Civilinė byla Nr. e3K-7-3-943/2025

Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00019-2024-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.5.2

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski, Sigitos Rudėnaitės, Algirdo Taminsko, Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja) ir Eglės Zemlytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. Z. (A. Z.) prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovetsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą; suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių užsienio teismo sprendimo nustatyti lietuvių tautybės juridinį faktą pripažinimą, aiškinimo ir taikymo. 

2.       Pareiškėja prašė teismo pripažinti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovetsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą, kuriame nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos prosenelės A. O. tautybė yra lietuvė.

3.       Pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas), prašydama išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą. Siekdama įrodyti, kad jos prosenelė A. O., tėvas ir ji – lietuvių kilmės asmenys, pateikė pirmiau nurodytą Rusijos teismo sprendimą. Migracijos departamentas paprašė pateikti pripažintą Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos teismo sprendimą arba kreiptis į Lietuvos Respublikos teismą dėl tokio paties juridinio fakto nustatymo.

4.       Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime nesutiko su pareiškėjos prašymu, nurodė, kad lietuvių kilmės nustatymas glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublikos pilietybės teisiniais santykiais. Prašomu pripažinti sprendimu išspręsti klausimai, kurie pagal Lietuvos Respublikos teisę priskirtini išimtinai Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Dėl to yra pagrindas atsisakyti pripažinti šį sprendimą. Be to, suinteresuotas asmuo nedalyvavo procese, jam nebuvo įteiktas šaukimas į teismą. Byloje nedalyvavo kitos Lietuvos Respublikos institucijos. Juridinis faktas nustatytas, remiantis pareiškėjos subjektyviu suvokimu, bet ne objektyviais duomenimis. Teismo sprendimo pripažinimas gali pakenkti Lietuvos suverenitetui ar saugumui.

II. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties esmė

5.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutartimi pareiškėjos prašymą patenkino – pripažino Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovetsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą, kuriame nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. O. tautybė yra lietuvė.

6.       Teismas nurodė, kad, pagal dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Dvišalė sutartis) 50 straipsnio 1 dalį, susitariančiosios šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse bylose. Pareiškėja prašo pripažinti Rusijos Federacijos teismo sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos prosenelės tautybė – lietuvė. Pareiškėja su prašymu pateikė teismui Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovetsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą jo vertimą į lietuvių kalbą. Sprendime yra žyma, patvirtinanti, kad sprendimas įsiteisėjo 2004 m. gruodžio 18 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėja pateikė visus procedūrai dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti pagal Dvišalę sutartį inicijuoti reikalingus dokumentus.

7.       Teismas nenustatė Dvišalės sutarties 56 straipsnyje nustatytų atsisakymo pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti pagrindų. Taip pat nenustatė, kad byla, kurioje priimtą sprendimą prašoma pripažinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 786–789 straipsniais, būtų priskirta išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai.

8.       Teismas nurodė, kad tautybė – tai asmens priklausymas tam tikrai tautai, etninei grupei. Įprastai asmens tautybė nustatoma pagal tėvų tautybę. Jeigu tėvų tautybės skiriasi, asmuo turi teisę pasirinkti, t. y. nurodyti, su kuria tauta jis save tapatina. Tautybės pasirinkimas – tai siekis išsaugoti tėvų, senelių kalbą, papročius, tradicijas, socialinį ryšį su tauta. Vienos tautybės asmenys neprivalo gyventi konkrečioje valstybėje – jie gali būti pasklidę visame pasaulyje, taip pat asmens tautybė ir pilietybė nebūtinai sutampa.

9.       Teismas sutiko su suinteresuoto asmens argumentais, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, lietuvių kilmė turi būti įrodinėjama objektyviais duomenimis apie tautybę, nepakanka asmens valios save laikyti lietuviu vien dėl to, kad jo protėviai save laikė lietuviais ar kadaise gyveno Lietuvos teritorijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-421/2021), tačiau nesutiko, kad pareiškėjos proprosenelės tautybė nustatyta pagal jos subjektyvų savęs laikymą lietuve. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-329-421/2021 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Nurodytoje kasacinio teismo byloje pareiškėjas siekė papildyti civilinės būklės akto įrašą, įrašant tautybę „lietuvis“. Bylą nagrinėję teismai nustatė, jog pareiškėjo tėvai pagal tautybę buvo rusai. Pareiškėjas neginčijo duomenų apie savo tėvų (vieno iš tėvų) tautybę, bet savo prašymą papildyti gimimo įrašą grindė tuo, kad jo močiutė ir prosenelis iš tėvo pusės buvo lietuvių tautybės asmenys.

10.       Iš prašomo pripažinti Rusijos Federacijos teismo sprendimo turinio teismas nustatė, kad pareiškėjos prosenelės gimimo liudijime užfiksuota, jog jos tėvas (pareiškėjos proprosenelis) A. Ū. A. (Ū. A. A.) buvo lietuvis, motinos (pareiškėjos proprosenelės) M. Ū. M. (Ū. M. M.) tautybė neįrašyta. Rusijos Federacijos teismas įvertino Telšių (Žemaičių) Romos katalikų vyskupijos dvasinės konsistorijos archyvinio fondo 2000 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. 76-V, kurioje nurodyta, kad Kauno Šv. Kryžiaus Romos katalikų bažnyčios aktų knygoje įrašyta, jog Kauno Šv. Kryžiaus Romos katalikų bažnyčioje 1900 m. liepos 25 d. pakrikštytas A. ir T., kurios mergautinė pavardė – S., Ū. (dokumente – Ū.) sūnus A., gimęs (duomenys neskelbtini) Kaune. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjos prosenelė nukentėjo nuo politinių represijų, ji reabilituota.

11.       Įvertinęs Rusijos Federacijos teismo sprendimą, teismas nurodė, kad juo nenuspręsti klausimai, susiję su fizinio asmens teisiniu statusu (asmens gimimo vietos ir datos, asmens vardų, pavardžių, giminystės). Pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinį faktą nagrinėtinas ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXVI skyrius). Vis dėlto ne kiekvienas juridinis faktas yra išskirtinai susijęs su faktinių aplinkybių Lietuvos Respublikoje vertinimu. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos prosenelė nurodė, jog jos šeima gyvena Lietuvoje, todėl ji vyksta pas juos vasarą. Taigi, A. O. siekė nusistatyti lietuvės tautybę, kad išsaugotų ryšį su Lietuvoje esančiais giminaičiais.

