Baudžiamoji byla Nr. 2K-56-696/2018                                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-75-1-00030-2011-1                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.2.14.6.2.1;

                                                                                                       1.1.8.7.1;

                                                                                                       1.2.29.1.3.

                                                                                                       (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

nuteistiesiems R. K., V. B.,

nuteistosios R. K. gynėjui advokatui Vaidotui Sviderskiui,

nuteistojo V. B. gynėjui advokatui Aisčiui Damulevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio, nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Aisčio Damulevičiaus kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu R. K. buvo išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį kaip nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

V. B. buvo išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

UAB „R.“ ir UAB „K. H.“ civiliniai ieškiniai buvo palikti nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 8 dalimi, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu paskirtas laikinas R. K. nuosavybės teisių į sąskaitas: visas esamas AB SEB banke (buvusias AB banke „Snoras“; Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)); Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB Ūkio banke; Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“; Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „DnB Nord“, apribojimas panaikintas. 2011 m. spalio 17 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą – butą, priklausantį Ra. K., esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), apribojimas panaikintas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendžiu panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalis, kuria R. K. išteisinta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, o V. B. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis.

R. K. nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. K. laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. sausio 26 d. iki 2011 m. sausio 28 d. (dvi dienos) ir laikas, kurį R. K. buvo suimta, nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. vasario 15 d.

V. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu ir 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas V. B. laikino sulaikymo laikas nuo 2011 m. sausio 31 d. iki 2011 m. vasario 2 d. (dvi dienos).

Nuteistajam V. B. pritaikyta BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, V. B. paskirta pareiga – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ įgalioto atstovo P. R. (P. R.) pareikšti civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies. Iš R. K. priteista UAB „K. H.“ 561 862,83 Eur (1 940 000 Lt), UAB „R.“ – 1303,29 Eur (4500 Lt) turtinei žalai atlyginti.

Iš R. K. bei V. B. solidariai priteista UAB „K. H.“ 36 550,32 Eur (126 200,95 Lt), UAB „R.“ – 289,62 Eur (1000 Lt) turtinei žalai atlyginti.

Iš R. K. ir V. B. solidariai priteista UAB „R.“ 3471,32 Eur išlaidoms advokato atstovavimo teisme paslaugoms apmokėti.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į pinigines lėšas R. K. priklausančiose sąskaitose, esančiose AB SEB banke (buvusias AB „Snoras“; Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)); Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose AB Ūkio banke; Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB „Swedbank“; Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje banke „DnB Nord“, paliktas galioti, siekiant užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimą.

2011 m. spalio 17 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į nekilnojamąjį turtą – butą, priklausantį Ra. K., esantį adresu Šiauliai, (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo turto registre įregistruotas Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas galioti, siekiant užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimą.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą R. K. vardu, ir automobilį „Toyota Land Cruiser“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą V. B. vardu, paliktas galioti, siekiant užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.             

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistosios R. K., jos  gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio, nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Aisčio Damulevičiaus, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios  kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,                                                                                                                                                                           

n u s t a t ė :

              1. R. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteista už tai, kad nuo 2004 m. kovo 2 d. iki 2011 m. sausio 26 d. dirbdama UAB „Š.“, adresu Pakruojis, (duomenys neskelbtini), referente ir nelegaliai dirbdama UAB „K. H.“ biuro administratore, Pakruojyje, (duomenys neskelbtini), UAB „R.“ biuro administratore, susitarusi ir veikdama bendrininkų grupe su V. B. ir UAB „Š.“, UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ direktoriumi J. S. (kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus), turint tikslą daryti nusikalstamą veiką, t. y. pasisavinti direktoriui J. S. patikėtus ir jo žinioje buvusius svetimus – UAB „Š.“, UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ priklausančius pinigus, esančius AB „DnB Nord“ banke, gavusi iš V. B. jo asmeninės sąskaitos numerį ir gavusi iš direktoriaus J. S. banko kodų generatorių ir leidimą elektroninės bankininkystės būdu atlikti banko operacijas, pasinaudodama direktoriaus žodiniu nurodymu jai suteikta teise internetu atlikti banko operacijas bendrovių sąskaitoje, neteisėtai pasinaudodama šiais jai suteiktais įgalinimais, laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. sausio 26 d. UAB „Š.“, UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ tarnybinėse patalpose Pakruojyje, (duomenys neskelbtini), turėdama tyčią pasisavinti lėšas, suklastojo 218 tikrų dokumentų – elektroninių mokėjimo nurodymų, 70 kartų pinigų gavėju įrašydama V. B. ir jo asmeninės banko sąskaitos numerį ir nurodydama mokėjimo paskirtį – už tarpininkavimo paslaugas, avansas už perkamą turtą, atlyginimas, avansas, avansas pagal sutartį Nr. 3, avansinis mokėjimas bei dalinė paskola, paskola – bei 148 kartus pinigų gavėja įrašydama save ir į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke ,,Snoras“, nurodydama mokėjimo paskirtį – avansinis mokėjimas, paskola, finansinė parama, suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, perduodama jais duomenis banko paslaugų internetu sistema bankui, tokiu būdu per kelis kartus į asmeninę V. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB Nord“ banke, pervedė:

              iš UAB „Š.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB Nord“ banke, dalimis (nuosprendyje nurodytomis datomis atitinkamomis sumomis) – iš viso 13 421,85 Lt (t. y. 3887,24 Eur); iš UAB „Š.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“, 2007 m. lapkričio 12 d. – 450 Lt (t. y. 130,33 Eur); iš UAB „K. H.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) dalimis (nuosprendyje nurodytomis datomis atitinkamomis sumomis) – iš viso 120 850,95 Lt (t. y. 35 000,85 Eur); iš UAB „R.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB Nord“ banke, 2009 m. sausio 7 d. – 1000 Lt (t. y. 289,62 Eur);

              bei į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras“, pervedė:

              iš UAB „Š.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB Nord“ banke, dalimis (nuosprendyje nurodytomis datomis atitinkamomis sumomis) – iš viso 90 600 Lt (t. y. 26 239,57 Eur); iš UAB „K. H.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB Nord“ banke, dalimis (nuosprendyje nurodytomis datomis atitinkamomis sumomis) – iš viso 1 940 000 Lt (t. y. 561 862,84 Eur); iš UAB „R.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „DnB Nord“ banke, per du kartus (nuosprendyje nurodytomis datomis ir sumomis) – iš viso 4500 Lt (t. y. 1303,29 Eur) – tokiu būdu pasisavino J. S. (kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus) patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „Š.“, UAB „K. H.“, UAB „R.“ turtą – 2 170 822,80 Lt (t. y. 628 713,74 Eur) ir padarė didelę žalą UAB „Š.“ – 104 471,85 Lt (t. y. 30 257,14 Eur), UAB „K. H.“ – 2 060 850,95 Lt (t. y. 596 863,69 Eur), UAB „R.“ – 4500 Lt (t. y. 1303,29 Eur).

2. V. B. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su R. K., dirbusia UAB „Š.“ referente ir nelegaliai dirbusia UAB „K. H.“ bei UAB „R.“ biuro administratore Pakruojyje, (duomenys neskelbtini), ir veikusia kartu su UAB „Š.“, UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ direktoriumi J. S. (kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus), turint tikslą daryti nusikalstamą veiką, t. y. pasisavinti direktoriui J. S. patikėtus ir jo žinioje buvusius svetimus – UAB „Š.“, UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ priklausančius pinigus, esančius AB „DnB Nord“ banke, nurodė R. K. savo asmeninės banko sąskaitos numerį, o ši, gavusi iš direktoriaus J. S. (kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus) banko kodų generatorius ir leidimą elektroninės bankininkystės būdu atlikti banko operacijas, neteisėtai pasinaudojusi jai suteiktais įgalinimais, laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. sausio 7 d., suklastojusi elektroninius mokėjimo nurodymus, pinigų gavėju įrašydama V. B. ir jo asmeninės banko sąskaitos numerį ir nurodydama mokėjimo paskirtį – už tarpininkavimo paslaugas, avansas už perkamą turtą, atlyginimas, avansas, avansas pagal sutartį Nr. 3, avansinis mokėjimas bei dalinė paskola, paskola – bei šiuos suklastotus tikrus dokumentus panaudojusi, perduodama jais duomenis banko paslaugų internetu sistema bankui, tokiu būdu per kelis kartus į asmeninę V. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB Nord“, pervedė: iš UAB „Š.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) dalimis (nuosprendyje nurodytomis datomis atitinkamomis sumomis) – iš viso 13 421,85 Lt (t. y. 3887,24 Eur); iš UAB „Š.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“, 2007 m. lapkričio 12 d. – 450 Lt (t. y. 130,33 Eur); iš UAB „K. H.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) dalimis (nuosprendyje nurodytomis datomis atitinkamomis sumomis) – iš viso 120 850,95 Lt (t. y. 35 000,85 Eur), iš UAB „R.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 2009 m. sausio 7 d. – 1000 Lt (t. y. 289,62 Eur), tokiu būdu padėjo R. K. pasisavinti J. S. patikėtą ir jo žinioje esantį bei R. K. patikėtą didelės vertės svetimą – UAB „Š.“, UAB „K. H.“, UAB „R.“ turtą – 135 722,80 Lt (t. y. 39 308,04 Eur).

