoja, Vilniaus pataisos namuose einanti pareigas nuo 2001-01-02. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-04-23 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) pakeitimus nuo 2009-05-01 sumažinti pareiginės algos koeficientai 15 ir aukštesnės kategorijos valstybės tarnautojams, o 2009-07-17 pakeitimais, kurie įsigaliojo nuo 2009-08-01, dar kartą sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams bei priedai už kvalifikacinę klasę. Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 42 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2009-08-01 Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose dirbantiems pareigūnams sumažinti priedai už kvalifikacinę kategoriją. Šis valstybės tarnautojų darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficientų) ir priedų už kvalifikacinę klasę) sumažinimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėjai nepagrįstai buvo sumažinta ir dėl to neteisėtai neišmokėta valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pareiškėjai pranešta tinkamai.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, ir Vilniaus pataisos namai atsiliepime pripažino, kad taikant iki 2013-10-01 galiojusias įstatymų nuostatas pareiškėjai buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, todėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 susidarė 15 328, 45 Lt darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 9–10).

Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namai išlaikomi iš Lietuvos Respublikos biudžeto ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gautų lėšų, tačiau atsakovo patvirtintame biudžete sumažintų atlyginimų kompensavimui lėšos nenumatytos ir neskirtos. Tinkamu atsakovu byloje nurodė Lietuvos valstybę. Pareiškėjos reikalavimui dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovų atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, Vilniaus pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pavaduotojo pareigose dirba nuo 2004-02-23. Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos tarnybiniais santykiais, nėra. Nustatyta, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 nebuvo išmokėta 15 328,45 Lt darbo užmokesčio dalis (b. l. 11–16).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja VTĮ ir Statutas. VTĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatos reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas ar Diplomatinės tarnybos įstatymas. VTĮ 23 straipsnis numato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Pažymėtina, kad VTĮ 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363) dar kartą sumažinant pareiginės algos koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams, taip pat nustatant sumažintus priedų už kvalifikacinę klasę dydžius. Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymu (2009-07-17, Nr. XI-369) laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-01-01 Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose dirbantiems pareigūnams sumažinti priedai už kvalifikacines kategorijas nustatant toliau nurodytus priedų už kvalifikacines kategorijas dydžius: priedas už 3 kategoriją sudaro 10 procentų pareiginės algos; už 2 kategoriją – 20 procentų pareiginės algos; už 1 kategoriją – 30 procentų pareiginės algos. Pastebėtina, jog 2013-09-19 priėmus VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01. Todėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 susidarė 15 328,45 Lt darbo užmokesčio nepriemoka.

Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-15. Atsižvelgiant į atsakovų prašymą pareiškėjos reikalavimui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, DK 27 straipsnio 2 dalį, CK 1.127 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad pareiškėja skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-10-14.

Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad  įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Vilniaus pataisos namams, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Nenustačius atsakovo veiksmų neatitikties tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatoms, pareiškėjos reikalavimo dėl Vilniaus pataisos namų 2013-10-11 sprendimo Nr. 9-5950(09) panaikinimo nėra pagrindo tenkinti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos I. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                     Mefodija Povilaitienė