12.       Teismas pabrėžė, kad prašomas Lietuvoje pripažinti Rusijos teismo sprendimas yra sprendimas dėl pripažinimo, bet ne dėl priteisimo, todėl jo nereikia vykdyti priverstine tvarka. Sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, yra pagrindas pakeisti civilinės būklės akto įrašą, susijusį su pareiškėjos prosenelės tautybe, t. y. įrašyti, kad ji yra lietuvių tautybės. Taigi, prašomas pripažinti teismo sprendimas sukūrė teisines pasekmes Rusijos Federacijoje – šios valstybės oficialiuose registruose pareiškėjos prosenelė laikoma lietuve, t. y. Rusijos Federacijoje išduotas naujas civilinės būklės akto įrašą patvirtinantis dokumentas – pareiškėjos prosenelės dukters gimimo liudijimas, kuriame nurodyta pareiškėjos prosenelės tautybė „lietuvė“.

13.       Teismas pripažino nepagrįstu suinteresuoto asmens argumentą, kad egzistuoja Dvišalės sutarties 56 straipsnio 1 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti pripažinti Rusijos teismo sprendimą, nes nei jis, nei kita Lietuvos Respublikos institucija nedalyvavo procese, jam nebuvo įteiktas šaukimas į teismą. Teismas nurodė, kad pareiškėjos prosenelės ginčas dėl tautybės į dokumentus įrašymo kilo su valstybės, kurioje ji gyveno, institucija, t. y. Vladivostoko miesto Sovetsko rajono pasų ir vizų tarnyba. Nurodyta institucija buvo informuota apie procesą, prašė nagrinėti bylą jai nedalyvaujant. Lietuvos teismuose taip pat nagrinėjamos bylos, kuriose nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, jog asmuo yra kitos, ne lietuvių, tautybės. Tokiose bylose kaip suinteresuotas asmuo dalyvauja atitinkama Lietuvos institucija, kuri atlieka, keičia civilinės būklės aktų įrašus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021).

14.       Teismas nurodė, kad pareiškėja prašo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas yra ne Lietuvos Respublikos pilietybė, o lietuvių tautybė, t. y. kad pareiškėjos prosenelė – lietuvė. Taigi užsienio teismo sprendimu nustatytas juridinis faktas (asmens tautybė) nepriskirtinas byloms, kurių nagrinėjimo tvarka imperatyviai nustatyta ir išskirtinai priskirta tik Lietuvos teismams. Tautybės nustatymo klausimas priskirtinas asmens ryšiui ir savęs sutapatinimui su lietuvių tauta. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nei dvišalė sutartis, nei CPK nepriskiria tokių bylų išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-24-969/2024, 26 punktas).

15.       Teismas nenustatė, kad Rusijos Federacijos teismo sprendimo dėl pareiškėjos prosenelės lietuvių tautybės nustatymo pripažinimas galėtų pakenkti Lietuvos Respublikos suverenitetui ar saugumui ar prieštarautų pagrindiniams įstatymų principams, viešajai tvarkai.

16.       Teismas nurodė, kad suinteresuoto asmens nurodytų Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Anksčiau išnagrinėtose bylose pareiškėjai prašė pripažinti užsienio valstybių teismo sprendimus, kuriuose nustatyti faktai susiję su giminystės ryšiu ir asmens gimimu Lietuvoje, siekdami atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (civilinės bylos Nr. e2T-70-798/2020; Nr. e2T-79-790/2020; Nr. e2T-94-516/2020; Nr. e2T-11-912/2023). Nagrinėjamoje byloje prašomu pripažinti teismo sprendimu išspręstas tik pareiškėjos prosenelės tautybės nustatymo klausimas. Lietuvių tautybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės institutai negali būti sutapatinti, jie sukuria skirtingus teisinius padarinius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17.       Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymo netenkinti ir atsisakyti pripažinti Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovetsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                       Teismo išvados, kad prašomo pripažinti užsienio teismo sprendimo nereikia vykdyti, nes šis sprendimas yra dėl pripažinimo, o ne priteisimo, prieštarauja paties Lietuvos apeliacinio teismo suformuotai praktikai, remiantis kuria teismo sprendimo vykdymo teritorija yra vienas esminių elementų, nustatant išimtinę Lietuvos teismų kompetenciją bylose dėl juridinių faktų nustatymo. Sprendžiant dėl teismo sprendimo pripažinimo, turi būti nustatyta, ar priimtas byloje sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas užsienio valstybėje ar Lietuvoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-70-798/2020). Teismas nutartį grindė viena kitai prieštaraujančiomis išvadomis, t. y. nors ir nurodė, kad prašomas pripažinti teismo sprendimas nereikalauja vykdymo, kartu nurodė, kad šis sprendimas gali būti pagrindu pakeisti pareiškėjos civilinės būklės akto įrašą, susijusį su pareiškėjos tautybe.

17.2.                      Teismas neįvertino sprendimo pripažinimo tikslo – lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo pareiškėjai. Pareiškėjos prosenelė, prašydama nustatyti juridinį faktą, Rusijos Federacijos teismui nurodė, kad šio fakto nustatymas jai reikalingas norint gauti Lietuvos Respublikos vizą. Prašomo pripažinti teismo sprendimo turinys parodo, kad jis priimtas, siekiant sukurti teisines pasekmes ne Rusijos Federacijoje, o būtent Lietuvos Respublikoje, ir tokie atvejai priskirtini išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai. Lietuvos apeliacinis teismas neįvertino esminio nagrinėjamos bylos fakto – pareiškėja prašė pripažinti Rusijos Federacijos teismo sprendimą, kad pagrįstų savo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, ir dėl šio esminio bylos klausimo nepasisakė. 