3. Kasaciniu skundu nuteistosios R. K. gynėjas advokatas Vaidotas Sviderskis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį.

3.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas R. K. kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, nesant jos veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių. Byla buvo išnagrinėta šališkai, turint išankstinę nuostatą, kad R. K. yra kalta. Kasatoriaus manymu, iš nuosprendžio turinio kyla abejonių, ar teismas ėmėsi visų priemonių, kad būtų tinkamai atlikta išsami kaltinamajai inkriminuotos nusikalstamos veikos analizė. Apkaltinamasis nuosprendis prieštaringas, jame motyvuotai neargumentuota nuteistosios R. K. kaltė. Kasatoriaus manymu, pagrindiniu veiksniu, nulėmusiu R. K. kaltę šioje byloje, tapo bendrovių, dėl kurių turto pasisavinimo ir buvo pradėta ši baudžiamoji byla, direktoriaus J. S., tiesiogiai disponavusio jam patikėtu bendrovių turtu, mirtis, ir visa baudžiamoji atsakomybė perkelta nuteistajai, kuri jokiu šiuo turtu nedisponavo, jis jai nebuvo perduotas. Apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad R. K. veiksmai galbūt galėtų atitikti kitas BK įtvirtintas nusikalstamas veikas (BK 182 straipsnį).

3.2. Kasatorius pažymi, kad bendrovių turtas R. K. nebuvo perduotas jokiu pagrindu, ji tik vykdė bendrovės direktoriaus J. S. nurodymus ir išgrynintus pinigus atiduodavo jam. Teisiškai bendrovių turtas, kurio pasisavinimu ir kaltinama R. K., buvo patikėtas būtent J. S., kuris jau yra miręs, tačiau teismas neteisėtai visą atsakomybę perkėlė R. K., kuri jokių įgalinimų disponuoti bendrovės turtu neturėjo ir juo nedisponavo. Apeliacinės instancijos teismas apie R. K. veikų atitiktį BK 183 straipsnio 2 daliai sprendė vien pagal objektyviuosius veikų požymius – bendrovių pinigų persivedimą ir išgryninimą, o dėl jos tyčios padarius būtent šiuos nusikaltimus konkrečių argumentų nepateikė. Kasatoriaus manymu, analizuojant R. K. tyčios turinį (kryptingumą), būtina nustatyti, kokį sumanymą ji turėjo neteisėtai disponuodama J. S. žinioje buvusiu bendrovės turtu: ar jį naudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar panaudoti bendrovės interesams, ar tiesiog vykdyti direktoriaus J. S. nurodymus, kuris priimdavo visus sprendimus šio turto klausimais. Be to, svarbu įvertinti, ar juridiniam asmeniui buvo padaryta turtinė žala ir ar ji su kaltininko veiksmais susijusi priežastiniu ryšiu. Tuo tarpu apeliacinis teismas visiškai netyrė nuteistosios psichinio santykio su daroma veika, t. y. ar pinigų pervedimas į savo sąskaitą ir kitas kaltinamajame akte nurodytas sąskaitas buvo jos tiesioginės tyčios paversti šiuos pinigus savo turtu išraiška. Teismas nuteistosios kaltę konstatavo išsamiai neišsiaiškinęs, kaip ji suvokė visus jai inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymius, nesiaiškindamas, kokios buvo jos valios pastangos dėl kilusių padarinių, nors panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį turėjo atlikti visapusišką R. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos baudžiamąjį teisinį įvertinimą.

3.3. Kasatoriaus nuomone, svarbu yra tai, kad, bylos duomenimis, UAB „R.“ ir UAB „K. H.“ jokia ūkine veikla neužsiėmė, žemės paskirties žemė buvo superkama jų vardu, nes užsienio valstybių piliečiai negalėjo tokios žemės įsigyti savo vardu. Byloje nenustatyta, kad J. S. būtų sudaręs kokias nors ypatingas sąlygas, trukdančias nesutarimus išspręsti civilinio proceso tvarka. UAB „K. H.“ 2012 m. kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su civiliniu ieškiniu, kuriame atsakovais nurodyti R. K., J. S., V. B. ir UAB „Š.“, iš kurių buvo prašoma priteisti kaltinime nurodytas sumas (civilinė byla Nr. 2-420-71/2012). Kasatorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymi, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.).

3.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino R. K. padėtį sunkinančia aplinkybe tai, kad veikos padarytos bendrininkaujant su kitais asmenimis, kartu pripažindamas ją pagrindine bei vienintele kaltinamąja (tarsi vykdytoja), V. B. apibrėždamas kaip padėjėją, o J. S. iš šių veikų eliminuodamas dėl jo mirties. Skundžiamame apeliacinio teismo nuosprendyje nėra aiškiai ir neginčijamai nurodyta, jog nuteistoji R. K. tarėsi veikti bendrai su kitais asmenimis, veikė tyčia ir suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos požymius, byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Taigi nėra pagrindo teigti, nusikalstamas veikas ji padarė bendrininkų grupe.

3.5. Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. K. nepagrįstai nuteista ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad R. K. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nes dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-464/2014). Tuo tarpu pagal kaltinime nurodytas aplinkybes matyti, kad R. K. finansines operacijas atliko panaudodama svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, o tai nėra dokumentų klastojimas pagal BK 300 straipsnį.

3.6. Anot kasatoriaus, R. K. paskirtos bausmės skyrimo motyvai nepagrįsti ir prieštarauja BK bendrosios dalies normų reikalavimams. R. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta, paskirta neatsižvelgiant nei į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes, nei į BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas apie bausmės paskirtį. Skirdamas bausmę, apeliacinis teismas neatsižvelgė į tai, kad R. K. tik vykdė direktoriaus J. S. jai duotus nurodymus, ji nėra ir negali būti pagrindinis asmuo už jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad po nusikaltimų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daug laiko; o užtrukus baudžiamajam procesui pagal galiojančią teisminę praktiką kaltininkui paprastai skiriama švelnesnė bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3.7. Šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Kasatoriaus manymu, yra pagrindas R. K. taikyti naujos redakcijos BK 75 straipsnį (BK 3 straipsnio 2 dalis). Nuteistajai inkriminuoti nusikaltimai nėra smurtiniai, sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriama BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra nusikaltimas nuosavybei, o tai rodo mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį. Be to, R. K. anksčiau neteista, charakterizuojama teigiamai, po nusikaltimų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, visą šį laiką ji nepadarė jokių nusikaltimų ar administracinių nusižengimų, dėl to yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į tai, R. K. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali ir turi būti atidėtas taikant BK 75 straipsnio nuostatas.

3.8. Kasatorius taip pat nurodo, kad nepagrįstas apeliacinio teismo sprendimas paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į nekilnojamąjį turtą – butą, priklausantį Ra. K., palikti galioti, siekiant užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimą. Šioje baudžiamojoje byloje Ra. K. nedalyvavo jokia forma, todėl jau vien dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo taikyti apribojimus jai nuosavybės teise priklausančiam turtui, net ir tuo atveju, jeigu turtas buvo įsigytas jos seseriai R. K. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu. Tokiu apeliacinio teismo sprendimu dėl nuosavybės teisių apribojimo yra radikaliai apribojama asmens (Ra. K.) teisė į nuosavybės apsaugą, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnyje.

4. Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. ir jo gynėjas advokatas Aistis Damulevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį.

4.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad V. B. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje. Šiaulių apygardos teisme byla buvo nagrinėjama ir priimtas išteisinamasis nuosprendis taip pat dėl kaltinimų pagal šiuos straipsnius. Apie tai, kad V. B. veika kvalifikuotina kaip padėjėjo, užsimenama tik apeliaciniame skunde, kuriame formuluojamas prašymas pripažinti jį kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį. BPK 256 straipsnio reikalavimus atitinkantis prokuroro prašymas pakeisti faktines aplinkybes byloje nebuvo pateiktas. Kasatoriaus manymu, vien apeliaciniame skunde išreikšto prašymo pripažinti V. B. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį nepakanka tam, kad teismas, net ir esant nustatytoms atitinkamoms faktinėms bylos aplinkybėms, galėtų tenkinti tokį apeliacinį skundą. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad V. B. laikytinas padėjėju turto pasisavinimo schemoje, ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, taip peržengdamas bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis) ir pažeisdamas kaltinamojo teisę žinoti, kuo kaltinamas, bei pasinaudoti veiksminga gynyba nuo kaltinimo (BPK 44 straipsnio 7 dalis).

