Civilinė byla Nr. 2S-1596-661/2012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-05692-2012-3

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija: 122.2;122.3;122.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Aluotinfra“ ieškinį atsakovei J. P. dėl skolos priteisimo,

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Aluotinfra“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 18 730,92 Lt skolos, 522 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Pareikšto reikalavimo sumai ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą, motyvuodamas tuo, kad prašoma priteisti suma yra didelė, atsakovė į pretenziją nesureagavo, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų nesiėmus gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo vykdymas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino bei areštavo atsakovei nuosavybės teise priklausantį 19 252,92 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – likusiai neužtikrintai reikalavimo sumai areštavo atsakovės pinigines lėšas. Nurodo, kad ieškinio suma didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas teismo sprendimo įvykdymas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė J. P. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį ir klausimą išspęsti iš esmės. Nurodo, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą ir prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo tokį prašymą motyvuoti bei pagrįsti įrodymais (CPK 178 str.). Šiuo atveju ieškovas nenurodė pakankamų faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Be to, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovei nebuvo pranešta. Tokiu būdu teismas padarė LR CPK 147 str. 1 d. nuostatų pažeidimą kuris sąlygojo neteisėtos nutarties priėmimą. Pažymi, kad teismas netinkamai įvertino atsakovės turtinę padėtį ir būtinumą jos turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovei nuosavybės teise priklauso butas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovės nuosavybės teise valdomo nekilnojamo turto vertė ne tik kad yra pakankama galimam būsimo teismo sprendimo įvykdymui, bet ir ženkliai viršija reikalavimo sumą. Atsakovė taip pat nurodo, jog ji gauna pastovias pajamas iš pagal verslo liudijimą vykdomos individualios veiklos.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Aluotinfra“ prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Ieškovas pažymi, jog nutartimi laikinosios apsaugos priemonės apeliantės atžvilgiu yra taikytos pagristai ir teisėtai, o jos nepilnamečiai vaikai nepatiria jokių, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamam tikslui, neproporcingų pastarųjų turtinių teisių suvaržymų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.). Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama tai, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam skolininkui, atsižvelgiant į skolininko teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-2 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 19 252,92 Lt sumos, kurią pirmosios instancijos teismas atsakovės atžvilgiu laikė didele. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Nors apeliantė teigia, kad ji turi turto, todėl grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui šiuo atveju nėra, tačiau apeliantė teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių neabejotiną savo mokumą, stabilią finansinę padėtį, tokiu būdu darytina išvada, kad apeliantė nepaneigė sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios pareikštiems reikalavimams ir užtikrina šalių interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ieškinio reikalavimams ir siekiamam tikslui – teisingumo vykdymui šalyje, neapsunkinant galimo teismo sprendimo įvykdymo.

Apeliantė atskirajame skunde pažymėjo, kad pagal bendrąją taisyklę laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendžia apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą pranešęs atsakovui, tačiau šiuo atveju teismas tokio pranešimo atsakovei neišsiuntė. Pagal anksčiau galiojusio CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turėjo pranešti apie tai atsakovui, o šias priemones taikyti nepranešus atsakovui galima buvo tik išimtinais atvejais, kai buvo reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Pagal naujai įsigaliojusio CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tik tuo atveju, kai teismas mano, kad tai yra būtina. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovei apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs skolininkei, kadangi teismas nustatė, jog ieškinio suma yra didelė, teismui nėra žinoma apie visą skolininkės turtą. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Nepranešimas atsakovei priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl nepranešimo skolininkei apie laikinąsias apsaugos priemones būtų neteisingai išspręstas kreditoriaus prašymas ar pažeistos skolininkės procesinės teises. Nagrinėjamu atveju apeliantei iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus ir įrodymus, kurie, jos manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovei taip pat išaiškinama, jog pagal CPK 148 straipsnio pirmąją dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovai įmoka reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 148 str. 2 d.). Be to, atsakovė gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. O taip pat atsakovė, manydama, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ji gali patirti žalą, turi teisę prašyti teismo taikyti atsakovų nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str.). Taigi atsakovė turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 30 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                                            Alvydas Barkauskas