17.3.                      Teismas nevertino, kad prašomas pripažinti teismo sprendimas buvo priimtas, siekiant sukurti teisines pasekmes išimtinai Lietuvos Respublikoje (pareiškėjai kreipiantis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo). Teismo išvada, kad užsienio teismo sprendimu buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos lietuvių tautybės, o ne Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl šio juridinio fakto nustatymas nepriskirtinas išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai, prieštarauja galiojančių teisės aktų nuostatoms. Prašomas pripažinti teismo sprendimas yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos Respublikos pilietybės teisiniais santykiais, kadangi pareiškėja yra pateikusi prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka. Lietuvių tautybės fakto nustatymas suteikia užsieniečiui teisę kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, o pareiškėja šiuo atveju ir siekė būtent tokio tikslo – įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę vien tik Rusijos Federacijos teismo sprendimo pagrindu. Pripažinęs Rusijos Federacijos teismo sprendimą, teismas sukūrė precedentą, kai bet kurios užsienio valstybės teismas savo sprendimais vienašališkai gali reguliuoti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo procedūras, t. y. užsienio valstybės teismas užsienio piliečiui vien savo sprendimu sudaro sąlygas gauti Lietuvos Respublikos pilietybę, o Lietuvos apeliaciniam teismui pripažinus tokį sprendimą, Lietuvos institucijoms iš esmės užkertamas kelias vertinti tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Juridinę reikšmę turinčių faktų, kad asmuo yra lietuvių tautybės, nustatymas yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo tvarka, todėl priskirtinas išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai, o Lietuvos apeliacinio teismo skundžiama nutartis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai praktikai.

17.4.                      Teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-70-798/2020; 2020 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-79-790/2020; 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-92-381/2020; 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-94-516/2020, 2023 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-11-912/2023), kurioje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo, pirmiausia turi būti nustatyta, ar byloje priimtas sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas užsienio valstybėje ar Lietuvoje. Šios aplinkybės nustatymas yra esminis, sprendžiant teismų sprendimų pripažinimo klausimus, nepriklausomai nuo to, ar konkretaus teismo sprendimo pripažinimas yra aktualus Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, ar kitų Lietuvos Respublikoje atsirandančių teisinių santykių reguliavimui. Nepagrįstos teismo išvados, kad minėta Lietuvos apeliacinio teismo praktika nagrinėjamoje byloje nėra aktuali, nes lietuvių tautybės fakto nustatymas nėra susijęs su Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimais, todėl nėra priskirtinas išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai. Lietuvių tautybės fakto nustatymas suteikia teisę užsieniečiui kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės yra pateikusi būtent Rusijos Federacijos teismo sprendimo pagrindu. Taigi, užsienio valstybių teismams suteikus teisę nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad užsienietis yra lietuvių tautybės asmuo, tokiu būdu ne Lietuvos Respublikos, o užsienio valstybių teismai, nesant jokio Lietuvos institucijų įvertinimo, galėtų vienvaldiškai sudarinėti sąlygas užsieniečiams gauti Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašomas pripažinti teismo sprendimas yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo klausimais, o tokie klausimai priskirtini išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai.

17.5.                      Teismas nepagrįstai nenustatė Dvišalės sutarties 56 straipsnio 1 punkte įtvirtinto atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindo, o būtent – padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą. Nei Migracijos departamentas, nei kita Lietuvos Respublikos institucija, priimant prašomą pripažinti teismo sprendimą, procese nedalyvavo, apie procesą nebuvo informuoti, nors, kaip minėta, bylos iškėlimo tikslas buvo teisinių pasekmių atsiradimas Lietuvos Respublikoje. Juridinis faktas, kad pareiškėjos prosenelė yra lietuvė, negalėjo būti nustatomas vien tik iš pareiškėjos prosenelės subjektyvaus savęs laikymo lietuve, nedalyvaujant Lietuvos Respublikos institucijoms ir joms individualiai neįvertinus aplinkybių.

18.       Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja prašo jį atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

18.1.                      Lietuvos apeliacinis teismas tinkamai aiškino teisės aktus, tinkamai taikė proceso teisės normas bei vadovavosi aktualia teismų praktika ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį. Lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo procedūroje Migracijos departamentas pats nurodė pareiškėjai, kad ji turi kreiptis dėl šio sprendimo pripažinimo Lietuvoje, o kai pareiškėja kreipėsi su prašymu į Lietuvos apeliacinį teismą, Migracijos departamentas pakeitė savo poziciją ir atsiliepime nurodė, kad minėtas sprendimas negali būti pripažintas Lietuvoje.

18.2.                      Suinteresuotas asmuo painiojasi (arba sąmoningai klaidina teismą) dėl skundžiamu teismo sprendimu sukeliamu teisinių pasekmių. Pareiškėjos prašomas pripažinti sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patvirtina, kad pareiškėjos prosenelė A. O. (A.) yra lietuvių tautybės asmuo, todėl šiuo sprendimu yra siekiama įrodyti ne pareiškėjos teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą, o faktą, kad jos prosenelė, tėvas ir ji yra lietuvių kilmės asmenys.

18.3.                      Suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, kad pareiškėjos prosenelė, prašydama nustatyti juridinį faktą, Rusijos Federacijos teismui nurodė, kad šio fakto nustatymas jai reikalingas norint gauti Lietuvos Respublikos vizą. Teismo sprendimo turinys patvirtina, kad tautybės nustatymu buvo siekiama ne tik gauti Lietuvos Respublikos vizą, bet ir išsaugoti ryšį su Lietuvoje esančiais giminaičiais. Lietuvos apeliacinis teismas teisingai konstatavo, kad iš pateikto pripažinti teismo sprendimo matyti, jog juo nenuspręsti klausimai, susiję su fizinio asmens teisiniu statusu (asmens gimimo vietos ir datos, asmens vardų, pavardžių, giminystės).

18.4.                      Užsienio teismo sprendimu nustatytas juridinis faktas (asmens tautybė) nepriskirtinas byloms, kurių nagrinėjimo tvarka imperatyviai nustatyta ir išskirtinai priskirta tik Lietuvos teismams, o Migracijos departamento nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika bylose dėl užsienio teismų sprendimų pripažinimo nagrinėjamai bylai nėra aktuali.

18.5.                      Suinteresuotas asmuo nepagrįstai nurodo, jog prašomas pripažinti teismo sprendimas negalėtų būti vykdomas jo kilmės valstybėje. Rusijos Federacijos sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, yra pagrindas pakeisti civilinės būklės akto įrašą, susijusį su pareiškėjos prosenelės tautybe, t. y. įrašyti, kad ji yra lietuvių tautybės. Taigi, prašomas pripažinti teismo sprendimas sukūrė teisines pasekmes Rusijos Federacijoje – šios valstybės oficialiuose registruose pareiškėjos prosenelė laikoma lietuve, t. y. Rusijos Federacijoje išduotas naujas civilinės būklės akto įrašą patvirtinantis dokumentas – pareiškėjos prosenelės dukters gimimo liudijimas, kuriame nurodyta pareiškėjos prosenelės tautybė „lietuvė“.