4.2. Pirmosios instancijos teismas išteisino tiek R. K., tiek V. B.. Atitinkamai abiem kaltinamiesiems (kartu ir civiliniams atsakovams) pareikšti civiliniai ieškiniai buvo palikti nenagrinėti. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinį skundą padavusios civilinės ieškovės UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ prašė panaikinti tik Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl R. K.. BPK 312 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu. Kadangi civilinės ieškovės apeliacine tvarka neskundė nuosprendžio dalies, kuria V. B. buvo išteisintas (ir atitinkamai civilinis ieškinys jo atžvilgiu paliktas nenagrinėtas), vadinasi, laikė ją teisinga ir pagrįsta. Nors civilinės ieškovės savo apeliaciniame skunde apskritai neprašė nei baudžiamosios, nei civilinės atsakomybės taikymo V. B., teismas priteisė iš šio nuteistojo civilinėms ieškovėms atitinkamas sumas pagal pirmosios instancijos teisme pateiktus, o vėliau patikslintus civilinius ieškinius. Kasatoriaus manymu, taip teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pablogino V. B. padėtį, nesant civilinių ieškovių skundo jo atžvilgiu, taip pat labiau, nei to buvo prašoma prokurorės apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nes ji dėl civilinės atsakomybės taikymo taip pat nepasisakė.

4.3. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas. V. B. veika, prokurorui nepateikus įstatymo reikalavimus atitinkančio prašymo, negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, o kaip ir pirmosios instancijos teisme, turėjo būti sprendžiama dėl jo atsakomybės pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad V. B. joks turtas ar turtinė teisė nebuvo patikėti ir nebuvo jo žinioje (tai netiesiogiai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas), dėl to jis neatitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje keliamų reikalavimų nusikalstamos veikos subjektui ir baudžiamoji atsakomybė jam negali būti taikoma. Be to, byloje nėra duomenų, kad jis asmeniškai būtų pasisavinęs kokį nors turtą. Taip pat, nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai atliko teisinį faktinių aplinkybių kvalifikavimą, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo dėl padėjėjo santykio su nusikalstama veika, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. B. rėmėsi prielaidomis, nepagrįstai atmetė R. K. ir V. B. parodymus dėl jo nedalyvavimo nusikalstamoje veikoje – tai lėmė neteisingo ir neteisėto sprendimo byloje priėmimą. Kasatoriaus manymu, vien tai, kad asmens veiksmai formaliai gali būti priskirti kuriai nors BK 24 straipsnio 6 dalyje nurodytai pagalbos padaryti nusikalstamą veiką formai, nereiškia, kad atitinkamus veiksmus atlikęs asmuo laikytinas padėjėju. Byloje nėra ginčo dėl to, kad V. B. perdavė R. K. savo sąskaitos duomenis, leido naudotis savo banko kortele, kas teoriškai galėtų būti įvardijama kaip priemonių nusikalstamai veikai daryti suteikimas, tačiau šie veiksmai, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, savaime nėra nusikalstami. Tokiais jie galėtų būti įvardijami tik tuo atveju, jei juos atlikdamas V. B. būtų supratęs, kad jo suteiktos priemonės bus naudojamos nusikalstamai veikai daryti, taip pat būtų norėjęs, kad jos būtų tam naudojamos. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl V. B. tyčios paremtos prielaidomis, o ne objektyviais įrodymais. Tai, kad V. B. per banko skyrius kelis kartus įnešė nedideles pinigų sumas, nereiškia, kad jam apskritai buvo žinomos kitos jo banko sąskaitoje darytos operacijos, jų pobūdis, dydis ir kt. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis konstatavo, kad V. B. žinojo, matė apie į jo sąskaitą pervedamas sumas ir suvokė neteisėtą jų pobūdį, – šis faktas nuosprendyje konstatuotas nepagrindžiant jokiais objektyviais duomenimis. Nepagrįstai V. B. tyčia siejama ir su R. K. pervesta tam tikra pinigų suma jo sūnui T. B., kuris yra pilnametis, savarankiškas asmuo. Tai, kad jam R. K. iš savo asmeninės sąskaitos pervedė nuosprendyje nurodytą sumą, V. B. nežinojo, tai paneigiančių įrodymų byloje nėra. Aplinkybę, kad V. B. nežinojo, kam R. K. naudoja jo banko sąskaitą, pagrindžia nuoseklūs jų abiejų parodymai, kurių nepaneigia nei kiti bylos duomenys, nei teismo įvardytos aplinkybės.

4.4. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas visiškai neanalizavo būtino bendrininkavimo elemento – susitarimo buvimo, nedetalizavo, kokiu būdu buvo susitarta, tarp ko buvo susitarimas (tik tarp V. B. ir R. K. ar ir tarp J. S.), nenustatyta, kada susitarimas pasiektas (dar iki veikos pradžios ar jau jai prasidėjus), ir pan. Susitarimo buvimas teismo nuosprendyje preziumuotas, o ne pagrįstas byloje surinkta medžiaga. Šioje byloje nebuvo surinkta įrodymų ir nustatyta, kad V. B., perduodamas R. K. naudotis savo banko kortele bei banko sąskaita, žinojo, jog jos bus naudojamos neteisėtai gautoms pinigų sumoms pervesti, kad jis siekė padėti jai pasisavinti turtą, kad tarp jų buvo koks nors susitarimas dėl nusikalstamos veikos darymo. Vien tai, kad V. B., pasitikėdamas R. K., perdavė jai savo banko kortelę ir sąskaitos duomenis bei leido jomis naudotis, savaime nereiškia, kad juos siejo bendra tyčia ir susitarimas, o nenustačius šių būtinų bendrininkavimo elementų nėra pagrindo išvadai, kad V. B. buvo R. K. bendrininkas darant BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką.

4.5. Taigi, nenustačius V. B. veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties ir būtinųjų bendrininkavimo elementų, apkaltinamasis nuosprendis jam negalėjo būti priimtas. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį V. B., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

5. Nuteistosios R. K. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio, nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Aisčio Damulevičiaus kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl R. K. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir V. B. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį pagrįstumo

6. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pripažindamas R. K. ir V. B. kaltais pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nesant jų veiksmuose nusikalstamų veikų požymių.

6.1. BK 183 straipsnis numato atsakomybę tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas – tai neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise. Neteisėtumas suponuoja teisinio pagrindo nebuvimą atliktam veiksmui. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