18.6.                      Suinteresuotas asmuo neteisingai nurodo, kad egzistuoja Dvišalės sutarties 56 straipsnio 1 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti pripažinti Rusijos teismo sprendimą. Pareiškėjos prosenelės ginčas dėl tautybės į dokumentus įrašymo kilo su valstybės, kurioje ji gyveno, institucija, t. y. Vladivostoko miesto Sovetsko rajono pasų ir vizų tarnyba. Iš prašomo pripažinti sprendimo nustatyta, kad nurodyta institucija buvo informuota apie procesą, prašė nagrinėti bylą jai nedalyvaujant.

18.7.                      Suinteresuotas asmuo klaidina teismą, teigdamas, kad, pripažinus teismo sprendimą, pareiškėja įgis Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodytu teismo sprendimu pareiškėjai nėra pripažįstama teisė į pilietybę, o yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjos prosenelė A. O. (A.) yra lietuvių tautybės asmuo. Rusijos Federacijos teismo sprendimas yra tik vienas iš įrodymų, kurie būtų vertinami pilietybės įgijimo procedūroje, tačiau vien šis sprendimas nėra pagrindas pareiškėjai suteikti pilietybę.

18.8.                      Užsienio teismo sprendimu nustatytas juridinis faktas (asmens tautybė) nepriskirtinas byloms, kurių nagrinėjimo tvarka imperatyviai nustatyta ir išskirtinai priskirta tik Lietuvos teismams. Tautybės nustatymo klausimas priskirtinas asmens ryšiui ir savęs sutapatinimui su lietuvių tauta. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nei dvišalė sutartis, nei CPK nepriskiria tokių bylų išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-969/2024). Lietuvių tautybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės institutai negali būti sutapatinti, jie sukuria skirtingus teisinius padarinius.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasaciniame teisme nagrinėjimo ribų

19.       CPK 353 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

20.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas įstatyme reiškia, jog kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-916/2019, 36 punktas). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-823/2022 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

21.       Nagrinėjamoje byloje pateiktame kasaciniame skunde teigiama, jog Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė Dvišalės sutarties 56 straipsnyje įtvirtintus atsisakymo pripažinti sprendimą pagrindus ir, nepagrįstai jų nenustatęs, pripažino užsienio teismo sprendimą. Kasaciniu skundu suformuluoti šie kasacinio skundo pagrindai: byloje egzistuoja pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio teismo sprendimą vadovaujantis Dvišalės sutarties 56 straipsnio 1, 3 punktuose įtvirtintais pagrindais, t. y.: jeigu suinteresuotas asmuo nedalyvavo procese (1 punktas) ir jeigu pagal s?ia? sutarti?, o s?ioje sutartyje nenustatytais atvejais – pagal i?statymus susitarianc?iosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi bu?ti pripaz?intas ir vykdomas, byla priklauso is?imtinei jos i?staigu? kompetencijai (3 punktas).

22.       Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindų peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl vertina kasaciniame skunde keliamus klausimus (nurodytus motyvuotus kasacijos pagrindus, šios nutarties 21 punktas). Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmiau turi būti pasisakyta, ar byla gali būti pripažinta priskirta išimtinei Lietuvos Respublikos įstaigų (institucijų) kompetencijai, nes šis vertinimas reikšmingas sprendžiant dėl kito Dvišalėje sutartyje įtvirtinto pagrindo atsisakyti pripažinti užsienio teismo sprendimą egzistavimo.

Dėl dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose taikymo nagrinėjamoje byloje

23.       Byloje keliamas klausimas dėl Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovetsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje turėtų būti sprendžiamas taikant Dvišalės sutarties nuostatas.

24.       Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos 2024 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2810 dėl Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose denonsavimo ši sutartis denonsuota. Taigi ši sutartis neteko galios nuo 2025 m. sausio 21 d. (Dvišalės sutarties 80 straipsnio 2 dalis). Tačiau nagrinėjamoje byloje prašymas dėl Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovetsko rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje buvo pateiktas Dvišalei sutarčiai galiojant, todėl jos nuostatos aiškintinos ir taikytinos nagrinėjant byloje pateiktą suinteresuoto asmens kasacinį skundą (Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 70 straipsnio 1 dalies b papunktis).

Dėl Dvišalės sutarties 56 straipsnio 3 punkte įtvirtinto atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus pagrindo aiškinimo ir taikymo

25.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Dvišalės sutarties 56 straipsnio 3 punkte įtvirtinto atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus pagrindo – jeigu pagal šią sutartį, o šioje sutartyje nenustatytais atvejais – pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai, aiškinimo ir taikymo. Lietuvos apeliacinis teismas ginčijamoje nutartyje apsiribojo vertinimu, jog nagrinėjamoje byloje užsienio teismo sprendimu nustatytas juridinis faktas (asmens tautybė) nepriskirtinas byloms, kurių nagrinėjimo tvarka imperatyviai nustatyta ir išskirtinai priskirta tik Lietuvos teismams, o lietuvių tautybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės institutai negali būti sutapatinti, jie sukuria skirtingus teisinius padarinius. Toks Lietuvos apeliacinio teismo atliktas vieno iš Dvišalėje sutartyje nurodytų atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus pagrindų vertinimas atliktas, iš esmės įvertinus tik CPK 789 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtinę Lietuvos teismų kompetenciją spręsti tam tikras bylas ir atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K3-24-969/2024 (26 punktas), pateiktą išaiškinimą, jog nei Dvišalė sutartis, nei CPK nepriskiria tokių bylų išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Taigi, sprendžiant dėl byloje pateikto kasacinio skundo argumentų pagrįstumo, turi būti įvertinta tai, ar asmens buvimo lietuvių kilmės faktas yra priskirtinas pilietybės instituto sričiai, o jeigu taip, ar bylos dėl tokio fakto nustatymo išnagrinėjimas Rusijos Federacijos teismuose priskirtinas Dvišalėje sutartyje įtvirtintam atsisakymo pripažinti ir vykdyti nurodytos valstybės teismų sprendimus pagrindui (Dvišalės sutarties 56 straipsnio 3 punktas).