6.2. Byloje vienareikšmiai įrodyta, kad įmonių UAB ,,Š.“, UAB „R.“ ir UAB „K. H.“ turtą R. K. pervedinėjo į V. B. ir savo asmenines sąskaitas, esančias bankuose AB „DnB Nord“, AB „Snoras“, AB „Swedbank“, ir vėliau dalį šių pinigų išgrynindavo, o dalį pervesdavo tretiesiems asmenims arba pirkdavo prekes ar apmokėdavo savo ar kitų asmenų paslaugas, t. y. UAB ,,Š.“, UAB „R.“ ir UAB „K. H.“ turtą pavertė savo turtu, o kai kuriais atvejais vėliau perduodavo tretiesiems asmenims. Tą faktą konstatavo tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Byloje detaliai aprašyti pinigų pervedimai ir pinigų judėjimas R. K. ir V. B. sąskaitose. 2014 m. balandžio 16 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2011 m. sausio 26 d. į R. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke ,,Snoras“, pervesta iš viso 2 043 023,78 Lt (t. y. 591 700,59 Eur): iš  UAB „K. H.“ sąskaitos 1 940 000 Lt (t. y. 561 862,84 Eur), UAB „Š.“ – 90 600 Lt (t. y. 26 239,57 Eur), UAB ,,R.“ – 4500 Lt (t. y. 1303,29 Eur). Pagal pateiktus minėtos atsiskaitomosios sąskaitos išrašus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 4 d. iki 2011 m. sausio 26 d. R. K. panaudojo iš viso 1 986 343,52 Lt (t. y. 575 284,85 Eur), iš jų: panaudojo atsiskaitydama mokėjimo kortele už prekes ir paslaugas – 152 299,55 Lt (t. y. 44 109 Eur), pervedė į V. B. sąskaitą banke, nurodydama mokėjimo paskirtį: sąskaitos papildymas V. B. – 58 388,35 Lt (t. y. 16 910,44 Eur) (iš jų 662 Lt (t. y. 191,73 Eur) pervedė VĮ ,,Kalbos mokykla“ už V. B. anglų kalbos kursus), pervedė į sąskaitą banke (bankas internetu) nurodydama mokėjimo paskirtį: sąskaitos papildymas T. B. – 21 500 Lt (t. y. 6226,83 Eur), pervedė į kitas R. K. turimas sąskaitas: 184 576,36 Lt (t. y. 53 457 Eur), nurodydama mokėjimo paskirtį – sąskaitos papildymas, pervedė į kitų fizinių asmenų ar įmonių sąskaitas 30 221,07 Lt (t. y. 8752,63 Eur), išgrynino mokėjimo kortele bankomate ir banke – 1 389 258,19 Lt (t. y. 402 356,93 Eur). Taigi tik dalis iš įmonių „K. H.“, „Š.“ ir ,,R.“ R. K. pervestų pinigų buvo išgryninta ir galimai atiduota J. S. žemei pirkti. Likusi dalis pinigų pervesta į įvairių su R. K. susijusių fizinių asmenų banko sąskaitas, panaudota atsiskaitant už prekes ir paslaugas, be to, didelės pinigų sumos pervestos ir į kitas R. K. banko sąskaitas. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose R. K. negalėjo įtikinamai paaiškinti, kokiu tikslu pervedė įvairias pinigų sumas į savo giminaičių ir pažįstamų bankų sąskaitas. Pažymėtina, kad Norvegijos akcininkų, įskaitant ir P. R., UAB „R.“, UAB „K. H.“ pervesti pinigai iš viso nebuvo apskaityti įmonių buhalterinėje apskaitoje, nors piniginės lėšos, esančios įmonių banko sąskaitose, turėjo būti apskaitytos kaip įmonių turtas. Tai palengvino R. K. nusikalstamai disponuoti įmonių turtu. Pasak liudytojo P. R., 2010 metų rudenį paaiškėjo, kad iš tiesų buvo įsigyta gerokai mažiau žemės sklypų, nei J. S. ir R. K. nurodė investuotojams, o įmonių „R.“ ir „K. H.“ banko sąskaitos beveik tuščios. Liudytojo teigimu, paaiškėjus šioms aplinkybėms, R. K. perdavė jam raštelį, kuriame buvo nurodyta, kad ji labai gailisi dėl susiklosčiusios situacijos ir nori viską ištaisyti, prašė nesikreipti į teisėsaugos institucijas. Taigi ji suvokė, kad jos machinacijos tapo aiškios akcininkams. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių, kad R. K., be to, kad dalį pinigų galimai perdavė J. S., pasisavino svetimą, jai nepriklausantį turtą.  

6.3. R. K. teigia, kad teisiškai bendrovių turtas, kurio pasisavinimu ir kaltinama R. K., buvo patikėtas ne jai, o J. S., kuris jau yra miręs, taigi ji nėra atsakinga pagal BK 183 straipsnį. Iš tikrųjų, UAB „Š.“, „R.“ ir „K. H.“ turtas buvo patikėtas šių įmonių direktoriui J. S.. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą.

6.4. Byloje nustatyta, kad dėl to, jog direktorius nemokėjo dirbti su elektronine bankininkyste, jis pasitikėjimo teise patikėjo R. K. atlikinėti banko operacijas su UAB „K. H.“, UAB „Š.“ ir UAB ,,R.“ sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis, jai buvo patikėtos tokias operacijas inicijuoti leidžiančios banko identifikavimo kodų nustatymo priemonės. Apeliacinės instancijos teismas pripažino  R. K. nusikaltimo, numatyto  BK 183  straipsnio 2 dalyje, subjektu ir savo sprendimą motyvavo taip: nors J. S., kaip įmonių „Š.“, „R.“ ir „K. H.“ vadovas, nebuvo išleidęs įsakymo dėl R. K. įgaliojimų elektroninės bankininkystės būdu atlikti banko operacijas su šių įmonių banko sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis, ši taip pat nebuvo pasirašiusi sutarties dėl jos materialinės atsakomybės, iš bylos medžiagos matyti, kad dėl minėtų R. K. įgaliojimų buvo sudarytas jos žodinis susitarimas su įmonių direktoriumi J. S.. Taigi, ne tik J. S., bet ir R. K. buvo patikėtos UAB „Š.“, UAB „R.“ ir UAB „K. H.“ banko sąskaitose esančios piniginės lėšos, dėl to ji laikytina nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, subjektu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia išvada yra pagrįsta. Kadangi  R. K. legaliai su direktoriaus sutikimu ir jo nurodymu buvo įpareigota valdyti įmonių sąskaitas, atlikinėti banko operacijas su įmonės pinigais, darytina išvada, kad įmonių sąskaitose buvę pinigai (įmonių turtas) faktiškai buvo jai patikėti, ji galėjo laisvai disponuoti tuo turtu, ką ji ir darė, tik ne visada tinkamai.   

6.5. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas apie R. K. veikų atitiktį BK 183 straipsnio 2 daliai sprendė vien pagal objektyviuosius veikų požymius – bendrovių pinigų persivedimą ir išgryninimą, o dėl jos tyčios padarius būtent šiuos nusikaltimus konkrečių argumentų nepateikė. BK 183 straipsnyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia. Kaltininkas supranta, kad pasisavina svetimą, bet jo žinioje esantį turtą, numato, kad dėl to bus padaryta žala turto savininkui, ir nori tokių padarinių. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl tyčinio R. K. veiksmų pobūdžio. Savavališkai disponuodama įmonės lėšomis, pervesdama jas į savo ir kitų asmenų sąskaitas, pirkdama už juos prekes, apmokėdama trečiųjų asmenų įsipareigojimus, ji suprato, kad neteisėtai, t. y. neturėdama jokio teisėto pagrindo, naudoja ir paverčia įmonių turtą savo turtu. Darydama tokius veiksmus, ji negalėjo nenumatyti, kad įmonėms bus padaryta turtinė žala. Visa tai kalba apie tyčios buvimą R. K. veiksmuose ir tą faktą pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas.          

6.6. Kasatorius V. B. ir jo gynėjas neigia pasisavinęs įmonių turtą, teigia, kad susitarimo buvimas teismo nuosprendyje preziumuotas, o ne pagrįstas byloje surinkta medžiaga. Vien tai, kad V. B., pasitikėdamas R. K., perdavė jai savo banko kortelę ir sąskaitos duomenis bei leido jomis naudotis, savaime nereiškia, kad juos siejo bendra tyčia ir susitarimas. Be to, šioje byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad ir V. B. joks turtas ar turtinė teisė nebuvo patikėti ir nebuvo jo žinioje (tai netiesiogiai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas), dėl to jis neatitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje keliamų reikalavimų nusikalstamos veikos subjektui ir baudžiamoji atsakomybė jam negali būti taikoma.

6.7. Byloje nustatyta, kad V. B. savo noru perdavė R. K. savo banko kortelę ir sąskaitos duomenis bei leido jomis R. K. naudotis. Nebūtų logiška, jei asmuo be jokio tikslo perduotų kitam žmogui savo banko kortelę, elektroninės bankininkystės kodus, asmeninės banko sąskaitos numerį, kurioje yra jo asmeniniai pinigai, leistų nekontroliuojamai ja naudotis ir nesidomėtų savo banko sąskaitos būkle.  Byloje nustatyta, kad R. K., gavusi iš direktoriaus J. S. banko kodų generatorius ir leidimą elektroninės bankininkystės būdu atlikti banko operacijas, neteisėtai pasinaudojusi jai suteiktais įgalinimais, laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. sausio 7 d., pinigų gavėju įrašydama V. B. ir jo asmeninės banko sąskaitos numerį ir nurodydama mokėjimo paskirtį – už tarpininkavimo paslaugas, avansas už perkamą turtą, atlyginimas, avansas, avansas pagal sutartį Nr. 3, avansinis mokėjimas bei dalinė paskola, paskola – bei šiuos suklastotus tikrus dokumentus panaudojusi, perduodama jais duomenis banko paslaugų internetu sistema bankui, tokiu būdu per kelis kartus į asmeninę V. B. banko sąskaitą  Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB Nord“, pervedė iš UAB „Š.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 13 421,85 Lt (t. y. 3887,24 Eur), iš UAB „Š.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) – 450 Lt (t. y. 130,33 Eur), iš UAB „K. H.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) – 120 850,95 Lt (t. y. 35 000,85 Eur), iš UAB „R.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) – 1000 Lt (t. y. 289,62 Eur), iš viso – 135 722,80 Lt (t. y. 39 308,04 Eur). Taip UAB „Š.“,  UAB „K. H.“ ir  UAB „R.“ turtas tapo V. B. turtu. Jokio teisėto pagrindo pervedinėti pinigų sumas į V. B. banko sąskaitas nebuvo. Kaip galima spręsti iš mokėjimo paskirties nurodymų mokėjimo pavedimuose, pinigai buvo pervedami, pavyzdžiui, už tarpininkavimo paslaugas, nors V. B. jokių tarpininkavimo paslaugų minėtoms įmonėms neatliko ir negalėjo atlikti.  Be to, piniginė suma – 2350 Lt (t. y. 680,61 Eur) – iš UAB „K. H.“ banko sąskaitos 2007 m. gegužės 29 d. pervesta ir į kitą V. B. asmeninę banko sąskaitą, esančią AB „Swedbank“, nurodant mokėjimo paskirtį „avansas už perkamą žemę“, nors pats išteisintasis neigė turėjęs kokių nors ryšių su UAB „K. H.“ ir žemės nepirko. Apie šias banko operacijas V. B. negalėjo nežinoti.

           6.8. Bendrininkavimas padarant nusikaltimą pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamas veikas. Kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas yra du būtini objektyvieji bendrininkavimo darant nusikaltimą požymiai. Pažymėtina, kad kelių asmenų veikos bendrumas gali pasireikšti keliomis formomis: visiems nusikalstamos veikos bendrininkams visiškai realizuojant daromo nusikaltimo sudėties objektyviuosius požymius arba bendrininkams realizuojant tik dalį BK 183 straipsnyje numatytų sudėties požymių, arba tik daliai bendrininkų tiesiogiai realizuojant šių nusikalstamų veikų sudėties požymius, kai kiti bendrininkai atlieka veiksmus, kurie nors ir neįeina į jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau jų padarytos veikos palengvina nusikaltimo vykdytojams tiesiogiai padaryti nusikaltimą. BK 24 straipsnis išskiria 4 bendrininkų rūšis. Pagal BK 24 straipsnio 3 dalį vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Turto pasisavinimo nusikaltimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris tiesiogiai savo veiksmais savinosi svetimą turtą. Tokiu bendrininku pripažinta R. K., kuri pervesdavo pinigus iš įmonių sąskaitų į savo ir V. B. sąskaitą. V. B. pinigų nepervesdavo, tačiau jis suteikė savo banko sąskaitą naudotis žmogui, kuris tiesiogiai pervedinėjo pinigus. Savo veiksmais V. B. palengvino R. K. padaryti nusikaltimą. Ji, pradėdama daryti nusikaltimą, neturėjo savo asmeninės sąskaitos banke ir nebūtų galėjusi be V. B. pagalbos pasisavinti UAB „Š.“, UAB „R.“ ir UAB „K. H.“ pinigų. Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas   kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. V. B., suteikdamas R. K. savo banko sąskaitos numerį ir kitus duomenis, kuriuos gavusi ji galėjo naudotis jo sąskaita, daryti pervedimus, gryninti pinigus, padėjo R. K. daryti nusikaltimą – svetimo turto pasisavinimą.

           6.9. Kasatoriai teigia, kad V. B. įmonių pinigai nebuvo patikėti ir nebuvo jo žinioje, todėl jis nėra atsakingas pagal BK 183 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik šio nusikaltimo vykdytojui keliamas reikalavimas dėl įmonės pinigų jam patikėjimo. Kitiems bendrininkams keliamas reikalavimas, kad jie žinotų, jog dalyvauja padarant nusikaltimą su asmeniu, kuriam pinigai patikėti. Šią aplinkybę V. B., be abejo, žinojo ir padėjo asmeniui, kuriam įmonių pinigai buvo patikėti, juos pasisavinti. 

6.10. Tam, kad kelių asmenų dalyvavimas darant nusikaltimą būtų pripažintas bendrininkavimu, nepakanka nustatyti objektyviuosius bendrininkavimo požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius, t. y. susitarimą ir tyčią. V. B. neigia kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, teigia, kad ta aplinkybė, jog šis R. K. perdavė banko mokėjimo kortelę ir leido ja naudotis, nelaikytina nusikalstama veika. Be to, jo manymu, byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp R. K. ir J. S. buvo susitarimas pasisavinti J. S. patikėtą svetimą turtą. Nors V. B. teigė nežinojęs apie R. K. veiksmus su jo sąskaita, nes nesinaudojęs banko sąskaita, kurios numerį nurodė R. K., ir šia banko sąskaita nesidomėjęs, tačiau, kaip nustatė teismas, iš sąskaitos išrašo matyti, kad iš šios sąskaitos laikotarpiu, kuriuo R. K. neteisėtai savinosi UAB „Š.“, UAB „R.“ ir UAB „K. H.“ turtą, buvo atliktos banko operacijos, tiesiogiai susijusios su V. B. asmeniu: 2007 m. liepos 19 d. į V. B. banko sąskaitą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pakruojo skyrius pervedė jam skirtą socialinio draudimo išmoką. 2008 m. birželio 6 d. į V. B. banko sąskaitą V. B. vardu banko skyriuje įnešta 280 Lt (t. y. 81,09 Eur). 2008 m. liepos 8 d. į V. B. banko sąskaitą V. B. vardu banko skyriuje įnešta dar 250 Lt (t. y. 72,40 Eur). 2008 m. gruodžio 4 d. į minėtą banko sąskaitą V. B. vardu banko skyriuje įnešta 100 Lt (t. y. 28,96 Eur) ir 140 Lt (t. y. 40,55 Eur). Kaip pažymėjo teismai, šios bankinės operacijos atliktos paties V. B., išduoti banko kasos pajamų orderiai, kuriuose jis pasirašė. 2008 m. birželio 27 d. iš V. B. banko sąskaitos į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą V. B. vardu sumokėta bauda už Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino nelogiška ir objektyvios tikrovės neatitinkančia V. B. versiją, kad apie R. K. į jo banko sąskaitą pervedamas dideles pinigų sumas šis nieko nežinojo, juo labiau kad V. B. ir R. K., kaip apeliaciniame teisme nurodė pats V. B., siejo artimi santykiai. Visi pirmiau pateikti duomenys rodo, kad V. B. žinojo apie į jo banko sąskaitą pervedamus pinigus, taigi suprato, kad R. K. užsiima neteisėta veikla, ir pritarė jos veiksmams.

6.11. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad iš savo asmeninės sąskaitos R. K. V. B. sūnui T. B. pervedė 21 500 Lt (t. y. 6226,83 Eur), taip pat pervedė 662 Lt (t. y. 191,73 Eur) užsienio kalbų mokyklai už V. B. anglų kalbos kursus. Būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, matydamas, jog į jo sąskaitą nepagrįstai pervedamos piniginės lėšos, vykdomi mokėjimai už jam ir jo sūnui suteiktas paslaugas, V. B. neabejotinai suprato, kad R. K. disponuoja bei į jo asmeninę banko sąskaitą sistemingai perveda ne savo, o įmonių pinigus, taigi, kaip pagrįstai konstatavo apygardos teismas, suteikdamas galimybę naudotis savo asmenine banko sąskaita R. K., pritardamas daromiems pavedimams jo ir sūnaus naudai, V. B. suprato R. K. veiksmų neteisėtą pobūdį, savo veiksmais  pritarė jos neteisėtiems veiksmams ir prie jų prisidėjo, todėl pagrįstai pripažintas dalyvavęs pasisavinant svetimą turtą kartu su  R. K. kaip bendrininkas.

Dėl bendrininkavimo formos ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės

7. Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino R. K. ir V. B. padėtį sunkinančia aplinkybe tai, kad veikos padarytos bendrininkaujant su kitais asmenimis, kartu pripažindamas R. K. pagrindine bei vienintele kaltinamąja (tarsi vykdytoja), V. B. apibrėždamas kaip padėjėją, o J. S. iš šių veikų eliminuodamas dėl jo mirties. Kasatoriai teigia, kad nėra pagrindo teigti, jog nusikalstamas veikas jie padarė bendrininkų grupe.

7.1. V. B. ir R. K. buvo kaltinami didelės vertės svetimo turto pasisavinimu, padarytu bendrininkų grupe, abu kaltininkus pripažįstant nusikaltimo vykdytojais. Pirmosios instancijos teismas juos išteisino dėl šio kaltinimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas panaikino šią nuosprendžio dalį ir nuteisė R. K. ir V. B., pažymėdamas, kad jie svetimą turtą pasisavino, veikdami bendrininkų grupe. Tačiau kartu teismas konstatavo, kad V. B. padėjo R. K. pasisavinti J. S. patikėtą ir jo žinioje esantį bei R. K. patikėtą didelės vertės svetimą – UAB „Š.“, UAB „K. H.“, UAB „R.“ turtą – 135 722,80 Lt (t. y. 39 308,04 Eur), ir kvalifikavo V. B. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį.