26.       Pareiškėja nagrinėjamoje byloje, prašydama pripažinti užsienio teismo sprendimą, kuriuo nustatytas jos prosenelės buvimo lietuvių kilmės faktas, teigia, jog yra pateikusi prašymą dėl lietuvių kilmę patvirtinančio pažymėjimo išdavimo Migracijos departamentui. Pareiškėjos prašomas pripažinti sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patvirtina, kad pareiškėjos prosenelė A. O. (A.) yra lietuvių kilmės asmuo, todėl, kaip teigia pareiškėja, šiuo sprendimu yra siekiama įrodyti ne pareiškėjos teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą, o faktą, kad jos prosenelė, tėvas ir ji yra lietuvių kilmės asmenys. Pareiškėjos nuomone, Rusijos Federacijos teismo sprendimas yra tik vienas iš įrodymų, kurie būtų vertinami Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo procedūroje. Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėja 2023 m. birželio 30 d. pateike? pras?yma? de?l Lietuvos Respublikos pilietybe?s suteikimo supaprastinta tvarka nurodyto Rusijos Federacijos teismo sprendimo pagrindu.

27.       Pažymėtina, jog, pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, sprendžiant dėl asmens lietuvių kilmės yra aktualus tėvų ir (ar) senelių tautybės klausimas. Aplinkybė, jog pareiškėjos prosenelė buvo lietuvių tautybės, sprendžiant dėl pareiškėjos pripažinimo lietuvių kilmės nebūtų pakankama, nes teisiškai reikšminga tik aplinkybė, susijusi su pareiškėjos tėvų ir (ar) senelių tautybe. Lietuvių kilmės pažymėjimas asmens prašymu gali būti išduotas tuo atveju, jei šis asmuo atitinka objektyvųjį kriterijų, t. y. tokio asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, ir subjektyvųjį kriterijų, t. y. asmuo laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1589-968/2023). Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad prašomas pripažinti užsienio teismo sprendimas nesukelia pareiškėjai reikšmingų teisinių padarinių. Pareiškėja prašomu pripažinti sprendimu siekia įrodyti ir savo senelės J. N. Z. tautybę, t. y. įrašų dėl tautybės pareiškėjos tėvo I. Z. A. (I. Z. A.) 2023 m. gegužės 6 d. gimimo liudijime ir senelės J. N. O. (Z.) 2022 m. liepos 23 d. gimimo liudijime padarymo pagrindą.

28.       Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtis – apibrėžti Lietuvos Respublikos pilietybės principus, nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, reglamentuoti kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius.

29.       Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Pagal to paties straipsnio 14 dalį, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas supaprastinta tvarka – Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas netaikant natūralizacijos sąlygų lietuvių kilmės asmeniui, kuris nėra buvęs Lietuvos Respublikos piliečiu. Lietuvių kilmės asmenų teisė įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka įtvirtinta Pilietybės įstatymo 10 straipsnyje. Tokie asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jiems išduotas lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas, turi teisę Respublikos Prezidentui pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka. Prie tokio prašymo pridedami lietuvių kilmę patvirtinantys dokumentai (Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 2, 3 dalys). Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėja tokia įstatyme nustatyta pilietybės suteikimo suprastinta tvarka siekia pasinaudoti.

30.       Pagal Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalį, lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu. Lietuvių kilmės asmenų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija išduoda lietuvių kilmę patvirtinančius dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Pagal Pilietybės įstatymo 46 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta nustatyti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir lietuvių kilmę patvirtinančių dokumentų formas ir jų išdavimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintas Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Šiuo nutarimu Migracijos departamentas taip pat įgaliotas atlikti Pilietybės įstatyme Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai paskirtas funkcijas.

31.       Minėtas Aprašas nustato ir prašymų išduoti ar pakeisti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą pateikimo, priėmimo, nagrinėjimo, sprendimo išduoti (pakeisti) teisės atkurti pilietybę pažymėjimą ar lietuvių kilmės pažymėjimą priėmimo tvarką, teisės atkurti pilietybę pažymėjimo ar lietuvių kilmės pažymėjimo atsiėmimo, šių pažymėjimų pripažinimo negaliojančiais tvarką (IV skyrius). Asmens prašymas išduoti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymas išduoti lietuvių kilmės pažymėjimą ir prie jo pridedami dokumentai turi būti išnagrinėti ir sprendimas dėl teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo išdavimo priimtas ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo atitinkamo prašymo priėmimo Migracijos departamente ar konsulinėje įstaigoje dienos (Aprašo 80 punktas). Jeigu Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą išduoti ar pakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimą arba prašymą išduoti ar pakeisti lietuvių kilmės pažymėjimą, nustato, kad nepakanka šį prašymą pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų, taip pat kai pateiktuose dokumentuose yra klastojimo požymių, kyla abejonių dėl pateiktų dokumentų tikrumo (autentiškumo) ir (ar) vientisumo arba šiame prašyme ar šiuose dokumentuose nurodytos informacijos tikslumo, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS, kad jis ne vėliau kaip per vienerius metus nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos pateiktų ar patikslintų reikiamus duomenis ir (ar) dokumentus (Aprašo 81 punktas). Jeigu Migracijos departamentas priima sprendimą nutraukti prašymo nagrinėjimą ar neišduoti arba nepakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas arba darbuotojas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo nutraukti prašymo nagrinėjimą ar neišduoti arba nepakeisti teisės atkurti pilietybę pažymėjimo arba lietuvių kilmės pažymėjimo priėmimo išsiunčia prašymą pateikusiam asmeniui šį sprendimą per MIGRIS (Aprašo 82 punktas). Šis reguliavimas susijęs su asmens siekiu gauti jo lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Tačiau asmuo, net ir neturėdamas tokio pažymėjimo, gali siekti įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, o asmens lietuvių kilmę patvirtinančių dokumentų pakankamumą tokiu atveju vertina Pilietybės reikalų komisija. Jeigu Pilietybės reikalų komisija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių asmens lietuvių kilmę, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 5 dalis).

32.       Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, jog lietuvių kilmės pripažinimas sukelia reikšmingas teisines pasekmes pilietybės įgijimo procedūroje ar siekiant leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Lietuvių kilmės asmenys, niekada neturėję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi teisę supaprastinta tvarka įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Be to, lietuvių kilmės asmenys turi teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

33.       Taigi, Pilietybės įstatyme nustatyta galimybė patvirtinti savo kilmę dokumentais, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, o Pilietybės reikalų komisijai konstatavus, jog tokių duomenų nepakanka – tokius duomenis nustatyti teismo tvarka. Įstatymas nedetalizuoja, kokia procesinė tvarka taikytina tokių prašymų nagrinėjimui, tačiau iš aptarto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog asmenų pripažinimo lietuvių kilmės asmenimis klausimus sprendžia Migracijos departamentas arba Pilietybės reikalų komisija, vertindami pareiškėjo pateiktus duomenis, ir tik konstatavus, jog pateiktų duomenų lietuvių kilmei patvirtinti nepakanka, tokį klausimą spręsti kompetencija suteikta teismui.

34.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teismų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai priskirta spręsti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (vilkinimas atlikti veiksmus). Šiai bylų kategorijai priskirtini ir ginčai, kylantys pilietybės teisinių santykių srityje – dėl įgaliotų institucijų priimtų sprendimų dėl asmens lietuvių kilmės, pilietybės suteikimo ir pan. teisėtumo. Tačiau teismas atlieka tik tokių sprendimų teisėtumo kontrolę, o sprendimus šioje srityje savarankiškai priima įgaliotos valstybės institucijos.

35.       Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentus rengia, pilietybės klausimus pagal jiems nustatytą kompetenciją nagrinėja ir sprendžia: 1) Respublikos Prezidentas; 2) Pilietybės reikalų komisija; 3) vidaus reikalų ministras; 4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, o jų priimtų sprendimų teisėtumo kontrolė pavesta administraciniam teismui (Pilietybės įstatymo 29 straipsnis). Šis teisinis reguliavimas turi būti įvertintas ir Dvišalėje sutartyje įtvirtintų atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismo sprendimus pagrindų kontekste.

36.       Dvišalės sutarties 56 straipsnio 3 punkte įtvirtintas atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus pagrindas – jeigu pagal šią sutartį, o šioje sutartyje nenustatytais atvejais – pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai, negali būti aiškinamas pernelyg siaurai, t. y. tik kaip suteikiantis išimtinę kompetenciją teismui. Nurodytame Dvišalės sutarties punkte yra įtvirtintas bylos priskirtinumas išimtinei susitariančiosios šalies (šiuo atveju – Lietuvos Respublikos) įstaigų (institucijų) kompetencijai. Taigi susitariančiosios šalys, sudarydamos šią dvišalę sutartį, susitarė ne tik dėl išimtinės teismo kompetencijos (CPK 784–786, 789 straipsniai), bet ir dėl kitų įstaigų (institucijų) išimtinės kompetencijos. Išimtine Lietuvos Respublikos įstaigų (institucijų) kompetencija laikytinas ir sprendimų priėmimas pilietybės teisinių santykių srityje.

37.       Pilietybės teisinių santykių sričiai priskirtini ne tik Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindai, pilietybės suteikimo sąlygos ir tvarka, bet ir Pilietybės įstatymu ir jį įgyvendinčiais aktais reglamentuoti kiti Lietuvos Respublikos pilietybės santykiai, kuriems priskirtinas ir asmens lietuvių kilmės klausimas. 

38.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje teisėje; tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus). Kaip minėta, asmens pripažinimas lietuvių kilmės sukelia reikšmingas teisines pasekmes, jis įgyja teisę gauti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka (tuo pasinaudoti siekia ir pareiškėja) arba gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

39.       Tautybė tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje traktuojama ir saugoma kaip asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, kuri apima asmens teisę į tapatybę (identitetą), dalis. Lietuvos Respublikoje žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsauga yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje – žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Asmens etninė tapatybė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje traktuojama kaip esminis asmens privataus gyvenimo ir tapatybės aspektas, patenkantis į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį (EŽTT 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Ciubotaru prieš Moldovą, peticijos Nr. 27138/04, 49 p.).

40.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į EŽTT praktiką, yra išaiškinęs, kad kai asmuo gali pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo priklausymą etninei grupei ar mažumai (neapsiribodamas išimtinai tėvų dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę), valstybė turėtų užtikrinti mechanizmą, jog tautybė būtų oficialiai nustatyta ir patvirtinta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021). Toks mechanizmas yra įtvirtintas Pilietybės įstatyme ir Apraše, ir, kaip minėta, šiame procese priimtų sprendimų teisėtumo kontrolę įgyvendina administracinis teismas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai asmuo siekia įrašyti ar pakeisti tautybę Lietuvos Respublikos civilinės būklės įrašuose, tokių įrašų darymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymas. Duomenys apie tautybę civilinės būklės aktų įrašuose keičiami ar iš civilinės būklės aktų įrašų išbraukiami arba civilinės būklės aktų įrašai duomenimis apie tautybę papildomi Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse nustatyta tvarka (Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalis). Pagal to paties straipsnio 6 dalį, Civilinės metrikacijos įstaigos atsisakymas pakeisti, papildyti, ištaisyti, atkurti ar anuliuoti civilinės būklės akto įrašą gali būti skundžiamas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

41.       Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime. Užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis. Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia, kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

42.       Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime nurodė, kad įstatymais, taip pat tarptautinėmis sutartimis nustatytas pilietybės teisinis reguliavimas turi, inter alia (be kita ko), atitikti tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teisės principus. Pagal nurodytą konstitucinę doktriną galima spręsti, jog Lietuvos valstybė pati apibrėžia, kas yra jos piliečiai, nustato pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus, taip pat ir gali nustatyti asmens buvimo lietuvių kilmės pripažinimo pagrindus, nors asmens kilmė ir pilietybė yra netapatūs institutai. Įvertinus lietuvių kilmės pripažinimu sukeliamus teisinius padarinius, konstatuotina, jog šio klausimo sprendimas užsienio teisme negalimas.

43.       CPK 809 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą. Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti reiškia tai, kad jo galia išplečiama iš kilmės valstybės į pripažįstančiąją valstybę, kurioje jis įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) ir prejudicinę galią. Sprendimas, kuris yra pripažįstamas ir leidžiamas vykdyti, pripažinusioje valstybėje tampa vykdytinas, t. y. turi būti vykdomas vykdymo vietos valstybės teisės aktuose nustatyta tvarka – tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vykdymo valstybėje priimtas teismo procesinis sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-695/2016, 20 punktas; 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2017, 37 punktas).