7.2. BK 25 straipsnio 1 dalis išskiria šias bendrininkavimo formas: bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. Remiantis minėto straipsnio 2 dalimi, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Bendrininkų grupė nėra BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo kvalifikuojantis požymis, tačiau pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą ją teismas gali pripažinti kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę R. K. ir V. B., jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kaltininkų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupe, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi byloje nuteisti du asmenys, iš kurių tik vienas pripažintas nusikaltimo vykdytoju, kai tuo tarpu išvadai dėl bendrininkų grupės reikalaujama, kad bent du nusikaltime dalyvavę asmenys būtų nusikaltimo vykdytojai. Dėl to naikintina apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. K. ir V. B. pripažintos jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės – turto pasisavinimo nusikaltimo padarymo veikiant bendrininkų grupe. Tačiau ši aplinkybė, vertinat įstatyme numatytą bausmės maksimumą, jos vidurkį ir  paskirtą nuteistiesiems bausmės dydį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindas švelninti jiems teismo paskirtos bausmės.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (kaltinimo pakeitimas V. B.)

8. Nuteistojo V. B. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis). Apie tai, kad V. B. veika kvalifikuotina kaip padėjėjo, užsimenama tik apeliaciniame skunde, kuriame formuluojamas prašymas pripažinti jį kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį. BPK 256 straipsnio reikalavimus atitinkantis prokuroro prašymas pakeisti faktines aplinkybes byloje nebuvo pateiktas. Kasatoriaus manymu, vien apeliaciniame skunde išreikšto prašymo pripažinti V. B. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį nepakanka tam, kad teismas, net ir esant nustatytoms atitinkamoms faktinėms bylos aplinkybėms, galėtų tenkinti tokį apeliacinį skundą. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad V. B. laikytinas padėjėju turto pasisavinimo schemoje, ir jo veiką kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, taip peržengdamas bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 straipsnis) ir pažeisdamas kaltinamojo teisę žinoti, kuo kaltinamas, bei pasinaudoti veiksminga gynyba nuo kaltinimo (BPK 44 straipsnio 7 dalis).

8.1. Kaip matyti iš V. B. pareikšto kaltinimo ir teismų nuosprendžių, jam inkriminuotos veikos faktinės aplinkybės buvo aprašytos vienodai. Tiek prokuroro pateiktame kaltinime pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, kuris išdėstytas ir pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje aprašant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, aplinkybes, nurodyta, kad V. B., susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su R. K. ir J. S. (kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus), turint tikslą daryti nusikalstamą veiką, t. y. pasisavinti direktoriui J. S. patikėtus ir jo žinioje buvusius svetimus – UAB „Š.“, UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ priklausančius – pinigus, esančius AB „DnB Nord“ banke, nurodė R. K. savo asmeninės banko sąskaitos numerį, o ši, gavusi iš direktoriaus J. S. (kuriam baudžiamoji byla nutraukta jam mirus) banko kodų generatorius ir leidimą elektroninės bankininkystės būdu atlikti banko operacijas, neteisėtai pasinaudojusi jai suteiktais įgalinimais, laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 14 d. iki 2009 m. sausio 7 d., suklastojusi elektroninius mokėjimo nurodymus, pinigų gavėju įrašydama V. B. ir jo asmeninės banko sąskaitos numerį ir nurodydama atitinkamą mokėjimo paskirtį bei šiuos suklastotus tikrus dokumentus panaudojusi, perduodama jais duomenis banko paslaugų internetu sistema bankui, per kelis kartus į asmeninę V. B. banko sąskaitą pervedė iš UAB „Š.“, UAB „K. H.“, UAB „R.“ banko sąskaitų iš viso 135 722,80 Lt (t. y. 39 308,04 Eur) ir tokiu būdu pasisavino J. S. patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – UAB „Š.“, UAB „K. H.“, UAB „R.“ turtą – 135 722,80 Lt (t. y. 39 308,04 Eur), t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje (apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje kaltinimo pabaiga pakeista į „ir tokiu būdu padėjo R. K. pasisavinti J. S. patikėtą ir jo žinioje esantį bei R. K. patikėtą didelės vertės svetimą – UAB „Š.“, UAB „K. H.“, UAB „R.“ turtą – 135 722,80 Lt“).

8.2. Taigi kaltinimo pakeitimas buvo susijęs tik su V. B. vaidmens padarant nusikaltimą tiksliu įvardijimu. Kaip jau buvo pažymėta, ir kaltinime, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje V. B. padarytos veikos, jų faktinės aplinkybės aprašytos vienodai. Skiriasi tik šių veikų įvardijimas ir veikų kvalifikavimas: kvalifikuojant V. B. veiką pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, jis įvardijamas kaip nusikaltimo vykdytojas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kvalifikuojant veiką pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, kaip nusikaltimo padėjėjas.   

8.3. BPK 255 straipsnio 2 dalyje (2015 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 2 dalis nustato, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Jeigu yra gautas prokuroro ar nukentėjusiojo prašymas pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, šio prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Ši taisyklė galioja ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 4 dalies (2007 m. birželio 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d. redakcijos), 320 straipsnio 3 dalies, 326 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. redakcija) 4 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 6.2 punkte nurodyta, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: ginčyti tiek nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją įstatyme turi būti nustatyta, jog apie tokio veikos perkvalifikavimo galimybę kaltinamajam teisiamajame posėdyje turi būti iš anksto pranešta. Atsižvelgiant į šio nutarimo nuostatas, yra formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-199-696/2017, 2K-P-1/2014).

8.4. Kartu pažymėtina, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šioje byloje prokuroras jau apeliaciniame skunde išdėstė savo poziciją apie būsimą kaltinimo keitimą, pateikdamas argumentus dėl V. B., kaip padėjėjo, vaidmens, pasisavinant didelės vertės svetimą turtą, ir suformuluodamas prašymą pripažinti V. B. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (ir BK 216 straipsnio 1 dalį). Kasacinis teismas sprendžia, kad toks prokuroro pozicijos išdėstymas apeliaciniame skunde yra būdas informuoti išteisintuosius apie kaltinimo keitimą ir taip kartu užtikrinama šių asmenų teisė žinoti apie galimą faktinių aplinkybių ar veikos kvalifikacijos keitimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016). Pateikto apeliacinio skundo kopija buvo išsiųsta išteisintiesiems, o pradėjus bylą nagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegijos pirmininkas išdėstė apeliacinio skundo motyvus. Be to, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras teisme išreiškė prašymą pirmiausia apklausti išteisintuosius, nes jų apklausų metu bus sprendžiamas klausimas dėl jų nusikalstamų veikų perkvalifikavimo. Taigi teismo posėdyje proceso dalyviai buvo informuoti apie apeliacinio skundo turinį (taip pat ir apie kaltinimo keitimo galimybę) ir prokuroro poziciją.

8.5. Taigi darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje prokuroras pasinaudojo jam baudžiamojo proceso įstatymu suteikta galimybe ir pakankamai aiškiai išreiškė prašymą perkvalifikuoti nuteistojo V. B. nusikalstamą veiką. Išteisintieji turėjo pakankamai laiko susipažinti su patikslintais kaltinimais ir tai nesuvaržė jų teisės į gynybą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisminio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu V. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis nuo nurodytųjų kaltinime, teismas užtikrino jo teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir teisingą teismą, apeliacinės instancijos teismas neperžengė bylos nagrinėjimo teisme ribų ir nepadarė esminių BPK 44 straipsnio 7 dalies, 255, 256 straipsnių pažeidimų.

Dėl R. K. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 3 dalį pagrįstumo

9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad R. K. nepagrįstai nuteista ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Kasatorės manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad R. K. veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nes dokumentas laikomas suklastotu, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, kurio turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys. R. K. finansines operacijas atliko panaudodama svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, o tai nėra dokumentų klastojimas pagal BK 300 straipsnį

           9.1. R. K. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį nuteista už tai, kad suklastojo 218 tikrų dokumentų – elektroninių mokėjimo nurodymų, 70 kartų pinigų gavėju įrašydama V. B. ir jo asmeninės banko sąskaitos numerį bei nurodydama mokėjimo paskirtį – už tarpininkavimo paslaugas, avansas už perkamą turtą, atlyginimas, avansas, avansas pagal sutartį Nr. 3, avansinis mokėjimas bei dalinė paskola, paskola – bei 148 kartus pinigų gavėja įrašydama save ir į savo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke ,,Snoras“, nurodydama mokėjimo paskirtį – avansinis mokėjimas, paskola, finansinė parama, suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, perduodama jais duomenis banko paslaugų internetu sistema bankui, tokiu būdu per kelis kartus pervedė į asmeninę V. B. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „DnB Nord“ banke, bei į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras“, įvairias pinigų sumas. 

9.2. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. BK 300 straipsnio 3 dalis numato griežtesnę atsakomybę, jeigu dėl minėtų veiksmų buvo padaryta didelė žala. Kadangi šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. jame įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Svarbus dokumento požymis yra tas, kad dokumentas yra tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas sukelia arba gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K-775/2007, 2K-263/2010, 2K-57/2014, 2K-235/2014). Nors pirmosios instancijos teismas R. K. išteisinimą motyvavo tuo, kad elektroninis mokėjimo nurodymas nėra dokumentas BK 300 straipsnio prasme, teisėjų kolegija sprendžia, kad elektroninis mokėjimo nurodymas yra dokumentas BK 300 straipsnio prasme, nes jis nustato teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą) ir jo panaudojimas sukelia arba gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius.

9.3. Kartu pažymėtina, kad nors BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumentų klastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl žalingų padarinių, galinčių atsirasti dėl veikos padarymo, tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Taigi ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Jei dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai neturi teisinės reikšmės, t. y. negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010; 2K-432-696/2016).

9.4. Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, visi pinigų pervedimai buvo realūs, tikri, pinigų siuntėjas ir gavėjas nurodyti tikri, pinigų sumos tikros, pervedimai realiai įvykę ir tai užfiksuota banko operacijų sistemoje. Netikra yra tik elektroniniame mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis. Pažymėtina, kad būtent mokėjimo paskirties nurodymo mokėjimo pavedime neatitiktis realiam pinigų pervedimo tikslui tapo vienu iš įrodymu pripažinti R. K. padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. svetimo, esančio asmens žinioje, turto pasisavinimą. Neteisingas pinigų pervedimo tikslo nurodymas elektroninėje erdvėje suformuotame mokėjimo pavedime nepažeidė fizinių ar juridinių asmenų teisių, nesukėlė minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, jokių ginčų dėl įvykusių pinigų pervedimų tarp pervedimuose nurodytų ar kitų asmenų, tarp pervedimuose nurodytų asmenų ir juridinių asmenų (bankų) nekilo. Valstybei  teisiniai padariniai  kilo tik kaip pareiga pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti, ar yra nusikaltimo požymių padarius minėtus pervedimus. Valstybei reikėjo išaiškinti, ar tie pervedimai įvyko realiai, ar turėjo mokestiniame pavedime nurodyti asmenys teisę gauti pinigus iš R. K.. Taigi, jei šiais mokėjimo pavedimais R. K. bandė ką nors suklaidinti, tai tik teisėsaugos institucijas, nuslėpti galimą pinigų pasisavinimą ir iššvaistymą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. K. nepagrįstai neteista dėl dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, todėl ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina.  

Dėl civilinių ieškovių apeliacinio skundo nagrinėjimo ir civilinių ieškinių išsprendimo

10. Kasatoriai V. B. ir jo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad BPK 312 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, jog civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Kasatoriaus manymu, taip teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pablogino nuteistųjų padėtį, nesant civilinių ieškovių skundo jo atžvilgiu, taip pat labiau, nei to buvo prašoma prokurorės apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), nes ji dėl civilinės atsakomybės taikymo taip pat nepasisakė.

10.1. Ikiteisminio tyrimo metu UAB „R.“ ir UAB „K. H.“ pateikė civilinius ieškinius dėl padarytos žalos atlyginimo, kurių dydį patikslino, bylą nagrinėjant teisme. Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį R. K. ir V. B. dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį konstatuodamas, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis susiklostė ne baudžiamieji, o civiliniai teisiniai santykiai. Dėl to, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teismas civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus.

10.2. Prokurorė apeliaciniame skunde prašė Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, R. K. pripažinti kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimo bausmes, V. B. pripažinti kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimo bausmes.

10.3. Civilinių ieškovių UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ atstovė R. R. taip pat prašė panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio dalį, kuria R. K. išteisinta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

10.4. Iš tikrųjų, nei prokuroras, nei civilinių ieškovių atstovas apeliaciniuose skunduose neakcentavo klausimo dėl civilinių ieškinių. Abi apeliantės prašė panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Ta prasme civilinių ieškovių atstovės apeliacinis skundas, formaliai aiškinant įstatymo nuostatą, lyg ir neatitiktų BPK 312 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Tačiau būtina atsižvelgti į situacijos ypatumą šioje byloje. Kaltinamieji pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisinti dėl visų kaltinimų, todėl prašyti tenkinti civilinį ieškinį, neprašant panaikinti išteisinamojo nuosprendžio ir priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nepateikiant motyvų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, būtų beprasmiška. Civilinių ieškinių tenkinimas šioje teisinėje situacijoje galimas tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį.

10.5. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį byloje dėl nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnyje, esant pirmiau pateiktiems civiliniams ieškiniams, privalo priimti sprendimą ne tik dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, bet ir dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių. Tą įpareigoja BPK 305 ir 307 straipsnių nuostatos.

10.6. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad civilinių ieškovių UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ įgaliotas atstovas P. R. pareiškė patikslintus civilinius ieškinius, prašydamas priteisti: 561 862,83 Eur (1 940 000 Lt) UAB „K. H.“ naudai ir 1303,29 Eur (4500 Lt) UAB „R.“ naudai iš R. K.; 36 550,32 Eur (126 200,95 Lt) UAB „K. H.“ naudai ir 289,62 Eur (1000 Lt) UAB „R.“ naudai iš V. B.. Taip pat prašoma priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo minėtų ieškinių priėmimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Civiliniuose ieškiniuose nurodyta, jog UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ padarytos turtinės žalos dydį pagrindžia kartu su įmonių įgalioto atstovo civiliniais ieškiniais pateikti rašytiniai įrodymai: UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ sąskaitos judėjimo ataskaitos bei kiti dokumentai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, tenkindamas prokuroro ir civilinių ieškovių atstovo apeliacinius skundus ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išsprendęs civilinius ieškinius ir priteisęs žalos atlyginimą, baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė.

Dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo į nekilnojamąjį turtą – butą, priklausantį Ra. K., siekiant užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimą

11. Nuteistosios R. K. gynėjas nurodo, kad nepagrįstas apeliacinio teismo sprendimas paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į nekilnojamąjį turtą – butą, priklausantį Ra. K., palikti galioti, siekiant užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimą. Šioje baudžiamojoje byloje Ra. K. nedalyvavo jokia forma, todėl jau vien dėl šios priežasties nėra jokio pagrindo taikyti apribojimus jai nuosavybės teise priklausančiam turtui, net ir tuo atveju, jeigu turtas buvo įsigytas jos seseriai R. K. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu.

11.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, iš dalies tenkino UAB „K. H.“ ir UAB „R.“ įgalioto atstovo P. R. pareikštus civilinius ieškinius, iš R. K. UAB „K. H.“ naudai priteisė 561 862,83 Eur (1 940 000 Lt), o UAB „R.“ naudai priteisė 1303,29 Eur (4500 Lt) turtinei žalai atlyginti. Iš R. K. bei V. B. solidariai UAB „K. H.“ naudai priteisė 36 550,32 Eur (126 200,95 Lt), o UAB „R.“ naudai priteisė 289,62 Eur (1000 Lt) turtinei žalai atlyginti. Taigi bendra priteista turtinė žala sudaro 600 000 Eur. Todėl teismas paliko galioti nustatytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į pinigines lėšas R. K. priklausančiose sąskaitose, esančiose AB SEB banke (buvusias AB „Snoras“; Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)); Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančiose AB Ūkio banke; Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB „Swedbank“; Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje banke „DnB Nord“, siekdamas užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimą. Be to, siekiant užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimą, paliktas galioti 2011 m. spalio 17 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į nekilnojamąjį turtą – butą, priklausantį Ra. K., esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo turto registre įregistruotas Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 

              11.2. Iš 2011 m. vasario 2 d. kratos R. K. gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, esančiose Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), priklausančiose Ra. K., protokolo matyti, kad iš minėto buto greta kitų dokumentų, reikšmingų bylai, buvo paimta preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis ir pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 00768. Iš kratos metu paimtos 2009 m. birželio 16 d. preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad buto Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pirkėja yra R. K.; pagal sutartį ji sumokėjo pardavėjai D. T.–T. 300 Eur avansą ir įsipareigojo papildomai sumokėti 2000 Eur per 5 darbo dienas. Tačiau pačios pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 00768 byloje nėra. Iš Registrų centro gauto nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo išplaukia, kad Ra. K. 2009 m. birželio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš D. T. pirko 51,18 kv. m bendro ploto butą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė sutarties sudarymo metu buvo 39 678 Eur. Taigi iš išrašo darytina išvada, kad teisėta buto savininkė yra Ra. K..

           11.3. Tačiau Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2011 m. spalio 17 d. nutarimu laikinai apribotos Ra. K. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – butą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), siekiant užtikrinti civilinį ieškinį (žalos atlyginimą). Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartimi, tenkinant prokurorės prašymą, pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas trims mėnesiams. Nutartyje pažymėta, kad R. K. dalį pinigų, pervestų iš įmonės sąskaitos į savo sąskaitą, perdavė seseriai Ra. K..