44.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog užsienio valstybių sprendimų pripažinimo institutas yra grindžiamas principine nuostata, pagal kurią užsienio teismų sprendimai pripažįstami neperžiūrint jų esmės, t. y. teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 810 straipsnio 4 dalis). Tarptautinių sutarčių pagrindu užsienio teismų sprendimai pripažįstami pagal šiose sutartyse nustatytas sąlygas (CPK 810 straipsnio 5 dalis), šiomis sąlygomis valstybės iš esmės susitaria dėl kontrolės, kurią valstybių teisminės institucijos vykdo viena kitos atžvilgiu, ribų; jų tikslas – pamatinių pripažįstančios valstybės vidaus tvarkos nuostatų, tarp jų – piliečių teisių, apsauga. Esant tarptautinei dvišalei sutarčiai dėl teisinės pagalbos, užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra reiškia ne ką kita kaip patikrinimą, ar nėra teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2002; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-611/2020, 12 punktas).

45.       Taigi, teismas, spręsdamas dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo, netikrina užsienio valstybės teismo sprendimo iš esmės, o apsiriboja patikrinimu, ar sprendimas atitinka sutartyje nustatytas formalias sąlygas ir ar nėra teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Todėl negalima situacija, kai dėl asmens pripažinimo lietuvių kilmės būtų sprendžiama užsienio teisme, įvertinus tai, kad toks pripažinimas būtų viena iš prielaidų asmeniui įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka. Tai rodo tokio pobūdžio bylos išimtinį ryšį su Lietuvos Respublika. Tokio pobūdžio klausimus nagrinėjant užsienio teismuose, Lietuvos kompetentingoms institucijoms būtų užkirstas kelias vertinti duomenų lietuvių kilmei pagrįsti pakankamumą, o tai sudarytų prielaidas asmenims lietuvių kilmės faktu, nepatikrintu kompetentingų Lietuvos institucijų, grįsti savo prašymus dėl pilietybės įgijimo supaprastinta tvarka.

46.       Pažymėtina ir tai, kad nors šioje byloje sprendžiama dėl užsienio teismo sprendimo nustatyti, kad asmuo yra lietuvių kilmės, pripažinimo ir vykdymo Dvišalės sutarties pagrindu, šio klausimo sprendimas neatsiejamas ir nuo Europos Sąjungos teisės. Europos Sąjungoje pripažįstama, jog kiekviena valstybė narė savo pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas nustato pati, suteikiant valstybės narės pilietybę, kartu suteikiama ES pilietybė ir su ja susijusios teisės, kuriomis galima naudotis visoje ES. Todėl pilietybės srityje taikomomis valstybių narių taisyklėmis turi būti tinkamai atsižvelgiama į ES teisę (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimas Wiener Landesregierung (Révocation d'une assurance de naturalisation), C-118/20, 37 punktas ir jame nurodyta šio teismo jurisprudencija).

47.       Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad Pilietybės įstatymo ir Aprašo nuostatos, susijusios su asmenų pripažinimu lietuvių kilmės asmenimis ir lietuvių kilmės pažymėjimų išdavimu, turi būti aiškinamos, be kita ko, atsižvelgiant į tokio teisinio reglamentavimo tikslą – sudaryti galimybę užsienyje gyvenantiems lietuviams dalyvauti lietuvių tautos gyvenime. Todėl konstatavimas, kad lietuvių kilmės klausimo sprendimas priskirtinas išimtinei Lietuvos Respublikos įstaigų (institucijų) kompetencijai, neužkerta kelio pareiškėjai nustatyta tvarka kreiptis dėl jos pripažinimo lietuvių kilmės, pateikiant jos tėvų ir senelių kilmę patvirtinančius dokumentus, kurių pakankamumą šiai kilmei pagrįsti patikrins kompetentingos institucijos, o kilus ginčui pareiškėjai laiduojamas jos teisių gynimas teisme.

48.       Tokiam kasacinio teismo vertinimui nedaro įtakos pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog pareiškėja prašomu pripažinti sprendimu siekia įrodyti ne savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimą, o faktą, kad jos prosenelė, tėvas ir ji yra lietuvių kilmės asmenys. Kaip jau konstatuota anksčiau šioje nutartyje, bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja ėmėsi įgyvendinti ir savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, remdamasi lietuvių kilmės faktu, kuris grindžiamas ir užsienio teismo sprendimu. Teismui pripažinus, jog asmenų pripažinimo lietuvių kilmės klausimai yra pilietybės instituto dalis, o jų sprendimas priskirtas išimtinei Lietuvos Respublikos įstaigų (institucijų) kompetencijai, Rusijos Federacijos teismo sprendimas negali sukelti pareiškėjos pageidaujamų teisinių pasekmių Lietuvoje. Kaip pažymėta pačios pareiškėjos atsiliepime į kasacinį skundą, prašomas pripažinti teismo sprendimas sukūrė teisines pasekmes Rusijos Federacijoje – šios valstybės oficialiuose registruose pareiškėjos prosenelės tautybė nurodyta lietuvė. Tačiau pripažinus, kad lietuvių kilmės klausimai nagrinėtini išimtinai Lietuvos Respublikos institucijose, užsienio teismo sprendimo teisinė galia negali būti išplečiama už sprendimo kilmės valstybės sienų.

49.       Šioje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktas aiškinimas dėl išimtinės Lietuvos Respublikos įstaigų (institucijų) kompetencijos spręsti asmens pripažinimo lietuvių kilmės klausimus kelia poreikį keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. CPK 4 straipsnyje yra įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

50.       Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-969/2024 dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimo nustatyti lietuvių tautybės juridinį faktą pasisakė ir dėl fakto pripažinti asmenį lietuvių kilmės priskyrimo išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai. Kasacinis teismas nurodė, kad, pagal CPK 789 straipsnio nuostatas, bylos dėl asmens tautybės nustatymo, kaip bylos, nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, expressis verbis (tiesiogiai) nepriskirtos išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, ir išaiškino, kad išimtinę Lietuvos Respublikos teismų kompetenciją įtvirtinančios nuostatos dėl savo išimtinio pobūdžio negali būti aiškinamos ir taikomos plačiau, t. y. nėra pagrindo jų taikyti ir kitose, tiesiogiai neįvardytose, bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-969/2024, 21 punktas). Kasacinis teismas nurodytoje byloje taip pat pažymėjo, kad pareiškėja, prašydama pripažinti užsienio teismo sprendimą dėl jos lietuvių kilmės, šio savo prašymo nesiejo su siekiu įgyti ar atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tokių duomenų nepateikė ir suinteresuotas asmuo. Bylos duomenimis, pareiškėja tiek nagrinėjant bylą Rusijos Federacijos teisme, tiek sprendžiant Rusijos Federacijos teismo sprendimo pripažinimo klausimą nuosekliai pabrėžė savo siekį puoselėti savo lietuviškąją tapatybę, būti pripažįstama lietuve tiek Rusijos Federacijoje, tiek Lietuvoje (nurodytos nutarties 22 punktas).

51.       Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 17 punktas).

52.       Sprendžiant dėl teismų praktikos keitimo, būtina įvertinti ir Dvišalės sutarties bei CPK nuostatų, nustatančių išimtinę Lietuvos teismų kompetenciją, santykį. Pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį, teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais.

53.       Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji nacionalinės teisės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), todėl tarptautinėse sutartyse įtvirtintos teisės normos civiliniams santykiams taikomos tiesiogiai, t. y. dėl tarptautinės teisės taikymo nebūtina priimti specialaus vidaus teisės akto, išskyrus atvejus, kai tarptautinės teisės aktas nustato priešingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.13 straipsnio 2 dalis).

54.       Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įsigaliojusias, taip pat laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas reiškia, kad ši sutartis tampa privaloma valstybėms – tos sutarties dalyvėms, o jų teismai privalo taikyti įsigaliojusios tarptautinės sutarties normas. Tarptautinėse sutartyse nustatomos specialios jų taikymo prielaidos. Tos prielaidos gali būti susijusios tiek su tam tikra reguliuojamų santykių apimtimi, tiek su reguliuojamų santykių subjektais, tiek ir su kitokiais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-381/2024, 39 punktas).

55.       Vienas iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų yra tarptautinės teisės prioriteto (viršenybės) prieš vidaus (nacionalinę) teisę principas, kuris reiškia, kad, esant kolizijai tarp tarptautinės sutarties ir vidaus teisės nuostatų, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos. Šis principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje (CK 1.13 straipsnio 1 dalis, CPK 1 straipsnio 3 dalis, Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis) – jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurias nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos. Ši nuostata taikoma ne tik sprendžiant šalių ginčui nagrinėti taikytinos teisės klausimus, bet ir visais kitais atvejais, kai kyla vidaus teisės ir tarptautinės teisės normų santykio klausimas.

56.       Kaip jau konstatuota šioje nutartyje, Dvišalės sutarties 56 straipsnio 3 punkto nuostatos negali būti aiškinamos tik kaip apimančios išimtinę teismų kompetenciją. Šioje Dvišalėje sutartyje vartojama formuluotė „išimtinė susitariančiosios šalies įstaigų kompetencija“ aiškintina kaip susitarančiųjų šalių siekis šią kompetenciją išplėsti ir tais klausimais, kuriais susitariančiosios šalies įstatymai įtvirtina išimtinę ir kitų (ne tik teisminių) įstaigų (institucijų) kompetenciją. Todėl minėta Dvišalės sutarties sąlyga negali būti aiškinama tik kaip apimanti CPK įtvirtintą išimtinę teismų kompetenciją (CPK 784–786, 789 straipsniai).

57.       Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, išplėstinė teisėjų kolegija keičia kasacinio teismo praktiką dėl Dvišalėje sutartyje įtvirtinto atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus pagrindo – jeigu pagal šią sutartį, o šioje sutartyje nenustatytais atvejais – pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai, taikymo bylose dėl užsienio teismo sprendimo asmens lietuvių kilmės klausimu ir, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę – taikant dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 56 straipsnio 3 punkte įtvirtintą atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismų sprendimus pagrindą, išimtinei Lietuvos Respublikos įstaigų kompetencijai priskirtina spręsti asmens lietuvių kilmės klausimą. 

58.       Suinteresuoto asmens kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad skundžiama nutartimi buvo nepagrįstai nukrypta nuo paties Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos (2020 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-70-798/2020; 2020 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-79-790/2020; 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-92-381/2020; 2020 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-94-516/2020; 2023 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2T-11-912/2023).

59.       Kasaciniam teismui suformulavus nurodytą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, laikytina, jog kasacinio teismo praktika šiuo klausimu yra suformuota ir ja bylas nagrinėjantys žemesnės instancijos teismai turi vadovautis. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-306-684/2021, 29 punktas). Todėl nebėra poreikio analizuoti ankstesnių teismų priimtų sprendimų (precedentų) jų konkurencijos aspektu.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

60.       Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas netinkamai aiškino Dvišalės sutarties 56 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagrindą atsisakyti pripažinti teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti, t. y. jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą.

61.       Migracijos departamentas, įrodinėdamas Dvišalės sutarties 56 straipsnio 1 punkte įtvirtinto pagrindo atsisakyti pripažinti teismo sprendimą buvimą, nurodė, kad nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, taigi Lietuvos Respublikos institucijos šiame procese nedalyvavo ir neturėjo galimybės išsakyti savo pozicijos dėl juridinio fakto, siejamo su asmens lietuvių kilme, nustatymo pagrįstumo.

62.       Kasaciniam teismui pripažinus, kad lietuvių kilmės klausimai priskirtini išimtinei Lietuvos Respublikos įstaigų (institucijų) kompetencijai ir negali būti sprendžiami užsienio teismuose, teisiškai nereikšminga pasisakyti dėl kito Dvišalėje sutartyje įtvirtinto atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą pagrindo, siejamo su proceso šalių informavimu apie teismo procesą užsienio valstybėje. Bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatui nedarančiais įtakos pripažįstami ir kiti kasacinio skundo argumentai, siejami su užsienio teismo sprendimo prigimtimi ir jo vykdymu Lietuvoje, todėl dėl jų plačiau išplėstinė teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

63.       Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytas netinkamas Dvišalėje sutartyje įtvirtinto atsisakymo pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą pagrindo, susijusio su Susitariančios šalies (Lietuvos Respublikos) išimtine įstaigų kompetencija, spręsti asmens lietuvių kilmės klausimus, aiškinimas ir taikymas, yra pagrindu naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo atmesti.

64.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. 

65.       Nagrinėjamoje byloje tenkinus kasacinį skundą teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas, tačiau jis kasaciniame procese veikė per įgaliotus atstovus – valstybės tarnautojus, papildomų išlaidų atstovavimui nepatyrė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjos A. Z. (A. Z.) prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Primorės krašto Vladivostoko miesto Sovietsko (Sovetskij) rajono teismo 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą atmesti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Artūras Driukas

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Andžej Maciejevski

Sigita Rudėnaitė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Algirdas Taminskas

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                 Egidija Tamošiūnienė

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Eglė Zemlytė