              11.4. Šią nutartį Ra. K. apskundė apeliacine tvarka, skunde nurodydama, kad ji nei su baudžiamąja byla, nei su UAB „K. H.“ nesusijusi, į jos banko sąskaitą sesuo R. K. jokių pinigų nepervedė, butą nusipirko iš savo lėšų ir gali tai įrodyti. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gegužės 2 d. nutartimi Ra. K. apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartį. Apygardos teismas nutartyje pažymėjo, kad šioje proceso stadijoje, sprendžiant laikino nuosavybės teisių apribojimo klausimą, asmenų kaltės klausimas nesprendžiamas. Nors šioje byloje įtarimai Ra. K. nepareikšti, tačiau byloje yra duomenų, iš kurių galima įtarti, kad įtariamoji R. K. dalį galimai pasisavintų pinigų perdavė savo seseriai Ra. K., kuri galimai iš tų pinigų pagal pirkimo–pardavimo sutartį savo vardu įgijo butą Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), t. y. yra pagrindo manyti, kad šis Ra. K. nuosavybės teise priklausantis butas yra įgytas iš nusikalstamu būdu gautų lėšų. Vėliau ne kartą laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo pratęsiamas. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartimi, tenkinant prokurorės prašymą, pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas trims mėnesiams. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. liepos 30 d. nutartimi Ra. K. apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartį. Nutartyje teismas, be kita ko, nurodė, kad, vertinant Ra. K. pajamas laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. birželio 19 d. pagal pateiktus banko AB „Swedbank“ išrašus, atsižvelgiant į Šiauliuose (duomenys neskelbtini) gatvėje parduodamų butų įkainius, abejotina, ar ji galėjo įsigyti butą iš savo gaunamų pajamų. Nors iš Ra. K. pateiktų AB „Swedbank“ sąskaitos išrašų matyti, kad jos sesuo iš tiesų pinigų nepervedė, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, ar Ra. K. minimu laikotarpiu turėjo tik viename banke atsidariusi banko sąskaitą. Ra. K. nuosavybės teisės apribotos dėl to, kad ji gali turėti turto, kuris įgytas nusikalstamu būdu, t. y. galimybė sumokėti už butą yra ne tik pervedant pinigus per banką, tačiau ir mokant grynaisiais.

11.5. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti 2011 m. spalio 17 d. nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į nekilnojamąjį turtą – butą, priklausantį Ra. K., esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pabrėžė tik siekimą užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimą ir nemotyvavo, kodėl asmeniui, kuris byloje nėra nei nuteistasis, nei asmuo, atsakingas už kito asmens veiksmus, laikinai apribojama teisė į nekilnojamąjį turtą.

11.6. BPK 151 straipsnyje numatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra procesinė prievartos priemonė, kuri taikoma civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 723 straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą. Priimdamas nuosprendį, teismas turi išspręsti klausimą ir dėl procesinių prievartos priemonių taikymo. Tais atvejais, kai civilinis ieškinys tenkinamas, ir priteistai sumai esant didesnei nei turto, kuriam taikomas nuosavybės teisių apribojimas, teismas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje paprastai pratęsia šios priemonės taikymą iki teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo įvykdymo. Šioje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas siekiant užtikrinti civilinius ieškinius.

11.7. Pagal įstatymo prasmę laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas įtariamajam (nuteistajam) ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 723 straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą. Šioje byloje Ra. K. nebuvo nei įtariamoji, nei nuteistoji, nei pagal įstatymus materialiai atsakingas už įtariamojo veiksmus asmuo. Nors byloje, sprendžiant laikino nuosavybės teisės apribojimo klausimą, kilo abejonių dėl Ra. K. finansinių galimybių įsigyti butą, dėl kurio buvo sprendžiamas klausimas dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo, šis klausimas teismo nebuvo išspręstas. Pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo pripažinta fiktyvia, Ra. K. nebuvo kaltinama įsigijusi žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą, byloje neiškilo buto konfiskavimo klausimas. Teismui neišsprendus šių kausimų, neįmanomas trečiajam asmeniui priklausančio turto paėmimas ar panaudojimas, vykdant teismo priteistus civilinius ieškinius. Dėl šių priežasčių neturi prasmės procesinė priemonė laikinas nuosavybės teisų apribojamas į Ra. K. nuosavybės teise priklausantį butą. Dėl minėtų priežasčių ši nuosprendžio dalis naikintina.

Dėl bausmės paskyrimo R. K.

12. R. K. teigia, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta, paskirta neatsižvelgiant nei į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes, nei į BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatas apie bausmės paskirtį. Teismai apskritai nevertino galimybės R. K. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad po nusikaltimų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo daug laiko; o užtrukus baudžiamajam procesui pagal galiojančią teisminę praktiką kaltininkui paprastai skiriama švelnesnė bausmė, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

12.1. Teismas R. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskyrė trejus metus laisvės atėmimo, o  pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – dvejus metus laisvės atėmimo. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams. Teismas pažymėjo, kad skiriant bausmę R. K. atsižvelgiama į tai, kad ji tiesiogine tyčia padarė vieną sunkų ir vieną apysunkį tyčinius nusikaltimus. Už BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme nustatyta griežta laisvės atėmimo iki dešimties metų bausmė. R. K. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis yra didelis, nes padaryta labai didelė turtinė žala – 2 170 822,80 Lt (t. y. 628 713,74 Eur), ši žala neatlyginta, nusikalstami R. K. veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, jie buvo atliekami ilgą laiką, kryptingai, siekiant turtinės naudos. Taip pat pažymėta, kad net ir suprasdama, kad jos neteisėtais veiksmais turto savininkams padaryta labai didelė turtinė žala ir kad jos neteisėti veiksmai pasisavinant UAB „Š.“, UAB „K. H.“, UAB „R.“ turtą išaiškėjo ir P. R. kreipėsi į teisėsaugos institucijas, R. K. toliau tęsė nusikalstamą veiką ir 2011 m. sausio 26 d. pervedė dar 50 000 Lt (t. y. 14 481 Eur) iš UAB „K. H.“ banko sąskaitos į UAB „Š.“ banko sąskaitą, o iš šios – į savo asmeninę banko sąskaitą. Ši aplinkybė rodo R. K. nusistatymą daryti nusikalstamas veikas, neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio taisykles, siekį pasisavinti kuo didesnę pinigų sumą. R. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. R. K. neteista, administracine tvarka nebausta, nedirba, Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Linkuvos seniūnija R. K. charakterizuoja teigiamai. Įvertinusi šias aplinkybes, BK 41 straipsnyje nurodytus bausmės skyrimo tikslus, tai, kad nėra sąlygų taikyti BK 62 straipsnį ir 54 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, jog už atskiras nusikalstamas veikas R. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės, kurios yra mažesnės už BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje nustatytų sankcijų vidurkius. Taigi nors byloje nustatyta, kad nusikaltimu padaryta labai didelė turtinė žala – 2 170 822,80 Lt (t. y. 628 713,74 Eur), ši žala neatlyginta, byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o teismas konstatavo net atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, jis paskyrė bausmę, mažesnę negu įstatymo sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokioms aplinkybėms ir tokio dydžio paskirtai bausmei, nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, paskyrė per griežtą bausmę.

12.2. BK 75 straipsnio taikymas yra teismo teisė. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas nematė galimybės atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Be to, pažymėtina, kad BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas yra sunkus. Nusikaltimo padarymo metu nebuvo galimas bausmės vykdymo atidėjimas už sunkius nusikaltimus. Bausmės vykdymo atidėjimas už sunkų nusikaltimą buvo galimas tik laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d. Dabartiniu metu bausmės vykdymo atidėjimas galimas tik padarius nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Nors baudžiamojoje teisėje pripažįstama galimybė taikyti tarpinį baudžiamąjį įstatymą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, nemato pagrindo taikyti tarpinio įstatymo nuostatas ir atidėti  R. K. paskirtos bausmės vykdymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendį.

Panaikinti  nuosprendžio dalį, kuria R. K. nuteista pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, ir bylą dėl šios dalies nutraukti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti R. K. ir V. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendžio nustatomojoje dalyje žodžius „veikdama bendrininkų grupėje su V. B.“ ir „veikdamas bendrininkų grupėje su R. K.“ pakeisti žodžiais „veikdama bendrai su V. B.“ ir  „veikdamas bendrai su R. K.“.

Panaikinti, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtą subendrintą laisvės atėmimo trejiems metams bausmę. Palikti R. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Panaikinti paliktą galioti 2011 m. spalio 17 d. nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į nekilnojamąjį turtą – butą, priklausantį Ra. K., esantį adresu Šiauliai, (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo turto registre įregistruotas Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Rima Ažubalytė

                                                                                                                              Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

                                                                                                                              Vytautas Piesliakas